Baudžiamoji byla Nr. 2K-376/2006
Procesinio sprendimo kategorija
1.2.24.(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2006 m. balandžio 11 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Aldonos Rakauskienės, Antano Klimavičiaus ir pranešėjo Egidijaus Bieliūno,
sekretoriaujant D. Cicėnienei,
dalyvaujant prokurorui D. Karčinskui,
nuteistiesiems K. J. ir V. A.,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų K. J., V. A. ir S. M. kasacinius skundus dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2005 m. liepos 8 d. nuosprendžio, kuriuo kiekvienas iš jų nuteistas pagal BK 272 straipsnio 1 dalį 20 MGL (2500 Lt) bauda. Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalies 2 punktu, konfiskuoti nusikaltimo padarymo įrankiai: valtis (valst. Nr. duomenys neskelbtini), transportavimo vežimėlis, du elektros aparatai, žibintas ir du akumuliatoriai.
Skundžiama ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 20 d. nutartis, kuria atmestas nuteistojo K. J. apeliacinis skundas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistųjų, prašiusių kasacinius skundus patenkinti, ir prokuroro, prašiusio skundus atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
K. J., V. A. ir S. M. nuteisti už tai, kad veikdami bendrininkų grupe 2004 m. naktį iš lapkričio 16 d. į 17 d. nuo 23 val. iki 2. val. Nemuno upėje ties Alytaus rajono Rumbonių kaimu neteisėtai žvejojo draudžiamomis priemonėmis – elektros žūklės aparatais ir padarė didelės žalos gyvūnijai.
Kasaciniais skundais nuteistieji K. J., V. A. ir S. M. prašo dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir padarytų Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų panaikinti Alytaus rajono apylinkės teismo 2005 m. liepos 8 d. nuosprendį bei Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 20 d. nutartį ir baudžiamąją bylą nutraukti nesant jų veikoje nusikaltimo, numatyto BK 272 straipsnio 1 dalyje, sudėties; arba, nenustačius bylos nutraukimo pagrindo, panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka. Kasatoriai taip pat prašo grąžinti M. B. Alytaus rajono apylinkės teismo 2005 m. liepos 8 d. nuosprendžiu konfiskuotą turtą.
Identiško turinio skunduose nuteistieji nurodo, kad Alytaus rajono apylinkės teismo 2005 m. liepos 8 d. nuosprendis yra neteisėtas, kadangi priimtas ir surašytas nesilaikant baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų, t.y. jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų nėra pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais, padaryta pažeidimų konfiskuojant turtą. Jų teigimu neteisėta ir nepagrįsta yra ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 20 d. nutartis, nes teismas nepašalino nuosprendyje esančių abejonių, prielaidų ir spėjimų.
Skunduose teigiama, kad pirmosios instancijos teismas, kvalifikuodamas kasatorių veiką pagal BK 272 straipsnio 1 dalį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes jų padarytoje veikoje nėra nusikaltimo, numatyto šiame straipsnyje, sudėties. BK 272 straipsnyje nustatyta materialioji nusikaltimo sudėtis, todėl kvalifikuojant veiką pagal šį straipsnį būtina neginčijamai nustatyti būtinąjį objektyvųjį nusikaltimo sudėties požymį – pasekmes, t.y. didelę žalą, ir nustatyti priežastinį ryšį tarp padarytos veikos ir atsiradusių pasekmių. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3 punkte nurodyta, kad nuosprendžio aprašomoji dalis susideda iš teismo nustatytų nusikalstamos veikos aplinkybių aprašymo (nustatomoji dalis) ir įrodymų išdėstymo bei analizės, teismo priimamų sprendimų motyvavimo (motyvuojamoji dalis). Minėto nutarimo 3.1.8. punkte nurodyta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas, dėstydamas bei analizuodamas įrodymus, nurodo, kad veika, t. y. žvejyba impulsinės elektros žūklės aparatais padaryta didelė žala, taigi tapatina veiką su pasekmėmis, bet net neužsimena apie priežastinį ryšį tarp veikos ir pasekmių, be to, dėsto prieštaraujančius argumentus dėl žuvies kiekio. Iš pradžių nurodo, kad jis nenustatytas, po to - kad žuvies kiekis tikėtinai didesnis, nes pareigūnų teigimu jos turėjo būti daug, bet jokios išvados nepadaro. Iš nuosprendžio konteksto aišku, kad teismas dviejų pas kasatorius rastų žuvų (ūsoriaus ir vėgėlės) nelaiko didele žala gyvūnijai, todėl kasatorių padarytos veikos kvalifikuoti pagal BK 272 straipsnio 1 dalį negalima, nes nėra šios nusikaltimo sudėties. Apeliacinės instancijos teismas apeliacinio skundo argumentų, kad dviejų žuvų vertė 602 Lt, o kita žala formaliai padidinta vien todėl, kad rasti draudžiami žvejybos įrankiai, netyrė, tik apsiribojo teiginiu, kad „žūklei naudoti elektros prietaisai yra draudžiamos priemonės, o žvejyba jais reiškia žuvų ar vandens gyvūnų masinio naikinimo būdo, kuriuo padaroma didelė žala gyvūnijai, panaudojimą“. Toks formalus teiginys nieko nenustato, negali būti išvada nuosprendyje, nes didelė žala privalėjo būti nustatyta byloje esančiais objektyviais duomenimis, o ne prielaidomis.
Kasatoriai mano, kad yra neteisėtai ir nepagrįstai nuteisti už tai, kas nepadaryta. ATPK 87 straipsnio 3 dalis numato atsakomybę už mėgėjiškos žūklės ir žuvų apsaugos taisyklių pažeidimą, padarytą panaudojant draudžiamus žvejybos įrankius ar draudžiamu būdu (išskyrus elektros energijos, ultragarso, nuodingųjų ar sprogstamųjų sprogmenų bei kitus žuvų ar vandens gyvūnų masinio naikinimo būdų panaudojimą). Kasatoriai teigia, kad atsakomybės už elektros energijos žvejybos prietaisų panaudojimą, nesukėlusį didelės žalos gyvūnijai nenumato nei ATPK, nei BK, todėl tai yra įstatymo spraga. BK 272 straipsnio 4 dalis numato atsakomybę už neteisėtą elektros žvejybos prietaisų gaminimą, įsigijimą, laikymą, gabenimą ir realizavimą, todėl įrodžius veiką, bet neįrodžius pasekmių, galima būtų kalbėti apie jų veikos kvalifikavimą pagal šį straipsnį. Tokiu atveju turto konfiskavimas iš viso negali būti taikomas.
Nuteistieji skunduose nurodo, kad vadovaudamasis BK 72 straipsnio 2 dalies 2 punktu ir konfiskuodamas nusikaltimo padarymo įrankius: valtį, transportavimo vežimėlį, du elektros aparatus ir akumuliatorius bei žibintą, teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Nusikaltimo padarymo įrankiai yra bet kurie daiktai, naudojami darant nusikalstamą veiką, kuriais kėsinamasi į nusikaltimo dalyką. Motyvuojamojoje nuosprendžio dalyje teismas nurodė, kad kaltinamieji neteisėtai žvejojo draudžiamais įrankiais - impulsinės elektros žūklės aparatais, todėl neaišku, kodėl prie konfiskuojamų įrankių priskyrė šiuos didelę materialinę vertę turinčius daiktus: motorinę valtį, jos transportavimo vežimėlį, žibintą ir du akumuliatorius. Šis turtas priklauso liudytojui M. B. ir negalėjo būti konfiskuojamas, nes nėra uždraustas ar neteisėtai turimas. Toks teismo sprendimas, kai paskiriama bausmė, tenkinamas civilinis ieškinys ir dar paskiriama baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas, prieštarauja BK 41 ir 67 straipsniui, nustatančiam bausmės ir baudžiamojo poveikio priemonių paskirtį, teisingumo principui, įtvirtintam Konstitucijos 109 straipsnyje ir BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkte. Nuostata, kad patenkinus civilinį ieškinį žalai atlyginti BK 72 straipsnio nuostatos paprastai netaikomos, išdėstyta 2004 m. balandžio 27 d. kasacinėje nutartyje Nr. 2K-270/2004.
Kasatoriai pažymi, kad pagal BPK 20 straipsnio 5 punktą teisėjai įrodymus turi vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Vidinis įsitikinimas negali egzistuoti savaime, jis turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis. Aukščiausiojo Teismo senato jau minėto nutarimo 1.1. punkte pažymėta, kad nuosprendis neturi kelti abejonių dėl jame padarytų išvadų pagrįstumo. Tačiau skundžiamame nuosprendyje būtinas įrodinėti objektyvusis nusikaltimo, numatyto BK 272 straipsnio 1 dalyje, požymis - didelė žala gyvūnijai - grindžiamas vien spėjimais ir objektyviai nenustatytais duomenimis.
Skunduose teigiama, kad vertindami įrodymus pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pažeidė esminį tiesioginių įrodymų vienodos juridinės galios ir išankstinės galios nesuteikimo nei vienam iš jų principą. Teismas vadovavosi tik liudytojų pareigūnų A. V., A. D. ir J. J. parodymais, teikė jiems pirmenybę, įvertino kaip atitinkančius ir neprieštaraujančius byloje surinktiems duomenims, nors jie prieštaravo ir neatitiko visų nuteistųjų, liudytojų M. B. ir G. M. parodymų bei nuteistojo K. J. gynėjo surašyto įvykio vietos apžiūros protokolo su fotolentele, kurioje matosi, kad už vingių nėra galimybės stebėti upės. Kasatoriai pažymi, kad apeliacinis teismas atmetė galimybę padaryti išvadą apie pareigūnų tarnybinį suinteresuotumą duoti tokius parodymus, tačiau liudytojams ne pareigūnams, kurių parodymai prieštarauja pareigūnų parodymams, baudžiamosios bylos pagal BK 235 straipsnį už melagingų parodymų davimą nekėlė. Kasatoriai teigia nesuprantantys, kam apskritai buvo apklausiami jų pakviesti liudytojai, jeigu jų parodymais teismas nesirėmė ir jų nepaneigė, o tik dar labiau sustiprino abejones. Kasatoriai nurodo, kad toks teismų duotas įrodymų vertinimas jų baudžiamojoje byloje pažeidžia Konstitucijos 29 ir 31 straipsnyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje įtvirtintą teisę į teisingą, nepriklausomą ir nešališką teismą bei lygybę prieš įstatymą ir teismą. Teismas, vadovaudamasis BPK 287 straipsniu, turėjo teisę atlikti bet kokį proceso veiksmą ar pavesti jo atlikimą organizuoti ikiteisminio tyrimo teisėjui, tačiau to nepadarė, įrodymų prieštaravimų nepašalino, todėl byla ištirta neišsamiai ir išnagrinėta šališkai, priimtas neteisingas nuosprendis.
Nuteistieji nurodo, kad teismas, pagal BPK 115 straipsnio 1 dalį nuosprendyje spręsdamas klausimą dėl pareikšto civilinio ieškinio, turi remtis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, o pagal skunduose jau minėto Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo 3.5 punktą motyvuoti sprendimus dėl nusikalstama veika padarytos turtinės ar neturtinės žalos atlyginimo, turto konfiskavimo ir kitų rezoliucinėje dalyje išsprendžiamų klausimų, tačiau to nepadarė.
Kasatoriai teigia, kad nagrinėdamas K. J. apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nenagrinėjo aplinkybių dėl V. A. vaidmens darant veiką. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį teismas patikrina bylą dėl tų asmenų, dėl kurių tokie skundai buvo paduoti, o K. J. skundas buvo paduotas ir dėl V. A. Netinkamas baudžiamojo įstatymo pritaikymas ir padaryti esminiai baudžiamojo proceso kodekso pažeidimai turėjo tiesioginės įtakos ir visiems nuteistiesiems, todėl kasatoriai prašo patikrinti, ar Alytaus rajono apylinkės teismo 2005 m. liepos 8 d. nuosprendis yra teisėtas dėl jų visų trijų.
Kasaciniai skundai atmestini.
Dėl skundų nenagrinėtinų argumentų
BPK 376 straipsnio, apibrėžiančio teismo įgaliojimų nagrinėjant kasacinę bylą ribas, 1 dalyje nurodyta, jog teismas, nagrinėdamas kasacinę bylą, nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu. Tai reiškia, kad kasaciniame procese faktinės bylos aplinkybės nėra nustatinėjamos, duomenys apie jas netiriami, įrodymai nerenkami ir iš naujo nevertinami. Dalis kasaciniuose skunduose išdėstytų argumentų yra susiję būtent su šios srities klausimais. Kasatoriai neigia padarę veiksmus, atitinkančius BK 272 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį. Tą jie daro pirmiausia akcentuodami kai kuriuos byloje surinktus duomenis, tokius kaip, pavyzdžiui, liudytojų M. B., G. M. parodymai, nuteistojo K. J. gynėjo pateikta medžiaga apie apribotą galimybę stebėti tam tikras upės dalis ir pan. Atkreipus specialų dėmesį į atskiras faktines bylos aplinkybes, skunduose atitinkamai peržiūrima ir savaip vertinama byloje surinktų ir kitų duomenų įrodomoji reikšmė. Tokiai pozicijai pagrįsti panaudotais argumentais kasatoriai siekia, kad būtų peržiūrėti ir iš naujo įvertinti visi įrodymai, o ne vien patikrintas teisės taikymas pagal tą faktinių bylos aplinkybių visetą, kurį nustatė bylą išnagrinėję teismai. Šis siekis išeina už BPK 376 straipsnio 1 dalyje nubrėžtų bylos kasacinio nagrinėjimo ribų, todėl jį grindžiantys skundų argumentai paliktini nenagrinėti.
Dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 272 straipsnio 1 dalį
Kasatoriai, ginčydami jų padaryto nusikaltimo kvalifikavimą pagal BK 272 straipsnio 1 dalį, nurodo, kad teismai teisės taikymo požiūriu blogai išsprendė bylą, nes neatsižvelgė: 1) į teisės spragą, susidariusią dėl to, kad atsakomybė už elektros prietaisų žvejybai panaudojimą nesukeliant didelės žalos gyvūnijai nenumatyta; 2) į nebuvimą didelės žalos gyvūnijai, kai tokia žala yra būtinasis nusikalstamo neteisėto žvejojimo sudėties požymis.
Skunduose išdėstytas teiginys apie teisės spragą nepagrįstas. Kasatoriai patys pripažįsta, jog BK 272 straipsnio 1 dalis numato materialiąją nusikaltimo sudėtį, apimančią ir tam tikrus nusikaltimo padarinius. Tai sudėtis, aprašanti baigtinai padarytą nusikaltimą. Tačiau jos taikymas įmanomas ir nustačius, kad nusikaltimas nebaigtas, t. y. taikant tam tikras iš tų BK nuostatų, kurios reglamentuoja nusikalstamos veikos stadijas. Kasatorių nurodomu eventualiu atveju, kai žvejyba elektros prietaisais jau yra pradėta, bet dėl tam tikrų aplinkybių dar nėra padariusi didelės žalos gyvūnijai, pvz., dėl tokių prietaisų menko galingumo, prasto, trumpalaikio funkcionavimo ir pan., ji gali būti kvalifikuojama kaip pasikėsinimas padaryti neteisėtą žvejojimą. Vadinasi, minėtos spragos baudžiamojoje teisėje nėra. BK 272 straipsnio 4 dalies, kurią taip pat komentuoja kasatoriai, būtinumas baudžiamosios teisės normų sistemos požiūriu sietinas su tuo, kad šiame straipsnyje, kaip matyti pagal sankcijų dydį, nėra numatomas nei sunkus, nei labai sunkus nusikaltimas. Tokiu atveju nėra galimybės kvalifikuoti elektros žvejybos prietaisų neteisėtą gaminimą, įsigijimą, laikymą, gabenimą ar realizavimą kaip rengimąsi padaryti nusikaltimą. Šios veikos sudaro savarankišką nusikalstamą veiką - baudžiamąjį nusižengimą, kvalifikuojamą pagal BK 272 straipsnio 4 dalį.
Didelės žalos gyvūnijai padarymas kasaciniuose skunduose ginčijamas taip pat nepagrįstai. Kasatoriai teigia, kad valtyje rastos dvi sugautos 602 Lt vertės žuvys negali būti pripažintos didele žala gyvūnijai. Toks teiginys kyla iš pernelyg siauros vertinamojo požymio – didelės žalos gyvūnijai – traktuotės. Šis požymis, atsižvelgiant į BK 272 straipsnio specifiką, negali būti suvedamas vien į sužvejoto laimikio dydžio apskaičiavimą – žuvų kiekį, vertę pinigine išraiška ir pan. Privalu atsižvelgti ir į kitas konkrečias bylos aplinkybes, reikšmingas vertinant vandenų gyvūnijai padarytą žalą. Bylą nagrinėję teismai tą kaip tik ir padarė. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė nustatęs, kad K. J., V. A. ir S. M. žvejojo neteisėtai, ilgą laiką ir ilgame apie dviejų kilometrų ruože Nemuno upėje naudodami du impulsinės elektros srovės aparatus, t. y. taikydami vandens gyvūnų masinio naikinimo būdą ir taip padarė didelę žalą vandenų gyvūnijai, sutrikdė jos natūralius biologinius procesus. Nuosprendyje pateikiama nuoroda į Valstybinės aplinkos apsaugos inspekcijos raštą, kuriame detaliai aprašomi tokių žūklės metodų taikymo žalingi padariniai visai įvairiarūšei vandenų gyvūnijai, duodamas žalos, padarytos šiuo konkrečiu atveju, minimalus dydis pinigine išraiška. Apeliacinėje nutartyje tokiam padarytos žalos dydžio įvertinimui pritarta. Šiuo požiūriu teismai, išsiaiškindami vertinamąjį didelės žalos gyvūnijai požymį ir taikydami jį byloje nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms, klaidos nepadarė.
Bylos dokumentų turinys rodo, kad nustatytų faktinių aplinkybių visuma atitinka BK 272 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymius, todėl paneigti šioje baudžiamojoje byloje duotą nusikaltimo kvalifikavimą nėra pagrindo.
Dėl BK 72 straipsnio 2 dalies 2 punkto taikymo
Kasatoriai ginčija sprendimą konfiskuoti valtį, jos transportavimo vežimėlį, du elektros aparatus bei akumuliatorius ir žibintą. Pagal tai, kas išdėstyta teismų sprendimų motyvuose, minėti daiktai pagrįstai pripažinti nusikaltimo padarymo įrankiais ir konfiskuoti pritaikius BK 72 straipsnio 2 dalies 2 punktą. Argumentai, grindžiami teikiama pavyzdžiu 2004 m. balandžio 27 d. kasacine nutartimi Nr.2K–270/2004, atmestini. Šioje nutartyje išdėstyti motyvai dėl BK 72 straipsnio 2 dalies 3, o ne 2 punkto taikymo, be to, esant skirtingoms bylos faktinėms aplinkybėms. Todėl jie nėra tinkamai naudojami šioje baudžiamojoje byloje. Teismas, vadovaudamasis BK 72 straipsnio 2 dalies 2 punktu, privalėjo konfiskuoti ir skundžiamu nuosprendžiu konfiskavo darant nusikalstamą veiką panaudotus materialią vertę turinčius daiktus. Baudžiamojo įstatymo taikymo klaida nepadaryta.
Dėl BPK 20 straipsnio 5 punkto taikymo
Kasatoriai skunduose dėsto argumentus, kuriais ginčija teismų sprendimų išvadas, nurodydami, kad pažeistos BPK 20 straipsnio, reglamentuojančio įrodymus ir jų vertinimą baudžiamajame procese, taip pat Konstitucijos bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatos. Skunduose ypač pabrėžiamas pačių nuteistųjų bei liudytojų pareigūnų parodymų turinio neatitikimas, kritikuojamas teismų pateiktas šių parodymų vertinimas. Tokia pozicija iš esmės grindžiama deklaratyviomis nuorodomis į įstatymų pažeidimus bei kasatorių subjektyvia nuomone dėl įrodymų pakankamumo ir juos vertinant darytinų išvadų. Įstatymas nustato, kad įrodymų įvertinimas yra teismo prerogatyva. Bylos dokumentai rodo, kad teismų sprendimuose tai padaryta motyvuotai, aptarus prieštaringumus, prisilaikant konstitucinių, konvencinių nuostatų, taip pat ir BPK 20 straipsnio reikalavimų.
Dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo
Pagal BPK 312 straipsnį, apeliacinius skundus turi teisę paduoti prokuroras, privatus kaltintojas, nuteistasis, jo gynėjas ir atstovas pagal įstatymą, nukentėjusysis ir jo atstovas. Ši baudžiamoji byla apeliacine tvarka buvo nagrinėjama pagal nuteistojo K. J. skundą. Kaip nustato BPK 320 straipsnio 3 dalis, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl skundų nepadavusių nuteistųjų byla apeliacinio nagrinėjimo metu patikrinama tik tuo atveju, jeigu nustatoma esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų. Tokių pažeidimų šioje byloje nenustatyta. Teisinis apeliacinio proceso reglamentavimas rodo, kad nuteistojo K. J. apeliacinis skundas negali būti ir nebuvo laikomas paduotu ir dėl kito toje pačioje byloje nuteistojo V. A. K. J. apeliaciniame skunde suformuluotame prašyme panaikinti nuosprendį, apeliantą išteisinti ir atmesti civilinį ieškinį V. A. nėra minimas. Apeliacinėje nutartyje yra įrašai, kad V. A. nuosprendžio neapskundė. Todėl kasatorių argumentas, kad apeliacinis skundas išnagrinėtas neišsamiai, atmestinas.
Dėl BPK 115 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo
Priimant apkaltinamąjį nuosprendį yra išsprendžiamas ir civilinio ieškinio klausimas. Nuosprendyje teismo išdėstytas sprendimas patenkinti ieškinį šioje baudžiamojoje byloje priimtas atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes ir, nors motyvuotas itin lakoniškai, nepažeidžiant BPK 115 straipsnio nuostatų.
Darytina bendra išvada, kad nuteistųjų kasaciniuose skunduose išdėstyti argumentai neduoda pagrindo naikinti ar keisti šioje baudžiamojoje byloje priimtus teismų sprendimus.
Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi BPK 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistųjų K. J., V. A. ir S. M. kasacinius skundus atmesti.
Teisėjai Aldona Rakauskienė
Antanas Klimavičius
Egidijus Bieliūnas