Administracinė byla Nr. I-3136-643/2017
Proceso Nr. 3-61-3-01084-2017-6
Procesinio sprendimo kategorija 12.5.3; 12.6.5.
(S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. spalio 19 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Margarita Stambrauskaitė,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo RUAB „Elveka“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus
n u s t a t ė :
pareiškėjas RUAB „Elveka“ (toliau – pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b.l. 1-8) prašydamas panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (VMI) 2017-02-23 sprendimą Nr. (23.1-08)-RNA-6005 ir įpareigoti VMI iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2017-01-27 pakartotinį prašymą dėl nekilnojamojo turto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), arešto panaikinimo.
Pareiškėjas nurodo, kad pareiškėjas 2017-01-27 kreipėsi į VMI su pakartotiniu prašymu panaikinti pareiškėjo atžvilgiu priimtą turto arešto aktą Nr. 2014-052696 ir panaikinti areštą pastatui-sandėliui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini) (toliau - Sandėlis). VMI 2017-02-23 sprendimu Nr. (23.1-08)-RNA-6005 (ginčijamas sprendimas) pareiškėjo prašymo netenkino ir turto arešto nepanaikino.
Pareiškėjui mokesčių administratorius Mokesčių administravimo įstatymo (MAĮ) 81 straipsnio 1 dalies pagrindu priskaičiavo 251 757,75 Eur dydžio mokestinę prievolę. Mokestinei prievolei užtikrinti VMI 2014-10-08 turto arešto aktu Nr. 2014-052696 areštavo pareiškėjui nuosavybės teise priklausantį Sandėlį.
Kauno apygardos teismas 2015-02-06 nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-84-221/2015 pareiškėjui iškelta restruktūrizavimo byla. Kauno apygardos teismas patvirtino pareiškėjo restruktūrizavimo planą 2015-2019 m. ir į jį įtraukė VMI 251 757,75 Eur dydžio kreditorinį reikalavimą. Šiuo metu VMI mokėtiną sumą sudaro 232 134,53 Eur.
Siekdamas įgyvendinti restruktūrizavimo planą ir visa apimtimi padengti VMI kreditorinį reikalavimą, pareiškėjas pateikė prašymą dėl Sandėlio arešto panaikinimo, tačiau ginčijamu sprendimu VMI tai padaryti atsisakė.
Kauno apygardos teismui patvirtinus pareiškėjo restruktūrizavimo planą, visi pareiškėjo mokėjimai yra vykdomi griežtai remiantis šiuo planu ir jokie priverstinio išieškojimo veiksmai restruktūrizavimo proceso metu negali būti vykdomi. Teismo patvirtintas restruktūrizavimo planas šalims turi įstatymo galią ir juo privalo vadovautis tiek mokesčių administratorius, tiek mokesčių mokėtojas. Ginčijamame sprendime VMI nurodomas argumentas, jog VMI nepritarė pareiškėjo restruktūrizavimo planui, kaip nepakankamai realiam ir neįgyvendinamam, nes jis neatitinka teisės aktų reikalavimų bei nesudaro realaus pagrindo atkurti pareiškėjo mokumą, yra teisiškai nepagrįstas. Restruktūrizavimo planas buvo patvirtintas įstatyme nustatyta tvarka pritarus kreditorių susirinkimui ir teismui, todėl plane įtvirtinti įsipareigojimai privalo būti vykdomi be papildomų leidimų ar sutikimų išdavimų, niekam netrukdant.
Restruktūrizavimo plano 3.3 dalyje įtvirtinta, jog, esant poreikiui, pareiškėjas turi teisę parduoti Sandėlį VMI kreditoriniam reikalavimui padengti.
Pareiškėjas, radęs pirkėją, kreipėsi į VMI dėl turto arešto panaikinimo, tačiau VMI ginčijamu sprendimu atsisakė panaikinti areštą, tokiu būdu sutrukdydamas įgyvendinti restruktūrizavimo planą 2016 metais. Dėl VMI kaltės - nepagrįstai tebetaikomo arešto -restruktūrizavimo planas yra pažeistas. Todėl turto arešto panaikinimu siekiama tinkamai įvykdyti restruktūrizavimo planą ir jame įtvirtintus restruktūrizavimo tikslus, esmę bei išvengti tolesnės turtinės žalos dėl VMI veiksmų (neveikimo). Areštas privalėjo būti panaikintas, kadangi jis prieštarauja restruktūrizavimo planui ir Įmonių restruktūrizavimo įstatyme (ĮRĮ) įtvirtintiems reikalavimams.
Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad sandėliui taikomas areštas yra netikslingas ir nepagrįstai apsunkinantis ne tik restruktūrizavimo bylos eigą, bet ir ĮRĮ 1 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų tikslų įgyvendinimą, todėl turi būti naikinamas. Iškėlus restruktūrizavimo bylą, pareiškėjui negali būti trukdoma siekti ĮRĮ 1 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų restruktūrizavimo procesui keliamų tikslų ir apriboti pareiškėjo pareigą dengti įsiskolinimus kreditoriams, įskaitant VMI. Pažymėtina, kad kol kas pagal Restruktūrizavimo planą iš parduoto Sandėlio numatytas atsiskaitymas būtent su valstybės biudžetu.
MAĮ 32 straipsnio 1 dalies 7 punkte įtvirtinta mokesčių administratoriaus pareiga, atliekant savo funkcijas, stengtis kuo mažiau trikdyti mokesčių mokėtojo veiklą. Tačiau šiuo atveju, mokesčių administratoriui nevykdant įstatymų jam nustatytų pareigų ir nepanaikinant Sandėliui taikomo turto arešto, yra apsunkinama ne tik Pareiškėjo veikla, bet ir trukdoma tinkamai vykdyti teismo patvirtintą Restruktūrizavimo planą. Pažymėtina, jog tik galėdamas veikti be jokių apribojimų, pareiškėjas turės galimybę įveikti finansinius sunkumus ir tinkamai atsiskaityti su visais kreditoriais. Dėl VMI veiksmų - atsisakymo panaikinti turto areštą, pareiškėjui yra akivaizdžiai trukdoma siekti ĮRĮ 1 straipsnio 2 dalyje restruktūrizavimo procesui keliamų tikslų - išsaugoti ir plėtoti vykdomą komercinę veiklą, sumokėti skolas ir išvengti bankroto.
VMI, neatsižvelgdamas į turto areštu keliamus tikslus, ginčijamu sprendimu netenkindamas pareiškėjo prašymo dėl turto arešto panaikinimo, pažeidė MAĮ 101 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą vieną iš turto arešto taikymo sąlygų, kuriai esant galima taikyti turto areštą - kai yra pagrįsta rizika (pavojus), kad dėl atitinkamų mokesčio mokėtojų veiksmų gali būti sunku arba tapti neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų. Šiuo atveju rizikos, kad dėl pareiškėjo veiksmų gali būti sunku arba tapti neįmanoma išieškoti mokesčio, nėra, kadangi visą pareiškėjo veiklą prižiūri kreditorių susirinkimas ir restruktūrizavimo administratorius. Atsakovo kreditorinis reikalavimas yra užtikrintas įsiteisėjusia nutartimi dėl restruktūrizavimo plano tvirtinimo ir visi atsiskaitymai yra vykdomi griežtai laikantis restruktūrizavimo plano, todėl nėra jokios galimybės, kad mokesčių administratoriaus reikalavimas nebūtų patenkintas, kaip nurodyta restruktūrizavimo plane. VMI ginčijamame sprendime nenurodė ir nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, jog Sandėliui nepritaikius turto arešto, kils realios pasekmės dėl kreditorinio reikalavimo tenkinimo, kas tik dar kartą pagrindžia, jog VMI formaliai ir nepagrįstai atsisakė patenkinti pareiškėjo Prašymą dėl turto arešto panaikinimo. Su VMI (kreditoriumi) yra numatytas atsiskaitymas, remiantis pareiškėjo restruktūrizavimo plane nustatyta tvarka, todėl taikyti turto areštą nėra pagrindo.
Pareiškėjas atkreipia dėmesį, jog VMI ginčijamame sprendime remiasi pareiškėjo atstovo pateikta 2016-12-29 preliminaria ataskaita apie restruktūrizavimo plano vykdymą 2016 metais, kurioje yra nurodyti preliminarūs ir tikėtini pajamų, bei išlaidų rodikliai, bet ne faktiškai 2016 metais patirtos išlaidos ir realiai uždirbtos pajamos. Šioje preliminarioje ataskaitoje buvo nurodyta, kad yra planuojama 2016 metais gauti 267 607 Eur pajamų.
2016 metų įplaukų-išlaidų ataskaita įrodo, kad pareiškėjo 2016 metais uždirbta 260 094 Eur suma nėra pareiškėjo grynasis pelnas, iš kurio galėtų būti dengiami visi teismo patvirtinti ir į restruktūrizavimo planą įtraukti kreditoriniai reikalavimai, tačiau iš minėtos pinigų sumos taip pat buvo dengiamos būtiniausios pareiškėjo išlaidos, reikalingos tolimesniam komercinės veiklos vykdymui, o kartu ir restruktūrizavimo plano vykdymui (išmokėtas darbo užmokestis darbuotojams - 47 516 Eur, užmokestis materialinių resursų tiekėjams 111 952 Eur, mokėjimai už paslaugas 376 Eur). Iš šių pajamų pareiškėjas į valstybės biudžetą sumokėjo: 25 770 Eur dydžio įmokas VSDFV, padengė dalį skolos VSDFV pagal Restruktūrizavimo planą - 4 000 Eur, įskaityta mokesčių iš PVM permokos - 7 385 Eur, sumokėjo kitus mokesčius - 1 881 Eur (kelių, transporto ir kt.), sumokėta pardavimo PVM - 41 823 Eur. VMI žinioje taip pat liko 15 139 Eur PVM permokos dalis už 2016 metus, kuria pareiškėjas negali disponuoti savo nuožiūra, todėl tai priskirtina prie pareiškėjo išlaidų, tenkančių valstybės biudžetui. Taigi valstybės biudžetui 2016 metais sumokėtą sumą iš viso sudaro 95 998 Eur. Todėl VMI argumentas, jog 2016 metais pareiškėjo gautų pajamų pakaks VMI kreditorinio reikalavimo tenkinimui ir dėl to nėra tikslinga naikinti Sandėliui taikomą turto areštą, yra akivaizdžiai nepagrįstas.
Faktinė būtinybė panaikinti VMI taikomą turto areštą ir parduoti Sandėlį yra dėl to, jog pareiškėjas rado potencialų pirkėją, suinteresuotą Sandėlio įsigijimu, kas buvo aiškiai nurodyta pareiškėjo VMI pateiktame prašyme. Tačiau mokesčių administratoriui nepanaikinus turto arešto, Sandėlis negali būti parduotas ir dėl VMI kaltės yra pažeidžiamas teismo patvirtintas pareiškėjo restruktūrizavimo planas. Teisinę galimybę panaikinti areštą ir parduoti Sandėlį sudaro Kauno apygardos teismo 2015-10-02 nutartimi patvirtintas restruktūrizavo planas, kuriame aiškiai yra nurodyta galimybė, esant poreikiui, parduoti Sandėlį ir gautiną pinigų sumą skirti, pirmiausia, atsiskaitant su mokesčių administratoriumi ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriumi.
Atsakovas VMI atsiliepime (b.l. 49-52) nurodė su skundu nesutinkantis ir prašė skundą atmesti. Nurodė, kad VMI išnagrinėjusi prašymą, ginčijamu sprendimu informavo pareiškėją, kad Kauno apygardos teismas 2009-03-19 nutartimi pareiškėjui iškėlė restruktūrizavimo bylą. Nutartis iškelti restruktūrizavimo bylą įsiteisėjo 2009-03-30. 2012-02-08 nutartimi Kauno apygardos teismas patvirtino pareiškėjo patikslintą restruktūrizavimo planą laikotarpiui iki 2014-03-31. Pažymėtina, kad patikslinto plano pareiškėjas neįvykdė ir Kauno apygardos teismas 2014-04-22 nutartimi restruktūrizavimo bylą nutraukė. Lietuvos apeliacinis teismas 2014-08-28 nutartimi paliko nepakeistą Kauno apygardos teismo 2014-04-22 nutartį.
Kauno apygardos teismas 2015-02-06 nutartimi dar kartą iškėlė pareiškėjui restruktūrizavimo bylą. Nutartis įsiteisėjo 2015-02-14. 2015-10-02 nutartimi Kauno apygardos teismas patvirtino pareiškėjo restruktūrizavimo planą laikotarpiui iki 2019-10-02. Šio plano 3.3 punkte numatyta, kad daliniam atsiskaitymui su VMI, esant poreikiui iki 2015-12-31, ketinama taip pat panaudoti neįkeistą nekilnojamąjį turtą – Sandėlį, tačiau plane nenurodoma, kad šį turtą yra areštavusi VMI.
Pareiškėjas dar 2016-11-24 buvo pateikęs prašymą panaikinti 2014-11-03 sprendimą Nr. (23.31-08)-467-56754 išieškoti mokestinę nepriemoką iš banko sąskaitų, panaikinti 2014-10-08 turto arešto aktą areštą Nr. (23.31-08)-319-8624. VMI, išnagrinėjusi prašymą, 2016-12-23 raštu Nr. (23.1-08)-RNA-39665 informavo pareiškėją, kad savo reikalavimams užtikrinti VMI 2014-10-08 areštavo pareiškėjui priklausantį turtą – Sandėlį. Minėtame rašte VMI nurodė, kad Kauno apygardos teismas 2015-02-06 nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-84-221/2015 iškėlė restruktūrizavimo bylą. 2015-10-02 nutartimi patvirtintas restruktūrizavimo planas ketverių metų laikotarpiui, kurio 3.3 punkte numatyta, kad esant poreikiui, t. y. negavus pakankamai lėšų iš vykdomos veiklos, parduoti nekilnojamąjį turtą – Sandėlį. Pagal restruktūrizacijos planą kito nekilnojamojo ilgalaikio turto parduoti neplanuojama, todėl areštus atšaukti yra netikslinga, nes pareiškėjui, norint kitą turtą parduoti, turi būti keičiamas restruktūrizavimo planas.
Siekiant netrukdyti administratoriui įgyvendinti teisių disponuoti įmonės turtu ir lėšomis, efektyviai ruošti restruktūrizavimo planą, vykdyti ūkinę – komercinę veiklą, paprastai yra naikinamos visos anksčiau bet kurio teismo ar kitų įstaigų, institucijų restruktūrizuojamos įmonės turtui, piniginėms lėšoms, esančioms banko įstaigose, taikytos laikinosios apsaugos priemonės dar iki restruktūrizavimo plano patvirtinimo (CPK 149 str. 1 d., ĮRĮ 9 str. 3 d.). Restruktūrizavimo plano 3.3 punkte numatyta, kad daliniam atsiskaitymui su VMI, esant poreikiui ketinama panaudoti neįkeistą nekilnojamąjį turtą – Sandėlį. VMI pažymi, kad pareiškėjas ruošdama restruktūrizavimo planą, nesikreipė į VMI dėl turto arešto nuėmimo. Todėl laikytina, kad ruošiant restruktūrizavimo planą, nurodant turtą, kurį esant poreikiui ketinama parduoti, nenurodant taikomo arešto, pats pareiškėjas elgėsi neatsakingai.
Pareiškėjo argumentai neįrodo, kad turto arešto aktas tiesiogiai įtakotų vykdomos veiklos neproporcingą suvaržymą ar privedimo prie bankroto. Pareiškėjas savo reikalavimą dėl turto arešto panaikinimo grindžia abstrakčiu poreikiu, kadangi pateiktos ataskaitos apie restruktūrizavimo plano vykdymą 2016 metais duomenys liudija, kad pareiškėjas per 2016 metus uždirbo 267607,00 Eur pajamų. Taigi šios aplinkybės patvirtina, kad šioje restruktūrizavimo byloje taikomas VMI areštas nėra esminis veiksnys, galintis nulemti restruktūrizavimo plano nevykdymą. Priešingai, dabartinė pareiškėjo finansinė situacija tik patvirtina aplinkybę, kad VMI kreditorinio reikalavimo tenkinimui pirmuoju etapu, esant pesimistiniam scenarijui pagal teismo patvirtintą bendrovės restruktūrizavimo planą, lėšų pakanka. Arešto tikslas yra užtikrinti viešojo intereso apsaugą, todėl VMI negali priimti sprendimo, kuriuo būtų nepagrįstai prarasta galimybė į valstybės biudžetą tinkamai surinkti mokesčius.
VMI pažymi tai, kad laikotarpyje nuo 2009-03-30 iki 2015-02-14 pareiškėjo skola biudžetui išaugo nuo 73 938,63 Eur iki 251 757,75 Eur. Šio išaugusio 177 819,12 Eur įsiskolinimo valstybės biudžetui priežastys buvo dvi: pagal 2010-04-20 patikrinimo aktą AU19-10 papildomai priskaičiuota 115348,54 Eur suma ir vadovaujantis ĮRĮ 8 straipsnio 4 dalimi laikotarpyje nuo 2009-03-30 iki 2014-08-28 nemokėti einamieji mokesčiai 62 470,58 Eur sumoje, dėl kurių pareiškėjo vadovas buvo nekartą informuotas bei VMI buvo priversta taikyti priverstinio išieškojimo priemones. Dėl aukščiau minimų priežasčių VMI nemano, kad pareiškėjas po antro restruktūrizavimo proceso atkurs mokumą ir patenkins kreditorinį reikalavimą valstybės biudžetui.
Skundas atmestinas
Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad:
2014-10-08 turto arešto aktu Nr. (23.31-08)-319-8624 areštuotas UAB “Elveka” nuosavybės teise priklausantis pastatas-sandėlis, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) (b.l. 73).
2014-11-03 sprendimu Nr. (23.31-08)467-56754 (b.l. 74-76) nusprendė išieškoti į biudžetą iš toliau nurodytos mokesčių mokėtojo UAB „Elveka“ sąskaitos (sąskaitų) nurodytą sumą ir nutraukti pinigų išdavimą ir pervedimą iš visų kitų kredito, mokėjimo arba elektroninių pinigų įstaigoje šio sprendimo gavimo metu esančių to mokesčio mokėtojo sąskaitų. Šis sprendimas panaikintas 2015-04-29 (b.l. 77).
2017-01-27 pareiškėjas kreipėsi į VMI su pakartotiniu prašymu (b.l. 53-55) panaikinti arešto aktą Nr. 2014-052696 ir panaikinti areštą pastatui-sandėliui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini). Prašyme pareiškėjas nurodė, jog VMI sprendimas turės tiesioginės įtakos pareiškėjo restruktūrizavimo bylos eigai, kadangi netenkinus prašymo, pareiškėjas negalės parduoti Sandėlio potencialiam pirkėjui, dėl ko patirs turtinę žalą ir bus priverstas kreiptis į teismą dėl turtinės žalos atlyginimo.
2017-02-23 sprendimu Nr. (23.1-08)-RNA-6005 (b.l. 39-40) nusprendė, kad atšaukti pareiškėjui pritaikytą areštą yra netikslinga.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl VMI 2017-02-23 sprendimo Nr. (23.1-08)-RNA-6005 teisėtumo ir pagrįstumo.
Teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., Teismų įstatymo 4 str. 1 d., ABTĮ 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.), tačiau ji nėra absoliuti. Viešojo administravimo srityje yra priimami įvairaus pobūdžio aktai, bet ne visų jų teisėtumas ir pagrįstumas gali būti tikrinimas administraciniuose teismuose. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą konstatavo, kad administraciniai aktai, dėl kurių galima pateikti skundą, pagal ABTĮ 5 straipsnio 3 dalies 1 punktą ir 23straipsnio 1 dalį, yra visi viešojo administravimo subjektų priimti teisės aktai, nepaisant tų aktų formos, taip pat veiksmai (neveikimas), sukeliantys asmeniui teisines pasekmes, t. y. darantys įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams. Remiantis šiomis teisės normomis, administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo (pvz., LVAT 2016-11-14 nutartis Nr. AS-881-492/2016, 2017-09-21 nutartis Nr. eAS-803-438/2017). Administracinių teismų kompetencijai nepriskirtinas nagrinėjimas prašymų, kuriais siekiama ne pažeistų teisių (interesų) apgynimo, o tik tam tikrų juridinę reikšmę turinčių aplinkybių ar faktų konstatavimo, t.y. administraciniuose teismuose nėra nagrinėjami ginčai dėl viešojo administravimo subjektų priimtų konstatuojamojo pobūdžio aktų (LVAT 2015-10-14 nutartis Nr.AS-1193-552/2015). Taigi, ginčo objektu administraciniame teisme gali būti viešojo ar vidaus administravimo subjekto aktai ar veiksmai (neveikimas), kurie suinteresuotiems asmenims sukelia atitinkamas teisines pasekmes (pvz. LVAT 2017-09-13 nutartis Nr. AS-745-502/2017).
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ginčijamu sprendimu VMI atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą panaikinti jo turtui (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) pritaikytą areštą. Taigi, byloje yra keliamas ginčas dėl mokesčio administratoriaus pritaikyto turto arešto (MAĮ 101 str.) ir jo pareigos/teisės areštą panaikinti. Pareiškėjo teisės nagrinėjamu atveju galėtų būti apgintos panaikinant aptariamą turto areštą.
Pareiškėjas 2017-10-02 į bylą pateikė pranešimą, kad VMI panaikino RUAB „Elveka“ nekilnojamojo turto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (pastato (duomenys neskelbtini)) areštą. To patvirtinimui pareiškėjas pateikė VMI 2017-07-28 raštą Nr. (23.1-08)-RNA-24099 ir išrašą iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą.
Šios, naujai paaiškėjusios, aplinkybės patvirtina, jog išnyko bylos nagrinėjimo dalykas. Tai reiškia, kad teismo sprendimas nagrinėjamoje byloje neturės pareiškėjui teisinių pasekmių.
Jei bylos nagrinėjimo metu nustatoma, kad pareiškėjo materialioji reikalavimo teisė išnyko, ši aplinkybė yra reikšminga teismui priimant byloje atitinkamą procesinį sprendimą dėl bylos baigties (LVAT 2011-09-02 nutartis Nr. AS146-321/2011). Konstatavus, kad asmens teisės/pareigos net ir panaikinus skundžiamą administracinį aktą, niekaip nepasikeis, pareiškėjo skundas atmestinas (ABTĮ 88 str. 1 d.).
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132-133 straipsniais,
n u s p r e n d ž i a:
pareiškėjo RUAB „Elveka“ skundą atmesti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.
Teisėja Margarita Stambrauskaitė