Civilinė byla Nr. 2-1343-450/2021
Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00415-2020-0
Procesinio sprendimo kategorija 3.4.3.11
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. lapkričio 30 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Asta Radzevičienė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal pareiškėjų R. S. ir Ž. S. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2021 m. spalio 14 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjų (kreditorių bankroto byloje) R. S., Ž. S. pareiškimą dėl bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Sinkeris“ bankroto pripažinimo tyčiniu, suinteresuoti asmenys bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Sinkeris“ ir E. S.,
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kauno apygardos teismo 2020 m. rugpjūčio 25 d. nutartimi uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Sinkeris“ iškelta bankroto byla; nemokumo administratore paskirta UAB „Lausona“. Kauno apygardos teismo 2020 m. spalio 19 d. nutartimi patvirtintas pareiškėjų (kreditorių) bendras 71 702,95 Eur finansinis reikalavimas bankroto byloje.
2. Pareiškėjai prašė pripažinti BUAB „Sinkeris“ bankrotą tyčiniu. Pareiškimą grindė tuo, kad bankrutavusi UAB (toliau – BUAB) „Sinkeris“ naudojosi ir negrąžino po 2014 m. lapkričio 1 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties nutraukimo nuo 2016 m. gegužės 20 d. jiems bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausiusios turto dalies – 729,84 kv. m pastato-parduotuvės ir 0,1026 ha žemės sklypo, esančių adresu: (duomenys neskelbtini). Kitą pastato ir žemės sklypo dalį bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise valdė E. S. (BUAB „Sinkeris“ vadovas ir vienintelis akcininkas) bei jo sutuoktinė. Kauno apygardos teismas 2019 m. birželio 13 d. sprendimu pareiškėjams priteisė iš atsakovės UAB „Sinkeris“ 37 685,94 Eur nuostolių atlyginimą, 2 542,91 Eur palūkanas, 6 proc. dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą (40 228,85 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; Lietuvos apeliacinis teismas 2020 m. gegužės 19 d. nutartimi sprendimą paliko nepakeistą. Ginčo pastato patalpose buvo vykdoma BUAB „Sinkeris“ veikla – prekyba automobilių dalimis; tiek mažmeninė, aptarnaujant pirkėjus patalpose buvusioje fizinėje parduotuvėje, tiek priimant užsakymus dėl prekių telefonu ar internetu (elektroniniu paštu), o prekes atsiimant parduotuvės patalpose. UAB „Sinkeris“ vadovas E. S. pareiškime dėl bankroto bylos iškėlimo nurodė, kad bendrovės sunkią finansinę padėtį lėmė COVID-19 epidemija, dėl to bendrovė nevykdė veiklos, nutrūko santykiai su tiekėjais, pagrindinis ir vienintelis įmonės darbuotojas (jo neįvardinant) buvo vaiko priežiūros atostogose. Pareiškėjai su tokiomis bankrotą sukėlusiomis aplinkybėmis nesutinka, kadangi jų vertinimu, įmonė prie bankroto buvo privesta tyčia, suinteresuotam asmeniui – įmonės direktoriui ir vieninteliam akcininkui atlikus neteisėtus veiksmus. Pareiškėjai nurodė, kad bendrovės bankroto atveju egzistuoja tyčinio bankroto požymiai: 1) priimti juridiniam asmeniui ekonomiškai nenaudingi sprendimai, kurių pagrindu buvo atlikti CK 6.9301 straipsnio nuostatas pažeidžiantys atsiskaitymai; 2) juridinio asmens buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ar aplaidžiai; 3) veikla ir (ar) turtas buvo perkelti į kitą juridinį asmenį, kai finansiniai įsipareigojimai ar jų dalis liko veiklą ir (ar) turtą perdavusiame juridiniame asmenyje.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
3. Kauno apygardos teismas 2021 m. spalio 14 d. nutartimi atmetė pareiškėjų prašymą BUAB „Sinkeris“ bankrotą pripažinti tyčiniu.
4. Teismas nustatė, kad suinteresuotam asmeniui E. S. 2019 metais buvo skirta ir išmokėta 88 235,30 Eur dividendai; iš jų 13 235,30 Eur gyventojų pajamų mokestis sumokėtas valstybinei mokesčių inspekcijai, likusi suma – 75 000 Eur išmokėta vieninteliam akcininkui E. S.. Ši suma buvo išmokėta iš įmonės kasos – 2019 m. gegužės 22 d. – 45 000 Eur, 2019 m. liepos 16 d. – 15 000 Eur, 2019 m. spalio 16 d. – 15 000 Eur. Teismo sprendimas byloje Nr. e2-1038-945/2019, kuriuo pareiškėjams buvo priteisti nuostoliai (ne nuomos mokestis), kuriuos ginčijo bendrovė, įsiteisėjo 2020 m. gegužės 19 d. Tik įsiteisėjus sprendimui dėl nuostolių priteisimo, pareiškėjai įgijo reikalavimo teisę į bendrovę, todėl išmokant dividendus jie bendrovės atžvilgiu neturėjo vykdytinos, neginčijamos reikalavimo teisės sumokėti nuostolių atlyginimą, todėl nebuvo pažeistas nei CK 6.9301 straipsnis, nustatantis atsiskaitymų eiliškumą, nei Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ABĮ) 59 straipsnio 6 dalies 1 punktas, nustatantis draudimą visuotiniam akcininkų susirinkimui priimti sprendimą skirti ir išmokėti dividendus, jeigu įmonė turi neįvykdytų prievolių, kurių terminai yra suėję iki sprendimo priėmimo.
5. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjai neįrodė, jog vienintelio akcininko sprendimas išmokėti dividendus buvo bendrovei ekonomiškai nenaudingas sprendimas ar buvo pažeistas atsiskaitymų eiliškumas.
6. Teismas sprendė, kad pareiškėjai neįrodė apgaulingos buhalterinės apskaitos vedimo: 1) nemokumo administratorė 2021 m. sausio 20 d. pirkimo–pardavimo sutartimi įmonės turtą pardavė už 1 500 Eur; kito turto įmonė neturėjo. Pareiškėjai nepateikė duomenų, leidžiančių abejoti apskaitoje įrašyto bendrovės turto verte, o vien tai, kad visas bendrovės turtas vienu sandoriu, bankroto procedūrų metu, buvo parduotas už 1 500 Eur neįrodo, jog apskaitoje buvo įrašyta neteisinga turto vertė. Byloje nėra įrodymų, kad suinteresuotas asmuo nebūtų pateikęs nemokumo administratorei kokių nors apskaitos dokumentų.
7. Pareiškėjų teiginius apie suinteresuoto asmens pasisavintą bendrovės turtą paslepiant pelno (nuostolių) ataskaitos dalyje „Palūkanų ir kitos panašios sąnaudos“ teismas vertino kaip neteisingus, nes sąnaudomis gali būti pripažįstama padidėjusių įsipareigojimų dalis, kuri tenka per ataskaitinį laikotarpį uždirbtoms pajamoms (Audito ir apskaitos tarnybos direktoriaus 2010 m. gegužės 13 d. įsakymu Nr. VAS-12 patvirtinto 1-ojo verslo apskaitos standarto „Finansinė atskaitomybė“ (Pirmasis standartas), 2015 m. birželio 16 d. įsakymu Nr.VAS-38 patvirtinto 11-ojo verslo apskaitos standarto „Sąnaudos“ (Vienuoliktasis standartas)). Vadovaujantis bendruoju apskaitos principu – kaupimo principu, ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai apskaitoje turi būti registruojami, kai jie įvyksta, tų laikotarpių finansinėse ataskaitose, neatsižvelgiant į pinigų gavimą ar išmokėjimą.
8. Teismas vertino, kad suinteresuotas asmuo bendrovės turto nepasisavino, o teismo sprendimu priteista ir vykdomojoje byloje išieškoma suma buvo pagrįstai įtraukta į 2020 m. liepos 27 d. parengtą bendrovės pelno (nuostolių) ataskaitą, nors skola ir nebuvo išmokėta pareiškėjams. Byloje nėra jokių Lietuvos Respublikos valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – VMI) patikrinimo aktų, kuriuose būtų užfiksuoti faktai apie apgaulingos buhalterinės apskaitos vedimą; VMI, atsakydama į bendrovės 2020 m. liepos 2 d. pranešimą apie nemokumo proceso inicijavimą, neprieštaravo, jog bendrovės bankroto procesas būtų vykdomas ne teismo tvarka. Pareiškėjai neįrodė, kad bendrovėje apgaulingai buvo vedama buhalterinė apskaita.
9. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos juridinių asmenų įstatymo (toliau – JANĮ) 70 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytos prezumpcijos taikymui turi būti nustatyta, jog kita įmonė perėmė įmonės nebaigtas vykdyti sutartis arba reikalavimo teises (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. liepos 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1135-381/2020; 2018 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-445-330/2018).
10. Teismas vertino, kad pareiškėjai neįrodė, jog UAB „Marsega“ perėmė bendrovės nebaigtas vykdyti sutartis, reikalavimo teises ir kad tai sąlygojo bendrovės nemokumą. UAB „Marsega“ įsteigimo metu (2019 m. rugpjūčio 16 d.) pareiškėjai nebuvo BUAB „Sinkeris“ kreditoriai (sprendimas dėl nuostolių priteisimo įsiteisėjo 2020 m. gegužės 19 d.). Pareiškėjai nepateikė duomenų, kad bendrovė turėjo lojalius, nuolatinius automobilių dalių pirkėjus (klientus), iš kurių buvo gaunamos nuolatinės pajamos, taip pat, jog po UAB „Marsega“ įsteigimo, bendrovė, atstovaujama suinteresuoto asmens, būtų nutraukusi sutartis su šiais asmenimis, ir dėl to neatlikusi pareiškėjų nurodytų 79 655 Eur (be PVM) pardavimų.
11. Teismas nusprendė, kad pareiškėjų pateikta 2021 m. kovo 15 d. fotografija su informacija, jog UAB „Marsega“ prekybą pradėjo vykdyti prekybos patalpose, kuriose iki išsikraustymo 2020 m. liepos 4 d. prekiavo bendrovė, neįrodo teiginio, kad faktiškai klientai buvo nukreipiami į patalpas adresu: (duomenys neskelbtini), aptarnaujami tų pačių asmenų, tačiau pardavimo dokumentus formindavo UAB „Marsega“ vardu. Pareiškėjai neįrodė, kad suinteresuotas asmuo kokiais nors veiksmais būtų prisidėjęs prie UAB „Marsega“ veiklos – jis nebuvo ir iki šiol nėra UAB „Marsega“ darbuotoju ar akcininku. E. S. turėjo teisę, pasinaudodamas bendrovėje įgytomis žiniomis, praktine patirtimi („know how“), įsteigti naują, su bendrove konkuruojantį subjektą.
12. Teismo vertinimu, aplinkybė, kad UAB „Marsega“ naudojo el. pašto adresus: (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) savaime neįrodo veiklos perkėlimo. Pats pareiškėjas R. S. iki šiol naudoja el. pašto adresą (duomenys neskelbtini), nors vadovauja kitai įmonei – UAB „Margava“. Teismas konstatavo, kad tyčinio bankroto požymio – veikla ir (ar) turtas buvo perkelti į kitą juridinį asmenį, kai finansiniai įsipareigojimai ar jų dalis liko veiklą ir (ar) turtą perdavusiame juridiniame asmenyje, pareiškėjai neįrodė.
13. Teismas nustatė, kad pareiškėjai kreipėsi į teismą dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu 2021 m. birželio 22 d., bankroto proceso likvidavimo stadijoje, praėjus daugiau nei pusei metų po to, kai įsiteisėjo 2020 m. gruodžio 11 d. nutartis dėl bendrovės pripažinimo likviduojama ir praėjus beveik 5 mėnesiams po to, kai pasibaigė 2020 m. lapkričio 27 d. kreditorių susirinkimo sprendime dėl bendrovės turto pardavimo nustatytas turto pardavimo terminas (per du mėnesius, 2020 m. sausio 27 d.). Nemokumo administratorei visi bendrovės dokumentai buvo perduoti 2020 m. rugsėjo 17 d., todėl administratorė, nustačiusi aplinkybes, leidžiančias daryti prielaidą, kad bankrotas yra tyčinis, prašymą pripažinti bankrotą tyčiniu teismui privalėjo pateikti iki 2021 m. kovo 17 d., tačiau nustatytu terminu prašymo nepateikė.
14. Teismas konstatavo, kad nėra pagrindo pripažinti, jog juridinio asmens nemokumas kilo dėl sąmoningo blogo jo valdymo ir (ar) juridinio asmens vardu sudarytų sandorių, pažeidžiančių kreditorių teises ir (ar) teisėtus interesus. Pareiškėjai neįrodė, kad buvo priimti juridiniam asmeniui ekonomiškai nenaudingi sprendimai, kurių pagrindu buvo atlikti CK 6.9301 straipsnio nuostatas pažeidžiantys atsiskaitymai; kad juridinio asmens buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ar aplaidžiai; kad veikla ir (ar) turtas buvo perkelti į kitą juridinį asmenį, kai finansiniai įsipareigojimai ar jų dalis liko veiklą ir (ar) turtą perdavusiame juridiniame asmenyje. Be to, pareiškėjai su prašymu bankrotą pripažinti tyčiniu kreipėsi praleidę JANĮ 64 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
15. Pareiškėjai atskiruoju skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2021 m. spalio 14 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – pripažinti BUAB „Sinkeris“ bankrotą tyčiniu ir nustatyti, kad tyčinį bankrotą sukėlė BUAB „Sinkeris“ vadovo ir vienintelio akcininko E. S. veiksmai. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
15.1. Kreditorių prašymas grindžiamas tuo, kad BUAB „Sinkeris“, veikdamas per vadovą ir vienintelį akcininką E. S., t. y. jam atliekant neteisėtus veiksmus, sąmoningai sumažino bendrovės turtą 88 235,30 Eur suma, nes jo sprendimus, 2019 metais buvo išmokėti dividendai, nors žinojo, jog BUAB „Sinkeris“, netekusi tokios sumos, neturės galimybės atsiskaityti su kreditoriais.
15.2. E. S. elgėsi savanaudiškai, veikdamas prieš kreditorių interesus – ėmėsi veiksmų, kad BUAB „Sinkeris“ pagrindinis turtas atitektų jam dividendų forma, siekdamas, kad jie neatitektų kreditorių reikalavimų patenkinimui, suprasdamas, jog tokiu sprendimu kenkia bendrovės veiklai, gebėjimui vykdyti finansines prievoles. Po sprendimo priėmimo, veiklą vykdė tokia apimtimi, kad bendrovė negautų pelno ir sunaudotų likusį turtą, tuo tikslu netinkamai tvarkė apskaitą – buhalterinėje apskaitoje atvaizdavo ne visas ūkines operacijas jų įvykio laiku, nurodė ne visus dokumentus (nėra sprendimų dėl dividendų skyrimo, pelno paskirstymo), svarbius įvykius apskaitė kaip neva atsitiktinius, jog nedalyvavusiems asmenims susidarytų netikėto bankroto įspūdis.
15.3. Dividendai pagal savo prigimtį yra ją išmokančios bendrovės turto netekimas (sumažinimas) (ABĮ 60 straipsnio 1 dalis). Jie nėra naudingi juos išmokančiai bendrovei, nes už juos negaunama jokia priešpriešinė ekvivalentinė finansinė nauda (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-506-695/2015). Dividendų paskirtis (išmokėti bendrovės veiklai nereikalingas lėšas, uždirbtą pelną) lemia, kad dividendų skyrimo ir išmokėjimo atveju turi būti įvertintas bendrovės pajėgumas atsiskaityti su kreditoriais ne tik jų išmokėjimo momentu, bet ir ateityje, t. y., ar išmokėjus dividendus bus reali galimybė padengti bendrovės įsipareigojimus.
15.4. Teismas neteisėtai susiaurino nagrinėtinų reikšmingų aplinkybių ribas iki nutartyje įvardintų „nenaudingu sprendimu“, nors turėjo vertinti pagal prašyme nurodytus argumentus, ar dividendai buvo skirti ir išmokėti, laikantis įstatymų reikalavimų, ar tinkamai buvo įvertinta rizika, kad bendrovė neturės finansinių išteklių atsiskaityti su kreditoriais, įskaitant ir tai, jeigu kreditorių R. S. ir Ž. S. reikalavimas bus priteistas.
15.5. BUAB „Sinkeris“ piniginės prievolės kreditoriams R. S. ir Ž. S. susidarė ir jų mokėjimo terminas suėjo iki 2019 m., nes teismas pripažino, kad prievolė turėjo būti įvykdyta iki ieškinio pareiškimo teisme, o priimtas sprendimas leidžia priverstinį skolos vykdymą.
15.6. Bendrovės turto priskyrimas akcininkui, mažinant bendrovės turtą, yra ne tik CK 6.9301 straipsnyje numatyto eiliškumo, bet ir bendrojo eiliškumo, nustatančio akcininko teisę gauti akcinės bendrovės turto, pažeidimas.
15.7. Vien dividendų išmokėjimo pakanka konstatuoti, kad BUAB „Sinkeris“ nemokumo atveju yra tyčinis bankrotas, nes aplinkybės tiek pagal JANĮ 70 straipsnį, tiek pagal dividendų skyrimo ir išmokėjimo metu galiojusio Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 2 straipsnio 12 punktą atitinka tyčinio bankroto apibrėžimą – juridinio asmens nemokumas kilo dėl sąmoningai blogo juridinio asmens valdymo (veikimu ir (ar) neveikimu), kai tapo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus.
15.8. Aplinkybės dėl apskaitos tvarkymo ir verslo perkėlimo yra tik papildomos, patvirtinančios E. S. sąmoningą veikimą prieš kreditorius, imituojant BUAB „Sinkeris“ veiklos nutraukimą, slepiant tikruosius ketinimus.
15.9. JANĮ nėra numatytas terminas kreditoriui paduoti prašymą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu.
15.10. Vertinant tyčinio bankroto klausimą, turi būti nustatytas nemokumo momentas, kuris priklauso ir nuo bendrovės turimo turto vertės atitinkamu momentu, galimybės, nemokumo lygį, nes tyčinio bankroto institutas susijęs su bankrutavusio juridinio asmens vadovo ir dalyvio galima civiline atsakomybe, kuri yra subsidiari, t. y. ji atsiranda tik tada, kai bendrovė pati negali patenkinti kreditorių reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gegužės 26 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-30-969/2021 51 punktas).
15.11. BUAB „Sinkeris“ sėkmingai vykdė veiklą tol, kol nebuvo pradėtas priverstinis procesas dėl priteistų sumų vykdymo, nors tokia pačia veikla, tose pačiose patalpose sėkmingai vykdė veiklą ir susijusi įmonė UAB „Marsega“.
15.12. Verslo perkėlimas nebūtinai turi vykti kokių nors rašytinių sutarčių ar teisių tiesioginiu perdavimu, ypač jeigu veikla pagrįsta patirtimi, žinojimu ir kitokia nematerialaus pobūdžio komercine paslaptimi. Teismų praktikoje pripažįstama, kad komercinę paslaptį sudaranti informacija pati savaime yra vertinga, gali būti naudojama tiek tiesiogiai, tiek netiesiogiai, tokios informacijos naudojimas vykdant veiklą toje pačioje rinkoje, kurioje veikia ankstesnis jos savininkas, savo ruožtu reiškia, kad paklausai nesant neribotai, pirminis komercinės paslapties savininkas netenka galimybės turėti verslo santykių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-238-378/2018 56 punktas).
15.13. Pagal bylos duomenis UAB „Marsega“ faktiškai perėmė BUAB „Sinkeris“ veiklą (tęsia ją tose pačiose patalpose, bendradarbiaujant su BUAB „Sinkeris“ buvusius vadovu ir vieninteliu akcininku E. S.), turėjo naudos iš BUAB „Sinkeris“ pasitraukimo. Naudą patvirtina šių bendrovių veiklos rezultatai 2019 m. antrą pusmetį. BUAB „Sinkeris“ 2019 m. pirmas pusmetis buvo labai sėkmingas, tačiau kai buvo įsisteigta UAB „Marsega“, BUAB „Sinkeris“ rodikliai 2019 m. antrą pusmetį žymiai pablogėjo, bet pagerėjo UAB „Marsega“ veiklos rezultatai. BUAB „Sinkeris“ 2019 m. veiklos rezultatai buvo tik šiek tiek blogesni nei 2018 m. (2019 m. pelnas 17 616 Eur, o 2018 m. – 21 879 Eur).
15.14. Artimi giminystės ryšiai tarp E. S. (UAB „Marsega“ vienintelio akcininko ir vadovo) ir E. S. lemia CK 6.67 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytą nesąžiningumo prezumpciją; dėl jos teismas nepasisakė.
16. Suinteresuotas asmuo BUAB „Sinkeris“ pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą, prašydama jį tenkinti ir panaikinti Kauno apygardos teismo 2021 m. spalio 14 d. nutartį, pripažinti BUAB „Sinkeris“ bankrotą tyčiniu ir nustatyti, kad tyčinį bankrotą sukėlė BUAB „Sinkeris“ vadovo ir vienintelio akcininko E. S. veiksmai. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
16.1. Nesutinka su pirmos instancijos teismo išvada dėl subjekto ir termino kreiptis į teismą su prašymu pripažinti bankrotą tyčiniu.
16.2. Nemokumo administratorei nebuvo žinomos jokios detalios aplinkybės dėl bendrovės ginčų su kreditoriais R. S. ir Ž. S., taip pat aplinkybės dėl faktinės veiklos aplinkybių, kurios nėra apskaitomos arba apskaitomos minimaliai, kaip tam tikras finansinis rezultatas (aktualu pvz. dėl pareiškėjų finansinio reikalavimo atsiradimo momento), o buvusių duomenų nepakanka įvertinti, ar bankrotas yra tyčinis.
16.3. Prašymas dėl bankroto pripažinimo tyčiniu paduotas 2021 m. birželio 22 d. teismui nepraleidus JANĮ 65 straipsnio 2 dalyje numatyto termino atlikti juridinio asmens dokumentų patikrinimą.
16.4. BUAB „Sinkeris“ buvo sąmoningai privesta prie nemokumo ir apskaitoje dokumentai buvo tvarkomi taip, kad iš esančių duomenų būtų neįmanoma nustatyti tyčinio bankroto požymių. Nemokumo administratoriui nebuvo perduoti akcininko sprendimas dėl dividendų skyrimo 2019 metais, nebuvo perduoti dokumentai apie BUAB „Sinkeris“ civilines bylas su kreditoriais R. S. ir Ž. S., nebuvo perduotas susirašinėjimas su pareiškėjais dėl jų patalpų naudojimo ar pretenzijų.
16.5. Marijampolės apylinkės teismo 2020 m. birželio 22 d. sprendimu buvo nuspręsta iškeldinti BUAB „Sinkeris“ tik iš dalies patalpų pastate adresu: (duomenys neskelbtini) – tų patalpų, kurios tuo pačiu sprendimu priteistos asmeninės nuosavybės teise R. S. ir Ž. S. (maždaug pusės BUAB „Sinkeris“ naudotų patalpų); kitos patalpos atiteko BUAB „Sinkeris“ vadovui ir vieninteliam akcininkui E. S. ir jo sutuoktinei, tačiau BUAB „Sinkeris“ jose veiklos netęsė dėl nepaaiškintų priežasčių. E. S. sūnaus E. S. naujai įsteigta įmonė UAB „Marsega“ tai pačiai veiklai vykdyti ir šios patalpos buvo išnuomotos 2020 m. spalio 16 d. nuomos sutartimi Nr. NS-2020-10-16/1.
16.6. Sutinka su atskirojo skundo argumentais, kad JANĮ nenustato termino kreditoriams pateikti teismui prašymą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, o sisteminis bankroto reglamentavimas pagal JANĮ rodo, kad kreditorius turi teisę inicijuoti kokius nors procesus savo vardu tik po to, kai tokia teise pasinaudoja arba pasibaigia terminas ja pasinaudoti nemokumo administratoriui.
16.7. Teismas be pagrindo sprendė, kad BUAB „Sinkeris“ nemokumą lėmė ne dividendų išmokėjimas 2019 metais, o turto areštas, pritaikytas antstolio dėl teismo sprendimu priteistų piniginių sumų R. S. ir Ž. S. išieškojimo, karantino režimas, paskelbtas Lietuvos Respublikoje dėl COVID-19 viruso, galimybės naudotis R. S. ir Ž. S. priklausančiomis patalpomis praradimas.
16.8. BUAB „Sinkeris“ nuo 2020 m. birželio mėn. nevykdė realios veiklos ir faktiškai neturėjo galimybės ją vykdyti, nes neturėjo pinigų (tai patvirtina BUAB „Sinkeris“ 2020 m. birželio mėnesio banko sąskaitos išrašas, šio laikotarpio PVM deklaracija). Įmonės išsikraustymas iš patalpų įvyko tada, kai BUAB „Sinkeris“ faktiškai jau nevykdė veiklos ir laukė galimybės pradėti nemokumo procesą. Paskelbtas karantino režimas Lietuvos Respublikoje dėl COVID-19 viruso neturėjo esminės reikšmės BUAB „Sinkeris“ veiklai ir dėl to, kad prekyba automobilių dalimis iš esmės vyko nuotoliniu būdu.
16.9. Sąmoningas bendrovės turto mažinamas dividendų išmokėjimo būdu reiškia bendrovės turtinės padėties pabloginimą, tuo pačiu ir bendrovės bei jos vadovo, akcininko nesąžiningumo prezumpciją pagal CK 6.67 straipsnio 1 dalies 7 punktą.
17. Suinteresuotas asmuo E. S. pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą prašydamas jį atmesti ir Kauno apygardos teismo 2021 m. spalio 14 d. nutartį palikti nepakeistą; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
17.1. Teismas pagrįstai atsižvelgė į nemokumo administratorės veiksmus, t. y. bendrovės dokumentai buvo perduoti 2020 m. rugsėjo 17 d., todėl prašymas pripažinti bankrotą tyčiniu teismui galėjo būti pateiktas iki 2021 m. kovo 17 d. Apeliantai į teismą dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu kreipėsi 2021 m. birželio 22 d. – bendrovės bankroto proceso likvidavimo stadijoje.
17.2. Teismas pagrįstai konstatavo, kad apeliantai neįrodė JANĮ 70 straipsnio 1 dalies 1,3 punktuose numatytų juridinio asmens tyčinio bankroto požymių. Nesant priežastinio ryšio tarp pareigų netinkamo vykdymo bei įmonės nemokumo arba nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones, bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-337-219/2018).
17.3. Nepagrįstas argumentas, kad dividendai pradėti mokėti, kai buvo aiški bylos Nr. e2-1038-945/2019 pabaigos data teisme.
17.4. Teismas pagrįstai aplinkybę apie bendrovės vieninteliam akcininkui išmokėtus dividendus vertino tik tuo aspektu, ar ji patvirtina, kad bendrovės nemokumą sąlygojo sprendimas, atitinkantis JANĮ 70 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktų nuostatas. Be to, JANĮ 70 straipsnio 2 dalyje numatytų požymių nustatymas nėra pakankamas tyčiniam bankrotui konstatuoti, jeigu nėra pagrindo manyti, kad juridinio asmens nemokumas kilo dėl sąmoningo blogo jo valdymo. Teismas pagrįstai konstatavo, kad apeliantai neįrodė, jog bendrovės nemokumą sąlygojo dividendų išmokėjimas.
17.5. Byloje nėra duomenų, kad bendrovės buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ar aplaidžiai ir tai sąlygojo bendrovės nemokumą. Byloje nėra įrodymų, kad nemokumo administratorė būtų pareikalavusi pateikti kokius tai trūkstamus dokumentus; aplinkybę apie dividendų išmokėjimą administratorė nustatė iš turimų dokumentų.
17.6. Teismas pagrįstai konstatavo, kad apeliantai neįrodė JANĮ 70 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatyto juridinio asmens tyčinio bankroto požymio. Apeliantai nurodydami argumentą dėl bendrovės tariamo komercinės paslapties panaudojimo, siekia praplėsti teisminio nagrinėjimo ribas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis). Vadovaujantis teismų praktika, JANĮ 70 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytos prezumpcijos taikymui turi būti nustatyta, kad kita įmonė perėmė įmonės nebaigtas vykdyti sutartis arba reikalavimo teises (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. liepos 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1135-381/2020 ir kt.).
17.7. Apeliantai nenurodė, kokiu pagrindu suinteresuotas asmuo galėjo uždrausti E. S. įsteigti UAB „Marsega“; apeliantai nebuvo bendrovės kreditoriais UAB „Marsega“ steigimo metu. Be to, bendrovė su UAB „Marsega“ nesudarė nei vieno sandorio. Byloje nėra duomenų, kad bendrovės veikla, turtas buvo perkeltas į UAB „Marsega“ ir tai sąlygojo bendrovės nemokumą.
Teismas
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl bylos nagrinėjimo ribų ir apeliacijos objekto
18. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Pagal CPK 338 straipsnį atskiriesiems skundams paduoti ir nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus CPK III dalies XVI skyriaus antrajame skirsnyje nustatytas išimtis.
19. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria teismas atmetė prašymą BUAB „Sinkeris“ bankrotą pripažinti tyčiniu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį ribų.
Dėl naujo įrodymo priėmimo
20. Suinteresuotas asmuo E. S. 2021 m. lapkričio 15 d. pateikė apeliacinės instancijos teismui vienintelio BUAB „Sinkeris“ akcininko 2019 m. balandžio 30 d. sprendimo Nr. 2019/1 kopiją, kurią prašo priimti į bylą.
21. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Taip siekiama panaikinti galimybę piktnaudžiauti procesu ir skatinti bylos dalyvius veikti už greitą ir išsamų bylos ištyrimą, bylinėtis sąžiningai, atskleidžiant bylai reikšmingus duomenis pirmosios instancijos teisme, o ne sukuriant netikėtumus po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-50-1075/2019, 29 punktas).
22. Tačiau kasacinis teismas, pateikdamas išaiškinimus dėl CPK 314 straipsnio taikymo, taip pat yra nurodęs, kad naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teismui draudimas nėra absoliutus, kadangi teismas turi taikyti įstatymus tik patikimais duomenimis nustačius bylai svarbias faktines aplinkybes, todėl tuomet, kai nustatinėjamas fakto klausimas, gali būti priimami nauji sužinoti, išreikalauti įrodymai, jeigu šalis šia teise nepiktnaudžiauja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-38-969/2015).
23. Apeliacinės instancijos teismas priima suinteresuoto asmens pateiktą įrodymą ir jį vertina kartu su kitais byloje esančiais įrodymais, kadangi jis yra susijęs su bylos esme, todėl gali būti reikšmingas teisingam ginčo išsprendimui. Nors šis naujas įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teisme, tačiau jo pateikimo poreikis iškilo atsižvelgiant į atskirojo skundo argumentus ir nėra pagrindo spręsti, kad pateiktas naujas įrodymas užvilkins bylos apeliacine tvarka nagrinėjimą; byloje taip pat nėra duomenų, jog suinteresuotas asmuo tokiu būdu piktnaudžiautų procesinėmis teisėmis. Be to, bankroto bylose vyrauja viešasis interesas ir šiose bylose teismas turi būti aktyvus spręsdamas kilusius ginčus, o suinteresuoto asmens pateiktas įrodymas gali būti reikšmingas siekiant teisingai išspręsti ginčo klausimą, todėl apeliacinės instancijos teismas jį priima.
Dėl ginčui taikytino teisinio reglamentavimo
24. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl BUAB „Sinkeris“ bankroto pripažinimo tyčiniu, nustatęs, jog bankroto byla BUAB ,,Sinkeris“ iškelta 2020 m. rugpjūčio 25 d., taikė nuo 2020 m. sausio 1 d. įsigaliojusio JANĮ normas. Apeliacinės instancijos teismas, viena vertus, pažymi, kad JANĮ 70 straipsnio, kuris reglamentuoja tyčinį bankrotą, nuostatos iš esmės atitinka iki 2020 m. sausio 1 d. galiojusio ĮBĮ 20 straipsnio nuostatas dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, todėl net ir taikant naująjį reglamentavimą aktuali iki 2020 m. sausio 1 d. kasacinio teismo suformuota praktika bylose dėl bankroto pripažinimo tyčiniu. Kita vertus, apeliacinės instancijos teismas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl materialiosios teisės taikymo. Pažymėtina, kad suinteresuoto asmens veiksmai (dividendų išmokėjimas; buhalterinės apskaitos galimai apgaulingas ar aplaidus tvarkymas bei veiklos perkėlimas), kuriais buvo įrodinėjamas tyčinio bankroto požymiai, atlikti 2019 metais – iki 2020 m. sausio 1 d., t. y. iki JANĮ įsigaliojimo, todėl šiuo atveju taikytinos ĮBĮ nuostatos. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad ĮBĮ įtvirtintos taisyklės dėl tyčinio bankroto yra materialiosios teisės normos, apibrėžiančios veiksmų neteisėtumo kriterijus ir nustatančios sankcijas už jų atlikimą. Sąlygų, kokia veikla laikoma tyčiniu bankrotu, apibrėžimas, prezumpcijų elgesio neteisėtumui nustatymas yra materialinio pobūdžio normos, kurioms netaikoma atgalinio galiojimo išimtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-277-313/2016).
25. Atkreiptinas dėmesys, kad anksčiau galiojusiame ĮBĮ įpareigojimas teismui nustatyti asmenis, kurių veikimas ar neveikimas sukėlė tyčinį bankrotą, nebuvo numatytas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje buvo išaiškinta, kad ĮBĮ, reglamentuodamas tyčinio bankroto pripažinimą, neįpareigoja įvardyti atsakingo (kaltojo) asmens. Tačiau teismo nutartyje motyvuojant tyčinio bankroto pripažinimą, analizuojami įvairūs įmonės veiklos epizodai ir įmonės valdymo organų narių bei kitų asmenų veiksmai. Taip yra todėl, kad įstatymas su bankroto pripažinimu tyčiniu tiesiogiai jokių materialinių teisinių padarinių nesieja. Bankroto pripažinimas tyčiniu tik gali lemti tolesnių tyrimo veiksmų atlikimą (teismas ne vėliau kaip kitą darbo dieną nuo nutarties pripažinti bankrotą tyčiniu įsiteisėjimo dienos šios nutarties kopiją pateikia prokurorui dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo – ĮBĮ 20 straipsnio 6 dalis), taip pat ieškinių dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais arba žalos atlyginimo pareiškimą (ĮBĮ 20 straipsnio 5 ir 7 dalys) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-324-915/2017).
26. Kaip matyti, suinteresuoto asmens veiksmų (ne)teisėtumas skundžiamos nutarties motyvuose yra aptartas per JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 1, 3, 4 ir 5 punkte įtvirtintus tyčinio bankroto požymius. Pagal minėtą kasacinio teismo praktiką, teismo nutartyje motyvuojant tyčinio bankroto pripažinimą, analizuojami įvairūs įmonės veiklos epizodai, įskaitant įmonės valdymo organo veiksmus. Todėl įmonės valdymo organų ar kitų asmenų veiksmų (ne)teisėtumo įvertinimas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas sprendžiant klausimą dėl bankroto pripažinimo tyčinio pagal ĮBĮ nuostatas.
27. Taigi nagrinėjamu atveju taikytinos ĮBĮ teisės normos, galiojusios ne bankroto bylos iškėlimo bendrovei metu, kaip sprendė pirmosios instancijos teismas, o sprendimo (dividendų išmokėjimo ar kitų veiksmų atlikimo (neatlikimo)), kuriais grindžiamas tyčinis bankrotas, sudarymo metu – 2019 m. Kadangi tyčinį bankrotą reguliuojančios teisės normos aptariamu metu nesikeitė, šios aplinkybės neturi teisinės reikšmės skundžiamos nutarties teisėtumui ir pagrįstumui.
Dėl tyčinio bankroto požymių
28. ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje tyčinis bankrotas apibrėžiamas kaip įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, jog jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus. ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje nustatyti kriterijai, kuriais remdamasis teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, o ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalyje reglamentuoti atvejai, kuriuos nustačius tyčinis bankrotas preziumuojamas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodyta, kad visi ĮBĮ 20 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtinti tyčinio bankroto nustatymo kriterijai yra ne savarankiški, o taikomi tik kartu su įstatymo 2 straipsnio 12 dalyje pateikiama tyčinio bankroto apibrėžtimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017 30 punktas).
29. Esminis tyčinio bankroto elementas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningais veiksmais, todėl turi būti nustatytas ryšys tarp sąmoningai blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo – jei nebūtų buvę sąmoningų į įmonės padėties bloginimą nukreiptų veiksmų, įmonė nebūtų tapusi nemoki. Jau nemoki įmonė negali dar sykį būti privesta prie nemokumo, tačiau nemokios įmonės padėtis tyčia gali būti dar labiau bloginama. Todėl, net jei įmonės nemokumas ir nėra neteisėtų veiksmų rezultatas, vėlesni veiksmai tyčia bloginant jau nemokios įmonės turtinę padėtį gali esmingai pažeisti kreditorių teises. Atsižvelgiant į tai, kasacinio teismo praktikoje tyčiniu bankrotu laikomi taip pat ir atvejai, kai faktiškai nemokioje įmonėje tyčiniais veiksmais dar labiau esmingai pabloginama įmonės turtinė padėtis, t. y. nėra ryšio tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir anksčiau atsiradusio nemokumo, bet yra ryšys tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir tolesnio nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-597/2013; 2017 m. balandžio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017 29 punktą). Jei nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai (įtvirtinti kasacinio teismo praktikoje, o vėliau ir ĮBĮ 20 straipsnio 2, 3 dalyse) gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinę atsakomybę, baudžiamąją atsakomybę ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017). Taigi nagrinėjant pareiškimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, svarbu kuo tiksliau nustatyti įmonės nemokumo momentą, kad būtų galima įvertinti tam tikrų veiksmų ar neveikimo įtaką įmonės bankrotui, kadangi ĮBĮ nuostatos tyčinio bankroto kriterijų taikymą visų pirma sieja su bendrovės nemokumo būkle.
30. Įmonės bankroto pripažinimas tyčiniu sukelia itin reikšmingų teisinių padarinių asmenims, pripažintiems atsakingais už tyčinį bankrotą, todėl įrodinėjimo standartas šios kategorijos bylose yra aukštesnis ir lemia didesnę teismo aktyvumo pareigą siekiant nustatyti visas aplinkybes, reikšmingas sprendžiant dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu. Nagrinėdamas pareiškimą dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu, pirmosios instancijos teismas privalo itin kruopščiai išanalizuoti byloje esančius įrodymus, galinčius kuo tiksliau apibrėžti nemokumo momentą bei įvertinti suinteresuotų asmenų atliktus veiksmus. Tik nustačius konkretų nemokumo momentą galima analizuoti buvusių bendrovės vadovų veiksmus ir nustatyti ryšio tarp šių veiksmų ir įmonės nemokumo (ne)egzistavimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. rugpjūčio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1204-781/2020).
31. Apeliacinės instancijos teismas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės iš viso nenustatinėjo bendrovės nemokumo momento, apsiribodamas sprendimo 14 punkte nurodymu, jog patys pareiškėjai pripažįsta, jog bendrovės įsiskolinimas jiems ir lėmė nemokumą, bei pažymėdamas, kad įmonė tapo nemoki tuo metu, kai vykdant teismo sprendimą dėl skolos išieškojimo pareiškėjams, antstolis areštavo bendrovės turtą.
32. Nurodytina, kad BUAB „Sinkeris“ nemokumo byla iškelta Kauno apygardos teismo 2020 m. rugpjūčio 25 d. nutartimi. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad byloje esantys duomenys patvirtina, jog 2019 m. BUAB „Sinkeris“ buvo moki, nors ir 2019 m. baigė nuostolingai – patyrė 17 616 Eur nuostolius, tačiau iš BUAB „Sinkeris“ balanso už 2019 m. matyti, kad įmonė iš viso turėjo turto už 40 603 Eur, iš kurio ilgalaikio turto – 59 Eur vertės; trumpalaikio turto už 40 544 Eur. Didžiąją trumpalaikio turto dalį – 30 162 Eur sudarė atsargos; per vienerius metus gautinos sumos siekė 6 597 Eur, o pinigai ir pinigų ekvivalentai – 3 785 Eur. Mokėtinos sumos ir kiti įsipareigojimai už 2019 m. buvo 9 729 Eur; visą šią įsipareigojimų sumą sudarė per vienerius metus mokėtinos sumos ir kiti trumpalaikiai įsipareigojimai; nepaskirstytas pelnas sudarė 27 688 Eur. Iš 2019 metų BUAB „Sinkeris“ finansinės atskaitomybės duomenų darytina išvada, kad įmonė 2019 m. gruodžio 31 d. buvo moki.
33. Vertinant BUAB „Sinkeris“ finansinę būklę už 2020 metus, nurodytina, kad balanse apskaitomo turto vertė buvo 36 416 Eur, iš kurio ilgalaikis turtas už 3 968 Eur, trumpalaikis turtas – 32 488 Eur (atsargos – 9 417 Eur vertės; per vienerius metus gautinos sumos –8 152 Eur; pinigai ir pinigų ekvivalentai – 14 879 Eur). 2020 m. įmonės per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai siekė 7 785 Eur. Bendrovė 2020 m. baigė nuostolingai ir patyrė 17 574 Eur nuostolius; o remiantis tarpinės 2020 m. liepos 27 d. pelno (nuostolių) ataskaitos už 2020 metus duomenimis, bendrovė patyrė 61 282 Eur nuostolius; 2020 m. liepos 27 d. balanse apskaitomo turto vertė buvo 19 209 Eur, iš kurio ilgalaikio turto nebuvo, trumpalaikis turtas – 19 208 Eur vertės. 2020 metais įmonės per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai siekė 49 617 Eur. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad BUAB „Sinkeris“ pradelsti įsipareigojimai kreditoriams – 47 524,59 Eur, t. y. pradelsti įsipareigojimai 2,5 karto viršija įmonės turto vertę. Tokią įmonės finansinę būklę sąlygojo tai, kad Kauno apygardos teismas 2019 m. birželio 13 d. sprendimu iš atsakovės BUAB „Sinkeris“ apeliantams solidariai priteisė 37 685,94 Eur nuostolių atlyginimą, 2 542,91 Eur palūkanas, 6 proc. dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą (40 228,85 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2018 m. lapkričio 8 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; Lietuvos apeliacinis teismas 2020 m. gegužės 19 d. nutartimi sprendimą paliko nepakeistą. Todėl iš esmės sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad BUAB „Sinkeris“ nemokumo būseną pasiekė tuo metu, kai bendrovės veikla buvo suvaržyta dėl antstolio, vykdant sprendimą, pritaikyto bendrovės turto arešto. Duomenų, kiek tai turėjo įtakos šalyje taikytas karantino režimas, kuris be kita ko paveikė iš esmės visas veiklą vykdančias įmones, byloje nepateikta. Taigi, BUAB „Sinkeris“ nemokumas sietinas su Kauno apygardos teismo 2019 m. birželio 13 d. sprendimo įsiteisėjimu – 2020 m. gegužės 19 d.
34. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad vienintelio akcininko sprendimu įmonė 2019 metais skyrė 88 235,30 Eur dividendų išmokėjimui; iš jų sumokėtas 13 235,30 Eur gyventojų pajamų mokestis valstybinei mokesčių inspekcijai, likusi suma – 75 000 Eur išmokėta vieninteliam akcininkui E. S.. Ši suma buvo išmokėta iš įmonės kasos – 2019 m. gegužės 22 d. – 45 000 Eur, 2019 m. liepos 16 d. – 15 000 Eur, 2019 m. spalio 16 d. – 15 000 Eur. Kaip minėta, Kauno apygardos teismo 2019 m. birželio 13 d. sprendimas byloje Nr. e2-1038-945/2019 įsiteisėjo 2020 m. gegužės 19 d. Vadinasi, pirmosios instancijos teismas teisingai vertino, kad tik įsiteisėjus sprendimui dėl nuostolių priteisimo, apeliantai įgijo reikalavimo teisę į bendrovę, t. y. tik nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos tapo bendrovės kreditoriais. Tarp šalių nekilo ginčo, kad BUAB „Sinkeris“ skyrė ir išsimokėjo dividendus tuomet, kai bendrovė buvo moki, tačiau apeliantų teigimu, 2019 m. dividendų skyrimas ir išmokėjimas vieninteliam akcininkui E. S. pažeidė įstatymų reikalavimus, kreditorių interesus tokiu būdu, jog akcininko interesui gauti turtą iš bendrovės buvo suteiktas prioritetas prieš kreditorių teisę gauti reikalavimų patenkinimą, tai reiškia sąmoningą ir tikslingą BUAB „Sinkeris“ privedimą prie nemokumo, tolimesnės veiklos vykdymo per šią bendrovę atsisakymą.
35. Bankroto bylą nagrinėjantis teismas gali pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu, jeigu nustato požymius, rodančius, jog įmonė prie bankroto buvo privesta tyčia, t. y. kad bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai įmonės valdymo organų veiksmai, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo. Kiekvienu konkrečiu atveju teismas, įvertinęs visas nustatytas faktines aplinkybes, privalo spręsti, ar byloje nustatytas vienas arba keli ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje nurodyti požymiai (požymių visuma) įrodo bankrutuojančios įmonės vadovo, kitų įmonės kompetentingų asmenų siekį privesti įmonę prie bankroto ir yra pakankami tyčiniam bankrotui konstatuoti, taip pat ar turinčių tyčinio bankroto požymių neteisėti veiksmai nėra mažareikšmiai, kad jų padarinius, nepripažįstant bankroto tyčiniu, galima būtų pašalinti kitais įstatymo nustatytais bankrutuojančios įmonės ir jos kreditorių interesų gynybos būdais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-102-219/2019).
36. Pagal kasacinio teismo praktiką bendrovės turto priskyrimas akcininkui, mažinant bendrovės turtą, yra ne tik CK 6.9301 straipsnyje numatyto eiliškumo, bet ir bendrojo eiliškumo, nustatančio akcininko teisę gauti akcinės bendrovės turto, pažeidimą. Akcinių bendrovių įstatymo 73 straipsnio 13–15 punktuose įtvirtintas principas, kad akcinių bendrovių akcininkas turi teisę gauti jos turto tik po to, kai atsiskaitoma su visais kreditoriais, o atsiradus ginčams dėl bendrovės skolų mokėjimo, bendrovės turtas negali būti dalijamas akcininkams tol, kol teismas neišspręs šių ginčų ir nebus atsiskaityta su kreditoriais. Įvertinus dividendų paskirtį, bendrovės kreditoriaus teisė gauti savo reikalavimo patenkinimą iš bendrovės aiškintina kaip prioritetinė prieš bendrovės akcininko turtinę teisę gauti bendrovės pelno dalį (dividendą); įmonė, išmokėjusi dividendus, turi turėti lėšų savo veiklai vykdyti, nes tik veiklos vykdymas sukuria galimybes didinti įmonės turtą ir pajėgumą atsiskaityti su kreditoriais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2014). Taigi tyčinio bankroto pagrindu galėtų būti laikomas ne bet koks dividendų paskyrimas ir išmokėjimas įmonei esant mokiai, o tik toks, kai bendrovė yra nemoki ar išmokėjusi dividendus taptų nemoki.
37. Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 59 straipsnio 6 dalies 1 punkte nustatyta, kad visuotinis akcininkų susirinkimas negali priimti sprendimo skirti ir išmokėti dividendus, jei bendrovė turi neįvykdytų prievolių, kurių terminai yra suėję iki sprendimo priėmimo. Kaip matyti, šiame straipsnyje įtvirtintas draudimas bendrovės visuotiniam akcininkų susirinkimui priimti sprendimą ir išmokėti dividendus siejamas su bendrovės turimais įsipareigojimais, kurių terminai suėję iki sprendimo dėl dividendų išmokėjimo priėmimo.
38. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad, viena vertus, dividendų paskyrimo ir išmokėjimo metu BUAB „Sinkeris“ buvo moki; kita vertus, tuo metu apeliantai bendrovės atžvilgiu neturėjo vykdytinos, neginčijamos reikalavimo teisės sumokėti nuostolių atlyginimą, todėl tuo pačiu nebuvo pažeistas nei CK 6.9301 straipsnis, nustatantis atsiskaitymų eiliškumą, nei Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 59 straipsnio 6 dalies 1 punktas, nustatantis draudimą visuotiniam akcininkų susirinkimui priimti sprendimą skirti ir išmokėti dividendus, jeigu įmonė turi neįvykdytų prievolių, kurių terminai yra suėję iki sprendimo priėmimo.
39. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, išmokant dividendus apeliantai bendrovės atžvilgiu neturėjo vykdytinos, neginčijamos reikalavimo teisės sumokėti nuostolių atlyginimą, todėl tuo pačiu nebuvo pažeistas nei CK 6.9301 straipsnis, nustatantis atsiskaitymų eiliškumą, nei ABĮ 59 straipsnio 6 dalies 1 punktas, nustatantis draudimą visuotiniam akcininkų susirinkimui priimti sprendimą skirti ir išmokėti dividendus, jeigu įmonė turi neįvykdytų prievolių, kurių terminai yra suėję iki sprendimo priėmimo. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad vien dividendų išmokėjimo minėtomis sąlygomis nepakanka konstatuoti, jog BUAB „Sinkeris“ nemokumo atveju yra tyčinis bankrotas, nes nėra aplinkybių, kurios pagal dividendų skyrimo ir išmokėjimo metu galiojusio ĮBĮ 2 straipsnio 12 punktą atitinka tyčinio bankroto apibrėžimą, t. y. nėra pagrindo konstatuoti, kad šiuo atveju juridinio asmens nemokumas kilo dėl sąmoningai blogo juridinio asmens valdymo (veikimu ir (ar) neveikimu), kai tapo žinoma ar turėjo būti žinoma, jog jų išmokėjimas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus. Priešingai, priimant sprendimą išmokėti dividendus ir jų išmokėjimo metu BUAB „Sinkeris“ nebuvo nemoki, nes tuo metu bendrovė turėjo galimybę (turto) įvykdyti ne tik reikalavimus kreditorių, kuriems mokėjimo terminai buvo suėję, bet ir visų kitų kreditorių finansinius reikalavimus. Tuo tarpu, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai (gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinę atsakomybę, baudžiamąją atsakomybę ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė buvo privesta prie bankroto tyčia.
40. Apeliantai kaip vieną iš tyčinio bankroto požymių įvardija ir apgaulingą buhalterinės apskaitos vedimą bendrovėje; įmonės visų buhalterinės apskaitos dokumentų neperdavimą nemokumo administratorei. Pirmosios instancijos teismas nepripažino ir šio tyčinio bankroto požymio egzistavimo, konstatuodamas, kad pareiškėjai neįrodė apgaulingos buhalterinės apskaitos vedimo, kadangi nemokumo administratorė įmonės turtą pardavė 2021 m. sausio 20 d. pirkimo–pardavimo sutartimi už 1 500 Eur, kito turto įmonė neturėjo. Nurodė, kad pareiškėjai nepateikė duomenų, leidžiančių abejoti apskaitoje įrašyto bendrovės turto verte, o vien tik faktas, jog visas bendrovės turtas vienu sandoriu, bankroto procedūrų metu, buvo parduotas už 1 500 Eur neįrodo, kad apskaitoje buvo įrašyta neteisinga turto vertė. Byloje nėra įrodymų, kad suinteresuotas asmuo nebūtų perdavęs administratorei kokių nors apskaitos dokumentų ir / ar turto. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada.
41. Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktą teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir (arba) netinkamai (paslėpti, sunaikinti, sugadinti įmonės apskaitos dokumentai arba netvarkyta ar aplaidžiai tvarkyta teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita arba įstatymų nustatytą laiką neišsaugoti buhalterinės apskaitos dokumentai) ir dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas PVM arba kitų mokesčių mokėjimo vengimas.
42. Viena iš bendrovės valdymo organų pareigų yra tinkamas įmonės buhalterinės apskaitos organizavimas (Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 dalis). Pagal įstatyme įtvirtintus reikalavimus vedama apskaita yra pagrindinis šaltinis, remiantis kuriuo galima nustatyti įmonės ūkinės ir finansinės būklės rezultatus, turto sudėtį ir identifikuoti su juo susijusias operacijas. Visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais. Teismų praktikoje pažymėta, kad bendrovės vadovo pareiga elgtis rūpestingai su juridinio asmens turtu apima pareigą tinkamai vesti turto apskaitą, teikti kasmetinių finansinių ataskaitų rinkinį Juridinių asmenų registrui, taip pat išsaugoti duomenis apie įmonės finansines operacijas įstatymų nustatytą laikotarpį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-429-313/2015).
43. Netinkamai ir (ar) apgaulingai tvarkoma bendrovės buhalterinė apskaita įprastai kliudo nustatyti įmonės komercinės, ūkinės, finansinės būklės rezultatus ar įvertinti turtą. Tai taip pat gali būti kliūtimi identifikuoti tikrąsias bendrovės bankroto priežastis. Dėl to kaip vienas tyčinį bankrotą kvalifikuojančių požymių įstatyme išskirtas apgaulingas ir (ar) netinkamas įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymas (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Pagal šią įstatymo nuostatą netinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu laikomos situacijos, kai apskaitos dokumentai yra paslepiami, sunaikinami, sugadinami, neišsaugomi arba apskaita netvarkoma ar tvarkoma aplaidžiai. Netinkamo buhalterinės apskaitos tvarkymo faktui konstatuoti pakanka nustatyti, kad teismo paskirtam bendrovės bankroto administratoriui valdymo organai be svarbių priežasčių neperdavė apskaitos dokumentų (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-217-381/2015). Pareigą pagrįsti, kokios priežastys lėmė apskaitos dokumentų neperdavimą, turi atsakingi įmonės valdymo organai. Tyčinį bankrotą kvalifikuojantis kriterijus yra sąmoningas bendrovės dokumentų neperdavimas (slėpimas, praradimas) (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1807-381/2016).
44. Įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, įmonės valdymo organai privalo perduoti administratoriui įmonės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus per teismo nustatytus terminus (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punktas).
45. Aiškindamas ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodyto tyčinio bankroto požymio santykį su veiksmais, kuriais iš esmės pabloginama įmonės padėtis ir kurie priežastiniu ryšiu susiję su įmonės nemokumu, kasacinis teismas yra nurodęs, kad esant ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodytoms aplinkybėms, susijusioms su apgaulingu ir (arba) netinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu arba neišsaugotais buhalterinės apskaitos dokumentais, kai dėl to visiškai ar iš dalies negalima nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, siekiant pripažinti bankrotą tyčiniu, neprivalo būti atskirai nustatytas ryšys tarp šių aplinkybių ir įmonės privedimo prie bankroto arba jau nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo. Priešingas aiškinimas, kad net ir netinkamai tvarkius buhalterinę apskaitą arba neišsaugojus buhalterinės apskaitos dokumentų tyčinio bankroto nustatymas būtų įmanomas tik įrodžius konkrečias įmonės privedimo prie nemokumo priežastis, padarytų tyčinio bankroto aplinkybių įrodinėjimą neįmanomą bei neatitiktų principo, jog niekas negali gauti naudos iš savo neteisėtų veiksmų (lot. nullus commodum capere de sua injuria propria) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-510-915/2018, 28 punktas).
46. Vis dėlto kasacinis teismas yra atkreipęs dėmesį ir į tai, kad, remiantis ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktu, ne bet kuris buhalterinės apskaitos tvarkymo taisyklių pažeidimas ir ne bet kuris buhalterinės apskaitos dokumentų neišsaugojimas lemia bankroto pripažinimą tyčiniu, o tik toks, dėl kurio negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Toks negalėjimas turi būti susijęs su objektyviu neįmanomumu įvertinti įmonės nemokumo priežastis. Jei įmonės veiklą galima įvertinti remiantis kitais duomenimis (pvz., pirminiais buhalterinės apskaitos dokumentais), be kita ko, ir netiesioginiais įrodymais, taip pat jei akivaizdu, kad įmonės nemokumo priežastys yra kitos nei tos, kurias galimai patvirtintų trūkstami buhalterinės apskaitos dokumentai, nebelieka pagrindo pripažinti bankrotą tyčiniu remiantis ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-510-915/2018, 29 punktas).
47. Apeliantų teigimu, bendrovės apskaitoje atsargos (neparduotos automobilių dalys) buvo apskaitomos ne realia jų kaina 18 930,71 Eur; dirbtinai ir neteisėtai suformuoti netekimai 43 183,10 Eur vertės, kurie leido suinteresuotam asmeniui apskaitoje pavaizduoti, kad jis įvykdė savo pareigą grąžinti bendrovei iš jos paimtus pinigus, nors faktiškai 43 183,10 Eur suma nebuvo grąžinta; nuo 2019 m. rugsėjo mėnesio suinteresuotas asmuo ėmėsi veiksmų, kuriais buvo mažinamos bendrovės veiklos apimtys, bendrovės gaunamos pajamos, o nuo 2019 m. gegužės mėnesio – veiksmų, kuriais buvo mažinamas bendrovės turtas, tam atvejui, jeigu apeliacine tvarka nebūtų panaikintas bendrovei nepalankus sprendimas, tokiu būdu buvo sumažinta bendrovės turto masė prieš pat bankroto bylos iškėlimą.
48. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su tokiais apeliantų argumentais, nes ne bet koks įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymo taisyklių pažeidimas ir ne bet kuris įmones buhalterinės apskaitos dokumentų neišsaugojimas lemia bankroto pripažinimą tyčiniu, o tik toks dėl kurio negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Viena vertus, nėra pagrindo teigti, kad nemokumo administratorei perduotų dokumentų galimas trūkumas ar jų nebuvimas nesudarė pagrindo ar kliūčių visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Priešingai, pateikti duomenys buvo pakankami spręsti apie įmonės veiklą; finansinės ataskaitos buvo teikiamos, o, kaip minėta, BUAB „Sinkeris“ nemokumo priežastimi buvo Kauno apygardos teismo 2019 m. birželio 13 d. sprendimas, įsiteisėjęs 2020 m. gegužės 19 d. Kita vertus, apeliantai neįrodė apgaulingos buhalterinės apskaitos vedimo; apeliantai nepateikė įrodymų, leidžiančių teigti, jog apskaitoje buvo įrašyta neteisinga turto vertė ar suinteresuotas asmuo nebūtų pateikęs bankroto administratoriui kokių nors apskaitos dokumentų. Šios aplinkybės leidžia konstatuoti, kad tyčinių ir sąmoningų apelianto veiksmų, kuriais buvo siekiama paslėpti ar sunaikinti įmonės buhalterinius dokumentus, tam, kad nebūtų įmanoma nustatyti konkrečių suinteresuoto asmens veiksmų (neveikimo) ir jų įtakos įmonei mokumui, nenustatyta. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantų atskirajame skunde nurodyti argumentai, jog įmonėje buhalterija buvo vykdoma aplaidžiai, yra pagrįsti prielaidomis, kuriomis teismas negali vadovautis ir kurie, apeliacinio teismo vertinimu, nerodo kryptingo ir sąmoningo siekio nuslėpti įmonės pagrindinius finansinius dokumentus. Nagrinėjamu atveju, apeliantų nurodytos aplinkybės nesukliudė nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, įmonės kreditoriai yra žinomi, jų finansinius reikalavimus pagrindžiantys dokumentai egzistuoja, įmonės teikiamose finansinės atskaitomybės dokumentuose atsispindi bendrovės finansiniai rodikliai, todėl nagrinėjamu atveju negali būti pripažįstamas ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtintas tyčinio bankroto požymis.
49. Apeliantai nurodo, kad pasirengimą privesti BUAB „Sinkeris“ prie nemokumo patvirtinta ir bendrovės vadovo bei vienintelio akcininko E. S. veiksmai, kuriais BUAB „Sinkeris“ veikla buvo perkelta į kitą, naujai įsteigtą bendrovę UAB „Marsega“, kurios vieninteliu akcininku ir vadovu yra E. S., suinteresuoto asmens E. S. sūnus.
50. ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punktas įtvirtina prezumpciją, kad bankrotas yra tyčinis, jeigu įmonės veikla ir turtas buvo perkelti į kitą įmonę, įmonę reorganizavus arba įmonės dalį atskyrus, kai veiklą vykdo ir finansinius įsipareigojimus prisiima turto nevaldanti įmonė, kita veikianti ar naujai įsteigta įmonė perėmė įmonės nebaigtas vykdyti sutartis ir (arba) reikalavimo teises ir į šią įmonę perėjo dirbti darbuotojai ir (arba) vadovai ir (arba) su jais susiję asmenys. Taigi, sprendžiant dėl nurodytos tyčinio bankroto prezumpcijos nepakanka nustatyti vien tai, kad į kitą, veikiančią ar naujai įsteigtą, įmonę perėjo dirbti įmonės darbuotojai ir (arba) vadovai ir (arba) su jais susiję asmenys. Šios prezumpcijos taikymui turi egzistuoti ir kita būtina sąlyga – kita įmonė turi perimti įmonės nebaigtas vykdyti sutartis ir (arba) reikalavimo teises.
51. Šiuo atveju nėra ginčo, kad suinteresuotą asmenį ir UAB „Marsega“ steigėją ir vadovą E. S., kuris prieš tai dirbo BUAB „Sinkeris“, sieja giminystės ryšys. Visgi, sprendimą įkurti įmonę priima būsimi jos savininkai ir toks sprendimas nepriklauso nuo kitų subjektų valios (šiuo atveju nuo buvusio bankrutavusios įmonės vadovo).
52. UAB „Marsega“ buveinės adresas sutampa su suinteresuotam asmeniui ir jo sutuoktinei priklausančio nekilnojamojo turto adresu bei, kad E. S., įsteigdamas UAB „Marsega“, nurodė suinteresuoto asmens naudotą, su bendrove siejamą el. pašto adresą (duomenys neskelbtini). Apeliantai teigia, kad po 2019 m. rugpjūčio 16 d., kai buvo įsteigta UAB „Marsega“, bendrovės pardavimai sumažėjo nuo 35 000 – 40 000 Eur / mėn. (be PVM) pardavimų, iki 17 700 Eur / mėn. (be PVM) pardavimų. UAB „Marsega“ pradėjo vykdyti tą pačią veiklą kaip ir bendrovė (automobilių dalių prekybą). Nepaisant bendrovių veiklų sutapimo, taip pat kitų abejų įmonių duomenų tapatumo, šios aplinkybės nesudaro pagrindo pripažinti BUAB „Sinkeris“ bankrotą tyčiniu dėl verslo perkėlimo ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalyje numatytos prezumpcijos prasme, nes šiuo atveju nėra nustatyta, kad UAB „Marsega“ būtų perėmusi BUAB „Sinkeris“ nebaigtas vykdyti sutartis ir (arba) reikalavimo teises.
53. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010). Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010). Taigi, teismas turi diskreciją nuspręsti, ar byloje pakanka įrodymų, patvirtinančių šalių įrodinėjamas aplinkybes. Vykdydamas CPK 270 straipsnio 4 dalies 3 punkto, 331 straipsnio 4 dalies 3 punkto reikalavimus ir nustatęs, jog byloje yra įrodymų, prieštaraujančių teismo išvadoms, teismas sprendime (nutartyje) turi nurodyti, kodėl juos atmetė (dėl to, kad jie neturi ryšio su įrodinėjimo dalyku, yra nepatikimi, paneigti kitų patikimų įrodymų ir t. t.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-526/2009).
54. Aptariamų aplinkybių kontekste sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantai neįrodė, jog BUAB „Sinkeris“ veikla ir turtas buvo perkelti į kitą įmonę UAB „Marsega“. Vien tai, kad BUAB „Sinkeris“ 2019 m. pirmas pusmetis finansiškai buvo sėkmingas, tačiau įsteigus UAB „Marsega“, BUAB „Sinkeris“ rodikliai 2019 m. antrą pusmetį pablogėjo, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, jog įmonės veikla buvo perkelta į UAB „Marsega“ ir tai lėmė BUAB „Sinkeris“ nemokumą. Vien aplinkybė, kad naujai įkurta įmonė veikė tose pačiose patalpose, kurioje veikė prieš tai buvusi, bei jos veiklos pobūdis panašus, nepatvirtina, kad tokia veikla buvo perkelta šiuo konkrečiu atveju į UAB „Marsega“. Argumentas, kad naujai įsteigta įmonė naudojosi tuo pačiu elektroniniu adresu, neturi reikšmės ir nekeičia vertinimo.
55. Apibendrindamas išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė apeliantų reikalavimą BUAB „Sinkeris“ bankrotą pripažinti tyčiniu ir ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punkte numatytu pagrindu.
56. Pirmosios instancijos teismas ginčijamu sprendimu JANĮ 64 straipsnio 1 dalies 2 punkte nemokumo administratoriui nustatytą 6 mėnesių terminą kreipimuisi į teismą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu nuo dokumentų apie juridinio asmens sandorių sudarymą gavimo dienos nepagrįstai taikė ir pareiškėjų (kaip kreditorių) atžvilgiu.
57. Viena vertus, šiuo atveju turėjo būti taikomas ĮBĮ reglamentavimas; kita vertus, pagal kasacinio teismo praktiką ĮBĮ 20 straipsnis nenustato ieškinio senaties ar kitokių (pvz., procesinių) terminų pareiškimams dėl bankroto pripažinimo tyčiniu pateikti, todėl tokių pareiškimų teikimas terminu neribojamas; tyčinio bankroto klausimas gali būti sprendžiamas nuo nutarties iškelti bankroto bylą iki sprendimo dėl įmonės pabaigos priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-79-219/2020). Todėl pirmosios instancijos teismas be kita ko nepagrįstai pripažino, kad apeliantai laiku nesikreipė į teismą dėl BUAB „Sinkeris“ bankroto pripažinimo tyčiniu.
58. Kiti atskirajame skunde ir atsiliepimuose į skundą nurodyti argumentai neturi reikšmės vertinant nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.
Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų
59. Apibendrinęs išdėstytus argumentus apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad, viena vertus, pirmosios instancijos teismas nors ir netinkamai taikė ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, tačiau tyčinį bankrotą reguliuojančios teisės normos aptariamu metu nesikeitė, todėl šios aplinkybės neturi teisinės reikšmės skundžiamos nutarties teisėtumui ir pagrįstumui. Kita vertus, teismas skundžiama nutartimi tinkamai vertino byloje surinktus įrodymus ir priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios naikinti atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl Kauno apygardos teismo 2021 m. spalio 14 d. nutartis paliekama nepakeista.
60. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo nuostatos, reglamentuotos CPK 93 straipsnyje, taikomos ir bylinėjimosi išlaidoms, patirtoms bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (CPK 302 straipsnis). Todėl netenkinus apeliantų atskirojo skundo, jų patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme neatlyginamos, tuo tarpu kiti dalyvaujantys asmenys įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
61. Suinteresuotas asmuo E. S. atsiliepime į atskirąjį skundą prašo iš apeliantų priteisti 700 Eur bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, kurias sudaro atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimas. Teismui pateikti duomenys (2021 m. spalio 28 d. sąskaita už teisines paslaugas Nr. S50-2021 ir 2021 m. spalio 28 d. apmokėjimo dokumentas) patvirtina, kad E. S. apeliacinės instancijos teisme patyrė 700 Eur išlaidas. Šios išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose rekomendacijose „Dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas)“ nustatytų maksimalių teisinių paslaugų dydžių, todėl iš apeliantų lygiomis dalimis E. S. priteistinos 700 Eur bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
Kauno apygardos teismo 2021 m. spalio 14 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš apeliantų R. S. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) ir Ž. S. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) suinteresuotam asmeniui E. S. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) po 350 Eur (tris šimtus penkiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.
Teisėja Asta Radzevičienė