Civilinė byla Nr. e3K-3-167-421/2024

Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00275-2022-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.8.10; 2.6.10.2.1; 2.6.10.2.2; 2.6.10.2.4.1; 2.6.10.5.1; 3.2.4.4; 3.2.4.7; 3.1.7.6

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. spalio 10 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės, Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas) ir Donato Šerno (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės Lietuvos kalėjimų tarnybos kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. gruodžio 14 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „KT Modules“ ieškinį atsakovei Lietuvos kalėjimų tarnybai dėl pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimo ir nuostolių atlyginimo priteisimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, atsakovės pusėje Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, išvadą duodanti institucija Viešųjų pirkimų tarnyba.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių naujų įrodymų priėmimą apeliacinės instancijos teisme, teismo pareigą teisiškai kvalifikuoti ginčo santykį, neteisėtus veiksmus ir priežastinį ryšį, kaip sutartinės civilinės atsakomybės sąlygas, nuostolių apskaičiavimo momentą ir pakartotinės teismo ekspertizės skyrimą bei bylinėjimosi išlaidų paskirstymą pirmosios instancijos teisme, aiškinimo ir taikymo.

2.       Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei, prašydama: 1) nutraukti atsakovės ir ieškovės 2020 m. spalio 22 d. Modulių įsigijimo su jų montavimu ir įrengimu viešojo pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 76-125 (toliau – ir Sutartis); 2) priteisti ieškovei iš atsakovės 580 575,99 Eur nuostolių atlyginimą; 3) priteisti ieškovei iš atsakovės 5 proc. procesines palūkanas už priteistą sumą ir patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

3.       Ieškovė nurodė, kad 2020 m. rugpjūčio 28 d. Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos paskelbė atvirąjį konkursą – viešąjį pirkimą „Pirkimas 504066: 1 Kilnojamųjų modulių įsigijimo su jų montavimu ir įrengimu Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje pirkimas“ (toliau – ir Pirkimas). Pirkimo objektą sudarė 5 dalys, ieškovės teikti pasiūlymai buvo pripažinti laimėjusiais dėl trijų dalių, t. y. dėl Pirkimo I dalies: 3 (trys) kilnojamųjų modulių kompleksai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos Antrame sektoriuje ne režimo teritorijoje; dėl Pirkimo IV dalies: 6 (šeši) administracinės paskirties kilnojamieji moduliai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos Antrame sektoriuje režimo teritorijoje; dėl Pirkimo V dalies: 9 (devyni) administracinės paskirties kilnojamieji moduliai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos Trečiame sektoriuje ne režimo teritorijoje. Ieškovė ir atsakovė 2020 m. spalio 22 d. pasirašė Sutartį, kurios bendra kaina buvo 2 816 429,75 Eur be PVM (3 407 880 Eur su PVM). Sutarties 2.4 punktu šalys susitarė, kad pirkėjas (atsakovė) tiekėjui (ieškovei) mokės 100 proc. avansą, tiekėjui pateikus pagrįstą prašymą dėl avansinio mokėjimo.

4.       Ieškovės teigimu, po Sutarties sudarymo atsakovė atliko neteisėtus veiksmus (nepagrįstai atmetė ieškovės prašymą dėl avanso išmokėjimo ir 2020 m. gruodžio 29 d. raštu neteisėtai nutraukė Sutartį nuo 2021 m. sausio 8 d.). Ieškovė kreipėsi į teismą dėl atsakovės 2020 m. gruodžio 29 d. sprendimo nutraukti Sutartį pripažinimo nepagrįstu ir neteisėtu. Kauno apygardos teismas 2021 m. kovo 9 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-892-924/2021 tenkino ieškovės ieškinį ir pripažino Sutarties nutraukimą neteisėtu bei tokį atsakovės sprendimą panaikino. Lietuvos apeliacinis teismas 2021 m. gruodžio 16 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-722-553/2021 Kauno apygardos teismo 2021 m. kovo 9 d. sprendimą paliko nepakeistą.

5.       Ieškovė 2021 m. gruodžio 27 d. gavo atsakovės raštą, kuriame atsakovė nurodė, kad būtų tikslinga šalims taikiai susitarti ir nutraukti Sutartį bendru sutarimu. Ieškovė 2021 m. gruodžio 27 d. taip pat išsiuntė atsakovei pasiūlymą dėl tolesnio Sutarties vykdymo, jame nurodė, jog tam, kad Sutartis būtų toliau vykdoma, šalims reikėtų aptarti išaugusias žaliavų kainas, atsiskaitymo tvarką bei Sutarties vykdymo terminus. Atsakovei nesureagavus į ieškovės 2021 m. gruodžio 27 d. raštą, ieškovė 2022 m. sausio 20 d. išsiuntė raštą, kuriame nurodė, kad Sutartį galima toliau vykdyti aptariant žaliavų kainos padidėjimą, terminų ir apmokėjimo tvarkos pakeitimą, arba galima Sutartį nutraukti, padengiant ieškovės negautą pelną. Atsakovė 2022 m. vasario 11 d. raštu nesutiko nei didinti Sutarties kainos, nei nutraukti Sutarties ir padengti ieškovės nuostolių.

6.       Ieškovė, atsižvelgdama į atsakovės dar 2021 m. gruodžio 27 d. išreikštą pageidavimą nutraukti Sutartį, į atsakovės ir trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir trečiasis asmuo) poziciją, kad, pasibaigus 2020 metams, atsakovė neturės finansavimo Sutarčiai vykdyti, 2022 m. vasario 17 d. raštu paprašė atsakovės nurodyti: 1) ar atsakovė yra pasirengusi vykdyti Sutartį; 2) ar atsakovės ir trečiojo asmens biudžete yra numatytos lėšos Sutarčiai vykdyti, tačiau atsakovė 2022 m. kovo 2 d. rašte nenurodė konkrečių atsakymų į klausimus, t. y. ieškovė nesulaukė kitų atsakovės atsakymų ar pasiūlymų dėl tolesnio Sutarties vykdymo, išskyrus 2021 m. gruodžio 27 d. pasiūlymą Sutartį nutraukti.

7.       Ieškovė Sutartį prašė nutraukti keliais pagrindais, t. y. dėl to, kad: 1) atsakovė nevykdo Sutarties ir nebendradarbiauja su ieškove dėl Sutarties vykdymo nuo 2021 m. gruodžio 16 d. (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.217 straipsnis); 2) atsakovė pati siūlo tik nutraukti Sutartį, tačiau siūlymų dėl Sutarties vykdymo nepateikė ir neatsakė į ieškovės siūlymus; 3) atsakovė nepateikė patvirtinimo, kad yra finansiškai pajėgi įvykdyti Sutartį, o vieša informacija leidžia spręsti, kad atsakovė neturi finansinių galimybių sumokėti 100 proc. Sutarties avansą ieškovei (CK 6.220 straipsnis).

8.       Atsakovė su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Atsakovė nurodė, kad ji 2021 m. gruodžio 27 d. raštu pranešė ieškovei, jog 2021 m. rugsėjo 14 d. ieškovė buvo informuota, kad viešojo pirkimo sutarties sąlygų keitimas nėra galimas ir šalių abipusių nuolaidų būdu sudarytas taikus susitarimas gali būti kvalifikuojamas kaip esminis tokios sutarties pakeitimas, prieštaraujantis viešųjų pirkimų principams. Už Sutarties kainą ieškovė nebesutiko įvykdyti sutartinių įsipareigojimų – pristatyti ir perduoti atsakovei kilnojamųjų modulių kompleksą ir du administracinės paskirties modulius su jų montavimu ir įrengimu, ir 100 proc. avanso sumokėjimas neturėjo reikšmės ieškovės sutartinių įsipareigojimų įvykdymui.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

9.       Kauno apygardos teismas 2023 m. rugsėjo 12 d. sprendimu ieškovės ieškinį patenkino iš dalies: 1) nutraukė ieškovės ir atsakovės 2020 m. spalio 22 d. sudarytą Modulių įsigijimo su jų montavimu ir įrengimu viešojo pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 76-125; 2) priteisė ieškovei iš atsakovės 462 159,99 Eur nuostolių atlyginimą ir 5 proc. dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2022 m. gegužės 12 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 3) taip pat priteisė ieškovei iš atsakovės bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, atlyginimą.

10.       Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad jei Sutartis būtų buvusi tinkamai vykdoma, t. y. jei 2020 m. gruodžio mėn. ieškovė būtų gavusi Sutartyje nustatytą avansinį mokėjimą, esant to meto kainų lygiui, ji būtų galėjusi realiai vykdyti Sutarčiai reikalingų medžiagų pirkimus ir numatyti (užsitikrinti) kitas sąnaudas. Nevykdant Sutarties dėl atsakovės neteisėtų veiksmų ir Sutarties vykdymui atsinaujinus tik po metų, ieškovė neabejotinai turėjo teisę prašyti atsakovės peržiūrėti Sutarties sąlygas, nes tuo metu infliacija šalyje siekė apie 20 proc., o statybos rangos darbų sąnaudų kainos per tą laiką žymiai padidėjo.

11.       Pirmosios instancijos teismo vertinimu, atsakovė nevykdė sutartinių įsipareigojimų tik todėl, kad ieškovė siekė peržiūrėti Sutarties sąlygas, nors tai nestabdė Sutarties vykdymo. Teismas tokį atsakovės elgesį vertino kaip nesuderinamą su bendradarbiavimo ir kooperavimosi principais, nes atsakovė nevedė derybų su ieškove dėl Sutarties keitimo ir vienašališkai nusprendė, jog ieškovė nevykdys Sutarties, ir pati, nesumokėdama avanso, iš esmės atsisakė Sutartį vykdyti.

12.       Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad atsakovė nesiekė vykdyti Sutarties, o tai patvirtina šios aplinkybės: 1) atsakovė nepriėmė sprendimo dėl Sutarties vykdymo stabdymo; 2) nepriėmė sprendimo dėl ieškovės pateikto prašymo dėl avanso; 3) neprašė ir neragino ieškovės vykdyti Sutartį; 4) nepervedė ieškovei avansinio mokėjimo, nors Sutartis nustatė tik vienintelį mokėjimo būdą; 5) nesiėmė veiksmų, kad gautų finansavimą Sutarčiai vykdyti; 6) neatliko kitų veiksmų, kurie patvirtintų atsakovės siekį vykdyti sutartį. Teismas nusprendė, kad Sutartis yra nutraukiama dėl atsakovės netinkamo Sutarties vykdymo.

13.       Pirmosios instancijos teismas ieškovei priteisė teismo eksperto išvadoje konstatuotą negauto pelno dydį, t. y. 462 159,99 Eur. Spręsdamas dėl nuostolių atlyginimo, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad atsakovės argumentai dėl teismo eksperto išvadų nepagrįstumo atmestini, kadangi atsakovės iniciatyva apklaustas ekspertas atsakė į visus klausimus, o atsakovė nepateikė įrodymų (savo apskaičiavimų, kitų specialistų išvadų), kurie leistų abejoti teismo eksperto išvadomis.

14.       Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovei buvo teikiamos teisinės paslaugos, jas teikė advokato padėjėjas, į suteiktų paslaugų apimtį (atsiliepimo surašymas, tripliko surašymas, prašymo dėl ekspertizės parengimas, dalyvavimas teismo posėdžiuose ir pan.), į bylos sudėtingumą, advokato padėjėjo darbo ir laiko tikėtinas sąnaudas, į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintas Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos), į ieškovės patirtas išlaidas už jos advokato teisines paslaugas (kurios vertintinos kaip reikalaujančios daugiau darbo ir laiko), nusprendė pagrįstomis laikyti tik 5000 Eur išlaidas už atsakovei suteiktas teisines paslaugas.

15.       Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2023 m. gruodžio 14 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą, priteisė ieškovei iš atsakovės bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.

16.       Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atsisakė priimti atsakovės kartu su apeliaciniu skundu pateiktus įrodymus, kadangi atsakovė nepagrindė šių įrodymų pateikimo būtinybės apeliacinės instancijos teisme, taip pat pateikti nauji įrodymai neturi teisinės reikšmės sprendžiant skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo klausimą.

17.       Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad įsiteisėjusiu Kauno apygardos teismo 2021 m. kovo 9 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-892-924/2021 pripažinus, jog atsakovė netinkamai taikė sutarties sąlygą dėl avanso (visos sutarties kainos) atitinkamu terminu sumokėjimo ieškovei Sutarčiai vykdyti ir nepagrįstai nutraukė Sutartį, ieškovė turėjo teisėtą lūkestį arba toliau vykdyti Sutartį, atsižvelgiant į mokėtino avanso dydį ir laiką bei į Pirkimo objektui reikalingų žaliavų kainų padidėjimą, arba reikalauti, jog atsakovė atlygintų patirtus nuostolius (negautą grynąjį pelną). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nustatė, kad, įsiteisėjus Kauno apygardos teismo 2021 m. kovo 9 d. sprendimui civilinėje byloje Nr. e2-892-924/2021, atsakovė toliau vengė vykdyti Sutartį – nepriėmė sprendimo dėl ieškovės pateikto prašymo dėl avanso, neprašė ir neragino ieškovės vykdyti Sutartį, nepervedė ieškovei avansinio mokėjimo, nesiėmė veiksmų, kad gautų finansavimą Sutarčiai vykdyti. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad ieškovė siekė įvykdyti Sutartį, tačiau atsakovė 2020 m. gruodžio 29 d. raštu nutraukė Sutartį nuo 2021 m. sausio 8 d., nes iš esmės prarado finansines galimybes ir suinteresuotumą įsigyti Pirkimo objektą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija padarė išvadą, kad šiuo konkrečiu atveju, kaip pagrįstai nusprendė pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į ieškovės pasirinktą teisų gynybos būdą ir remdamasis CK 6.204 (sutartinių įsipareigojimų vykdymas pasikeitus aplinkybėms) straipsnio 1 dalies, 6.217 (sutarties nutraukimas) straipsnio 1 dalies, 2 dalies 1 punkto nuostatomis (sprendimo 36, 42 punktai), tikslingiausia yra nutraukti Sutartį dėl atsakovės kaltės ir priteisti ieškovei nuostolių atlyginimą (negautą grynąjį pelną).

18.       Apeliacinės instancijos teismas pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad Sutartis nutraukiama dėl atsakovės kaltės, nes atsakovė nevykdė savo sutartinių įsipareigojimų sumokėti ieškovei avansą, dėl to ieškovė buvo priversta ginti savo pažeistas teises Kauno apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2-892-924/2021, o dėl užsitęsusio tarp šalių kilusio ginčo suėjo Sutarties įvykdymo terminas, atsakovė nebendradarbiavo dėl Sutarties išsaugojimo (sąlygų keitimo) ir tolesnio jos vykdymo, neįrodė ir finansinės galimybės sumokėti avansą. Tokie atsakovės veiksmai, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, susiję priežastiniu ryšiu su ieškovei atsiradusiais nuostoliais, negalėjimu gauti iš Sutarties įvykdymo pelno. Todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos aplinkybes ir padarė pagrįstą ir motyvuotą išvadą, jog atsakovė nepaneigė savo atsakomybės už Sutarties tinkamą įvykdymą, todėl yra atsakinga dėl atsiradusių teisinių pasekmių.

19.       Pasisakydamas dėl ekspertizės akto įrodomosios galios, apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad ieškovė pasiūlymą atsakovei pateikė įvertinusi Pirkimo objekto įgyvendinimo kainą Sutarties vykdymo laikotarpiui, t. y. nuo 2020 m. spalio mėn. iki 2021 m. birželio mėn. Nors apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutiko su atsakove, kad jeigu ieškovė būtų vykdžiusi sutartinius įsipareigojimus 2022 m., t. y. pasibaigus teisminiam ginčui tarp ieškovės ir atsakovės, jos grynasis pelnas dėl išaugusių žaliavų kainų būtų buvęs mažesnis, nei nurodyta teismo ekspertizės akte, tačiau šiuo konkrečiu atveju ieškovė, teikdama pasiūlymą ir nurodydama siūlomą kainą, siejamą su darbų kiekio atlikimu, turėjo teisėtą lūkestį Sutartį įvykdyti nustatytais terminais ir už pasiūlytą kainą.

20.       Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad Sutartis buvo pasirašyta 2020 m. spalio 22 d. ir ieškovė pirmąjį prašymą atsakovei dėl avanso (iš esmės viso kainos dydžio lėšų išankstinio gavimo) išmokėjimo pateikė 2020 m. lapkričio 6 d., o gavusi avansinį mokėjimą, sutartinius įsipareigojimus (pirkimo pasiūlyme ir sutartyje nurodytą darbų kiekį), tikėtina, būtų įvykdžiusi iki Sutarties termino pabaigos (2021 m. birželio mėn.). Todėl, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, teismo ekspertas pagrįstai ieškovės Sutarties vykdymo sąnaudų skaičiavimus atliko taikydamas 2020 m. spalio mėn. kainas, o ne 2022 m. kainas. Be to, apeliacinės instancijos teismas atsižvelgė ir į tai, kad ieškovė iš esmės analogiško pirkimo ir sutarties sąlygų pagrindu tinkamai įvykdė sutartį dėl modulių Marijampolės pataisos namuose įrengimo.

21.       Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pabrėžė, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme teismo ekspertas buvo apklaustas 2023 m. rugpjūčio 31 d. vykusiame teismo posėdyje, jo metu buvo atsakyta į visus atsakovės atstovės klausimus ir atsakovė nepateikė įrodymų, kurie leistų abejoti eksperto išvadomis. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje nėra pagrindo sutikti su atsakove, kad teismo ekspertizės akto išvados neaiškios. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad atsakovė iš esmės net ir nenurodė, kurios teismo ekspertizės akte pateiktos išvados buvo neaiškios ir (ar) nesusijusios su dėstoma ekspertizės akto dalimi. Anot apeliacinės instancijos teismo, atsakovė kritikuoja teismo ekspertizės akte pateiktas išvadas, nes pastarosios neatitinka atsakovės pateikto situacijos vertinimo. Tačiau, apeliacinės instancijos teismo nuomone, teismo ekspertizės akte suformuluoti konkretūs atsakymai į pirmosios instancijos teismo pateiktus klausimus.

22.       Pasisakydamas dėl pakartotinės ekspertizės skyrimo apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad, teikdama prašymą dėl pakartotinės ekspertizės skyrimo, atsakovė nekvestionuoja teismo eksperto kvalifikacijos ir iš esmės nurodo, jog teismo ekspertas ekspertizės aktą parengė skubotai ir neišsamiai. Kadangi apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai nekilo abejonių nei dėl teismo ekspertizės akto išvadų, nei dėl ją atlikusio eksperto kvalifikacijos, taip pat eksperto kvalifikacija ir turima praktinio darbo patirtis atsakovei abejonių nekėlė ir ji nušalinimų ieškovės pasiūlytai eksperto kandidatūrai nereiškė bylos nagrinėjimo metu, o abejones dėl eksperto kvalifikacijos atsakovė pradėjo reikšti tik po teismo ekspertizės akto pateikimo, teismas atmetė atsakovės prašymą skirti pakartotinę ekspertizę kaip neatitinkantį Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 219 straipsnio 2 dalyje nustatyto pagrindo skirti pakartotinę ekspertizę.

23.       Apeliacinės instancijos teismas, įvertindamas pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl atsakovės patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo, pažymėjo, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme atsakovei atstovavo ir advokatas G. Z., ir advokato padėjėjas A. Z., tačiau pirmosios instancijos teismui 2023 m. rugsėjo 1 d. pateiktose sąskaitose už teisines paslaugas nėra detalizuota, kokio pobūdžio teisines paslaugas suteikė advokatas G. Z., o kokio – advokato padėjėjas A. Z. Taip pat apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad atsakovei 2023 m. vasario 21 d. teismo posėdyje atstovavo advokato padėjėjas T. R. ir teisininkas R. S., 2023 m. birželio 28 d. – advokato padėjėjas T. R., 2023 m. rugpjūčio 31 d. – advokatė A. K. Remdamasi tuo, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl atsakovės patirtų teisinės pagalbos išlaidų dydžio pagrįstumo, objektyviai įvertino atsakovės bylinėjimosi išlaidų pagrįstumą, tinkamai taikė civilinio proceso teisės normas, reglamentuojančias išlaidų advokato ir advokato padėjėjo pagalbai apmokėti atlyginimą. Be to, teisėjų kolegijos nuomone, atsižvelgtina ir į tai, kad ieškovės reikalavimai dėl ginčo iš esmės buvo tenkinti, tik nuostolių atlyginimo dydis nustatytas atsižvelgus į teismo eksperto išvadą..

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

24.       Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2023 m. rugsėjo 12 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. gruodžio 14 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti arba perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

24.1.                      Teismai neatskleidė ginčo esmės, tinkamai nekvalifikavo ginčo santykių ir priėmė prieštaringus procesinius sprendimus. Pirmosios instancijos teismas, pripažinęs ieškovės reikalavimą nutraukti Sutartį dėl atsakovės kaltės teisėtu, neteisingai aiškino ir nepagrįstai taikė CK 6.217 straipsnyje nustatytas materialiosios teisės normas. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovė pažeidė Sutartį ir tai yra esminis Sutarties pažeidimas, nors pati ieškovė tokio reikalavimo nereiškė ir tokios pozicijos nesilaikė. Ieškovė reiškė reikalavimą nutraukti sutartį visiškai kitu teisiniu pagrindu – remdamasi CK 6.219 straipsniu. Akivaizdu, kad ieškovė pripažino, jog atsakovė nėra pažeidusi Sutarties ir laikėsi pozicijos, kad Sutartį pažeis, nes nėra finansiškai pajėgi su ieškove atsiskaityti. Taigi, pirmosios instancijos teismo sprendime netinkamai kvalifikuoti šalių ginčo santykiai, nes teismas nusprendė pripažinti, jog atsakovė iš esmės pažeidė sutartį, nors kita Sutarties šalis (ieškovė) net nesirėmė esminio sutarties pažeidimo sąlyga, jos neįrodinėjo ir teigė, kad atsakovė tik ateityje pažeis Sutartį.

24.2.                      Pirmosios instancijos teismas paneigė viešųjų pirkimų bylose taikomą praktiką, kuria siekiama išsaugoti šalių sudarytas sutartis, priimti abiem šalims kaip įmanoma priimtinesnius sprendimus. Priešingai, teismas priėmė nepalankų ir nepagrįstą sprendimą – nutraukti Sutartį, kurios vykdymui atsakovė neprieštarauja.

24.3.                      Apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad atsakovės neva atliktus neteisėtus veiksmus patvirtina ankstesni teismų priimti sprendimai, kuriais konstatuota, jog atsakovė netinkamai taikė sutarties sąlygą dėl avanso. Tokiomis išvadomis siekiama pateisinti ieškovės pasirinktą kraštutinę priemonę nutraukti Sutartį, neatsižvelgiant į neigiamus padarinius, kurie kils atsakovei, siekiančiai išsaugoti Sutartį joje nustatytomis sąlygomis.

24.4.                      Teismai nepagrįstai nusprendė, jog atsakovė iš esmės pažeidė Sutartį dėl to, kad 2020 m. gruodžio 29 d. vienašališkai nutraukė Sutartį, manydama, jog ieškovė pažeidė jos sąlygas. Ieškovė minėtoje byloje pati pasirinko gynybos būdą – reikalavo šalis grąžinti į status quo (pradinė padėtis). Todėl jau 2021 m. sausio 11 d. teikdama ieškinį Kauno apygardos teismui ieškovė, atstovaujama profesionalių teisininkų, privalėjo įvertinti siekiamus tikslus ir būsimo bylinėjimosi trukmę, todėl prisiėmė riziką, kad būsimas Sutarties vykdymas, esant palankiam teismo sprendimui, gali lemti didesnių sąnaudų susidarymą ir mažesnio pelno gavimą.

24.5.                      Ne atsakovė, o ieškovė nesutiko toliau vykdyti Sutarties joje nustatytomis sąlygomis. Atsakovė ne vieną kartą nurodė, kad siekė Sutarties vykdymo joje nustatyta kaina. Matydama, kad ieškovė neketina vykdyti Sutarties joje nustatyta kaina, o siekia, kad jai būtų sumokėta net 1 242 771,94 Eur didesnė kaina, atsakovė nebegalėjo patenkinti iki teisminio bylinėjimosi ieškovės pateikto prašymo išmokėti jai 3 407 880 Eur su PVM avansą, nes minėtas prašymas nebeatitiko ieškovės valios. Atsakovė negalėjo patenkinti dar 2020 m. lapkričio 6 d. ieškovės pateikto prašymo sumokėti avansinį mokėjimą. Už pradinę kainą ieškovė nebesutiko įvykdyti Sutartimi prisiimto įsipareigojimo pristatyti ir perduoti atsakovei modulius (kilnojamųjų modulių kompleksą ir administracinės paskirties modulius) su jų montavimu ir įrengimu. Minėto 100 proc. avanso sumokėjimas nebūtų lėmęs ieškovei tenkančių pareigų įvykdymo. Atsakovė įvertino grėsmes, jog ieškovė už sumokėtą kainą būtų įvykdžiusi tik dalį Sutarties ir dėl to Sutarties tikslas nebūtų buvęs pasiektas.

24.6.                      Teismai padarė nepagrįstą išvadą, kad atsakovės neteisėti veiksmai pasireiškė jos nesiderėjimu dėl Sutarties sąlygų pakeitimo ir Sutarties išsaugojimo. Ši teismų išvada yra nepagrįsta vien tuo aspektu, kad ieškovė net nebandė inicijuoti teisminio ginčo dėl Sutarties sąlygų pakeitimo, todėl laikytina, kad ieškovė sutiko, jog jos reikalavimas padidinti Sutarties kainą buvo nepagrįstas ir neteisėtas.

24.7.                      Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad galimybė keisti (didinti) rangos sutartyje sutartą darbų kainą galima tais atvejais, kai ją lemia svarbios, objektyvios, nuo rangovo nepriklausančios priežastys, kurių nebuvo galima numatyti tariantis dėl fiksuotos darbų kainos. Atsižvelgiant į šalių lygiateisiškumo bei rungimosi principus, šalis, siekianti keisti rangos sutarties darbų kainą, privalo įrodyti šių būtinų sąlygų buvimą, todėl ir rangovas, siekiantis, kad rangos sutarties kaina būtų padidinta, privalo įrodyti buvus tokias išimtines aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-364-469/2019).

24.8.                      Ieškovė, būdama profesionali verslininkė, suvokia, kad jos veikloje naudojamų žaliavų kainos kinta, dėl to atitinkamo objekto sukūrimo išlaidos gali būti padidėti (sumažėti), ir prisiima tokios situacijos atsiradimo riziką. Atsižvelgiant į tai, ieškovė savo nurodomas aplinkybes, neva lėmusias būsimą kilnojamųjų modulių kompleksų ir dviejų administracinės paskirties modulių gamybos kainos padidėjimą, privalėjo protingai numatyti Sutarties sudarymo metu. Būtent ieškovė Sutartimi prisiėmė žaliavų kainos kilimo riziką, nes atsakovė įsipareigojo mokėti fiksuotą kainą, nesusietą su jokiomis rinkos sąlygomis (Sutarties 2.6 punktas).

24.9.                      Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo (toliau – ir VPĮ) 89 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad pirkimo sutartis ar preliminarioji sutartis jos galiojimo laikotarpiu gali būti keičiama neatliekant naujos pirkimo procedūros pagal šį įstatymą, kai pakeitimo poreikis atsirado dėl aplinkybių, kurių protinga ir apdairi perkančioji organizacija negalėjo numatyti, ir kai kartu yra šios sąlygos: a) pakeitimas iš esmės nepakeičia pirkimo sutarties ar preliminariosios sutarties pobūdžio; b) atskiro pakeitimo vertė neviršija 50 procentų, o bendra atskirų pakeitimų pagal šį punktą vertė – 100 procentų pradinės pirkimo sutarties ar preliminariosios sutarties vertės. Tokiais pakeitimais negali būti siekiama išvengti šiame įstatyme pirkimui nustatytos tvarkos taikymo. Taigi, dėl iš esmės pasikeitusių aplinkybių galimas sutarties pakeitimas tik tokiu atveju, jei minėtų aplinkybių negalėjo numatyti perkančioji organizacija (t. y. atsakovė), o sąlygos, jog svarbių aplinkybių būtų nenumatęs tiekėjas, įstatymų leidėjas nenustato.

24.10.                      Nagrinėjamu atveju ieškovė siekė pakeisti esmines Sutarties sąlygas – padidinti Sutarties kainą. Tokia situacija akivaizdžiai būtų pažeidusi kitų viešajame pirkime dalyvavusių tiekėjų interesus, lygiateisiškumo ir skaidrumo principus. Atsižvelgiant į tai, atsakovė pagrįstai ir teisėtai nesutiko keisti Sutarties kainos, ir tai negali būti pripažįstama teisėta priežastimi ieškovei inicijuoti Sutarties nutraukimą.

24.11.                      Ieškovė savo teiginiams apie kardinalius rinkos pokyčius pagrįsti nepateikė jokių objektyvių, būtent ginčo situacijai reikšmingų įrodymų: nenurodė nei kiek procentų išaugo metalų kainos, neteikė skaičiavimų ar įrodymų, kokiems rinkos svyravimams iki 2021 m. birželio mėn. pradžios ieškovė buvo pasirengusi. Viešasis pirkimas vyko ekstremalios situacijos (karantino) sąlygomis.

24.12.                      Esant tokiai neapibrėžtai situacijai ieškovės galimybės realiai įvertinti rinkos svyravimus turėjo būti vertinamos kritiškai. Galiausiai, net civilinės bylos nagrinėjimo metu ieškovė nepateikė įrodymų, kad to paties sektoriaus rinkos dalyvių pelno maržos dydžiai iki žaliavų kainų augimo ir žaliavų kainoms pradėjus augti išliko tokie patys. Akivaizdu, jog rinkos dalyviai, siekdami būti konkurencingi, koreguoja pelno maržos dydį priklausomai nuo konkurentų elgesio, t. y. nesitiki tokio paties pelno vykstant infliacijos ar žaliavų kainos šuoliams.

24.13.                      Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad CK 6.219 straipsnį galima taikyti esant šioms sąlygoms: pirma, sutartinė prievolė turi būti galiojanti; antra, neturi būti suėjęs prievolės įvykdymo terminas; trečia, būsimas pažeidimas turi būti akivaizdus; ketvirta, gresiantis pažeidimas turi būti esminis. CK 6.219 straipsnį galima taikyti tik tuo atveju, jei apskritai dėl pažeidimo, kurio tikimasi, yra leidžiama nutraukti sutartį, t. y. jis turi būti esminis pagal CK 6.217 straipsnį; penkta, numatomo sutarties pažeidimo požymiai neturi būti išnykę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-297/2012). Nagrinėjamu atveju neegzistavo šios sąlygos, kurios yra būtinos siekiant sutartį nutraukti CK 6.219 straipsnio pagrindu, kadangi neegzistuoja joks būsimas akivaizdus pažeidimas, kuris būtų esminis sutarties pažeidimas pagal CK 6.217 straipsnio nuostatas.

24.14.                      Ieškovė nepagrįstai nurodė, neva atsakovė akivaizdžiai pažeis Sutartį, nes ji nėra finansiškai pajėgi Sutartį vykdyti, o jos vykdymui nėra skirta finansavimo. Tokia ieškovės versija buvo teikiama teismui, siekiant surasti teisinį Sutarties nutraukimo pagrindą, suvokiant, jog ieškovės reikalavimas pakeisti Sutarties sąlygą dėl jos kainos yra nepagrįstas, o Sutartį vykdyti joje nustatyta kaina nepageidauja būtent ieškovė. Akivaizdu, jog atsakovė yra biudžetinė įstaiga, kurios finansavimo šaltinis – valstybės biudžeto lėšos. Jeigu ieškovė būtų sutikusi su Sutartyje nurodyta jos kaina ir nebereikalavusi jos didinti, atsakovė būtų privalėjusi vykdyti Sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, taip pat ir apmokėti joje nustatytą kainą.

24.15.                      Kauno apygardos teismas 2021 m. kovo 9 d. įsiteisėjusioje nutartyje pripažino, jog ieškovės alternatyvus reikalavimas pripažinti, kad Sutartis buvo nutraukta dėl atsakovės kaltės, t. y. dėl to, kad atsakovė galimai neturi lėšų Sutarčiai vykdyti, negali būti laikomas pagrįstu. Tokią Kauno apygardos teismo poziciją teismai privalėjo vertinti kaip res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas) galią turinčius teismo nustatytus faktus, nes minėtų teismo motyvų ieškovė apeliacine tvarka neskundė, taigi, su savo reikalavimo nepagrįstumu sutiko.

24.16.                      Kaip neteisėtus atsakovės veiksmus teismai nurodė nepagrįstą Sutarties nutraukimą 2021 m. sausio 8 d., tačiau šios Kauno apygardos teismo ir jas patvirtinusio Lietuvos apeliacinio teismo išvados lėmė šalių sugrąžinimą į status quo, t. y. minėtų teismų sprendimuose padarytos išvados nėra susijusios priežastiniu ryšiu su ieškovės neva negautomis pajamomis. Priešingai, dėl šių išvadų buvo panaikintas vienašališkas Sutarties nutraukimas ir ieškovei atsirado galimybė gauti 3 407 880 Eur dydžio pajamas, kurias ji ketino gauti laimėjusi viešąjį pirkimą. Pati ieškovė pasirinko tokį savo pažeistų teisių gynybos būdą, t. y. siekė grįžti į tą Sutarties vykdymo etapą, kuris būtų buvęs, jei Sutartis nebūtų buvusi nutraukta.

24.17.                      Atsakovė Sutarties kainos didinti nesutiko pagrįstai ir šis elgesys negalėjo būti pripažįstamas ieškovės neteisėtais veiksmais. Pažymėtina, kad ieškovė šio atsakovės atsisakymo didinti kainą ir neginčijo, suvokdama, jog toks kategoriškas reikalavimas kainą didinti net 36,47 proc. yra neįrodytas, nepagrįstas ir neteisėtas.

24.18.                      Viešojoje erdvėje informacija apie tai, kad žaliavų prekių kaina pakilo iki aukščiausio lygio per beveik aštuonerius metus, pasirodė dar 2021 m. vasario mėn. Akivaizdu, jog ieškovė, būdama profesionali rinkos dalyvė (verslininkė), žinodama būsimos Sutarties sąlygas (būtent jos 2.6 punktą dėl Sutarties vertės neperskaičiavimo kintant bendram kainų lygiui), matydama indikacijas, kad žaliavų kainos linkusios augti, dar prieš dalyvaudama viešajame pirkime prisiėmė riziką, kad teikiant pasiūlymą viešajame pirkime planuojama gauti pelno marža gali skirtis nuo vykdant Sutartį gautino grynojo pelno. Ieškovė 2021 m. liepos 8 d. pirmą kartą pranešė atsakovei, kad yra būtina padidinti Sutarties kainą, nes per 8 mėnesius nuo Sutarties sudarymo rinkoje smarkiai pasikeitė statybos medžiagų ir ypač metalo gaminių bei žaliavų kainos.

24.19.                      Net jeigu Sutartis būtų vykdyta jos optimaliais terminais, gavus finansavimą 2020 m. gruodžio 27 d., gaminant, gabenant ir montuojant prekes Sutartyje nurodytais terminais, tiekėjos sąnaudos 2021 m. I–II ketvirčiais jau būtų padidėjusios, t. y. nėra faktinio priežastinio ryšio tarp teismo nurodomų atsakovės neteisėtų veiksmų (Sutarties vienašališko nutraukimo) ir ieškovės nuostolių (negauto tokio grynojo pelno, kurį ieškovė tikėjosi gauti teikdama pasiūlymą viešajame pirkime ir kurį apskaičiavo teismo ekspertas Sigitas Mitkus). Minėtu laikotarpiu jau egzistavo kitos priežastys, lėmusios ieškovės grynojo pelno pokytį, – rinkoje jau buvo pakilusios žaliavų kainos.

24.20.                      Teismo ekspertas šioje civilinėje byloje analizavo, kokį grynąjį pelną būtų gavusi ieškovė, jos sąnaudas vertinant pagal 2020 m. spalio mėn. kainas. Egzistuoja reali galimybė, kad ieškovės veiklos sąnaudos 2020 m. spalio mėn. ir 2021 m. sausio–birželio mėn. skyrėsi (jų didėjimo linkme) ir šių sąnaudų didėjimo priežastis buvo ne atsakovės veiksmai, o rinkos pokyčiai, už kuriuos atsakovė nėra atsakinga (juolab kad riziką dėl rinkos pokyčių ieškovė prisiėmė Sutarties 2.6 punktu).

24.21.                      Teismai neteisėtais atsakovės veiksmais pripažino situaciją po Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. gruodžio 16 d. nutarties iki 2022 m. gegužės 10 d. ieškovės kreipimosi į teismą, nurodydami, jog atsakovė nepagrįstai nevykdė Sutarties, t. y. nemokėjo Sutartyje nustatyto 100 proc. avanso.

24.22.                      Byloje nėra absoliučiai jokių objektyvių duomenų, kad ieškovės veiklos sąnaudos 2022 metais būtų buvusios 36,47 proc. didesnės (nes būtent tokia apimtimi ieškovė siekė didinti Sutarties kainą). Atsakovė siekė civilinėje byloje nustatyti, kokios iš tiesų būtų buvusios ieškovės veiklos sąnaudos (ir atitinkamai grynasis pelnas), jei Sutartis būtų buvusi vykdyta 2022 metais, t. y. šalims grįžus į status quo. Teismai, pažeisdami šalių rungimosi principą, netenkino atsakovės prašymo užduoti minėtą klausimą teismo ekspertui. Todėl šioje byloje nėra objektyvių duomenų, kurie pagrįstų teismo išvadą, neva Sutarties nevykdymas lėmė ieškovės patirtus nuostolius – negautą grynąjį pelną. Tikėtina, kad ieškovės grynasis pelnas nebūtų buvęs tokio dydžio, kokio ji tikėjosi, teikdama pasiūlymą viešajame pirkime, tačiau ieškovei ir nebuvo suteikta garantija, kad Sutarties pelningumas bus 20,61 proc., o už tokių lūkesčių neįgyvendinimą atsakovė nėra atsakinga. Taigi, nėra faktinio priežastinio ryšio tarp teismo nurodomų atsakovės neteisėtų veiksmų (Sutarties nevykdymo joje nustatyta kaina 2022 metais) ir ieškovės nuostolių (kurių dydis nėra žinomas, nes negauto grynojo pelno dydis 2022 m. nenustatytas). Būtent ieškovė, inicijavusi teisminį procesą 2021 m., siekė sugrąžinti šalis į status quo, dėl to, joje atsidūrus ir pačiai ieškovei nebepageidaujant Sutarties vykdyti nustatytomis sąlygomis, galimų turėtų lūkesčių dėl projekto pelningumo neišsipildymas neturėtų būti priskiriamas atsakovės atsakomybei.

24.23.                      Nors atsakovė yra įsitikinusi, kad ji Sutarties kainos didinti nesutiko pagrįstai, net ir modeliuojant situaciją taip, kad ši atitiktų teismo poziciją, akivaizdu, kad šie neteisėti veiksmai nei faktiniu, nei teisiniu priežastiniu ryšiu nesusiję su 2020 m. spalio mėn. ieškovės planuotu gauti grynuoju pelnu.

24.24.                      Teismai visiškai neanalizavo atsakovės, jeigu ji būtų elgusis kaip protingas ir apdairus asmuo, galimybės neteisėtų veiksmų atlikimo metu numatyti žalos atsiradimą, neteisėtais veiksmais pažeistos teisės ar teisėto intereso prigimties ir vertės bei pažeisto teisinio reglamentavimo apsauginio tikslo – būtent ieškovė sutartiniuose santykiuose veikė kaip profesionali verslininkė, prisiėmusi riziką dėl projekto pelningumo svyravimo rinkoje keičiantis žaliavų kainoms. Tuo tarpu atsakovė, 2021 m. sausio 8 d., manydama, jog teisėtai nutraukia Sutartį, negalėjo numanyti, kokio projekto pelningumo tikėjosi ieškovė, ir atitinkamai negalėjo įtarti, kad žaliavų kaina padidės tiek, kad ieškovė atsisakys Sutartį vykdyti joje nustatytomis kainomis.

24.25.                      Ekspertizės aktas yra ydingas vien dėl to, kad jame ieškovės sąnaudos vertintos pagal 2020 m. spalio mėn. kainas, nors ieškovė finansavimą būtų gavusi tik 2020 m. gruodžio 27 d., o viešojoje erdvėje užfiksuota, kad žaliavų kainos 2021 m. vasario mėn. jau buvo išaugusios.

24.26.                      Taip pat ekspertizės akte didžiąją dalį ieškovės planuotų patirti sąnaudų teismo ekspertas S. Mitkus grindė savo ekspertine nuomone, t. y. ne objektyviais skaičiavimais, o savo tikėjimu, kad ieškovė yra nurodžiusi teisingas, vykdant ginčo viešąjį pirkimą, planuotas patirti sąnaudas.

24.27.                      Atsakovė kartu su apeliaciniu skundu pateikė visų trijų žemės sklypų, kuriuose turėjo būti sumontuoti kilnojamųjų modulių kompleksai bei administracinės paskirties kilnojamieji moduliai, planus su VĮ Registrų centro išrašais, prašė juos pridėti prie civilinės bylos CPK 314 straipsnio pagrindu kaip įrodymus, kurių pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė proceso teisės normas, dar kartą užkirsdamas galimybę atsakovei atsikirtinėti į ieškinio reikalavimus, ir nepagrįstai atsisakė pridėti prie civilinės bylos naujus įrodymus. Akivaizdu, jog teismo ekspertas turėjo realias galimybes nustatyti tikslias atskirų inžinerinių tinklų įvadų vietas ir apskaičiuoti jų nuvedimo iki komplekso atstumus, atitinkamai pateikti objektyvius skaičiavimus. Teismo ekspertas prioritetą teikė ne išvadų objektyvumui, o operatyvumui – teismo ekspertizę šioje didelės apimties ir didelio turtinio ginčo byloje atliko skubotai (vos per 17 dienų), dėl to net nebandė reikalauti papildomos, ekspertizei atlikti būtinos medžiagos.

24.28.                      Teismai neleido atsakovei įrodinėti savo pozicijos dėl ekspertizės akto neobjektyvumo, neišsamiai atlikto ekspertinio tyrimo ir neobjektyvių ekspertizės rezultatų, o šiuo aspektu, pažeisdami šalių rungimosi principus, nurodė, jog atsakovė neva nepateikė jokių įrodymų (savo apskaičiavimų, kitų specialistų išvadų ir pan.), kurie leistų abejoti teismo eksperto padarytomis išvadomis.

24.29.                      Pirmosios instancijos teismas, daugiau nei du kartus sumažindamas atsakovės patirtų atlygintinų bylinėjimosi išlaidų sumą, o apeliacinės instancijos teismas tam pritardamas, pasielgė neteisingai. Teismai neturėjo teisinio pagrindo mažinti atsakovės patirtų bylinėjimosi išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimo, kadangi ginčas sudėtingas, didelės vertės, didelės apimties (5 tomai), procese buvo rengiami didelės apimties procesiniai dokumentai, teisines paslaugas kompleksiškai teikė visa advokato G. Zavtrakovo kontora.

25.       Ieškovė atsiliepime į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, atlyginimą. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

25.1.                      Atsakovė nepagrįstai teigia, kad neva ieškovė laikė atsakovę nepažeidusia Sutarties ir todėl neva teismas nepagrįstai konstatavo, jog atsakovė pažeidė Sutartį. Ieškovė jau ieškinyje aiškiai išdėstė atsakovės neteisėtus veiksmus, kuriais pažeidžiamos ieškovės teisės ir interesai. Atsakovės teiginiai, neva ieškovė prašė ieškinį nutraukti tik CK 6.219 straipsnyje nustatytu pagrindu ir pripažino, jog atsakovė Sutarties nepažeidė, yra visiškai nepagrįsti ir neatitinka tikrovės. Ieškovė ne kartą aiškiai nurodė, jog atsakovė, nevykdydama Sutarties, ją iš esmės pažeidžia, taip pat nebendradarbiauja su ieškove, ir, galiausiai, nepateikia patvirtinimo, jog yra finansiškai pajėgi vykdyti Sutartį.

25.2.                      Kasaciniame skunde nepagrįstai nurodoma, neva ieškovė prašė nutraukti Sutartį tik CK 6.219 straipsnio pagrindu, todėl pirmosios instancijos teismas neva nepagrįstai nutraukė Sutartį CK 6.217 straipsnyje nurodytu pagrindu (dėl esminio pažeidimo). Ieškovė teismui buvo nurodžiusi ieškinio dalyką – reikalavimą nutraukti Sutartį bei ieškinio pagrindą – atsakovės atliekamus neteisėtus veiksmus, kurie pažeidžia Sutartį ir ieškovės interesus. Ieškovė teismui papildomai nurodė ir savo reikalavimo teisinį kvalifikavimą (t. y. nurodė teisės normas, kurios gali būti taikomos šiuo atveju), tačiau toks ieškovės nurodomas teisinis kvalifikavimas nėra privalomas teismui.

25.3.                      Ieškovė procesiniuose dokumentuose ir bylą nagrinėjant teismo posėdžiuose išdėstė visas aktualias aplinkybes, pateikė įrodymus, patvirtinančius nurodytas aplinkybes, ir suformulavo reikalavimą Sutartį nutraukti, kartu pateikdama galimą teisinį pagrindą. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs nurodytas aplinkybes, priėmė pagrįstą sprendimą Sutartį nutraukti atsakovei Sutartį iš esmės pažeidus (t. y. CK 6.217 straipsnio pagrindu), o apeliacinės instancijos teismas pagrįstai tokias pirmosios instancijos teismo išvadas ir priimtą sprendimą pripažino esant pagrįstais.

25.4.                      Atsakovė tik bylos nagrinėjimo metu pakeitė poziciją ir nusprendė teigti, kad ji pageidauja Sutarties vykdymo (apeliaciniame skunde atsakovė teigė, kad Sutarties vykdymo pageidauja, o kasaciniame skunde jau nurodo, kad vykdymui neprieštaravo). Iki tol, t. y. kol Sutartis galiojo ir ieškovė siekė ją vykdyti, atsakovė buvo išsakiusi savo vienintelį pasiūlymą – Sutartį nutraukti. Tai, kad atsakovė nebuvo suinteresuota Sutarties vykdymu, patvirtina toliau nurodomos aplinkybės. Pirma, sudarius Sutartį, atsakovė siekė tik ją nutraukti, bet ne vykdyti. Antra, teismams grąžinus šalis į Sutarties vykdymą, atsakovė pirmoji pateikė ieškovei vienintelį pasiūlymą – Sutartį nutraukti. Ieškovės intencija, nurodyta 2021 m. gruodžio 27 d. rašte, visada buvo tęsti Sutarties vykdymą, aptarus jos pakeitimus, o atsakovės vienintelis pasiūlymas buvo Sutartį nutraukti, tai patvirtino, kad atsakovė nėra suinteresuota Sutarties objektu ir Sutarties vykdymu. Trečia, atsakovė nesitarė dėl Sutarties terminų, atsiskaitymo tvarkos keitimo, neišmokėjo avanso ir nevykdė Sutarties. Jei atsakovė būtų buvusi suinteresuota Sutarties vykdymu, ji dar 2021 m. gruodžio mėnesį būtų priėmusi sprendimą dėl avanso išmokėjimo, pati pasiūliusi tartis dėl Sutarties vykdymo terminų ar bent sureagavusi į ieškovės siūlymus ir raginusi ieškovę vykdyti Sutartį. Vietoje to atsakovė pateikė ir kelis kartus pakartojo tik vienintelį pasiūlymą – Sutartį nutraukti. Todėl atsakovės teiginiai apie tai, kad neva ji buvo suinteresuota Sutarties vykdymu, yra visiškai nepagrįsti. Manytina, kad, atsižvelgdama būtent į tai, atsakovė kasaciniame skunde jau nurodo „neprieštaravusi“ Sutarties vykdymui. Tačiau CK 6.200 straipsnyje nustatyti sutarčių vykdymo principai nustato, kad šalys, vykdydamos sutartį, turi bendradarbiauti ir kooperuotis bei dėti maksimalias pastangas sutarčiai įvykdyti. Atsakovės kasaciniame skunde nurodomas „neprieštaravimas“ Sutarties vykdymui iš esmės reiškia atsakovės neveikimą ir neatitinka sutarčių vykdymo principų.

25.5.                      Teismai pagrįstai konstatavo atsakovės neteisėtus veiksmus – esminį Sutarties pažeidimą. Pirmosios instancijos teismas neteisėtais atsakovės veiksmais pripažino jos neveikimą (avanso neišmokėjimą, nesiderėjimą dėl Sutarties keitimo, finansavimo neieškojimą, jokių kitų veiksmų, kad Sutartis būtų vykdoma, neatlikimą). Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad, įsiteisėjus Kauno apygardos teismo 2021 m. kovo 9 d. sprendimui civilinėje byloje Nr. e2-892-924/2021, atsakovė toliau vengė vykdyti Sutartį, nepriėmė sprendimo dėl ieškovės pateikto prašymo dėl avanso, neprašė ir neragino ieškovės vykdyti Sutartį, nepervedė ieškovei avansinio mokėjimo, nesiėmė veiksmų, kad gautų finansavimą Sutarčiai vykdyti. Atsižvelgiant į tai, kasacinio skundo teiginiai, kad neva teismų išvados nepagrįstos ir nepatvirtina buvus atsakovės neteisėtus veiksmus, yra nepagrįsti.

25.6.                      Teismai pagrįstai konstatavo, kad dėl atsakovės kaltės Sutartis nebuvo įvykdyta laiku. Aplinkybė, jog atsakovė nepagrįstai vienašališkai nutraukė Sutartį, jau yra įrodyta įsiteisėjusiais Kauno apygardos teismo 2021 m. kovo 9 d. sprendimu bei Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. gruodžio 16 d. nutartimi. Tokio veiksmo neteisėtumas jau yra įrodytas, tačiau vienas jis savaime nėra esminis Sutarties pažeidimas, dėl kurio Sutartis nutraukta. Teismai, pripažinę, kad atsakovė, nutraukdama Sutartį, atliko neteisėtus veiksmus, pagrįstai nusprendė, kad Sutartis nebuvo įvykdyta laiku būtent dėl atsakovės kaltės, kadangi toks Sutarties neįvykdymas joje nustatytu terminu yra tiesioginė neteisėto atsakovės sprendimo nutraukti Sutartį pasekmė. Laiku neįvykdžius Sutarties (dėl atsakovės neteisėto Sutarties nutraukimo), atsirado daugybė problemų, kurias, norint vykdyti Sutartį, buvo būtina išspręsti, pvz., Sutartyje nustatyti terminai jau buvo suėję, buvo išaugusios Sutarčiai vykdyti reikalingos sąnaudos, o teismai Sutartyje nustatytą apmokėjimo tvarką buvo pripažinę ydinga. Siekiant Sutartį vykdyti, buvo būtina tokias problemas išspręsti. Atsakovė nesprendė nė vienos iš šių problemų, nereagavo į ieškovės pasiūlymus ir prašymus, nemokėjo avanso, nepatvirtino, kad turės finansavimą Sutarčiai vykdyti, ir tokio finansavimo neieškojo. Toks atsakovės neveikimas ir yra neteisėti veiksmai, esantys pagrindu nutraukti Sutartį dėl jos esminio pažeidimo.

25.7.                      Ieškovė neprisiėmė neteisėtų atsakovės veiksmų pasekmių. Atsakovė atliko neteisėtus veiksmus ir ieškovė buvo priversta gintis, Sutartis nebuvo įvykdyta nustatytu laiku. O per laiką iki sprendimo panaikinimo itin pakilo Sutarčiai vykdyti reikalingų žaliavų kainos ir ieškovė, vykdydama Sutartį, ne tik nebūtų uždirbusi pelno, tačiau būtų turėjusi nuostolių. Todėl ne ieškovė, kreipdamasi į teismą dėl pažeistų teisių gynybos, turėjo įsivertinti, kad sąnaudos gali išaugti, o atsakovė, priimdama neteisėtą sprendimą, privalėjo įvertinti, kad toks jos poelgis gali nulemti, jog po 1–1,5 metų teisminio proceso išlaidos Sutarčiai vykdyti gali išaugti ir už tas pačias prekes gali tekti mokėti žymiai didesnę sumą.

25.8.                      Ieškovės prašymas keisti Sutarties sąlygas nesustabdė jos galiojimo ar vykdymo. CK 6.223 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sutartis gali būti pakeista šalių susitarimu, o to paties straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog vienos iš šalių reikalavimu sutartis gali būti pakeista teismo sprendimu, jeigu kita sutarties šalis iš esmės pažeidė sutartį, arba kitais įstatymų ar sutarties nustatytais atvejais. CK 6.223 straipsnio 4 dalyje taip pat reglamentuojama, jog šalis visiškai ar iš dalies atsisakyti vykdyti sutartį gali tik įstatymų ar sutarties nustatytais atvejais. Ieškovei pasiūlius keisti Sutarties kainą, toks pasiūlymas nesustabdė Sutarties galiojimo ar vykdytinumo, nesudarė pagrindo atsakovei nevykdyti Sutarties, nespręsti dėl avanso ieškovei išmokėjimo, neaptarti su ieškove vykdymo terminų. Todėl atsakovė nepagrįstai teigia, jog nevykdė Sutarties dėl to, kad nesutiko su ieškovės pasiūlymu didinti kainą, nors dėl kitų ieškovės iškeltų Sutarties vykdymo klausimų atsakovė niekada taip ir nepateikė jokio atsakymo.

25.9.                      Net ieškovei neprašant padidinti kainos, siekiant vykdyti Sutartį buvo būtina susitarti dėl kitų sąlygų keitimo – dėl Sutarties vykdymo terminų bei apmokėjimo tvarkos keitimo. Atsakovė ne tik pati neinicijavo šių sąlygų pakeitimo, bet ir nereagavo į ieškovės pasiūlymus ir prašymus susitarti dėl šių sąlygų pakeitimo.

25.10.                      Atsakovė nėra suinteresuota Sutarties vykdymu ir tam neturi bei neieško finansavimo. Atsakovė teigia, kad ieškovė turėjo kreiptis į teismą su ieškiniu dėl Sutarties kainos keitimo. Tačiau ieškovė, įvertinusi, jog atsakovė pati vengia vykdyti Sutartį, siūlo Sutartį tik nutraukti, negali patvirtinti, jog turės lėšų Sutarčiai įvykdyti, atsakovės biudžete nėra numatyta tam lėšų, padarė išvadą, kad atsakovė nėra pajėgi Sutarties įvykdyti ir pati siekia Sutartį tik nutraukti. Kitai šaliai nesant suinteresuotai Sutarties vykdymu ir neturint lėšų Sutarčiai įvykdyti net esama kaina, ieškinys dėl kainos keitimo būtų tik nukėlęs Sutarties vykdymą dar keleriems metams (teisminio nagrinėjimo metu), bet galiausiai atsakovė vis tiek nebūtų Sutarties vykdžiusi. Nors atsakovė teisminio nagrinėjimo metu pakeitė poziciją ir pradėjo teigti, neva ji jau yra suinteresuota Sutartį vykdyti (arba, kaip nurodo kasaciniame skunde, „neprieštaravo Sutarties vykdymui“), tačiau atsakovės veiksmai net ir bylos nagrinėjimo metu tai paneigia, nes atsakovė neieškojo lėšų Sutarčiai vykdyti. Atsiliepime į ieškinį atsakovė teigė, kad ji turės lėšų, nes 2023 m. valstybės biudžete veiklos sričiai „Teisingumas“ yra skirta 9,1 mln. „kitoms reikmėms“. Tačiau ieškovei atkreipus dėmesį, jog „kitoms reikmėms“ reiškia ne tai, kad tai yra laisvos, nepaskirstytos lėšos, kurias galima lengvai naudoti savo poreikiams, o tai, jog tai yra lėšos, skirtos kitoms teisingumo srities įstaigoms (pvz., Valstybinei duomenų apsaugos inspekcijai, Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybai, Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių įstaigai), atsakovė pakeitė savo poziciją ir pradėjo teigti, jog tokias lėšas gautų iš Vyriausybės rezervo.

25.11.                      Viena vertus, pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatymo 15 straipsnyje aiškiai nurodyta, kam gali būti skirtos Vyriausybės rezervo lėšos, o sutarčių vykdymas ar prekių įsigijimas nėra viena iš tokių sričių. Kita vertus, atsakovė nepateikė jokių įrodymų, kad, teismams šalis grąžinus į Sutarties vykdymą, ji būtų kreipusis dėl tokio finansavimo iš Vyriausybės rezervo gavimo ir būtų gavusi patvirtinimą, jog iš tiesų jai lėšos bus išmokėtos.

25.12.                      Ieškovė įtvirtino kainų kilimo riziką Sutartyje nustatytais jos vykdymo terminais, bet ne neribotai. Ieškovė, teikdama pasiūlymą, įsivertino, kad, sudarius Sutartį 2020 m. rudenį, ji visas medžiagas galėtų užsisakyti ir apmokėti dar iki 2020 m. pabaigos ar vėliausiai 2021 m. pirmą mėnesį. Vėliau būtų atliekami gamybos, sumontavimo, įrengimo darbai, todėl jiems žaliavų kainos neturėtų tokios įtakos. Ieškovė kainų kilimo riziką įsivertino ir prisiėmė tik per planuotą Sutarties vykdymo laikotarpį, t. y. apytikriai iki 2021 m. birželio mėnesio. Tačiau ieškovė neprisiėmė kainų išaugimo rizikos neribotam laikotarpiui, kaip nepagrįstai bando teigti atsakovė.

25.13.                      Atitinkamai Sutartį 2022 m. vykdant ta kaina, kuri buvo sutarta 2020 m., ieškovė būtų patyrusi nuostolių, o atsakovė, atlikusi neteisėtus veiksmus ir nulėmusi, jog ieškovės sąnaudos išaugo, iš savo neteisėtų veiksmų būtų gavusi naudos – žymiai didesnės vertės turtą. Taigi, dėl atsakovės neteisėtų veiksmų nukentėtų ieškovė, kuri ne tik negautų pelno iš Sutarties, bet ir patirtų nuostolių. Ieškovė, atsižvelgdama į tai, kad tokia situacija sukurta išimtinai atsakovės neteisėtų veiksmų, iš esmės apsunkina ieškovės galimybes vykdyti Sutartį, iškreipia šalių prievolių pusiausvyrą, pateikė siūlymą atsakovei keisti Sutarties kainą. Atsakovė nesutiko su Sutarties kainos didinimu, tačiau Sutarties nei pradine kaina, nei padidinta kaina nevykdė beveik penkis mėnesius, nepatvirtino, jog vykdys ir bus pajėgi vykdyti. Atsakovė iš esmės ieškovei išreiškė tik vieną vienintelę savo poziciją – pasiūlymą Sutartį nutraukti, taip patvirtindama visišką savo nesuinteresuotumą Sutarties vykdymu.

25.14.                      VPĮ nustato galimybę keisti Sutarties sąlygas. Todėl atsakovė nepagrįstai teigia, kad neva VPĮ nenustato galimybės keisti Sutarties, kai svarbių aplinkybių nenumato tiekėjas, leisdama suprasti, kad tiekėjas neįtvirtino galimo kainų kilimo. Pabrėžtina, kad šiuo atveju tiekėja – ieškovė nenumatė ne galimo kainų kilimo, o atsakovės neteisėtų veiksmų, dėl kurių buvo priversta kreiptis teisminės gynybos, ir dėl to 1–1,5 metų užsitęsusio Sutarties vykdymo. Nei įstatymas, nei teismų praktika nereikalauja iš tiekėjų teikiant pasiūlymus viešiesiems pirkimams įsivertinti, jog perkančioji organizacija gali atlikti neteisėtus veiksmus ir dėl to užtęsti Sutarties vykdymą ar kad tiekėjai įsivertintų kainų kilimą ne tik Sutarties galiojimo laikotarpiui, tačiau neribotai.

25.15.                      Kaip teisingai sprendime nurodė pirmosios instancijos teismas, jei atsakovė būtų laiku išmokėjusi ieškovei avansą, t. y. 2020 m. gruodžio mėnesį, ieškovė būtų įsigijusi (užsisakiusi) žaliavų tokia kaina, kokia planavo, teikdama pasiūlymą. Tai patvirtina ir atsakovės teikti komerciniai pasiūlymai, taip pat tai, kad sutartys su Marijampolės pataisos namais buvo įvykdytos tokia kaina, kokia buvo sutarta. Šią aplinkybę pažymėjo ir Lietuvos apeliacinis teismas, pasisakydamas, kad ekspertas tinkamai pasirinko kainų lygio terminą, ir paminėdamas, kad ieškovė, be kita ko, tinkamai įvykdė sutartį su Marijampolės pataisos namais.

25.16.                      Atsakovės argumentai dėl CK 6.219 straipsnio netaikymo nėra aktualūs, kadangi Sutartis yra nutraukta CK 6.217 straipsnio pagrindu.

25.17.                      Kauno apygardos teismas ieškovės alternatyvų reikalavimą pripažinti, kad Sutartis buvo nutraukta dėl atsakovės kaltės, šiai nebeturint finansavimo, paliko nenagrinėtą. Ši teismo sprendimo dalis neturi res judicata galios. Be to, toje byloje buvo sprendžiamas atsakovės 2020 m. gruodžio 29 d. atlikto Sutarties nutraukimo teisėtumo klausimas. Tačiau šioje byloje yra sprendžiama ne dėl 2020 m. atlikto Sutarties nutraukimo teisėtumo, o dėl atsakovės neveikimo 2022 m. ir Sutarties nevykdymo.

25.18.                      Nuostolius sukėlė ne kiekvienas atsakovės veiksmas pavieniui, o visi teismų konstatuoti veiksmai kartu: 1) neteisėtas Sutarties nutraukimas, kas lėmė Sutarties neįvykdymą laiku, 2) Sutarties nevykdymas šalis grąžinus į Sutarties vykdymą (avanso neišmokėjimas, nesikreipimas dėl finansavimo gavimo), 3) nesiderėjimas dėl Sutarties sąlygų keitimo (ir ne tik kainos, bet ir terminų, apmokėjimo tvarkos). Jei atsakovė būtų atlikusi tik neteisėtą veiksmą – būtų nutraukusi Sutartį, tačiau, Kauno apygardos teismui ir Lietuvos apeliaciniam teismui apgynus ieškovės teises ir grąžinus šalis į Sutarties vykdymą, atsakovė būtų vykdžiusi Sutartį, bendradarbiavusi su ieškove, atsakinėjusi į ieškovės pasiūlymus ir derėjusis dėl Sutarties pakeitimo, išmokėjusi avansą, Sutartis būtų buvusi įvykdyta.

25.19.                      Sutarties be pakeitimo nebuvo įmanoma vykdyti, kadangi Sutarties vykdymo terminai buvo suėję ir ieškovė siekė dėl to susitarti. Be to, atsakovė būtent tik civilinės bylos nagrinėjimo metu pradėjo teigti, kad ji sutinka Sutartį vykdyti. Iki tol beveik 5 mėnesius, per kuriuos Sutartis galiojo ir turėjo būti vykdoma, atsakovė Sutarties nevykdė: nei išmokėjo avansą, nei tarėsi su ieškove dėl jos vykdymo, nei užsitikrino finansavimą Sutarčiai. Iš atsakovės ieškovė taip pat iki tol buvo sulaukusi tik vieno pasiūlymo – Sutartį nutraukti.

25.20.                      Nėra pagrindo vertinti sąnaudų lygį 2022 m., kadangi dėl Sutarties neįvykdymo laiku kalta atsakovė. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai ekspertui pavedė nustatyti, kokį pelną būtų gavusi ieškovė, jei Sutartis būtų įvykdyta joje nustatytais terminais, o ne 2022 m. Sutartis laiku nebuvo įvykdyta būtent dėl atsakovės kaltės. Per tą laiką kardinaliai pasikeitė žaliavų kainos, tačiau atsakovė nepagrįstai siekia ieškovei perkelti atsakomybę už tokių kainų pokytį, pati būdama atsakinga už Sutarties neįvykdymą sutartais terminais. Atsakovė atliko neteisėtus veiksmus ir dabar jų pagrindu bando išvengti atlyginti ieškovei padarytus nuostolius (arba itin sumažinti jų sumą). Pažymėtina, kad ir grįžus į Sutarties vykdymą po Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. gruodžio mėn. priimtos nutarties atsakovė vengė bendradarbiauti ir vykdyti Sutartį, siūlė Sutartį tik nutraukti, bet ne vykdyti. Todėl visiškai nebuvo pagrindo skaičiuoti ir priteisti pelną pagal 2020 m. sudarytos Sutarties sąlygas, tačiau skaičiuojant sąnaudas 2022 m. rinkos kainomis, nes taip būtų iškreipiama šalių interesų pusiausvyra.

25.21.                      Ekspertas, vertindamas sąnaudas, vadovavosi ir ieškovės gautais komerciniais pasiūlymais, galiojusiais iki 2021 m. sausio ar vasario mėn., t. y. būtent to periodo, o ne 2020 m. spalio mėnesio, kainomis. Jei atsakovė būtų tinkamai vykdžiusi Sutartį, ieškovė, gavusi atsakovės patvirtinimą dėl avanso išmokėjimo, 2020 m. lapkričio mėnesį jau būtų galėjusi užsisakyti reikiamas žaliavas ir medžiagas. Todėl tai, kad 2021 m. pavasarį kainos pradėjo kilti, nebūtų padarę įtakos sąnaudų dydžiui, kadangi žaliavų ir medžiagų tuo metu jau nebebūtų reikėję pirkti.

25.22.                      Atsakovės teiginiai, kad ekspertas didžiąją sąnaudų dalį grindė tik ekspertine nuomone, neatitinka tikrovės. Ne didžioji dalis sąnaudų, o tik nedidelė dalis medžiagų kiekio apskaičiuota remiantis eksperto atlikto ekspertinio vertinimo būdu. Ir tai daryta tuo tikslu, kad būtų gauti kuo objektyvesni skaičiavimai.

25.23.                      Pirma, tai ne sąnaudos, o tam tikras kelių medžiagų kiekis buvo nustatytas remiantis ekspertinio vertinimo būdu. Pažymėtina, kad ir pati atsakovė nurodė tik kelis atvejus, kai toks kiekis buvo apskaičiuotas remiantis ekspertinio vertinimo būdu, t. y. vandentiekio, nuotekų vamzdžių ir elektros instaliacijos kiekis. Kitas sąnaudų kiekis buvo apskaičiuotas remiantis pirkimo dokumentų duomenimis. Tuo tarpu sąnaudos buvo skaičiuojamos remiantis objektyviomis aplinkos ministro 2006 m. spalio 26 d. įsakymu Nr. D1-492 patvirtintomis VĮ Statybos sektoriaus vystymo agentūroje įregistruotomis ir paskelbtomis UAB „Sistela“ skaičiuojamųjų kainų nustatymo rekomendacijomis.

25.24.                      Antra, teismo ekspertas aiškiai nurodė, kaip ir kokiais dokumentais ir duomenimis vadovavosi, paaiškino, kaip apskaičiavo tam tikrus kiekius. Ekspertizės akto 15 puslapyje teismo ekspertas nurodė, kad ne visų darbų (medžiagų) kiekis Pirkimo sąlygose nurodytas konkrečiai. Ekspertas pažymėjo, kad tokiais atvejais ekspertinio vertinimo būdu nustatomas labiausiai tikėtinas konkrečiu atveju darbų (medžiagų) kiekis.

25.25.                      Trečia, teismo ekspertas turi reikiamas žinias, patirtį ir gebėjimus tinkamai nustatyti Sutarčiai įvykdyti reikalingą medžiagų kiekį. Prof. dr. S. Mitkus turi daugiau nei 16 metų teismo eksperto patirties, jau virš 30 metų yra technikos mokslų daktaras ir virš 10 metų – technologijos mokslų profesorius. Be to, šis teismo ekspertas jau yra atlikęs panašaus pobūdžio negauto pelno skaičiavimo ekspertizių ir kitose bylose.

25.26.                      Teismo ekspertas turėjo teisę gauti dokumentus, tačiau ne pareigą už atsakovę rinkti įrodymus, kuriuos ji pavėluotai bandė teikti su apeliaciniu skundu. Lietuvos Respublikos teismo ekspertizės įstatymo 14 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismo ekspertas turi teisę gauti techninę dokumentaciją ar kitą reikalingą informaciją, tačiau šio įstatymo 3 dalyje reglamentuojama, jog teismo ekspertas neturi teisės savarankiškai rinkti ar imti medžiagos, reikalingos teismo ekspertizei, bet nepateiktos jam proceso įstatymų nustatyta tvarka.

25.27.                      Dokumentai turėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, todėl apeliacinės instancijos teismas juos pagrįstai atsisakė priimti. Atsakovė tokių dokumentų nepateikė pirmosios instancijos teismui, nors juos turėjo ir, kaip dabar pati aiškina, matė poreikį juos pateikti į bylą. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas visiškai pagrįstai papildomai teikiamų žemės sklypų planų ir Nekilnojamojo turto registro išrašų nepriėmė.

25.28.                      Atsakovė Pirkimo dokumentuose nustatė, jog tiekėjas modulius turės prijungti prie parengtų inžinerinių sistemų taškų (elektra, vandentiekis ir buitinių nuotekų šalinimas). Sutarties 9.2 punkte atsakovė nustatė galimybę pratęsti Sutarties vykdymo terminą tuo atveju, jei nespės laiku privesti reikalingų komunikacijų. Ieškovė turėjo ne vesti komunikacijas per visą žemės sklypą (ar aplink visą sklypą), kaip nepagrįstai teigia atsakovė, o prijungti modulius prie atsakovės parengtų inžinerinių sistemų taškų. Atsakovė su apeliaciniu skundu teikė tik žemės sklypų planus, tačiau juose nėra aišku, kur yra inžinerinių sistemų taškai, prie kurių reikėtų prijungti modulius. Todėl ekspertas, pasinaudodamas savo profesine patirtimi ir ekspertinėmis žiniomis, pagrįstai ekspertinio vertinimo būdu nustatė medžiagų kiekį, reikiamą prijungti prie inžinerinių tinklų.

25.29.                      Be to, atsakovė nepateikė duomenų ar skaičiavimų, kurie paneigtų eksperto išvadas. Atsakovė nepateikė jokių savo nuostolių skaičiavimų, o pateikė tik pavienius pamąstymus apie tariamą ekspertizės neobjektyvumą. CPK 219 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu teismui kyla abejonių dėl eksperto išvados pagrįstumo, taip pat jeigu yra prieštaravimų tarp kelių ekspertų išvadų, teismas gali paskirti pakartotinę ekspertizę ir pavesti ją daryti kitam ekspertui ar ekspertams. Nagrinėjamu atveju atsakovė nurodė tik subjektyvias abejones dėl išvados pagrįstumo, nepateikdama konkrečių skaičiavimų ar duomenų, kurie paneigtų ekspertizės išvadas. Todėl teismai pagrįstai atsisakė skirti pakartotinę ekspertizę ar tuo labiau pavesti ją atlikti atsakovės nurodomam verslo, nekilnojamojo, kilnojamojo turto vertinimo ekspertui A. L.. Ieškovė jau bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu pasisakė, kad tokios srities ekspertas nėra tinkamas šios Sutarties sąnaudoms ir grynajam pelnui nustatyti.

25.30.                      Pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir tinkamai paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Nors atsakovė teigia, kad teisinių paslaugų apimtis nurodyta 2023 m. rugpjūčio 31 d. prašyme, tačiau teisinės paslaugos ir jų įkainiai nėra detalizuoti. Atsakovė neišskyrė ir nepaaiškino, kiek kuris dokumento parengimas ar pasirengimas teismo posėdžiui užtruko, kiek jis kainavo. Todėl teismas pagrįstai nurodė, jog atsakovė paslaugų pagrindimo ir apskaičiavimo nepateikė.

25.31.                      Didžiąją dalį teisinių paslaugų atsakovei iš tiesų suteikė advokato padėjėjas. Teismas, mažindamas atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas, sprendime nurodė, kad atsižvelgia į tai, jog paslaugas teikė advokato padėjėjas. Atsakovė tokią aplinkybę ginčija ir teigia, kad paslaugas teikė visa advokatų kontora. Tačiau pažymėtina, kad tokiam teiginiui pagrįsti nebuvo pateikta jokių įrodymų. Priešingai, atsakovės atsiliepimą į ieškinį, tripliką, prašymą dėl ekspertizės skyrimo parengė, pasirašė ir pateikė advokato padėjėjas T. R., 2023 m. vasario 21 d., birželio 28 d. teismo posėdžiuose atsakovei taip pat atstovavo advokato padėjėjas T. R.. Ir tik paskutiniame teismo posėdyje atsakovės atstove buvo advokatė A. K.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme (ne)priėmimo

26.       Kasaciniame skunde atsakovė teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti jos kartu su apeliaciniu skundu pateiktus naujus rašytinius įrodymus (žemės sklypų planus su Nekilnojamojo turto registro išrašais), taip užkirsdamas kelią atsakovei atsikirtinėti į ieškovės reikalavimus.

27.       CPK 314 straipsnyje, reglamentuojančiame naujų įrodymų priėmimą apeliacinės instancijos teisme, nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

28.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CPK įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas apeliacine tvarka tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių ir t. t. CPK 314 straipsnis nustato ribojimus pateikiant naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme, t. y. apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Taip siekiama panaikinti galimybę piktnaudžiauti procesu ir skatinti bylos dalyvius veikti už greitą ir išsamų bylos ištyrimą, bylinėtis sąžiningai, atskleidžiant bylai reikšmingus duomenis pirmosios instancijos teisme, o ne sukuriant netikėtumus po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1-701/2016, 51 punktas).

29.       Kasacinio teismo praktikoje, aiškinančioje CPK 314 straipsnio reglamentavimą, ne kartą nurodyta, kad dalyvaujantys byloje asmenys bendriausia prasme neturi teisės teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme. Toks draudimas – ribotos apeliacijos, būdingos civiliniam procesui, išraiška. Vis dėlto draudimas apeliacinės instancijos teisme priimti naujus įrodymus nėra absoliutus. Naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme priėmimas yra teismo diskrecija, kurią įgyvendindamas teismas visų pirma turi patikrinti, ar egzistuoja sąlygos, kurioms esant pagal CPK 314 straipsnį nauji įrodymai gali būti priimami: pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti arba tokių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-48-916/2024, 21 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

30.       Kasaciniame skunde naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teisme būtinybę atsakovė grindžia iš esmės tuo, kad ji tikėjosi, jog ekspertas, atlikdamas byloje ekspertizę, pareikalaus papildomos, ekspertizei atlikti būtinos medžiagos, reikšmingos siekiant nustatyti komunikacijų buvimo žemės sklype vietą ir prijungimo prie šių komunikacijų sąnaudas.

31.       Teismo ekspertizės įstatymo 14 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teismo ekspertas neturi teisės savarankiškai rinkti ar imti medžiagos, reikalingos teismo ekspertizei, bet nepateiktos jam proceso įstatymų nustatyta tvarka. Pagal CPK 178 straipsnyje įtvirtintą įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę, šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių šio kodekso nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Byloje šalys privalo veikti, siekdamos, kad byla būtų išnagrinėta greitai ir teisingai, pateikti įrodymus (CPK 42 straipsnio 5 dalis). Todėl manydama, kad prašomi pridėti prie bylos įrodymai gali būti reikšmingi, siekiant teisingai išnagrinėti byloje kilusį ginčą, atsakovė turėjo laiku vykdyti jai tenkančią pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis ji grindė savo atsikirtimus į ieškovės reikalavimus.

32.       Kasacinis teismas konstatuoja, jog apeliacinės instancijos teismo išvada, kad atsakovė nepagrindė naujų įrodymų pateikimo būtinybės apeliacinės instancijos teisme, padaryta tinkamai išaiškinus ir pritaikius proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimo naštą bei įrodymų pateikimą civiliniame procese. Tuo tarpu atsakovės kasacinio skundo teiginiai, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė šias normas, taip užkirsdamas galimybę atsikirsti į ieškinio reikalavimus, nėra pagrįsti.

Dėl ginčo santykių teisinio kvalifikavimo

33.       Atsakovė kasaciniame skunde nurodo, kad teismai netinkamai kvalifikavo ginčo santykius, nes nusprendė pripažinti, jog atsakovė iš esmės pažeidė Sutartį, nors kita šalis (ieškovė) esminio sutarties pažeidimo sąlyga nesirėmė, jos neįrodinėjo ir teigė, kad atsakovė Sutartį pažeis ateityje.

34.       Pagal CPK 135 straipsnio, kuriame nustatyti reikalavimai ieškinio turiniui, 1 dalies 2 ir 4 punktų nuostatas, ieškinyje ieškovas privalo nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą (faktinis ieškinio pagrindas), ir savo reikalavimą (ieškinio dalykas). Pagal dispozityvumo principą, ieškinio faktinį pagrindą ar ieškinio dalyką, išskyrus įstatymo nustatytas išimtis, pasirenka ir gali keisti tik ieškovas (CPK 13 straipsnis, 42 straipsnio 1 dalis). Dispozityviose bylose savo iniciatyva keisti šių ieškinio elementų teismas negali.

35.       Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad teisinė ginčo šalių santykių kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas šiems santykiams yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva; proceso įstatymai nereikalauja, kad į teismą besikreipiantis asmuo nurodytų įstatymus, kuriais grindžia savo reikalavimus, t. y. teisiškai kvalifikuotų ginčą. Nepaisant to, ar besikreipiančio teisminės gynybos asmens procesiniame dokumente nurodytas ginčo teisinis kvalifikavimas ir ar jis nurodytas teisingai, tik bylą nagrinėjantis teismas sprendžia, koks įstatymas turi būti taikomas. Taigi byloje taikytinų teisės normų nustatymas, jų turinio išaiškinimas ir tarp šalių susiklosčiusių santykių teisinis kvalifikavimas priklauso teismo kompetencijai; šalių pateiktas teisės aiškinimas teismo, nagrinėjančio bylą, nesaisto. Netgi tais atvejais, kai teismas, spręsdamas ginčą pagal nustatytas byloje faktines aplinkybes, nurodo teisinius argumentus ar taiko teisės normas, kuriomis nesiremia šalys ar dalyvaujantys byloje asmenys, tai nėra ieškinio pagrindo keitimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-371-701/2019, 41punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

36.       Teisinė byloje kilusio ginčo kvalifikacija skirta teisiniams santykiams identifikuoti, kad ginčas būtų teisingai išspręstas taikant būtent konkrečius teisinius santykius reguliuojančias teisės normas. Tinkamas įstatymo ginčui kvalifikuoti taikymas yra tiesiogiai įvardytas kaip vienas iš civilinio proceso tikslų (CPK 2 straipsnis). Be to, priklausomai nuo materialiojo teisinio santykio, iš kurio yra kildinamas konkretus civilinis ginčas, skiriasi civilinių teisių gynimo būdai ir jų taikymo sąlygos, todėl tinkamas ginčo santykio teisinis kvalifikavimas kartu yra būtinoji ir kitų civilinio proceso tikslų – ginti asmenų, kurių materialiosios subjektinės teisės ar įstatymų saugomi interesai pažeisti ar ginčijami, interesus ir kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių – užtikrinimo sąlyga. Tinkamas materialiųjų teisinių santykių kvalifikavimas yra reikšmingas ne tik teismui siekiant teisingai išspręsti kilusį ginčą, bet ir nuo to, kaip teismas teisiškai kvalifikuoja šiuos santykius, gali priklausyti, ar teismas turi jurisdikciją nagrinėti kilusį ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-77-381/2024, 42 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

37.       Pagal CK 6.217 straipsnio 1 dalį, šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis sutarties neįvykdo ar netinkamai įvykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas. Vadovaujantis to paties straipsnio 2 dalimi, nustatant, ar sutarties pažeidimas yra esminis, turi būti atsižvelgiama į tai: 1) ar nukentėjusi šalis iš esmės negauna to, ko tikėjosi iš sutarties, išskyrus atvejus, kai kita šalis nenustatė ir negalėjo protingai nustatyti tokio rezultato; 2) ar pagal sutarties esmę griežtas prievolės sąlygų laikymasis turi esminę reikšmę; 3) ar prievolė neįvykdyta tyčia ar dėl didelio neatsargumo; 4) ar neįvykdymas duoda pagrindą nukentėjusiai šaliai nesitikėti, kad sutartis bus įvykdyta ateityje; 5) ar sutarties neįvykdžiusi šalis, kuri rengėsi įvykdyti ar vykdė sutartį, patirtų labai didelių nuostolių, jeigu sutartis būtų nutraukta.

38.       Pagal kasacinio teismo praktiką, analizuojant CK 6.217 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų esminio sutarties pažeidimo kriterijų turinį, kuo didesnis atotrūkis tarp sutarties neįvykdymo ir pažadėto vykdymo, tuo didesnė tikimybė, kad sutarties nevykdymas esant ginčui bus pripažintas esminiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-274-403/2018, 59 punktas). Kiekvienu ginčo atveju sutarties pažeidimą pripažįstant esminiu, turi būti įvertinta, ar nukentėjusios šalies asmeniniai interesai dėl tokio pažeidimo buvo iš esmės suvaržyti, nes esminį sutarties pažeidimą nulemia tai, ar nukentėjusi šalis negavo didžiosios dalies to, ką pagal sutartį per visą jos terminą pagrįstai tikėjosi gauti, taip pat ar nukentėjusios šalies teisėti, pagrįsti lūkesčiai dėl numatytų sutarties vykdymo rezultatų lieka neįgyvendinti vien dėl sutartį pažeidusio kontrahento veiksmų, ar ir dėl kitų priežasčių. Svarbu atsižvelgti ir į sutarties vykdymo tarp šalių susiklosčiusią praktiką, taip pat į sutartį pažeidusios šalies vaidmenį, t. y. nustatytina, ar sutartis netinkamai įvykdyta sąmoningai to siekiant (tyčia), ar dėl aplaidumo (didelio neatsargumo).

39.       Nagrinėjamoje byloje pareikštu ieškiniu ieškovė prašė nutraukti ginčo sutartį ir priteisti iš atsakovės nuostolių atlyginimą. Šį ieškinio dalyką ieškovė grindė tuo, kad atsakovė nepagrįstai nusprendė atsisakyti išmokėti avansą, kaip nustatyta Sutartyje, ir neteisėtai nutraukė Sutartį. Teismams pripažinus Sutarties nutraukimą neteisėtu ir grąžinus šalis į Sutarties vykdymą, atsakovė nebendradarbiavo su ieškove ir nesitarė su ja dėl tolimesnio Sutarties vykdymo, o tik siūlė tartis dėl Sutarties nutraukimo, neinformavo ieškovės apie prašymo dėl avansinio mokėjimo rezultatus. Todėl, ieškovės vertinimu, tokie atsakovės veiksmai iš esmės pažeidė jos teises ir sukėlė jai nuostolių.

40.       Kasacinis teismas konstatuoja, jog nėra pagrindo sutikti su atsakovės kasacinio skundo argumentu, kad ieškovė byloje neįrodinėjo esminio Sutarties pažeidimo kaip pagrindo nutraukti Sutartį. Bylą nagrinėję teismai tinkamai kvalifikavo ginčo teisinį santykį pagal ieškinyje išdėstytas faktinį ieškinio pagrindą sudarančias aplinkybes (pagrindą) ir ieškinio dalyką.

Dėl neteisėtų veiksmų kaip pagrindo reikalauti nutraukti sutartį ir atlyginti nuostolius

41.       Pagal CK 6.256 straipsnio 1 dalį, kiekvienas asmuo savo sutartines prievoles privalo vykdyti tinkamai ir laiku. Asmuo, neįvykdęs ar netinkamai įvykdęs savo sutartinę prievolę, privalo atlyginti kitai šaliai šios patirtus nuostolius (CK 6.256 straipsnio 2 dalis). Taigi, civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius tiek įstatymuose, tiek ir sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymas ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atsakingai (CK 6.246 straipsnio 1 dalis).

42.       Sutartinės prievolės neįvykdymas ar netinkamas įvykdymas nėra preziumuojamas (CK 6.246, 6.256 straipsniai), todėl ginčo atveju jį privalo įrodyti ieškovas, reikalaujantis taikyti sutartinę civilinę atsakomybę. Taikant sutartinę atsakomybę svarbu vertinti ne tik sutartinę prievolę pažeidusio asmens (skolininko), bet ir kreditoriaus veiksmus (CK 6.259 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 9 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-412/2008).

43.       CK 6.217 straipsnio, reglamentuojančio sutarties nutraukimą, 1 dalyje nustatyta, kad šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis sutarties neįvykdo ar netinkamai ją įvykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas.

44.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, pagal bendrąsias sutarties nutraukimą reglamentuojančias CK nuostatas, galimybę vienašališkai nutraukti sutartį įstatymo leidėjas suteikia esant šiems pagrindams: pirma, esant esminiam sutarties pažeidimui kitai šaliai jos neįvykdžius ar netinkamai ją įvykdžius, kuris identifikuojamas atsižvelgiant į CK 6.217 straipsnio 2 dalyje nustatytus kriterijus; antra, neįvykdžius sutarties per papildomai nustatytą protingą terminą (CK 6.209 straipsnis, 6.217 straipsnio 3 dalis); trečia, sutartyje šalių nustatytais atvejais, t. y. aptarus sutartyje konkrečius jos nutraukimo pagrindus (CK 6.217 straipsnio 5 dalis). Apie sutarties nutraukimą privaloma iš anksto pranešti kitai šaliai per sutartyje nustatytą terminą, o jeigu sutartyje toks terminas nenurodytas, – prieš trisdešimt dienų (CK 6.218 straipsnio 1 dalis). (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje Nr. e3K-3-232-684/2023, 26 punktas).

45.       Šioje nutartyje minėta, kad nagrinėjamoje byloje pareikštu ieškiniu ieškovė savo reikalavimus nutraukti Sutartį ir priteisti iš atsakovės nuostolių atlyginimą grindė aplinkybėmis, kad atsakovė nepagrįstai nusprendė atsisakyti išmokėti avansą, kaip tai nustatyta Sutartyje, neteisėtai nutraukė Sutartį, o teismams Sutarties nutraukimą pripažinus neteisėtu ir grąžinus šalis į Sutarties vykdymą, atsakovė nebendradarbiavo ir nesitarė dėl tolimesnio Sutarties vykdymo, o tik siūlė tartis dėl Sutarties nutraukimo, neinformavo ieškovės apie prašymo dėl avansinio mokėjimo nagrinėjimo rezultatus. Šiuos atsakovės įvykdytus sutartinių įsipareigojimų pažeidimus ieškovė laikė esminiais, sukėlusiais jai nuostolių bei sudarančiais pagrindą sutartį nutraukti.

46.       Neteisėtais atsakovės veiksmais, sudarančiais pagrindą pripažinti Sutarties pažeidimus esminiais ir ją nutraukti, taip pat reikalauti ir nuostolių atlyginimo, nagrinėjamoje byloje priimtu sprendimu pirmosios instancijos teismas pripažino nepagrįstą vienašališką Sutarties nutraukimą, vėliau, teismo sprendimu pripažinus Sutarties nutraukimą neteisėtu, jos nevykdymą, nesumokant avanso, kaip vienintelio Sutartyje nustatyto atsiskaitymo būdo, nepriėmus jokio sprendimo dėl ieškovės prašymo sumokėti avansą, nepagrįstai atsisakius pakeisti Sutarties sąlygas bei neatliekant jokių veiksmų, patvirtinančių siekį Sutartį vykdyti.

47.       Apeliacinės instancijos teismas skundžiama nutartimi iš esmės pritarė pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl atsakovės atliktų neteisėtų veiksmų (neteisėto neveikimo), vykdant savo įsipareigojimus pagal Sutartį, nurodęs, kad Sutartis nutraukiama dėl atsakovės kaltės, jai neįvykdžius sutartinių įsipareigojimų sumokėti avansą, nes, užsitęsus šalių ginčui ir suėjus Sutarties terminui, atsakovė nebendradarbiavo dėl Sutarties išsaugojimo (sąlygų keitimo) ir tolesnio jos vykdymo. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymėjo, kad, teismui 2021 m. kovo 9 d. sprendimu pripažinus, jog atsakovė netinkamai taikė Sutarties sąlygą dėl avanso (visos sutarties kainos) sumokėjimo ieškovei Sutarčiai vykdyti ir nepagrįstai nutraukė Sutartį, ieškovė turėjo teisėtą lūkestį toliau vykdyti Sutartį, atsižvelgiant į mokėtino avanso dydį ir laiką bei į pirkimo objektui reikalingų žaliavų kainų padidėjimą. Tačiau atsakovė toliau vengė vykdyti Sutartį – nepriėmė sprendimo dėl ieškovės pateikto prašymo dėl avanso, neprašė ir neragino ieškovės vykdyti Sutartį.

48.       Nesutikdama su bylą nagrinėjusių teismų išvadomis dėl jos įvykdyto esminio Sutarties pažeidimo, atsakovė savo kasaciniame skunde teigia, kad ieškovė byloje dėl Sutarties vienašališko nutraukimo atsakovės iniciatyva pati pasirinko gynybos būdą – reikalavo šalis grąžinti į status quo, todėl, jau 2021 m. sausio 11 d. teikdama ieškinį, privalėjo įvertinti siekiamus tikslus ir būsimo bylinėjimosi trukmę ir prisiėmė riziką, kad būsimas Sutarties vykdymas, esant palankiam teismo sprendimui, gali lemti didesnių sąnaudų susidarymą ir mažesnio pelno gavimą. Atsakovė taip pat teigia, kad ne ji, o ieškovė nesutiko toliau vykdyti Sutarties joje nustatytomis sąlygomis. Matydama, kad ieškovė neketina vykdyti Sutarties, atsakovė negalėjo tenkinti ieškovės pateikto prašymo išmokėti jai 100 proc. avansą, nes ieškovė nebesutiko įvykdyti Sutartimi prisiimto įsipareigojimo pristatyti ir perduoti atsakovei modulius už pradinę kainą. Ieškovė nebandė inicijuoti teisminio ginčo dėl Sutarties sąlygų pakeitimo, todėl, atsakovės vertinimu, laikytina, kad reikalavimas padidinti Sutarties kainą buvo nepagrįstas ir neteisėtas. Ieškovė, pati suvokdama, kad jos veikloje naudojamų žaliavų kainos gali padidėti, prisiėmė tokios situacijos riziką ir tai privalėjo numatyti Sutarties sudarymo metu. Atsakovės teigimu, sutarčiai pakeisti sąlygos, jog svarbių aplinkybių nenumatė tiekėjas, įstatymas neįtvirtina. Sutarties esminės sąlygos – jos kainos – pakeitimas būtų pažeidęs viešajame pirkime dalyvavusių teikėjų interesus, lygiateisiškumo ir skaidrumo principus.

49.       CK 6.189 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisėtai sudaryta sutartis jos šalims turi įstatymo galią; sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje nustatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė ir įstatymai. CK 6.200 straipsnyje įtvirtinti sutarties vykdymo principai nustato, kad, vykdydamos sutartį, šalys privalo bendradarbiauti ir kooperuotis, ją vykdyti kuo ekonomiškesniu kitai šaliai būdu, dėti maksimalias pastangas sutarčiai įvykdyti. Analogiški reikalavimai nustatyti ir CK 6.38 straipsnyje, įtvirtinančiame prievolių vykdymo principus.

50.       Nagrinėjamoje byloje teismų nustatytos šios aplinkybės: 2020 m. spalio 22 d. viešojo pirkimo būdu šalių pasirašytos Sutarties 2.4–2.5 punktuose nustatyta, kad pirkėja (atsakovė) tiekėjai (ieškovei) mokės 100 proc. avansą, tiekėjai pateikus pagrįstą prašymą dėl avansinio mokėjimo; pagal Sutarties 3.1.1 punktą, jos įvykdymo terminas yra 7 mėnesiai, t. y. iki 2021 m. birželio mėnesio; 2020 m. gruodžio 29 d. raštu atsakovė nurodė, jog, ieškovei neįvykdžius avanso išmokėjimo sąlygų, pasibaigus biudžetiniams metams, atsakovė nebegali suteikti daugiau laiko prašymo išmokėti avansą trūkumams pašalinti, Sutartį nutraukia nuo 2021 m. sausio 8 d.; toks atsakovės sprendimas įsiteisėjusiu Kauno apygardos teismo 2021 m. kovo 9 d. sprendimu panaikintas, pripažinus Sutarties nutraukimą neteisėtu.

51.       Byloje taip pat nustatyta, kad 2021 m. liepos 8 d. (teismui dar neišnagrinėjus atsakovės apeliacinio skundo byloje dėl neteisėto sutarties nutraukimo) ieškovė raštu pasiūlė atsakovei taikiai spręsti kilusį ginčą ir nurodė, jog ji yra pasiruošusi toliau vykdyti Sutartį, tačiau dėl neteisėto atsakovės sprendimo nutraukti Sutartį jos vykdymą atidėjus ilgam laikui, rinkoje žymiai pasikeitė žaliavų kainos, todėl siūlė aptarti kompensacijos dėl išaugusių žaliavų kainų mechanizmą; atsakovė 2021 m. rugsėjo 14 d. raštu nurodė, kad nemato galimybės ginčą baigti taikiai ir kad ieškovė turi prisiimti per ginčo dėl Sutarties nutraukimo laikotarpį išaugusių žaliavų kainų riziką; 2021 m. gruodžio 27 d. atsakovė raštu nurodė, jog būtų tikslinga šalims taikiai susitarti ir nutraukti Sutartį bendru sutarimu; 2021 m. gruodžio 27 d. ieškovė raštu pateikė atsakovei pasiūlymą – nurodė, jog dėl tolimesnio Sutarties vykdymo šalims reikia aptarti išaugusias žaliavų kainas, Sutartyje nustatytos teismų ydinga pripažintos atsiskaitymo tvarkos pakeitimą bei Sutarties vykdymo terminus (nes nustatyti Sutartyje jau pasibaigę); 2022 m. sausio 20 d. raštu ieškovė pakartotinai pasiūlė atsakovei toliau vykdyti Sutartį, aptariant žaliavų kainos padidėjimą, terminų ir apmokėjimo tvarkos pakeitimą, arba Sutartį nutraukti, padengiant ieškovės negautą pelną; 2022 m. vasario 11 d. raštu atsakovė nurodė, kad nesutinka nei didinti Sutarties kainos, nei nutraukti Sutarties ir padengti ieškovės nuostolių; 2022 m. kovo 3 d. raštu atsakovė nurodė, jog, ieškovei sutinkant Sutartį vykdyti jos pradinėmis sąlygomis (nekeičiant kainos), atsakovė imtųsi reikiamų veiksmų Sutarčiai įvykdyti; 2022 m. gegužės 10 d. ieškovė pareiškė ieškinį dėl Sutarties nutraukimo ir nuostolių atlyginimo priteisimo nagrinėjamoje byloje.

52.       VPĮ 89 straipsnyje įtvirtintos išsamios viešojo pirkimo sutarčių keitimo materialiosios taisyklės, kurių pagrindu šalys gali pakeisti tarpusavio sutartinius santykius ir pagal kurias vertinamas tokių veiksmų atlikimo teisėtumas. Nagrinėjamam ginčui aktualus VPĮ 89 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintų viešojo pirkimo sutarčių keitimo pagrindų aiškinimas ir taikymas.

53.       VPĮ 89 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytas viešojo pirkimo sutarties keitimo pagrindas, pagal kurį viešojo pirkimo sutartis jos galiojimo laikotarpiu gali būti keičiama neatliekant naujos viešojo pirkimo procedūros pagal šį įstatymą, kai pakeitimo poreikis atsirado dėl aplinkybių, kurių protinga ir apdairi perkančioji organizacija negalėjo numatyti, ir kai kartu yra šios sąlygos: a) pakeitimas iš esmės nepakeičia pirkimo sutarties ar preliminariosios sutarties pobūdžio; b) atskiro pakeitimo vertė neviršija 50 procentų, o bendra atskirų pakeitimų pagal šį punktą vertė – 100 procentų pradinės pirkimo sutarties ar preliminariosios sutarties vertės. Tokiais pakeitimais negali būti siekiama išvengti šiame įstatyme pirkimui nustatytos tvarkos taikymo.

54.       Taigi, tam, kad būtų galima teisėtai pakeisti viešojo pirkimo sutartį VPĮ 89 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu, turi būti tenkinamos trys sąlygos: 1) viešojo pirkimo sutarties pakeitimo poreikis turi būti atsiradęs dėl nenumatytų aplinkybių, kurių protinga ir apdairi perkančioji organizacija negalėjo numatyti sutarties sudarymo metu; 2) viešojo pirkimo sutarties pakeitimas iš esmės nepakeičia viešojo pirkimo sutarties pobūdžio; 3) viešojo pirkimo sutarties pakeitimo vertė neturi viršyti įstatyme nustatytų viršutinių pakeitimo ribų.

55.       Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad VPĮ 89 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktuose nustatyti atskiri savarankiški tiek teisiniai, tiek faktiniai viešojo pirkimo sutarties keitimo pagrindai. VPĮ 89 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas viešojo pirkimo sutarties keitimo pagrindas, kai keitimas atliekamas, vadovaujantis viešojo pirkimo dokumentuose ir viešojo pirkimo sutartyje iš anksto aiškiai, tiksliai ir nedviprasmiškai suformuluotomis viešojo pirkimo sutarties peržiūros taisyklėmis (viešojo pirkimo sutarties vykdymas joje nustatytomis sąlygomis). Tuo tarpu VPĮ 89 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytas kitas savarankiškas viešojo pirkimo sutarties keitimo pagrindas, kurio esminis požymis yra tas, kad pakeitimo poreikis atsiranda dėl sutarties vykdymo metu paaiškėjusių aplinkybių, kurių protinga ir apdairi perkančioji organizacija negalėjo iš anksto numatyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-349-469/2023, 32 punktas).

56.       Nepaisant to, jog viešojo pirkimo sutartyje yra nustatytos kainos peržiūros (indeksavimo) taisyklės ir, jomis vadovaujantis, yra perskaičiuojama viešojo pirkimo sutarties kaina, jei tai nesubalansuoja viešojo pirkimo sutarties šalių ekonominės pusiausvyros, sutarties šalis VPĮ 89 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytu pagrindu gali kreiptis, be kita ko, dėl neatliktų pagal viešojo pirkimo sutartį darbų kainos pakeitimo – jos padidinimo, jei įrodo esant visas VPĮ 89 straipsnio 1 dalies 3 punkto taikymo sąlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-349-469/2023, 33 punktas).

57.       Įsiteisėjusiu Kauno apygardos teismo 2021 m. kovo 9 d. sprendimu, kuriuo vienašalis Sutarties nutraukimas atsakovės iniciatyva 2020 m. gruodžio 29 d. raštu pripažintas neteisėtu, be kita ko, nustatyta, kad atsakovė viešojo pirkimo–pardavimo sutartį nutraukė CK 6.217 straipsnio 1 dalyje nustatytu pagrindu, t. y. dėl esminio sutarties pažeidimo, iš esmės teigdama, jog ieškovė tinkamai nepagrindė prašymo dėl avansinio mokėjimo. Taip pat nustatyta, kad Sutartyje, kuri buvo perkančiosios organizacijos paskelbtų pirkimo dokumentų dalis, vienintelis galimas atsiskaitymo būdas buvo nustatytas 100 proc. avansinis mokėjimas, tačiau nei Sutartyje, nei viešojo pirkimo konkurso sąlygose nebuvo atskleista, kokie reikalavimai keliami, tiekėjai siekiant pagrįsti prašymą dėl avansinio mokėjimo. Iš pirkimo dokumentų visumos tiekėja (ieškovė) negalėjo įvertinti ir numatyti, kas bus laikoma tinkamu prašymo dėl avansinio mokėjimo pagrindimu. Minėtu sprendimu teismas pripažino, kad tiekėjos pateikti duomenys dėl avanso išmokėjimo formaliai atitiko pagal pirkimo dokumentus iškeltus prašymo pagrįstumo reikalavimus, taip pat nustatė, kad tiekėja (ieškovė) Sutarties vykdymo metu bendradarbiavo su pirkėja (atsakove), siekdama pagal Sutarties nuostatas bei galimybes pagrįsti savo prašymą. Šios įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje byloje, kurioje dalyvavo šios bylos šalys, nustatytos aplinkybės yra prejudiciniai faktai, kurių nagrinėjamoje byloje nebereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnio 1 punktas).

58.       Taigi, įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje byloje nustatyta, kad Sutartis atsakovės iniciatyva vienašališkai buvo nutraukta neteisėtai, Sutarties sąlygos, įskaitant sąlygas dėl atsiskaitymo pagal Sutartį vieninteliu būdu – 100 proc. avansiniu mokėjimu – bei prašymo dėl tokio mokėjimo pagrindimo, buvo atsakovės paskelbtų pirkimo dokumentų dalis, taigi parengtos atsakovės, šios sąlygos ieškovei, kaip tiekėjai, nebuvo aiškios, todėl atsakovės veiksmai, nutraukiant Sutartį, buvo neteisėti.

59.       Nustačius, kad Sutartis sudaryta 2020 m. spalio 22 d., jos įvykdymo terminas – iki 2021 m. birželio mėnesio, atsakovės iniciatyva Sutartis nutraukta 2020 m. gruodžio 29 d., toks nutraukimas pripažintas neteisėtu teismo 2021 m. kovo 9 d. sprendimu, kuris įsiteisėjo 2021 m. gruodžio 16 d. (bylą išnagrinėjus apeliacine tvarka ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikus nepakeistą), konstatuotina, kad Sutartis joje nustatytu terminu nebuvo įvykdyta dėl atsakovės neteisėtų veiksmų. Tuo tarpu atsakovės kasacinio skundo argumentas, kad ieškovė, byloje dėl Sutarties vienašališko nutraukimo pasirinkusi gynybos būdą – reikalauti šalis grąžinti į status quo, prisiėmė riziką dėl didesnių sąnaudų susidarymo, nepaneigia atsakovės neteisėtų veiksmų, nutraukiant Sutartį, kaip atsakomybės už šiuos veiksmus pagrindo, nes kreipimasis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo negali sukelti neigiamų padarinių besikreipusiam asmeniui, kai yra pripažinta, kad jo teisė iš tiesų buvo pažeista, ir tuo labiau negali būti pripažįstamas neteisėtu veiksmu.

60.       Šioje nutartyje minėta, kad jei viešojo pirkimo sutartyje nustatytos kainos peržiūros (indeksavimo) taisyklėmis vadovaujantis perskaičiuojama viešojo pirkimo sutarties kaina nesubalansuoja viešojo pirkimo sutarties šalių ekonominės pusiausvyros, sutarties šalis VPĮ 89 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytu pagrindu gali kreiptis, be kita ko, dėl neatliktų pagal viešojo pirkimo sutartį darbų kainos pakeitimo – jos padidinimo, jei įrodo esant visas VPĮ 89 straipsnio 1 dalies 3 punkto taikymo sąlygas. Esant šios nutarties 57, 58 punktuose nurodytoms teismų nustatytoms aplinkybėms dėl Sutarties sąlygų neaiškumo bei nustačius neteisėtus atsakovės veiksmus, nutraukiant Sutartį, konstatuotina, kad atsakovė, atsisakydama tartis su ieškove dėl galimybės pakeisti Sutarties sąlygas, susijusias su Sutarties kaina, teismų pripažinta ydinga atsiskaitymo tvarka bei pasibaigusiais Sutarties vykdymo terminais, pažeidė bendradarbiavimo, vykdant Sutartį, pareigą.

61.       Atsakovės kasacinio skundo teiginys, kad ne ji, o ieškovė nesutiko toliau vykdyti Sutarties joje nustatytomis sąlygomis, nepaneigia bylą nagrinėjusių teismų išvados dėl atsakovės veiksmų neteisėtumo. Nagrinėjamoje byloje pareikštu ieškiniu ieškovė prašė priteisti nuostolių atlyginimą negautų pajamų forma, teigdama, kad atsakovės veiksmai, paskelbiant viešąjį pirkimą ir sudarant Sutartį, jai sukėlė teisėtus lūkesčius gauti pajamas ir pelną, tačiau dėl neteisėtų atsakovės veiksmų, nevykdant Sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, įskaitant neteisėtą Sutarties nutraukimą bei neteisėtą atsisakymą išmokėti Sutartyje nustatytą avansą, ji patyrė nuostolių. Šios nutarties 60 punkte konstatuota, kad atsakovė, atsisakydama tartis su ieškove dėl galimybės pakeisti Sutarties sąlygas, susijusias su Sutarties kaina, teismų pripažinta ydinga atsiskaitymo tvarka bei pasibaigusiais Sutarties vykdymo terminais, atsakovė pažeidė bendradarbiavimo, vykdant Sutartį, pareigą. Taigi, byloje nustatyta, kad pati atsakovė neketino vykdyti Sutarties, atsižvelgdama į pasikeitusias sąlygas.

62.       Nepagrįstas ir atsakovės teiginys, jog ieškovė, pati suvokdama, kad jos veikloje naudojamų žaliavų kainos gali padidėti, prisiėmė tokios situacijos riziką ir tai privalėjo numatyti Sutarties sudarymo metu. Kasacinis teismas pažymi, kad ieškovė, sudarydama Sutartį, galėjo prisiimti riziką tik dėl kainų padidėjimo per Sutartyje nustatytą jos vykdymo terminą. Tačiau ieškovė neturėjo ir negalėjo numatyti būsimų neteisėtų atsakovės veiksmų, nutraukiant Sutartį, ir su tuo susijusio Sutarties vykdymo termino pasibaigimo.

63.       Šioje nutartyje minėta, kad dėl atsakovės neteisėtų veiksmų, nutraukiant Sutartį, pasikeitus Sutarties vykdymo sąlygoms ir paaiškėjus kai kurių sąlygų ydingumui, ieškovė ne kartą kreipėsi į atsakovę, siekdama Sutarties sąlygų pakeitimo abiejų šalių susitarimu, tačiau atsakovė tokio susitarimo atsisakė. Teisė kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo yra asmens teisė, bet ne pareiga. Todėl aplinkybė, kad, nepavykus susitarti su atsakove dėl Sutarties sąlygų pakeitimo, ieškovė neinicijavo teisminio ginčo dėl Sutarties sąlygų pakeitimo, negali būti vertinama kaip patvirtinanti reikalavimo padidinti Sutarties kainą nepagrįstumą ir (ar) neteisėtumą. Šioje nutartyje minėta, kad sutarties šalis VPĮ 89 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytu pagrindu gali kreiptis dėl neatliktų pagal viešojo pirkimo sutartį darbų kainos pakeitimo – jos padidinimo, jei įrodo esant visas VPĮ 89 straipsnio 1 dalies 3 punkto taikymo sąlygas. Taigi, įstatymas įtvirtina galimybę pakeisti ir viešojo pirkimo sutartimi nustatytą kainą.

64.       Pirmiau išdėstytų aplinkybių bei argumentų pagrindu kasacinis teismas konstatuoja, kad bylą nagrinėjusių teismų išvados dėl neteisėtų atsakovės veiksmų, vykdant Sutartį, kaip pagrindo pripažinti Sutarties pažeidimus esminiais bei ją nutraukti ir reikalauti nuostolių atlyginimo, yra pagrįstos ir teisėtos. Kasaciniame skunde išdėstyti argumentai šių išvadų teisėtumo ir pagrįstumo nepaneigia.

Dėl priežastinio ryšio

65.       CK 6.247 straipsnyje nustatyta, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu.

66.       Aiškindamas CK 6.247 straipsnio normą, kasacinis teismas yra nurodęs kad joje reglamentuojamas priežastinis ryšys, kaip civilinės atsakomybės sąlyga. Toks priežastinio ryšio taikymas atitinka civilinės atsakomybės tikslą kompensuoti padarytus nuostolius, kurių atsiradimas yra susijęs su veikimu ar neveikimu, dėl kurio šie nuostoliai atsirado (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-53/2010; 2013 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2013; 2019 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-320-916/2019, 69–70 punktai; 2020 m. birželio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-174-695/2020, 53 punktas).

67.       Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad priežastinio ryšio nustatymo procesas civilinėje byloje sąlygiškai išskiriamas į du etapus. Pirmame etape conditio sine qua non (privaloma sąlyga) testu nustatomas faktinis priežastinis ryšys ir sprendžiama, ar žalingi padariniai kyla iš neteisėtų veiksmų, t. y. nustatoma, ar žalingi padariniai būtų atsiradę, jeigu nebūtų buvę neteisėto veiksmo. Kitame etape nustatomas teisinis priežastinis ryšys, kai sprendžiama, ar padariniai teisine prasme nėra pernelyg nutolę nuo neteisėto veiksmo (neveikimo). Nustatant teisinį priežastinį ryšį reikia įvertinti atsakovės, jeigu ji elgtųsi kaip protingas ir apdairus asmuo, galimybę neteisėtų veiksmų atlikimo metu numatyti žalos atsiradimą, neteisėtais veiksmais pažeistos teisės ar teisėto intereso prigimtį ir vertę bei pažeisto teisinio reglamentavimo apsauginį tikslą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-393-916/2019, 36 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

68.       Pagal CK 6.247 straipsnyje pateiktą priežastinio ryšio sampratą ir kasacinio teismo formuojamą teismų praktiką, dėl teisinę pareigą pažeidusio asmens veiksmų žala gali atsirasti tiesiogiai, ir galima situacija, kai asmens veiksmais tiesiogiai nepadaryta žalos, tačiau sudarytos sąlygos žalai atsirasti ar jai padidėti. Pastaruoju atveju paprastai asmens veiksmai (veikimas, neveikimas) nėra vienintelė žalos atsiradimo priežastis, jie tik prisideda prie sąlygų šiai žalai kilti sudarymo, t. y. kartu su kitomis neigiamų padarinių atsiradimo priežastimis pakankamu laipsniu lemia šių padarinių atsiradimą. Nustačius, kad teisinę pareigą pažeidusio asmens elgesys pakankamai prisidėjo prie žalos atsiradimo, jam tenka civilinė atsakomybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-144/2014). Taigi, pagal CK 6.247 straipsnį nereikalaujama, kad skolininko elgesys būtų vienintelė nuostolių atsiradimo priežastis; priežastiniam ryšiui konstatuoti pakanka įrodyti, kad skolininko elgesys yra pakankama nuostolių atsiradimo priežastis, nors ir ne vienintelė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-263/2007; 2013 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-531/213; kt.).

69.       Kasacinio teismo taip pat pažymėta, kad priežastinis ryšys, kaip civilinės atsakomybės sąlyga, sutartinės verslininko civilinės atsakomybės atveju turi atitikti nuostolių numatymo kriterijų (CK 6.258 straipsnio 4 dalis). Šis kriterijus reiškia, kad nukentėjusi šalis negali tikėtis, jog jai bus kompensuoti net ir tie praradimai, kurių sutartį pažeidusi šalis, būdama protinga ir atidi, negalėjo numatyti sutarties sudarymo metu kaip įprastų tokios sutarties pažeidimo padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-364/2014).

70.       Kasacinio teismo praktikoje pasisakant apie valstybės bei savivaldybių padėtį civiliniuose teisiniuose santykiuose CK 2.36 straipsnio 1 dalies nuostatų kontekste nurodoma, kad valstybės ar savivaldybės dalyvavimas civiliniuose santykiuose savaime nereiškia viešojo intereso buvimo ir neteikia pagrindo suteikti kokių nors privilegijų tokiam santykio dalyviui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-440/2014).

71.       Taip pat kasacinis teismas yra pripažinęs, kad nors savivaldybė, kaip juridinis asmuo, nėra verslininkė, nes priskirtina prie viešųjų juridinių asmenų, tenkinančių viešuosius interesus, kasacinio teismo praktikos dėl valstybės ir savivaldybės veikimo civiliniuose teisiniuose santykiuose lygiais pagrindais neatitiktų situacija, kai, sprendžiant dėl priežastinio ryšio nustatymo ginče dėl civilinės atsakomybės taikymo, savivaldybei pažeidus koncesijos sutartį, būtų netaikoma kasacinio teismo praktika dėl nuostolių numatymo kriterijaus taikymo nustatant priežastinį ryšį kaip civilinės atsakomybės sąlygą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-108-381/2023, 46 punktas).

72.       Nors nagrinėjamoje byloje sprendžiama dėl valstybės įstaigos atsakomybės, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmiau nurodyta kasacinio teismo praktika, suformuota bylose sprendžiant valstybės ir savivaldybės civilinės atsakomybės klausimus, aktuali ir šioje byloje.

73.       Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje, spręsdamas dėl priežastinio ryšio tarp nustatytų neteisėtų atsakovės veiksmų, vykdant Sutartį (dėl jos neveikimo), ir ieškovei atsiradusių nuostolių, nurodė, jog byloje nustatyta, kad dėl atsakovės neteisėtų veiksmų (dėl nepagrįsto vienašališko Sutarties nutraukimo, vėliau – Sutarties nevykdymo ir atsisakymo keisti Sutarties sąlygas) Sutartis nėra įvykdyta. Teismo vertinimu, atsakovei vienašališkai nenutraukus Sutarties, o ją pradėjus tinkamai vykdyti, Sutartis, tikėtina, būtų įvykdyta joje galiojančiais terminais (tą patvirtina įvykdytos analogiškos Marijampolės sutartys; to neneigė ir atsakovė) ir ieškovė būtų gavusi pelną. Todėl, teismo vertinimu, ieškovė pagrįstai prašo nuostolių atlyginimo negauto pelno forma. Byloje atliktos ekspertizės pagrindu teismas nustatė, kad ieškovė, įvykdžius Sutartį joje nustatytais terminais, būtų gavusi 462 159,99 Eur grynojo pelno.

74.       Iš esmės pritardamas pirmosios instancijos teismo argumentams dėl egzistuojančio priežastinio ryšio, apeliacinės instancijos teismas nurodė, jog Kauno apygardos teismo 2021 m. kovo 9 d. sprendimu civilinėje byloje pripažinus, kad atsakovė nepagrįstai nutraukė Sutartį, ieškovė turėjo teisėtą lūkestį arba toliau vykdyti Sutartį, atsižvelgiant į mokėtino avanso dydį ir laiką bei į Pirkimo objektui reikalingų žaliavų kainų padidėjimą, arba reikalauti, jog atsakovė atlygintų patirtus nuostolius. Tačiau atsakovė toliau vengė vykdyti Sutartį. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė nutraukti Sutartį ir priteisti ieškovei nuostolių atlyginimą (negautą grynąjį pelną); atsakovė yra atsakinga dėl atsiradusių teisinių pasekmių.

75.       Taigi, bylą nagrinėję teismai, pripažinę atsakovės veiksmus, vienašališkai nutraukiant Sutartį, vėliau jos nevykdant ir atsisakant pakeisti Sutarties sąlygas, neteisėtais ir nurodydami, kad dėl šių atsakovės neteisėtų veiksmų Sutartis nėra įvykdyta ir kad, atsakovei vienašališkai nenutraukus Sutarties, o ją pradėjus tinkamai vykdyti, Sutartis, tikėtina, būtų įvykdyta joje galiojančiais terminais ir ieškovė būtų gavusi pelną, tokių ieškovės nuostolių negautų pajamų forma (CK 6.249 straipsnio 1 dalis) atsiradimą susiejo su minėtais neteisėtais atsakovės veiksmais (neteisėtu veikimu bei neveikimu), t. y. pripažino, kad ieškovės nuostoliai (negautas grynasis pelnas, kurį ji galėjo gauti vykdydama Sutartį) yra atsakovės neteisėtų veiksmų rezultatas. O tai reiškia, kad teismai nustatė priežastinį ryšį tarp atsakovės neteisėtų veiksmų ir ieškovės patirtų nuostolių kaip būtinąją sąlygą taikyti civilinę atsakomybę.

76.       Atsakovės kasaciniame skunde teigiama, kad bylą dėl Sutarties nutraukimo vienašališku atsakovės sprendimu nagrinėjusių teismų išvados dėl neteisėtų atsakovės veiksmų nėra susijusios priežastiniu ryšiu su ieškovės neva negautomis pajamomis, nes šios išvados lėmė šalių sugrąžinimą į status quo, todėl ieškovei atsirado galimybė gauti pajamas, kurias ji ketino gauti laimėjusi viešąjį pirkimą. Atsakovės teigimu, informacija apie tai, kad žaliavų kaina pakilo iki aukščiausio lygio per beveik aštuonerius metus, viešojoje erdvėje pasirodė 2021 m. vasario mėnesį, todėl ieškovė, dar prieš dalyvaudama viešajame pirkime, prisiėmė riziką, kad teikiant pasiūlymą viešajame pirkime planuojama gauti pelno marža gali skirtis nuo vykdant Sutartį gautino grynojo pelno.

77.       Kasacinio teismo vertinimu, šie kasacinio skundo argumentai yra nepagrįsti, jie nepaneigia bylą nagrinėjusių teismų išvados dėl priežastinio ryšio tarp atsakovės neteisėtų veiksmų ir ieškovės patirtų nuostolių egzistavimo. Šioje nutartyje jau konstatuota, kad Sutartis joje nustatytu terminu nebuvo įvykdyta dėl atsakovės neteisėtų veiksmų, atsakovė, atsisakydama tartis su ieškove dėl galimybės pakeisti Sutarties sąlygas, susijusias su Sutarties kaina, teismų pripažinta ydinga atsiskaitymo tvarka bei pasibaigusiais Sutarties vykdymo terminais, pažeidė bendradarbiavimo, vykdant Sutartį, pareigą. Byloje taip pat nustatyta, kad, pripažinus Sutarties nutraukimą vienašališku atsakovės sprendimu neteisėtu, atsakovė didinti Sutarties kainos nesutiko, taigi ji pati neketino vykdyti Sutarties, atsižvelgdama į pasikeitusias sąlygas. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nustatė, kad atsakovė nutraukė Sutartį, praradusi finansines galimybes ir suinteresuotumą įsigyti pirkimo objektą. Taigi galimybė gauti pajamas, kurias ieškovė ketino gauti laimėjusi viešąjį pirkimą, šalis sugrąžinus į status quo, neatsirado (šios nutarties 49, 50 punktai). Atsižvelgiant į tai, kad Sutartis sudaryta 2020 m. spalio 22 d., taigi viešojo pirkimo sąlygos paskelbtos dar anksčiau, atsakovės teiginys, kad informacija apie žaliavų kainos pakilimą viešojoje erdvėje pasirodė 2021 m. vasario mėnesį, niekaip nepatvirtina ieškovės nerūpestingumo bei galimybės numatyti kainų augimą, rengiant pasiūlymą viešajam pirkimui.

78.       Atsakovės teiginys, kad, Sutartį įvykdžius jos optimaliais terminais, gavus finansavimą 2020 m. gruodžio 27 d., ieškovės sąnaudos per 2021 m. I ir II ketvirčius jau būtų padidėjusios, nepagrįstas nagrinėjamoje byloje teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Tuo tarpu kasacinis teismas tokių aplinkybių nenustato, jis saistomas pirmosios ir apeliacinės teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Taigi, šis atsakovės teiginys nepaneigia teismų išvados dėl faktinio priežastinio ryšio tarp teismų nustatytų atsakovės neteisėtų veiksmų ir ieškovės nuostolių (negauto tokio grynojo pelno, kokio ieškovė tikėjosi gauti teikdama pasiūlymą viešajame pirkime).

79.       Kasacinio skundo teiginiai, jog egzistuoja reali galimybė, kad ieškovės veiklos sąnaudos 2020 m. spalio mėn. ir 2021 m. sausio–birželio mėn. skyrėsi ir šių sąnaudų didėjimo priežastis buvo ne atsakovės veiksmai, o rinkos pokyčiai, jog tikėtina, kad ieškovės grynasis pelnas nebūtų buvęs tokio dydžio, kokio ji tikėjosi teikdama pasiūlymą viešajame pirkime, yra faktinio pobūdžio ir nepagrįstos teismų nustatytomis aplinkybėmis. Tuo tarpu argumentų dėl įrodinėjimą bei įrodymų vertinimą reglamentuojančių CPK normų pažeidimų, bylą nagrinėjusiems teismams nustatant priežastinį ryšį, kaip būtinąją civilinės atsakomybės taikymo sąlygą, kasaciniame skunde nepateikta. Todėl kasacinis teismas konstatuoja, kad šie atsakovės kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo kasacine tvarka peržiūrėti bylą nagrinėjusių teismų procesinius sprendimus (CPK 346 straipsnis, 353 straipsnio 1 dalis).

80.       Kasacinis teismas, remdamasis pirmiau išdėstytomis aplinkybėmis ir argumentais, konstatuoja, kad bylą nagrinėjusių teismų išvados dėl priežastinio ryšio tarp atsakovės neteisėtų veiksmų ir ieškovės patirtų nuostolių, kaip būtinosios sąlygos taikyti atsakovei civilinę (sutartinę) atsakomybę, egzistavimo atsakovė savo kasacinio skundo argumentais nepaneigia.

Dėl nuostolių apskaičiavimo momento ir pakartotinės ekspertizės (ne)skyrimo

81.       Atsakovė kasaciniame skunde nesutinka ir su nuostolių apskaičiavimo momentu, taip pat teigia, kad teismai nepagrįstai byloje neskyrė pakartotinės teismo ekspertizės, taip užkirsdami jai kelią įrodinėti byloje atliktos ekspertizės neobjektyvumą. Anot atsakovės, byloje nebuvo nustatyta, koks grynasis pelnas būtų buvęs gautas ieškovės 2022 metais, o ši aplinkybė, atsakovės vertinimu, svarbi, nes būtent ieškovė, inicijuodama teisminį procesą 2021 m., siekė sugrąžinti šalis į status quo, bet joje atsidūrus ir pačiai ieškovei nebepageidaujant Sutarties vykdyti nustatytomis sąlygomis, galimų lūkesčių dėl projekto pelningumo neišsipildymas neturėtų būti priskiriamas atsakovės atsakomybei.

82.       CK 6.245 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad sutartinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, kuri atsiranda dėl to, kad neįvykdoma ar netinkamai įvykdoma sutartis, kurios viena šalis turi teisę reikalauti nuostolių atlyginimo ar netesybų (sumokėti baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti dėl sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo padarytus nuostolius arba sumokėti netesybas (baudą, delspinigius).

83.       Teisės doktrinoje pažymima, kad sutarčių teisė gina lūkesčių (angl. expectation) interesą, o deliktų – tikrumo (angl. reliance) (red. Sagatys, G. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas: pirmieji dešimt galiojimo metų. Mokslo studija, Mykolo Romerio universitetas, 2013, p. 1011). Sutartinė atsakomybė skirta ekonominės civilinės apyvartos stabilumui užtikrinti, t. y. jos kompensacinė funkcija pirmiausia pasižymi siekimu, kad nukentėjusio nuo sutarties pažeidimo asmens padėtis būtų kiek įmanoma artimesnė padėčiai, tarsi sutartis būtų buvusi tinkamai įvykdyta. Būtent taip pasireiškia lūkesčių intereso gynyba. Tokia žalos atlyginimo apimtis įtvirtinta ir kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-327-687/2015; 2018 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-210-969/2018, 17 punktas).

84.       Atsižvelgdama į sutartinės civilinės atsakomybės ginamą lūkesčio interesą, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su atsakovės kasacinio skundo argumentu, kad nuostolių apskaičiavimo momentui šiuo atveju yra reikšminga aplinkybė, kokios būtų buvusios ieškovės veiklos sąnaudos ne pirminio Sutarties vykdymo metu 2020 m. pabaigoje, o 2022 m., kai teismo sprendimu atsakovės Sutarties nutraukimas buvo pripažintas neteisėtu ir šalys buvo grąžintos į status quo. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju neįmanoma nustatyti, koks būtų buvęs ieškovės grynasis pelnas Sutarties vykdymo metu 2022 m., kadangi atsakovė su ieškove dėl Sutarties vykdymo kainos šiam laikotarpiui nesusitarė, o kainų, galiojusių pradinio Sutarties vykdymo metu, ir sąnaudų, patiriamų praėjus keleriems metams nuo atsakovės netinkamo jos vykdymo, taikymas iš esmės prieštarautų sutartinės civilinės atsakomybės esmei ir paneigtų šios atsakomybės ginamą lūkesčio interesą. Pažymėtina, kad ieškovė, teikdama pasiūlymą dėl ginčo sutarties, neturėjo pagrindo įvertinti galimų sąnaudų išaugimo rizikos, šioms sąnaudoms išaugus dėl atsakovės netinkamo Sutarties vykdymo.

85.       Taip pat teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti ir su kasacinio skundo argumentu, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai byloje neskyrė papildomos ekspertizės.

86.       CPK 219 straipsnyje reglamentuojami papildomos ir pakartotinės ekspertizės skyrimo pagrindai. Jeigu eksperto išvada yra nepakankamai aiški ar neišsami, teismas gali paskirti papildomą ekspertizę (CPK 219 straipsnio 1 dalis). Jeigu teismui kyla abejonių dėl eksperto išvados pagrįstumo, taip pat jeigu yra prieštaravimų tarp kelių ekspertų išvadų, teismas gali paskirti pakartotinę ekspertizę ir pavesti ją daryti kitam ekspertui ar ekspertams (CPK 219 straipsnio 2 dalis). Taigi pakartotinė ekspertizė skiriama tik tuo atveju, kai teismui kyla abejonių dėl eksperto išvados pagrįstumo, taip pat jeigu yra prieštaravimų tarp kelių ekspertų išvadų.

87.       Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad teismo nutartimi paskirtos ir įstatymo nustatyta tvarka atliktos ekspertizės išvada yra laikoma specialia įrodinėjimo priemone – eksperto išvada (CPK 177 straipsnio 2 dalis, 216 straipsnis). Pripažįstama, kad ekspertizės akte esantys duomenys pagal jų objektyvumą dėl tiriamojo pobūdžio prigimties ir gavimo aplinkybių paprastai yra patikimesni už kituose įrodymų šaltiniuose esančius duomenis. Tačiau eksperto išvadai, kaip įrodymų šaltiniui, CPK nenustatyta išankstinės galios, teismui ji nėra privaloma ir turi būti vertinama pagal vidinį teismo įsitikinimą kartu su kitais byloje esančiais įrodymais (CPK 218 straipsnis). Vidinis teismo įsitikinimas dėl eksperto išvados turi susiformuoti visapusiškai, išsamiai ir objektyviai ištyrus visus byloje esančius įrodymus. Tai reiškia, kad įvertintini įrodymai, kurie patvirtina ar paneigia ekspertizės akte ir eksperto išvadoje esančias aplinkybes, o atliekant šį vertinimą atsižvelgiama į visų įrodymų tikslumą, detalumą, išsamumą, patikimumą, prigimtį ir kitas svarbias aplinkybes, sudarančias pagrindą eksperto išvadą vertinti kaip patikimą įrodymą arba priešingu atveju motyvuotai spręsti, kad eksperto išvados yra nepagrįstos ir teismas jomis kaip įrodymais nesivadovaus. Konkretūs faktiniai duomenys, gauti ekspertinio tyrimo metu, gali būti atmesti kaip įrodymas (kritiškai įvertinti), jei manoma, kad jie nepagrįsti, nepatikimi ar turi kitokių trūkumų. Kritiškai vertinti eksperto išvadą ar jos dalį galima tada, kai ekspertizės turinys prieštaringas, kai išvados neišplaukia iš tyrimo eigos, kai išvada pateikta dėl to, dėl ko tyrimas neatliktas arba jis atliktas neišsamiai, ir kitais panašiais atvejais, kai kyla pagrįstų abejonių dėl ekspertinio tyrimo eigos ir rezultatų. Taip pat ekspertizės duomenys gali būti atmetami tada, kai jie prieštarauja kitiems bylos įrodymams (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-40-403/2020 32 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

88.       Eksperto išvada, kaip ir kiti byloje esantys įrodymai, vertinama pagal teismo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu (CPK 218 straipsnis), byloje dalyvaujantys asmenys turi teisę prašyti teismą apklausti ekspertą. Didesnę įrodomąją reikšmę turi tik CPK tvarka teismo paskirtos ekspertizės aktas (išvada), preziumuojant, kad jai atlikti buvo parinktas byloje dalyvaujantiems asmenims priimtinas nešališkas ekspertas, kad byloje dalyvaujantiems asmenims buvo sudaryta galimybė pateikti ekspertui klausimus, susipažinti su ekspertinio tyrimo išvadomis ir, esant reikalui, prašyti atlikti papildomą ar pakartotinę ekspertizę.

89.       Kasacinio teismo praktikoje taip pat pažymėta, kad tais atvejais, kai apeliacinės instancijos teisme yra įrodinėjamos tam tikros aplinkybės, kurios yra aiškiai žinomos, pavyzdžiui, atliktų statybos darbų mastas ir vertė, netinkamos kokybės darbai ir kt., kurių vertinimą jau yra atlikęs teismo paskirtas ekspertas, tai teismas, spręsdamas dėl naujų rašytinių įrodymų – kitos, ne CPK tvarka atliktos ekspertizės akto – priėmimo, turi įvertinti, ar bylos šalis pirmosios instancijos teisme turėjo galimybę įrodinėti atitinkamas aplinkybes, ar jos jai buvo žinomos, ar buvo pakankamai laiko įrodymams teikti, ar teismas nesuvaržė bylos šalies teisių teikti byloje įrodymus, ar kooperavosi su šalimis renkant įrodymus (išduodavo liudijimus jiems gauti, teikė paklausimus, skyrė ekspertizes ir kt.). Jeigu teismas kooperavosi su šalimis proceso metu, nevaržė šalies procesinių teisių, o pati šalis nerodė iniciatyvos ar net piktnaudžiavo procesinėmis teisėmis (teikė prašymus dėl įrodymų tik teismo posėdžio dieną, neprašė skirti ekspertizės per pakankamą bylos nagrinėjimo laiką ir pan.), tai gali sudaryti pagrindą nepriimti vėliau pateiktų įrodymų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-143-695/2017, 32 punktas).

90.       Atsakovė kasaciniame skunde laikosi pozicijos, kad teismai neleido jai įrodinėti savo pozicijos dėl ekspertizės akto neobjektyvumo, neišsamiai atlikto ekspertinio tyrimo ir neobjektyvių ekspertizės rezultatų, o šiuo aspektu, pažeisdami šalių rungimosi principus, nurodė, jog atsakovė neva nepateikė jokių įrodymų (savo apskaičiavimų, kitų specialistų išvadų ir pan.), kurie leistų abejoti teismo eksperto padarytomis išvadomis.

91.       Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga, kaip nurodė ir apeliacinės instancijos teismas, neturi pagrindo abejoti byloje atliktos ekspertizės objektyvumu. Atsakovė bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose nepateikė jokių įrodymų, sudarančių pagrindą spręsti dėl byloje atliktos ekspertizės neišsamumo, neobjektyvumo. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas tinkamai išnagrinėjo atsakovės prašymą dėl pakartotinės ekspertizės byloje skyrimo ir, teisėjų kolegijos vertinimu, pagrįstai jo netenkino. Todėl kasacinio skundo argumentai atmestini ir dėl šios dalies.

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme paskirstymo

92.       Atsakovė kasaciniame skunde taip pat teigia, kad teismai pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Anot atsakovės, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai daugiau nei du kartus sumažino jos patirtų atlygintinų bylinėjimosi išlaidų sumą, o apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai pritarė tokiam išlaidų paskirstymui. Atsakovės teigimu, teismai neturėjo teisinio pagrindo mažinti jos patirtų bylinėjimosi išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimo, kadangi ginčas sudėtingas, didelės vertės, didelės apimties (5 tomai), procese buvo rengiami didelės apimties procesiniai dokumentai, teisines paslaugas kompleksiškai teikė visa advokato G. Zavtrakovo kontora.

93.       CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis).

94.       CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas; dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu; šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose Rekomendacijose dėl advokato ar advokato padėjėjo užmokesčio dydžio (CPK 98 straipsnio 2 dalis). Šio straipsnio nuostatos taikomos priteisiant išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo pagalbą pirmosios, apeliacinės instancijos ir kasaciniame teismuose (CPK 98 straipsnio 3 dalis).

95.       Sprendžiant dėl išlaidų advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti atlyginimo priteisimo šaliai, turi būti atsižvelgiama tiek į bendrąsias bylinėjimosi išlaidų nustatymo taisykles, tiek ir į konkrečios jų rūšies – išlaidų advokato ar advokato padėjėjo pagalbai atlyginti – dydžio nustatymo kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-172-313/2022, 48 punktas).

96.       Remiantis Rekomendacijų dėl advokato ar advokato padėjėjo užmokesčio dydžio 2 punktu, nustatydamas priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, teismas atsižvelgia į šiuos kriterijus: 1) bylos sudėtingumą; 2) teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą; 3) ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje; 4) būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta; 5) ginčo sumos dydį; 6) teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį; 7) sprendžiamų teisinių klausimų naujumą; 8) šalių elgesį proceso metu; 9) advokato darbo laiko sąnaudas; 10) kitas svarbias aplinkybes.

97.       Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, taikant Rekomendacijų dėl advokato ar advokato padėjėjo užmokesčio dydžio 2 punkte nurodytus kriterijus, reikėtų vadovautis jų visuma ir, nesant pakankamo pagrindo, neišskirti kaip reikšmingų vieno ar keleto iš jų. Reikia įvertinti, kurie kriterijai gali būti pagrindas padidinti, o kurie – sumažinti priteisiamas išlaidas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-647-248/2015). Taigi nurodyti kriterijai, esant tam tikroms konkrečioms kiekvienos bylos aplinkybėms, taip pat atsižvelgiant į joje teikiamų teisinių paslaugų apimtį bei pobūdį, gali sudaryti pagrindą priteisti tiek didesnį negu Rekomendacijose nurodytą maksimalų bylinėjimosi išlaidų dydį, tiek mažesnį šių išlaidų dydį, net jeigu jis ir nesiekia maksimalaus Rekomendacijose nurodyto dydžio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-172-313/2022, 50 punktas).

98.       Pagal kasacinio teismo praktiką, nors Rekomendacijų dėl advokato ar advokato padėjėjo užmokesčio dydžio nuostatose neribojama šalių teisė susitarti dėl advokato atlyginimo, bet šalys visada turi atsižvelgti į įstatymo nuostatą, jog teismas negalės bylą laimėjusiai šaliai priteisti daugiau, negu įtvirtinta nurodytose Rekomendacijose dėl advokato ar advokato padėjėjo užmokesčio dydžio, išskyrus išimtinius atvejus, kai, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, teisinė pagalba teikiama itin sudėtingoje byloje arba byla nagrinėjama ne vienerius metus ar kitais panašiais atvejais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-330-248/2020, 71 punktas; 2023 m. liepos 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-290-823/2023, 61 punktas). Pažymėtina, kad ginčo sudėtingumas, jei jis negali būti motyvuotai įvertintas kaip išimtinis, savaime nėra pakankamas viršyti Rekomendacijose dėl advokato ar advokato padėjėjo užmokesčio dydžio nustatytą maksimalų dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-200-248/2020, 52 punktas; 2023 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-253-381/2023, 113 punktas).

99.       Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, priteisdamas sumažintą atsakovės patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, atsižvelgė į tai, kad, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, teisines paslaugas atsakovei teikė tiek advokatas, tiek advokato padėjėjas, taip pat į suteiktų paslaugų apimtį (atsiliepimo surašymas, tripliko surašymas, prašymo dėl ekspertizės parengimas, dalyvavimas teismo posėdžiuose ir pan.), į bylos sudėtingumą ir advokato padėjėjo darbo ir laiko tikėtinas sąnaudas, todėl nusprendė pagrįstomis laikyti tik 5000 Eur išlaidas už atsakovei suteiktas teisines paslaugas.

100.       Apeliacinės instancijos teismas šiuo aspektu skundžiamoje nutartyje pažymėjo, kad, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, atsakovei atstovavo ir advokatas G. Z., ir advokato padėjėjas A. Z., tačiau pirmosios instancijos teismui 2023 m. rugsėjo 1 d. pateiktose sąskaitose už teisines paslaugas nėra detalizuota, kokio pobūdžio teisines paslaugas suteikė advokatas G. Z., o kokio – advokato padėjėjas A. Z. Taip pat apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad atsakovei 2023 m. vasario 21 d. teismo posėdyje atstovavo advokato padėjėjas T. R. ir teisininkas R. S., 2023 m. birželio 28 d. – advokato padėjėjas T. R., 2023 m. rugpjūčio 31 d. – advokatė A. K. Remdamasis tuo, apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad pirmosios instancijos teismas objektyviai įvertino atsakovės bylinėjimosi išlaidų pagrįstumą, tinkamai taikė civilinio proceso teisės normas, reglamentuojančias išlaidų advokato ir advokato padėjėjo pagalbai apmokėti atlyginimą.

101.       Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su kasacinio skundo argumentu, kad 2023 m. rugpjūčio 31 d. pirmosios instancijos teismui pateiktame prašyme detalizuota teisinių paslaugų teikimo apimtis. Priešingai, pateiktame prašyme nurodoma visa prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidų suma, nedetalizuojant, kiek konkrečiai bylinėjimosi išlaidų buvo patirta už kiekvieną prašyme nurodytą atstovavimo veiksmą (teisinės konsultacijos, susipažinimas su ieškiniu ir priedais, atsiliepimo parengimas, susipažinimas su dubliku, tripliko parengimas, prašymo dėl ekspertizės parengimas, susipažinimas su atliktos ekspertizės aktu, klausimų ekspertui formulavimas, pasirengimas ir atstovavimas teismo posėdžiuose), taip pat kokios konkrečiai iš nurodytų paslaugų buvo teiktos advokato ir advokato padėjėjo.

102.       Taip pat teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad tokios paslaugos kaip atstovo susipažinimas su konkrečiu teismo procesiniu sprendimu ar byla, taip pat šalių procesiniais dokumentais, teismų praktikos paieška rengiant procesinius dokumentus, bylos medžiagos, teismo procesinio sprendimo ir byloje dalyvaujančio asmens procesinio dokumento analizė, pasirengimas rengti procesinį dokumentą, informacijos, reikalingos rengiant procesinį dokumentą, paieška ir susipažinimas su kliento pateikta informacija negali būti laikomos savarankiškomis teisinėmis paslaugomis. Išvardytos paslaugos yra vertinamos kaip kitų paslaugų, susijusių su atitinkamų procesinių dokumentų parengimu, sudėtinė dalis, todėl pagal Rekomendacijas dėl advokato ar advokato padėjėjo užmokesčio dydžio už šias paslaugas atskirai bylinėjimosi išlaidų atlyginimas nėra priteisiamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-156-701/2016, 51 punktas; 2018 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-466-403/2018, 41 punktas).

103.       Taip pat teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su atsakove, kad šios bylos sudėtingumas galėtų motyvuotai būti įvertintas kaip išimtinis, sudarantis pagrindą viršyti Rekomendacijose dėl advokato ar advokato padėjėjo užmokesčio dydžio nustatytą maksimalų dydį.

104.       Atsižvelgdama į pirmiau nurodytas aplinkybes bei argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog atsakovės kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, nustatydami atsakovei priteistino bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dydį, netinkamai taikė ir aiškino proceso teisės normas, reglamentuojančias šių išlaidų už advokato ir advokato padėjėjo pagalbą byloje paskirstymą, ir (ar) nukrypo nuo šiuo klausimu suformuotos kasacinio teismo praktikos (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktai). Todėl ši kasacinio skundo dalis taip pat atmestina kaip nepagrįsta.

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų kasaciniame teisme paskirstymo

105.       Apibendrindama pirmiau nurodytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovės kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti teisėtos ir pagrįstos skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties. Todėl atsakovės kasacinis skundas netenkintinas visa apimtimi.

106.       Atmetus atsakovės kasacinį skundą, teisę į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą įgijo ieškovė (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis). Ieškovė kasaciniam teismui pateikė prašymą priteisti iš atsakovės jos naudai 4658,50 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, atlyginimą. Kadangi ieškovės prašomas priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dydis už atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą viršija Rekomendacijose nurodytą maksimaliai galimą priteisti atlyginimo dydį (kuris yra 3673,70 Eur, paslauga apmokėta 2024 m. rugpjūčio 26 d.), todėl šių išlaidų dydis sumažintinas iki Rekomendacijose dėl advokato ar advokato padėjėjo užmokesčio dydžio nustatyto maksimalaus dydžio, priteistino už atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. gruodžio 14 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės Lietuvos kalėjimų tarnybos (j. a. k. 288697120) ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „KT Modules“ (j. a. k. 305276137) naudai 3673,70 Eur (tris tūkstančius šešis šimtus septyniasdešimt tris Eur ir 70 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, atlyginimo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai        Goda Ambrasaitė-Balynienė

        Virgilijus Grabinskas

        Donatas Šernas