Civilinė byla Nr. 2S-2327-803/2015
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-27237-2015-8
Procesinio sprendimo kategorija: 3.3.2.4; 3.5.1
(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. spalio 2 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rūta Petkuvienė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi apelianto (skolininko) uždarosios akcinės bendrovės „Multisauga“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 11 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje pagal antstolio A. N. patvarkymą dėl vykdomosios bylos sustabdymo ir taikos sutarties persiuntimo teismui tvirtinti, suinteresuoti asmenys uždaroji akcinė bendrovė „Multisauga“ ir uždaroji akcinė bendrovė „Verslo bitė“,
n u s t a t ė:
I. Ginčo esmė
Antstolis A. N. pateikė Vilniaus miesto apylinkės teisme 2015 m. rugpjūčio 3 d. patvarkymą, kuriame nutarė: 1) sustabdyti vykdomąsias bylas Nr. 0157/13/00213 ir Nr. 0157/15/00471; 2) persiųsti suinteresuotų asmenų uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Multisauga“ ir uždarosios akcinės bendrovės (toliau - UAB) „Verslo bitė“ 2015-07-24 sudarytą taikos sutartį teismui; 3) prašyti teismo papildomai išspręsti taikos sutartimi neaptartus klausimus dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pabaigos bei vykdymo išlaidų apmokėjimo. Kartu su minėtu patvarkymu teismui pateikė suinteresuotų asmenų 2015 m. liepos 24 d. sudarytą taikos sutartį.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas skundžiama 2015 m. rugpjūčio 11 d. nutartimi atsisakė tvirtinti suinteresuotų asmenų UAB „Multisauga“ ir UAB „Verslo bitė“ 2015 m. liepos 24 d. sudarytą taikos sutartį. Nurodė, kad taikos sutarties turinys neatitinka Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.983 straipsnio nuostatų, kadangi sudaryta taikos sutartimi šalys nesusitarė dėl abipusių nuolaidų bei neišsprendė ginčo taip, kad užkirstų kelią kitų teisminių ginčų kilimui. Teismo teigimu, taikos sutarties 4 punktu suinteresuoti asmenys susitarė dėl Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 18 straipsnyje ir 279 straipsnio 4 dalyje įtvirtintų imperatyvių nuostatų, tačiau taikos sutarties šalims nėra pagrindo tartis dėl įstatyme įtvirtinto dalyko. Taikos sutarties 3 punkte suinteresuoti asmenys konstatavo skolininko UAB „Multisauga“ teismo sprendimo išieškotojui UAB „Verslo bitė“ įvykdymą, todėl vykdomoji byla turėtų būti baigta CPK 632 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, kartu antstoliui išsprendus jo patirtų vykdymo išlaidų atlyginimo (CPK 609-611 straipsniai) bei laikinųjų apsaugos priemonių pabaigos (CPK 150 straipsnio 3 dalis) klausimus, kurių suinteresuoti asmenys pateiktoje taikos sutartyje neišsprendė.
III. Atskirojo skundo argumentai
Apeliantas (skolininkas) UAB „Multisauga“ pateikė atskirąjį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-08-11 nutartį ir priimti naują nutartį – patvirtinti skolininko UAB „Multisauga“ ir išieškotojo UAB „Verslo bitė“ 2015 m. liepos 24 d. sudarytą taikos sutartį vykdymo procese ir nutraukti skolos išieškojimą vykdomosiose bylose Nr. 0157/13/00213 ir Nr. 0157/15/0471 bei panaikinti byloje taikytas laikinąsias apsaugos priemones. Nurodo, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas neatsižvelgė į CK 6.983 straipsnio 1 dalyje pateikiamą taikos sutarties sampratą, tokiu būdu netinkamai pritaikydamas materialinės teisės normas. Apelianto teigimu, pateikta tvirtinti taikos sutartis panaikino išieškotojo turėtą teisę į išieškojimą ir skolininko prievolę. Apeliantas taip pat nurodo, jog nutraukiant vykdomąją bylą išieškotojui atsisakius išieškojimo, vykdymo išlaidų antstoliui atlyginimo klausimas reglamentuojamas teisingumo ministro 2005 m. spalio 27 d. įsakymo Nr. 1R-352 „Dėl Sprendimų vykdymo instrukcijos patvirtinimo“ (toliau – Sprendimų vykdymo instrukcija) 70 ir 71 punktais, o skolininko turto arešto panaikinimo klausimas įtvirtintas CK 629 straipsnio 2 dalyje.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad antstolis A. N. vykdo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-02-05 nutartį civilinėje byloje Nr. 2-9930-595/2013 dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo skolininko UAB „Multisauga“ turtui ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-06-03 vykdomąjį raštą Nr. 2-9930-595/2015 dėl 31669,48 Eur skolos bei vykdymo išlaidų išieškojimo iš skolininko UAB „Multisauga“ išieškotojo UAB „Verslo bitė“ naudai (b. l. 1). Antstoliui pateikta išieškotojo UAB „Multisauga“ su skolininku UAB „Verslo bitė“ 2015 m. liepos 24 d. sudaryta taikos sutartis vykdymo procese, kurią antstolis, remdamasis CPK 595 straipsnio 2 dalimi, pateikė patvirtinti Vilniaus miesto apylinkės teismui (b. l. 1-3). Vilniaus miesto apylinkės teismas pateiktos taikos sutarties nepatvirtino, nurodydamas, jog taikos sutartis neatitinka CK 6.983 straipsnyje įtvirtintos taikos sutarties sampratos bei paskirties. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su minėtu pirmosios instancijos teismo argumentu.
Proceso įstatymas reglamentuoja šalių galimybę sudaryti taikos sutartį vykdymo procese (CPK 595 straipsnis). Tiek išieškotojas, tiek skolininkas turi teisę užbaigti vykdomąją bylą sudarydami taikos sutartį (CPK 639 straipsnio 4 punktas, 643 straipsnio 7 punktas). Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant taikos sutarties sampratą (CK 6.983 straipsnis), ne kartą pažymėta, kad taikos sutartis – tai ginčo šalių tarpusavio kompromisas, susitarimas, kuriuo jos, atsisakydamos tam tikrų oponuojančių argumentų, nustato abipusiškai priimtinas jų ginčo sprendimo sąlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-409-701/2015; 2010 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-108/2010 ir kt.). Taigi šalys turi teisę laisvai disponuoti joms priklausančiomis procesinėmis teisėmis bei veikti vykdymo proceso eigą, taip realizuodamos dispozityvumo civiliniame procese principą, t. y. teisę įstatymo nustatytose ribose laisva valia disponuoti savo materialinėmis ir procesinėmis teisėmis (CPK 13 straipsnis). Sudarydamos taikos sutartį vykdymo procese, šalys abipusiu sutarimu sulygsta dėl teismo sprendimo įvykdymo sąlygų, nustato savo teisių ir pareigų balansą.
Nagrinėjamu atveju iš išieškotojo UAB „Verslo bitė“ su skolininku UAB „Multisauga“ 2015 m. liepos 24 d. sudarytos taikos sutarties sąlygų matyti, jog šalims iš esmės aktualūs minėtos taikos sutarties 3 punktas, kuriuo konstatuojamas skolininko Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-09-18 sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-9930-595/2013 įvykdymas bei taikos sutarties 4 punktas, kuriuo šalys pažymėjo, kad išieškotojas neturi ir niekada neturės jokių finansinių pretenzijų, susijusių su Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 7 d. sprendimu, priimtu, išnagrinėjus skolininko UAB „Multisauga“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 18 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-9930-595/2013. Teismo vertinimu, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, nė vienas iš minėtų taikos sutarties punktų neatitinka taikos sutarties instituto paskirties bei sampratos.
Kaip jau buvo minėta, taikos sutarties 3 punktu šalys patvirtino Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimo įvykdymą. Teismo vertinimu, tai yra vienas ir vykdomosios bylos užbaigimo pagrindų, reglamentuojamų CPK 632 straipsnyje, o minėtos teisės normos taikymui pakanka vykdomojo dokumento įvykdymo fakto, nepriimant bei nepasirašant papildomo procesinio dokumento (nagrinėjamu atveju – taikos sutarties). Taigi pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino taikos sutarties 3 punkto turinį, nurodydamas, jog esant duomenims apie teismo sprendimo įvykdymą vykdomoji byla turėtų būti laikoma baigta CPK 632 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu.
Apeliantas atskirajame skunde, nurodydamas skundžiamos nutarties nepagrįstumą, neteisingai remiasi CK 6.129 straipsnio 1 dalimi, kuria reglamentuojamas vienas iš prievolės pasibaigimo pagrindų – skolininko atleidimas nuo prievolės, bei nurodo, kad taikos sutarties 3 punktas panaikino išieškotojo turėtą teisę į išieškojimą. Prašomos patvirtinti taikos sutarties sąlygos nesudaro pagrindo konstatuoti, kad apelianto prievolė išieškotojui pasibaigė CK 6.129 straipsnio 1 dalies pagrindu. Priešingai, taikos sutarties 3 punktas patvirtina aplinkybę apie galimą prievolės pasibaigimą pagal CK 6.123 straipsnį (prievolės įvykdymu). Prievolės įvykdymą patvirtina atitinkami dokumentai, kuriais remdamasis apeliantas galėtų įrodinėti prievolės įvykdymo faktą, taigi, skolininkui įvykdžius vykdomąjį dokumentą, papildomais procesiniais dokumentais konstatuoti įvykdymo fakto nėra teisinio pagrindo.
Taikos sutarties 4 punktas savo esme negali būti laikomas ginčo šalių tarpusavio kompromisu vykdymo procese, kuriuo sulygta dėl teismo sprendimo įvykdymo sąlygų. Išieškotojo UAB „Verslo bitė“ ir skolininko UAB „Multisauga“ teisinis ginčas išspęstas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 18 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-9930-595/2013, kuris paliktas nepakeistu Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-266-258/2014, o minėtų procesinių sprendimų pagrindu išduotas 2014-06-03 vykdomasis raštas pateiktas vykdyti antstoliui. Apelianto teises šiuo atveju gina proceso įstatyme įtvirtintas įsiteisėjusio teismo sprendimo privalomumo principas (CK 18 straipsnis) bei teisės kreiptis į teismą apribojimas esant įsiteisėjusiam teismo sprendimui, priimtam tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu (CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punktas, 279 straipsnio 4 dalis, 293 straipsnio 3 punktas), kurių taip pat nėra teisinio pagrindo įtvirtinti taikos sutartyje. Šalių sudarytos ir prašomos patvirtinti taikos sutarties 4 punktas iš esmės yra proceso įstatyme įtvirtinti apribojimai, jomis šalys nesusitarė dėl įsiteisėjusio teismo sprendimo įvykdymo sąlygų, taigi nėra pagrindo vertinti, jog ir taikos sutarties 4 punktas atitinka taikos sutarties prasmę.
Apeliantas atskirajame skunde taip pat neteisingai remiasi Sprendimų vykdymo instrukcijos 70 ir 71 punktais, kurie įtvirtina vykdymo išlaidų atlyginimo klausimą vykdomosios bylos nutraukimo atvejais. Kaip jau buvo minėta, nagrinėjamu atveju, esant duomenų apie įvykdytą vykdomąjį dokumentą, yra pagrindas laikyti vykdomąją bylą baigta, o vykdymo išlaidų atlyginimo klausimas išsprendžiamas antstolio motyvuotu patvarkymu (CPK 611, 613 straipsniai). Taikytų laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo klausimas, esant įvykdytam teismo sprendimui, sprendžiamas CPK 150 straipsnio 3 dalies tvarka, todėl apeliantas, įvykdęs vykdomąjį dokumentą, turėtų kreiptis su prašymu panaikinti laikinąsias apsaugos priemones į pirmosios instancijos teismą.
Įvertinus aukščiau išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo nutarties, todėl ji paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Nutarties negaliojimo absoliučių pagrindų nenustatyta (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnis).
Teismas, vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 11 d. nutartį nepakeistą.
Teisėja Rūta Petkuvienė