Administracinė byla Nr. A-711-525/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00422-2014-8

Procesinio sprendimo kategorija 2.7.;14.7

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. balandžio 1 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto ir Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. O. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. O. skundą atsakovui Aplinkos ministerijai (tretieji suinteresuoti asmenys: Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, J. O. ir S. O.) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas K. O. su skundu (b. l. 1–4), kurį vėliau tikslino (b. l. 23–27, 53–57), kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas:

1. panaikinti Aplinkos ministerijos 2013 m. rugpjūčio 19 d. rašte išdėstytą sprendimą Nr. (18-2)-D8-6920 „Dėl pajūrio juostos ribų pakeitimo specialiojo plano“ (toliau – ir Aplinkos ministerijos sprendimas Nr. (18-2)-D8-6920),
2. panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimą Nr. (6.3)-2D-20962;
3. įpareigoti Aplinkos ministeriją patenkinti 2013 m. liepos 2 d. pasiūlymą pajūrio juostos ribą, nustatytą Palangos miesto bendrajame plane ir Pajūrio juostos žemyninės dalies specialiajame plane, paslinkti jūros kranto linijos link taip, kad į pajūrio juostos funkcinę zoną nepatektų pareiškėjui nuosavybės teise priklausantys poilsio nameliai (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini)), esantys (duomenys neskelbtini), Palangoje.

Pareiškėjas nurodė, kad Aplinkos ministerija, atsakydama į pareiškėjo 2013 m. liepos 2 d. pateiktą pasiūlymą dėl teritorijų planavimo dokumentų pakeitimo (toliau – ir Pasiūlymas), sprendime Nr. (18-2)-D8-6920 nurodė, kad ginčo teritorija turi likti pajūrio juostoje. Šį Aplinkos ministerijos sprendimą pareiškėjas 2013 m. lapkričio 13 d. apskundė Inspekcijai, kuri sprendimu Nr. (6.3)-2D-20962 Aplinkos ministerijos sprendimą Nr. (18-2)-D8-6920 paliko galioti. Mano, kad ginčijamuose sprendimuose nepagrįstai konstatuota, jog dalis nagrinėjamos teritorijos, kurioje stovi poilsio nameliai, patenka į prieškopės teritoriją, taip pat tai, kad minėtų namelių paskirtis turi būti konvertuota į rekreacinę. Pajūrio juostos įstatyme, J. G. moksliniame žodyne nenustatyta, kad pajūrio juostai turi priklausyti teritorija, esanti už kopų, o minėtieji poilsio nameliai būtent pastatyti teritorijoje, esančioje už kopų. Poilsio namelių paskirtis yra rekreacinė, o ne gyvenamoji, todėl žemės naudojimo paskirties nereikia keisti. Susidariusi situacija būtų išspręsta, jeigu dabartinė pajūrio juostos riba būtų patraukta jūros kranto link tiek, kiek nebūtų pažeistas Pajūrio juostos įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatytas minimalus 100 m atstumas ir tokiu atveju pasislinktų pirmosios kurortų apsaugos zonos linija, kurioje būtų galima tinkamai naudoti ir eksploatuoti turimą nekilnojamą turtą. Šventosios gyvenvietės detaliojo plano sprendiniuose, kurie patvirtinti 2013 m. kovo 21 d., yra numatyta iš pajūrio juostos iškelti poilsio namelius. Pareiškėjo nuomone, čia minimi laikini statiniai, kurie nėra įregistruoti VĮ Registrų centre, o jam priklausantys poilsio nameliai yra įregistruoti VĮ Registrų centre ir turi savo registro numerius, jų registracijos teisėtumas buvo nagrinėtas teismuose ir sprendimais nustatyta, kad jie įregistruoti teisėtai. Šie poilsio nameliai buvo įsigyti privačion nuosavybėn pirkimo-pardavimo sutartimi, kurioje nėra nurodytų jokių nuosavybės teisės suvaržymų ar apribojimų. Mano, kad Aplinkos ministerija nepagrįstai teigia, jog šie nameliai turi būti iškelti, nes stovi pajūrio juostai priskiriamoje teritorijoje. Inspekcijos 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimas Nr. (6.3)-2D-20962 naikintinas, nes Inspekcija, nagrinėdama skundus išankstine ginčų nagrinėjimo tvarka, pareiškėjo skundo iš esmės nenagrinėjo ir netyrė jame nurodytų aplinkybių. Valstybė, leidusi įsigyti rekreacinės paskirties pastatus, esančius pajūrio juostoje, sukūrė teisėtus lūkesčius, kad šiais pastatais bus galima naudotis pagal paskirtį, tačiau esama pajūrio juostos riba, neleidžia ginčo poilsio namelius pilnavertiškai eksploatuoti ir jais naudotis.

Atsakovas atsiliepime (b. l. 66–69) nurodė, kad su pareiškėjo skunde keliamais reikalavimais ir argumentais nesutinka, ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Mano, kad pareiškėjo aiškinimas, jog teritorija, esanti už kopų, turi nepriklausyti pajūrio juostai prieštarauja Pajūrio juostos įstatymo 2 straipsnio 7 daliai, apibrėžiančiai, kas yra prieškopė. Pajūrio juostos ribų planas, kuriuo pareiškėjas grindžia 2013 m. liepos 2 d. pasiūlymą, automatiškai nekeičia ir netikslina nei Palangos miesto bendrojo plano, nei Pajūrio juostos žemyninės dalies specialiojo plano sprendinių. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) yra išaiškinęs, kad pasiūlymai nėra privalomi planavimo organizatoriui, jis turi tik pareigą motyvuotai atsakyti raštu (žr. LVAT 2012-02-06 nutartis administracinėje byloje Nr. A502-169/2012, LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A143-201/2009). Tenkinti pareiškėjo skundą nėra teisinio pagrindo, nes specialusis planas, kuris apibrėžia pareiškėjo nurodytą teritoriją, jau yra patikrintas ir patvirtintas Inspekcijos, o jo reikalavimas, kad teismas įpareigotų Aplinkos ministeriją atsižvelgti į jo pasiūlymą, yra netikslus ir nepagrįstas, nes administraciniai teismai nesprendžia ir neatlieka administracinių funkcijų už viešojo administravimo subjektą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Inspekcija atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 103–108) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Inspekcijos argumentai iš esmės sutampa su Aplinkos ministerijos atsiliepimo į skundą išdėstytais argumentais. Inspekcija taip pat nurodė, kad nesutinka su pareiškėjo argumentu, jog ji turėjo ištirti pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir išnagrinėti jo skundą iš esmės. Nagrinėdama skundą dėl planavimo organizatoriaus atsakymo pasiūlymus pateikusiam asmeniui, Inspekcija privalo patikrinti, ar planavimo organizatorius motyvuotai atsakė pasiūlymus pateikusiam asmeniui, o neįvertinti planavimo organizatoriaus pateiktų motyvų turinio, t. y. ji neprivalo vertinti planavimo organizatoriaus pateiktų motyvų pagrįstumo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo S. O. atsiliepimu į skundą (b. l. 112–113) prašė patenkinti pareiškėjo skundą. S. O. iš esmės sutiko su visais pareiškėjo skunde išdėstytais argumentais. Paminėjo, kad Specialiųjų žemės ir miškų sklypų naudojimo sąlygų 76.2 punkte nustatytas draudimas 1-oje kurortų apsaugos zonoje nuolat ar laikinai gyventi žmonėms, neleidžia jam įgyvendinti savo, kaip nekilnojamo turto savininko, teisių turtu naudotis pagal jo tikslinę paskirtį.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. rugpjūčio 14 d. sprendimu (b. l. 162-170) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad Aplinkos ministras 2012 m. liepos 16 d. priėmė įsakymą Nr. Dl-602 „Dėl Pajūrio juostos ribų plano pakeitimo rengimo“ (Žin., 2012, Nr. 87-4537). Šiuo įsakymu nutarta rengti specialiojo plano – Pajūrio juostos ribų plano (schemos) (toliau – ir Specialusis planas) M 1:10000, patvirtinto Vyriausybės 2005 m. vasario 10 d. nutarimu Nr. 155, pakeitimą (1 punktas), taip pat patvirtinta Pajūrio juostos ribų specialiojo plano keitimo planavimo darbų programa (toliau – ir Programa) (2 punktas). Specialiojo plano rengimo etape pareiškėjas K. O., kartu su trečiuoju suinteresuotu asmeniu S. O. Aplinkos ministerijai 2013 m. liepos 2 d. pateikė pasiūlymą „Dėl Pajūrio juostos ribų specialiojo plano dalies pakeitimo“, kuriuo pasiūlė pakeisti Pajūrio juostos žemyninės dalies specialiojo plano sprendinį ir pajūrio juostos ribą patraukti jūros kranto link taip, kad į pajūrio funkcinę zoną nepatektų jam nuosavybės teise priklausantys poilsio nameliai. Nurodė, kad tik tokiu atveju jis galėtų naudotis jam nuosavybės teise priklausančiais nameliais. Taip pat pažymėjo, kad pagal Pajūrio juostos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punktą pajūrio juostai priskiriama ne siauresnė kaip 100 metrų nuo jūros kranto linijos sausumos teritorija, o jam priklausantys nameliai yra toliau, todėl yra galimybė paslinkti pajūrio juostos ribą. Aplinkos ministerija 2013 m. rugpjūčio 19 d. sprendimu Nr. (18-2)-D8-6920 atsakė į pareiškėjo 2013 m. liepos 2 d.Pasiūlymą, kurio netenkino. Nurodė, kad parengtame Pajūrio juostos ribų pakeitimo specialiajame plane teritorija, esanti (duomenys neskelbtini), Palangoje, pagrįstai įtraukta į pajūrio juostą, nes ji patenka į prieškopės teritoriją, kuri vadovaujantis Pajūrio juostos įstatymu, turi būti pajūrio juostoje. Pareiškėjas 2013 m. lapkričio 13 d. pateikė skundą Inspekcijai, kuriuo prašė panaikinti Aplinkos ministerijos 2013 m. rugpjūčio 19 d. sprendimą Nr. (18-2)-D8-6920. Inspekcija ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka, nustatyta tuo metu galiojusios redakcijos Teritorijų planavimo įstatymo 32 straipsnio 1 ir 2 dalyse, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, 2013 m. gruodžio 19 d. priėmė sprendimą Nr. (6.3)-2D-20962. Šiame sprendime Inspekcija nurodė, kad teisės aktai nenumato planavimo organizatoriaus pareigos bet kuriuo atveju priimti ar atsižvelgti į visus visuomenės teiktus pasiūlymus dėl rengiamo teritorijų planavimo dokumento sprendinių, tačiau numato pareigą teikti visuomenei atsakymus, kuriuose būtų motyvuotai paaiškinama, kodėl į minėtus pasiūlymus neatsižvelgta. Taip pat pažymėjo, kad Specialiojo plano organizatorius Aplinkos ministerija 2013 m. rugpjūčio 19 d. sprendimu Nr. (18-2)-D8-6920 pateikė iš esmės motyvuotus paaiškinimus, paremtus faktinėmis aplinkybėmis ir teisės aktų nuostatomis, kodėl į pareiškėjo Pasiūlymą nebuvo atsižvelgta, o pareiškėjo motyvas, kad poilsio nameliai buvo privatizuoti su sąlyga, kad jie bus iškelti, Inspekcijos nuomone, nebuvo esminis Aplinkos ministerijos sprendimui Nr. (18-2)-D8-6920 priimti. Taip pat Inspekcija nurodė, kad tik teritorijų planavimo proceso baigiamojo etapo teritorijų planavimo dokumento tvirtinimo stadijoje, kai kitų institucijų suderintas teritorijų planavimo dokumentas bus pateiktas tikrinti, Inspekcija įvertins Specialiojo plano rengimo, svarstymo su visuomene, derinimo procedūrų ir sprendinių atitiktį įstatymams bei atliks visuomenės pateiktų pasiūlymų ir planavimo organizatoriaus priimtų ar atmestų pasiūlymų motyvų vertinimą.

Teismas, įvertinęs Aplinkos ministerijos sprendimo Nr. (18-2)-D8-6920 ir Inspekcijos 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimo Nr. (6.3)-2D-20962 turinį Teritorijų planavimo įstatymo (1995-12-12 įstatymo Nr. I-1120 redakcija su pakeitimais ir papildymais, galiojusiais nuo 2012 m. rugsėjo 26 d. iki 2014-01-01) 32 straipsnio 1, 2 dalyse, taip pat LVAT suformuotų šių nuostatų taikymo precedentų, įtvirtintų, inter alia, 2009 m. vasario 3 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A143-201/2009, ir LVAT 2012 m. vasario 6 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A502-169/2012, kontekste, darė išvadą, kad ginčijamuose sprendimuose motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas. Tokia išvada daryta tiek iš ginčijamų sprendimų turinio analizės, tiek ir iš kitos byloje surinktos rašytinės medžiagos, patvirtinančios, kad Aplinkos ministerijos sprendime Nr. (18-2)-D8-6920 pareiškėjo Pasiūlymas buvo vertinamas, jis atmestas pateikus konkrečius motyvus, kuriuos vėliau patvirtino tiek specialistai (žr., pavyzdžiui b. l. 97), tiek Inspekcija 2014 m. vasario 27 d. teritorijų planavimo dokumento patikrinimo akte Nr. TP5-3. Teismas vertino, kad pareiškėjas tiek teikdamas 2013 m. liepos 2 d. Pasiūlymą, tiek 2013 m. lapkričio 13 d. skundą atitinkamai Aplinkos ministerijos ir Inspekcijos reikalavo atlikti veiksmus, kurie nepriskirtini atlikti išankstinio ginčų nagrinėjimo metu. Teismas pažymėjo, kad pagal teritorijų planavimo procedūras šioje stadijoje nei Aplinkos ministerija, nei Inspekcija neprivalėjo priimti visų visuomenės pasiūlymų dėl Specialiojo plano sprendinių, bet turėjo pareigą motyvuotai atsakyti pareiškėjui, kuris pateikė pasiūlymus. Taip pat pagal teritorijų planavimo procedūras šioje stadijoje Inspekcija neturėjo priimti galutinio sprendimo dėl to, ar Aplinkos ministerija sprendimu Nr. (18-2)-D8-6920 pagrįstai atmetė pareiškėjo rašytinį pasiūlymą; taigi Inspekcija savo kompetencijos ribose patikrino ir 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimu Nr. (6.3)-2D-20962 pripažino, jog Aplinkos ministerija sprendimu Nr. (18-2)-D8-6920 aptartą pareigą įvykdė tinkamai. Teismas nagrinėjamos administracinės bylos kontekste akcentavo, kad šios bylos nagrinėjimo dalykas yra Aplinkos ministerijos sprendimo Nr. (18-2)-D8-6920 ir Inspekcijos 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimo Nr. (6.3)-2D-20962 teisėtumas ir pagrįstumas, o ne Aplinkos ministro 2012 m. liepos 16 d. įsakymo Nr. Dl-602 pagrindu rengiamas ar parengtas Specialusis planas, jame įtvirtinti sprendiniai, todėl teismas šioje byloje pareiškėjo teiginių, susijusių su konkrečiais Specialiojo plano sprendiniais, nevertino.

Teismas nustatė, kad Aplinkos ministerija pažeidė Vyriausybės 1996 m. rugsėjo 18 d. nutarimu Nr. 1079 (Vyriausybės 2012-07-11 nutarimo Nr. 867 redakcija, galiojusi iki 2014-01-01) patvirtintų Visuomenės informavimo ir dalyvavimo teritorijų planavimo procese nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 9 punkte įtvirtintą 30 darbo dienų terminą atsakymui dėl pasiūlymo pateikti, o Inspekcija pažeidė Teritorijų planavimo įstatymo (1995-12-12 įstatymo Nr. I-1120 redakcija su pakeitimais ir papildymais, galiojusiais nuo 2012-09-26 iki 2014-01-01) 32 straipsnio 2 dalyje nustatytą 20 darbo dienų nuo skundo gavimo dienos atsakymui dėl skundo pateikti, tačiau šių pažeidimų nelaikė esminiais, dėl kurių galėjo būti neužtikrintas ginčijamų sprendimų pagrįstumas ir (arba) objektyvus su šių sprendimų priėmimu susijusių aplinkybių įvertinimas. Tokia išvada daryta įvertinus tai, kad terminai, per kuriuos turėjo būti priimti ginčijami sprendimai, buvo pažeisti nežymiai, o jų pažeidimas neturėjo jokios įtakos ir nesudarė jokių kliūčių pareiškėjui savo teises ginti pasinaudojant Teritorijų planavimo įstatymo (1995-12-12 įstatymo Nr. I-1120 redakcija su pakeitimais ir papildymais, galiojusiais nuo 2012-09-26 iki 2014-01-01) 32 straipsnio 1 ir 2 dalyje nustatyta ginčų nagrinėjimo tvarka, inter alia, kreiptis į teismą.

Konstatavus, kad pareiškėjas tiek teikdamas Pasiūlymą, tiek 2013 m. lapkričio 13 d. skundą atitinkamai Aplinkos ministerijos ir Inspekcijos reikalavo atlikti veiksmus, kurie nepriskirtini atlikti išankstinio ginčų nagrinėjimo metu, taip pat konstatavus tai, kad Aplinkos ministerijos sprendimas Nr. (18-2)-D8-6920 ir Inspekcijos 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimas Nr. (6.3)-2D-20962 yra teisėti ir pagrįsti, spręsta, kad nėra jokio pagrindo įpareigoti Aplinkos ministeriją tenkinti Pasiūlymą. Todėl pareiškėjo skundas atmestas kaip nepagrįstas.

III.

Pareiškėjas K. O. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 176-178), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą: pareiškėjo skundą tenkinti.

Apeliaciniame skunde pateikia šiuos argumentus:

1. Aplinkos ministerija ir Inspekcija savo sprendimus grindė ne egzistuojančiais, tikrais įrodymais, o klaidinančiais ir nepatvirtintais duomenimis. Aplinkos ministerijos atstovė teismo posėdžio metu negalėjo pagrįsti skundžiamame sprendime nurodytų motyvų, t. y. nurodyti kokia dalis teritorijos, kurioje stovi poilsio nameliai, nepriklauso prieškopei ir kodėl ji vis tiek įtraukta į pajūrio juostą.
2. Teismas atsisakė prijungti prie bylos reikšmingus įrodymus, svarbius aiškinant prieškopės sąvoką, t. y. G. Ž. mokslinės literatūros leidinio kopiją, apklausti Klaipėdos universiteto Baltijos pajūrio aplinkos tyrimų ir planavimo instituto specialistą, kurio parodymai galėjo patvirtinti arba paneigti byloje esančioje Gamtos tyrimų centro pažymoje, kuria rėmėsi teismas, nurodytas aplinkybes.
3. Pažeidžiami pareiškėjo teisėti lūkesčiai, kadangi valstybė, leidusi privatizuoti poilsio namelius ir per savo institucijas patvirtinusi, kad specialiuosiuose planuose funkcinių zonų ribos bus tikslinamos atsižvelgiant į aplinkybes, vilkina šio klausimo sprendimą.

Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 190-192) prašo palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime nurodo, kad teismas pagrįstai sprendė, jog nagrinėjant pareiškėjo Pasiūlymą buvo laikytasi pasiūlymų nagrinėjimo procedūros ir pareiškėjui motyvuotai atsakyta. Sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad tokio pobūdžio skundai, remiantis suformuota LVAT praktika, nagrinėtini tik atliktų procedūrų atžvilgiu, todėl esant motyvuotam Aplinkos ministerijos atsakymui mano, kad nebuvo pagrindo tenkinti pareiškėjo skundo. Pritaria teismo argumentams, kad aplinkybę, jog Aplinkos ministerija pagrįstai atsisakė teritoriją, kuri patenka į prieškopę, išbraukti iš pajūrio juostos zonos, patvirtina teismo nurodyti dokumentai. Pažymi, kad skiriamieji prieškopės bruožai yra betarpiškas teritorijos sąlytis su kopagūbrių arba kranto kopomis, teritoriją sudarančių paviršinių sąnašų eolinė kilmė, teritorijos morfologijos ypatumai. Iš nurodytų skiriamųjų bruožų akivaizdu, kad teritorija, kurioje yra ginčo nameliai patenka į prieškopę pagal Pajūrio juostos įstatymo apibrėžimą, taip pat pagal savo morfologines savybes ir padėtį. Tvirtina, kad remiantis įstatymo apibrėžimu, mokslininko pateiktu aprašymu, pateikta vaizdine medžiaga yra akivaizdu, kad teritorija, kurioje yra ginčo nameliai patenka į prieškopę. Pažymi, kad ginčo teritorija dar iki sprendimo rengti Pajūrio juostos ribų plano pakeitimą buvo pajūrio juostos dalimi. Mano, kad pareiškėjo reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus negali būti tenkinamas, kadangi tai reikštų, jog teismas turėtų perimti iš atsakovo planavimo organizatoriaus vykdymo funkcijas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Inspekcija atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 184-187) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Inspekcija mano, kad teismas pagrįstai rėmėsi LVAT administracinėse bylose Nr. A143-201/2009 ir A502-169/2012 suformuota praktika, kurios LVAT nuosekliai laikosi ir kitose bylose. Pažymi, kad Inspekcija skundų tarp visuomenės ir planavimo organizatoriaus nagrinėjimo etape neprivalėjo vertinti pateiktų planavimo organizatoriaus motyvų pagrįstumo, jai teko tik pareiga nustatyti, ar tokie motyvai apskritai yra pateikti ir nagrinėjamu atveju buvo nustatyta, jog atsakovo 2013 m. rugpjūčio 19 d. raštas yra motyvuotas. Inspekcija pažymi, kad teritorija, kurioje yra pareiškėjo statiniai, patenka į pajūrio juostos ribas, taip pat į pirmąją kurortų apsaugos zoną, KOr kraštovaizdžio tvarkymo zoną. Tvirtina, kad būtent teritorijos priskyrimas pirmajai kurortų apsaugos zonai ir KOr kraštovaizdžio tvarkymo zonai lemia apribojimus, kuriuos siekia pakeisti pareiškėjas, todėl nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjo teises pažeidžia numatyti Pajūrio juostos ribų plano pakeitimai. Akcentuoja ir tai, kad dar 2005 m. vasario 10 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 155 patvirtintas Pajūrio juostos ribų planas, kuriame buvo nustatytos pajūrio juostos ribos. Taigi minėtu aktu ginčo teritorijai buvo nustatytas atitinkamas teisinis režimas, įtvirtinta apribojimų visuma, todėl pareiškėjas jau rengiant ankstesnius teritorijų planavimo dokumentus turėjo teisę teikti pasiūlymus dėl pajūrio juostos ribų, kadangi statiniai, esantys ginčo teritorijoje, jam nuosavybės teise priklauso atitinkamai nuo 2002 m. rugpjūčio 21 d. ir 2007 m. rugpjūčio 7 d. Pažymi, kad Aplinkos ministerija 2013 m. rugpjūčio 19 d. raštu informavo pareiškėją, kad Pajūrio juostos ribų plano pakeitimo uždavinys yra tikslinti ir skaitmeninti pajūrio juostos ribas, nes patvirtinti ribų planai parengti naudojant pasenusią kartografinę medžiagą. Mano, kad apeliacinio skundo argumentai, kad turi būti vadovaujamasi ne Pajūrio juostos įstatymu, specialistų išvadomis, o moksline literatūra atmestini, kadangi prieštarauja ABTĮ, taip pat konstituciniam teisėtumo principui. Pritaria atsakovo argumentui, kad tenkinant pareiškėjo reikalavimą dėl įpareigojimo atlikti veiksmus būtų pažeistas valdžių padalijimo principas ir neleistinai įsikišta į viešojo administravimo subjekto veiklą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl Aplinkos ministerijos 2013m. rugpjūčio 19d. sprendimo Nr. (18-2)-D8-6920) (b. l. 73–74), Inspekcijos 2013m. gruodžio 19d. sprendimo Nr. (6.3)-2D-20962 (b. l. 15–16), kuriais buvo nagrinėjamas ir vertinamas Specialiojo plano rengimo etape pateiktas 2013m. liepos 2d. Pasiūlymas dėl šio plano, teisėtumo ir pagrįstumo.

Ginčo santykius reglamentavo Teritorijų planavimo įstatymo 32 straipsnis (1995-12-12 įstatymo Nr. I-1120 redakcija su pakeitimais ir papildymais, galiojusiais nuo 2012-09-26 iki 2014-01-01) numatęs, kad pasiūlymai dėl teritorijų planavimo dokumentų planavimo organizatoriui teikiami raštu per visą teritorijų planavimo dokumentų rengimo laikotarpį iki viešojo susirinkimo ir jo metu, taip pat konsultavimosi metu. Planavimo organizatorius, išnagrinėjęs visuomenės pateiktus pasiūlymus, parengia priimtų ir motyvuotai atmestų pasiūlymų apibendrinimo medžiagą su paaiškinimais, kaip atsižvelgta į visuomenės nuomonę, visuomenės pasiūlymų kopijas arba šių pasiūlymų kopijas kompiuterinėje laikmenoje ir kartu su parengtais teritorijų planavimo dokumentais teikia teritorijų planavimo dokumentą derinančioms institucijoms, pasiūlymus pateikusiems asmenims planavimo organizatorius motyvuotai atsako raštu, atsakymas gali būti apskųstas valstybinę teritorijų planavimo priežiūrą atliekančiai institucijai per vieną mėnesį nuo jo gavimo dienos, valstybinę priežiūrą atliekanti institucija per 20 darbo dienų nuo skundo gavimo dienos pateikia motyvuotą atsakymą, kuris įstatymų nustatyta tvarka gali būti apskųstas teismui.

Vertinant šios normos turinį pažymėtina, jog Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas savo nutartyse jau ne kartą pasisakė (2009m. vasario 3d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-201/2009, 2012m. vasario 6d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-169/2012), kad pasiūlymai dėl teritorijų planavimo dokumentų neturi privalomojo planavimo organizatoriui pobūdžio, nes, gavęs nurodytus pasiūlymus, planavimo organizatorius turi diskreciją į juos atsižvelgti arba neatsižvelgti. Kartu planavimo organizatorius bei valstybinę teritorijų planavimo priežiūrą atliekanti institucija įgyja pareigą laikytis teisės normoje nustatytos pasiūlymų nagrinėjimo procedūros bei, atmetus gautus pasiūlymus, motyvuotu raštu pranešti apie tai pasiūlymus pateikusiam asmeniui.

Vertinant nagrinėjamoje byloje kilusį ginčą, kolegija pažymi, kad pareiškėjas Specialiojo plano rengimo etape turėjo teisę teikti pasiūlymus dėl šio teritorinio planavimo dokumento sprendinių pakeitimo planavimo organizatoriui Aplinkos ministerijai per visą šio plano rengimo laikotarpį iki viešo susirinkimo ir jo metu, taip pat konsultavimosi metu. Visus dėl Specialiojo plano sprendinių teikiamus pasiūlymus, tame tarpe ir tuos, kurie yra atmestini, Aplinkos ministerija privalėjo registruoti, išnagrinėti, parengti priimtų ir motyvuotai atmestų pasiūlymų apibendrinimo medžiagą su paaiškinimais, kaip atsižvelgta į visuomenės nuomonę, ir kartu su Specialiuoju planu pateikti teritorijų planavimo dokumentą derinančioms institucijoms. Pareiškėjui Aplinkos ministerija turėjo motyvuotai paaiškinti kodėl jo 2013m. liepos 2d. pateiktas Pasiūlymas atmetamas. Galutinai visi pateikti visuomenės pasiūlymai ir jų priėmimo ir atmetimo motyvai vertinami teritorijų planavimo dokumento derinimo ir tikrinimo stadijose.

Įvertinus byloje surinktus įrodymus, apeliacinės instancijos teismo kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo padarytiems byloje surinktų įrodymų vertinimams bei pirmosios instancijos teismo išvadoms, jog nagrinėjamoje byloje atsakovas iš esmės laikėsi Teritorijų planavimo įstatymo 32 straipsnyje nustatytos pasiūlymų vertinimo tvarkos. T.y. pareiškėjo 2013m. liepos 2d. pasiūlymą įvertino, byloje ginčijamu sprendimu atmesdama pareiškėjo pasiūlymą, jį tinkamai motyvavo bei argumentavo (b. l. 73–74), atitinkamai Inspekcija byloje ginčijamu 2013m. gruodžio 19d. sprendimu Nr. (6.3)-2D-20962, pareiškėjo skundą išnagrinėjo bei priėmė motyvuotą bei argumentuotą sprendimą, kuriame be kita ko nurodė, kad tik teritorijų planavimo proceso baigiamojo etapo teritorijų planavimo dokumento tvirtinimo stadijoje, kai kitų institucijų suderintas teritorijų planavimo dokumentas bus pateiktas tikrinti, Inspekcija įvertins Specialiojo plano rengimo, svarstymo su visuomene, derinimo procedūrų ir sprendinių atitiktį įstatymams bei atliks visuomenės pateiktų pasiūlymų ir planavimo organizatoriaus priimtų ar atmestų pasiūlymų motyvų vertinimą (b. l. 15–16).

Įvertinus Aplinkos ministerijos sprendimo Nr. (18-2)-D8-6920 ir Inspekcijos 2013-12-19 sprendimo Nr. (6.3)-2D-20962 turinį bei atsižvelgiant į Teritorijų planavimo įstatymo 32 straipsnio nuostatas, Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo praktiką, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą,jog byloje ginčijamuose sprendimuose motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.

Taip pat apeliacinės instancijos teismo kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytais Vyriausybės 1996 m. rugsėjo 18 d. nutarimu Nr. 1079 patvirtintų Visuomenės informavimo ir dalyvavimo teritorijų planavimo procese nuostatų 9 punkto bei Teritorijų planavimo įstatymo 32 straipsnio 2 dalies reikalavimų pažeidimais, susijusiais su terminų atsakymams pareiškėjui parengti nesilaikymu, bei pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, jog šie pažeidimai nėra esminiai ir nesudaro pagrindo naikinti šioje byloje ginčijamus sprendimus.

Apibendrinant konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo pilnai ir visapusiškai, teisingai vertino byloje surinktus įrodymus, tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, procesinės teisės normų pažeidimų nepadarė, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti pagrindo nėra.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

K. O. apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai              Laimutis Alechnavičius

              Artūras Drigotas

              Ramūnas Gadliauskas