Civilinė byla Nr. 2-1643/2013
Proceso Nr. 2-55-3-00305-2010-9
Procesinio sprendimo kategorijos: 99.1.2; 122.4
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2013 m. birželio 20 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Gudžiūnienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovų M. V. ir R. V. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. balandžio 10 d. nutarties, kuria netenkintas minėtų ieškovų prašymas atidėti dalies žyminio mokesčio sumokėjimą už apeliacinį skundą civilinėje byloje Nr. 2-1579-798/2012 pagal ieškovų M. V. ir R. V. ieškinį atsakovui Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyriui (tretieji asmenys – A. T. ir D. P.) dėl sutarties sąlygų pakeitimo bei Nordea Bank Finland Plc priešieškinį R. V., J. V., M. V., A. T., O. T., D. P., T. Z., R. Z. dėl įsiskolinimo priteisimo, hipotekos sandorio pripažinimo negaliojančiu (actio Pauliana) ir priverstinės hipotekos nustatymo.
Teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą,
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Byloje sprendžiamas žyminio mokesčio sumokėjimo atidėjimo klausimas.
Vilniaus apygardos teismas 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimu ieškovų M. V. ir R. V. ieškinį atmetė, o atsakovo (ieškovo pagal priešieškinį) Nordea Bank Finland Plc priešieškinį tenkino.
M. V. ir R. V. pateikė apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimo. Apeliantai prašė iš dalies atleisti juos nuo žyminio mokesčio sumokėjimo už apeliacinį skundą, nurodydami, kad apeliantams žyminio mokesčio suma yra ypatingai didelė, jos sumokėti nėra galimybių, apeliantai gauna mažą darbo užmokestį, neturi jokių piniginių santaupų, šeimos turtas ir taip pat praktiškai visas kitas jų nekilnojamasis turtas yra įkeistas, areštuotas. Apeliantai sumokėjo 144 Lt žyminio mokesčio, o nuo likusios 30 000 Lt žyminio mokesčio dalies prašė atleisti.
Vilniaus apygardos teismas 2013 m. sausio 15 d. nutartimi, atsižvelgęs į tai, kad mokėtino žyminio mokesčio suma (30 883 Lt) apriboja ieškovų teisę skųsti byloje priimtą sprendimą, taip pat į apeliantų turtinę padėtį, nusprendė, kad yra pagrindas juos atleisti nuo žymios žyminio mokesčio dalies (20 739 Lt) sumokėjimo ir nustatė ieškovams terminą apeliacinio skundo trūkumams pašalinti, t. y. iki 2013 m. vasario 1 d. sumokėti 10 000 Lt žyminį mokestį.
Apeliantai M. V. ir R. V. pateikė atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 15 d. nutarties, kuriame prašė ją panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – patenkinti ieškovų prašymą ir atleisti juos nuo 30 739 Lt žyminio mokesčio sumokėjimo.
Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. kovo 21 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 15 d. nutartį paliko nepakeistą ir nustatė ieškovams (apeliantams) M. V. ir R. V. terminą iki 2013 m. balandžio 5 d. apeliacinio skundo trūkumams pašalinti – sumokėti 10 000 Lt žyminio mokesčio dalį.
Apeliantai M. V. ir R. V. pateikė teismui prašymą dėl žyminio mokesčio dalies sumokėjimo atidėjimo už apeliacinį skundą. Nurodė, kad jie neturi 10 000 Lt dydžio pinigų sumos ir per tokį trumpą laiką (iki 2013 m. balandžio 5 d.) neturi objektyvių galimybių tokių pinigų surinkti. Dėl įsiskolinimo kreditoriui Nordea Bank Finland Plc ir apeliantų nemokumo paskelbimo visoms kredito įstaigoms prieinamose asmenų kredito rizikos duomenų bazėse apeliantai neturi jokios realios galimybės kreiptis į kredito įstaigas dėl paskolos suteikimo. Apeliantas R. V. bendrosios dalinės nuosavybės teise valdo žemės sklypą ir pastatus, esančius adresu (duomenys neskelbtini). Šis turtas nėra areštuotas ir gali būti parduotas tam, kad apeliantai būtų pajėgūs sumokėti reikiamą žyminio mokesčio dalį iki bylos išnagrinėjimo apeliacine tvarka pabaigos.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2013 m. balandžio 10 d. nutartimi nutarė M. V. ir R. V. prašymą dėl žyminio mokesčio dalies sumokėjimo atidėjimo už apeliacinį skundą atmesti ir nustatyti apeliantams M. V. ir R. V. terminą iki 2013 m. balandžio 26 d. (imtinai) 10 000 Lt žyminiam mokesčiui sumokėti ir tai patvirtinančiam įrodymui pateikti.
Teismas nurodė, kad jau 2013 m. sausio 15 d. nutartimi konstatuota, kad iš pateiktų dokumentų negalima spręsti apie ieškovų (apeliantų) gaunamas pajamas, jų dydį bei pajamų šaltinius, nes teismui pateikti dokumentai neleidžia nustatyti realios apeliantų turtinės padėties (nėra duomenų apie turimas akcijas, obligacijas, vertybinius popierius, VSDF pažymų apie gaunamų pajamų dydį), todėl objektyviai nėra pagrindo manyti, jog apeliantų turtinė padėtis yra itin bloga ir jie būtų nepajėgūs sumokėti dalį (10 000 Lt) žyminio mokesčio, kuris teismo nutartimi yra sumažintas daugiau negu perpus. Be to, apeliantai yra darbingo amžiaus, o teismui nepateikti duomenys apie sveikatos sutrikimus, ribojančius jų galimybes dirbti. Tai, jog apeliantų finansinė padėtis nėra beviltiška, įrodo ir aplinkybė, jog jie naudojosi apmokamo advokato paslaugomis, vedant šią civilinę bylą. Teismas pažymėjo, kad R. V. pateikti sąskaitų išrašai liudija apie tai, kad jo finansinė padėtis yra gera, nes, remiantis R. V. sąskaitų išrašais, galima matyti, kad jis lankėsi Dubajuje bei Rygoje, įsigijo prabangos prekių iš tokių parduotuvių kaip pvz. „Lloyd shoes“ bei „Levis“, taip pat lankėsi restoranuose bei renginiuose. Teismas pažymėjo, kad apeliantams atidėjus mokėtiną 10 000 Lt žyminį mokestį, būtų pažeidžiami civilinio proceso šalių lygiateisiškumo, teisingumo, proporcingumo principai, nes atsakovas Nordea Bank Finland Plc sumokėjo pateikdamas priešieškinį visą jam priklausantį mokėti žyminį mokestį, o patys apeliantai įvertinę savo finansines galimybes ir ūkinę riziką, prisiėmė stambius finansinius įsipareigojimus, dalyvavo didelės vertės sandoriuose bei teisiniuose santykiuose ir teismui neįrodė, kad iš viso neturi finansinių pajėgumų sumokėti sumažintą žyminį mokestį.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Atskiruoju skundu ieškovai M. V. ir R. V. prašo Vilniaus apygardos teismo 2013 m. balandžio 10 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – M. V. ir R. V. prašymą dėl dalies žyminio mokesčio už apeliacinį skundą sumokėjimą atidėti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
- Teismo argumentas, kad apeliantai nepateikė VSDF pažymų apie gaunamas pajamas nepagrįstas, nes apeliantai yra pateikę darboviečių, kuriose dirba, apskaičiuotų ir išmokėtų išmokų, išskaičiuoto ir į biudžetą sumokėto pajamų mokesčio pajamas, kurios atspindi apeliantų gaunamas pajamas. Byloje yra įrodymai apie R. V. turimas akcijas, kurios šiai dienai neturi realios vertės, o kitų vertybinių popierių apeliantai neturi.
- Nors teismas teigia, kad, apeliantams atidėjus mokėtiną žyminį mokestį, būtų pažeidžiamas civilinio proceso šalių lygiateisiškumo principas, iš tiesų neatidėjus mokėtino žyminio mokesčio dalies sumokėjimo bus pažeistas šalių lygiateisiškumo principas ir užkirstas kelias apeliantams apginti savo teisėtus interesus teisme. Teismas nepagrįstai lygina apeliantus su banku, nes apeliantai yra fiziniai asmenys, kurių finansinė padėtis, remiantis bylos duomenimis, yra sunki, o 10 000 Lt suma net ir esant geros fizinės būklės fiziniam asmeniui yra didelė ir jai surinkti reikia nemažai laiko. Tuo tarpu atsakovas yra juridinis asmuo.
- Naudojimasis advokato paslaugomis traktuotinas ne kaip geros finansinės padėties išraiška, o kaip būtinybė, siekiant apginti savo teisėtus interesus teisme, nes apeliantai neturi teisinio išsilavinimo, o atsakovas, turintis didelę patirtį panašaus pobūdžio bylose, ginčui su apeliantais yra pasitelkęs net kelis advokatus. Nepagrįsta teismo išvada, kad gerą finansinę padėtį patvirtina lankymasis restoranuose bei renginiuose, taip pat Dubajuje bei Rygoje ir įsigijimas prabangos prekių iš „Lloyd shoes“ bei „Levis“. Lankymasis maitinimo įstaigose negali būti laikomas geros finansinės padėties išraiška, nes maitinimasis yra gyvybiškai svarbus procesas. Laikotarpiu nuo 2012-01-01 iki 2012-12-31 apeliantai lankėsi tik viename renginyje, kas irgi neįrodo geros finansinės padėties. O prekės ženklais „Lloyd shoes“ bei „Levis“ pažymėti gaminiai yra orientuoti į vidutines bei žemesnes nei vidutines pajamas gaunančias pirkėjų grupes.
Atsiliepimu į atskirąjį skundą atsakovas Nordea Bank Finland Plc prašo atskirąjį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2013 m. balandžio 10 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime atsakovas nurodo, jog teismas pagrįstai konstatavo, kad apeliantai nepateikė visų įrodymų, leidžiančių įvertinti jų realią finansinę padėtį ir neįrodė, kad jų finansinė padėtis yra bloga. Apeliantų pateiktos, jų pasirašytos pažymos, kad jie, būdami UAB „Kasko Group“ (M. V.) ir UAB „Kasko“ (R. V.) direktoriais, gauna 50 Lt per mėnesį atlyginimą, nėra pakankamos nustatyti realiai gaunamas pajamas, nes nėra aišku, ar jie negauna pajamų iš kitų šaltinių. M. V. nepateikė jokių duomenų apie savo šeimyninę padėtį, be to, jis turi nekilnojamojo turto. R. V., kaip UAB „Kasko“ direktoriaus, pasirašyta pažyma, kad jo sutuoktinė J. V. gauna 50 Lt dydžio atlyginimą yra nepakankama spręsti apie jos visas gaunamas pajamas. R. V. pateikti „Swedbank“ sąskaitų išrašai patvirtina gaunamas įplaukas ir nors apeliantas tvirtina, kad šios įplaukos yra UAB „Kasko“ suteiktos paskolos grąžinimas, 2009-02-09 Paskolos sutarties Nr. 09/03 sąlygos nenumato paskolos grąžinimo terminų, be to, bet kuriuo atveju tai yra apelianto gaunami pinigai. Sąskaitų išrašai taip pat patvirtina apelianto išlaidas ir nors apeliantai ginčija šių išlaidų „prabangumą“, tačiau šios išlaidos paneigia teiginį apie sunkią finansinę padėtį. Aplinkybę, kad apeliantų finansinė padėtis nėra beviltiška rodo ir aplinkybė, kad jie naudojasi mokamo advokato paslaugomis nagrinėjamoje byloje.
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka dalyką sudaro teismo nutarties, kuria atsisakyta tenkinti prašymą atidėti žyminio mokesčio dalies už apeliacinį skundą sumokėjimą, teisėtumas ir pagrįstumas teisiniu ir faktiniu aspektais, taip pat absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 338 str.). Nagrinėjamu atveju absoliučių Vilniaus apygardos teismo 2013 m. balandžio 10 d. nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 ir 3 dalys, 338 str.) apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
Sprendžiant žyminio mokesčio sumokėjimo atidėjimo klausimą, akcentuotina, kad teisminės gynybos prieinamumo ir universalumo principo esmė - jog kiekvienam asmeniui, manančiam, kad jo teisės yra pažeistos, yra garantuojama ir prieinama teisminė gynyba. Tačiau ši teisė negali būti aiškinama kaip asmens galimybė kreiptis į teismą bet kokiu būdu, nes teisė kreiptis į teismą yra realizuojama tam tikra CPK nustatyta tvarka, kuri yra privaloma kiekvienam besikreipiančiam į teismą asmeniui. Viena tinkamo kreipimosi į teismą sąlygų yra žyminio mokesčio, t. y. įstatymo nustatytos pinigų sumos, kurią turi sumokėti asmuo už tam tikrus įstatyme numatytus teismo atliekamus procesinius veiksmus, sumokėjimas (CPK 80 str.). Nagrinėjamu atveju už apeliantų teiktiną apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimo mokėtino žyminio mokesčio dydis yra 30 883 Lt. Apeliantai, paduodami apeliacinį skundą, sumokėjo 144 Lt žyminio mokesčio dalį. Teismas juos atleido nuo žymios žyminio mokesčio dalies, t.y. 20 739 Lt sumokėjimo ir likusi mokėtino už apeliacinį skundą žyminio mokesčio dalis sudaro 10 000 Lt. Taigi, laikytina, kad teismas, ženkliai jau sumažinęs mokėtino žyminio mokesčio dydį, padarė apeliantų teisę į apeliaciją iš esmės realiai įgyvendinama.
Apeliantai, toliau motyvuodami savo sunkia finansine padėtimi ir argumentuodami, kad šiuo metu sumokėti 10 000 Lt žyminio mokesčio dalies neturi galimybių, prašė atidėti žyminio mokesčio dalies sumokėjimą iki galutinio sprendimo byloje priėmimo. Vadovaujantis CPK 84 straipsniu, teismas, atsižvelgdamas į asmens turtinę padėtį, iki sprendimo (nutarties) priėmimo gali atidėti žyminio mokesčio sumokėjimą. Prašymas atidėti žyminio mokesčio sumokėjimą turi būti motyvuotas, prie prašymo turi būti pateikti įrodymai, įrodantys žyminio mokesčio atidėjimo būtinumą. Taigi, asmeniui, prašančiam atidėti žyminio mokesčio sumokėjimą, tenka pareiga įrodyti aplinkybių, patvirtinančių žyminio mokesčio atidėjimo būtinumą, egzistavimą, t.y., tiek esamos turtinės padėties sunkumą, tiek ir finansinės padėties pagerėjimo perspektyvas (CPK 12 str., 84 str., 178 str.). Teismas prašymo atidėti žyminio mokesčio sumokėjimą pagrįstumą vertina, analizuodamas prašančiojo asmens pateiktų įrodymų visumą. Pažymėtina, kad CPK 84 straipsnyje įtvirtinta galimybė atidėti žyminio mokesčio sumokėjimą yra teismo teisė, o ne pareiga.
Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, vertindamas apeliantų pateiktus argumentus ir įrodymus, kuriais pastarieji įrodinėjo savo sunkią finansinę padėtį, sprendė, jog pagal apeliantų pateiktus įrodymus nėra realios galimybės įvertinti, kad šiuo metu jų turtinė padėtis yra tokia sunki, jog jie negalėtų sumokėti trūkstamos žyminio mokesčio dalies. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai išanalizavo ir įvertino apeliantų pateiktus įrodymus ir padarė teisėtą ir pagrįstą išvadą. Apeliantai argumentuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog teismui pateikti dokumentai neleidžia nustatyti realios apeliantų turtinės padėties, nes jie nepateikė VSDF pažymų apie gaunamas pajamas, yra nepagrįsta, nes apeliantai yra pateikę darboviečių, kuriose dirba, apskaičiuotų ir išmokėtų išmokų, išskaičiuoto ir į biudžetą sumokėto pajamų mokesčio pajamas, kurios, pasak apeliantų, atspindi jų gaunamas pajamas. Dėl šio argumento pažymėtina, kad pagal apeliantų pateiktas pažymas, jų, o taip pat R. V. sutuoktinės J. V. gaunamos darbo užmokesčio pajamos sudaro po 50 Lt per mėnesį. Išanalizavus į bylą pateiktus R. V. banko sąskaitų išrašus, matyti, kad jo patiriamų išlaidų (nepaisant, ar tam tikri pirkiniai priskirtini prabangos prekėms, ar ne) dydis yra neadekvatus jo nurodomoms gaunamoms pajamoms. Būtent dėl to ir kyla pagrįstų abejonių, ar į bylą pateikti visi duomenys apie apeliantų gaunamas pajamas. Tai leidžia daryti išvadą, kad apeliantai galimai gauna pajamų iš kitų šaltinių ir reali jų finansinė padėtis yra geresnė negu deklaruojama. Be to, kaip prašyme atidėti žyminio mokesčio dalies sumokėjimą nurodo patys apeliantai, R. V. bendrosios dalinės nuosavybės teise valdo nekilnojamąjį turtą, kuris nėra areštuotas ir gali būti parduotas tam, kad apeliantai būtų pajėgūs sumokėti reikiamą žyminio mokesčio dalį. Nors šia aplinkybe apeliantai grindžia savo galimybes sumokėti atidėtiną žyminio mokesčio dalį ateityje, t.y. teismui priėmus byloje galutinį sprendimą, iki šiol teismui nepateikta jokių duomenų apie tai, kad R. V. atliko kokius nors veiksmus, siekdamas šį turtą realizuoti, tuo labiau, kad apeliantų prašymai atleisti, o vėliau – atidėti žyminio mokesčio sumokėjimą teismuose nagrinėjami jau pakankamai ilgą laikotarpį, t.y. nuo 2013 m. pradžios.
Atsižvelgiant į išdėstytą, nagrinėjamu atveju, vadovaujantis byloje esančių įrodymų visuma, kuriuos teismas vertina CPK reglamentuotomis įrodinėjimo taisyklėmis bei daro išvadas, visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjęs įrodymų visumą, pagal vidinį savo įsitikinimą ir logikos dėsnius, nėra pagrindo išvadai, kad apeliantų finansinė padėtis neleidžia jiems šiuo metu sumokėti jau ir taip žymiai sumažintos žyminio mokesčio dalies – 10 000 Lt. Ir nors apeliantai motyvuoja, kad tokia suma net ir esant geros fizinės būklės fiziniam asmeniui yra didelė, pastebėtina, kad apeliantai yra du darbingo amžiaus, turintys turto asmenys, be to, byloje atstovaujami profesionalaus teisininko – advokato, todėl privalėjo numatyti galimas savo inicijuoto teisminio proceso pasekmes ir įvertinti tokią teisminės gynybos sąlygą kaip žyminio mokesčio sumokėjimas.
Kiti atskirojo skundo argumentai neturi teisinės reikšmės teisingam bylos išsprendimui, todėl teismas dėl jų nepasisako.
Įvertinus bylos medžiagą, spręstina, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje surinktais įrodymais, turėjo pagrindą spręsti, jog nagrinėjant žyminio mokesčio sumokėjimo atidėjimo klausimą, apeliantai iš esmės nepagrindė savo prašymo pagrįstumo, todėl naikinti ar keisti skundžiamą teismo nutartį, remiantis atskirajame skunde išdėstytais motyvais, nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo.
Kadangi pirmosios instancijos teismo nustatytas žyminio mokesčio už apeliacinį skundą sumokėjimo terminas yra pasibaigęs, apeliantams nustatomas naujas terminas - iki 2013 m. liepos 5 d. sumokėti žyminį mokestį ir pateikti pirmosios instancijos teismui tai įrodančius dokumentus (CPK 115 str. 2 d.).
Lietuvos apeliacinis teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 115 straipsnio 2 dalimi, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo 2013 m. balandžio 10 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nustatyti apeliantams M. V. ir R. V. terminą iki 2013 m. liepos 5 d. sumokėti 10 000 Lt dydžio žyminį mokestį už apeliacinį skundą bei pateikti pirmosios instancijos teismui tai patvirtinantį įrodymą.
Teisėja Rasa Gudžiūnienė