Administracinė byla Nr. A662-2892/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00745-2012-4

                                          Procesinio sprendimo kategorija 16.5

(S)

 LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. rugsėjo 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,              

dalyvaujant pareiškėjui S. D.,

atsakovo atstovei Brigitai Trepšienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. D. skundą atsakovui Vilniaus apskrities priešgaisrinei gelbėjimo valdybai dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas S. D. (toliau – ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Vilniaus apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos (toliau – ir atsakovas, Valdyba) 2012 m. vasario 10 d. raštą Nr. 3-5-577(3.43.-5) (toliau – ir Raštas), įpareigoti atsakovą perskaičiuoti pareiškėjo 2009 m., 2010 m., 2011 m. ir 2012 m. atlyginimą pagal C4 kategorijos valstybės tarnautojo, dirbančio darbo dienomis po 8 val., 9,62 Lt valandinį įkainį, ir priteisti pareiškėjui susidariusią nepriemoką.

Paaiškino, kad 2012 m. sausio 26 d. kreipėsi į atsakovą prašydamas perskaičiuoti jam mokamą darbo užmokestį, tačiau Valdyba atsisakė tenkinti jo prašymą. Pareiškėjas pažymėjo, kad jis dirba Valdybos 3-osios komandos budinčios pamainos skyrininku ir pagal Lietuvos Respublikos Valstybės tarnybos įstatymu (toliau – ir Valstybės tarnybos įstatymas) patvirtintą suvienodintą pareigybių sąrašą jo pareigybės kategorija yra C4 (18 punktas). Nurodė, kad Valdybos direktoriaus įsakymu budinčių pamainų pareigūnams buvo nustatytas ilgesnis mėnesio darbo laikas (182,5 val. per mėnesį), negu ne pamainomis dirbančių pareigūnų (168 val. per mėnesį). Valstybės tarnybos įstatymas nereglamentuoja darbo laiko normos, todėl, anot pareiškėjo, šiuo atveju atsižvelgtina į Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 192 straipsnio 1 dalį, nustatančią darbo apmokėjimą esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, ir DK 197 straipsnio 1 dalį, nustatančią darbo apmokėjimą, kai padidinamas darbų mastas. Pažymėjo, kad budinčio pareigūno valandos įkainis yra 8,85 Lt (1620 Lt:183,1 val.), o nebudinčio pareigūno – 9,62 Lt (1620 Lt:168,35 val.). Pareigūnams susirgus ir išdirbus po 48 val. mėnesinė alga bus apskaičiuota pagal Valstybės tarnybos įstatymo 24 straipsnio 4 dalį ir budinčiam pareigūnui bus išmokėta 424,8 Lt, o ne budinčiam – 461,76 Lt. Teigė, kad susidaro situacija, kai vienodų pareigybių kategorijų pareigūnų valandos įkainis skiriasi, todėl atsižvelgiant į konstitucines nuostatas gauti teisingą apmokėjimą už darbą, pareiškėjui turėtų būti taikomas 9,62 Lt valandinis įkainis ir pagal jį perskaičiuotas darbo užmokestis už 2009 m., 2010 m., 2011 m. ir 2012 m. Pareiškėjo teigimu, atsakovas nepagrįstai remiasi tuo, kad jo pareigybė priskirta prie nustatytas funkcijas nepertraukiamai vykdančių pareigūnų, dirbančių pamainomis po 24 val., todėl darbo užmokestis jam skaičiuojamas pagal Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) direktoriaus patvirtintą darbo grafiką. Mano, kad padidinus pareiškėjo darbo laiko normą turėjo būti nustatytas ir padidintas darbo užmokestis, nediskriminuojant vienodas pareigas einančių pareigūnų. Pareiškėjo paskaičiavimais per trejus metus jis dirbo 531 val. daugiau nei budėjimo funkcijų neatliekantys pareigūnai ir už nurodytas valandas jam nebuvo mokama. Taikant 9,62 Lt valandinį įkainį už 531 val. susidaro 5108,22 Lt neišmokėto darbo užmokesčio, be to, pareiškėjui per trejus metus priklauso priedai (30 procentų priedas už kvalifikacinę kategoriją, 18 procentų priedas už stažą ir ne mažesnis nei 17 procentų priedas už darbą naktį), kurių bendra suma sudaro 65 procentus pareiginės algos, t. y. per trejus metus susidarė 3 320,34 Lt darbo užmokesčio nepriemoka, iš viso pareiškėjui nebuvo išmokėta – 8 428,56 Lt suma. Neišmokėjusi nurodytos sumos, Valdyba, anot pareiškėjo, pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (toliau – ir Konstitucija) įtvirtintą garantiją gauti teisingą apmokėjimą už darbą bei Konstitucijoje įtvirtintą visų asmenų lygybės principą.

Atsakovas Vilniaus apskrities priešgaisrinė gelbėjimo valdyba atsiliepimu į skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad pareiškėjas yra statutinis valstybės tarnautojas, kurio tarnybą reglamentuoja Vidaus tarnybos statutas, patvirtintas Lietuvos Respublikos 2003 m. balandžio 29 d. įstatymu Nr. IX-1538, (toliau – ir Statutas). Rėmėsi Statuto 5 straipsniu, 29 straipsnio 3 dalimi, kurioje numatyta, jog tam tikrais atvejais pareigūnų darbo laiko norma gali būti ilgesnė nei 40 val. per savaitę, bet negali būti ilgesnė nei 48 val. per savaitę. Tokia darbo laiko norma nelaikoma viršvalandine. Nurodė, kad statutinių valstybės tarnautojų, kurių darbo laiko norma yra ilgesnė, pareigybių sąrašas, šių pareigūnų darbo ir laiko apskaitos ypatumai nustatyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Vyriausybė) 2003 m. rugsėjo 9 d. nutarimu Nr. 1150 „Dėl nustatytas funkcijas nepertraukiamai vykdančių vidaus reikalų statutinių įstaigų pareigūnų, dirbančių pamainomis, pareigybių sąrašo, šių pareigūnų darbo ir poilsio laiko apskaitos ypatumo patvirtinimo“ (toliau – ir Nutarimas Nr. 1150). Teigė, kad pareiškėjo einamos pareigos patenka į Vyriausybės Nutarimu Nr. 1150 patvirtintą pareigybių sąrašą (2.10. p.), todėl jo poilsio ir darbo laiko apskaita vykdoma pagal minėto nutarimo nuostatas. Šio Nutarimo Nr. 1150 3 punktas vidaus reikalų įstaigų vadovams suteikia teisę tvirtinti metinius pamainų grafikus. Nurodė, kad Departamento direktorius kiekvienais metais tvirtina nustatytas funkcijas nepertraukiamai vykdančių Departamentui pavaldžių įstaigų pareigūnų, dirbančių pamainomis, pamainų grafikus, savaičių darbo laiko trukmę ir mėnesių darbo laiko trukmę. Tvirtino, kad Valdyba, apskaičiuodama pareiškėjui darbo užmokestį, privalėjo vadovautis nurodytais Departamento direktoriaus įsakymais. Pareiškėjas yra statutinis valstybės tarnautojas, todėl jo darbo užmokestį sudaro pareiginė alga, priedai, priemokos ir apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą. Atkreipė dėmesį, kad skunde netinkamai apskaičiuotas pareigūnų valandinis įkainis bei vidutinis darbo užmokestis ligos pašalpai apskaičiuoti (tiek dirbančio 40 val., tiek 48 val. darbo savaitės grafiku), nes darbo užmokestį sudaro ne tik pareiginė alga. Vidutinis darbo užmokestis, kuris pareigūnams mokamas laikinojo nedarbingumo laikotarpiu, apskaičiuojamas pagal Vyriausybės 2003 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 650 patvirtintą Darbuotojo ir valstybės tarnautojo vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašą, kurio 3 punkte nustatyta, kad vidutinį darbo užmokestį sudaro pareiginė alga, priedai, priemokos ir kiti apmokėjimai. Valdyba pabrėžė, kad pareiškėjas nepagrįstai remiasi DK 192 straipsnio 1 dalimi ir 197 straipsniu, nes kaip ne kartą yra nurodęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, pareigūnų darbo laikas yra specialiai reglamentuotas Statute ir tam yra skirtas Statuto 29 straipsnis. Nuorodos į DK dėl pareigūnų darbo laiko nėra (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis A575-2063/2008). Taip pat atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo ginčijamas Valdybos Raštas nesukelia jokių teisinių pasekmių, todėl negali būti ginčo dalyku nagrinėjamoje administracinėje byloje.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. gegužės 21 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Nurodė Statuto 5 straipsnį ir 29 straipsnio 3 dalį, Nutarimo Nr. 1150 2 punktą, 2.10 punktą ir pažymėjo, kad byloje nėra ginčo, jog pareiškėjo einamos Vilniaus apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos 3-osios komandos budinčios pamainos skyrininko pareigos patenka į Nutarimu Nr. 1150 patvirtintą pareigybių sąrašą. Nurodė Nutarimo Nr. 1150 2 , 3, 7 ir 8 punktus. Pažymėjo, kad pareiškėjo einamoms Valdybos 3-osios komandos budinčios pamainos skyrininko pareigoms taikomas ypatingas darbo ir poilsio laiko apskaitos režimas, patenkantis į Statuto 29 straipsnio 3 dalies reguliavimo sritį, o jo atliekamas darbas, viršijantis įprastą 40 valandų per savaitę darbo laiko normą, nelaikomas viršvalandiniu. Pareiškėjas nurodytų aplinkybių neginčijo, tačiau teigė, kad nustatydamas ne ilgesnę kaip 24 valandų pamainos trukmę, viršijančią 40 valandų per savaitę darbo laiko normą, Departamentas, vadovaudamasis DK 192 straipsnio ir 197 straipsnio nuostatomis, privalėjo nustatyti ir papildomą apmokėjimą už įprastą darbo laiko normą viršijančią veiklą.

Teismas nurodė DK 192 straipsnio 1 dalį ir 197 straipsnio 1 dalį, Statuto 5 straipsnio 2 dalį, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575 - 2063/2008. Pažymėjo, kad vidaus tarnybos sistemos pareigūnų darbo užmokestį reglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymas ir Statutas. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 2 dalį statutiniams valstybės tarnautojams be išlygų taikomos Valstybės tarnybos įstatymo VI skyriaus nuostatos, reglamentuojančios darbo užmokestį. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnį valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: pareiginė alga, priedai, priemokos ir apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą. Vidaus tarnybos sistemos pareigūnams mokamų priedų ir priemokų rūšys bei jų apskaičiavimo tvarka nustatyta Statuto 35–38 straipsniuose. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 24 straipsnio 1 dalį, pareiginė alga nustatoma pagal pareigybės kategoriją ir yra vienoda visoms tos pačios kategorijos pareigybėms. Pareiginės algos dydis apskaičiuojamas taikant pareiginės algos koeficientą. Koks koeficientas taikomas kiekvienos kategorijos pareigybėms, nustato Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedas. Pareiginės algos koeficiento vienetas yra valstybės tarnautojų pareiginės algos bazinis dydis. Pareiginės algos dydis apskaičiuojamas atitinkamą pareiginės algos koeficientą dauginant iš bazinio dydžio (24 str. 2 d.). Valstybės tarnybos įstatymo 24 straipsnio 4 dalis nustato, kaip apskaičiuojamas pareigūnų, dirbusių ne visas mėnesio darbo dienas ar dirbančių ne visą darbo dieną, darbo užmokestis.

Įvertinęs nustatytą teisinį reglamentavimą bei teismų praktiką, teismas sprendė, kad statutinių pareigūnų darbo užmokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarką reglamentuoja išimtinai Valstybės tarnybos įstatymo ir Statuto nuostatos, todėl pareiškėjo nurodytos DK 192 straipsnio ir 197 straipsnio nuostatos nagrinėjamu atveju netaikytinos. Nei Valstybės tarnybos įstatymas, nei Statutas nenumato, kad už nustatytas funkcijas nepertraukiamai vykdančių vidaus reikalų statutinių įstaigų pareigūnų, dirbančių pamainomis, darbą, viršijantį įprastą 40 valandų per savaitę darbo laiko normą, darbo užmokestis būtų skaičiuojamas kitaip, nei nustatyta minėtuose teisės aktuose ir juo labiau vadovaujantis DK nuostatomis. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad nėra įmanomas pareigūnų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, sulyginimas (2008 m. birželio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575 - 2063/2008).

Kadangi pareiškėjas nekėlė ginčo dėl jam mokėto darbo užmokesčio dydžio ta apimtimi, kiek darbo užmokestis jam buvo mokamas laikantis Valstybės tarnybos įstatymo bei Statuto nuostatų, teismas nevertino pareiškėjui išmokėto darbo užmokesčio dydžio apskaičiavimo pagrįstumo. Teismas padarė išvadą, kad atsakovas pagrįstai atsisakė perskaičiuoti pareiškėjui mokamą darbo užmokestį, todėl nėra teisinio ir faktinio pagrindo naikinti Raštą ir įpareigoti Valdybą perskaičiuoti S. D. 2009 m., 2010 m., 2011 m. ir 2012 m. darbo užmokestį pagal C4 kategorijos valstybės tarnautojo, dirbančio darbo dienomis po 8 val., 9,62 Lt valandinį įkainį bei priteisti susidariusį darbo užmokesčio skirtumą. Byloje nustatytų aplinkybių ir išdėstytų motyvų pagrindu teismas sprendė, kad pareiškėjo prašymas yra nepagrįstas, todėl jį atmetė.

III.

Pareiškėjas S. D. apeliaciniu skundu (b. l. 139-140) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Apeliaciniame skunde pakartoja tuos pačius argumentus, kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nesiaiškino pirminiame skunde ir teismo posėdžio metu pateiktų argumentų dėl neteisingo darbo užmokesčio skaičiavimo, nors pateikti įrodymai patvirtina, kad apmokėjimas už darbą yra nevienodas. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas turėjo išsiaiškinti, ar nepažeidžiamos Konstitucijos garantuotos teisės dėl teisingo apmokėjimo už darbą, tačiau to nepadarė. Mano, kad teismas privalėjo taikyti DK 192 ir 197 straipsnių nuostatas. Remiasi Konstitucinio Teismo praktika dėl konstitucinio visų asmenų lygybės principo (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimas, 1996 m. lapkričio 20 d. nutarimas). Teigia, kad tiek dirbančiam po 8 valandas C4 kategorijos, tiek budinčiam C4 kategorijos pareigūnui socialinės garantijos taikomos vienodai, tačiau pareiginės algos valandinis įkainis nagrinėjamu atveju skiriasi.

Atsakovas Vilniaus apskrities priešgaisrinė gelbėjimo valdyba atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 144-146) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodo teisės aktus, kuriais vadovaujantis pareiškėjui buvo apskaičiuojamas darbo užmokestis, bei pažymi, kad pareiškėjas neskundė šių teisės aktų, jie nėra panaikinti ar pripažinti neteisėtais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio 1 ir 2 dalys nustato, kad priimtas teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, o priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. Taigi teismas privalo motyvuoti savo išvadas, nurodyti teisinius argumentus (įstatymus), kurių pagrindu jis daro atitinkamas išvadas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsnio 4 dalis). Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad įstatymas reikalauja ne tik motyvuoti teismo sprendimus, bet ir įpareigoja teismą aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 81 straipsnis).

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. sausio 16 d. nutarime konstatavo, jog konstituciniai imperatyvai, kad teisingumą vykdo tik teismai, kad teisė negali būti nevieša, taip pat iš Konstitucijos kylantis reikalavimas teisingai išnagrinėti bylą suponuoja ir tai, kad kiekvienas teismo nuosprendis (kitas baigiamasis teismo aktas) turi būti grindžiamas teisiniais argumentais (motyvais). Argumentavimas turi būti racionalus – teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) turi būti tiek argumentų, kad jų pakaktų šiam nuosprendžiui (kitam baigiamajam teismo aktui) pagrįsti. Iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantis teisinio aiškumo reikalavimas inter alia reiškia, kad teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) negali būti ir nutylėtų argumentų, nenurodytų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo nuosprendžio (kito baigiamojo teismo akto) priėmimui. Teismo nuosprendžiai (kiti baigiamieji teismo aktai) turi būti aiškūs byloje dalyvaujantiems ir kitiems asmenims. Jeigu šio reikalavimo nepaisoma, tai nėra teisingumo vykdymas, kurį įtvirtina Konstitucija.

Byloje keliamas klausimas dėl pamainomis ir ne pamainomis to paties lygio ir kategorijos dirbančių pareigūnų darbo apmokėjimo skirtumų (valandinio įkainio). Tuo tarpu pirmosios instancijos teismo sprendime konstatuota, kad byloje ginčas kilęs dėl darbo užmokesčio nepriemokos, susidariusios dėl to, kad atsakovas nenustatė papildomo apmokėjimo už įprastą darbo laiko normą viršijančią veiklą (už nustatytas funkcijas nepertraukiamai vykdančių vidaus reikalų statutinių įstaigų pareigūnų, dirbančių pamainomis, darbą, viršijantį įprastą 40 valandų per savaitę darbo laiko normą). Tai reiškia, kad teismas neteisingai apsibrėžė ginčo dalyko ribas bei bylos neišnagrinėjo iš esmės.

Be to, iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies matyti, jog sprendimas iš esmės grindžiamas faktinių aplinkybių ir ginčo teisinius santykius reguliuojančių teisės normų išdėstymu. Teismas savo sprendime visiškai netiria ir nevertina S. D. skunde pateiktų argumentų bei nemotyvuoja, kodėl vienareikšmiškai pripažįsta ir priima atsakovo dokumentuose pateiktą poziciją bei ar iš tikrųjų atsakovo veiksmai nagrinėjamu atveju yra teisėti ir atitinkantys teisės aktų nustatytus reikalavimus. Šiuo atveju faktinių bylos aplinkybių išdėstymas, ginčo teisinius santykius reguliuojančių teisės aktų nuostatų nurodymas ir atkartojimas, neatlikus ginčo dalykui reikšmingų teisės aktų nuostatų ir įrodymų reikiamos analizės bei nedavus joms teisinio įvertinimo, neatitinka reikalavimų, kurie keliami teismo sprendimo formai ir turiniui. Visapusiškam ir objektyviam bylos išnagrinėjimui iš atsakovo taip pat būtina išsireikalauti įrodymus (duomenis) apie pamainomis ir ne pamainomis dirbančių pareigūnų darbo užmokesčio struktūrą, dirbtų per mėnesį valandų skaičių ir pan.  

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra konstatavęs, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą yra neatsiejama nuo konstitucinių lygiateisiškumo, teisingumo, teisinės valstybės principų.

Toks bylos išsprendimas, kai teismas argumentuotai nevertina skundžiamo atsakovo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo bei pareiškėjo atsikirtimų į ginčijamus sprendimus, nėra teisingumo vykdymas ir gali būti prilyginamas atvejui, kai teismo sprendimas yra be motyvų (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438–388/2011). Visa tai apibendrinus darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pažeidė ir netinkamai taikė procesines teisės normas ir dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla.

Remiantis išdėstytu (teismui visapusiškai ir objektyviai neištyrus visų bylai reikšmingų aplinkybių) pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo negalima pripažinti pagrįstu, o dėl aukščiau nurodytų priežasčių byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Pirmosios instancijos teismas pažeidė ABTĮ 57 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, o taip pat ABTĮ 81 straipsnyje įtvirtintą pareigą visapusiškai ir objektyviai ištirti visas bylos aplinkybes ir nesiaiškino visų reikšmingų bylos aplinkybių. Taigi kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas savo sprendime nenustatinėjo šiai bylai reikšmingų aplinkybių (ABTĮ 86 str. 2 d.). Šie procesiniai teisės normų pažeidimai turėjo įtakos neteisėto sprendimo priėmimui (ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 142 straipsnio 1 dalis, 143 straipsnis).

Teismui visapusiškai ir objektyviai neišnagrinėjus pareiškėjo skundo pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo negalima pripažinti pagrįstu ir teisėtu, o dėl aukščiau nurodytų priežasčių byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad vykdydamas teisingumą (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnis), teismas privalo išspęsti tarp proceso šalių kilusį ginčą iš esmės. Teismo išspręstoje administracinėje byloje neturi likti neatsakytų klausimų, palikta neaiškumų, darančių išnagrinėtą bylą iki galo neišspręsta arba esančių naujo teisinio ginčo tarp šalių šaltiniu ir todėl reikalaujančių papildomo teisminio įsikišimo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 21  d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.