Baudžiamoji byla Nr. 2K-421/2007

                                                                                                   Procesinio sprendimo kategorijos:

                                                                                                   2.1.2.12.; 1.2.27.; 1.1.6.2. (S)

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2007 m. birželio 19 d.

Vilnius

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Rimanto Baumilo, Lidijos Liucijos Žilienės ir pranešėjo Jono Prapiesčio,

sekretoriaujant D. Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorui S. Bekišui,

gynėjui advokatui J. Burneikiui, 

nuteistajai F. K. ,

vertėjui B. Šakaliui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios F. K. (F. K.) kasacinį skundą dėl Jonavos rajono apylinkės teismo 2006 m. spalio 13 d. nuosprendžio, kuriuo F. K. pripažinta kalta ir nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 290 straipsnį 4 MGL (500 Lt) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 75 straipsniu (2003 m. balandžio 10  d. redakcija), bausmės vykdymas F. K. atidėtas vieneriems metams, įpareigojant ją be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo nekeisti gyvenamosios vietos ir atsiprašyti nukentėjusiojo S. G. Nuteistoji F. K. bausmę, paskirtą už šią veiką Jonavos rajono apylinkės teismo 2004 m. birželio 3 d. nuosprendžiu (panaikintu Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 2 d. nutartimi), visiškai atliko ir Kauno miesto apylinkės teismo 2005 m. birželio 28 d. nutartimi buvo atleista nuo bausmės pasibaigus bausmės vykdymo atidėjimo laikui. Todėl, įskaičius šią atliktą bausmę, F. K. laikoma atlikusia bausmę.

Taip pat skundžiama Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 12 d. nutartis, kuria nuteistosios F. K. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešėjo pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, nuteistosios ir jos gynėjo, prašiusių kasacinį skundą patenkinti, paaiškinimų,

                     

n u s t a t ė :

 

F. K. nuteista už tai, kad 2004 m. kovo 24 d., apie 12.00 val., Jonavos miškų urėdijos Dumsių girininkijoje miško kvartale Nr. 84, žeminančiais ir įžeidžiančiais žodžiais: „pienburni, gausi į snukį“ įžeidė savo pareigas einantį valstybės tarnautoją – Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento Jonavos rajono agentūros inspektorių S. G.

Kasaciniu skundu nuteistoji F. K. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį bei apeliacinės instancijos teismo nutartį ir ją išteisinti arba veiką pripažinti mažareikšme ir ją nuo baudžiamosios atsakomybės atleisti, o baudžiamąją bylą nutraukti.

Kasatorė nurodo, kad jos veiksmuose nėra BK 290 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėties, nes pats nukentėjusysis S. G. neparodė, kad ji būtų žeminusi jo, kaip pareigūno, garbę ir orumą, o žodis „pienburnis“ yra fizinis žmogaus požymis: ji yra septyniasdešimt šešerių, o S. G. – apie trisdešimt penkerių metų amžiaus. Be to, kasatorė teigia, kad žodžiai „gausi į snukį“ buvo tik pasakyti, o ne įvykdyti, ir nebuvo skirti nukentėjusiajam S. G. – jie buvo pasakyti sau pačiai po to, kai ją labai sujaudino, įskaudino ir pažemino nukentėjusiojo jai pasakyti žodžiai. Kartu kasatorė nurodo, kad teismai, nustatę, jog jos veika formaliai atitinka BK 290 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtį, galėjo ją pripažinti mažareikšme (BK 37 straipsnis), nes jokių neigiamų pasekmių nekilo, o S. G. jos žodžius suprato klaidingai.

Kasatorė skunde tvirtina ir tai, kad teismai, vertindami byloje esančius įrodymus, pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio reikalavimus, nes nepašalino prieštaravimų tarp liudytojų parodymų. Kasatorės tvirtinimu, priešingai nei nurodoma teismų sprendimuose, S. G. parodymai nėra nuoseklūs. S. G. ikiteisminio tyrimo metu negalėjo prisiminti jam pasakytų žodžių ir parodė, kad ji (kasatorė) plūdosi necenzūriniais žodžiais. Todėl, pasak kasatorės, baudžiamasis persekiojimas buvo pradėtas dėl neaišku kokių jos pasakytų žodžių, o pakeitus kaltinimą, ji buvo kaltinama tuo, kad plūdosi necenzūriniais žodžiais, o vėliau – jau tuo, kad žeminančiais ir įžeidžiančiais žodžiais pažemino pareigūną. Kasatorė teigia, kad liudytojas V. K. 2004 m. birželio 3 d. tvirtino stovėjęs už trijų medžių ir nieko negirdėjęs, o pirmosios instancijos teismo 2006 metų spalio mėnesį vykusiame teismo posėdyje aiškino, jog įvykio gerai neatsimena, nes tai buvo seniai. Kartu kasatorė nurodo, kad brolis V. S. yra nusiteikęs prieš ją, nes dėl jos paduotų skundų turi nemalonumų ir yra pralaimėjęs civilinę bylą prieš ją.

Be to, kasatorė tvirtina viso bylos proceso metu nuosekliai teigusi, kad pareigūno S. G. įžeisti nenorėjo, nes ji į pareigūnus kreipėsi pagalbos dėl V. S. veiksmų – savavališko miško kirtimo bei šiukšlinimo, ir tikėjosi jų pagalbos, todėl nebuvo nusiteikusi prieš pareigūnus. Tuo tarpu S. G. konstatavo, kad pažeidimų nėra ir teigė, jog už miško šiukšlinimą nubaus ir ją (kasatorę). Tai, pasak kasatorės, ją labai sujaudino, įskaudino ir pažemino, tačiau ji S. G. necenzūriniais žodžiais nevadino ir jo, kaip pareigūno, neįžeidė bei nenorėjo sumušti. Kartu kasatorė atkreipia dėmesį į tai, kad S. G., norėdamas padėti V. S., ją gąsdino grasindamas nubausti be kaltės, ir į tai, kad S. G. 2006 m. liepos 17 d. buvo atleistas iš pareigų dėl nesąžiningo jų atlikimo.

Kasatorė taip pat nurodo, kad ji turi klausos problemų, todėl nesuprato visų paaiškinimų, duotų teismo posėdžiuose. Be to, ji yra rusė ir lietuvių kalbos gerai nemoka. Todėl, kasatorės tvirtinimu, ji teisme turėjo teisę turėti vertėją.

Nuteistosios F. K. kasacinis skundas tenkintinas.

                     

Dėl skundo teiginių, kurie nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas

 

Nuteistoji F. K. skunde taip pat nurodo, kad: viso bylos proceso metu ji nuosekliai tvirtino, jog pareigūno S. G. įžeisti nenorėjo, nes į pareigūnus kreipėsi pagalbos dėl V. S. veiksmų ir nebuvo nusiteikusi prieš pareigūnus; teismai pažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimus, nes nukentėjusiojo S.  G., liudytojo V. K. parodymai nėra nuoseklūs; S. G. ikiteisminio tyrimo metu negalėjo prisiminti jam pasakytų žodžių ir parodė, jog ji (kasatorė) plūdosi necenzūriniais žodžiais; liudytojas V. K. 2004 m. birželio 3 d. tvirtino įvykio metu stovėjęs už trijų medžių ir nieko negirdėjęs, o pirmosios instancijos teismo 2006 metų spalio mėnesį vykusiame teismo posėdyje aiškino, jog įvykio gerai neatsimena, nes tai buvo seniai ir pan. Pažymėtina, kad kasatorė, nors ir nurodo, jog buvo pažeistos BPK 20 straipsnio nuostatos, minėtais teiginiais iš esmės neigia pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų išvadas dėl veikos faktinių aplinkybių nustatymo bei įrodymų vertinimo. Kartu pabrėžtina, kad šie kasacinio skundo teiginiai iš esmės yra analogiški jos apeliacinio skundo argumentams, kuriuos apeliacinės instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo ir motyvuotai atmetė.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), jeigu kasaciniame skunde nurodyta, kad teismai, nagrinėdami bylą, padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis) arba netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis). Kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Taigi minėti kasatorės skundo argumentai, kuriais yra neigiamos pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvados dėl jos nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių nustatymo bei įrodymų vertinimo, teisėjų kolegijos turi būti paliekami nenagrinėti, nes pagal baudžiamojo proceso įstatymą jie negali būti kasacinio skundo dalykas ir yra už kasacinės instancijos teismo įgaliojimų nagrinėjant kasacinę bylą ribų.

 

Dėl kasatorės teiginių apie proceso kalbos principo laikymąsi

 

Kasatorė skunde nurodo, kad ji turi klausos problemų, todėl nesuprato visų paaiškinimų, duotų teismo posėdžiuose. Be to, yra rusė ir lietuvių kalbos gerai nemoka. Todėl, kasatorės tvirtinimu, ji teisme turėjo teisę turėti vertėją.

Baudžiamojo proceso įstatyme nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje baudžiamasis procesas vyksta valstybine kalba, o baudžiamojo proceso dalyviams, nemokantiems lietuvių kalbos, užtikrinama teisė daryti pareiškimus, duoti parodymus ir paaiškinimus, paduoti prašymus ir skundus, kalbėti teisme gimtąja kalba arba kita kalba, kurią jie moka. Visais šiais atvejais, taip pat susipažindami su bylos medžiaga proceso dalyviai turi teisę naudotis vertėjo paslaugomis BPK nustatyta tvarka (BPK 8 straipsnio 1, 2 dalys).

Iš bylos medžiagos matyti, kad, priešingai nei tvirtina kasatorė, jos baudžiamąją bylą nagrinėjant ir pirmosios, ir apeliacinės (o taip pat ir kasacinės) instancijų teismuose dalyvavo vertėjas. Kita vertus, nuteistoji F. K., apklausiama ikiteisminio tyrimo metu, taip pat Jonavos rajono apylinkės teismo 2004 m. gegužės 10 d. posėdyje, nurodė mokanti ir suprantanti lietuvių kalbą. Kartu pažymėtina ir tai, kad, vadovaujantis BPK 51 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatomis, kasatorės, kaip turinčios klausos problemų, baudžiamojoje byloje pripažinus gynėjo dalyvavimą būtinu, jis dalyvavo šią bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.

Taigi BPK 8 straipsnio 1, 2 dalių nuostatos šioje byloje nebuvo pažeistos.

 

Dėl kasatorės teiginių apie baudžiamojo įstatymo taikymą

 

Pasak kasatorės, jos veiksmuose nėra BK 290 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėties, nes pats nukentėjusysis S. G. neparodė, kad ji būtų žeminusi jo, kaip pareigūno, garbę ir orumą, o žodis „pienburnis“ yra fizinis žmogaus požymis: ji yra septyniasdešimt šešerių, o S. G. – apie trisdešimt penkerių metų amžiaus. Be to, kasatorė teigia, kad žodžiai „gausi į snukį“ buvo tik pasakyti, o ne įvykdyti, ir nebuvo skirti nukentėjusiajam S. G. – jie buvo pasakyti sau pačiai po to, kai ją labai sujaudino, įskaudino ir pažemino nukentėjusiojo jai pasakyti žodžiai, jog už miško šiukšlinimą nubaus ir ją.

Pažymėtina, kad BK 290 straipsnyje nustatyto draudimo paskirtis – sudaryti galimybes valstybės tarnautojams ar kitiems viešojo administravimo funkcijas atliekantiems asmenims vykdyti savo pareigas ir taip užtikrinti normalią jų veiklą. Be to, šia BK norma yra saugoma ir minėtų asmenų garbė bei orumas jiems atliekant viešojo administravimo pareigas. Įstatyme nėra numatyta aplinkybių, kurioms esant valstybės tarnautojų ar kitas viešojo administravimo funkcijas atliekančių asmenų įžeidinėjimas galėtų būti pateisinamas.

Pagal BK 290 straipsnį atsako tas, kas įžeidė savo pareigas einantį valstybės tarnautoją ar viešojo administravimo funkcijas atliekantį asmenį. Šiame straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos objektyvioji pusė pasireiškia savo pareigas einančio valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens įžeidimu. Įžeidimu laikytini žodžiai ar veiksmai, kuriais siekiama asmenį pažeminti, įskaudinti, pakenkti jo moraliniam prestižui. Ar žodžiai yra ištariami norint asmenį pažeminti, įskaudinti, sprendžiama atsižvelgiant į tai, kokie žodžiai ir kokioje situacijoje buvo ištarti. BK 290 straipsnyje numatyta nusikalstama veika aprašyta formaliąja sudėtimi, t. y. kaip būtinas bei pakankamas baudžiamajai atsakomybei objektyvusis požymis joje nurodyta veika, o nusikaltimas laikomas baigtu nuo nukentėjusiojo įžeidimo momento.

Jonavos rajono apylinkės teismo 2006 m. spalio 13 d. nuosprendžiu nustatyta, kad F. K. įžeidžiančiais ir žeminančiais žodžiais „pienburni, gausi į snukį“, pasakytais girdint V. K. ir V. S., viešai įžeidė savo pareigas einančio valstybės tarnautojo S. G. garbę ir orumą. Teismui nekėlė abejonių, kad tai buvo padaryta tiesiogine tyčia – F. K. suprato, kad įžeidžia ir žemina savo pareigas einantį valstybės tarnautoją, ir to norėjo. Kaip minėta, apeliacinės instancijos teismas F. K. apeliacinį skundą atmetė.

Taigi nuteistosios F. K. veika atitinka BK 290 straipsnyje įtvirtintos sudėties požymius.

Kasatorė taip pat tvirtina, kad jei jos padaryta veika ir atitinka BK 290 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtį, tai šis atitikimas yra formalus. Todėl teismas tokią veiką galėjo pripažinti mažareikšme (BK 37 straipsnis), nes jokių neigiamų pasekmių nekilo, o S. G. jos žodžius suprato klaidingai.

Pagal baudžiamąjį įstatymą padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme (BK 37 straipsnis). Vadinasi, pagal šį BK straipsnį kaltininkas gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jei jo padarytoje veikoje yra visi konkretaus nusikaltimo sudėties požymiai, tačiau, antra, šie požymiai (ar kai kurie iš jų) egzistuoja tik formaliai.

Baudžiamajame įstatyme nėra nurodyti nusikaltimai (jų kategorijos), kuriuos padarius, negali būti sprendžiama, ar jie nėra mažareikšmiai. Teismų praktikoje įtvirtinta pozicija, kad BK 37 straipsnis negali būti taikomas, jei padarytas sunkus ar labai sunkus nusikaltimas, arba nusikaltimas, siekiant sutrikdyti (ar sutrikdęs) kito asmens sveikatą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2000 m. gruodžio 31 d. nutarimo Nr. 29 „Dėl teismų praktikos veikas pripažįstant mažareikšmėmis (BK 8 straipsnio 2 dalis)“ 15 punktas). Kasatorės padaryta veika (BK 290 straipsnis) pagal baudžiamąjį įstatymą laikoma nesunkiu nusikaltimu (BK 11 straipsnio 3 dalis), juo nebuvo sutrikdyta (ir nebuvo siekiama sutrikdyti) nukentėjusiojo sveikatos.

Iš nusikaltimo sudėties požymių, kurių išraiška konkrečiame nusikaltime gali būti tokia formali, kad dėl to atsiranda pagrindas šį nusikaltimą vertinti kaip mažareikšmį, įstatymas pirmiausia nurodo padarytos žalos dydį (BK 37 straipsnis). Būtent žalos pobūdis, dydis išreiškia nusikaltimų pavojingumą, t. y. socialinį, materialųjį veikos požymį, pagal kurį nusikalstamos veikos atribojamos nuo nenusikalstamų, įstatyme diferencijuojama baudžiamoji atsakomybė, nuosprendyje individualizuojama bausmė. Veikos pavojingumo suvokimas svarbus konstatuojant kaltę, jos formą ir rūšį. Taigi, jei veika turi konkrečios nusikaltimo sudėties požymius, tačiau iš esmės nepadaro žalos baudžiamojo įstatymo saugomiems visuomeniniams santykiams arba kitiems teisiniams gėriams ar nesukelia realaus pavojaus tokiai žalai atsirasti, yra objektyvios prielaidos išvadai, kad tokia veika vertintina kaip nereikšminga baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms. Kartu pažymėtina, kad BK 37 straipsnio formuluotė „ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų“ suponuoja išvadą, jog, konstatuojant kaltininko veikos mažareikšmiškumą, turi būti atsižvelgiama į visų veikos – objektyviųjų ir subjektyviųjų – požymių išraišką konkrečiame nusikaltime (baudžiamoji byla Nr. 2K-86/2006). Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad atleisti asmenį, padariusį nusikaltimą nuo baudžiamosios atsakomybės dėl mažareikšmiškumo, yra teismo teisė, bet ne pareiga.

Minėta, kad BK 290 straipsnyje, pagal kurį kvalifikuota F. K. nusikalstama veika, aprašyta formaliąja sudėtimi, t. y. šio nusikaltimo padariniai nėra valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens įžeidimo sudėties būtinas požymis ir nusikaltimas laikomas baigtu nuo nukentėjusiojo įžeidimo momento. Todėl, pareiškiant įtarimus, pagrindžiant baudžiamąją atsakomybę asmenų, padariusių nusikalstamas veikas, aprašytas formaliosiomis sudėtimis, tokių padarinių numatymas ir konstatavimas nėra būtinas, tačiau, sprendžiant bausmės skyrimo, BK 37 straipsnio taikymo klausimą, turi būti nustatytas padarytos veikos pavojingumo laipsnis. Nustatant padarytosios veikos pavojingumo laipsnį esminę reikšmę turi padarytos žalos dydis. Kartu pažymėtina, kad padarinių kaip būtino požymio neįtvirtinimas nusikalstamos veikos sudėtyje nereiškia, jog veikos, BK aprašytos formaliosiomis sudėtimis, tarp jų ir nurodyta BK 290 straipsnyje, nesukelia pavojingų padarinių ir kad jų apskritai nereikia tirti byloje. Kita vertus, nėra nusikalstamų veikų, nesukeliančių žalingų padarinių. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad BK 37 straipsnyje įtvirtintas reikalavimas, jog vertinant veiką kaip mažareikšmę pirmiausia būtina atsižvelgti į šia nusikalstama veika padarytos žalos dydį, taikytinas ir nusikalstamoms veikoms, aprašytoms formaliosiomis sudėtimis.

BK 290 straipsnyje nustatyto draudimo paskirtis, kaip minėta, – sudaryti galimybes valstybės tarnautojams ar kitiems viešojo administravimo funkcijas atliekantiems asmenims vykdyti savo pareigas ir taip užtikrinti normalią jų veiklą. Be to, šia BK norma yra saugoma ir minėtų asmenų garbė bei orumas jiems atliekant viešojo administravimo pareigas.

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad kasatorė F. K. su broliu V. S. dėl bendrąja nuosavybės teise priklausančio miško konfliktuoja nuo 1995 metų. Ji ne kartą kreipėsi į įvairias valstybės institucijas su skundais dėl V. S. veiksmų. Kauno apskrities viršininko administracijos Valstybinės teritorijos planavimo ir statybos inspekcijos tarnyba 2002 m. vasario 25 d. rašte F. K. nurodė, kad jos skundas dėl V. S. neteisėtos statybos pasitvirtino. Valstybinės aplinkos apsaugos inspekcijos Kauno teritorinio miško kontrolės padalinio vyresnysis inspektorius V. K. 2003 m. lapkričio 27 d. rašte F. K. nurodė, kad jos skundas dėl V. S. neteisėtų veiksmų bendrai priklausančiame miške pasitvirtino ir jis nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 68 straipsnį. Pagal F. K. pareiškimus V. S. ne kartą buvo kviečiamas į policiją pokalbio. Kartu policijos pareigūnai tvirtino, kad „F. K. jiems yra gerai žinoma kaip konfliktiška ir dažnai į policiją besikreipianti asmenybė“. Tai buvo žinoma nukentėjusiajam ir visiems minėtą 2004 m. kovo 24 d. įvykį stebėjusiems asmenims. Kita vertus, nepaneigtas kasatorės tvirtinimas, kad ji buvo „labai pažeminta, susijaudinusi“ ir žodžius, dėl kurių ji kaltinama pagal BK 290 straipsnį, pasakiusi vertindama situaciją, nes jai, laukiančiai pagalbos, nukentėjusysis ir kiti valstybės tarnautojai pasakė, kad už miško šiukšlinimą (nors ji gyvena Kaune) bus baudžiama ir ji. Pažymėtina, kad kasatorė gimusi 1931 metais, be kitų ligų, jai diagnozuota bloga klausa, o ir ji pati tvirtina, kad turi klausos problemų, todėl ne viską supranta, kas jai yra sakoma, neretai dėl to pernelyg garsiai kalba, ar ne taip, kaip reikalauja situacija, elgiasi.

Taigi, esant minėtoms aplinkybėms, nukentėjusiojo S. G. (valstybės tarnautojo) veikla, vykdant jam priskirtas pareigas, iš esmės nebuvo sutrikdyta. Sprendžiant tai, kokiu laipsniu buvo įžeistas ar pažemintas valstybės tarnautojas S. G., ir kaip jis pats vertina minėtą įvykį, pažymėtina, kad Jonavos rajono apylinkės teismas 2006 m. gegužės 10 d., 2006 m. birželio 6 d. priėmė nutartis į teisiamuosius posėdžius, kuriuose buvo nagrinėjama ši byla, atvesdinti nukentėjusįjį S. G., nes jis, žinodamas apie teismo posėdžių laiką ir vietą, į posėdžius neatvykdavo.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, nepažeisdami BPK reikalavimų, ištyrė byloje surinktus įrodymus, išsiaiškino bylos aplinkybes ir pagrįstai konstatavo, kad F. K. padarė veiką, numatytą BK 290 straipsnyje, tačiau neatsižvelgė į tai, kad kasatorės padaryta veika iš esmės neturėjo realaus neigiamo poveikio nukentėjusiajam S. G. bei BK 290 straipsnyje numatyto nusikaltimo objektui. F. K. padaryta veika pagal jos objektyvių ir subjektyvių požymių turinį, jų pasireiškimą nėra pasiekusi tokio pavojingumo laipsnio, kad, vertinant šią veiką pagal protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatas, taip pat BK 37 straipsnio nuostatų kontekstą, būtų pagrįstas represinių baudžiamojo proceso, baudžiamosios teisės priemonių (t. y. ultima ratio) taikymas šią veiką padariusiai F. K. . Vadinasi, teismai nepagrįstai nepritaikė BK 37 straipsnio. Kita vertus, baudžiamoji atsakomybė nėra vienintelė poveikio priemonė teisės pažeidėjui teisinės atsakomybės formų sistemoje.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 37 straipsniu, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 2 punktu,

 

n u t a r i a :

 

Panaikinti Jonavos rajono apylinkės teismo 2006 m. spalio 13 d. nuosprendį, Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 12 d. nutartį.

F. K. nuo baudžiamosios atsakomybės atleisti ir baudžiamąją bylą nutraukti.

 

 

 

Teisėjai                                                                                                Rimantas Baumilas

 

 

                                                                                                            Lidija Liucija Žilienė

 

 

                                                                                                            Jonas Prapiestis