(S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS
TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. gruodžio 16
d.
Šiauliai
Šiaulių apygardos
teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos
pirmininko Vidmanto Mylės,
teisėjų Virginijos Žindulienės,
Broniaus Zalagos,
sekretoriaujant Vilmai Armalytei,
dalyvaujant prokurorei Laimai
Mažeikienei,
gynėjai advokatei Lionei
Musteikienei,
nuteistajam A. D.,
teismo posėdyje apeliacine
tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. D. apeliacinį
skundą dėl Raseinių rajono apylinkės teismo 2010-09-30 nuosprendžio, kuriuo
A. D. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos
Respublikos BK 281 str. 1 d. – 5 MGL (650 Lt) bauda.
Teisėjų
kolegija,
n u s t a t ė:
A. D. nuteistas už tai, kad 2010 01 10 apie 15 val. 40 min. (duomenys
neskelbtini) k. teritorijoje, automagistralės Vilnius - Klaipėda (duomenys
neskelbtini)-ame kilometre, vairuodamas automobilį „VOLVO V40“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pažeidė Kelių eismo taisyklių 9 p.
(eismo dalyviai privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti
pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ar aplinkai), 19
p. (vairuotojas privalo imtis visų būtinų priemonių savo, keleivių ir krovinio
saugumui kelionės metu užtikrinti), 133 p. (vairuotojas privalo važiuoti
neviršydamas leistino greičio. Pasirinkdamas važiavimo greitį, vairuotojas turi
atsižvelgti į važiavimo sąlygas, ypač vietovės reljefą, kelio ir transporto
priemonės būklę ir krovinį, meteorologines sąlygas, taip pat eismo intensyvumą,
kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos
kliūties. Jis turi sulėtinti greitį ir prireikus sustoti, jeigu to reikia dėl
susidariusių aplinkybių, ypač kai blogas matomumas), esant vietomis užpustytai
kelio dangai ir stipriai pustant, nepasirinko saugaus greičio, nesuvaldė
automobilio ir atsitrenkė į pusnyje įklimpusį, prieš tai, taip pat saugaus
greičio nepasirinkusį, nuvažiavusį nuo kelio į kairėje pusėje esančią pusnį,
automobilį „Škoda FABIA“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini),
dėl ko buvo nesunkiai sutrikdyta keleivės O. D. sveikata.
Apeliaciniu skundu nuteistasis A. D. prašo panaikinti Raseinių rajono apylinkės
teismo 2010-09-30 nuosprendį ir jį išteisinti.
Skunde nurodo, kad teismo
nuosprendis yra neteisėtas, nepagrįstas, priimtas nesilaikant Lietuvos
Respublikos baudžiamojo įstatymo ir
baudžiamojo proceso kodekso reikalavimų, todėl, pasak apelianto, turi
būti panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis. Nurodo, jog byloje esančiame
draudimo bendrovei (duomenys neskelbtini) pateiktame pranešime apie
įvykį (b. l. 99), įvykio aprašyme nurodoma, kad: „..Kely stovėjo dvi mašinos,
stovėjo ne kelkrašty, o gerokai ant važiuojamosios dalies. Sustabdyti nespėjau,
kelias buvo slidus ir atsitrenkiau į stovinčią MAZDA (duomenys
neskelbtini) automobilį". Taigi teigia, kad teismas privalėjo
įvertinti šias pranešime nurodytas aplinkybes su liudytojos I.
S. duotais priešingais parodymais. Taipogi nurodo, kad iš draudimo
bendrovei pateiktų ir baudžiamojoje byloje esančių dokumentų - pranešimo apie
įvykį (b. l. 99), eismo įvykio deklaracijų (b. l. 100, 101), bei prašymo
atlyginti žalą, nubraižytų įvykio schemų matyti, kad eismo įvykis įvyko ne
kelkraštyje, tačiau pirmoje eismo juostoje. Šie byloje esantys įrodymai,
nuteistojo nuomone, teismo neįvertinti, dėl jų nieko nepasisakyta. Taip pat
nurodo, kad iš byloje esančių nuotraukų galima daryti išvadą, jog jis atsitrenkė
į automobilį stovintį ne žaliojoje vejoje, bet važiuojamojoje kelio dalyje.
Nurodo, kad teismas nevertino kito eismo įvykio dalyvio M. B. parodymų,
kad nuo tada, kai jo valdomas automobilis apsisuko ir sustojo, kol jo
vairuojamas automobilis atsitrenkė į jį, praėjo 5-7 minutės ir teigia, kad
Kelių eismo taisyklių 231,1. nustatyta, kad kiekvienas eismo dalyvis, įvykus
įvykiui privalo nedelsdamas sustoti, nesukeldamas papildomo pavojaus eismui, ir
pažymėti eismo įvykio vietą šių taisyklių 97.2 ir 98 punktuose nustatyta
tvarka. Apelianto nuomone, jo vairuojamas automobilis į liudytojo M. B. automobilį atsitrenkė todėl, kad M. B.
vairuotas automobilis nedelsiant po įvykio nebuvo pašalintas nuo
važiuojamosios kelio dalies, t. y. teigia, jog įvykis įvyko todėl, kad po
įvykio praėjus 5-7 minutėms ant važiuojamosios kelio dalies stovintis
automobilis ŠKODA FABIA sukėlė papildomą pavojų eismui, tokios kliūties jis
negalėjo numatyti iš anksto, todėl, pasak nuteistojo, nepažeidė Kelių eismo
taisyklių 133 p. Taipogi nurodo, kad po įvykio vieta nebuvo pažymėta pagal
Kelių eismo taisyklių 97.2 ir 98 p reikalavimus, o įjungtos automobilio
priekinės šviesos, esant blogam matomumui, nebuvo matomos. Taip pat nurodo, kad
vienareikšmė ekspertizės išvada negali būti
laikoma objektyvia, kai ji padaryta iš medžiagos, kurioje tik iš dalies matoma
eismo įvykio situacija, todėl mano, kad šioje byloje būtina skirti kitą eismo
įvykio ekspertizę ir atkurti eismo įvykį.
Teismo posėdžio
metu nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė
apeliacinį skundą atmesti.
Nuteistojo
apeliacinis skundas atmestinas.
Dėl teismo
nustatytų faktinių nusikaltimo padarymo aplinkybių ir kitų apeliacinio skundo
argumentų.
Apylinkės
teismas išsamiai, nešališkai ištyrė nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes,
tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir teisingai kvalifikavo apelianto
nusikalstamus veiksmus. Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį A.
D. atžvilgiu, apylinkės teismas pagrįstai nuosprendį pagrindė liudytojų M. B., I. S. parodymais, įvykio vietos
apžiūros, transporto priemonių apžiūros protokolais, specialistų išvadomis,
ekspertizės aktu.
Apeliantas A. D. savo
apeliaciniame skunde neigia padaręs nusikalstamą veiką, kurios padarymu buvo
pripažintas kaltu ir nuteistas pirmosios instancijos teismo ir prašo jį
išteisinti. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamosios
bylos medžiagą, nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytus teiginius, kuriais
jis neigia savo kaltę, atmeta, kadangi juos paneigia faktinės bylos aplinkybės,
t. y. liudytojų M. B. (b. l. 18, 89-90, 127-128), I. S. (b. l. 128-129) parodymai, ekspertizės aktas (b. l.
107-109), kelių eismo įvykio vietos apžiūros protokolas (b. l. 4-7).
Dėl
konkrečios baudžiamosios bylos įrodymų vertinimo paminėtina tai, kad esminė
įrodymų vertinimo taisyklė yra suformuluota BPK 20 str. 5 d. Čia nurodoma, kad
teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir
nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Šiuo
konkrečiu atveju pirmos instancijos teismas pakankamai atsižvelgė į byloje
esančių faktinių duomenų visetą, sugretino liudytojų parodymus su kitomis
faktinėmis bylos aplinkybėmis, t. y. su byloje esančiais rašytiniais įrodymais,
ir taip pirmosios instancijos teismas pagrįstai A. D. pripažino
kaltu ir nuteisė pagal jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.
Iš liudytojo M. B. parodymų,
duotų tiek ikiteisminio tyrimo (b. l. 18), tiek bylos nagrinėjimo pirmosios
instancijos teisme metu matyti, kad jo automobilį sumėtė, pradėjo nešti ir jis
atsidūrė žaliojoje juostoje ir tik galinis ratas buvo likęs kelis centimetrus
antrojoje eismo juostoje bei tai, kad jis iš karto įjungė avarinius žibintus
(b. l. 89-90, 127-128). Liudytoja I. S. apylinkės teismo
teisiamojo posėdžio metu parodė, kad važiuodama pamatė dvi mašinas, viena
stovėjo kelkraštyje, kita antroje eismo juostoje, bet ji nebuvo labai
įsikišusi, mašinos priekis buvo pusnyje, ji bijojo važiuoti per vidurį, todėl
stabdė, slydo ir atsitrenkė į mašiną stovėjusią kelkraštyje. Taip pat parodė
tai, kad pravažiuoti tarp mašinų buvo įmanoma, tik ji pabijojo, tačiau ne viena
mašina pravažiavo tarp jų (b. l. 128-129). Tuo tarpu nuteistasis teigia, kad jis
atsitrenkė į automobilį stovintį ne žaliojoje vejoje, bet važiuojamojoje kelio
dalyje bei tai, jog įvykis įvyko todėl, kad po įvykio praėjus 5-7 minutėms ant
važiuojamosios kelio dalies stovintis automobilis ŠKODA FABIA sukėlė papildomą
pavojų eismui, tokios kliūties jis negalėjo numatyti iš anksto, tačiau šie
nuteistojo teiginiai iš esmės prieštarauja aukščiau išvardintiems įrodymams bei
Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertizės aktui, kuriame konstatuota, kad
buvusioje kelio eismo situacijoje techniniu požiūriu pagrindinė sąlyga šiam
eismo įvykiui kilti buvo automobilio Volvo V40 valst. Nr. (duomenys
neskelbtini) vairuotojo A. D. veiksmai – laiku
nesumažino vairuojamos transporto priemonės greičio ir saugiai neapvažiavo
kliūties (priverstinai sustojusio ir dėl to kelio važiuojamosios dalies antroje
eismo juostoje stovinčio automobilio Škoda Fabia valst. Nr. (duomenys
neskelbtini)) (b. l. 107-109). Be kita ko, tą aplinkybę, kad M. B. automobilis stovėjo važiuojamojoje kelio dalyje
paneigia ir kelių eismo įvykio vietos apžiūros protokolas, iš kurio matyti, kad
automobilis Škoda Fabia valst. Nr. (duomenys neskelbtini) stovi
praktiškai už kelio ribų, kairėje važiuojamosios dalies pusėje, daugiau kairiu
šonu atsisukęs prieš transporto priemonių judėjimo kryptį (b. l. 4-7). Vertinant
aukščiau išdėstytus įrodymus, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo
nesutikti su apylinkės teismo nuosprendžio motyvais ir išvadomis dėl A. D. kaltės, kad jis vairuodamas automobilį pažeidė kelių
eismo saugumo taisykles, dėl ko įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo nesunkiai sutrikdyta
kito žmogaus sveikata, ir šių duomenų visumos pagrindu, kolegija konstatuoja,
kad baudžiamojoje byloje surinkti įrodymai nenuginčijamai patvirtina nuteistojo
A. D. kaltę padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos
Respublikos BK 281 str. 1 d.
Nuteistojo skunde nurodytas teiginys, kad teismas
nevertino kito eismo įvykio dalyvio M. B. parodymų, kad
nuo tada, kai jo valdomas automobilis apsisuko ir sustojo, kol jo vairuojamas
automobilis atsitrenkė į jį, praėjo 5-7 minutės ir teigia, kad Kelių eismo
taisyklių 231,1. nustatyta, kad kiekvienas eismo dalyvis, įvykus įvykiui
privalo nedelsdamas sustoti, nesukeldamas papildomo pavojaus eismui, ir
pažymėti eismo įvykio vietą šių taisyklių 97.2 ir 98 punktuose nustatyta
tvarka, atmestinas. Iš liudytojo M. B. parodymų matyti,
kad sustojęs jis iš karto įjungė avarinius žibintus ir galvojo ką daryti bei
tai, kad pro šalį važiavo kiti automobiliai, jo automobilis niekam netrukdė,
tada į jo automobilį atsitrenkė kitas automobilis, ką patvirtino ir liudytoja I. S. ir parodė tai, kad pravažiuoti tarp mašinų buvo
įmanoma, tik ji pabijojo, tačiau ne viena mašina pravažiavo tarp jų. Iš
paminėto akivaizdu, kad įvykis kilo ne todėl, kad M. B. nepatraukė
automobilio, o todėl, kad A. D. laiku nesumažino
vairuojamos transporto priemonės greičio ir saugiai neapvažiavo kliūties
(priverstinai sustojusio ir dėl to kelio važiuojamosios dalies antroje eismo
juostoje stovinčio automobilio Škoda Fabia valst. Nr. (duomenys
neskelbtini)), ką, be kita ko, patvirtino ir ekspertizės aktas (b. l.
107-109).
Apelianto skunde nurodytas teiginys, kad po įvykio vieta nebuvo pažymėta
pagal Kelių eismo taisyklių 97.2 ir 98 p reikalavimus, o įjungtos automobilio
priekinės šviesos, esant blogam matomumui, nebuvo matomos, esant aukščiau
paminėtiems įrodymams, jo kaltės nepaneigia.
Kitas nuteistojo skunde nurodytas teiginys, kad vienareikšmė ekspertizės išvada negali būti
laikoma objektyvia, kai ji padaryta iš medžiagos, kurioje tik iš dalies matoma
eismo įvykio situacija, todėl mano, kad šioje byloje būtina skirti kitą eismo
įvykio ekspertizę ir atkurti eismo įvykį, atmestinas. Pažymėtina tai,
kad ekspertizės išvada, priešingai nei nurodo apeliantas – objektyvi, kadangi
ji siejasi su kitomis byloje nustatytomis aplinkybėmis, t. y. su liudytojų M. B. (b. l. 18, 89-90, 127-128), I. S. (b.
l. 128-129) parodymais, kelių eismo įvykio vietos apžiūros protokolu (b. l.
4-7), dėl to teigti, kad ekspertizės išvada yra neobjektyvi nėra jokio
pagrindo. Be to, atkreiptinas apelianto dėmesys, kad teismas priimdamas
nuosprendį nesirėmė vien šiuo įrodymu, ir kaip matyti iš skundžiamo
nuosprendžio, teismas rėmėsi surinktų duomenų visuma, t. y. teismas įrodymus
vertino neatsietai bet jungdamas juos į loginę grandinę, gretindamas liudytojų
parodymus su byloje esančiais rašytiniais įrodymais.
Dėl paskirtos
bausmės nuteistajam.
Paskirdamas
nuteistajam A. D. baudą, apylinkės teismas vadovavosi
bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, numatytais Lietuvos Respublikos BK 54
str., bausmės skyrimo taisyklėmis, įtvirtintomis Lietuvos Respublikos BK 61 str.
Skiriant bausmę atsižvelgta į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo
laipsnį – neatsargus nusikaltimas, apelianto asmenybę, į tai, kad
nenustatyta nuteistojo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių.
Vertinant A. D. asmenybę – neteistas, administracine tvarka nebaustas,
eismo įvykio metu buvo nesunkiai sužalota jo žmona, ji jokių pretenzijų jam
neturi, padarė vieną neatsargų nusikaltimą.
Atsižvelgiant į
visas minėtas aplinkybes, teismas visiškai teisingai paskyrė A.
D. baudą, jos dydį nustatydamas žymiai mažesnį už vidurkį, arti minimalios
ribos, todėl darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas teisingai
įvertino ne tik nuteistojo padaryto nusikaltimo turinį, bei tinkamai kvalifikavo
jo veiką, bet atsižvelgdamas į nuteistojo asmenybę, padaryto nusikaltimo pobūdį
ir kitas aplinkybes, paskyrė teisingą savo dydžiu ir rūšimi bausmę, todėl
švelninti ją, keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį
apeliacinio skundo argumentais ir motyvais pagrindo nėra.
Teisėjų
kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326
straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,
n u t a r i a:
Nuteistojo A. D. apeliacinį skundą atmesti.
Kolegijos pirmininkas
Vidmantas Mylė
Teisėjai
Virginija Žindulienė
Bronius Zalaga
Kopija tikra
Teisėjas
Vidmantas Mylė
2010-12-16