Administracinė byla Nr. eA-2518-492/2025
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02848-2025-4
Procesinio sprendimo kategorija 8.6.4
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2025 m. rugsėjo 3 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Malijauskienės, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Nepalo Federacinės Demokratinės Respublikos piliečio D. S. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. liepos 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas D. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas, atsakovas) 2025 m. vasario 14 d. sprendimą Nr. 24S52854, kuriuo uždrausta pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus) ir įtrauktas į Šengeno informacinę sistemą perspėjimas dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi (uždrausta atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus) (toliau – ir Sprendimas).
2. Pareiškėjas nurodė, kad ginčijamas Sprendimas buvo priimtas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 133 straipsnio 1 dalies nuostatomis, atsižvelgiant į aplinkybę, jog buvo panaikintas pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir leidimas laikinai gyventi, Leidimas). Pareiškėjas buvo gavęs Leidimą darbo pagrindu, tačiau įmonė, kurioje jis norėjo įsidarbinti, nesuteikė jam darbo vietos. Pareiškėjo teigimu, jis gali pasirinkti, ar pasilikti dirbti pas darbdavį, ar keisti darbdavį bei gauti naują leidimą laikinai gyventi. Įstatymo 133 straipsnis numato atsakovui tik teisę įtraukti asmeniui draudimą atvykti į Lietuvą tuo atveju, kai yra panaikinamas leidimas laikinai gyventi, o ne absoliučią pareigą tai daryti visais atvejais, kai yra panaikinamas Leidimas. Atsakovas visiems asmenims, kuriems buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi, taiko tokio pobūdžio priemones, t. y. draudimą atvykti į Lietuvą ir perspėjimo įtraukimą į Šengeno informacinę sistemą (toliau – ir SIS), nepriklausomai nuo priežasčių, dėl kurių buvo panaikintas Leidimas, nors įstatymas suponuoja pareigą atsakovui priimti motyvuotus sprendimus.
3. Pareiškėjo vertinimu, atsakovas, priimdamas Sprendimą, netinkamai taikė Įstatymą, suabsoliutino savo teisę priimti tokio pobūdžio sprendimus visais atvejais, kai asmeniui panaikinamas leidimas laikinai gyventi. Atsakovas nenustatė pareiškėjo grėsmės Lietuvai ar kitų svarbių priežasčių, dėl kurių jo sprendimas turėtų būti paliktas galioti. Sprendimu pritaikytos priemonės yra neteisingos ir neproporcingos susidariusiai situacijai, o atsakovas peržengė jam suteiktos diskrecijos ribas.
4. Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
5. Atsakovas nurodė, kad Sprendimas buvo priimtas, vadovaujantis Įstatymo 133 straipsnio 1 dalimi, kurioje nurodoma, jog užsieniečiui, kuriam buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi, gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Sprendimas priimtas po to, kai Departamentas panaikino pareiškėjui išduotą Leidimą, nes vykdant užsieniečių kontrolę buvo nustatyta, kad pareiškėjas neatvyko dirbti į mažąją bendriją (toliau – ir MB) „Rikas“ (toliau – ir Bendrovė), kuri teikė tarpininkavimo raštą dėl pareiškėjo darbo Lietuvoje. Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjui leidimas laikinai gyventi buvo išduotas darbo Bendrovėje pagrindu, tačiau pareiškėjas, 2023 m. birželio 28 d. per Nepalo išorės paslaugų teikėją atsiėmęs leidimą laikinai gyventi, į Lietuvos Respubliką neatvyko ir darbo sutarties su Bendrove nesudarė, Departamentas sprendė, kad pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, todėl 2024 m. sausio 18 d. priėmė sprendimą Nr. 24S21492, kuriuo panaikino pareiškėjui išduotą Leidimą (tolau – ir Sprendimas dėl Leidimo panaikinimo).
6. Panaikinęs Leidimą ir nenustatęs pareiškėjo Lietuvos Respublikos sienos kirtimo atvejų bei kitų darbo sutarčių su Lietuvos Respublikos darbdaviais, Departamentas vertino, kad pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, ir taip savo nesąžiningais veiksmais, pažeisdamas Lietuvos Respublikos teisės aktus, piktnaudžiavo migracijos procedūromis ir todėl, vadovaudamasis Įstatymo 133 straipsnio 1 dalimi, priėmė ginčijamą Sprendimą.
7. Atsakovas pažymėjo, kad Sprendimas priimtas, be kita ko, vadovaujantis Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 ,,Dėl Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos patvirtinimo“ (toliau – ir Kriterijų vertinimo tvarka) 14 punktu, kuris numato, kad užsieniečiui, kurio leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje buvo panaikintas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte ir 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytu pagrindu (duomenys, kuriuos asmuo pateikė, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės), nustatomas 3 metų draudimo atvykti laikotarpis, kuris vertintinas kaip proporcingas ir atitinkantis Kriterijų vertinimo tvarkoje įtvirtintas nuostatas. Atsakovo teigimu, Sprendime nurodytais veiksmais pareiškėjas apėjo nacionalinę teisę dėl atvykimo į Europos Sąjungos valstybių narių teritoriją ar buvo joje, todėl jis ir ateityje gali nesąžiningu būdu siekti atvykti ir pasilikti kitose Šengeno valstybėse, piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių atvykimu, buvimu ir gyvenimu Šengeno erdvėje, dėl to buvo pagrindas įvesti įspėjimą į SIS dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi į kitas Europos Sąjungos ir Šengeno valstybes.
8. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad nors pareiškėjas dirbti į Lietuvą taip ir neatvyko, tačiau jau nebegaliojantis Lietuvos Respublikoje išduotas leidimas laikinai gyventi buvo gautas iš Lietuvos Respublikos ambasados Jungtinėje Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystėje, taigi pareiškėjas naudojosi išduotu Leidimu ne darbui Lietuvoje, o kaip galimybe atvykti į Šengeno erdvę. Nustatytos aplinkybės sudarė pagrindą vertinti, kad pareiškėjas neteisėtai naudojasi Lietuvoje išduotu Leidimu, todėl nėra pagrindo teigti, jog nenustatyti jokie pareiškėjo neteisėti veiksmai, kurie sudarytų pagrindą palikti galioti Sprendimą.
9. Atsakovas laikėsi pozicijos, kad jis turėjo pagrindą nustatyti pareiškėjui papildomas priemones, t. y. ne tik uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvą bet ir įvesti perspėjimą į SIS, kurį Departamentas susiejo su Sprendime nurodytais pagrindais, suabejojęs pareiškėjo patikimumu, ir esant pagrindui manyti, kad pareiškėjas gali nesąžiningai siekti atvykti bei pasilikti kitose Šengeno valstybėse, piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių atvykimu, buvimu ir gyvenimu Šengeno erdvėje. Sprendimas pagrįstas objektyviais Departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, pateiktos išsamios ir motyvuotos išvados, Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, jos susietos su taikomomis teisės normomis, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, todėl Sprendimas atitinka tiek Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ), tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus.
II.
10. Regionų administracinis teismas 2025 m. liepos 29 d. sprendimu atmetė pareiškėjo D. S. skundą.
11. Teismas nurodė, kad Departamento Sprendimu nuspręsta panaikinti pareiškėjui išduotą Leidimą, nes duomenys, kuriuos jis pateikė, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės; darbo sutartis su pareiškėju nebuvo sudaryta. Sprendimas priimtas, vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 50 straipsnio 1 dalies 6 punktu. Sprendimu uždrausta pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus) ir įtrauktas į SIS perspėjimas dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi Europos Sąjungos ir Šengeno valstybių teritorijoje nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus).
12. Teismas pažymėjo, kad Įstatymas suteikia atsakovui diskreciją spręsti, ar konkrečiu atveju, panaikinus leidimą laikinai gyventi, yra būtina uždrausti užsieniečiui atvykti, t. y. Įstatymas nenumato imperatyvo, esant panaikintam leidimui laikinai gyventi, priimti sprendimą uždrausti užsieniečiui atvykti.
13. Teismas nustatė, kad Sprendimas buvo priimtas atsižvelgiant į tai, jog yra priimtas sprendimas panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi, į tai, jog duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės; Sprendime nurodyta, kad yra pagrindas daryti pagrįstą išvadą, jog pareiškėjas ateityje gali nesąžiningu būdu siekti atvykti ir pasilikti kitose Šengeno valstybėse, piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių atvykimu, buvimu ir gyvenimu Šengeno erdvėje.
14. Teismas akcentavo, kad nors aplinkybė, jog tais atvejais, kai pareiškėjas, gavęs leidimą laikinai gyventi darbo pagrindu, apskritai nepradėjo dirbti įmonėje, tarpininkavusioje dėl Leidimo išdavimo, savaime nepatvirtina, jog pareiškėjas, kreipdamasis į atsakovą dėl Leidimo išdavimo, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, tačiau atsakovas pagrįstai padarė išvadą, kad pareiškėjas gali ateityje nesąžiningu būdu siekti atvykti ir pasilikti Šengeno valstybėse. Iš bylos duomenų matyti, kad Lietuvos Respublikos ambasada Jungtinėje Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystėje Departamentui perdavė negaliojantį Leidimą, kuris buvo išduotas pareiškėjui. Teismo vertinimu, ši aplinkybė patvirtina, kad pareiškėjas piktnaudžiavo migracijos procedūromis ir turėdamas išduotą Leidimą vyko į kitas Šengeno erdvės valstybes, kas leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjas tikėjosi su negaliojančiu Leidimu gyventi Šengeno erdvės valstybėse. Pareiškėjas nebandė atvykti į Lietuvą, vėl įsidarbinti, prašyti išduoti kitą leidimą laikinai gyventi ir teisėtai būti / apsigyventi bei dirbti Lietuvos Respublikoje. Taigi pareiškėjas neteisėtai naudojosi Lietuvoje išduotu Leidimu ir vyko į Jungtinę Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystę. Teismas sprendė, kad atsakovas, priimdamas Sprendimą, tinkamai ir pagrįstai vertino galimą pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmę, kuri nagrinėjamu atveju ir pasitvirtino. Pareiškėjas neteisėtai ir piktnaudžiaudamas migracijos procedūromis atvyko į Šengeno erdvę, todėl, atsižvelgiant į perspektyvinį aspektą, pareiškėjui Sprendimu nustatyti ribojimai yra pagrįsti ir proporcingi.
15. Teismas darė išvadą, kad Departamentas Sprendimu pagrįstai ir teisėtai uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvą ir įtraukė į SIS perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi Europos Sąjungos ir Šengeno valstybių teritorijoje. Sprendime įvertintos pareiškėjo individualios aplinkybės, Sprendimas atitinka VAĮ 10 straipsnyje individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, pateikti motyvai yra aiškūs ir pakankami, todėl nėra teisinio pagrindo panaikinti atsakovo Sprendimą.
III.
16. Pareiškėjas D. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. liepos 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo jo skundą tenkinti, bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjas kartu su apeliaciniu skundu pateikia naujus įrodymus – kelionės bilieto ir paso nuotraukas su vertimais.
17. Pareiškėjo teigimu, teismas netinkamai taikė Įstatyme ir 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (ES) 2018/1861 dėl Šengeno informacinės sistemos (SIS) sukūrimo, eksploatavimo ir naudojimo patikrinimams kertant sieną, kuriuo iš dalies keičiama Konvencija dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo ir iš dalies keičiamas bei panaikinamas Reglamentas (EB) Nr. 1987/2006 (toliau – ir SIS reglamentas) įtvirtintas teisės normas, bylą išnagrinėjo paviršutiniškais, nepasisakė dėl teisės normų, kurios reglamentuoja perspėjimo įtraukimą į SIS.
18. Pareiškėjas nurodo, kad atsakovas Sprendimą priėmė vadovaudamasis tik aplinkybe, jog buvo panaikintas pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi, tačiau vien Leidimo panaikinimas negali lemti sprendimo dėl draudimo atvykti ir apsigyventi Lietuvoje bei perspėjimo įtraukimo į SIS priėmimą. Pareiškėjas pažymi, kad nors teismas sprendime rėmėsi atsakovo Sprendimu dėl Leidimo panaikinimo, tačiau teismas nevertino šio sprendimo turinio, t. y. teismas nevertino, kokie pareiškėjo pateikti duomenys, siekiant gauti Leidimą, neva neatitiko tikrovės. Pareiškėjas teismui buvo nurodęs, kad neatliko jokių neteisėtų veiksmų, pareiškėjas tik kreipėsi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pildydamas prašymą nurodė visą tuo metu aktualią informaciją, todėl nėra aišku, kuo remdamasis teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas teikė tikrovės neatitinkančius duomenis.
19. Pareiškėjas pažymi, kad jis buvo atvykęs į Lietuvą per Daniją, tačiau darbdavys nesuteikė jam darbo vietos. Pareiškėjas nemoka lietuvių kalbos, todėl jo galimybės domėtis Bendrovės vykdoma veikla ir jos ketinimu įdarbinti pareiškėją yra ribotos. Atsakovas priėmė Sprendimą tik remdamasis formaliais pagrindais, o teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, teismas nebuvo aktyvus, sprendime nurodomos nustatytos faktinės aplinkybės prieštarauja byloje esantiems įrodymams.
20. Pareiškėjo teigimu, atsakovas suabsoliutino savo teisę priimti sprendimą uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvą ir kitas Europos Sąjungos šalis, nes įstatymas numato tik teisę, o ne pareigą visais atvejais, kai panaikinamas leidimas laikinai gyventi, nustatyti minėtą ribojimą. Atsakovas nenustatė pareiškėjo grėsmės Lietuvai ar kitų svarbių priežasčių, dėl kurių atsakovo Sprendimas galėtų likti galioti. Pareiškėjas nesiekė apeiti migracijos sistemos ir teisės aktų reikalavimų, neteikė tikrovės neatitinkančių duomenų, todėl Sprendimas nėra proporcingas, priimtas peržengus atsakovo diskrecijos ribas.
21. Pareiškėjo vertinimu, atsakovas taip pat net neturėjo teisės priimti sprendimą dėl perspėjimo įtraukimo dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi Europos Sąjungos ir Šengeno valstybių teritorijoje, nes nebuvo nustatyta jokia grėsmė, kurią galėtų sukelti pareiškėjas ir kuri būtų proporcinga nustatytam ribojimui.
22. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.
23. Atsakovo teigimu, teismas tinkamai vadovavosi suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, išsamiai išnagrinėjo individualias bylos aplinkybes ir byloje esančius įrodymus bei priėmė motyvuotą ir pagrįstą sprendimą.
24. Atsakovas pažymi, kad nors pareiškėjas teigė atvykęs į Lietuvą per Daniją, tačiau pateiktoje kelionės bilieto nuotraukoje nesimato datos, todėl toks įrodymas nepatvirtina, jog pareiškėjas būtent 2023 m. lapkričio 29 d. atvyko iš Kopenhagos į Vilnių, taip pat, kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas nebandė atvykti į Lietuvą, vėl įsidarbinti, prašyti išduoti kitą leidimą laikinai gyventi ir teisėtai būti / apsigyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje; pareiškėjas neteisėtai naudojosi Lietuvoje išduotu Leidimu ir vyko į Jungtinę Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystę.
25. Atsakovas dėl pareiškėjo teiginių, kad jis (pareiškėjas) neatliko jokių neteisėtų veiksmų, nurodo, kad panaikinus leidimą laikinai gyventi pareiškėjas turėjo pareigą išvykti ne tik iš Lietuvos Respublikos, bet ir iš Šengeno zonos, jei kita valstybė nebuvo suteikusi jam leidimo atvykti ir gyventi ar išdavusi vizą (pareiškėjas tokių įrodymų nepateikė). Pareiškėjas, neįgijęs laisvo judėjimo teisės Šengeno erdvėje ir joje būdamas, pažeidė galiojančius įstatymus ir piktnaudžiavo migracijos procedūromis.
26. Atsakovas nurodo, kad Departamentas neturi pareigos aiškintis aplinkybes, ar tarpininkaujanti įmonė iš tiesų ketino įdarbinti pareiškėją. Departamentas negali numatyti aplinkybių, dėl kurių pareiškėjas galėtų neįsidarbinti, o Bendrovę, kaip ir pareiškėją, patikrina teisės aktų nustatyta tvarka, ar jie abu atitinka formalius Įstatymo reikalavimus. Atsakovo teigimu, būtent pareiškėjui tenka pareiga pagrįsti, kad jis atvyko į Lietuvą įsidarbinti, tačiau tai neįvyko dėl darbdavio atsisakymo jį įdarbinti. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, kad Departamentas nepagrįstai priėmė Sprendimą dėl Leidimo panaikinimo, ir todėl nebuvo pagrindo priimti ginčijamą Sprendimą.
27. Atsakovas laikosi pozicijos, kad jis turėjo pagrindą uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką ir nustatyti papildomą priemonę, t. y. perspėjimo įvedimą į SIS, kurį Departamentas susiejo su Sprendime nurodytais pagrindais, suabejojęs pareiškėjo patikimumu ir esant pagrindui manyti, jog pareiškėjas gali nesąžiningai siekti atvykti ir pasilikti kitose Šengeno valstybėse, piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių atvykimu, buvimu ir gyvenimu Šengeno erdvėje.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
28. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo netenkintas pareiškėjo Nepalo Federacinės Demokratinės Respublikos piliečio D. S. skundo reikalavimas panaikinti Departamento Sprendimą, kuriuo uždrausta pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus) ir įtrauktas į SIS perspėjimas dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi (uždrausta atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus), pagrįstumo ir teisėtumo.
29. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas pateikė Departamentui prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi darbo Bendrovėje pagrindu. Departamentas 2023 m. birželio 6 d. sprendimu išdavė pareiškėjui Leidimą Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu; Leidimas pareiškėjui buvo įteiktas 2023 m. birželio 28 d. per išorės paslaugų tiekėją Nepale.
30. Departamentas nustatė, kad . Patikrinus VSATIS duomenis, nebuvo rasta duomenų apie pareiškėjo Lietuvos Respublikos sienos kirtimus. Departamentas 2024 m. sausio 18 d. priėmė sprendimą, kuriuo panaikino pareiškėjui išduotą Leidimą tuo pagrindu, kad pareiškėjas, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, pateikė duomenis, neatitinkančius tikrovės, ir su pareiškėju nebuvo sudaryta darbo sutartis (Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 6 punktų, 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindai).
31. Departamentas, atsižvelgdamas į faktines aplinkybes, sudariusias pagrindą panaikinti pareiškėjui išduotą Leidimą, į tai, kad pareiškėjas savo nesąžiningais veiksmais, pažeisdamas Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus, piktnaudžiavo migracijos procedūromis, ginčijamu Sprendimu nustatė pareiškėjui draudimą 3 metus atvykti į Lietuvos Respubliką. Atsakovas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nes yra priimtas sprendimas panaikinti leidimą laikinai gyventi, taip pat į tai, kad duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė, norėdamas gauti Leidimą, neatitinka tikrovės, padarė išvadą, kad pareiškėjas ir ateityje gali nesąžiningu būdu siekti atvykti ir pasilikti kitose Šengeno valstybėse, piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusioms su užsieniečių atvykimu, buvimu ir gyvenimu Šengeno erdvėje, bei, siekdamas užkirsti kelią nesąžiningiems, nepatikimiems ir piktnaudžiaujantiems užsieniečiams atvykti į Šengeno erdvę, nusprendė įvesti į SIS perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 metus nuo Sprendimo priėmimo dienos. Ginčijamas Sprendimas buvo priimtas, vadovaujantis Įstatymo 133 straipsnio 1 dalimi, SIS reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punktu ir 2 dalies c punktu, Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 „Dėl Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir NAS taisyklės), 15 punktu ir Kriterijų vertinimo tvarkos 14 punktu.
32. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad Departamentas Sprendimu pagrįstai ir teisėtai uždraudė pareiškėjui 3 metus atvykti į Lietuvos Respubliką ir įvedė į SIS persėjimą dėl draudimo pareiškėjui 3 metus atvykti ir apsigyventi į kitas Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijas, skundžiamu sprendimu atmetė pareiškėjo skundą.
33. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad teismas visapusiškai neištyrė visų su byla susijusių aplinkybių, suabsoliutino atsakovo diskrecijos teisę uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką visais atvejais, kai yra panaikinamas Leidimas, netinkamai įvertino atsakovo teisę priimti sprendimą dėl perspėjimo įraukimo į SIS nesant nustatytos pareiškėjo keliamos grėsmės.
34. Pareiškėjas kartu su apeliaciniu skundu pateikia naujus įrodymus – kelionės bilieto ir paso nuotraukas su vertimais, kurie, pareiškėjo teigimu, patvirtina, kad jis 2023 m. lapkričio 29 d. atvyko į Lietuvą iš Kopenhagos.
35. Vertindama pareiškėjo kartu su apeliaciniu skundu pateiktus įrodymus teisėjų kolegija pažymi, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalimi pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina; teismas taip pat gali tirti įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė tirti; nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tiktai tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; kt.).
36. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į ABTĮ 142 straipsnio 3 dalies nuostatas, nutaria nevertinti pareiškėjo kartu su apeliaciniu skundu pateiktų naujų įrodymų. Pareiškėjas nepateikė prašymo pridėti šiuos naujus įrodymus prie bylos ir nenurodė priežasčių, kodėl minėti įrodymai negalėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, kuris pareiškėjo skundą nagrinėjo iš esmės. Pareiškėjui buvo sudaryta galimybė įrodymus ir paaiškinimus teikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, todėl pareiškėjui tinkamai nepagrindus, kodėl būtina tokius įrodymus pridėti prie bylos apeliaciniame procese, teisėjų kolegija nutaria nevertinti pareiškėjo pateiktų naujų įrodymų.
37. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
Dėl draudimo atvykti
38. Įstatymo 133 straipsnio, reglamentuojančio draudimą atvykti į Lietuvos Respubliką, 1 dalyje nustatyta, kad užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas, gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui.
39. Kriterijų vertinimo tvarkos 11 punktas nustato, kad, priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje ar jis buvo panaikintas, atsižvelgiama: į pagrindą, dėl kurio buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas; esamus šeiminius, socialinius, ekonominius ir kitus užsieniečio ryšius su Lietuvos Respublika; tai, ar per pastaruosius vienerius metus iki sprendimo atsisakyti išduoti leidimą gyventi ar jį panaikinti priėmimo dienos: jau buvo atsisakyta užsieniečiui išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas; užsieniečiui buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta, jis buvo neįleistas, įpareigotas išvykti, grąžintas, išsiųstas ar neteisėtai išvyko (11.1–11.3 p.). Pagal Kriterijų vertinimo tvarkos 14 punktą užsieniečiui, kurio leidimas gyventi buvo panaikintas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1, 2 (pagal 35 straipsnio 1 dalies 2 arba 8 punktą), 3 punkte arba 54 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytais pagrindais, nustatomas 3 metų draudimo atvykti laikotarpis.
40. Aiškindamas Įstatymo 133 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi nuoseklios pozicijos, kad Įstatymo leidėjo panaudotas žodis „gali būti“ reiškia, kad ne visais atvejais uždraudžiama užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kai jam panaikinamas leidimas laikinai gyventi (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. lapkričio 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2378-575/2024, 2024 m. lapkričio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2511-602/2024; kt.). Vien tai, jog užsieniečiui buvo panaikintas jam išduotas leidimas (nuolat ar laikinai) gyventi Lietuvoje, Departamentui nesukuria pagrindo elgtis imperatyviai ir kiekvienu atveju priimti sprendimą uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvą. Departamentui yra suteikta diskrecija spręsti dėl tokio sprendimo priėmimo, tačiau šios institucijos diskrecija spręsti dėl sprendimo uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvą priėmimo bei nustatyti užsieniečiui draudimo atvykti į Lietuvą trukmę yra apribota įpareigojimu kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgti į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes, kurios yra detalizuotos Kriterijų vertinimo tvarkoje. Departamentas, atlikdamas šį vertinimą, vadovaudamasis konstitucinio atsakingo valdymo bei viešojo administravimo principais, turi atsižvelgti į Įstatymo tikslus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. liepos 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1909-662/2024, 2024 m. rugsėjo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2194-575/2024, 2024 m. spalio 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2335-789/2024, 2024 m. lapkričio 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2378-575/2024; kt.).
41. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi nuoseklios praktikos, kad tuo atveju, kai institucijoms yra suteikta gana plati veikimo laisvė (diskrecija), įgyvendinant tam tikras teisės normas arba vykdant politiką tam tikroje srityje, teismai nagrinėja, ar viešojo administravimo subjektas, įgyvendindamas savo diskreciją, nepadarė aiškios (aplinkybių vertinimo ir teisės taikymo) klaidos, nepiktnaudžiavo įgaliojimais (valdžia), akivaizdžiai neperžengė diskrecijos ribų, ar laikėsi procedūrinių taisyklių, ar tikslios faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiamas ginčytinas pasirinkimas, ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-2286/2012, 2012 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-2952/2012, 2014 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-435/2014, 2024 m. lapkričio 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2378-575/2024; kt.).
42. Ginčijamo Sprendimo turinys patvirtina, kad pareiškėjui buvo uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metams, kadangi buvo priimtas Sprendimas dėl Leidimo panaikinimo, kuriuo, vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 6 punktais, taip pat Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu, padaryta išvada, kad duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės; su pareiškėju nesudaryta darbo sutartis. Pagal bylos faktines aplinkybes, pareiškėjui Leidimas buvo išduotas darbo Bendrovėje pagrindu, tačiau pareiškėjas dirbti į Bendrovę neatvyko, darbo sutarties su Bendrove nesudarė.
43. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra pažymėta, jog tai, kad pareiškėjas, gavęs leidimą laikinai gyventi darbo pagrindu, apskritai nepradėjo dirbti įmonėje, tarpininkavusioje dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, taip pat duomenys dėl pareiškėjui mokėto / nemokėto darbo užmokesčio ir jo dydžio savaime nepatvirtina, jog pareiškėjas, kreipdamasis į atsakovą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis (žr., pvz., 2024 m. lapkričio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2438-415/2024, 2025 m. vasario 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1282-575/2025, 2025 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1560-1188/2025; 2025 m. gegužės 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1881-525/2025; 2025 m. rugpjūčio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2363-502/2025; kt.).
44. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į aptartą teismų praktiką, vien aplinkybė, kad pareiškėjas nesudarė darbo sutarties su jį kvietusiu darbdaviu ir nepradėjo dirbti, vienareikšmiškai nepatvirtina pareiškėjo piktnaudžiavimo fakto.
45. Pažymėtina, kad aplinkybė, jog pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi buvo gautas iš Lietuvos Respublikos ambasados Jungtinėje Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystėje, nes pareiškėjas juo (Leidimu) pasinaudojo kaip galimybe atvykti į Šengeno erdvę, nebuvo žinoma ginčijamo Sprendimo priėmimo metu ir ja nebuvo grindžiamas atsakovo Sprendimas. Minėta aplinkybė buvo nurodyta atsakovo atsiliepime į pareiškėjo skundą, o pirmosios instancijos teismas, iš esmės vadovaudamasis tik šia aplinkybe, grindė išvadą dėl pareiškėjo piktnaudžiavo migracijos procedūromis. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad pagal administracinių teismų praktiką administracinio akto priėmimo motyvai pagal įstatymą privalo būti nurodomi pačiame administraciniame akte. Skundžiamo sprendimo priėmimo motyvų nurodymas teismo proceso metu neturi būti vertinamas ir nedaro įtakos nemotyvuoto sprendimo teisėtumui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A502-940/2013; 2015 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1-502/2015). Teismas nėra įgalintas atsižvelgti į skundžiamų teisės aktų priėmimo pagrindų papildymus, teikiamus atsiliepimų ar kitokių procesinių veiksmų metu, jei tie papildymai savo esme yra visiškai nauji teisės aktų priėmimo pagrindimo pagrindai. Priešingu atveju teisminės gynybos besikreipusiam asmeniui taptų sunku apsiginti, o teismui – apibrėžti bylos nagrinėjimo ribas bei priimti sprendimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1068/2014; 2021 m. liepos 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1668-789/2021).
46. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju be faktų, kad pareiškėjas neatvyko dirbti į Bendrovę ir nesudarė su ja darbo sutarties, kad kitose Lietuvos Respublikos įmonėse šiuo metu nedirba, Sprendime nėra nurodyta daugiau aplinkybių nei pateikta argumentų, pagrindžiančių, kad pareiškėjas, teikdamas prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, sąmoningai teikė tikrovės neatitinkančius duomenis. Byloje nėra kvestionuojami faktai, kuriais remiantis buvo priimtas sprendimas panaikinti pareiškėjui Leidimą, tačiau jų nesiejant su konkrečiais pareiškėjo valiniais veiksmais, teisėjų kolegija neturi pagrindo minėtų faktų vertinti kaip pareiškėjo sąmoningų veiksmų teikiant tikrovės neatitinkančią informaciją, siekiant gauti Leidimą. Nenustačius minėtos aplinkybės, vertintina, kad nėra pagrindo taikyti Įstatymo 133 straipsnio 1 dalyje numatytų pasekmių – draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką, susiklosčiusios faktinės aplinkybės taip pat vertintinos, kaip neatitinkančios Kriterijų vertinimo tvarkos 14 punkto taikymo sąlygų, kai asmeniui taikomas 3 metų draudimo atvykti laikotarpis.
47. Byloje nėra duomenų, kad per pastaruosius vienerius metus iki Sprendimo dėl Leidimo panaikinimo priėmimo dienos pareiškėjui jau buvo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi ar jis buvo panaikintas, pareiškėjui buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta, jis buvo neįleistas, įpareigotas išvykti, grąžintas, išsiųstas ar neteisėtai išvyko. Taigi nėra pakankamo ir objektyvaus pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas piktnaudžiavo migracijos procedūromis. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju pareiškėjui nustatytas 3 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis nelaikytinas proporcingu, atitinkančiu Kriterijų vertinimo tvarkoje įtvirtintus kriterijus.
48. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad ginčijamo Sprendimo dalis dėl draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus) nelaikytina proporcinga, todėl ji neatitinka VAĮ 10 straipsnio reikalavimų ir yra naikintina.
Dėl perspėjimo įvedimo į SIS
49. Sprendimu taip pat buvo nuspręsta į Šengeno informacinę sistemą įtraukti perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi 3 metus nuo sprendimo priėmimo dienos. Sprendimas dėl perspėjimo įvedimo į SIS buvo priimtas vadovaujantis SIS reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punktu ir 2 dalies c punktu bei NAS taisyklių 15 punktu.
50. Pagal NAS taisyklių 15 punktą duomenys iš sąrašo teikiami SIS, jeigu sprendimas uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kurio pagrindu duomenys įrašyti į sąrašą, atitinka SIS reglamento 24 ir 25 straipsniuose nustatytus pagrindus.
51. SIS reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punkte yra nustatyta, kad valstybės narės įveda perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, kai tenkinama viena iš šių sąlygų: valstybė narė, remdamasi individualiu vertinimu, kuris apima atitinkamo trečiosios šalies piliečio asmeninių aplinkybių vertinimą bei draudimo atvykti ir apsigyventi padarinius, yra nusprendusi, kad to trečiosios šalies piliečio buvimas jos teritorijoje kelia grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar nacionaliniam saugumui, ir todėl valstybė narė, laikydamasi savo nacionalinės teisės, yra atitinkamai priėmusi teismo ar administracinį sprendimą drausti atvykti ir apsigyventi bei yra pateikusi nacionalinį perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi. Pagal SIS reglamento 24 straipsnio 2 dalies c punktą, situacijos, kurioms taikomas 1 dalies a punktas, susidaro, kai trečiosios šalies pilietis apėjo ar bandė apeiti Sąjungos ar nacionalinę teisę dėl atvykimo į valstybių narių teritoriją ir buvimo joje. SIS reglamento 21 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad prieš įvesdamos perspėjimą ir nuspręsdamos pratęsti perspėjimo galiojimo laikotarpį, valstybės narės nustato, ar atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, kad perspėjimas būtų įvestas į SIS.
52. Teisėjų kolegija, vertindama atsakovo nurodytą būtinybę įvesti perspėjimą į SIS (atsakovui nustačius, kad duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės; su pareiškėju nebuvo sudaryta darbo sutartis, o tai, atsakovo vertinimu, reiškia, kad ir ateityje pareiškėjas gali nesąžiningu būdu siekti atvykti ir pasilikti kitose Šengeno valstybėse, piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusioms su užsieniečių atvykimu, buvimu ir gyvenimu Šengeno erdvėje), pažymi, jog nei Įstatymo 133 straipsnio 1 dalyje ir ją įgyvendinančiuose teisės aktuose, nei SIS reglamento 24 straipsnyje nėra numatytas besąlyginis draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką bei perspėjimo į SIS įvedimas tuo atveju, jeigu užsieniečiui buvo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ar toks leidimas buvo panaikintas.
53. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad vien SIS reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punkte nustatyta sąlyga savaime nėra pagrindas įvesti į SIS perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, nes prieš tai valstybės narės įpareigotos nustatyti, ar individualus atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, kad perspėjimas būtų įvestas į SIS, vadovaujantis SIS reglamento 21 straipsnio 2 dalyje (proporcingumo) ir 24 straipsnio 2 dalyje (išskirtų atvejų) nustatytais kriterijais, taip pat nustatyti, ar nėra priežasčių neįvesti perspėjimo, ir motyvuoti tokį administracinį sprendimą (žr., pvz., 2023 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2450-624/2023).
54. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija išaiškino, kad sprendimas uždrausti trečiosios šalies piliečiui atvykti į Lietuvos Respubliką tam tikrą laikotarpį, neturi tapti automatiniu pagrindu įvesti perspėjimą į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą. Prieš įvedant tokį perspėjimą, kompetentingoms institucijoms tenka pareiga nustatyti, ar tas atvejis yra adekvatus, atitinkamas ir pakankamai svarbus, kad pateisintų perspėjimo įvedimą, atsižvelgiant į jo poveikį atitinkamo asmens teisėms, bei pateikti tai pagrindžiančius argumentus. Kitaip tariant, kompetentingos institucijos pirmiausia turi įvertinti į SIS įvedamų perspėjimų atitiktį proporcingumo principui, leidžiančiam užtikrinti subalansuotą santykį tarp siekiamo bendrojo intereso tikslo, t. y. nacionalinio saugumo apsaugos, ir tam tikros asmens teisės ribojimo, kurį nulemtų perspėjimo įvedimas į SIS. Vertinant perspėjimo įvedimo į SIS proporcingumą, būtina pagrįstai pasverti visus kiekvienoje konkrečioje situacijoje esamus interesus ir teises. Šiame kontekste gali būti reikšmingos aplinkybės, susijusios su atitinkamo asmens gyvenimo Lietuvos Respublikoje ar kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse teisėtumu ir trukme, tokio asmens šeimos, kultūriniais ir socialiniais ryšiais valstybėse narėse bei kilmės šalyje, asmens vykdoma profesine veikla, disponuojamu nekilnojamuoju turtu ir panašiai (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2024 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1044-789/2024).
55. Teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjamu atveju atsakovas nėra priėmęs administracinio sprendimo, kad pareiškėjo buvimas Lietuvoje kelia grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės ar nacionaliniam saugumui dėl to, kad pareiškėjas apėjo ar bandė apeiti Europos Sąjungos ar nacionalinę teisę dėl atvykimo į Lietuvos teritoriją ir buvimo joje, Sprendime taip pat nėra individualizuotų, objektyviais duomenimis grįstų motyvų, kodėl pareiškėjo atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus ir todėl perspėjimas dėl draudimo atvykti ir apsigyventi turėtų būti įvestas į SIS. Teisėjų kolegijos vertinimu, Sprendime nėra motyvų ir dėl į SIS įvesto perspėjimo proporcingumo, pagrįsto individualiu vertinimu, kuris apima trečiosios šalies piliečio (pareiškėjo) asmeninių aplinkybių bei draudimo atvykti ir apsigyventi padarinių vertinimą.
56. Akcentuotina, kad Departamento sprendimai, kuriuose nėra motyvų, pagrindžiančių konkretaus atvejo atitiktį aptartiems kriterijams, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstami kaip neatitinkantys VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktų, įtvirtinančių imperatyvą administraciniame sprendime nurodyti jo teisinį ir faktinį pagrindą ar kitas administraciniam sprendimui įtakos turėjusias aplinkybes bei administracinio sprendimo motyvus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2450-624/2023, 2024 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1003-624/2024; 2025 m. sausio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1357-525/2025; 2025 m. gegužės 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1881-525/2025; kt.).
57. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad ginčijamo Sprendimo dalis įvesti į SIS perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi nelaikytina proporcinga, ji neatitinka VAĮ 10 straipsnio, SIS reglamento 21 straipsnio reikalavimų, todėl yra naikintina.
58. Apibendrindama nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė ir įvertino bylos faktines aplinkybes ir taikė teisės aktų normas, nesivadovavo aktualia teismų praktika, todėl yra pagrindas tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą, panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo panaikinti Departamento Sprendimą.
59. ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 41 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Jeigu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylinėjimosi išlaidų nepaskirsto, šį klausimą išsprendžia pirmosios instancijos teismas paprastai rašytinio proceso tvarka priimdamas nutartį.
60. Pagal byloje pateiktus duomenis pareiškėjas yra sumokėjęs 11,25 Eur žyminį mokestį už apeliacinį skundą ir 22,50 Eur – už skundą, paduotą pirmosios instancijos teismui. Taip pat pareiškėjas už skundo pirmosios instancijos teismui parengimą patyrė 260 Eur išlaidas už teisines paslaugas. Apeliacinės instancijos teisme priėmus pareiškėjui palankų sprendimą, pareiškėjui atlygintinos išlaidos, turėtos bylą išnagrinėjus apeliacinės ir pirmosios instancijos teismuose (iš viso 293,75 Eur). Atsižvelgiant į tai, kad patirtos bylinėjimosi išlaidos yra pagrįstos, neviršija rekomenduojamų dydžių, jos priteistinos pareiškėjui iš atsakovo.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 40–41 straipsniais, teisėjų kolegija
n u s p r e n d ž i a:
Pareiškėjo Nepalo Federacinės Demokratinės Respublikos piliečio D. S. apeliacinį skundą tenkinti.
Regionų administracinio teismo 2025 m. liepos 29 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.
Pareiškėjo Nepalo Federacinės Demokratinės Respublikos piliečio D. S. skundą tenkinti.
Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2025 m. vasario 14 d. sprendimą Nr. 24S52854.
Priteisti pareiškėjui Nepalo Federacinės Demokratinės Respublikos piliečiui D. S. iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 293,75 Eur (du šimtus devyniasdešimt tris eurus 75 centus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.
Sprendimas neskundžiamas.
Teisėjai Jolanta Malijauskienė
Dainius Raižys
Virginija Volskienė