Civilinė byla Nr. 2A-687-186/2015

Teisminio proceso Nr. 2-58-3-00070-2014-2

Procesinio sprendimo kategorija 2.5.8.8.; 2.5.18.1.; 3.2.4.4.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gruodžio 28 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisbėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Konstantino Gurino, Nijolės Piškinaitės ir Egidijaus Žirono (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Rusijos Federacijoje registruoto juridinio asmens „Krovlia profi“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2015 m. vasario 12 d. galutinio sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-358-267/2015 pagal ieškovo Rusijos Federacijoje registruoto juridinio asmens „Krovlia profi“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Zindra“ dėl skolos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas Rusijos Federacijoje įregistruotas juridinis asmuo „Krovlia profi“ (toliau – ir ieškovas, apeliantas) kreipėsi į teismą dokumentinio proceso tvarka, prašydamas jam iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Zindra“ (toliau – ir atsakovas) priteisti 97 000 Eur, taikyti restituciją, priteisiant atsakovui iš ieškovo pagal 2013 m. sausio 25 d. sutartį Nr. 01/13 RUS-EUR parduotas prekes, taip priteisti ieškovui iš atsakovo 8,75 procentų dydžio procesines palūkanas.

Byloje nustatyta, kad ieškovas ir atsakovas 2013 m. sausio 25 d. sudarė sutartį Nr. 01/13 RUS-EUR (toliau – ir sutartis) (I t., b. l. 19, 20-21), pagal kurią atsakovas, kaip pardavėjas, įsipareigojo pagaminti kalvystės gaminius (taip sutarties dalykas apibūdintas į bylą pateiktame sutarties vertime iš rusų kalbos, tarp sutarties šalių vėliau kilo ginčas, dėl kokių gaminių pagaminimo jos susitarė), o ieškovas, kaip pirkėjas, apmokėti ir atsiimti prekes ir pardavėjo sandėlio. Bendra sutarties kaina – 113 557,01 Eur. Pagal sutarties 4.1 punktą tiekiamos prekės turi būti suženklintos, kokybė turi atitikti atitikties sertifikato reikalavimus ir gamintojo garantinius įsipareigojimus. Tarp šalių nėra ginčo, kad nors sutartyje ir nebuvo nurodyti, tačiau šalys susitarė ir dėl montavimo darbų, t. y. atsakovas sutartimi įsipareigojo sumontuoti gaminius ieškovo nurodytuose namuose Kaliningrade. Ieškovas pagal sutartį iš viso atsakovui pervedė 97 000 Eur, atsakovas ieškovui (ieškovo darbuotojui vairuotojui Gončiarov) 2013 m. rugpjūčio 23 d. perdavė 99 vienetus gaminių (I t., b. l. 46-51).

Ieškovas, prašydamas jam iš atsakovo priteisti skolą, nurodė, kad po to, kai ieškovas pagal minėtą sutartį gavo gaminius ir atsakovo darbuotojai pradėjo juos montuoti objekte, paaiškėjo, jog gaminiai neatitinka suderinto asortimento, nes atsakovas pateikė ne kalvystės gaminius, bet kaltus–suvirintus gaminius, kuriems pagaminti buvo panaudoti kalti, štampuoti ir lieti elementai. Vadovaujantis eksperto išvada, kalvystės gaminiai suprantami kaip gaminiai, kuriuos gaminant buvo pritaikytas apdirbimo kalant būdas. Be to, eksperto išvada patvirtina, kad gaminiai buvo netinkamos kokybės, kokybės defektai priskiriami prie tokių, kurie iš esmės yra susiję su galimybe produkciją naudoti pagal paskirtį, jos ilgaamžiškumu, prekės išvaizda. Ieškovas, paaiškėjus minėtoms aplinkybėms, atsakovo darbuotojams nurodė nutraukti montavimo darbus ir gaminius atsisakė priimti, paaiškindamas, kad prekes grąžina atsakovui.

Šiaulių apygardos teismas 2014 m. vasario 19 d. preliminariu sprendimu ieškinį tenkino visiškai. Dėl šio preliminaraus teismo sprendimo atsakovas padavė prieštaravimus, prašė preliminarų sprendimą panaikinti ir ieškovo ieškinį atmesti. Prieštaravimuose atsakovas nesutiko, kad vykdydamas sutartį pažeidė prekių asortimento sąlygas. Ieškovas nepateikė duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kokio asortimento gaminius buvo susitarta pagaminti ir perduoti. Nors sutarties rūšis pavadinime nėra įvardijama, tačiau iš jos turinio matyti, kad ji atitinka ne pirkimo–pardavimo sutarties ir ne vartojimo rangos sutarties, bet rangos sutarties sąlygas. Atsakovas savo pareigą pagaminti gaminius trims namams Kaliningrade įvykdė, tačiau montavimo darbus, dėl kurių šalys taip pat susitarė ir kurie buvo įtraukti į sutarties kainą, atliko tik iš dalies. Atsakovas negalėjo baigti šių darbų dėl nuo jo nepriklausančių priežasčių. Pagal sutarties 2.7 punktą ieškovas gali reikalauti pašalinti trūkumus ir nemokėti už nekokybišką darbą, jeigu atsakovo darbe nustatomi patvirtintos gaminių kokybės neatitikimai, kol šie neatitikimai nebus ištaisyti, tačiau ieškovas siekia susigrąžinti sumokėtus pinigus. Darbų atlikimo metu ieškovas turėjo galimybę ne kartą patikrinti darbų atlikimo eigą ir kokybę, tačiau to nepadarė, gaminiai ieškovui buvo perduoti ir jie jį tenkino.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Šiaulių apygardos teismas 2015 m. vasario 12 d. galutiniu sprendimu panaikino 2014 m. vasario 19 d. preliminarų sprendimą ir ieškovo ieškinį atmetė.

Dėl šalių teisinių santykių kvalifikavimo. Teismas, įvertinęs sutarties turinį, šalių paaiškinimus ir jų elgesį po sutarties sudarymo, sprendė, kad nagrinėjamu atveju nustatyti visi būtinieji rangos sutarties požymiai. Teismas pažymėjo, kad sudarant sutartį tam tikras materialus rezultatas dar nebuvo sukurtas, o šalys visų pirma susitarė dėl jo pagaminimo ir tik po to dėl perdavimo užsakovo nuosavybėn. Šalis beveik metus laiko siejo ikisutartiniai santykiai, buvo tariamasi dėl rangos sutarties sąlygų, renkami duomenys, atliekami matavimo ir projektų derinimo darbai. Teismas byloje nustatė, kad pagal dizainerio A. S. sukurtus eskizus UAB „Zindra“ darbuotojų – kalvių – pagaminti kaltiniai metalo gaminiai ne tik pareikalavo didelių darbo ir laiko sąnaudų, bet yra ir individualaus pobūdžio, pritaikyti konkretiems objektams. Šios aplinkybės, teismo nuomone, leidžia spręsti, kad taikyti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.645 straipsnio 4 dalies nuostatas, kvalifikuojant ginčo teisinius santykius, nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo. Teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad sutarties 2.7 punkte šalių įvardijimas rangovu (podriadčik) ir užsakovu (zakazčik) atskleidžia tikrąją šalių valią sudaryti rangos, o ne pirkimo–pardavimo sutartį.

Dėl sutarties dalyko atitikimo sutarties sąlygoms, pareigos grąžinti sumokėtą kainą. Teismas, įvertinęs sutarties 2.7 punktą, sprendė, kad šalys susitarė dėl patvirtinto projekto pateikimo užsakovui iki darbų pradžios. Aiškinant sutarties nuostatas pagal CK 6.193 straipsnyje įtvirtintas sutarčių aiškinimo taisykles, teismo nuomone, yra akivaizdu, kad atsakovas įsipareigojo pagaminti kalvystės gaminius, o ieškovas patvirtinti projektą, sumokėti sutartyje nustatytą 113 557,01 Eur kainą (sutarties 1.1, 2.1. punktai) ir pasiimti prekes iš atsakovo sandėlio. Be to, ieškovas įsipareigojo sumokėti atsakovui avansą (sutarties 2.1. punktas), avansas buvo sumokėtas praėjus mėnesiui po sutarties pasirašymo dienos. Teismo nuomone, šios aplinkybės, ginčo šalių paaiškinimai ir atsakovo UAB „Zindra“ į bylą pateikti gaminių eskizai, pagamintų ir objektuose sumontuotų metalo gaminių (turėklų, balkonų, tvorų, laiptų turėklų, vartų karūnos) fotonuotraukos leidžia spręsti, kad prieš pradėdamos vykdyti sutartį šalys detalaus projekto neparuošė, tačiau jas abi tenkino atsakovo dizainerio A. S. paruošti eskizai, kurie pateikti į bylą ir ieškovo vadovas pripažino juos matęs.

Teismas atmetė ieškinio argumentus, kad buvo susitarta išimtinai dėl unikalių rankų darbo meninės kalvystės gaminių pagaminimo, nes ieškovė nepateikė šią aplinkybę patvirtinančių leistinų įrodymų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 178 straipsnis). Ginčo sutartyje nebuvo nurodyta, kad užsakomi išimtinai rankų darbo autentiški kalvystės meno darbai. Ieškinio argumentai, susiję su sutarties tekste pavartotų rusų kalbos žodžių, apibūdinančių sutarties dalyką, lingvistiniu aiškinimu, teismo vertinimu, nėra pakankamas įrodymas nustatant tikrąją sutarties šalių valią, juo labiau, kad sutartis buvo surašyta rusų kalba, kuri nėra gimtoji sutartį pasirašiusiam UAB „Zindra“ vadovui Žilvinui Varneliui. Teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovo tinklalapyje www.zindra.lt nurodyta, jog bendrovėje dirba dizaineris A. S., kuris projektuoja autentiškus gaminius, tačiau informacijos, kad įmonėje dirba kalviai–menininkai, priklausantys Lietuvos kalvių sąjungai, įmonės tinklalapyje nėra.

Ieškovo atstovo argumentus, kad metalo gaminiai neatitiko užsakovo lūkesčių, nes gamybos procese rangovas panaudojo ne tik kaltus, bet ir lietus, štampuotus elementus, paneigia į bylą pateikti gaminių eskizai, pavadinti projektais, iš kurių matyti, kad darbuose bus įkomponuotos lietos ir štampuotos detalės. Viename jų nurodyti net masinės gamybos dekoratyvinių detalių pavadinimai ir numeriai. Šių aplinkybių, teismo nuomone, nepaneigia į bylą pateikta 2013 m. gruodžio 30 d. ekspertų išvada, nes ekspertizės akte nėra išvados, kad metalo gaminių asortimentas ir kokybė neatitinka esminių sutarties sąlygų. Be to, ieškovas nagrinėjamoje byloje nereiškia reikalavimų, susijusių su defektų pašalinimu. Kita vertus, šalys pripažino, kad ieškovas nesumokėjo atsakovui už atliktus montavimo darbus jų sutartos kainos – beveik 16 000 Eur ir, teismo vertinimu, tokia suma yra pakankama padengti išlaidoms, susijusioms su ekspertų nustatytų trūkumų pašalinimu (CK 1.5 straipsnis). Teismas taip pat pažymėjo, kad ieškovas nepateikė teismui įrodymų, jog metalo gaminiai iki bylos iškėlimo ar vėliau buvo išmontuoti, neįrodė, kad jų kaina žymiai mažesnė už sutartyje nustatytąją, neprašė skirti turto vertinimo ekspertizės, taip pat neįrodė, jog jam perduoti kaltiniai metalo gaminiai „pagal faktą yra nekokybiškas lietų ir štampuotų atskirų metalinių detalių suvirintas kratinys“, kurio vertė tik 3 000 eurų, kaip teigė teismo posėdyje ieškovo vadovas Lakmanas Sergejus Vladimirovičius.

Teismas sprendė, kad byloje pakanka duomenų daryti išvadą, jog ieškovas buvo pakankamai informuotas apie užsakytų pagaminti darbų rezultatą – kaltinių metalo gaminių dizainą, jų gamybos technologiją ir kokybę. 2013 m. rugpjūčio 22 d. atsakovas perdavė 99 vienetus kaltų metalų gaminių (svoris bruto – 4 200 kg) ieškovo atstovui – vairuotojui Gončiarov. Priimdamas darbų rezultatą pagal ginčo sutartį ieškovas, laikydamasi apdairaus ir rūpestingo kvalifikuoto subjekto standarto, privalėjo pasirūpinti tinkamu atstovavimu, patikrinti gaminių asortimentą ir kokybę, tačiau to nepadarė, todėl prarado teisę remtis rangovo atlikto darbo trūkumais, atsisakyti sutarties ir reikalauti grąžinti sumokėtą gaminio kainą.

Konstatavęs, kad rangovas sutartį įvykdė, esminių rangos sutarties sąlygų nepažeidė ir perdavė ieškovui sutarties dalyką, o ieškovas sumokėjo 95 000 Eur kainą pagal PVM sąskaitas faktūras, gaminius priėmė 2013 m. rugpjūčio 22–23 d., leido atsakovo darbuotojams pagal atskirą šalių susitarimą juos montuoti ir neprotingai ilgai – beveik pusę metų – nereiškė pretenzijų dėl gaminių asortimento ir kokybės, teismas atmetė ieškinio argumentus, susijusius su ginčo sutarties nutraukimu kaip nepagrįstus, juo labiau, kad ieškovas nepateikė jokių leistinų įrodymų, kad pranešė kitai šaliai apie sutarties nutraukimą. Teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad negalima nutraukti jau įvykdytos sutarties, nes sutartis ir sutartinės prievolės baigiasi jas tinkamai įvykdžius (CK 6.123, 6.154, 6.158 straipsniai).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliantas (ieškovas) „Krovlia profi“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2015 m. vasario 12 d. galutinį sprendimą ir grąžinti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Apelianto nuomone, jį ir atsakovą siejo pirkimo–pardavimo teisiniai santykiai, tačiau byloje svarbiausia yra ne tai, kaip kvalifikuoti sutartį, bet tai, kad sutartis buvo pažeista, t. y. buvo parduoti ne tie ir žymiai pigesni gaminiai, kurie skiriasi savo esme ir verte. Nukentėjusiąją šalį teismas privalėjo apginti vadovaudamasis tos sutarties, kurią manė esant sudarytą, teisės normomis, o ne tiesiog atmesti ieškinį.
2. Aiškinant sutartį tiek objektyviuoju, tiek subjektyviuoju sutarties aiškinimo metodu, yra akivaizdu, kad šalys susitarė dėl kalvystės dirbinių pirkimo–pardavimo. Sutarties sąlyga dėl dalyko laikytina esmine, nes kitos rūšies metalo gaminiai apelianto nedomino, kitos rūšies gaminių jis būtų galėjęs įsigyti ir Rusijoje. Tai, kad buvo susitarta dėl unikalių rankų darbo meninės kalvystės gaminių, patvirtina ir itin didelė sutarties kaina.
3. Abiems šalims buvo aišku, kad jų sutartiniai santykiai nutrūko tą dieną, kai apeliantas pareiškė pretenzijas žodžiu atsakovui ir nurodė baigti darbus bei išvykti, o atsakovas nutraukė montavimo darbus ir jo darbuotojai išvyko iš objektų. Dėl šios priežasties teismo išvada, kad apeliantas nepateikė leistinų įrodymų, kad pranešė kitai šaliai apie sutarties nutraukimą ir kad negalima nutraukti jau įvykdytos sutarties, yra neteisingos.
4. Teismas visas aplinkybes vertino kategoriškai ir išimtinai apelianto nenaudai, net nesvarstydamas galimybės, kad galbūt abi sutarties šalys prisidėjo prie nesusikalbėjimo ir atitinkamai turėtų pasidalyti nuostolius.

Atsakovas UAB „Zindra“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Šiaulių apygardos teismo 2015 m. vasario 12 d. galutinį sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas teisingai sprendė, kad tarp šalių susiklostė rangos teisiniai santykiai.
2. Ginčo sutartyje nebuvo nurodyta, kad užsakomi išimtinai rankų darbo autentiški kalvystės meno darbai. Argumentai, kad metalo gaminiai neatitiko užsakovo lūkesčių, nes gamybos procese rangovas panaudojo ne tik kaltus, bet ir lietus, štampuotus elementus, paneigti į bylą pateiktais gaminių eskizais, kurie pavadinti projektais ir kuriuose akivaizdžiai matyti, jog darbuose bus įkomponuotos lietos ir štampuotos detalės, viename jų nurodyti net masinės gamybos dekoratyvinių detalių pavadinimai ir numeriai.
3. Dėl sutarties nutraukimo apeliantas atsakovo neinformavo, o apie tai, kad sutartį nutraukia, panešė tik bylos nagrinėjimo metu, t. y. kai sutartis buvo pasibaigusi.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Neatsižvelgiant į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą tikrina neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

Nagrinėjamoje byloje paduotame apeliaciniame skunde iš esmės keliamas klausimas dėl šalis siejusių teisinių santykių kvalifikavimo, taip pat ar atsakovas pagal sutartį perdavė apeliantui tokį sutarties dalyką, dėl kurio ir buvo susitarta sutartyje.

Dėl šalių santykių teisinio kvalifikavimo

Apeliantas, nesutikdamas su bylą nagrinėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimu nagrinėjamoje byloje taikyti rangos teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, kelia tinkamo šalių santykių kvalifikavimo klausimą. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas ginčo atveju turėjo taikyti pirkimo–pardavimo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. Teisėjų kolegija, atsakydama į šį skundo argumentą, pasisako dėl bylos atveju taikytinos teisės.

Pagal CK 6.644 straipsnio 1 dalį rangos sutartimi viena šalis (rangovas) įsipareigoja atlikti tam tikrą darbą savo rizika pagal kitos šalies (užsakovo) užduotį ir perduoti šio darbo rezultatą užsakovui, o užsakovas įsipareigoja atliktą darbą priimti ir už jį sumokėti. Taigi rangos sutarties dalykas yra tam tikro darbo rezultatas, turintis materialią išraišką. Tai gali būti naujo daikto sukūrimas arba naujų savybių jau esančiam daiktui suteikimas (remontas, patobulinimas ir pan.). Kadangi rangos sutartimi įsipareigojama sukurti tam tikrą darbo rezultatą, tai rangos santykius reglamentuojančiose CK normose nustatytas medžiagų ir darbų rezultato atsitiktinio žuvimo ar sugedimo rizikos paskirstymas šalims (CK 6.649 straipsnis), šalių pareigos, susijusios su atliktų darbų priėmimu (CK 6.662 straipsnis), darbų kokybės garantija (CK 6.663–6.666 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2013). Šalys, ieškovas ir atsakovas, 2013 m. sausio 25 d. sudarė sutartį, pagal kurią atsakovas įsipareigojo pagaminti gaminius, o ieškovas įsipareigojo apmokėti ir pasiimti gaminius iš ieškovo sandėlio. Rezultatas, dėl kurio šalys susitarė, sutarties sudarymo metu dar nebuvo sukurtas, šalys ikisutartiniuose santykiuose tik tarėsi dėl darbo rezultato. Taigi šalių sudarytos sutarties dalykas yra tam tikro darbo rezultatas, turintis materialią išraišką. Bylos duomenys taip pat patvirtina, kad atsakovas gaminius, kaip darbo rezultatą, atliko iš savo medžiagos, savo priemonėmis ir jėgomis. Rangos sutartis sudaryta daiktui pagaminti (CK 6.645 straipsnio 2 dalis). Be to, ieškovas neįrodė, kad atliktų darbų pobūdis ir vertė palyginti juos su pagaminto daikto verte yra nedideli, o pirmosios instancijos teismas nustatė, jog pagal dizainerio A. S. sukurtus eskizus UAB „Zindra“ darbuotojų – kalvių – pagaminti kaltiniai metalo gaminiai ne tik pareikalavo didelių darbo ir laiko sąnaudų, bet ir yra individualūs, pritaikyti konkretiems objektams (CK 6.645 straipsnio 4 dalis). Teisėjų kolegija, įvertinusi apelianto skundo argumentus dėl šalių teisinių santykių kvalifikavimo, neturi pagrindo nesutikti su tuo, kad pagal 2013 m. sausio 25 d. sutartį šalis siejo rangos teisiniai santykiai (CK 6.644 straipsnio 1 dalis), todėl pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ginčą, pagrįstai vadovavosi šių santykių teisiniu reglamentavimu.

Be to, kaip jau buvo nurodyta nutarties aprašomojoje dalyje, nors į sutartį ir nebuvo įtraukti montavimo darbai, tačiau sutarties šalys pripažįsta, kad šie darbai taip pat apėmė sutarties dalyką. Tai jau yra būdinga paslaugos teisiniams santykiams, nes pagal CK 6.716 straipsnio 1 dalį paslaugų sutarties dalykas – nematerialaus pobūdžio arba kitokios paslaugos, nesusijusios su materialaus objekto sukūrimu. Paslaugų sutartimi paprastai neįsipareigojama sukurti tam tikrą rezultatą, numatant galimybę susitarti ir dėl tam tikro rezultato pagal CK 6.718 straipsnio 5 dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2013). Šalių santykiams, kylantiems iš paslaugų teikimo, vadovaujantis CK 6.724 straipsniu, mutatis mutandis taip pat taikytinos bendrosios rangos sutarčių nuostatos.

Dėl sutarties dalyko

Teisėjų kolegija sutinka, kad metalo gaminiams, kuriuos atsakovas pagamino pagal 2013 m. sausio 25 d. sutartį, panaudoti kalti, štampuoti ir lieti elementai, nes šią aplinkybę patvirtina byloje esanti ekspertų išvada. Ieškovas apeliaciniame skunde įrodinėja, kad atsakovas netinkamai įvykdė sutartį, nes atsakovas neperdavė unikalių rankų darbo meninės kalvystės gaminių, sutartimi nebuvo susitarta, jog gaminiams pagaminti bus naudojami kalti, štampuoti ir lieti elementai. Pirmosios instancijos teismas apeliacine tvarka apskųstame sprendime konstatavo, kad šalys sutartyje ir nebuvo susitarę dėl unikalių rankų darbo meninės kalvystės gaminių. Teisėjų kolegija neturi pagrindo su tokia teismo išvada nesutikti, nes ieškovas neįrodė priešingų aplinkybių, t. y. kad ieškovui atsakovas perdavė ne tokios kokybės gaminius, dėl kurių buvo susitarta (CPK 12, 178 straipsniai). Sutartyje, ją išvertus iš rusų kalbos, sutarties dalykas apibrėžtas kaip kalvystės, kalviškų gaminių pagaminimas. Sutarties sąlygose nėra jokių užuominų apie tai, kad sutarties dalykas yra unikalūs, išimtinai kalimo būdu pagaminti gaminiai, tokios išvados negalima daryti ir įvertinus sutarties sąlygas pagal CK 6.193–6.195 straipsniuose įtvirtintas sutarčių aiškinimo taisykles. Tokių aplinkybių nepatvirtina ir į bylą pateikti gaminių eskizai, iš kurių matyti, kad gaminiuose bus įkomponuotos lietos ir štampuotos detalės, o tai paneigia apelianto teiginius dėl gaminių gaminimo tik kalimo būdu. Gaminių eskizai buvo derinami su apeliantu, avansas už gaminius buvo pervestas po to, kai šalys jau buvo susitarusios dėl sutarties sąlygų. Be to, šiuo atveju ypač svarbu tai, kad dėl sutarties sąlygų ieškovas ir atsakovas tarėsi individualiai, sutartis buvo sudaryta ne prisijungimo būdu. Atsižvelgiant į sutarties šalių kalbinius skirtumus, pirmosios insatancijos teismas, aiškindamas sutarties sąlygą dėl sutarties dalyko, pagrįstai rėmėsi ne tik lingvistiniu sutarties aiškinimu, bet vertino byloje esančių duomenų visumą, juo labiau, kai pačioje sutartyje yra nuorodos apie darbo projektą, kuris, be kita ko, šalių turi būti patvirtintas. Kaip jau minėta, gaminių eskizuose buvo pakankamai atskleistas užsakytų pagaminti darbų rezultatas, pagaminimo technologija atskirai neaptarta.

Apeliantas skunde akcentuoja, kad tai, jog šalys susitarė tik dėl kalimo būdu pagamintų gaminių, patvirtina atsakovo pagamintų gaminių nenaudojimas objektuose, kuriems jie buvo užsakyti, taip pat gaminių pakartotinis įsigijimas iš kito pardavėjo / gamintojo bei sumontavimas objektuose. Visgi apeliantas, grįsdamas savo skundą šiomis aplinkybėmis, nepateikė jokių objektyvių duomenų joms patvirtinti, t. y. kad nauji gaminiai buvo užsakyti ir sumontuoti, jog jie savo kokybe iš esmės skiriasi nuo atsakovo apeliantui perduotų gaminių, be to, kad nauji gaminiai buvo pagaminti išskirtinai kalimo būdu ir kad jų vertė skiriasi.

Apelianto nuomone, šalių susitarimą dėl gaminių, kurie turi būti pagaminti tik kalant, patvirtina didelė sutarties kaina, o atsakovo apeliantui perduotų gaminių kaina yra tik apie 3 000 Eur. Tačiau šios aplinkybės apeliantas taip pat neįrodė, kaip ir neįrodė savo teiginių, kad jam atsakovas perdavė metalo laužą ir menkaverčius metalo detalių lipdinius. Teisėjų kolegija pažymi, kad tiek ieškovui, tiek atsakovui bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme buvo pasiūlyta pateikti duomenis apie 2013 m. sausio 25 d. sudarytos sutarties pagrindu perduotų gaminių kainą / vertę, jos atitikimą analogiškiems gaminiams. Atsakovas pateikė paaiškinimus, kuriais įrodinėja, kad šalių sutarta kaina atitiko apeliantui pagamintų ir perduotų gamininių kokybę. Apeliantas jokių objektyvių duomenų apie perduotų gaminių kainą / vertę, jos atitikimą analogiškiems gaminiams, nepateikė. Apeliantas pateikė tik paaiškinimus–prašymą, kuriame nurodė, kad susidariusiai situacijai dėl atsakovo perduotų gaminių įvertinti į Kaliningradą buvo iškviestas specialistas – Lietuvos kalvių sąjungos pirmininkas Linas Leščiauskas, kuris vertino atsakovo gaminius, todėl šio asmens liudijimas apie minėtas aplinkybes ir pagalba nustatant gaminių asortimentą bei vertę neva būtų reikšmingas bylai. Ieškovas prašė šį asmenį kviesti liudyti apeliacinės instancijos teisme. Teisėjų kolegija šio prašymo netenkina. Kaip jau minėta, apeliantas net ir sudarius galimybę apeliacinės intancijos teisme teikti naujus įrodymus jokių objektyvių duomenų dėl atsakovo perduotų gaminių vertės nepateikė, nors apeliaciniame skunde nurodė, kad tokius įrodymus pateikti galėtų. Apelianto nurodomas liudytojas šalių derybose dėl sutarties, jos pasirašymo ir vykdymo metu nedalyvavo, buvo iškviestas apžiūrėti gaminius tik po jų pagaminimo ir perdavimo bei iš esmės baigto sumontavimo. Tai reiškia, kad minėtas asmuo paaiškinimų apie tai, dėl kokių gaminių šalys susitarė ir ar pagamintų ir apeliantui perduotų gaminių vertė atitinka tą, dėl kurios šalys susitarė, negalėtų.

Dėl ieškovo teisės atsisakyti ar nutraukti sutartį

Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis), todėl vienašalis sutarties nutraukimas galimas tik toje sutartyje ar įstatyme nustatytais atvejais. Sutarties nutraukimo, esant jos neįvykdymui, įskaitant netinkamą įvykdymą ir termino praleidimą, reglamentavimas CK įtvirtina tarptautinėje sutarčių teisėje pripažįstamo favor contractus principo taikymą nacionalinėje teisėje. Šis principas reiškia, kad šalys turi siekti išsaugoti sutartį, jeigu tai tik yra įmanoma, o sutarties nutraukimą naudoti tik kaip ultima ratio priemonę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2009).

Apeliantas laiko, kad, atsižvelgiant į tai, jog buvo susitarta ne tik dėl gaminių pagaminimo, bet ir jų sumontavimo, gaminių perdavimas ir priėmimas galėjo būti atliktas tik baigus montuoti gaminius objekte ir kad šiuo atveju jis nutraukė sutartį dar iki darbų perdavimo jam. Teisėjų kolegija su apeliantu nesutinka. Kaip jau buvo minėta pirmiau šioje nutartyje, susitarimas dėl montavimo darbų susijęs jau ne su rangos, bet su paslaugos teisiniais santykiais. Šalys susitarė dėl dviejų dalykų, t. y. rangos ir paslaugų, todėl gaminių perdavimo momentą sieti su paslaugų perdavimu būtų iš esmės neteisinga. Ieškovo pareiga pasiimti gaminius iš atsakovo nustatyta šalių sudarytoje sutartyje. Kaip patvirtina byloje esantis Tarptautinis krovinių transportavimo važtaraštis CMR, gaminiai buvo perduoti vežti apeliantui 2013 m. rugpjūčio 23 d. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovo veiklos vieta ir vieta, kuriai gaminiai buvo skirti, skiriasi (gaminiai buvo gaminami Lietuvoje, o objektai, kuriems jie buvo skirti, buvo Kaliningrade), logiška manyti, jog gaminių priėmimas ir perdavimas įvyko Lietuvoje, juos perduodant ieškovui iš atsakovo sandėlio Lietuvoje. Tai reiškia, kad darbų trūkumai, ypač kai apeliantas įrodinėja, jog buvo pagaminti iš esmės ne tie gaminiai, dėl kurių šalys tarėsi, galėjo ir turėjo būti pastebėti perdavimo apeliantui gabenti metu ir dėl jų kokybės pareikštos pretenzijos, tačiau apeliantas to nepadarė. Apeliantas ne tik atsigabeno gaminius į objektus, kuriuose jie turėjo būti sumontuoti, bet ir leido atsakovui juos pradėti montuoti. Apeliantas montavimo darbus nutraukė po to, kai didelė dalis darbų jau buvo atlikta, nors, akivaizdu, kad tuo atveju, jei apeliantas iš tiesų būtų turėjęs abejonių, ar pristatyti gaminiai yra tie, dėl kurių buvo susitarta, montavimo darbų apskritai nebūtų leidęs pradėti arba pradėtus darbus nedelsiant būtų nutraukęs iki bus išsiaiškintos abejones keliančios aplinkybės. Taip pat lieka neaišku, kodėl aplinkybėms dėl gaminių kokybės išaiškinti Lietuvos kalvių sąjungos pirmininkas buvo pasitelktas tik praėjus tam tikram laikui, o ne tada, kai gaminiai pagal sutarties sąlygas buvo perduodami ieškovui iš atsakovo sandėlio Lietuvoje. Be to, įvertinus visų pagal sutartį atliktų darbų apimtį, montavimo darbų nutraukimas, atsakovui iš esmės baigus juos atlikti, priešingai nei nurodo apeliantas, negali būti laikomas pranešimu nutraukti rangos sutartį. Dėl šių aplinkybių nėra pagrindo sutikti su apeliantu, kad šalis sieję sutartiniai santykiai nutrūko tą dieną, kai ieškovas nurodė atsakovo darbuotojams nutraukti montavimo darbus ir išvykti iš objektų. Be to, šiuo atveju nėra pagrindo sutarties pažeidimą pripažinti esminiu, nes byloje nebuvo įrodyta, kad atsakovas savo prievoles pagal sutartį įvykdė netinkamai ir kad ieškovas negavo to, ko pagal sutartį pagrįstai tikėjosi gauti.

Dėl proceso teisės normų pažeidimo

Apeliantas, be kita ko, apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas sprendime nurodydamas, jog ieškovas neįrodė gaminių vertės, nors ši aplinkybė nebuvo byloje įrodinėjimo dalykas, pažeidė rungimosi principą. Kadangi apeliantui tiek pateikiant apeliacinį skundą, tiek vėliau bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme buvo suteikta galimybė pateikti tokius įrodymus, nėra pagrindo tenkinti apelianto prašymo teismo sprendimą panaikinti ir minėtoms aplinkybėms išaiškinti perduoti pirmosios instancijos teismui bylą nagrinėti iš naujo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Apeliantas prašė jam iš atsakovo priteisti bylinėjimosi išlaidas, turėtas apeliacinės instancijos teisme. Byloje yra duomenys apie tai, kad apeliantas sumokėjo 798 Eur žyminio mokesčio. Kadangi apelianto skundas netenkinamas, apeliantui iš atsakovo bylinėjimosi išlaidos nėra priteisiamos (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Šiaulių apygardos teismo 2015 m. vasario 12 d. galutinį sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai                                                                                                                               Konstantinas Gurinas

                                                                                                                                            Nijolė Piškinaitė

Egidijus Žironas