Administracinė byla Nr. A-129-858/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02871-2013-7

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2. (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. liepos 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono ir Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu nagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. K. skundą atsakovams Laisvės atėmimo vietų ligoninei ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo ir sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas R. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1-2), prašydamas:

1) panaikinti Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir Ligoninė) 2013 m. birželio 6 d. sprendimą „Dėl R. K. prašymo“ Nr. 7-399 ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) 2013 m. liepos 16 d. sprendimą „Dėl Jūsų skundo nagrinėjimo“ Nr. 2S-3036;

2) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 5 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą bei 50 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Paaiškino, kad nesutinka su Kalėjimų departamento priimtu sprendimu, nes argumentai yra nepagrįsti, dėstomi Ligoninės administracijai palankia linkme, neatsakingai įvertintos visos aplinkybės, todėl ginčijamas Kalėjimų departamento sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Pareiškėjo teigimu, Ligoninės administracija pažeidė teisės aktų reikalavimus, t. y. nebuvo tinkamai laikomasi Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir Bausmių vykdymo kodeksas) 70 straipsnio ir Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo (Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo, toliau – ir Suėmimo vykdymo įstatymas) 10 straipsnio reikalavimų. Paaiškina, kad jis yra nuteistas terminuotu laisvės atėmimu, pirmą kartą į Ligoninę iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus buvo atvežtas 2013 m. sausio 10 d. ir apgyvendintas Chirurgijos skyriaus kamerų tipo palatoje Nr. 25 kartu su 8 asmenimis, kuriems skirtos kardomosios priemonės – suėmimas, 2013 m. sausio 12 d. jį iškeldino tolimesniam gydymui į kitą kamerų tipo palatą Nr. 28, kurioje buvo gydomas vienas, o 2013 m. sausio 21 d. į jo palatą buvo atkeltas M. L., kuriam taip pat skirta kardomoji priemonė suėmimas. Pareiškėjo nuomone, Ligoninės administracija, patalpindama jį į kameras-palatas kartu su suimtaisiais, o ne su nuteistaisiais pažeidė nurodytas teisės aktų nuostatas. Gydant pareiškėją Chirurgijos skyriuje kamerų tipo palatose Nr. 25 ir Nr. 28 laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 10 d. iki 2013 m. sausio 22 d. buvo pažeistos jo teisės į laisvą judėjimą Chirurgijos skyriuje, nebuvo užtikrintos tinkamos kalinimo-gydymo sąlygos, nes jis turėjo išvien būti tik palatoje, neleisdavo jam judėti Ligoninės kiemelyje, kvėpuoti grynu oru, tenkintis natūralia šviesa. Tai sukėlė pareiškėjui kančias ir sunkumų, tam tikrų nepatogumų ir diskomfortą, sutrikdė jo gydymąsi ir poilsį. Egzistuoja priežastinis ryšys tarp Ligoninės administracijos neteisėtų veiksmų ir pareiškėjui kilusios neturtinės žalos.

Atsakovai Laisvės atėmimo vietų ligoninė ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Laisvės atėmimo vietų ligoninės atsiliepimais (b. l. 21-23, 106-107) į pareiškėjo skundą ir patikslintą skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad pareiškėjas Ligoninėje buvo gydomas nuo 2013 m. sausio 10 d. iki 2013 m. sausio 22 d. Chirurgijos skyriaus 25 ir 28 kamerų tipo palatose, kurių plotas atitinkamai yra 21,25 kv. m ir 8 ,54 kv. m. Statistikos, kiek konkrečiai palatoje atskiromis dienomis buvo gydoma nuteistųjų ir suimtųjų Ligoninėje nevedama ir galiojantys teisės aktai to daryti neįpareigoja. Nors ir yra priimtas Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124), kuriame numatytas minimalus 3,6 kv. m kameros plotas vienam asmeniui, tačiau nustatyta ploto norma galėjo būti viršyta, nes Ligoninė negali daryti įtakos atvykstančių gydytis suimtųjų ir nuteistųjų asmenų skaičiui, kadangi Ligoninėje turi būti suteikiama stacionari sveikatos priežiūra visiems to reikalaujantiems nuteistiesiems ir suimtiesiems. Be to, Ligoninė privalo ir griežtai užtikrina izoliacijos reikalavimus nuteistiesiems ir suimtiesiems, nustatytus Bausmių vykdymo kodekse bei Suėmimo vykdymo įstatyme. Ligoninės administracija visada stengiasi pagal galimybes paskirstyti pacientus į palatas, atsižvelgdami į minėtas rekomendacijas dėl ploto normų vienam asmeniui. Paaiškino, jog jos 2013 m. birželio 6 d. priimtas skundžiamas sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnyje keliamus reikalavimus. Pareiškėjo atžvilgiu Ligoninė, jokių neteisėtų veiksmų neatliko, pareiškėjo reikalavimai yra nepagrįsti įrodymais, todėl Ligoninės deliktinei atsakomybei kilti nėra visų būtinų sąlygų. Teismo posėdžio metu papildomai nurodė, jog pareiškėjas į Ligoninę buvo atvežtas iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus, todėl, remiantis Suėmimo vykdymo įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 3 punktu, jis buvo prilygintas suimtajam ir patalpintas kartu su suimtaisiais.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsiliepimais (b. l. 8-10, 83-85) į pareiškėjo skundą ir patikslintą skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad pareiškėjas 2012 m. sausio 10 d. į Ligoninę atvyko pasibaigus administracijos darbo laikui, todėl į Chirurgijos skyriaus kamerų tipo palatą Nr. 25 buvo paskirtas budinčio gydytojo, atsižvelgus į jo rekomendacijas, ligos pobūdį ir gydymo režimą kartu su suimtaisiais asmenimis. 2013 m. sausio 12 d. pareiškėjas iš šios palatos tolimesniam gydymui buvo perkeltas į Chirurgijos skyriaus kamerų tipo palatą Nr. 28, kurioje buvo gydomas vienas. Pareiškėjas šiose palatose Nr. 25 ir Nr. 28 buvo laikomas todėl, kad gydymosi Ligoninėje metu darė neigiamą įtaką kitiems pacientams, kurstė badauti, bei nepaklusti Ligoninės administracijos reikalavimams. Pacientai skirstomi į palatas vadovaujantis Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsniu, Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio nuostatomis ir Somatinių ligų sąrašu. Pareiškėjas nenurodė kaip pasireiškė žala, nepateikė teismui tai patvirtinančių įrodymų. Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Ligoninės pareigūnai, deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Nenustačius ir neįrodžius šių būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nėra pagrindo kalbėti apie žalos atlyginimą. Atkreipė dėmesį, kad neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusios su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas asmens pažeistų teisių gynimo būdas.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gruodžio 23 d. sprendimu (b. l. 115-119) pareiškėjo R. K. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatė, kad 2013 m. gegužės 6 d. Ligoninėje gautas pareiškėjo prašymas išsiaiškinti, ar buvo laikytasi visų teisės aktų reikalavimų, ar nebuvo pažeistos jo teisės, gydant jį Ligoninėje kartu su suimtaisiais. 2013 m. birželio 6 d. Ligoninė sprendimu Nr. 7-399 nurodė pareiškėjui, jog jo teisių ar interesų ji nepažeidė, laikėsi Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio ir Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio nuostatų skirstydama asmenis į kameras. 2013 m. birželio 14 d. Kalėjimų departamente gautas pareiškėjo skundas dėl šio Ligoninės sprendimo panaikinimo. 2013 m. birželio 20 d. Ligoninės informaciniame rašte Nr. S-3075 nurodyta, jog pareiškėjas į Ligoninę atvyko 2013 m. sausio 10 d. jau pasibaigus administracijos darbo laikui ir budinčiojo gydytojo nurodymu buvo paskirtas į kamerą Nr. 25, kur buvo gydomas kartu su nuteistaisiais. 2013 m. sausio 12 d. pirmoje dienos pusėje buvo perkeltas į kamerą Nr. 28, kur buvo gydytas vienas. Nors keletą kartų pareiškėjas ir prašė žodžiu jį grąžinti atgal į palatą Nr. 25, tačiau jo prašymas nebuvo patenkintas, kadangi jis savo gydymo metu darė neigiamą įtaką kitiems pacientams. 2013 m. liepos 16 d. Kalėjimų departamentas sprendimu Nr. 2S-3036 pareiškėjo skundą atmetė ir nurodė, jog Ligoninė laikėsi visų teisės aktų reikalavimų, skirstydama pacientus į gydymo skyrius ir kameras.

Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje ir Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje yra įtvirtinti suimtųjų ir nuteistųjų laikymo atskirai pagrindai. Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio 5 dalyje nustatyta, jog laisvės atėmimo vietų gydymo įstaigose atskirai arba izoliuoti vieni nuo kitų laikomi vyrai ir moterys, suaugusieji ir nepilnamečiai, nuteistieji, kuriems paskirtas laisvės atėmimas iki gyvos galvos, o Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio 7 punkte nustatyta, jog nuteistieji terminuotu laisvės atėmimu uždaromi kamerose atskirai nuo suimtųjų. Atkreiptinas dėmesys į Suėmimo vykdymo įstatymo 12 straipsnį, kuriame įtvirtinti tardymo izoliatoriuose laikomų asmenų teisinės padėties ypatumai. Šio straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodyta, kad suimtiesiems prilyginami nuteistieji arešto, terminuoto laisvės atėmimo ar laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmėmis, kuriems nuosprendis įsiteisėjo ir kurie ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo, nagrinėjančio bylą teisiamajame posėdyje, nutartimi iki penkiolikos parų palikti tardymo izoliatoriuose ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teisme. Remiantis nustatytu teisiniu reglamentavimu, bei atsižvelgiant į tai, kad į Ligoninę pareiškėjas buvo atvežtas ne iš pataisos namų, o iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus, kuriame jis buvo prilygintas suimtajam jis pagrįstai Ligoninėje buvo patalpintas kartu su suimtaisiais.

Išanalizavus pareiškėjo 2013 m. gegužės 3 d. prašymo turinį ir į jį pateiktą Ligoninės 2013 m. birželio 6 d. sprendimą Nr. 7-399, bei pareiškėjo 2013 m. birželio 11 d. skundą ir į jį pateiktą 2013 m. liepos 16 d. Kalėjimų departamento sprendimą Nr. 2S-3036 matyti, kad atsakymai pareiškėjui yra pateikti laiku, sprendimuose aiškiai nurodytos teisės normos, kokiomis yra remtasi, nurodyta sprendimų apskundimo tvarka, todėl ginčijami sprendimai laikytini pagrįstais ir teisėtais.

Spręsdamas neturtinės žalos klausimą pirmosios instancijos teismas rėmėsi VAĮ 42 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 ir 4 dalimis. Nurodė, jog reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus (neveikimą), žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis. Neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (CK 6.250 str. prasme), jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (CK 6.271 str. prasme).

Pareiškėjas reikalavimą priteisti 5 000 Lt neturtinės žalos, grindžia tuo, jog jam dėl tokių kalinimo gydymo įstaigoje sąlygų pablogėjo sveikata, jis patyrė dvasinį, psichologinį ir fizinį diskomfortą, buvo žeminama jo garbė ir orumas.

Nagrinėjamu atveju nenustatytas Ligoninės veiksmų neteisėtumas. Be to, pareiškėjas nepateikė reikalavimą dėl neturtinės žalos patyrimo pagrindžiančių įrodymų. Savo reikalavimo ir žalos padarymo fakto neįrodė ir nepagrindė konkrečiomis aplinkybėmis (CK 6.250 str.). Atitinkamai, teismas pareiškėjo nurodomus patirtus nepatogumus jam gydantis Ligoninėje ginčo laikotarpiais nelaikė tokio lygio, jog būtų galima daryti išvadą, kad buvo padaryta neturtinė žala.

Atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes ir remdamasis anksčiau išdėstytais motyvais, pirmosios instancijos teismas nenustatė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 straipsnyje nustatytų pagrindų, dėl kurių skundžiami sprendimai turėtų būti panaikinti.

III.

Pareiškėjas R. K. apeliaciniu skundu (b. l. 141-144) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti visiškai, bei priteisti 50 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Apeliacinį skundą grindžia iš esmės tais pačiais esminiais argumentais kaip ir skundą pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodo, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė ABTĮ 53 straipsnio 1 dalį, nes pareiškėjui nebuvo suteikta teisė pasisakyti teisme. Be to, pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo pareiškėjo prašymo apklausti liudytojus.

Atsakovai Laisvės atėmimo vietų ligoninė ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Laisvės atėmimo vietų ligoninės, atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 165-166) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia iš esmės tais pačiais pagrindiniais argumentais kaip ir atsiliepimą į skundą pirmosios instancijos teismui. Paaiškina, jog pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė naujų argumentų ar motyvų, pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinka objektyvumo, pagrįstumo bei teisingumo principų reikalavimus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl Laisvės atėmimo vietų ligoninės 2013 m. birželio 6 d. sprendimo „Dėl R. K. prašymo“ Nr. 7-399, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2013 m. liepos 16 d. sprendimo „Dėl Jūsų skundo nagrinėjimo“ Nr. 2S-3036 teisėtumo ir pagrįstumo bei pareiškėjo R. K. prašomos priteisti 5 000 Lt (1 448,10 Eur) neturtinės žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamu 2013 m. gruodžio 23 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą, iš esmės nenustatęs teisinio pagrindo tenkinti byloje pateiktą pareiškėjo skundą.

Pateiktu apeliaciniu skundu pareiškėjas nesutinka su tokiu priimtu teismo sprendimu, be kita ko, pažymėdamas, kad teismas netinkamai vertino jo nurodytas aplinkybes ir darė nepagrįstas išvadas dėl jų. Be to, nurodo, jog pareiškėjui nebuvo suteikta teisė pasisakyti pirmosios instancijos teisme ir teismas nepagrįstai išnagrinėjo administracinę bylą pareiškėjui nedalyvaujant.

Kiek tai susiję su pareiškėjo nurodytais argumentais, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 53 straipsnio 1 dalį, nes jam nebuvo suteikta teisė pasisakyti teisme ir bylą teismas išnagrinėjo jam nedalyvaujant, teisėjų kolegija pabrėžia, kad tinkamo proceso principas reikalauja, kad teismo sprendimas būtų priimtas teismui išklausius abi ginčo puses (audiatur et altera pars, liet. tebūnie išklausyta ir antroji pusė). Atitinkamai, ir ABTĮ 78 straipsnio 1 dalis konkrečiai numato, kad administracinė byla administracinio teismo posėdyje nagrinėjama tik tuomet, kai proceso šalims apie posėdžio laiką ir vietą iš anksto pranešta šaukimu, pranešimu arba viešo paskelbimo būdu. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) taip pat yra pažymėjęs, kad proceso šalių lygybės principas, būdamas sudėtinė platesnės teisingo bylos nagrinėjimo koncepcijos dalis, reikalauja, kad kiekviena šalis turėtų prieinamą galimybę pristatyti savo bylą tokiu būdu, kuris nepastatytų jos į žymiai nepalankesnę padėtį, palyginus su oponentu (žr. EŽTT Kress prieš Prancūziją, p. 72). Šalių lygybės principas prarastų prasmę, jei vienai iš jų nebūtų pranešta apie teismo posėdį tokiu būdu, kad ji turėtų galimybę jame dalyvauti, norėdama įgyvendinti savo teises, įtvirtintas nacionalinėje teisėje – kai tuo metu kita šalis tokias savo teises veiksmingai įgyvendina (žr. EŽTT 2008 m. lapkričio 25 d sprendimą Švenčionienė prieš Lietuvą, 25 p.). Be to, siekiant užtikrinti teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, įtvirtintą Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio 1 dalyje, būtina šalis tinkamai informuoti apie procesą ir taip suteikti galimybę pasisakyti dėl pateiktų argumentų (žr. EŽTT 2008 m. lapkričio 25 d sprendimą Švenčionienė prieš Lietuvą, 28 p.).

Kita vertus, šiuo aspektu pažymėtina, jog administracinės bylos šalių ir jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems buvo apie teismo posėdį tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti (ABTĮ 78 str. 3 d.). ABTĮ 79 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad tais atvejais, kai į posėdį neatvyksta nei proceso šalys, nei jų atstovai, nors apie posėdžio laiką ir vietą jiems buvo pranešta įstatymų nustatyta tvarka, pirmosios instancijos teismas gali nuspręsti nagrinėti bylą rašytinio proceso tvarka, t. y. laikydamasis ABTĮ 137 straipsnio 4 dalyje nustatytos tvarkos. Be to, ABTĮ 53 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad proceso šalys savo procesinėmis teisėmis privalo naudotis sąžiningai. Atitinkamai, jei suinteresuotam asmeniui šaukimas įteiktas tinkamai, laikytina, jog neatvykimo į teismo posėdį pasekmės jam žinomos. Pareiškėjui neatvykus į teismo posėdį ir nepranešus teismui, jog negali dalyvauti dėl svarbių priežasčių bei nepaprašius atidėti bylą, vertinama, jog suinteresuotas asmuo nepasinaudoja teise būti išklausytam dėl savo apsisprendimo nedalyvauti teismo posėdyje. Atitinkamai, teismas, išnagrinėdamas tokią bylą teismo posėdyje pareiškėjui ir jo atstovui nedalyvaujant, kai jiems apie teismo posėdžio laiką ir vietą buvo pranešta tinkamai ir žinoma, ABTĮ 80 straipsnio reikalavimų, taip pat pareiškėjo teisės į teisingą teismą nepažeidžia (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-146-2215/2011). Tačiau pastebėtina, jog ABTĮ 80 straipsnio 1 dalis taip pat įtvirtina, kad teismas nutartimi gali atidėti bylos nagrinėjimą, jeigu į posėdį neatvyko vertėjas ar proceso šalis, kai teismas nusprendžia, kad be jų negalima nagrinėti bylos, kai būtina išreikalauti naujus įrodymus arba kai šalims reikia laiko deryboms dėl taikos sutarties sudarymo ir kitais reikiamais atvejais (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. lapkričio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-1485/2014).

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pareiškėjas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai išnagrinėjo administracinę bylą jam nedalyvaujant ir iš administracinėje byloje pateiktų įrodymų matyti, kad pareiškėjas 2013 m. lapkričio 14 d. gavo dokumentus iš Vilniaus apygardos administracinio teismo (b. l. 178-179, 181) apie 2013 m. gruodžio 3 d. 10 val. vyksiantį teismo posėdį, taigi pareiškėjas gavo pranešimą apie vyksiantį teismo posėdį likus iki jo pakankamai laiko.

Kita vertus, nagrinėjamos administracinės bylos kontekste visgi pažymėtina, kad pareiškėjas atlieka laisvės atėmimo bausmę ir dėl šios priežasties jo galimybės įgyvendinti įstatymų suteikiamas procesines teises bei pareigas buvo atitinkamai suvaržytos. Iš administracinės bylos medžiagos matyti, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. spalio 30 d. priėmė nutartį dėl pareiškėjo etapavimo į 2013 m. gruodžio 3 d. 10.00 val. Vilniaus apygardos administraciniame teisme vyksiantį posėdį (b. l. 72), tačiau iš 2013 m. gruodžio 3 d. teismo posėdžio matyti, kad pareiškėjas į nurodytą teismo posėdį vis dėlto nebuvo pristatytas ir teismas nesiaiškino tokių pareiškėjo nepristatymo priežasčių ir aplinkybių, atsižvelgus į tai, kad jis yra kalinamas ir jo galimybės savarankiškai atvykti į teismą yra apribotos. Be to, tokių pareiškėjo nekonvojavimo aplinkybių nei pareiškėjas, nei atsakovas nepaaiškino taip pat ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 15 d. nutartimi paprašius jas nurodyti, pateikti paaiškinimus dėl pareiškėjo neatvykimo į Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 3 d. posėdį (b. l. 169-174).

Papildomai teisėjų kolegija pastebi, jog pareiškėjas nurodo, kad jis 2013 m. gruodžio 2 d. 12–14 val. Laisvės atėmimo vietų ligoninės vidaus ligų skyriuje buvo sumuštas (b. l. 145). Iš tiesų administracinėje byloje yra pateiktas 2013 m. gruodžio 5 d. nutarimas nustačius Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 138 straipsnio 1 dalies pažymius dėl šio įvykio pradėti ikiteisminį tyrimą ir pripažinti pareiškėją nukentėjusiuoju (b. l. 145-146). Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 15 d. nutartimi paprašius pateikti duomenis dėl pareiškėjo sveikatos būklės 2013 m. lapkričio 29 d. – 2013 m. gruodžio 3 d. laikotarpiu, tokie duomenys taip pat nebuvo pateikti (b. l. 169-174). Taigi nėra žinoma, ar pareiškėjo sveikatos būklė vis dėlto leido jam vykti į nurodytą teismo posėdį.

Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad šioje administracinėje byloje pareiškėjas skunde, be kita ko, prašė priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Šiuo aspektu pažymėtina, jog teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Atitinkamai, įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-14-653/2007, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-444-619/2008). Taigi, nagrinėjamo ginčo pobūdis suponuoja, kad byloje, be kita ko, yra reikšmingi pareiškėjo paaiškinimai, susiję su prašoma priteisti neturtine žala, patirta žala, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnyje, bei juos patvirtinantys įrodymai. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais, kad, išnagrinėjus administracinę bylą jam nedalyvaujant, jam nebuvo suteikta galimybė dalyvauti tiriant byloje priimtus įrodymus, teikti dėl jų paaiškinimus, be kita ko, susijusius su patirta neturtine žala (b. l. 141-144).

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nurodytų faktinių aplinkybių visumą, į tai, kad pareiškėjas 2013 m. gruodžio 2 d. buvo sumuštas ir dėl šio įvykio yra pradėtas ikiteisminis tyrimas, į tai, kad pareiškėjas yra kalinamas ir jo galimybės atvykti į teismo posėdį savarankiškai yra apribotos, į tai, kad administracinėje byloje vis dėlto nebuvo pateikta duomenų, kodėl jis nebuvo pristatytas į 2013 m. gruodžio 3 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo posėdį, atsižvelgus į teisės į teisminę gynybą svarbą, siekdama suteikti pareiškėjui galimybę pasinaudoti procesinėmis teisėmis, numatytomis ABTĮ, sprendžia, priimtą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir administracinę bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Toks sprendimas grindžiamas tuo, kad nurodytos faktinės bylos aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pažeidė procesinės teisės normas, dėl ko galėjo būti nevisapusiškai ir neteisingai išspręsta byla (ABTĮ 142 str. 1 d.), o šį pažeidimą ištaisyti bylą nagrinėjant apeliacine tvarka nėra galimybės. Kaip jau minėta, administracinis teismas sprendžia tarp dviejų šalių kilusį ginčą ir teismas, remdamasis principu audiatur et altera pars, privalo apsvarstyti kiekvienos šalies pateiktus ir su administracine byla susijusius įrodymus bei argumentus ir dėl jų pareikšti poziciją. Proceso šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus, atsikirtimus, prieštaravimus, ir viena iš priemonių nustatyti šias aplinkybes yra šalių paaiškinimai, kurie teismui gali būti pateikti žodžiu ar raštu. Žodžiu jie pateikiami atitinkamame teismo posėdyje (ABTĮ 79, 82 str.). EŽTT savo praktikoje taip pat yra akcentavęs bylos šalių išklausymo svarbą bei kad teisingumas turi būti vykdomas atidžiai (mutatis mutandis žr. 2001 m. rugsėjo 27 d. sprendimą byloje Hirvisaari v. Finland, p. 30).

Dėl pirmiau nurodytų aplinkybių visumos darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai išnagrinėjo administracinę bylą pareiškėjui nedalyvaujant pirmosios instancijos teismo posėdyje, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir administracinė byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Tokiu būdu yra siekiama užtikrinti pareiškėjui, kaip vienai iš administracinės bylos šalių, ABTĮ suteiktas procesines teises, garantuoti teisingo teismo sprendimo priėmimą.

Atsižvelgusi į nurodytus argumentus ir priimamą sprendimą teisėjų kolegija taip pat iš esmės nepasisako dėl administracinėje byloje susiklosčiusių materialinių teisinių santykių ir pareiškėjo pateiktų skundo reikalavimų.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 23 d. sprendimą panaikinti ir grąžinti administracinę bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                                                                     Audrius Bakaveckas

                                                                                                                  Arūnas Dirvonas

                                                                                                                  Irmantas Jarukaitis