Civilinė byla Nr. e2-1906-381/2018

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01438-2018-2

Procesinio sprendimo kategorija 3.4.3.4

 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. lapkričio 29 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Artūras Driukas,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „ECOHOME LT“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. spalio 17 d. nutarties, kuria atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „ECOHOME LT“ iškelta bankroto byla,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Ieškovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius (toliau – VSDFV Vilniaus skyrius) kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos atsakovei uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „ECOHOME LT“ iškėlimo.

2.       Ieškovas nurodė, kad atsakovės įmokų į Valstybinio socialinio draudimo fondo (toliau – VSDF) biudžetą mokėjimai sutriko nuo 2017 m. liepos mėnesio, o nuo 2018 m. gegužės mėnesio įmokos iš viso nebemokamos. Atsakovės įsiskolinimas VSDF biudžetui 2017 m. gruodžio 31 d. buvo 9 484,05 Eur, o 2018 m. liepos 11 d. skola yra jau 11 416,89 Eur, iš jų 11 365,79 Eur įmokų ir 51,10 Eur delspinigių. Kredito įstaigoms buvo teikiami mokėjimo nurodymai dėl lėšų pervedimo ne ginčo tvarka iš draudėjo sąskaitų. Paskutinį kartą lėšos pagal mokėjimo nurodymą buvo gautos 2018 m. gegužės 22 d. Pati įmonė įmokas į VSDF biudžetą paskutinį kartą mokėjo 2017 m. sausio 18 d. Atsakovė 2018 m. kovo 27 d. buvo pateikusi įsipareigojimą sumokėti skolą dalimis iki 2018 m. birželio 18 d., tačiau įsipareigojimo nevykdė. Atsakovei taikytos priverstinio poveikio priemonės nebuvo veiksmingos, skola neišieškota, darbuotojai atleisti (likęs tik vadovas, vyr. finansininkė ir vienas darbuotojas vaiko priežiūros atostogose), veiklos nevykdo, bendrovė turi 2 transporto priemones, tačiau kito registruotino turto neturi. Pagal Juridinių asmenų registrui pateiktą atsakovės 2016 m. balansą bendrovė turėjo turto už 400 587 Eur, o jos mokėtinos sumos ir įsipareigojimai buvo 288 722 Eur. Tai, kad įmonės skolos jau 2016 metais buvo didesnės negu pusė turimo turto vertės, rodo, jog atsakovė yra nemoki Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 2 straipsnio 8 dalies prasme.

3.       Atsakovė prašė netenkinti VSDFV Vilniaus skyriaus pareiškimo dėl bankroto bylos atsakovei iškėlimo. Visą skolą VSDF biudžetui atsakovė sumokės iš karto po to, kai jos debitoriai grąžins skolas jai. Vien iš bankrutavusios UAB ,,PROF CITY“ gautinos sumos pakanka skolai VSDF biudžetui sumokėti. Atsakovės pradelsti įsipareigojimai (118 754 Eur) nėra didesni negu pusė turimo turto vertės (269 737 Eur). 

4.       Trečiasis asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) paaiškino, kad neprieštarauja dėl bankroto bylos atsakovei iškėlimo, tačiau prašė procesinį sprendimą priimti teismo nuožiūra, nurodydamas, jog atsakovė mokestinės nepriemokos neturi.

5.       Vilniaus apygardos teisme 2018 m. rugsėjo 20 d. gautas buvusio atsakovės darbuotojo V. D. (V. D.) prašymas, kuriame nurodyta, kad atsakovė nėra įvykdžiusi Darbo ginčų komisijos 2018 m. birželio 13 d. sprendimo Nr. DGKS-3339, kuriuo nuspręsta patvirtinti taikos sutartį, pagal kurią atsakovė įsipareigojo iki 2018 m. liepos 13 d. sumokėti V. D. 1 876 Eur (su mokesčiais).

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

6.       Vilniaus apygardos teismas 2018 m. spalio 17 d. nutartimi iškėlė UAB „ECOHOME LT“ bankroto bylą.

7.       Pirmiausia, teismas nurodė, kad mokumo įrodinėjimo pareiga tenka atsakovei. Teismas nustatė, kad atsakovė paskutinį kartą Juridinių asmenų registrui finansinės atskaitomybės duomenis yra teikusi už 2016 metus. Tai reiškia, kad atsakovė nėra įvykdžiusi Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 58 straipsnyje nustatytos pareigos pateikti Juridinių asmenų registro tvarkytojui metinių finansinių ataskaitų duomenis už 2017 metus. Teismas pažymėjo, kad atsakovė pateikė teismui 2017 metų balansą, tarpinį 2018 m. liepos 13 d. balansą bei nurodytų laikotarpių pelno (nuostolių) ataskaitas, tačiau šie dokumentai pasirašyti tik bendrovės direktoriaus ir nepasirašyti vyriausiojo buhalterio (buhalterio) arba kitų asmenų, pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymą (toliau – BAĮ) galinčių tvarkyti įmonės buhalterinę apskaitą. Nuo 2018 m. rugpjūčio 18 d. bendrovėje registruotas tik vienas darbuotojas – įmonės vadovas. Pati atsakovė patvirtino, kad įmonė neturi buhalterio. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad atsakovės pateikti finansinės atskaitomybės dokumentai neatitinka Lietuvos Respublikos įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo 25 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir dėl to juose nurodyti duomenys nelaikytini patikimais bei vertintini kartu su kitais byloje esančiais duomenimis (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 179 straipsnio 3 dalis).

8.       Pagal atsakovės teikto 2018 m. liepos 13 d. balanso duomenis bendrovė turėjo turto už 269 737 Eur, tačiau, teismo vertinimu, į balansą kaip turtas nepagrįstai įtrauktos transporto priemonės 26 406 Eur vertės, nes tai prieštarauja registrų duomenims. Atsižvelgęs į tai, kad atsakovės nurodyta transporto priemonė Audi A4 nėra registruota jos vardu, kad transporto priemonė Volvo XC60 yra išregistruota ir jos eismas draudžiamas, o transporto priemonės Ford Grand C-MAX eismas draudžiamas, teismas sprendė, jog transporto priemonės Audi A4 kaina (11 808,37 Eur) į balansą įtraukta nepagrįstai, o kitų automobilių kaip realaus turto įtraukimas į balansą taip pat kelia abejonių, nes ieškovui priverstine tvarka iš atsakovės išieškoti skolų nepavyko.

9.       Nors didelę dalį į balansą įrašyto įmonės turto sudaro iš debitorių gautinos sumos (204 995 Eur), tačiau į atsakovės pateiktą debitorių sąrašą įtraukta tik 12 debitorių, kurių bendras įsiskolinimas atsakovei sudaro 67 337,13 Eur. Nustatęs, kad į debitorių sąrašą neįtraukta atsiliepime į pareiškimą minima debitorė bankrutavusi „PROF CITY“, kuri atsakovei yra skolinga 57 687,47 Eur, teismas darė išvadą, jog bendra debitorinių reikalavimų suma sudarytų 125 024,60 Eur. Kadangi kitų duomenų apie debitorius atsakovė nepateikė, teismas sprendė, kad ji nepagrindė 79 970,40 Eur debitorinių skolų realaus egzistavimo (CPK 178 straipsnis). Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 27 d. nutartimi atsakovė, be kita ko, buvo įpareigota pagrįsti galimybes realiai atgauti skolas. Nors atsakovė pateikė didžiausios debitorės UAB „RELM“ raštą, kad dėl sunkios finansinės padėties ji įsiskolinimą galės grąžinti tik iki 2019 m. spalio 15 d., tačiau, teismo vertinimu, šios debitorinės skolos atgavimo galimybės vertintinos kritiškai, nes ieškovas bandė atsakovės skolą išieškoti iš atsakovės debitorės UAB „RELM“, tačiau išieškojimas iš jos buvo neveiksmingas. Nors Vilniaus apygardos teismo nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-3621-864/2018 sudaryta taikos sutartimi bankrutavusios UAB „PROF CITY“ buvęs vadovas yra įsipareigojęs per 7 mėnesius sumokėti bankrutavusiai UAB „PROF CITY“ 81 000 Eur, iš kurių 11 537,49 Eur pagal bankrutavusios UAB „PROF CITY“ 2018 m. rugpjūčio 17 d. kreditorių susirinkimo nutarimą gautų atsakovė, tačiau tame pačiame kreditorių susirinkime bankroto administratorius bankrutavusios UAB „PROF CITY“ kreditoriams pateikė informaciją, kad buvęs įmonės vadovas jokio turto, į kurį galėtų būti nukreiptas išieškojimas, neturi. Todėl, teismo vertinimu, atsakovės nurodytas 11 537,49 Eur debitorinės skolos atgavimas kelia pagrįstų abejonių. Atsakovė nenurodė, kad būtų ėmusis veiksmų atgauti kitas debitorines skolas, bei nepagrindė galimybių jas atgauti. Be to, nors teismas du kartus buvo įpareigojęs atsakovę debitorių sąraše nurodyti debitorių įsipareigojimų įvykdymo terminus, tačiau atsakovė tokių duomenų nepateikė, o tik nurodė, kad debitoriai skolingi daugiau kaip 6 mėnesius. Teismas nurodė, kad iš bendros balanse nurodytos turto masės (269 737 Eur) atėmus automobilio Audi A4 kainą (11 808,37 Eur) bei debitorines skolas, bendra atsakovės turto vertė siektų 64 742 Eur.

10.       Pagal balansą atsakovės įsipareigojimai, t. y. per vienerius metus mokėtinos sumos, sudaro 207 373 Eur, įskaitant 88 619 Eur skolas tiekėjams. Pati atsakovė atsiliepime į pareiškimą nurodė, kad jos 118 754 Eur įsipareigojimai kreditoriniams yra pradelsti. Nors skolos tiekėjams (88 619 Eur) taip pat yra pradelstos, tačiau, atsakovės tvirtinimu, ši suma neįtrauktina į pradelstų įsipareigojimų sumą, nes su visais tiekėjais yra susitarta dėl skolos mokėjimo atidėjimo. Nors atsakovė buvo įpareigota, tačiau nepateikė viso kreditorių sąrašo, o pateikė tik kreditorių (tiekėjų) sąrašą (64 kreditoriai). Nors šiame sąraše nurodyta, kad susitarta dėl atsiskaitymo atidėjimo, tačiau duomenys, jog susitarta dėl atsiskaitymo dalimis ar skolos mokėjimo atidėjimo, pateikti tik iš kreditorių UAB „Bitė Lietuva“, UAB „VILSANDA“ ir UAB SANEKO, UAB „NEOSANTA“, kurių bendra reikalavimo teisė į atsakovę sudaro 34 244,74 Eur. Todėl 54 369,26 Eur skolų tiekėjams suma (88 619 Eur – 34 244,74 Eur) laikytina pradelsta ir bendra pradelstų skolų suma sudaro 173 123,26 Eur (118 754 Eur + 54 369,26 Eur).

11.       Įvertinęs atsakovės turto vertės ir pradelstų įsipareigojimų santykį, teismas padarė išvadą, kad jos pradelsti įsipareigojimai viršija pusę įmonės turto vertės, todėl bendrovė atitinka nemokios įmonės kriterijus. Be to, iš bylos duomenų teismas nustatė, kad atsakovė turi pradelstą įsiskolinimą darbuotojams, o tai taip pat yra atskiras pagrindas iškelti jai bankroto bylą.

12.       Pasisakydamas dėl reabilitacinio tikslo prioriteto, teismas nurodė, kad būtent atsakovei tenka pareiga pagrįsti perspektyvas atstatyti įmonės mokumą (CPK 178 straipsnis). Teismo vertinimu, šiuo atveju atsakovė nepagrindė galimybių atstatyti įmonės mokumą, nes bendrovėje nuo 2018 m. rugpjūčio 18 d. apdraustas tik vienas asmuo (įmonės vadovas), todėl spręstina, kad įmonė nevykdo veiklos. Be to, nėra pagrindo spręsti, kad bendrovės finansiniai sunkumai būtų laikino pobūdžio.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

13.       Atsakovė UAB „ECOHOME LT“ atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. spalio 27 d. nutartį ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

13.1.       Įmonės nemokumas, sudarantis teisinį pagrindą iškelti bankroto bylą, vertinamas pagal išorinį (įsipareigojimų nevykdymą) ir vidinį (neigiamą įmonės aktyvų ir pasyvų santykį) nemokumo požymius. Tik abiejų požymių konstatavimas sudaro pagrindą iškelti įmonei bankroto bylą. Dėl to sprendžiant, ar egzistuoja įstatyme įtvirtinti bankroto bylos iškėlimo teisiniai pagrindai, būtina nustatyti ne tik įmonės įsipareigojimų nevykdymo faktą ir to priežastis (įvertinti įmonės finansinių sunkumų pobūdį), bet ir atskleisti įmonės pradelstų įsipareigojimų bei į jos balansą įrašyto turto vertės santykį.

13.2.       Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Teismas, spręsdamas (ne)mokumo klausimą, privalo remtis ne vien finansinės atskaitomybės dokumentais, bet ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis. Administracijos vadovas ir jos savininkas (savininkai) geriausiai žino apie įmonės finansinę padėtį. Dėl to byla nagrinėtina žodinio, o ne rašytinio proceso tvarka, kaip skundžiamoje nutartyje nurodė teismas, nes atsakovės vadovo parodymai ir paaiškinimai suteiktų aiškumo sprendžiant ginčijamą klausimą dėl įmonės (ne)mokumo.

13.3.       Kaip nurodė VMI, atsakovė jokios mokestinės nepriemokos neturi.

13.4.       Įsiskolinimas ieškovui padidėjo dėl to, kad atsakovė, siekdama stabilizuoti įmonės finansinę padėtį, sąmoningai atleido dalį darbuotojų be jų kaltės, tačiau šis įsiskolinimas bus sumokėtas iš karto po to, kai stabilizuosis įmonės piniginiai srautai ir atsakovės debitoriai įvykdys savo prievoles. Vien iš bankrutavusios UAB ,,PROF CITY“ gautinos sumos pakanka skolai VSDF biudžetui sumokėti. Teismo abejonės dėl skolos iš bankrutavusios UAB ,,PROF CITY“ atgavimo yra nepagrįstos, nes nėra duomenų, kad civilinėje byloje Nr. 2-3621-864/2018 sudarytos taikos sutarties sąlygos yra nevykdomos.

13.5.       Atsakovė teismui pateikė bendrovės skolininkų sąrašą, kuriame yra atsakovės skolininkų duomenys, atsakovės per vienerius metus gautinos sumos. Nė viena iš šių atsakovės skolininkių nėra bankrutavusi įmonė, todėl skolos atsakovei bus grąžintos ir atsakovė atsiskaitys su savo kreditoriais. Teismas be pagrindo konstatavo, jog atsakovė neturi galimybės atgauti debitorines skolas, todėl nepagrįstai iš balansinės turto masės atėmė debitorines skolas.

13.6.       Pagal 2018 m. liepos 13 d. balansą per vienerius metus mokėtinos sumos – 207 373 Eur, iš kurių skolos tiekėjams – 88 619 Eur. Šie įsipareigojimai nelaikytini pradelstais, nes nė vienas iš atsakovės kreditorių, išskyrus ieškovą, nesikreipė nei į atsakovę, nei į teismą dėl negrąžintų skolų ar bankroto bylos atsakovei iškėlimo, be to, atsakovė nėra jiems pranešusi apie tai, kad ji negalės atsiskaityti su šiais kreditoriais. Taigi atsakovės pradelsti įsipareigojimai (118 754 Eur) nėra didesni negu pusė turimo turto vertės.

13.7.       Sisteminė ĮBĮ ir CPK įtvirtintų normų analizė leidžia spręsti, kad įmonės nemokumo procese siekiama dviejų priešingų tikslų – ne tik ginti kreditorių teises, kuo greičiau patenkinant jų pagrįstus reikalavimus bankroto byloje (nemokaus skolininko likvidavimo tikslas), bet ir atkurti nemokios įmonės mokumą, išlaisvinant ją nuo skolų ir suteikti galimybę veikti iš naujo. Todėl bankroto procedūros turėtų būti pradedamos tik įmonėms, kurios akivaizdžiai negali vykdyti įsipareigojimų kreditoriams, o ne formaliai taikant ĮBĮ įtvirtintus nemokumo nustatymo kriterijus. Bankroto bylos iškėlimas yra kraštutinė priemonė, o prioritetas teiktinas reabilitaciniam tikslui.

13.8.       Teismas iškėlė atsakovei bankroto bylą esant nepašalintoms abejonėms dėl jos nemokumo būklės bei neįvertinęs aplinkybės, jog ieškovo kreipimasis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nelaikytinas ultima ratio gynybos priemone. Teismas turėtų vadovautis bendraisiais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais bei sudaryti atsakovei galimybes įveikti laikinus finansinius sunkumus ir vykdyti veiklą iš naujo, nes greitas verslo subjekto pašalinimas iš rinkos neužtikrina teisinio stabilumo kitiems rinkos dalyviams, savaime nepagerina jų finansinės padėties.

14.       Ieškovas VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepime į atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2018 m. spalio 17 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:

14.1.       Skundžiama teismo nutartis yra teisėta, pagrįsta teismo nustatytomis teisiškai reikšmingomis faktinėmis bylos aplinkybėmis ir teise, o atskirajame skunde dėstomi argumentai yra formalūs, prieštaraujantys faktinėms bylos aplinkybėms ir rašytiniams įrodymams, kurie patvirtina teismo padarytą išvadą dėl įmonės nemokumo. Teismas išsamiai ištyrė visas aplinkybes, įskaitant įmonės turtinę padėtį, įvertino byloje esančių įrodymų visumą bei pagrįstai iškėlė apeliantei bankroto bylą. Apeliantės prašomas taikyti bylos grąžinimas nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui yra kraštutinė priemonė, kurios šiuo atveju nėra pagrindo taikyti.

14.2.       Apeliantės argumentas dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka vertintinas teismo nuožiūra, tačiau atsižvelgiant į tai, kad jeigu įmonės vadovas turėjo reikšmingų aplinkybių (faktų), galėjo juos išdėstyti atsiliepime į pareiškimą, be to, apeliantė turėjo teisę pirmosios instancijos teismo prašyti bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, nurodydama aplinkybes, dėl kurių svarbu, kad byla būtų nagrinėjama būtent žodinio proceso tvarka.

14.3.       Apeliantės 2017 metų balansas iki pat šiol nėra pateiktas Juridinių asmenų registrui. 

14.4.       Teismas pagrįstai sprendė, kad skolų atgavimas iš debitorių visa apimtimi praktikoje nėra dažnas ir kad apeliantės skolos atgavimas iš bankrutavusios UAB „PROF CITY“ kelia abejonių.

14.5.       Pagal teismų praktiką, nustačius, kad įmonė eilę mėnesių nesugeba bent iš dalies atsiskaityti su tais pačiais kreditoriais, įmonė gali būti pripažinta nemokia pradelstiems įsipareigojimams net ir neviršijant pusės balansinės turto vertės (Lietuvos apeliacinio teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 2-1162/2010 ir Nr. 2-1665/2011). Apeliantė nesugeba įvykdyti savo įsipareigojimų VSDF biudžetui, nuo 2017 m. liepos mėnesio jos įsiskolinimas didėja. Pati apeliantė neneigia savo įsiskolinimo ieškovui fakto. Todėl ieškovas pagrįstai pasinaudojo savo IBĮ 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta teise inicijuoti bankroto bylos iškėlimą UAB „ECOHOME LT“. Aplinkybės, kad įmonė neturi mokestinės nepriemokos VMI, nepakanka pagrįsti įmonės mokumą. Apeliantės teiginys, jog įmonė turi laikinų finansinių sunkumų, bet yra moki, yra nepagrįstas, nes tikėtis atstatyti įmonės mokumą debitorinių skolų sąskaita yra neracionalu. Todėl tikimybė, kad bus sumokėta VSDF biudžetui susidaręs įsiskolinimas, yra minimali. VSDFV Vilniaus skyrius išnaudojo visas priverstinio poveikio priemones, kurios nebuvo rezultatyvios.

14.6.       Teismas pagrįstai nustatė, kad apeliantė nepagrindė galimybių atstatyti įmonės mokumą. Nors pagrindinė įmonės veikla yra gyvenamųjų pastatų statyba, vandentiekio, šildymo ir oro kondicionavimo sistemų įrengimas, tačiau UAB „ECOHOME LT“ dirba tik vienas darbuotojas – įmonės vadovas. Įmonės galimybė vykdyti tokio pobūdžio veiklą ir gauti pajamas iš šios veiklos neturint darbuotojų, turėtų būti vertintina kritiškai. Pati apeliantė patvirtino, kad įmonė neturi buhalterio. UAB „ECOHOME LT“ būsena visiškai atitinka tiek faktinį, tiek teisinį įmonės nemokumą.

14.7.       Įstatymų leidėjas, reglamentuodamas bankroto procedūrą, prioritetą teikia kreditorių teisėms ir teisėtiems interesams, tačiau ĮBĮ įtvirtinta galimybe bankroto bylą nutraukti siekiama pusiausvyros tarp įmonės kreditorių ir skolininko teisių. Todėl jeigu apeliantė iš tikrųjų yra moki, kaip teigiama atskirajame skunde, po to, kai ji atsiskaitys su ieškovu, turės galimybę prašyti nutraukti bankroto bylą.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bylos nagrinėjimo ribų

15.       CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis).

16.       Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo 2018 m. spalio 17 d. nutarties, kuria atsakovei UAB „ECOHOME LT“ iškelta bankroto byla, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Atskirajame skunde neteisingai nurodyta skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties priėmimo data (prašoma panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. spalio 27 d. nutartį) vertintina kaip rašymo apsirikimas. Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė. Be to, apeliacinės instancijos teismas nenustatė pagrindo peržengti atskirajame skunde ir atsiliepime į jį nustatytas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas.

Dėl bankroto bylos iškėlimo pagrindų

17.       Bankroto byla įmonei iškeliama, jei yra bent viena iš ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalyje nustatytų sąlygų: 1) įmonė yra nemoki arba vėluoja išmokėti darbuotojui (darbuotojams) darbo užmokestį ir su darbo santykiais susijusias išmokas; 2) įmonė negali arba negalės vykdyti įsipareigojimų (gresiantis nemokumas). Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad apeliantė yra nemoki įmonė, kaip tai suprantama pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalį, be to, apeliantė turi pradelstą įsiskolinimą darbuotojui, o tai taip pat yra atskiras pagrindas iškelti jai bankroto bylą. Taigi pirmosios instancijos teismas iš esmės nustatė abu ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalies 1 punkte nustatytus pagrindus iškelti apeliantei bankroto bylą. Iš atskirojo skundo argumentų matyti, kad, apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas pakankamai formaliai taikė ĮBĮ įtvirtintus nemokumo nustatymo kriterijus, nepašalino visų abejonių dėl apeliantės būklės ir nepagrįstai prioritetą suteikė ne reabilitaciniam tikslui, o kraštutinei priemonei.

Dėl pareiškimo ir atskirojo skundo nagrinėjimo formos

18.       Vienas iš atskirojo skundo argumentų yra tas, kad byla nagrinėtina žodinio, o ne rašytinio proceso tvarka, kaip skundžiamoje nutartyje nurodė pirmosios instancijos teismas, nes apeliantės vadovo parodymai ir paaiškinimai suteiktų aiškumo sprendžiant ginčijamą klausimą dėl įmonės (ne)mokumo. Tokią apeliantės poziciją galima suprasti ir kaip nesutikimą su bankroto bylos iškėlimo klausimo nagrinėjimu pirmosios instancijos teisme rašytinio proceso tvarka, ir kaip pageidavimą, kad atskirasis skundas dėl skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties būtų nagrinėjamas žodinio, o ne rašytinio proceso tvarka.

19.       CPK 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bankroto bylos nagrinėjamos pagal šio kodekso taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato kiti įstatymai. Įmonių bankroto procesą reglamentuoja specialus įstatymas – ĮBĮ, kurio 9 ir 10 straipsniuose, reglamentuojančiuose pasirengimo nagrinėti bankroto bylą teisme tvarką ir bankroto bylos iškėlimo procedūrą, nėra tiesiogiai įtvirtinta, kokiu būdu (žodžiu ar raštu) turi būti sprendžiamas klausimas dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo. Galimybę teismui šį procesinį klausimą spręsti rašytinio proceso tvarka patvirtina ĮBĮ 10 straipsnio 13 dalis, nustatanti, kad nutartis iškelti bankroto bylą ar atsisakyti ją kelti, priimta rašytinio proceso tvarka, įsiteisėja per 10 dienų nuo jos priėmimo dienos, jeigu ji nebuvo apskųsta. Todėl kiekvienu individualiu atveju teismas, įvertinęs byloje sprendžiamų klausimų sudėtingumą ir kitas bylos nagrinėjimui reikšmingas aplinkybes, sprendžia dėl teismo posėdžio formos konkrečioje byloje.

20.       Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, 2018 m. rugpjūčio 10 d. nutartimi priėmęs pareiškimą, nutarė klausimą dėl bankroto bylos apeliantei iškėlimo nagrinėti rašytinio proceso tvarka 2018 m. rugsėjo 10 d. Ši pirmosios instancijos teismo nutartis buvo įteikta apeliantei, taigi ji nuo pat pradžių žinojo, kad klausimas bus sprendžiamas rašytinio proceso tvarka. Prieš išspręsdamas klausimą dėl bankroto bylos apeliantei iškėlimo, pirmosios instancijos teismas sudarė apeliantei galimybę pateikti atsiliepimą į pareiškimą ir kitus klausimui teisingai išspręsti teisiškai reikšmingus dokumentus. Tam, kad apeliantė galėtų tai padaryti, pirmosios instancijos teismas net 2 kartus atidėjo klausimo nagrinėjimą. Apeliantė pateikė pirmosios instancijos teismui atsiliepimą į pareiškimą, taip pat teikė įrodymus, apeliantei pirmosios instancijos teisme atstovavo teisininkė (advokato padėjėja), tačiau prašymo klausimą nagrinėti žodinio proceso tvarka apeliantė pirmosios instancijos teismui nereiškė. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, į tai, kad įmonės (ne)mokumas iš esmės vertintinas pagal rašytinius įrodymus, ir į tai, kad apeliantė (jos vadovas) turėjo galimybę pateikti pirmosios instancijos teismui savo paaiškinimus dėl įrodymų vertinimo raštu (atsiliepime į pareiškimą), apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, klausimą dėl bankroto bylos apeliantei iškėlimo išnagrinėjęs rašytinio proceso tvarka, proceso teisės normų ir apeliantės teisių nagrinėjamu atveju nepažeidė.

21.       Dėl atskirojo skundo nagrinėjimo formos atkreiptinas dėmesys, jog CPK 336 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atskirąjį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Dalyvaujantys byloje asmenys gali prašyti nagrinėti bylą apeliacine tvarka žodinio proceso tvarka, tačiau toks prašymas nesaisto apeliacinės instancijos teismo. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliantė atskirajame skunde iš esmės nenurodė jokių motyvų, kuriais remiantis galima būtų spręsti dėl bylos apeliacine tvarka nagrinėjimo žodinio proceso tvarka reikalingumo. Apeliantė (jos vadovas) turėjo galimybę savo poziciją dėl skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties neteisėtumo ir (ar) nepagrįstumo išdėstyti raštu atskirajame skunde. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į CPK įtvirtintą bendrąją bylų nagrinėjimo apeliacine tvarka taisyklę, pagal kurią atskirasis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, taip pat įvertinęs šios konkrečios bylos aplinkybes, konstatuoja, kad nėra būtinas žodinis apeliantės atskirojo skundo nagrinėjimas, todėl nėra poreikio taikyti išimtį ir skirti bylos nagrinėjimą žodinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teismui pakanka byloje esančių duomenų, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo tam tikras faktines aplinkybes tam, kad būtų galima įvertinti šios teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą bei padaryti išvadą, ar skundžiama nutartimi klausimas dėl bankroto bylos apeliantei iškėlimo išspręstas teisingai (CPK 320 straipsnio 1 dalis).

Dėl įmonės mokumo vertinimo

22.       Pagal ĮBĮ normas bankrotas yra vienas iš rinkos ekonomikos įrankių, kurių pagalba siekiama užtikrinti ekonomikos gyvybingumą ir pašalinti iš rinkos nemokius subjektus, kurie nesugeba organizuoti rentabilios veiklos. Įstatymas nustato griežtas bankroto bylos iškėlimo sąlygas bei įpareigoja teismą nuodugniai ištirti įmonės, kuriai siekiama iškelti bankroto bylą, finansinę padėtį. Įstatymas nenustato galimybės spręsti apie įmonės nemokumą remiantis vien prielaidomis apie įmonės finansines perspektyvas artimiausiu metu. Kaip ne kartą teismų praktikoje buvo išaiškinta, įmonės nemokumo procese siekiama dviejų priešingų tikslų – ne tik ginti kreditorių teises, kuo greičiau patenkinant jų pagrįstus reikalavimus bankroto byloje (nemokaus skolininko likvidavimo tikslas), bet ir atkurti nemokios įmonės mokumą, išlaisvinti ją nuo skolų ir suteikti galimybę vykdyti verslą toliau arba iš naujo (atkuriamasis arba reabilitacinis tikslas). Greitas verslo subjekto pašalinimas iš rinkos neužtikrina teisinio stabilumo kitiems rinkos dalyviams, savaime nepagerina jų finansinės padėties, o greitas ir koncentruotas likvidacinio tikslo vyravimas bankroto procese sudaro prielaidas teisiniam netikrumui atsirasti. Todėl bankroto procedūros turėtų būti pradedamos tik įmonėms, kurios akivaizdžiai negali vykdyti įsipareigojimų kreditoriams, o ne formaliai taikant ĮBĮ įtvirtintus nemokumo nustatymo kriterijus. Tai reiškia, kad bankroto procese, sprendžiant klausimą dėl įmonės nemokumo, prioritetas turi būti taikomas reabilitaciniam tikslui ir bankroto byla įmonei turi būti keliama tik tuomet, kai teismui išanalizavus visus įrodymus, nelieka abejonių, kad įmonė yra nemoki (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. kovo 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-611/2014 ir kt.).

23.       Pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalį įmonės nemokumas – tai įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Įstatymų leidėjo valia įmonės nemokumas, sudarantis teisinį pagrindą iškelti bankroto bylą, vertinamas pagal išorinį (įsipareigojimų nevykdymas) ir vidinį (neigiamas įmonės aktyvų ir pasyvų santykis) nemokumo požymius. Tik abiejų požymių konstatavimas įgalina teismą iškelti įmonei bankroto bylą, o vien tik įmonės nepajėgumo apmokėti savo prievolių, kurių mokėjimo terminai pasibaigę, kaip nemokumą kvalifikuojančio požymio, nepakanka bankroto bylai iškelti. Dėl to sprendžiant, ar egzistuoja įstatyme įtvirtinti bankroto bylos iškėlimo materialieji teisiniai pagrindai, būtina nustatyti ne tik įmonės įsipareigojimų nevykdymo faktą ir to priežastis (įvertinti įmonės finansinių sunkumų pobūdį), bet ir atskleisti įmonės pradelstų įsipareigojimų bei į jos balansą įrašyto turto vertės santykį (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1701-330/2018).

24.       Įmonės (ne)mokumas nustatomas išanalizavus įmonės finansinius duomenis, iš kurių svarbiausi yra įmonės pradelsti įsipareigojimai ir jų santykis su įmonės turto verte. Sprendžiant įmonės (ne)mokumo klausimą, turi būti vadovaujamasi į balansą įrašyto turto verte (o ne įrašyta turto verte), taigi į balansą įrašytas turtas turi realiai egzistuoti, turi būti nustatyta reali jo vertė. Be to, sprendžiant įmonės (ne)mokumo klausimą, teisinę reikšmę turi ne visos įmonės skolos, o tik pradelstos skolos, t. y. tokios, kurių mokėjimo terminai suėję. Taigi tam, kad būtų išsiaiškinta įmonės reali turtinė padėtis, teismas įmonės nemokumo klausimą pirmiausia turi spręsti pagal aktualius finansinės atskaitomybės duomenis ir remtis kitais byloje esančiais įrodymais, kurie pagrįstų pradelstų įsipareigojimų kreditoriams dydį bei realią, o ne įrašytą balanse, įmonės turimo turto vertę. Teismų praktikoje pažymima, kad įmonės sudarytas balansas nėra vienintelis dokumentas, kurio pagrindu galima nustatyti įmonės mokumo būklę, jei kiti byloje esantys įrodymai paneigia balanse įrašytų duomenų teisingumą (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. rugpjūčio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1397-180/2018). 

25.       Apeliantės atskirajame skunde išdėstyti argumentai iš esmės atkartoja nurodytus teismų praktikos išaiškinimus, tačiau jie nėra susieti su šios bylos situacija ir nepatvirtina, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl bankroto bylos apeliantei iškėlimo, nesilaikė nurodytų nuostatų. Priešingai, iš skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties matyti, kad pirmosios instancijos teismas savo išvadas pagrindė ne tik balansuose pateiktais duomenimis, bet ir kitais surinktais įrodymais, finansinės atskaitomybės dokumentuose nurodytus duomenis lygino su kitais byloje esančiais įrodymais, nustatė realią įmonės turtinę padėtį, t. y. nustatė įmonės pradelstų įsipareigojimų santykį su įmonės turto verte.

26.       Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, sprendžiant bankroto bylos iškėlimo įmonei klausimą, mokumo pagrindimo našta perkeliama įmonei, kuriai prašoma iškelti bankroto bylą (CPK 12, 178 straipsniai, ĮBĮ 9 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. rugsėjo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1482-241/2018). Sutiktina su ieškovo pozicija, kad vien aplinkybės, jog apeliantė neturi mokestinės nepriemokos VMI, nepakanka pagrįsti įmonės mokumą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai apeliantės pateiktus 2017 metų balansą, tarpinį 2018 m. liepos 13 d. balansą bei nurodytų laikotarpių pelno (nuostolių) ataskaitas vertino kritiškai dėl to, jog 2017 metų finansinės atskaitomybės dokumentai nėra pasirašyti asmenų, pagal BAĮ galinčių tvarkyti įmonės buhalterinę apskaitą, ir nėra teisės aktų nustatyta tvarka pateikti Juridinių asmenų registrui, o tarpiniai 2018 m. liepos 13 d. finansinės atskaitomybės dokumentai nėra pasirašyti asmenų, pagal BAĮ galinčių tvarkyti įmonės buhalterinę apskaitą. Apeliantės 2017 metų finansinės atskaitomybės dokumentai iki pat šiol nėra pateikti Juridinių asmenų registrui.

27.       Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad iš bendros balanse nurodytos turto masės (269 737 Eur) atėmus automobilio Audi A4 kainą (11 808,37 Eur) bei debitorines skolas, kurių grąžinimas apeliantei neįrodytas, bendra apeliantės turto vertė siektų 64 742 Eur. Pirmosios instancijos teismas taip pat nurodė, kad 54 369,26 Eur skolų tiekėjams suma laikytina pradelsta ir bendra pradelstų skolų suma, kartu su apeliantės nurodytomis pradelstomis skolomis (118 754 Eur), sudaro 173 123,26 Eur (118 754 Eur + 54 369,26 Eur). Atskirajame skunde pripažįstamas 118 754 Eur skolų pradelsimas, tačiau pirmosios instancijos teismas motyvuotai pripažino, kad ir 54 369,26 Eur skolos yra pradelstos, nes neužtenka vien tik pačiai apeliantei pareikšti, jog ji susitarė su savo kreditoriais dėl skolos mokėjimo termino atidėjimo (pratęsimo). Tam, kad skolos, kurių mokėjimo terminai suėję, nebūtų laikomos pradelstomis, būtina pateikti tokius susitarimus su kreditoriais patvirtinančius įrodymus.

28.       Jau minėta, kad pradelstos skolos yra tokios skolos, kurių mokėjimo terminai suėję. Taigi būtent skolos mokėjimo termino suėjimas, jeigu jis nėra atidėtas (pratęstas), yra pakankama aplinkybė pripažinti įsipareigojimą pradelstu ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalies prasme. Apeliantės nurodytos aplinkybės, kad nė vienas iš jos kreditorių, išskyrus ieškovą, nesikreipė nei į apeliantę, nei į teismą dėl negrąžintų skolų ar bankroto bylos apeliantei iškėlimo, kad apeliantė nėra jiems pranešusi apie tai, jog ji negalės atsiskaityti su šiais kreditoriais, nereiškia, kad šios skolos nėra pradelstos. Kadangi apeliantė pirmosios instancijos teismui pateikė įrodymus, kad dalis kreditorių sutinka atidėti (pratęsti) skolos grąžinimo terminą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai tik šiems kreditoriams grąžintinas skolas ir vertino kaip nepradelstas (34 244,74 Eur), o kitas skolas, dėl kurių mokėjimo termino atidėjimo (pratęsimo) nebuvo pateikti jokie įrodymai (54 369,26 Eur), išskyrus pačios apeliantės sudarytą lentelę, kurioje pažymėta, jog susitarta dėl atsiskaitymo atidėjimo, pripažino pradelstomis ir padidino apeliantės nurodytą pradelstų skolų sumą nuo 118 754 Eur iki 173 123,26 Eur.

29.       Palyginęs nurodytus pradelstus apeliantės įsipareigojimus (173 123,26 Eur) su 2018 m. liepos 13 d. balanse nurodyta turto verte (269 737 Eur), apeliacinės instancijos teismas nurodo, kad jie sudaro 64 proc. šiame balanse nurodytos turto vertės. Taigi vien jau tai sudaro pakankamą pagrindą pripažinti apeliantę nemokia įmone ir iškelti jai bankroto bylą, nes jos pradelsti įsipareigojimai viršija pusę į jos balansą įrašytos turto vertės. Tačiau pirmosios instancijos teismas dar pripažino, kad dalis 2018 m. liepos 13 d. balanse nurodyto turto nėra realus apeliantės turtas, ir dėl to iš 2018 m. liepos 13 d. balanse nurodytos turto vertės (269 737 Eur) atėmė automobilio Audi A4 kainą (11 808,37 Eur) bei gautinas sumas, išskyrus iš bankrutavusios UAB ,,PROF CITY“ pagal civilinėje byloje Nr. 2-3621-864/2018 sudarytą taikos sutartį apeliantės gautiną 11 537,49 Eur sumą. Apeliantė atskirajame skunde neginčija automobilio Audi A4 kainos (11 808,37 Eur) atėmimo iš apeliantės nurodytos turto vertės.

30.       Dėl debitorinių skolų priskyrimo prie bendrovės realaus turimo turto vertės, teismų praktikoje vertinant trumpalaikio turto sudėtį, preziumuojama, kad įmonė faktiškai nedisponuoja iš debitorių gautinomis sumomis, todėl debitorinės skolos turėtų būti vertinamos ne tik dydžio, bet ir galimybių jas realiai išieškoti ir grąžinti įmonei aspektais (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1825-370/2017, 2018 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-432-798/2018). Apeliantė tik deklaratyviai teigia, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo konstatavo, jog apeliantė neturi galimybės atgauti debitorines skolas, todėl nepagrįstai iš balansinės turto masės atėmė debitorines skolas.

31.       Kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, pagal 2018 m. liepos 13 d. balansą didžiąją apeliantės nurodyto turto dalį sudaro gautinos sumos – 204 995 Eur, iš jų 120 325 Eur per vienerius metus gautinos sumos ir 84 670 Eur po vienerių metų gautinos sumos. Apeliantė pateikė debitorių sąrašą, į kurį įtraukta 12 debitorių, kurių bendras įsiskolinimas apeliantei sudaro 67 337,13 Eur, apeliantė taip pat yra trečios eilės bankrutavusios UAB „PROF CITY“ kreditorė su 57 687,47 Eur finansiniu reikalavimu. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad apeliantė nepagrindė likusios 2018 m. liepos 13 d. balanse kaip gautinos sumos nurodytos pinigų dalies (204 995 Eur – 67 337,13 – 57 687,47 Eur = 79 970,40 Eur). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai bankrutavusios UAB „PROF CITY“ skolos dalies, kurios nenumatyta apeliantei grąžinti pagal civilinėje byloje Nr. 2-3621-864/2018 sudarytą taikos sutartį (57 687,47 Eur (100 proc. skolos) – 11 537,49 Eur (20 proc. skolos pagal bankrutavusios UAB „PROF CITY“ 2018 m. rugpjūčio 17 d. kreditorių susirinkimo nutarimą) = 46 149,98 Eur (80 proc. skolos)), nevertino kaip realaus apeliantės, kuri yra trečios eilės bankrutavusios UAB „PROF CITY“ kreditorė, turto, nes nėra jokių objektyvių įrodymų apie galimybes atgauti iš bankrutavusios įmonės šią skolos dalį.

32.       Spręsdamas dėl realių galimybių dėl skolų atgavimo iš sąraše nurodytų 12 debitorių, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 27 d. nutartimi apeliantė buvo įpareigota pateikti ne tik debitorių sąrašą, įsipareigojimų įvykdymo terminus, bet ir pagrįsti galimybes realiai atgauti skolas, nurodyti, kada ir kokių veiksmų imtasi. Apeliantės nurodyta aplinkybė, kad nė viena iš sąraše nurodytų skolininkių nėra bankrutavusi įmonė, savaime nereiškia, jog jų skolos bus realiai grąžintos apeliantei. Atsakovė pateikė didžiausios debitorės UAB „RELM“ raštą, kuriame nurodyta, kad dėl sunkios finansinės padėties jis įsiskolinimą galės grąžinti iki 2019 m. spalio 15 d. Taigi pati UAB „RELM“ nurodytame rašte pripažįsta sunkią savo finansinę padėtį. Apeliantės debitorių sąraše nurodyta, kad visos skolos yra pradelstos daugiau kaip 6 mėn., tačiau tikslių debitorių įsipareigojimų įvykdymo terminų apeliantė nenurodė, apeliantė taip pat nenurodė, kada ir kokių veiksmų buvo imtasi tam, jog skolos būtų grąžintos. Atsižvelgęs į šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai kritiškai vertino apeliantės realias galimybes atgauti skolas iš debitorių sąraše nurodytų asmenų ir dėl to šių debitorinių skolų nepriskyrė prie bendrovės realaus turimo turto vertės.

33.       Taigi iš bendros balanse nurodytos turto masės (269 737 Eur) atėmus automobilio Audi A4 kainą (11 808,37 Eur) bei debitorines skolas, kurių grąžinimas apeliantei neįrodytas (79 970,40 Eur + 46 149,98 Eur + 67 337,13 Eur = 193 457,51 Eur), bendra apeliantės turto vertė siektų 64 471,12 Eur, o ne 64 742 Eur, kaip nurodė pirmosios instancijos teismas. Tačiau bet kokiu atveju tai reiškia, kad aptarti apeliantės pradelsti įsipareigojimai (173 123,26 Eur) yra net kelis kartus didesni negu viso apeliantės turimo turto vertė (64 471,12 Eur). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, vertindamas apeliantės finansinę būklę, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, o atskirajame skunde dėstomi argumentai yra formalūs, prieštaraujantys faktinėms bylos aplinkybėms ir rašytiniams įrodymams, kurie patvirtina pirmosios instancijos teismo padarytą išvadą dėl apeliantės nemokumo.

34.       Atsakant į apeliantės itin akcentuoją reabilitacinį tikslą, kuriam, anot jos, šiuo atveju turėtų būti suteiktas prioritetas, pažymėtina, kad visais atvejais klausimas dėl bankroto bylos įmonei (ne)iškėlimo turi būti sprendžiamas ne formaliai, o atsižvelgiant į konkrečioje byloje nustatytas aplinkybes (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1860-553/2018). Tai itin aktualu tuomet, kai įmonės pradelsti įsipareigojimai kreditoriams tik labai nežymiai viršija pusę jos turimo turto. Tokiais atvejais turi būti analizuojamos ir kitos nagrinėjamo klausimo teisingam išsprendimui reikšmingos aplinkybės: ar įmonė tebevykdo veiklą, ar jos veikla pelninga, ar ji turi debitorinių skolų, kokio dydžio šios skolos, lyginant jas su įmonės pradelstais įsipareigojimais kreditoriams, ar yra realių galimybių išsiieškoti skolas, ar įmonė turi leidimų bei licencijų, kurie didina įmonės vertę ir pan. (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1645-330/2018). Kita vertus, nustačius, kad įmonė eilę metu nesugeba bent iš dalies atsiskaityti su tais pačiais kreditoriais, įmonė galėtų būti pripažinta nemokia pradelstiems įsipareigojimams net ir neviršijant pusės balansinės turto vertės. Tai iš esmės atitinka ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalies 2 punkte nustatytą sąlygą, kuriai esant įmonei keliama bankroto byla, t. y. kai nustatoma, kad įmonė negali arba negalės vykdyti įsipareigojimų (gresiantis nemokumas) (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1441-823/2018). 

35.       Iš skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas vertino apeliantės perspektyvas tęsti veiklą. Pirmosios instancijos teismas šiuo aspektu nurodė, kad būtent apeliantei tenka pareiga pagrįsti perspektyvas atstatyti įmonės mokumą (CPK 178 straipsnis). Pirmosios instancijos teismo vertinimu, šiuo atveju apeliantė nepagrindė galimybių atstatyti įmonės mokumą, nes bendrovėje nuo 2018 m. rugpjūčio 18 d. apdraustas tik vienas asmuo (įmonės vadovas), todėl pirmosios instancijos teismas sprendė, kad įmonė nevykdo veiklos. Ieškovo teigimu, įmonės galimybė vykdyti veiklą ir gauti pajamas iš jos neturint darbuotojų, turėtų būti vertintina kritiškai. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į aptartą apeliantės finansinę padėtį, pažymi, kad apeliantės būklė ne balansuoja ant nemokumo ribos (tokioje situacijoje būtų pagrindas svarstyti dėl prioriteto suteikimo reabilitaciniam tikslui), o patvirtina akivaizdų įmonės nemokumą. Tai reiškia, kad neabejotinai egzistuoja ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalies 1 punkte nustatytas pagrindas iškelti apeliantei bankroto bylą dėl jos nemokumo, o atskirojo skundo argumentas, jog pirmosios instancijos teismas iškėlė apeliantei bankroto bylą esant nepašalintoms abejonėms dėl jos nemokumo būklės, atmestinas.

36.       Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias bankroto bylos įmonei (ne)iškėlimą, todėl skundžiama teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

37.       Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog vadovaujantis ĮBĮ 27 straipsniu, jei bankrutuojanti įmonė atsiskaito su savo kreditoriais, visi kreditoriai atsisako savo reikalavimų ir teismas priima nutartį priimti atsisakymus, pasirašoma taikos sutartis ir teismas ją patvirtina, bankroto byla yra nutraukiama. Taigi, pasikeitus aplinkybėms ir esant vienai iš ĮBĮ 27 straipsnio 1 dalyje nustatytų sąlygų, apeliantei iškelta bankroto byla galės būti nutraukta.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2018 m. spalio 17 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjas                                                     Artūras Driukas