Administracinė byla Nr. A-31-552/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03733-2013-5

Procesinio sprendimo kategorija 16.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. kovo 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. Č. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėjas G. Č. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros (toliau – ir Generalinė prokuratūra), nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. neišmokėtą darbo užmokesčio dalį – 35 115,27 Lt.

Pareiškėjas paaiškino, kad darbo užmokesčio nepriemoka susidarė dėl pareiginės algos koeficiento ir priedo už kvalifikacinę klasę mažinimo. Pareiškėjas nurodė, kad Generalinėje prokuratūroje dirba nuo 2004 m. gruodžio 14 d., 2007 metais jam suteikta pirma kvalifikacinė klasė. Savo reikalavimus grindė Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2013 m. liepos 1 d. nutarimu, kuris, pareiškėjo nuomone, patvirtina, jog nuo 2009 metų pareiginės algos koeficientai ir priedai už kvalifikacines klases buvo sumažinti nepagrįstai, t. y. šis sumažinimas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija).

Atsakovai Generalinė prokuratūra ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Generalinės prokuratūros, atsiliepimu į skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovai paaiškino, kad Generalinė prokuratūra, apskaičiuodama ir mokėdama valstybės tarnautojams darbo užmokestį, vadovavosi galiojančiais įstatymais. Jeigu pareiškėjo skundas būtų tenkinamas, atsakovų manymu, turėtų būti taikoma Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 301 straipsnio nuostata. Atsakovai prašė mokėjimus išdėstyti proporcingomis dalimis per vienerius metus.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. rugsėjo 9 d. sprendimu pareiškėjo G. Č. skundą tenkino, priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Generalinės prokuratūros, 35 115,27 Lt neišmokėto darbo užmokesčio dalį, susidariusią nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. Sprendime nurodyta, kad priteista neišmokėto atlyginimo dalies suma nurodyta neišskaičiavus gyventojų pajamų mokesčio ir privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokų, kurie turi būti išskaičiuoti vykdant sprendimą. Sprendimo vykdymą teismas atidėjo iki 2015 m. gruodžio 31 d.

Teismas padarė išvadą, kad Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu pripažinus, jog Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Valstybės tarnybos įstatymas) 25 straipsnio 3 dalis, kurioje nustatytas sumažintas priedo už suteiktą kvalifikacinę klasę procentinis dydis, ir Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedas, kuriame nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) koeficientai, tiek, kiek tokiu teisiniu reguliavimu neproporcingai sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai, prieštarauja (prieštaravo) Konstitucijai, nurodytas priedo procentinis dydis ir koeficientai negali būti taikomi.

Teismas nurodė, kad dėl prieštaraujančia Konstitucijai pripažintos įstatymo nuostatos taikymo susidariusi darbo užmokesčio nepriemoka pareiškėjui neišmokėta iki šiol. Teismas konstatavo, kad veiksmingas pareiškėjo teisių gynimas būtų su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusio pažeidimo pasekmių pašalinimas, t. y. darbo užmokesčio nepriemokos, susidariusios dėl prieštaraujančiomis Konstitucijai pripažintų nuostatų taikymo, priteisimas.

Teismas pažymėjo, kad nuo Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo priėmimo praėjo jau daugiau nei metai, tačiau įstatymų leidėjas, turėdamas teisę ir pareigą išspręsti su kompensavimo mechanizmu susijusius klausimus, priimdamas tai reglamentuojantį teisės aktą, šios pareigos iki šiol nėra įvykdęs. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo teisė į jo pažeistų teisių gynimą teisme negali priklausyti nuo jokio papildomo veiksmo, t. y. specialaus kompensavimo klausimus galbūt sureguliuosiančio įstatymo priėmimo, todėl atmetė atsakovų argumentą, kad pareiškėjui praradimai dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo turėtų būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą.

Teismas pažymėjo, kad vykdant konstitucinę teismo pareigą užtikrinti asmens, kuris kreipiasi į teismą dėl savo teisių ir laisvių pažeidimo, pareiškėjo teisės gintinos priteisiant jam neteisėtai neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, kuri apskaičiuojama taikant priedo procentinį dydį už suteiktą kvalifikacinę klasę, galiojusį iki Konstitucijai prieštaraujančio (sumažinto) procentinio dydžio nustatymo, ir pareiginės algos koeficientą, galiojusį iki Konstitucijai prieštaraujančio (sumažinto) koeficiento nustatymo, t. y. 50 procentų pareiginės algos dydį už suteiktą pirmą kvalifikacinę klasę ir 7,0 pareiginės algos koeficientą.

Teismas pažymėjo, kad atsakovai neprašė taikyti ieškinio senaties, todėl nusprendė jos netaikyti. Teismas atsižvelgė į Konstitucinio Teismo 2014 m. gegužės 8 d. nutarimą ir padarė išvadą, kad pareiškėjo teisė į priteisiamą neišmokėto darbo užmokesčio sumą negali būti ribojama pagal DK 301 straipsnį (2012 m. birželio 26 d. redakcija).

Teismas pripažino, kad pareiškėjo turtinių teisių pažeidimas atsirado dėl netinkamo darbo užmokesčio mokėjimo klausimų reglamentavimo, kuris nepriklausė nuo Generalinės prokuratūros valios pasirinkti kitokį klausimų sprendimo būdą, ir padarė išvadą, kad darbo užmokesčio nepriemoka priteistina iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Generalinės prokuratūros.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 851 straipsniu, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 284 straipsnio 1 dalimi ir padarė išvadą, kad yra būtinybė atidėti šio teismo sprendimo vykdymą iki 2015 m. gruodžio 31 d.

III.

Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Generalinės prokuratūros, ir Generalinė prokuratūra apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 9 d. sprendimo dalį, kuria tenkintas pareiškėjo skundas, ir pareiškėjo skundą atmesti.

Atsakovai pabrėžia, kad Generalinė prokuratūra, apskaičiuodama ir mokėdama valstybės tarnautojams darbo užmokestį, vadovavosi galiojančiais įstatymais. Atsakovai vadovaujasi Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalimi, Konstitucinio Teismo nutarimais ir pažymi, kad nei Konstitucinio Teismo nutarime, nei Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio, 1 priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatyme, įsigaliojusiame 2013 m. spalio 1 d., nenumatyta, kad jie taikytini į praeitį, todėl Konstitucinio Teismo nutarimas negalėjo būti taikomas ginčo santykiui iki nutarimo įsigaliojimo.

Atsakovų teigimu, pareiškėjo praradimai dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo turėtų būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį ir tik įstatymo leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises galėtų ginti teismo tvarka.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui G. Č. nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kuri susidarė sumažinus valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientus bei priedą už kvalifikacinę klasę, priteisimo.

Pareiškėjas skunde teismui nurodė, kad yra Generalinės prokuratūros valstybės tarnautojas. Valstybės tarnautojų darbo užmokestį nustato Valstybės tarnybos įstatymas. Pareiškėjas kreipėsi į teismą su reikalavimu priteisti dalį jo darbo užmokesčio, kuris buvo sumažintas Valstybės tarnybos įstatymo nuostatų, pripažintų prieštaraujančiomis Konstitucijai, pagrindu.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjo pažeistos teisės turi būti ginamos priteisiant jam visą dėl Konstitucijai prieštaraujančių nuostatų taikymo susidariusią darbo užmokesčio nepriemokos sumą (35 115,27 Lt). Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo teisė į jo pažeistų teisių gynimą teisme negali priklausyti nuo jokio papildomo veiksmo, t. y. specialaus kompensavimo klausimus galbūt sureguliuosiančio įstatymo priėmimo.

Atsakovų apeliacinis skundas grindžiamas iš esmės tuo, kad pareiškėjo praradimai dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo turėtų būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą ir tik įstatymo leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą, asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises galėtų ginti teisme.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime tinkamai nustatė bylai reikšmingas faktines aplinkybes bei detaliai išanalizavo aktualius teisės aktus, susijusius su pareiškėjo darbo užmokesčio apskaičiavimu 2009–2013 metais, tačiau juos aiškino bei taikė netinkamai ir tai lėmė neteisėto bei nepagrįsto sprendimo priėmimą.

Byloje nėra ginčo dėl fakto, kad dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu Konstitucijai prieštaraujančių pripažintų teisės aktų nuostatų taikymo pareiškėjui nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. nebuvo išmokėta dalis darbo užmokesčio. Ginčo šalys nesutaria tik dėl klausimo, kokia tvarka ir kokia apimtimi turi būti kompensuojami dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirti praradimai.

Teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

Šiai administracinei bylai išspręsti yra aktualios teisės aiškinimo taisyklės, suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose, priimtuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016, taip pat kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose analogiškos kategorijos bylose (pvz., 2016 m. vasario 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2484-602/2016; 2016 m. vasario 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2475-520/2016). Šios administracinės bylos faktinės ir teisinės aplinkybės, kuriomis yra grindžiamas pareiškėjo reikalavimas, yra labai panašios į aplinkybes, kuriomis buvo grindžiami pareiškėjų reikalavimai paminėtose bylose, pareiškėjo teisinė padėtis ar jo teikiami argumentai šioje byloje nėra itin išskirtiniai, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo ankstesnėje administracinių teismų praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių ar kurti naujas taisykles.

Išplėstinė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2016 m. vasario 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 apibendrinusi ligšiolinę Konstitucinio Teismo jurisprudenciją dėl asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų kompensavimo, pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; 2) kompensavimo mechanizmas turi būti nustatytas per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgus į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui); 3) asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais; 4) minėtų praradimų kompensavimo mechanizmo parengimo ir pateikimo Lietuvos Respublikos Seimui atidėjimas vieneriems metams – iki 2015 m. gegužės 1 d. – neprieštarauja Konstitucijai ir nėra laikytinas nepagrįstu delsimu.

Be to, atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą bei 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimą, išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 padarė išvadą, kad Konstitucinis Teismas, nagrinėjamu atveju pripažinęs, jog įstatymų nuostatos, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštarauja inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, kartu nustatė konkretų šio prieštaravimo pasekmių šalinimo būdą – įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį.

Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d., t. y. jau po skundžiamo neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo patenkinti pareiškėjo skundą ir priteisti jam darbo užmokesčio nepriemoką priėmimo, priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas.

Atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo išaiškinimus, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir Grąžinimo įstatymą, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su atsakovų argumentu, kurį nepagrįstai atmetė pirmosios instancijos teismas, kad pareiškėjo dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turi būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, todėl konstatuoja, jog pareiškėjo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai (šiuo atveju – Generalinei prokuratūrai) Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjo patirtus praradimus tiek, kiek Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. pripažino, kad jie buvo neproporcingi. Taigi pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nagrinėjamu atveju taikė pareiškėjo pažeistų teisių gynimo būdą – darbo užmokesčio nepriemokos priteisimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Generalinės prokuratūros.

Atskirai pažymėtina, kad, kaip nurodė Konstitucinis Teismas, įstatymų leidėjui nustačius neteisingą patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, savo pažeistas teises galėtų ginti teismine tvarka. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas neteikė argumentų, kad Grąžinimo įstatyme įtvirtintas kompensavimo mechanizmas yra neteisingas, kompensacijų dydžiai yra netinkami ar kompensacijų išmokėjimo terminas yra per ilgas.

Apibendrindama anksčiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė materialiosios teisės normas, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu. Atsakovų apeliacinis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Atsakovų Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, apeliacinį skundą patenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 9 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo G. Č. skundą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai              Ramūnas Gadliauskas

              Veslava Ruskan

              Dalia Višinskienė