Civilinė byla Nr. e2A-2504-658/2015

(Proceso Nr. 2-69-3-20532-2014-9)

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.5.1.4; 2.5.10.5.1;

2.5.29.1; 2.5.29.3. (S)

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2015 m. gruodžio 3 d.

Kaunas

              Kauno apygardos teismo teisėjas Nerijus Meilutis, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės- uždarosios akcinės bendrovės „Gelvora“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 4 d. sprendimo už akių civilinėje byloje Nr. e2-20413-435/2015 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Gelvora“ ieškinį atsakovui M. P. dėl skolos priteisimo,

n u s t a t ė:

I. Ginčo esmė

              Ieškovė kreipėsi į teismą prašydama priteisti iš atsakovo 387,67 Eur skolos, 339,64 Eur palūkanų, 74,20 Eur delspinigių, 72,72 Eur palūkanų delspinigių, 106,74 Eur ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidų, 5% metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki sprendimo visiško įvykdymo, 14 % sutartinių palūkanų nuo pagrindinės skolos sumos (387,67 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ir visas bylinėjimosi išlaidas. Reikalavimą grindė 2007-01-11 AB „Swedbank“ ir M. P. sudaryta vartojimo kredito sutartimi Nr. 07-002957-GV, pagal kurią atsakovui buvo suteiktas kreditas, kuris nėra grąžintas bei 2009-05-21 AB „Swedbank“ ir UAB „Gelvora“ sudaryta Reikalavimo perleidimo sutartimi, kuria AB „Swedbank“ perleido UAB „Gelvora“ visas reikalavimo teises į atsakovo skolą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apylinkės teismas 2015 m. rugsėjo 4 d. sprendimu už akių ieškinį tenkino iš dalies. Priteisė ieškovei iš atsakovo 387,67 Eur skolos, 169,82 Eur palūkanų, 73,46 Eur delspinigių, 5 % dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos (630,95 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2015-08-05) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 14 % sutartinių palūkanų nuo pagrindinės skolos sumos (387,67 Eur) pagal Vartojimo kredito sutartį Nr. 07-002957-GV nuo bylos iškėlimo teisme (2015-08-05) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 22 Eur žyminio mokesčio. Kitą ieškinio dalį atmetė. Teismas per pusę sumažino ieškovės prašomų priteisti palūkanų sumą, konstatavęs, jog atsakovas prisiėmė prievolę mokėti aiškiai per dideles palūkanas už pasiskolintų pinigų naudojimą, ieškovės, kaip teisių perėmėjo, nesiėmimas priemonių skolai išieškoti lėmė palūkanų dydį. Teismo vertinimu, nors atsakovas tinkamai neįvykdė sutartinių įsipareigojimų, tačiau tai nesuteikia pagrindo ieškovei nepelnytai praturtėti dėl nerūpestingo pačios ieškovės elgesio ir palūkanų dydžio. Teismas sutartinių delspinigių dydį 0,1 % pripažino neprotingu, įvertinęs, kad netesybos turi atlikti kompensuojamąją, o ne baudinę funkciją bei aplinkybę, kad atsakovas yra vartotojas, sudaręs ieškovės parengtą standartinę sutartį ir neturėdamas galimybių derėtis dėl jos bendrųjų sąlygų delspinigių dydį sumažino iki 0,05 %. Teismas orientacine maksimalia delspinigių riba laikė LR Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje nustatytą netesybų maksimalų dydį. Atmesdamas reikalavimą dėl ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidų teismas nurodė, kad šias išlaidas sudaro telefoniniai skambučiai, pašto korespondencija ir kt., kurios teismo vertinimu yra tiesiogiai susijusios su ieškovės, užsiimančios skolų išieškojimu ir prevencija, ūkine – komercine veikla, todėl negali būti pripažintos išlaidomis CK 6.249 straipsnio 4 dalies 3 punkto prasme. Be to, ieškovė nepateikė rašytinių įrodymų patvirtinančių nurodytų išlaidų dydį (CPK 178 str., 185 str.).

III. Apeliacinio skundo argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovė UAB „Gelvora“ prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 4 d. sprendimą toje dalyje, kurioje atmestas ieškovės prašymas priteisti 169,82 Eur palūkanų ir priteisti iš atsakovo 169,82 Eur palūkanų, priteisti iš atsakovo visas bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme. Nurodo, kad kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimą sutarties nustatytu terminu traktuotinas ne kaip kreditoriaus reikalavimas atlyginti dėl kreditoriaus pinigų naudojimo patirtus nuostolius, bet kaip reikalavimas prievolę įvykdyti natūra, t.y. sumokėti įstatyme ar šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma – palūkanas. Skolininkui laiku negrąžinus paskolos sumos, jis privalo mokėti kreditoriui CK 6.210 straipsnyje nustatytas palūkanas nuo tos dienos, kada paskolos suma turėjo būti grąžinta, iki jos grąžinimo dienos, neatsižvelgiant į palūkanų, nustatytų CK 6.37 straipsnyje, mokėjimą, jei paskolos sutartis nenustato ko kita. Kadangi mokėjimo (pelno) palūkanos yra prievolės vykdymas natūra, todėl šalių sutartas pelno palūkanų dydis gali būti mažinamas vadovaujantis ne CK 6.37 straipsnio 3 dalies nuostatomis dėl kompensuojamųjų palūkanų mažinimo, tačiau taikant sutarčių teisės normas (pvz. CK 6.223, 6.228 str.). 16,62 % metinė kredito grąžinimo palūkanų norma nėra neprotingai didelė ar pažeidžianti teisingumo bei protingumo principus. Teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovė nesiėmė priemonių išieškoti skolą, kadangi kartu su ieškiniu pateiktoje ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidų išklotinėje yra nurodyti ieškovės atlikti skolos išieškojimo veiksmai, todėl teismas neturėjo teisinio pagrindo mažinti palūkanas.

              Atsiliepimo į apeliacinį skundą negauta.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Vadovaudamasis CPK 320 straipsnio 1 dalimi, apeliacinės instancijos teismas bylą išnagrinėjo neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrino ir nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Apeliaciniu skundu yra ginčijama teismo sprendimo dalis, kuria netenkintas ieškovės reikalavimas dėl 169,82 Eur palūkanų priteisimo.

Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad atsakovas ir „Swedbank“ AB (buvęs pavadinimas AB bankas „Hansabankas“) 2007-01-11 sudarė vartojimo kredito sutartį Nr. 07-002957-GV, pagal kurią šalys susitarė dėl 14 % palūkanų normos (ieškinio priedas m. p. priedai, 7 psl.).

Ginčas byloje kyla dėl to, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ieškovės pasyvumą išieškant įsiskolinimą, o palūkanų dydį pripažinęs aiškiai per dideliu, sumažino prašomų priteisti sutartinių palūkanų dydį per pusę.

Civiliniame kodekse palūkanų apibrėžimas neįtvirtintas, tačiau sistemiškai aiškinant įstatymą palūkanos gali būti apibrėžiamos dvejopai: a) kaip mokestis kreditoriui už pinigų skolinimą (šios palūkanos vadinamos mokėjimo ar pelno palūkanomis); b) kaip minimalių kreditoriaus nuostolių kompensacija už piniginės prievolės termino praleidimą (šios palūkanos vadinamos kompensuojamosiomis palūkanomis). Taip pat atskirai įstatyme (CK 6.37 str. 2 d.) numatytos vadinamosios procesinės palūkanos, tačiau šios palūkanos nėra laikomos savarankiška palūkanų rūšimi, ir yra priskirtinos prie kompensuojamųjų palūkanų. Taigi matyti, jog šių palūkanų paskirtis ir funkcijos yra skirtingos.

Nagrinėjamu atveju reikalavimas dėl palūkanų sumokėjimo kilęs iš kreditavimo teisinių santykių. Pagal CK 6.881 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą kreditavimo sutarties sampratą, kreditavimo sutartimi bankas ar kita kredito įstaiga įsipareigoja suteikti kredito gavėjui pinigines lėšas, o kredito gavėjas įsipareigoja gautą sumą grąžinti kreditoriui ir mokėti palūkanas. Kreditavimo santykiams taikomos paskolos teisinius santykius reglamentuojančios teisės normos, neprieštaraujančios kreditavimo sutarties esmei ir CK šeštos knygos IV dalies XLIII skyriaus II skirsnyje įtvirtintoms taisyklėms. Šalys sudaryta sutartimi susitarė dėl 14 % dydžio metinių palūkanų. Šios palūkanos yra pelno (mokėjimo) palūkanos, kurių paskirtis – nustatyti mokestį už naudojimąsi kreditoriaus pinigais, o ne kompensuoti kreditoriaus nuostolius už prievolės neįvykdymą. Taigi palūkanų dydis ir mokėjimo tvarka, šalims įgyvendinus sutarties laisvės principą, nustatyta jų susitarimu (CK 6.872 str. 1 d.). Mokėjimo funkciją atliekančios palūkanos priteisiamos CK 1.138 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 6.213 straipsnio 1 dalies pagrindu, nes ieškovė prašydama priteisti palūkanas, reikalauja piniginę prievolę įvykdyti natūra. Todėl šios rūšies palūkanų dydis negali būti mažinamas remiantis CK 6.37 straipsnio 3 dalies nuostatomis, nes ši norma taikytina tik sprendžiant dėl kompensuojamųjų palūkanų mažinimo. Teismas turi teisę mažinti mokėjimo funkciją atliekančias palūkanas vadovaudamasis CK 6.223 straipsnio, 6.228 straipsnio nuostatomis, t.y. taikant sutarčių teisės normas, tačiau tam turi būti nustatytas teisinis pagrindas.

CK 6.228 straipsnio 1 dalyje suteikta teisė šaliai atsisakyti sutarties arba tam tikros sąlygos, jeigu sutarties sudarymo metu sutartis ar atskira jos sąlyga nepagrįstai suteikė kitai šaliai perdėtą pranašumą. Laikoma, kad atsisakoma sąlyga nulemia didelę šalių prievolių neatitiktį, kai viena šalis kitos sąskaita įgyja neproporcingai didelę, palyginti su jos prievolėmis, naudą, o kita šalis negauna nieko arba jos nauda yra neproporcingai maža, palyginus su kitos šalies prievole. Tokia nelygybė dėl tarpusavio prievolių neatitikties turi būti jau sudarant sutartį. Esant esminei šalių teisių ir pareigų neatitikčiai, būtų nesąžininga ir neprotinga reikalauti vykdyti sutartį, tokiu atveju šalis, kuri būtų nukentėjusioji, turi teisę pareikšti kitai šaliai, kad atsisako vykdyti tokią sutartį ar tam tikras jos sąlygas. CK 6.228 straipsnio 2 dalis suteikia teisę nukentėjusiai šaliai teisę reikalauti teismo tvarka pakeisti sutarties sąlygas, taigi nukentėjusi šalis turi pasirinkimą: pirma, ji gali iš viso atsisakyti sutarties arba tam tikros sąlygos; antra, ji gali reikalauti pakeisti sutartį. Pirmosios instancijos teismas, mažindamas palūkanas, nurodė, kad ieškovei 2009-05-21 įgijus reikalavimo teisę, o į ieškinį pareiškus tik 2015-07-29, palūkanų priteisimas už visą šį laikotarpį sudarytų pagrindą ieškovei nepagrįstai praturtėti atsakovo sąskaita dėl pačios ieškovės nerūpestingo elgesio ir savo teisų negynimo. Taigi, pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstyti palūkanų mažinimo motyvai atitinka 6.259 straipsnio nuostatas kuomet skolininko atsakomybė yra mažinama arba jis visiškai atleidžiamas nuo atsakomybės kai nustatoma, kad prievolė neįvykdyta ar netinkamai įvykdyta dėl abipusės kaltės, arba kai kreditorius tyčia ar dėl neatsargumo prisidėjo prie prievolės neįvykdymo ar dėl netinkamo jos vykdymo padarytų nuostolių padidėjimo, arba kai kreditorius tyčia ar dėl neatsargumo nesiėmė priemonių nuostoliams sumažinti. Kadangi, kaip jau minėta, reikalavimas sumokėti mokėjimo (pelno) palūkanas yra reikalavimas prievolę įvykdyti natūra, šių palūkanų dydis negali būti mažinamas remiantis CK 6.259 straipsnio nuostatomis, kurios taikytinos prašant taikyti civilinę atsakomybę, t. y. sumokėti kompensuojamąsias palūkanas. Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas, mažindamas palūkanas turėjo nustatyti, kad egzistavo esminė šalių nelygybė, sudaranti pagrindą modifikuoti šalių sudarytos sutarties sąlygas, t.y. sumažinti sutartinių palūkanų dydį. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad esminė šalių nelygybė turi būti (egzistuoti) sutarties sudarymo metu, o ne jos vykdymo ar pabaigos momentu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2014). Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl palūkanų dydžio pagrįstumo, nurodė, kad vartotojas prisiėmė prievolę mokėti aiškiai per dideles palūkanas už paskolintų pinigų naudojimą. Padarydamas šią išvadą teismas visiškai nepasisakė kodėl 14 % dydžio metinių palūkanų normą laiko aiškiai per didele. Iš teismo sprendime dėstomų motyvų turinio matyti, kad palūkanas pripažino aiškiai per didelėmis atsižvelgęs tik į priskaičiuotų palūkanų ir negrąžinto kredito dydį, t.y, įvertinęs, kad palūkanos beveik lygios negrąžinto kredito sumai. Pažymėtina, kad tokio dydžio mokėjimo palūkanų suma yra sąlygota ilgo kredito negrąžinimo termino. Taigi nors teismas palūkanų mažinimo pagrindu nurodė CK 6.188 straipsnio 2 dalies 5 punktą motyvuodamas, jog vartotojas prisiėmė neproporcingai didelę atsakomybę už sutarties netinkamą vykdymą, faktiškai palūkanas sumažino tik dėl to, jog jos buvo skaičiuojamos už ilgą laiko tarpą, kas reiškia, jog teismas atsisakė pilnai tenkinti reikalavimą dėl prievolės vykdymo natūra dėl to, kad prievolė buvo neįvykdyta ilgą laiko tarpą. Toks palūkanų mažinimo pagrindas vėl gi atitinka 6.259 straipsnio nuostatas, kuomet esant tam tikroms sąlygoms, skolininko atsakomybė yra mažinama arba jis visiškai atleidžiamas nuo atsakomybės. Pirmosios instancijos teismas taip pat nepagrįstai rėmėsi CK 6.188 straipsnio 2 dalies 5 punktu teigdamas, jog vartotojas prisiėmė neproporcingai didelę atsakomybę už sutarties netinkamą vykdymą, kadangi netinkamai kvalifikavo pareikštą reikalavimą dėl palūkanų priteisimo. Ieškovė, reikalaudama priteisti 339,64 Eur palūkanų už negrąžintą kreditą, reiškė reikalavimą dėl prievolės įvykdymo natūra, o ne prašė kompensuoti jos nuostolius, patirtus dėl prievolės termino praleidimo. Todėl sprendžiant klausimą dėl mokėjimo (pelno) palūkanų priteisimo, nebuvo jokio teisinio pagrindo vadovautis teisės norma, reglamentuojančia santykius dėl sutartinės atsakomybės taikymo, netinkamo prievolės vykdymo atveju. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje dalyje yra ir prieštaringas, nes sutartyje numatytas pelno palūkanas už laikotarpį iki bylos iškėlimo teismas sumažino kaip neprotingai dideles, o nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo priteisė kredito sutartyje numatyto dydžio.

Remiantis įtvirtintu teisiniu reglamentavimu, teismas turi teisę išnagrinėti sutarties sąlygą ir ją atitinkamai pakeisti CK 6.228 straipsnio pagrindu tik esant šalies prašymui, jai įrodinėjant šios materialiosios teisės normos taikymo pagrindus konkrečiu atveju. Kadangi šioje byloje atsakovas, būdamas tinkamai informuotas apie procesą, užėmė pasyvią poziciją, bei civiliniame procese galiojant rungimosi principui nereiškė priešieškinio dėl kreditavimo sutarties sąlygos pakeitimo ar bent atsiliepimo į ieškinį, – teismui savo iniciatyva iš esmės nebuvo pagrindo kištis į sutartinius šalių santykius modifikuojant sutartį. Vis tik, jei jau pirmosios instancijos teismas, veikdamas ex officio, siekė modifikuoti šalių sutartį, jis privalėjo analizuoti sutarties sąlygas, nustatyti reikšmingas aplinkybes sutarties keitimui ir tik savo sprendimą grįsdamas CK 6.223, 6.228 straipsnių nuostatomis bei jas aiškindamas, galėjo keisti šalių sutartį. Tačiau to pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą už akių neatliko, ir šiais pagrindais savo sprendimo negrindė bei nemotyvavo.

Atsižvelgiant į išdėstytą konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas ne tik nesant teisinio pagrindo taikė esminės šalių nelygybės institutą, bet jį taikė netinkamai, nes mažindamas CK 6.228 straipsnio pagrindu pelno palūkanas, nepagrįstai rėmėsi kreditoriaus kalte jam nesiėmus priemonių būsimiems nuostoliams dėl netinkamo sutarties vykdymo sumažinti. Teismui netinkamai pritaikius materialinės teisės normas, pirmosios instancijos sprendimo dalis, kuria ieškovei priteista 169,82 Eur palūkanų pakeistina, ieškovei priteistinų palūkanų sumą padidinat 169,82 eurų suma iki bendros 339,64 Eur sumos (CPK 330 str.). Atitinkamai padidintina suma nuo kurios skaičiuotinos procesinės palūkanos.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu ieškovės reikalavimą dėl ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidų atmetė, įvertinęs, kad ieškinio dalis dėl pagrindinio reikalavimo - skolos priteisimo - patenkinta visiškai, ieškinys teismui pateiktas dėl to, kad atsakovas nebuvo įvykdęs piniginės prievolė – iš atsakovo ieškovei priteisė visą jos sumokėtą žyminį mokestį (22,00 Eur). Apeliaciniame skunde suformuluotas reikalavimas priteisti iš atsakovo visas bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs tai, kad apeliaciniame skunde nėra pateikiama nei vieno argumento, susijusio su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria ieškovės prašymas dėl ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidų netenkintas, pačiame apeliaciniame skunde yra nurodoma, kad apeliantė nesutinka su teismo sprendimu dalyje, kurioje atmestas prašymas priteisti 169,82 Eur palūkanų, apeliacinio skundu ginčijama suma nurodoma 169,82 Eur, sprendžia, jog apeliantė prašo apeliacinės instancijos teismui pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą atitinkamai pakeisti ir priteistų bylinėjimosi išlaidų proporciją pagal byloje patenkintų reikalavimų apimtį. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo pakeisti nurodytą proporciją, kadangi pirmosios instancijos teismo sprendimu ieškovei iš atsakovo priteista visa už jos pareiktą reikalavimą mokėtina žyminio mokesčio suma, o permokėta žyminio mokesčio dalis ieškovei buvo grąžinta pirmosios instancijos teismo 2015- m. rugpjūčio 5 d. nutartimi. Patenkinus apeliacinį skundą, iš atsakovo ieškovei priteistina 15 Eur už apeliacinį skundą sumokėto žyminio mokesčio (CPK 93 str. 1 d., 3 d.).

Su apeliaciniu procesu susijusios procesinių dokumentų siuntimo išlaidos yra mažesnės už Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakyme Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, todėl šios išlaidos nepriteistinos.

Vadovaudamasis CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teismas

n u t a r i a :

apeliacinį skundą patenkinti.

Kauno apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 4 d. sprendimą už akių pakeisti. Padidinti iš atsakovo- M. P. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovei- uždarajai akcinei bendrovei „Gelvora“ (įmonės kodas 125164834) priteistas palūkanas iki 339,64 Eur, priteistas 5 procentų dydžio metines palūkanas skaičiuoti nuo 800,77 Eur. Kitas sprendimo dalis palikti nepakeistas.

Priteisti iš atsakovo- M. P. ieškovei- uždarajai akcinei bendrovei „Gelvora“ 15 Eur už apeliacinį skundą sumokėto žyminio mokesčio.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjas                                                                                                                                            Nerijus Meilutis