Baudžiamoji byla Nr. 2K-503/2012

Teisminio proceso Nr. 1-63-1-00762-2008-6

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.14.6.1.; 2.1.7.4. (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. spalio 30 d.

Vilnius

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Olego Fedosiuko, Gintaro Godos ir pranešėjo Tomo Šeškausko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios D. J. kasacinį skundą dėl Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 15 d. nuosprendžio, kuriuo D. J. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 straipsnio 1 dalį – 45 MGL dydžio (5850 Lt) bauda. Iš D. J. priteista civiliniam ieškovui UAB „D. G. P.“ 11 980 Lt turtinei žalai atlyginti ir 2450 Lt advokato atstovavimo išlaidoms padengti, be to, iš nuteistosios išieškota valstybei 83,84 Lt proceso išlaidoms padengti.

Taip pat skundžiama Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 9 d. nutartis, kuria atmestas nuteistosios D. J. apeliacinis skundas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo T. Šeškausko pranešimą,

n u s t a t ė :

D. J. nuteista už tai, kad, dirbdama UAB „D. G. P.“, esančios Kaišiadorių rajone, (duomenys neskelbtini), vyr. buhaltere, laikotarpiu nuo 2007 m. gegužės 11 d. iki 2007 m. rugsėjo 14 d. per penkis kartus pasisavino jos žinioje buvusį svetimą, UAB „D. G. P.“ priklausantį turtą – 11 980 Lt.

Byloje nustatyta, kad D. J. 2007 m. gegužės 11 d. iš bendrovės UAB „D. G. P.“ sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB DnB Nord banke, pagal mokėjimo pavedimą Nr. 113, kaip avansą atsiskaitytinai į savo asmeninę sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB DnB Nord banke, pervedė 2500 Lt bendrovės pinigų, už šiuos pinigus prekių ar paslaugų bendrovei UAB „D. G. P.“ nepirko, pinigų bendrovei negrąžino. Tęsdama savo veiksmus, 2007 m. birželio 15 d. žinodama, kad jai darbo užmokestis už 2007 m. gegužės mėn. – 2191 Lt yra išmokėtas iš UAB „D. G. P.“ sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB Swedbank, mokėjimo pavedimu Nr. 118 iš bendrovės UAB „D. G. P.“ sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB DnB Nord banke, į savo asmeninę sąskaitą nepagrįstai, kaip darbo užmokestį už 2007 m. gegužės mėn., pervedė 750 Lt ir bendrovei pinigų negrąžino. Tęsdama savo veiksmus, 2007 m. liepos 5 d. iš tos pačios bendrovės sąskaitos, esančios AB DnB Nord banke, pagal mokėjimo pavedimą Nr. 123, kaip avansą atsiskaitytinai į savo asmeninę sąskaitą pervedė 1750 Lt bendrovės pinigų, už šiuos pinigus bendrovei UAB „D. G. P.“ prekių ar paslaugų nepirko, grąžino tik 20 Lt, o kitų pinigų – 1730 Lt bendrovei negrąžino. Tęsdama savo veiksmus D. J. 2007 m. rugpjūčio 23 d. iš tos pačios bendrovės sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB DnB Nord banke, pagal mokėjimo pavedimą Nr. 130 kaip avansą atsiskaitytinai į savo asmeninę sąskaitą pervedė 5000 Lt bendrovės pinigų, už šiuos pinigus prekių ar paslaugų bendrovei nepirko, pinigų bendrovei negrąžino. Toliau tęsdama savo veiksmus, 2007 m. rugsėjo 14 d., žinodama, kad jai darbo užmokestis – 2191 Lt už 2007 m. gegužės mėn. bus išmokėtas 2007 m. rugsėjo 18 d. iš UAB „D. G. P.“ sąskaitos Nr.(duomenys neskelbtini), esančios AB Swedbank, ji iš bendrovės sąskaitos Nr.(duomenys neskelbtini), esančios AB DnB NORD banke, pagal mokėjimo pavedimą Nr.131 į savo asmeninę sąskaitą nepagrįstai kaip darbo užmokestį už 2007 m. rugpjūčio mėn. pervedė 2000 Lt ir šių pinigų bendrovei negražino.

Nuteistoji D. J. kasaciniu skundu prašo teismų sprendimus panaikinti ir baudžiamąją bylą jai nutraukti.

Kasatorė nurodo, kad nuosprendis ir nutartis naikintini dėl padarytų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų bei išvadų neatitikimo ikiteisminio tyrimo metu surinktiems duomenims bei teismo posėdžiuose ištirtoms aplinkybėms. Pirmosios instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 1, 7 straipsnių, 20 straipsnio 5 dalies, 301 straipsnio 1 dalies reikalavimus, nekaltumo prezumpciją ir teisę į sąžiningą teismo procesą. Apeliacinės instancijos teismas visas kasatorės įrodinėtas aplinkybes atmetė, neįsigilinęs į jas iš esmės, vienpusiškai pasisakydamas tik nukentėjusiosios naudai, taip nepašalindamas pirmosios instancijos teismo padarytų pažeidimų, savo nutartyje pakartojo šiuos pažeidimus ir kartu pažeidė BPK 320 straipsnio nuostatas.

Skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, netinkamai ir šališkai įvertino specialisto išvadą bei kitus įrodymus dėl to, kad D. J. buvo įvardyta visų neteisėtų mokėjimo pavedimų vykdytoja. Teismui nekėlė abejonių, kad bendrovės vadovė D. G., priimdama į darbą D. J. vyr. buhalterės pareigoms, nesudarė visiškos materialinė atsakomybės sutarties, o bendrovės pateiktoje vyr. buhalterio pareiginėje instrukcijoje yra akivaizdūs pareiginių sąvokų taisymai, šios pareiginės instrukcijos pasirašytos dar D. J. nedirbant šioje bendrovėje. Nekėlė abejonių ir tai, kad bendrovės vadovė, būdama atsakinga už bendrovės veiklos organizavimą, pati sąmoningai nuolatos skolindavo pinigus savo darbuotojams iš įmonės lėšų, tai patvirtinta ir teismo posėdžio metu, tačiau nei specialisto išvadose, nei kituose dokumentuose nėra nurodyta, koks buvo šių pinigų skolinimosi mechanizmas, kaip šie pinigai būdavo grąžinami ir ar D. J. pradėjus dirbti bendrovėje buvo grąžintos kitos pasiskolintos sumos. Teismas netikrino versijos, kad galbūt nuteistoji ir anksčiau pasiskolintus pinigus grąžindavo grynaisiais direktorei, kuri juos įnešdavo į kasą pasirašydama kasos pajamų orderiuose. Specialisto išvada pateikta tik už konkretų laikotarpį, nebuvo tikrinamas visas įmonės veiklos laikotarpis, specialistė teisme nurodė, kad sudėtinga atlikti realų lėšų likučio įmonėje įvertinimą. Teismas nelaikė svarbiomis faktinėmis aplinkybėmis to, kad 2009 m. gruodžio 25 d. specialisto išvadoje konstatuota, jog tyrimui pateikti du vienas kitam prieštaraujantys kasos knygos variantai, todėl pagal tyrimui pateiktus suvestinių dokumentų duomenis negalima nustatyti, kokią sumą D. J. liko skolinga bendrovei. Taip pat nevertintas ir tas faktas, kad teismui pateikti bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentai neatitinka standartinių formų. Teismas šališkai nurodė prielaidą, kad darydama neteisėtus mokėjimo pavedimus D. J. buvo savarankiška, nes byloje nėra duomenų, jog jos tarnybinės funkcijos būtų buvusios varžomos kitų asmenų, tačiau nevertino aplinkybės, kad nuteistoji pagal 2000 m. vasario 17 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 179 23 straipsnį bendrovės vadovo nebuvo supažindinta su materialinės atsakomybės sutartimi, pagal kurią kasininkas-buhalteris materialiai atsako už visų jo priimtų pinigų saugumą ir visus nuostolius, kuriuos įmonė gali patirti tiek dėl sąmoningų jo veiksmų, tiek dėl netinkamo arba nesąžiningo pareigų vykdymo. Teismas taip pat ignoravo specialisto išvadoje patvirtintą aplinkybę apie tai, kad Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 21 straipsnyje nurodyta, jog už buhalterinės apskaitos organizavimą, apskaitos dokumentų išsaugojimą atsakingas ūkio subjekto vadovas, šiuo atveju – D. G.. Be to, pagal 2003 m. gruodžio 11 d. Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo Nr. IX-1889 37 straipsnio 10 punktą bendrovės vadovas atsako už bendrovės veiklos organizavimą bei jos tikslų įgyvendinimą, o patikėtas vadovui turtas – tai einamų pareigų, specialių pavedimų bei sutarčių pagrindu esantis turtas. Teismas nevertino fakto, kad bendrovės sąskaitų valdytojomis buvo paskirtos D. G. ir D. J., todėl pavedimus buvo galima daryti tik su abiejų žinia, bei to, kad bendrovės direktorė, būdama įmonės vadove, nerūpestingai atliko savo pareigas, nesaugodama slaptažodžių sąskaitai tvarkyti. Teismas pažeidė šalių lygiateisiškumo principą, nes vadovavosi tik nenuosekliais D. G. parodymais. Taip pat teismas nepaisė rungimosi principo, neanalizavo nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymuose esančių prieštaravimų, jų nepašalino, abejonių nevertino kaltinamosios naudai, be to, nevertino aplinkybių, kad bendrovėje aplaidžiai buvo vedama buhalterinė apskaita, pažeisti darbuotojų pareigybiniai nuostatai, vedami dvigubi kasos dokumentai, kad bendrovės auditą, dėl kurio išvadų buvo pasisakyta teisme, atliko UAB „Nokanas", kuris neturėjo licencijos atlikti šių paslaugų. Nuteistosios manymu, iš byloje pateiktų vienas kitam prieštaraujančių dokumentų nėra galimybės nustatyti tiesioginės jos tyčios. Nuosprendyje nenuosekliai išdėstyti įrodymai, neatskleistas jų tarpusavio ryšys, nepateikta įrodymų visumos analizė, todėl neaišku, kokiais faktiniais ir teisiniais argumentais grindžiamas teismo nuosprendis.

D. J. taip pat teigia, kad jos veikoje nenustatyti visi požymiai, reikalingi baudžiamajai atsakomybei pagal BK 183 straipsnio 1 dalį kilti. Jos manymu, neužtenka konstatuoti, kad ji padarė pavedimus į savo sąskaitą, nes duomenų, paneigiančių tai, kad šie pinigai buvo grąžinti, byloje nėra. D. J., vykdydama bankinius pavedimus, buvo įsitikinusi, kad vykdo teisėtus vadovo interesus, ir nesuvokė, kad elgiasi neteisėtai, ji neturėjusi tiesioginės tyčios pasisavinti turtą. Teismai nesiekė objektyviai, išsamiai ištirti visas bylos aplinkybes ir nustatyti tiesą.

Skunde taip pat nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas nepateikė jokių išvadų dėl esminių nuteistosios apeliacinio skundo argumentų, reikšmingų veikos subjektyviesiems požymiams nustatyti ir teisingai kvalifikuoti nuteistosios veiksmus, taip pažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus.

Atsiliepimu į nuteistosios D. J. kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras prašo kasacinį skundą atmesti. Prokuroras nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino D. J. kalta ir tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad D. J. turėjo galimybę pavedimus iš įmonės sąskaitos atlikti be direktorės žinios, jos padaryti pavedimai buvo nepagrįsti, atlikti turint tikslą pasisavinti įmonės lėšas. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje pagrįstai konstatuota, kad neatsakingas direktorės pareigų atlikimas neturėjo jokios įtakos nuteistosios veikų kvalifikavimui. Byloje surinkti duomenys leidžia daryti išvadą, kad D. J. neteisėtai pasisavino UAB „D. G. P.“ priklausančius 11 980 Lt, ir nenustatyta, kad šie pinigai buvo sugrąžinti. Apeliacinės instancijos teismas nusikaltimo sudėties požymių buvimą D. J. veikoje nustatė laikydamasis BPK 331 straipsnio 2 dalies nuostatų ir remdamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šis teismas išnagrinėjo visas reikšmingas bylos aplinkybes, atsakė į esminius apeliacinio skundo argumentus ir pagrįstai jį atmetė, taigi nepažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies bei 332 straipsnio 3 dalies reikalavimų.

Atsiliepimu į nuteistosios D. J. kasacinį skundą civilinis ieškovas UAB „D. G. P.“ prašo kasacinį skundą atmesti. Civilinis ieškovas teigia, kad nėra pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, nes jis teisėtas ir pagrįstas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino D. J. kalta padarius nusikaltimą, numatytą BK 183 straipsnio 1 dalyje, pagal nustatytas bylos aplinkybes jos veiksmuose yra visi šios nusikalstamos veikos – svetimo turto pasisavinimo požymiai. Byloje įrodyta, kad nuteistoji D. J., kuriai kaip įmonės buhalterei buvo visiškai patikėtas bendrovės einamosios sąskaitos DnB Nord banke administravimas, iš šios sąskaitos per keletą kartų pervedė nustatytą pinigų sumą į savo asmeninę sąskaitą be administracijos žinios ir tai nuslėpė nuo bendrovės direktorės D. G., o pasisavintų pinigų negrąžino. Nuteistosios kaltę pagrindžia liudytojų parodymai, ekspertizės aktas, specialisto išvada ir paaiškinimai, byloje esantys dokumentai, kuriuos pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė. Apeliacinės instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai išnagrinėjo D. J. apeliacinį skundą ir pagrįstai jį atmetė. Kasatorės nurodytus argumentus paneigia byloje surinkti duomenys, visas jos iškeltas versijas teismai motyvuotai paneigė. Civilinio ieškovo nuomone, teismai nepažeidė BPK 1, 20, 320 straipsnių nuostatų.

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl skunde nurodytų BPK pažeidimų

Nuteistoji D. J. kasaciniame skunde nurodo, kad teismai iš esmės pažeidė BPK 1, 7 straipsnių, 20 straipsnio 5 dalies, 301 straipsnio 1 dalies, 320 straipsnio 3 dalies nuostatas. Šie kasatorės argumentai nepagrįsti.

Kolegija sprendžia, kad, nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, byloje buvo padaryta visapusiška ir išsami byloje surinktų įrodymų analizė, o įrodymų vertinimas atliktas išnagrinėjus visas reikšmingas bylos aplinkybes ir vadovaujantis įstatymu.

Nuteistoji tvirtina vykdžiusi teisėtus veiksmus įmonės vadovės interesais, šiai žinant, jog trūkumas įmonės sąskaitoje galėjo atsirasti ir dėl D. G. veiksmų, skolinant pinigus darbuotojams iš įmonės lėšų, ar dėl neatsakingo savo pareigų vykdymo, nesaugant slaptažodžių banko sąskaitai tvarkyti. Taip pat nėra duomenų, paneigiančių, kad pinigai buvo grąžinti į bendrovės sąskaitą pagal kasos pajamų orderius. Šie kasatorės teiginiai išnagrinėti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose ir bylos medžiaga paneigti.

Nagrinėjamoje byloje teismai nuteistosios žinioje buvusio svetimo, UAB „D. G. P.“ priklausančio, turto – 11 980 Lt tyčinio pasisavinimo faktus nustatė atkreipę dėmesį į tai, kad pagal savo pareigas nuteistoji turėjo įgaliojimus tvarkyti įmonės buhalterinę apskaitą, finansinius, kasos dokumentus ir, nors duomenų apie materialinės atsakomybės sutarties sudarymą nėra, faktiškai D. J. buvo patikėtas bendrovės banko DnB Nord sąskaitos tvarkymas. Vadovaujantis teisme patikrintais liudytojų D. G. ir A. L. parodymais nustatyta, kad D. J. bendrovės direktorė gerai pažinojo, ja pasitikėjo, todėl, atidariusi įmonės sąskaitą DnB Nord banke, perdavė jai savo elektroninės bankininkystės slaptažodžius ir taip suteikė jai galimybę prieiti prie toje sąskaitoje esančių įmonės lėšų, tačiau sutikimo ar nurodymo pervedinėti pinigų iš bendrovės sąskaitos į kasatorės asmeninę sąskaitą įmonės vadovė nedavė. Kadangi įmonei priklausančių pinigų pervedimai buvo atliekami naudojantis elektronine bankininkyste, tai, turint reikalingus prisijungimo slaptažodžius ir transakcijų autorizacijos numerius (TAN), tokioms operacijoms jokie papildomi leidimai nereikalingi. Teismai neprivalėjo spręsti, ar įmonės direktorė D. G., pasitikėdama vyr. buhaltere ir suteikdama jai visas priemones, leidžiančias prieiti prie įmonės sąskaitos banke, pakankamai rūpestingai atliko savo pareigas, nes tai nesusiję su D. J. padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimu.

Teismo išnagrinėtais duomenimis nepasitvirtino nuteistosios versija, kad paimtais bendrovės pinigais turėjo būti atsiskaitoma su tiekėjais už prekes ir paslaugas – toks faktas nenustatytas 2009 m. lapkričio 25 d. specialisto išvada Nr. 5-6/46 „Dėl UAB „D. G. P.“ ūkinės ir finansinės veiklos“, konkrečių tiekėjų negalėjo nurodyti ir pati nuteistoji. Taip pat iš bendrovės sąskaitos DnB Nord banke paimti pinigai niekaip negalėjo būti skirti bendrovės darbuotojų darbo užmokesčio avansiniams atsiskaitymams, nes iš bylos duomenų matyti, kad darbo užmokestis bendrovės darbuotojams buvo mokamas iš kitame – Swedbanke esančios sąskaitos. Priešingai negu nurodoma kasaciniame skunde, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai išdėstė argumentus, kokiais bylos duomenimis remiantis nustatoma konkreti pasisavintų pinigų suma, bei tai, kad į asmeninę sąskaitą pervestų pinigų D. J. bendrovei negrąžino. Įvertinus minėtą specialisto išvadą Nr. 5-6/46, ištyrus pačios nuteistosios nurodytus kasos pajamų orderius, pagal kuriuos ji neva grąžinusi pinigus į bendrovės kasą, sąskaitų išrašus, vadovaujantis 2010 m. lapkričio 9 d. specialisto išvada Nr. 11-1517 (10) ir specialistės I. Švedienės paaiškinimais teisme, nustatyta, kad, priešingai nei teigia nuteistoji, pinigų mokėjimą pagal kasos pajamų orderius į bendrovės kasą atliko ne D. J., o D. G.

Nėra pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas būtų neišsamiai atlikęs įrodymų tyrimą, neįvertinęs nukentėjusiosios parodymų, ar neišnagrinėtais teisiamajame nuosprendyje įrodymais pagrįstų apkaltinamąjį nuosprendį. Apeliacinės instancijos teismo vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus nagrinėjamoje byloje suformuotas patikrinus visus byloje esančius reikšmingus duomenis, palyginus juos tarpusavyje, stengiantis pašalinti nuteistosios apeliaciniame skunde nurodytus prieštaravimus.

Kasatorė BPK 1 straipsnio nuostatas sieja su teismo pareiga imtis visų įstatyme numatytų priemonių, kad būtų išsamiai ir nešališkai ištirtos visos bylos aplinkybės, bei teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis šiomis nuostatomis, privalėjo atnaujinti ir atlikti įrodymų tyrimą. BPK 324 straipsnio 6 dalis numato teismui galimybę, bet ne pareigą, atlikti įrodymų tyrimą tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismas jį atliko neišsamiai, kartu, jei reikia, pašalindamas pirmosios instancijos teismo padarytus BPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą teisme ir nuosprendžio surašymą, pažeidimus. Be to, iš teismo posėdžio protokolo matyti, kad prašymo atlikti įrodymų tyrimą teisme nepateikė nei nuteistoji, nei jos gynėja. Tai, kad apeliacinės instancijos teismo išvados, įvertinant byloje surinktus įrodymus, jų visumą, sutinkant su pirmosios instancijos teismo nustatytomis bylos aplinkybėmis, savaime nereiškia, jog apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 324 straipsnio 6 dalies reikalavimus.

Kasatorė skunde taip pat nurodo, kad, jos nuomone, nagrinėjant bylą, buvo pažeistas rungimosi principas ir kartu teisė į sąžiningą teismo procesą. Bylų nagrinėjimas laikantis rungimosi principo reiškia, kad kaltinimo ir gynybos šalys bylų nagrinėjimo teisme metu turi lygias teises teikti įrodymus, dalyvauti tiriant įrodymus, pateikti prašymus, ginčyti kitos šalies argumentus ir pareikšti savo nuomonę visais klausimais, kylančiais nagrinėjant bylą ir turinčiais reikšmės ją teisingai išspręsti (BPK 7 straipsnis). Taigi skirtingus interesus byloje turintys proceso dalyviai teisiamojo posėdžio metu turi teisę siūlyti teismui bylos sprendimą, kritikuoti priešingos šalies teikiamus pasiūlymus, reikšti prašymus, pateikti teismui papildomų įrodymų arba prašyti teismo juos išreikalauti iš kitų organizacijų, užduoti klausimus proceso dalyviams ir liudytojams, reikšti nušalinimus, apskųsti teismo sprendimus ir pan. Iš bylos duomenų matyti, kad kasatorei nebuvo suvaržytos galimybės pasinaudoti šiomis procesinėmis teisėmis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teismo posėdžiuose, todėl jos teiginiai dėl BPK 7 straipsnio nuostatų pažeidimo nepagrįsti.

Nuteistoji kasaciniame skunde nepagrįstai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo jos apeliacinio skundo ir taip pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas. Iš apygardos teismo nutarties turinio matyti, kad teismas atsakė į esminius apeliacinio skundo argumentus dėl D. J. atliktų veiksmų vertinimo ir veikos kvalifikavimo, patikrino apylinkės teismo išvadų pagrįstumą bei teisėtumą, nepažeisdamas bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrųjų nuostatų, ir nutartyje išdėstė motyvus, kodėl teismas laiko, kad apkaltinamajame nuosprendyje išdėstytos išvados dėl nustatytų bylos aplinkybių yra teisingos.

Dėl BK 183 straipsnio 1 dalies taikymo

BK 183 straipsnyje numatytas svetimo turto pasisavinimas yra tada, kai kaltininkas jam patikėtą ar jo žinioje esantį turtą ar turtinę teisę tyčia neteisėtai ir neatlygintinai paverčia savo turtu, t. y. ima elgtis su svetimu turtu kaip su nuosavu ir taip padaro žalą turto savininkui. Baudžiamoji atsakomybė už turto pasisavinimą galima tik esant tiesioginei tyčiai, kurią suponuoja tai, kad kaltininkas supranta, jog jam patikėtą svetimą turtą neteisėtai paverčia savu turtu, numato, kad dėl to savininkas šio turto neteks, ir to nori (baudžiamosios bylos Nr. 2K–733/2007, 2K-123/2007, 2K-7-198/2008, 2K-208/2008, 2K-171/2010, Nr. 2K-455/2012).

Nuteistoji nurodo, kad teismai neteisingai jai inkriminavo BK 183 straipsnio 1 dalį, nes jos veikoje nėra visų šio nusikaltimo sudėties požymių – nenustatyta tiesioginė tyčia, kadangi bendrovės direktorė pati skolindavosi ir skolino bendrovės pinigus, tai kasatorė nesuvokė, kad elgiasi neteisėtai, vykdydama bankinius pavedimus, buvo įsitikusi, kad veikia pagal teisėtus vadovo interesus, be to, veikė nepasirašiusi materialinės atsakomybės sutarties. Šie teiginiai kasatorės grindžiami ne teismų nustatytomis bylos aplinkybėmis, o tuo, kad byloje netinkamai įvertinti įrodymai, nepaneigta nuteistosios versija, jog pinigai grąžinti bendrovei. Taigi kasacinis skundas dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo iš esmės grindžiamas argumentais nurodant netinkamą bylos aplinkybių ištyrimą ir įrodymų vertinimą. Atsakant į tokius skundo argumentus, primintina, kad kasacinės instancijos teismui baudžiamojo proceso įstatymas nesuteikia galimybės iš naujo vertinti byloje surinktų įrodymų, nustatinėti įrodytomis pripažintų bylos aplinkybių. Ginčai, ar pakanka įrodymų, ar pagrįstai nustatytos faktinės bylos aplinkybės, paprastai galutinai išsprendžiami apeliacinės instancijos teisme.

Iš teismų nustatytų nagrinėjamos bylos aplinkybių matyti, kad penkis kartus padarytas UAB „D. G. P.“ priklausančio turto pervedimas į savo asmeninę sąskaitą nuteistosios buvo atliktas ne dėl to, kad imama bendrovės direktorės suteikiama paskola, o kitais tikslais – sąmoningai patikėtą svetimą turtą neteisėtai paverčiant savu turtu, numatant, kad pervestos lėšos bendrovei nebus grąžintos, taip padarant šiam turto savininkui žalą. Tai, kad nuteistoji nebuvo rašytine sutartimi materialiai atsakinga už turtą, nešalina jos baudžiamosios atsakomybės. Bylos aplinkybėmis nustatyta, kad pinigai, esantys banko sąskaitoje, buvo vyr. buhalterei D. J. patikėti valdyti, ji turėjo visus reikiamus instrumentus, leidžiančius savo nuožiūra elgtis su sąskaitoje esančiais pinigais. Taigi, pagal teismų nustatytas aplinkybes tinkamai nustatyta, kad pasisavindama svetimą UAB turtą nuteistoji veikė tyčia – suvokė pavojingą daromos nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl tokio veikimo atsiras padariniai, ir tokių padarinių norėjo.

Dėl viso to, kas pirmiau išdėstyta, kasacine tvarka skundžiamų nuosprendžio ir nutarties turinys neduoda pagrindo įžvelgti netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo ar esminių kasaciniuose skunduose nurodytų BPK pažeidimų, dėl kurių reikėtų šiuos teismų sprendimus naikinti ir baudžiamąją bylą nutraukti.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a:

              Nuteistosios D. J. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai              Olegas Fedosiukas

                            Gintaras Goda

              Tomas Šeškauskas