Administracinė byla Nr. eA-1463-602/2022
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04076-2021-5
Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2022 m. kovo 9 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. G. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I.
1. Pareiškėjas D. G. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, ir Departamentas) 2021 m. spalio 17 d. sprendimą Nr. 21S31964 (toliau – ir Sprendimas); 2) panaikinti Departamento 2021 m. lapkričio 8 d. sprendimą Nr. 6K-1277 (toliau – ir Komisijos sprendimas); 3) įpareigoti Departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.
2. Skunde pareiškėjas nurodė, kad jis pateikė prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Prašymą motyvavo tuo, kad kilmės šalyje gali būti nužudytas, nes jo dėdė siekia neteisėtais būdais užvaldyti jam priklausantį turtą ir jį parduoti, o pareiškėją nužudyti. Dėl neteisėtų kito asmens veikų pareiškėjas yra pateikęs skundą policijai, bet dėl klestinčios korupcijos šalyje jo skundas liko nenagrinėtas. Pareiškėjas nurodė, kad dėl gresiančio pavojaus jo gyvybei negali sugrįžti į kilmės šalį. Pareiškėjas teigė, kad nesutikdamas su Departamento Sprendimu, kuriuo jam nebuvo suteiktas prieglobsčio statusas bei papildoma apsauga, skundė jį nustatyta ikiteismine tvarka, tačiau prieglobsčio sprendimų komisija (toliau – ir Komisija) skundą atmetė.
3. Pareiškėjas prašė jo skundą nagrinėti jam dalyvaujant, prašė atsakovo sprendimo nagrinėjimo procedūrą organizuoti taip, kad būtų užtikrinamas teisės būti išklausytam principo taikymas, teisingas skundo išnagrinėjimas. Pareiškėjas teigė, kad nepaisant to, kad skundo nagrinėjimo procedūra yra ikiteisminė, asmens teisė būti išklausytam negali būti paneigta. Būtinumas sudaryti prieglobsčio prašytojui teisę būti išklausytam yra fundamentali skaidraus ir teisingo proceso garantija. Kadangi skundai nagrinėjami labai trumpą laiką, minimizuotas apskundimų terminas, eliminuotas sprendimo peržiūrėjimas apeliacine tvarka, negali būti paneigta asmenų teisė teikti paaiškinimus tiesiogiai institucijai, kuriai kilo abejonių dėl prieglobsčio suteikimo. Anot pareiškėjo, pats atsakovas nenurodė nė vieno argumento, kodėl nusprendė pareiškėjui nesuteikti teisės dalyvauti skundo nagrinėjime.
4. Pareiškėjas nesutinka su Komisijos argumentais, kad nėra pagrindo pareiškėjui suteikti pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą. Anot pareiškėjo, pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) praktiką grėsmė turi būti vertinama individualiai pagal „slankiojančią skalę“, o pagal Europos prieglobsčio paramos biuro (toliau - ir EPPB) nustatytus reikalavimus, priimant sprendimą dėl prieglobsčio turi būti atsižvelgta į padidintos rizikos asmenų grupes. Asmenys persekiojami kilmės šalies policijos dėl savo įsitikinimų yra priskiriami padidintos rizikos grupėms, todėl šiuo atveju atsakovas privalėjo atsižvelgti, kad pareiškėjui dėl jo įsitikinimų gresia reali grėsmė gyvybei, o bandymo pasikėsinti į jo gyvybę faktas yra užfiksuotas. Esami kūno sužalojimai yra nenuginčijami buvusių pasikėsinimų įrodymai: sulaužytos galūnės, plėštinių žaizdų randai likę po granatos sprogimo. Taigi, pareiškėjas savo kilmės šalyje patyrė ne tik realią grėsmę, bet ir pasikėsinimą nužudyti. Nurodytos aplinkybės patvirtina realią grėsmę pareiškėjo gyvybei bei sveikatai. Atsakovas minėtų aplinkybių neįvertino ir neatliko jokios analizės apie pareiškėjui kylančią grėsmę, todėl prieglobsčio prašymas buvo atmestas nepagrįstai. Taip pat Komisija nepasisakė dėl pareiškėjo išdėstytų motyvų, kiek tai susiję su jo išsiuntimu iš Lietuvos ir draudimu atvykti, o tik iš esmės argumentavo tuo, jog sprendimai teisėti, o asmuo neturėjo teisės kirsti sieną, neturi ryšių su Lietuvos Respublika. Vien toks pareiškėjo veiksmas neturėtų sukelti didžiausių sankcijų, nes sienos kirtimas įvyko siekiant pasiprašyti prieglobsčio, t. y. atlikti teisėtus veiksmus.
5. Pareiškėjas teismo posėdyje palaikė skundą ir nurodė, kad paliko kilmės šalį dėl jį persekiojusių (duomenys neskelbtini), jis nėra ekonominis migrantas, jo atžvilgiu buvo išduotas orderis atvesdinti.
6. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
7. Atsakovas akcentavo, kad galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio. Nagrinėjamu atveju, įvertinus nustatytų faktinių aplinkybių visumą, buvo nustatyta, kad pareiškėjui tariamai gresiantis persekiojimas nėra sąlygotas jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų. Atsakovas pažymėjo, kad 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencija dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija) nustato apsaugos režimą asmeniui, kuriam gresia persekiojimas dėl jo individualių savybių, kurių jis negali pakeisti arba negali būti verčiamas atsisakyti. Pareiškėjo pateiktos informacijos visuma nepagrindžia prielaidos, jog tarp jam tariamai gresiančio persekiojimo ir Konvencijos saugomų asmens individualių savybių gali būti priežastinis ryšys ar bent jau koreliacija, o tai savaime sąlygoja atsisakymą suteikti pabėgėlio statusą. Šiuo atveju tariamas persekiotojas (giminaičiai) nėra valstybinis subjektas. Pirminę pareigą apsaugoti savo piliečius turi kilmės valstybė, o tarptautinė bendruomenė šią pareigą perima tik tuo atveju, kai kilmės valstybės jos nevykdo. Pareiškėjas nepateikė duomenų, pagrindžiančių prielaidą, jog kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti pareiškėjui apsaugos nuo tariamo persekiojimo bei kad toks negalėjimas ar nenoras būtų sąlygotas „konvencinėmis“ priežastimis (jo rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais). Turima informacija apie kilmės valstybę taip pat nesudarė pagrindo tokiai prielaidai. Departamentas ginčijamame Sprendime pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo deklaruojama baimė patirti persekiojimą grįžus į kilmės valstybę nelaikytina visiškai pagrįsta.
8. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė jokio patikimo šaltinio, patvirtinančio skundo teiginį, kad (duomenys neskelbtini) policijos dėl savo įsitikinimų persekiojami asmenys turėtų būti priskiriami padidintos rizikos asmenų grupei. Pareiškėjas savo prašymą suteikti prieglobstį grindė ne policijos, o giminaičių persekiojimu, dar daugiau, nei prašyme suteikti prieglobstį, nei skunde pareiškėjas nepaaiškino, kokie yra jo „įsitikinimai“, dėl kurių jis yra tariamai persekiojamas ir kurie sąlygotų tarptautinės apsaugos suteikimo poreikį.
9. Atsakovas akcentavo, kad pareiškėjas prieglobsčio prašymo nagrinėjimo metu neteigė, kad kilmės valstybėje buvo sužalotas ir/ar, kad buvo pasikėsinta į jo gyvybę. Šias aplinkybes patvirtinantys duomenys tyrimo metu nebuvo nustatyti, pareiškėjas šias aplinkybes patvirtinančių duomenų nepateikė ir skunde.
10. Pasisakydamas dėl pareiškėjo skundo argumentų, kad Sprendimu nepagrįstai pareiškėjas išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), atsakovas nurodė, kad aplinkybių visuma pagrindė prielaidą, jog prašymo suteikti prieglobstį pateikimas Lietuvoje (bei prieglobsčio gavimas Lietuvoje) nebuvo ir nėra pareiškėjo tikslas, todėl pasinaudota išimtimi nustatyta 2008 m. gruodžio 16 d. Direktyvos 2008/115/EB (toliau – ir Direktyva) dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse 7 straipsnio 4 dalyje ir nesuteikta laikotarpio savanoriškai išvykti. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad iki ginčijamo Sprendimo priėmimo pareiškėjas nepateikė prašymo leisti savanoriškai grįžti į kilmės valstybę.
11. Anot atsakovo, pareiškėjui draudimo atvykti laikotarpis nustatytas atsižvelgiant į tai, kad jis į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, atsikratė asmens tapatybę patvirtinančiais dokumentais, neturi jokių ryšių su Lietuvos Respubliką, kelia nelegalios migracijos grėsmę. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes nustatytas maksimalus draudimo atvykti laikotarpis, kuris neprieštarauja Įstatymo 133 straipsnio 2 daliai. Atsakovas pastebėjo, kad tyrimo metu nenustatytas tarptautinės apsaugos suteikimo pareiškėjui poreikis ir nėra pagrindo vertinti, kad toks poreikis kils artimiausioje ateityje. Ginčijamu Sprendimu pareiškėjui neuždraudžiama vykti į trečiąsias valstybes, nepriklausančias Šengeno erdvei.
12. Atsakovas nurodė, kad tarptautinė teisė nesuteikia pabėgėliams teisės pasirinkti prieglobsčio šalį. Ji taip pat neleidžia jiems neteisėtai judėti tarp gretimų valstybių siekiant pasinaudoti geresnėmis sąlygomis. Pabėgėliai ir prieglobsčio prašytojai turi pareigą gerbti nacionalinius įstatymus ir priemones viešajai tvarkai palaikyti, įskaitant pareigą bendradarbiauti prieglobsčio suteikimo procese, kuri gali apimti prisistatymą valdžios institucijoms ir greitą prieglobsčio prašymo pateikimą arba sąlygų, susijusių su jų buvimo reguliavimu, laikymųsi. Atsakovas pažymėjo, kad nors pareiškėjas iš savo kilmės šalies atvyko į (duomenys neskelbtini), tačiau dėl prieglobsčio suteikimo joje nesikreipė, vietoj to nusprendė neteisėtai kirsti sieną, neteisėtai atvykti į Lietuvos Respubliką ir Europos Sąjungą. Šie pareiškėjo veiksmai neapibūdina jo elgesio kaip sąžiningo, nerodo, kad jis būtų siekęs kuo greičiau gauti prieglobstį nuo tariamo persekiojimo savo kilmės valstybėje – šios aplinkybes taip pat patvirtina pareiškėjos nelegalios migracijos grėsmę.
13. Departamentas pabrėžė, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsnio reikalavimų, todėl jam nesuteiktinas prieglobstis Lietuvos Respublikoje. Departamentas, prieglobsčio prašymo nagrinėjimo metu vertindamas, ar pareiškėjui gali būti suteiktas prieglobstis (pabėgėlio statusas ar papildoma apsauga), atliko išsamų bei visapusišką pareiškėjo situacijos tyrimą ir tinkamai taikė Įstatymo 83, 86 ir 87 straipsnius. Visos pareiškėjo individualios aplinkybės buvo išnagrinėtos ir įvertintos, todėl ginčijamu sprendimu pagrįstai nustatyta, jog pareiškėjo situacija neatitinka Įstatymo numatytų prieglobsčio suteikimo pagrindų. Departamento vertinimu, pareiškėjo nesutikimas su priimtu Sprendimu nesudaro pagrindo pripažinti ginčijamą sprendimą neteisėtu ar nepagrįstu.
II.
14. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. sausio 25 d. sprendimu atmetė pareiškėjo D. G. skundą.
15. Teismas nustatė, kad Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnai 2021 m. rugpjūčio 17 d. sulaikė pareiškėją, nelegaliai kirtusį Lietuvos Respublikos sieną, jis paprašė prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, paaiškindamas, kad (duomenys neskelbtini) nesaugu gyventi, kilmės šalyje gali būti nužudytas, nes jo dėdė siekia neteisėtais būdais užvaldyti jam priklausantį turtą ir jį parduoti. Dėl neteisėtų kito asmens veikų pareiškėjas pateikė skundą policijai, bet dėl korupcijos šalyje skundas liko nenagrinėtas. Departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą, Sprendimu nesuteikė pareiškėjui pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos, uždraudė 5 metus atvykti į Lietuvos Respubliką, priėmė sprendimą išsiųsti pareiškėją į kilmės valstybę, įvedė į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, argumentuodamas, kad jis neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje bei Konvencijos 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų, o taip pat Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Komisija, kaip ikiteisminė nagrinėjimo institucija, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, 2021 m. lapkričio 8 d. sprendimo Nr. 6K-1277 atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.
16. Įvertinęs teisinį reglamentavimą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teismas sprendė, kad Departamentas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, surinko bei įvertino visą būtiną su pareiškėju susijusią individualią informaciją kilmės valstybės ((duomenys neskelbtini)) informacijos kontekste. Teismo vertinimu, pateikta medžiaga aiškiai patvirtina, kad nėra nei tikėtino persekiotojo, nei tikėtinų argumentų ir tikslų persekioti prieglobsčio prašytoją, t. y. neidentifikuota faktinių ir individualių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, kad grįžimo į kilmės šalį atveju pareiškėjai kiltų reali individualaus persekiojimo rizika. Teismo įsitikinimu, pareiškėjo pateikta informacija iš esmės yra susijusi su bendra situacija kilmės šalyje, bendro pobūdžio deklaratyviais teiginiais. Teismo posėdyje pareiškėjas taip pat nepagrindė individualios persekiojimo rizikos dėl jo individualių savybių (rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų), kad jam gresia individualaus pobūdžio persekiojimas. Pareiškėjo skundo argumentų taip pat nepagrindžia Departamento pateikta medžiaga apie kilmės valstybę, nei pareiškėjo paaiškinimai teismo posėdyje ir apklausos metu Departamente.
17. Teismas konstatavo, kad iš pareiškėjo 2021 m. spalio 14 d. apklausos protokolo matyti, kad pareiškėjas asmeniškai jokio smurto nepatyrė. Pareiškėjo pasakojimas apie įvykius, paskatinusius jį išvykti iš (duomenys neskelbtini) yra bendro pobūdžio, neišsamus. Pareiškėjas teigė, kad jį tariamai persekioja jo giminaičiai (dėdės) dėl pareiškėjo paveldėto žemės sklypo. Pirminę pareigą apsaugoti savo piliečius turi kilmės valstybė, o tarptautinė bendruomenė šią pareigą perima tik tuo atveju, kai kilmės valstybės jos nevykdo. Pareiškėjas nepateikė duomenų, kad kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti pareiškėjui apsaugos nuo tariamo persekiojimo bei kad toks negalėjimas ar nenoras būtų sąlygotas jo rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų. Teismo vertinimu, atsakovas ginčijamame Sprendime pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo deklaruojama baimė patirti persekiojimą grįžus į kilmės valstybę nelaikytina visiškai pagrįsta. Pareiškėjas savo prašymą suteikti prieglobstį grindė ne policijos, o giminaičių persekiojimu, apklausos metu neteigė, kad kilmės valstybėje buvo sužalotas ir/ar pasikėsinta į jo gyvybę.
18. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad tyrimo metu, be kita ko, buvo nustatyta, kad pareiškėjas pateikė ir tikrovės neatitinkančią informaciją apie savo amžių. Jam buvo atliktas amžiaus nustatymo testas, kuriuo nustatyta, jog biologinis D. G. amžius yra 22 plius/minus 2 metai.
19. Teismo vertinimu, Departamentas surinko išsamią kilmės valstybės informaciją, įvertino pareiškėjo paaiškinimus, taip pat kitas byloje nustatytas aplinkybes, todėl nėra pagrindo abejoti Departamento pateiktų faktų tikrumu, kad pareiškėjui (duomenys neskelbtini) nekils joks pavojus dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų, o pareiškėjo subjektyvios prielaidos, nepagrįstos objektyviais, byloje esančiais duomenimis, negali paneigti Departamento padarytos išvados. Teismas sprendė, kad pareiškėjo pasakojimas apie priežastis, privertusias jį išvykti iš kilmės valstybės, nėra pagrįstas patikimais įrodymais. Kilmės valstybės informacija apie bendrą padėtį (duomenys neskelbtini) nagrinėjamu atveju savaime nepagrindžia realios individualaus persekiojimo rizikos tikimybės.
20. Įvertinęs nustatytų faktinių aplinkybių visumą, prieglobsčio prašytojo pasakojimo formos ir turinio trūkumus, atsižvelgęs į surinktą kilmės valstybės informaciją, teismas konstatavo, kad nėra nustatyta individualių aplinkybių, kurios pagrįstų tarptautinės apsaugos prieglobsčio prašytojo suteikimo poreikį. Pareiškėjo deklaruojama baimė grįžti, teismo vertintina, kaip išskirtinai hipotetinio pobūdžio, ir nelaikytina visiškai pagrįsta, nes „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata nėra įvykdyta, pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų, todėl Departamentas pagrįstai sprendimu jam nesuteikė pabėgėlio statuso.
21. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas prieglobsčio prašymą grindžia grėsme būti nužudytam jo giminaičių (dėdžių iš tėvo pusės), nes kilęs konfliktas dėl paveldėtos žemės sklypo pardavimo, teismas nenustatė pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1-2 punktuose. Pareiškėjas nėra pažeidžiamas asmuo, jis yra darbingo amžiaus. Vertindamas pareiškėjo galimybes įsikurti saugiai (duomenys neskelbtini), teismas pastebėjo, kad kilmės valstybėje yra likę pareiškėjo giminaičiai, su kuriais jis bendravo, jis yra pažįstamas su vietiniais papročiais ir kultūra.
22. Atsižvelgdamas į pareiškėjo individualias savybes ir į tai, kad pagal Departamento surinktą informaciją pareiškėjo kilmės šalyje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, teismas sprendė, kad atsakovas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Teismo vertinimu, pareiškėjo teiginiai, kad Departamentas netinkamai įvykdė pareigą surinkti informaciją apie pareiškėjo kilmės valstybę, yra deklaratyvaus pobūdžio, jis nepateikia jokių svarių argumentų, kodėl Departamento surinktais duomenimis negalėjo vadovautis. Anot teismo, pareiškėjas nenurodė individualių aplinkybių, padidinančių riziką pareiškėjui patirti beatodairiško smurto veiksmus kilmės valstybėje.
23. Vertindamas, ar Departamentas pagrįstai skundžiamu Sprendimu nusprendė pareiškėją išsiųsti iš Lietuvos Respublikos, teismas atsižvelgė į Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir Aprašo 33 punkto nuostatas ir Direktyvos 7 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą išimtį. Teismo vertinimu, ginčijame sprendime detaliai ir aiškiai išdėstytos ir įvertintos aplinkybės, pagrindžiančios išsiuntimo ir draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką teisėtumas.
24. Anot teismo, nustatytos bylos aplinkybių visuma (pareiškėjas neteisėtai (asmenų grupėje) kirto Lietuvos Respublikos sieną, prieglobsčio pasiprašė tik sulaikytas pareigūnų, kelia nelegalios migracijos grėsmę, nėra realios rizikos, suponuojančios tarptautinės apsaugos poreikį, pareiškėjas neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika) leidžia manyti, kad pareiškėjas gali pasislėpti, todėl jam nebuvo suteiktas terminas savanoriškai išvykti.
25. Vertindamas skundžiamo Sprendimo, dalies, kuria uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus, teisėtumą bei pagrįstumą, teismas nurodė, kad draudimo atvykti termino nustatymo motyvai ir svarbios aplinkybės aiškiai ir detaliai aprašyti ginčijamame Sprendime. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjui draudimo atvykti laikotarpis nustatytas atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, neturi jokių ryšių su Lietuvos Respubliką, kelia nelegalios migracijos grėsmę, be to, draudimo atvykti laikotarpis neviršija Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio.
26. Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, pareiškėjo paaiškinimus tiek teismo posėdyje, tiek Departamente, sprendė, kad pareiškėjas nepateikė jokių jo persekiojimą pagrindžiančių įrodymų, o jo pasakojimas rėmėsi bendro pobūdžio teiginiais ir asmenine nuomone apie situaciją Nigerijoje. Teismui įvertinus pateiktą Departamento surinktą kilmės valstybės informaciją, matyti, kad individualiai prieš pareiškėją vykdomo persekiojimo jis neįrodė, tik teigė, kad asmeniškai smurto nepatyrė.
27. Dėl papildomos apsaugos pareiškėjui Lietuvos Respublikoje suteikimo, teismas sprendė, kad pareiškėjas be aplinkybių, kurios buvo vertinamos dėl pabėgėlio statuso suteikimo nei Departamentui, nei teismui neįvardijo kitų kilmės valstybėje kylančių grėsmių. Kaip byloje nustatyta, pareiškėjo paaiškinimai apie gresiantį pavojų atmesti. Kaip matyti, Departamentas, priimdamas sprendimą, nagrinėjo pareiškėjo nurodytas aplinkybes, aktyviai rinko įrodymus, tačiau surinkti duomenys nepatvirtino hipotetinio pobūdžio teiginių dėl galimo pavojaus pareiškėjui. Nėra teisinių pagrindų pripažinti, kad priimant sprendimą dėl papildomos apsaugos būtų pagrindų vertinti kitas aplinkybes, nei tos, kurios įvertintos sprendžiant klausimą dėl pabėgėlio statuso suteikimo, nes pareiškėjas neįvardijo kitų kilmės valstybėje jam kylančių grėsmių, taigi sprendimas nesuteikti papildomos apsaugos priimtas pagrįstai pripažinus, kad nenustatyta, jog kilmės valstybėje pareiškėjui gresia Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodyti veiksmai.
28. Įvertinęs pareiškėjo argumentus dėl žodinio proceso nagrinėjant pareiškėjo prašymą Departamente, teismas, atsižvelgęs į teisinį reglamentavimą dėl žodinio proceso neprivalomumo, šį argumentą atmetė kaip nepagrįstą.
29. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas prieglobsčio prašė ne norėdamas apsisaugoti nuo kilmės šalyje vykdomo persekiojimo, ne bijodamas individualios persekiojimo grėsmės dėl savo individualių savybių (rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų), o dėl ekonominių priežasčių.
III.
30. Pareiškėjas D. G. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.
31. Pareiškėjas teigia, kad skundų dėl Departamento sprendimų nagrinėjimo proceso metu buvo pažeista asmens teisė į tiesioginį ir teisingą skundo nagrinėjimą. Pateikus skundus dėl Departamento spendimų, pareiškėjas prašė, kad jam būtų užtikrintas tiesioginis ir betarpiškas jo išklausymas, prašyta pareiškėjo skundo nagrinėjimo procedūrą organizuoti taip, kad būtų užtikrinamas teisės būti išklausytam principo taikymas, teisingas skundo išnagrinėjimas.
32. Anot pareiškėjo, asmens teisė į tiesioginį, rungtynišką procesą yra esminė ir fundamentali asmens teisė. Pažymėtina, kad pats atsakovas nenurodė nė vieno argumento, kodėl nusprendė pareiškėjui nesuteikti teisės dalyvauti skundo nagrinėjime. Pareiškėjas atkreipia teismo dėmesį į tai, kad žodinis skundo nagrinėjimas galėjo vykti ir nuotoliniu būdu. Pareiškėjo vertinimu buvo pažeistas vienas esminių žmogaus teisių principas – žmogaus teisė į teisingą bylos nagrinėjimą. Anot pareiškėjo, nepaisant to, kad skundo nagrinėjimo procedūra buvo ikiteisminė, asmens teisė būti išklausytam negalėjo būti paneigta. Būtinumas sudaryti prieglobsčio prašytojui teisę būti išklausytam yra fundamentali skaidraus ir teisingo proceso garantija. Kadangi skundai nagrinėjami labai trumpą laiką, minimizuotas apskundimų terminas, negali būti paneigta asmenų teisė teikti paaiškinimus tiesiogiai institucijai, kuriai kilo abejonių dėl prieglobsčio suteikimo.
33. Pagal Įstatymo 71 straipsnio 4 dalies 4 punktą, prieglobsčio prašytojas prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu turi pareigą pateikti visus turimus dokumentus ir tikrovę atitinkančius išsamius paaiškinimus dėl prašymo suteikti prieglobstį motyvų, savo asmenybės bei atvykimo ir buvimo Lietuvos Respublikoje aplinkybių ir bendradarbiauti su kompetentingų institucijų valstybės tarnautojais ir darbuotojais. Iš bylos medžiagos matyti, kad apklausos metu pareiškėjas išvykimo iš kilmės šalies priežastimis nurodė tai, kad kilmės šalyje (duomenys neskelbtini) yra diskriminuojami ir prašo suteikti prieglobstį, kad galėtų jaustis saugus.
34. Apeliantas mano, kad Departamentui nesurinkus aktualių duomenų apie pareiškėjo kilmės šalį, apie įstatymus, kurių pagrindu yra neteisėtai ribojama asmens teisė apginti savo pažeistas teises bei interesus, teismas negalėjo objektyviai įvertinti naujausios informacijos apie pareiškėjo kilmės valstybę bei lygiateisiškumo principo galimų pažeidimo atvejų, dėl ko pareiškėjas motyvavo savo išvykimą iš kilmės šalies.
35. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, kadangi norėtų ir turėtų būti išklausytas tiesiogiai.
36. Atsakovas Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą.
37. Vertindamas pareiškėjo nurodytus motyvus dėl prieglobsčio suteikimo, atsakovas pažymi, kad tyrimo metu nustatyta, kad pareiškėjo nurodomas gresiantis persekiojimas nėra sąlygotas jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų. Be to, pirminę pareigą apsaugoti savo piliečius turi kilmės valstybė, o tarptautinė bendruomenė šią pareigą perima tik tuo atveju, kai kilmės valstybės jos nevykdo.
38. Atsakovas pažymi, kad ginčijamame Sprendime taip pat konstatuota, kad pareiškėjo kilmės šalyje beatodairiškas smurtas nepasiekia tokio lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, todėl pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.
39. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad remiantis Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016-02-24 įsakymu Nr. 1V-131 „Dėl Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Tvarkos aprašas), 222 punktu, skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą prieglobsčio prašytojo, jo atstovo ar kitų asmenų ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis kolegialus organas pripažįsta, kad būtina gauti asmenų žodinius paaiškinimus. Atsakovas pažymėjo, kad išimtinių aplinkybių dėl kurių turėtų būti organizuojamas žodinis bylos nagrinėjimas nenustatė nei Komisija, tokių aplinkybių nenurodė ir pareiškėjas.
40. Atsakovas nurodo, kad visiškai su pareiškėjo individualia situacija yra nesusijęs pareiškėjo apeliacinio skundo teiginys, susijęs su (duomenys neskelbtini) diskriminacija, kadangi pareiškėjas neprisistatė esantis (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas yra kilęs ne iš (duomenys neskelbtini), kur paprastai gyvena (duomenys neskelbtini), bet iš (duomenys neskelbtini).
41. Pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, kad Departamentas nesurinko aktualių duomenų apie pareiškėjo kilmės šalį, apie įstatymus, kurių pagrindu yra neteisėtai ribojama asmens teisė apginti savo pažeistas teises bei interesus, atsakovas pabrėžia, kad teisinis reglamentavimas neįpareigoja Departamento rinkti kilmės valstybės informaciją visais prieglobsčio prašytojo norimais aspektais. Be to, pareiškėjas teigė, kad jį tariamai persekioja jo giminaičiai (dėdės) dėl pareiškėjo paveldėto žemės sklypo. Šiuo atveju tariamas persekiotojas (giminaičiai) nėra valstybinis subjektas. Pirminę pareigą apsaugoti savo piliečius turi kilmės valstybė, o tarptautinė bendruomenė šią pareigą perima tik tuo atveju, kai kilmės valstybės jos nevykdo.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
IV.
42. Byloje nagrinėjamas ginčas, kuris kilo dėl atsakovo Sprendimo, kuriuo pareiškėjui nesuteiktas pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga, nuspręsta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, teisėtumo.
43. Komisija, ikiteismine tvarka išnagrinėjusi pareiškėjo skundą dėl Sprendimo panaikinimo, pareiškėjo skundą atmetė.
44. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą dėl Sprendimo ir Komisijos sprendimo panaikinimo, atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pareiškėjo skundą atmetė, padaręs išvadą, kad Departamentas ir Komisija iš esmės teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstus ir teisėtus sprendimus.
45. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinį skundą grindžia tuo, kad buvo pažeista jo teisė būti išklausytam tiesiogiai ir betarpiškai nagrinėjant pareiškėjo prašymą ir skundą Departamente. Be to, anot pareiškėjo, Departamentui nesurinkus aktualių duomenų apie pareiškėjo kilmės šalį, apie įstatymus, kurių pagrindu yra neteisėtai ribojama asmens teisė apginti savo pažeistas teises bei interesus, pirmosios instancijos teismas negalėjo objektyviai įvertinti naujausios informacijos apie pareiškėjo kilmės valstybę bei lygiateisiškumo principo galimų pažeidimo atvejų, dėl ko pareiškėjas motyvavo savo išvykimą iš kilmės šalies.
46. Prieš pereidama prie ginčo esmės, teisėjų kolegija pasisako dėl pareiškėjo prašymo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas; proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurioms esant tikrinant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo prašymas nelaikytinas motyvuotu ABTĮ 141 straipsnio prasme. Teisėjų kolegija pažymi, kad bylos proceso šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra aiškiai išdėstyta raštu pateiktuose procesiniuose dokumentuose; pareiškėjas apklaustas Departamentui nagrinėjant jo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo; Sprendimo pagrįstumas patikrintas nagrinėjant klausimą Komisijoje – išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijoje; byla pirmosios instancijos teisme buvo išnagrinėta žodinio proceso tvarka, dalyvaujant pareiškėjui ir jo įgaliotam atstovui; pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių išskirtinių argumentų, kodėl byla apeliacine tvarka turėtų būti nagrinėjama žodinio proceso tvarka; tokių aplinkybių, kaip jau buvo minėta, nenustatė ir šią bylą nagrinėjanti teisėjų kolegija. Dėl aptartų priežasčių pareiškėjo prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka netenkinamas ir byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.
47. ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Teisėjų kolegija pažymi, kad bylos nagrinėjimas apeliacine tvarka nėra jos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas ar pareiškėjos skundo argumentų tyrimas iš naujo. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013).
48. Nagrinėjamoje byloje dėl tarptautinės apsaugos suteikimo (duomenys neskelbtini) piliečiui apeliaciniame skunde keliamas klausimas dėl to, ar valstybės institucija, nagrinėdama užsieniečio prašymą surinko pakankamai informacijos apie kilmės šalį.
49. 1951 m. liepos 28 d. Ženevoje pasirašyta Konvencija dėl pabėgėlių statuso, ji buvo papildyta 1967 m. sausio 31 d. Niujorke priimtu Protokolu dėl pabėgėlių statuso. Pagal Konvencijos 1 straipsnio A skirsnio 2 punkto pirmą pastraipą sąvoka „pabėgėlis“ apibrėžia asmenį, kuris „dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamam dėl rasės, religijos, pilietybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų yra už šalies, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali arba bijo naudotis tos šalies gynyba; arba neturėdamas atitinkamos pilietybės ir būdamas už šalies, kurioje anksčiau buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų dėl tokių įvykių negali ar bijo į ją grįžti“.
50. Pagal 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų (toliau – ir Direktyva 2011/95/ES) 4 straipsnio (Faktų ir aplinkybių vertinimas) 3 dalį tarptautinės apsaugos prašymas vertinamas išnagrinėjus kiekvieną atvejį individualiai ir atsižvelgiant į: a) visus vertintinus faktus, susijusius su kilmės šalimi sprendimo priėmimo dėl prašymo metu, įskaitant kilmės šalies įstatymus ir kitus teisės aktus bei jų taikymo būdą <...>.
51. Pagal 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2013/32/ES dėl tarptautinės apsaugos suteikimo ir panaikinimo bendros tvarkos (nauja redakcija) (toliau – ir Direktyva 2013/32/ES) 10 straipsnio (Prašymo nagrinėjimo reikalavimai) 3 dalį valstybės narės užtikrina, kad sprendžiančiosios institucijos sprendimai dėl tarptautinės apsaugos prašymų būtų priimami po tinkamo nagrinėjimo. Tuo tikslu valstybės narės užtikrina, kad: <...> b) būtų gaunama tiksli naujausia informacija iš įvairių šaltinių, pavyzdžiui, iš EPPB (Europos pabėgėlių fondo ir Europos prieglobsčio paramos biuras) ir JTVPK (Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisaro) ir atitinkamų tarptautinių žmogaus teisių organizacijų, apie bendrą vyraujančią padėtį prašytojų kilmės šalyse ir, jei būtina, šalyse, kurias jie kirto tranzitu, ir kad tokia informacija būtų prieinama už prašymų nagrinėjimą ir sprendimų priėmimą atsakingiems darbuotojams <...>.
52. Direktyvos 2013/32/ES 10 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad V skyriuje nurodytos institucijos per sprendžiančiąją instituciją, prašytoją arba kitu būdu turi gauti bendrą 3 dalies b punkte nurodytą informaciją, reikalingą jų darbui atlikti.
53. Teisingumo Teismo praktikoje dėl Direktyvos 2005/85/EB, kuri buvo pirmoji su prieglobsčio suteikimo tvarka susijusi priemonė, 8 straipsnio (Prašymų nagrinėjimo reikalavimai) 2 dalies b punkto pažymima, kad pagal minėtos direktyvos 4 straipsnio 1 dalį, nors paprastai prašytojas privalo pateikti visą jo prašymui pagrįsti būtiną informaciją, atitinkama valstybė narė privalo bendradarbiauti su prašytoju nustatant atitinkamą su šiuo prašymu susijusią informaciją (2012 m. lapkričio 22 d. Sprendimas byloje C-277/11 M. prieš Minister for Justice, Equality and Law Reform, Airiją, 65 p.). Šis valstybei narei nustatytas reikalavimas bendradarbiauti konkrečiai reiškia, kad jeigu dėl kokių nors priežasčių tarptautinės apsaugos prašytojas pateikė ne visą, neaktualią arba nereikšmingą informaciją, reikia, kad atitinkama valstybė narė šioje procedūros stadijoje aktyviai bendradarbiautų su prašytoju, kad būtų galima gauti visą prašymą pagrindžiančią informaciją. Be kita ko, valstybei narei gali būti paprasčiau nei prašytojui gauti tam tikrus dokumentus ir su jais susipažinti (Sprendimas byloje C-277/11 66 p.). Be to, pirmesniame punkte nurodytas aiškinimas patvirtinamas Direktyvos 2005/85 8 straipsnio 2 dalies b punktu, pagal kurį valstybės narės užtikrina, kad būtų gaunama tiksli naujausia informacija apie bendrą padėtį prieglobsčio prašytojų kilmės šalyse ir, jei būtina, šalyse, kurias jie kirto tranzitu (Sprendimas byloje C-277/11 67 p.).
54. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“, kuris įgyvendina, be kita ko, Direktyvą 2011/95/ES, ir Direktyvą 2013/32/ES, 86 straipsnio (2014 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XII-1396 redakcija) 1 dalyje nustatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse.
55. Nagrinėjant tarptautinės apsaugos prašymą ir siekiant nustatyti, ar asmuo turėtų būti pripažintas „pabėgėliu“, kaip tai yra apibrėžta Ženevos konvencijoje, turi būti surinkta informacija apie kilmės šalį. Valstybės institucijos – Migracijos departamento, pareiga surinkti informaciją apie kilmės šalį, kyla iš Įstatymo, kurio normos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į Direktyvos 2011/95/ES ir Direktyvos 2013/32/ES tikslus, jų aiškinimą teismų praktikoje.
56. Valstybės institucijos, nagrinėjančios tarptautinės apsaugos prašymą, privalomu reikalavimu pripažįstama bendra pareiga surinkti informaciją apie kilmės šalį, šią informaciją valstybės institucija privalo surinkti savo iniciatyva, ši pareiga yra bendradarbiavimo su prieglobsčio prašytoju, kad būtų galima gauti visą prašymą pagrindžiančią informaciją, pareigos dalis.
57. Valstybės institucijai, nagrinėjančiai tarptautinės apsaugos prašymą, surinkta informacija apie kilmės šalį turi atitikti esminius kriterijus, kurie yra įtvirtinti minėtuose teisės aktuose (Direktyva 2011/95/ES ir Direktyva 2013/32/ES, kurios įgyvendintos įstatyme): turi būti atsižvelgiama į visus vertintinus faktus, susijusius su kilmės šalimi sprendimo priėmimo dėl prašymo metu, įskaitant kilmės šalies įstatymus ir kitus teisės aktus bei jų taikymo būdą; turėtų būti gaunama tiksli naujausia informacija iš įvairių šaltinių, pavyzdžiui, iš EPPB (Europos pabėgėlių fondo ir Europos prieglobsčio paramos biuras) ir JTVPK (Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisaro) ir atitinkamų tarptautinių žmogaus teisių organizacijų, apie bendrą vyraujančią padėtį prašytojų kilmės šalyse ir, jei būtina, šalyse, kurias tarptautinės apsaugos prašytojai kirto tranzitu, ir kad tokia informacija būtų prieinama už prašymų nagrinėjimą ir sprendimų priėmimą atsakingiems darbuotojams. Jeigu konkrečioje tarptautinės apsaugos prašymo byloje nustatoma, kad surinkta informacija apie kilmės šalį neatitinka esminių kriterijų, kuriuos ji turėtų atitikti pagal minėtus teisės aktus, valstybės institucijos pareiga bendradarbiauti su tarptautinės apsaugos prašymo prašytoju ir surinkti pagrindžiančią informaciją, negali būti laikoma tinkamai įvykdyta.
58. Valstybės institucijos, nagrinėjančios tarptautinės apsaugos prašymą, pareiga surinkti informaciją apie kilmės šalį yra pabrėžiama ir formuojamoje teismų praktikoje (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. gegužės 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2908-602/2021, 2022 m. vasario 17 d. nutartį byloje Nr. eA-1222-502/2022, 2022 m. kovo 2 d. sprendimą Nr. eA-1318-602/2022).
59. Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamą Sprendimą informacijos apie kilmės šalį (duomenys neskelbtini) aspektu, konstatuoja, kad Departamentas skundžiame Sprendime nepateikė jokios konkrečios kilmės šalies informacijos. Todėl darytina išvada, kad Departamentas neįvykdė savo pareigos surinkti kilmės šalies informacijos ir įvertinti pareiškėjo Prašymą šios informacijos kontekste. Nors pirmosios instancijos teismas vertino, kad Departamentas surinko išsamią kilmės valstybės informaciją, šio vertinimo nepagrindžia nei užsieniečio elektroninė byla, tvarkoma Lietuvos migracijos informacinėje sistemoje (MIGRIS), nei Sprendimo turinys, kur nėra nurodyta jokios informacijos apie kilmės šalį. Be to, teismo sprendime klaidingai yra minima kita kilmės valstybė – Nigerija, negu yra nurodoma Pareiškėjo kilmės valstybė – (duomenys neskelbtini).
60. Neturi esminės reikšmės bylos išsprendimui pareiškėjo apeliacinio skundo motyvai, kad Komisijoje byla išnagrinėta pareiškėjui nedalyvaujant. Akcentuotina, kad administracinis teismas nagrinėja viešojo administravimo subjekto priimto sprendimo teisėtumą, nagrinėjamu atveju – Departamento, o ne išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos – Komisijos, sprendimo teisėtumą (ABTĮ 3 straipsnis). Be to, pagal teisės būti išklausytam principą reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektas informuotų suinteresuotą asmenį apie pradėtą administracinę procedūrą, jeigu administracinę procedūrą, galinčią paveikti privataus asmens teises, laisves ar interesus, inicijuoja viešojo administravimo subjektas arba kitas privatus asmuo. Jeigu suinteresuotas asmuo (šiuo atveju užsienietis) pats inicijuoja administracinę procedūrą, nėra poreikio informuoti, kad procedūra prasidėjo, nes dažniausiais toks asmuo pats pateikia faktus, įrodymus ir argumentus. Taip yra ir nagrinėjamu atveju, užsienietis pateikdamas skundą Komisijai, šiame skunde išdėstė savo argumentus dėl Departamento sprendimo neteisėtumo ir nepagrįstumo.
61. Apibendrinant spręstina, kad Departamento Sprendimas naikinamas kaip neteisėtas iš esmės, tai yra savo turiniu prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktams (ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Pirmosios instancijos teismas netinkamai sprendė dėl Departamento taikytos materialiosios teisės, todėl sprendimas naikinamas (ABTĮ 147 straipsnis).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjo D. G. apeliacinį skundą tenkinti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 25 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.
Pareiškėjo D. G. skundą tenkinti.
Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2021 m. spalio 17 d. sprendimą Nr. 21S31964; Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos 2021 m. lapkričio 8 d. sprendimą Nr. 6K-1277 ir įpareigoti Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos iš naujo išnagrinėti pareiškėjo D. G. prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.
Sprendimas neskundžiamas.
Teisėjai Ričardas Piličiauskas
Veslava Ruskan
Arūnas Sutkevičius