Civilinė byla Nr. e2-66-407/2021
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01286-2019-4
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.5; 2.6.29.4; 3.4.3.7.1 (s)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. sausio 12 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro, Romualdos Janovičienės ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos N. L. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. lapkričio 6 d. nutarties, kuria patikslintas N. L. finansinis reikalavimas atsakovės likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „LDK investicijos“ bankroto byloje (civilinės bylos Nr. eB2-603-866/2021).
Teisėjų kolegija
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Vilniaus apygardos teismo 2019 m. spalio 17 d. nutartimi uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „LDK investicijos“ iškelta bankroto byla, nemokumo administratoriumi paskirtas Kęstutis Butkus, nutartis įsiteisėjo 2019 m. spalio 29 d. Vilniaus apygardos teismo 2020 m. balandžio 6 d. nutartimi UAB „LDK investicijos“ nutarta likviduoti dėl bankroto.
2. Bankroto byloje Vilniaus apygardos teismas 2020 m. sausio 30 d. nutartimi patvirtino kreditorių finansinių reikalavimų sąrašą, į kurį buvo įtraukta ir N. L. su 304 301,70 Eur dydžio finansiniu reikalavimu, kuris buvo užtikrintas hipoteka.
3. Likviduojamos dėl bankroto UAB „LDK investicijos“ kreditorė UAB „Projektų Valdymo Kompanija“ kreipėsi į teismą prašydama patikslinti N. L. finansinį reikalavimą, sumažinant jį 35 799,43 Eur dydžio delspinigių suma. Pareiškėjos teigimu, dalis finansinio reikalavimo yra nepagrįstas, kadangi patvirtintu finansiniu reikalavimu, kurį sudaro 17 375,12 Eur palūkanų ir 35 799,43 Eur delspinigių, atsakovei buvo pritaikyta dviguba civilinė atsakomybė. Kreditorė rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 25 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020 suformuota praktika.
4. Pareiškėja paaiškino, kad tarp kreditorės N. L. ir skolininkės UAB „LDK investicijos“ 2015 m. birželio 22 d. buvo sudaryta paskolos sutartis (toliau – Paskolos sutartis), kuri kreditorės iniciatyva buvo nutraukta nuo 2018 m. birželio 18 d. Vadinasi, nuo Paskolos sutarties nutraukimo momento skolininkė UAB „LDK investicijos“ kreditorei N. L. kreditorės pasirinkimu galėjo mokėti tik 17 proc. metinių kompensuojamųjų palūkanų arba 0,02 proc. delspinigių už kiekvieną pradelstą dieną pagal Paskolos sutarties 4.2.4 papunktį, o ne abu kartu, t. y. negalėjo būti taikoma dviguba civilinė atsakomybė kompensuojamųjų palūkanų ir delspinigių formomis. Be to, kreditorės teigimu, 35 799,43 Eur dydžio delspinigiai negalėjo būti apskaičiuoti ir dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punkte numatyto delspinigiams taikytino 6 mėnesių ieškinio senaties termino (180 dienų).
5. Nemokumo administratorius su prašymu nesutiko ir nurodė, kad Paskolos sutarties 2.5 papunktyje aptartos metinės palūkanos atlieka mokėjimo funkciją už suteiktą paskolą ir naudojimąsi kreditoriaus pinigais, o Paskolos sutarties 4.2.4 papunktyje aptarti 0,02 proc. delspinigiai (netesybos) atlieka kompensuojamąją funkciją už piniginės prievolės pažeidimą. Metinėms palūkanoms ir delspinigiams (netesyboms) atliekant skirtingas funkcijas, nelaikytina, kad kreditoriaus patvirtintos metinės palūkanos ir patvirtinti delspinigiai (netesybos) bendrovės bankroto byloje reiškia dvigubos civilinės atsakomybės taikymą bendrovės atžvilgiu.
6. Kreditorė N. L. prašė kreditorės UAB „Projektų Valdymo Kompanija“ pareiškimą dėl finansinio reikalavimo patikslinimo atmesti. Nurodė, kad nagrinėjamu atveju yra taikytinas Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymas (toliau – JANĮ), kuriame, skirtingai nei anksčiau galiojusiame Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatyme (toliau – ĮBĮ), nenumatytas kreditorių finansinių reikalavimo tikslinimo institutas. Taigi kreditorė galėjo ginčyti kitų kreditorių patvirtintus reikalavimus tik teikdama skundą dėl teismo nutarties, tačiau šiuo atveju Vilniaus apygardos teismo 2020 m. sausio 30 d. nutartis yra įsiteisėjusi ir kreditorės N. L. finansinis reikalavimas nebegali būti tikslinamas. Be to, iki pareiškėjos minimos kasacinio teismo nutarties galiojo praktika, pagal kurią mokėjimo palūkanos galėjo būti skaičiuojamos ir po Paskolos sutarties nutraukimo kartu su kompensuojamomis palūkanomis (netesybomis) iki visiško paskolos sumos grąžinimo. Kadangi kreditorės finansinis reikalavimas buvo patvirtintas Vilniaus apygardos teismo 2020 m. sausio 30 d. nutartimi, naujai suformuota teisės aiškinimo ir taikymo taisyklė negali būti taikoma atgal.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
7. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. lapkričio 6 d. nutartimi kreditorės N. L. finansinį reikalavimą likviduojamos dėl bankroto UAB „LDK investicijos“ nemokumo byloje sumažino nuo 304 301,70 Eur iki 250 980,29 Eur, paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
8. Teismas pažymėjo, kad finansinis reikalavimas patvirtintas nesant ginčo iš esmės, bankroto administratoriui patikrinus ir pateikus finansinį reikalavimą patvirtinančius dokumentus. Bankroto proceso metu paaiškėjus naujoms aplinkybėms, pareiškėja turėjo teisę inicijuoti kreditorės finansinio reikalavimo tikslinimo ar išbraukimo iš kreditorių sąrašo klausimą ir įrodyti naujas esmines aplinkybes, kurios nebuvo žinomos ir teismo įvertintos. Teismas akcentavo, kad kreditorių reikalavimų tenkinimo eilė ir tvarka patenka į JANĮ 155 straipsnio, reglamentuojančio pereinamąsias nuostatas dėl nemokumo procesų, taikymo išimtį, todėl šiuo atveju taikytos ĮBĮ nuostatos.
9. Teismas nustatė, kad 2015 m. birželio 22 d. Paskolos sutartimi N. L. paskolino UAB „LDK investicijos“ 250 000 Eur iki 2017 m. liepos 1 d., terminas vėliau buvo pratęstas. Paskolos sutartis N. L. 2018 m. birželio 8 d. pranešimu buvo nutraukta nuo 2018 m. birželio 25 d. Byloje nėra ginčo, kad 2 000 Eur paskolos sumos buvo grąžinta, taigi negrąžinta paskolos dalis sudaro 248 000 Eur. Paskolos sutarties 2.5 papunktyje šalys susitarė, kad paskolos gavėja moka paskolos davėjai 17 proc. metinių palūkanų nuo paskolos sumos (įskaitant sutarties nutraukimo atveju). Taip pat šalys sulygo dėl palūkanų skaičiavimo tvarkos, o būtent, kiekvienų kalendorinių metų liepos 1 d., pradedant nuo 2016 m. liepos 1 d. palūkanų suma yra pridedama prie paskolos sumos, atitinkamai, paskolos suma padidinama palūkanų suma (įskaitant sutarties nutraukimo atveju).
10. Teismui pareikalavus, kreditorė pateikė duomenis apie apskaičiuotas palūkanas. Vadovaudamasis šiais duomenimis teismas sprendė, kad iki 2016 m. liepos 1 d. apskaičiuotos palūkanos sudarė 40 916,85 Eur, iki 2017 m. liepos 1 d. – 49 455,86 Eur, už likusį laikotarpį iki sutarties nutraukimo – 56 912,18 Eur. Taigi iš viso palūkanų iki sutarties nutraukimo skolininkė turėjo sumokėti 147 284,89 Eur (40 916, 85 + 49 455,86 + 56 912,18).
11. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020 ir joje sukurtas precedentas, susijęs su mokėjimo palūkanų skaičiavimu, tapo privalomas visiems Lietuvos Respublikos teismams nuo precedento sukūrimo, atitinkamai, juo teismas privalo vadovautis spręsdamas nagrinėjamą ginčą.
12. Teismas nurodė, kad sutarties 2.5 papunktyje šalys susitarė, jog pelno (mokėjimo) palūkanų dydis ir kreditoriaus nuostolių dydis palūkanų forma bus skaičiuojamas tokia pat tvarka tiek tinkamai skolininkui vykdant prievolę, tiek ją pažeidus. Teismo vertinimu, ši susitarimo sąlyga vertintina kaip susitarimas dėl 17 proc. kompensuojamų metinių palūkanų nuo skolos sumos skaičiavimo. Kadangi sutartimi buvo suteikta 250 000 Eur paskola, o sutartimi sulygtas 17 proc. metinių palūkanų skaičiavimas nuo paskolos sumos, tai kompensuojamų palūkanų suma šiuo atveju skaičiuojant nuo sutarties nutraukimo (2018 m. birželio 25 d.) iki įsiteisėjo nutartis, kuria skolininkui iškelta bankroto byla (2019 m. spalio 28 d.), sudaro 57 054,80 Eur.
13. Teismas nurodė, kad neturi pagrindo sutikti su kreditore, jog pelno (mokėjimo) funkciją atliekančių palūkanų skaičiavimo metodika, pridedant susikaupusias palūkanas prie skolos sumos, gali būti taikoma ir po sutarties nutraukimo. Pažymėjo, kad Paskolos sutarties 2.5 papunktis nustato ne vieną, o dvi sąlygas: pirmu sakiniu sulygta, kad bus mokamos 17 proc. metinės palūkanos nuo paskolos sumos taip pat ir sutarties nutraukimo atveju; antruoju sakiniu sulygta iš esmės dėl skolos sumos didinimo apskaičiuotų palūkanų dydžiu. Teismas sprendė, kad, atsižvelgiant ir į sutarties laisvės principą, sutarties vykdymo laikotarpiu toks palūkanų skaičiavimas nepripažintinas pažeidžiančiu nurodytą teisinį reglamentavimą, tačiau sutarties nutraukimo atveju, sprendžiant dėl civilinės atsakomybės taikymo, toks palūkanų skaičiavimas, kai yra didinama skolos suma, skaičiuojant palūkanas nuo palūkanų nutraukus sutartį, neatitinka nei sąžiningumo, nei protingumo, nei teisingumo reikalavimų.
14. Kreditorė apskaičiavo, kad delspinigių suma pagal sutartį sudaro 35 799,43 Eur. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytą teisinį reglamentavimą, bei teismų praktikoje suformuotus išaiškinimus, kai reikalaujama ir kompensuojamų palūkanų ir delspinigių, tai mažesnė suma įskaitoma į didesnę. Taigi, reikalavimas laikytinas pagrįstu tik dėl 57 054,80 Eur kompensuojamų palūkanų.
15. Teismas, atsižvelgdamas į ankščiau nurodytas aplinkybes, sprendė, kad kreditorės N. L. finansinis reikalavimas laikytinas pagrįstu dėl 248 000 Eur negrąžintos paskolos sumos, 147 284,89 Eur ir 57 054,80 Eur kompensuojamų palūkanų. Antstolės pateiktais duomenimis, kreditorei vykdymo procese buvo pervesta iš viso 201 359,40 Eur suma palūkanoms dengti. Nemokumo administratorius nurodė, kad vykdant bankroto procedūras jokia suma finansinis reikalavimas nebuvo padengtas. Taigi galutinę sumą sudaro 248 000 Eur negrąžintos paskolos suma ir 2 980,29 Eur nepadengtų pelno (mokėjimo) palūkanų, iš viso 250 980,29 Eur.
16. Teismas atmetė kreditorės argumentus dėl palūkanų ir / ar delspinigių skaičiavimo po bankroto bylos iškėlimo, nes tiek pagal ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto nuostatas, tiek pagal JANĮ 28 straipsnio nuostatas, visų prievolių vykdymas nutraukiamas nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
17. Kreditorė N. L. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. lapkričio 6 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – UAB „Projektų Valdymo Kompanija“ prašymą dėl N. L. finansinio reikalavimo patikslinimo atmesti. Nurodo šiuos argumentus:
17.1. Finansinio reikalavimo tikslinimas yra atskira nemokumo procedūra. JANĮ 155 straipsnio 1 dalies 2 punkte yra numatyta išimtis tik dėl kreditorių reikalavimų tenkinimo eilės ir tvarkos, o ne dėl jau patvirtinto finansinio reikalavimo tikslinimo. Atitinkamai, kreditoriaus reikalavimo tikslinimui šiuo atveju yra taikytinos ne ĮBĮ, o JANĮ normos. JANĮ nėra numatyta kreditorių reikalavimų tikslinimo procedūra, todėl laikytina, kad JANĮ pagrindu kreditorius gali ginčyti kitų kreditorių patvirtintus reikalavimus tik teikdamas atskirąjį skundą dėl teismo nutarties. Šiuo atveju Vilniaus apygardos teismo 2020 m. sausio 30 d. nutartis, kuria patvirtintas kreditorės reikalavimas, yra įsiteisėjusi.
17.2. Pirmosios instancijos teismas teisingai skundžiamoje nutartyje nurodė, kad Paskolos sutarties 2.5 papunktyje šalys aiškiai susitarė, jog 17 proc. palūkanos bus mokamos tiek galiojant paskolos sutarčiai, tiek ją nutraukus. Tačiau Paskolos sutarties 4.2.4 papunktyje šalys taip pat susitarė, kad laiku nesumokėjus Paskolos sutartyje nurodytų mokėjimų, skolininkė mokės kreditorei 0,02 proc. delspinigius už kiekvieną dieną nuo laiku nesumokėtos sumos iki tinkamo sumokėjimo (įskaitant Paskolos sutarties nutraukimo atveju). Tokiu būdu, šalių aiški valia buvo susitarti ne dėl 17 proc. kompensacinių palūkanų sutarties nutraukimo atveju, bet dėl didesnės (7,3 proc. (0,02 proc. x 365 d.) + 17 proc.) nei mokėjimo palūkanos minimalių kreditorės nuostolių kompensacijos paskolos negrąžinimo laiku atveju (tiek iki, tiek po Paskolos sutarties nutraukimo). Esant aiškiai išreikštai šalių valiai, sutarties sąlygos negali būti aiškinamos kitaip.
17.3. Kreditorės reikalavimas negali būti tikslinimas išimtinai remiantis vėliau suformuota teisės taikymo ir aiškinimo taisykle, nes tai reikštų naujai suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo taisyklės taikymą atgal. Be to, nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės skiriasi nuo aplinkybių, nurodytų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 25 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020, nes pagal pastarosios bylos faktines aplinkybes ginčo šalys nesusitarė, jog palūkanos bus mokamos ir Paskolos sutarties nutraukimo atveju kartu su Paskolos sutartyje nurodytais delspinigiais. Taigi pateikta teisės normų aiškinimo ir taikymo taisyklė negali būti taikoma šioje byloje.
17.4. Paskolos sutarties 2.5 papunktis aiškiai numato, kad palūkanų suma kiekvienų metų liepos 1 dieną yra pridedama prie paskolos sumos taip pat ir sutarties nutraukimo atveju. Toks šalių susitarimas atitinka sutarties laisvės principą, yra teisėtas ir galiojantis. Todėl teismas nepagrįstai ir neteisėtai nedidino paskolos sumos palūkanomis laikotarpiu po Paskolos sutarties nutraukimo iki nutarties dėl UAB „LDK investicijos“ bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjimo. Vykdomosios bylos užbaigimo dieną neišieškotos palūkanos sudarė 21 947,43 Eur (o ne 2 980,29 Eur, kaip nurodyta skundžiamoje nutartyje), visa neišieškota suma sudarė 313 783,07 Eur, o tai yra daugiau negu teismo patvirtintas kreditorės finansinis reikalavimas – 304 301,70 Eur.
18. Likviduojamos dėl bankroto UAB „LDK investicijos“ nemokumo administratorius Kęstutis Butkus atsiliepime į atskirąjį skundą prašo patenkinti kreditorės N. L. atskirąjį skundą visa apimtimi. Nurodo, kad su atskirajame skunde išdėstytais argumentais sutinka ir visiškai juos palaiko.
19. Kreditorė UAB „Projektų Valdymo Kompanija“ atsiliepime į atskirąjį skundą prašo N. L. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. lapkričio 6 d. nutarties atmesti. Nurodo šiuos atsikirtimus:
19.1. Kreditoriaus reikalavimo tikslinimo procedūrai turi būti taikomos tos pačios įstatymo normos, kaip ir kreditoriaus reikalavimo patvirtinimui. Taip yra todėl, kad kreditoriaus reikalavimo tikslinimo klausimas yra išvestinis iš pagrindinio, jau kartą išspręsto, klausimo. Įstatymų nuostatos, kurios buvo taikytos pagrindinio klausimo išsprendimui (šiuo atveju ĮBĮ), turi būti taikomos ir išvestinio klausimo sprendimui, t. y. kreditoriaus reikalavimo patikslinimui.
19.2. Kreditorės reikalavimo tikslinimo procedūra pradėta 2020 m. liepos 9 d., po kasacinio teismo suformuotos praktikos, todėl teismas pagrįstai ja vadovavosi.
19.3. Paskolos sutartyje šalys nesusitarė, kad sutarties nutraukimo atveju skolininkė kreditorei mokės kompensuojamąsias palūkanas ir delspinigius kartu. Paskolos sutarties 2.5 papunktyje šalys susitarė dėl mokėjimo palūkanų ir, sutarties nutraukimo atveju, dėl tokio paties dydžio kompensuojamųjų palūkanų, o 4.2.4 papunktyje – dėl civilinės atsakomybės delspinigių forma, t. y. vėluojant mokėti atitinkamas sumas, skolininkė įsipareigojo mokėti netesybas – 0,02 proc. delspinigių už kiekvieną uždelstą atsiskaityti dieną. Nėra Paskolos sutarties punkto, kuriame būtų susitarta, kad sutarties nutraukimo atveju skolininkė įsipareigoja mokėti 24,3 proc. kompensuojamųjų palūkanų (17 + 7,3).
19.4. Teismų praktikoje yra suformuluotos aiškios taisyklės, kad negali būti kartu skaičiuojamos kompensuojamosios palūkanos ir delspinigiai (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-110-219/2019).
19.5. Pirmosios instancijos teismas Paskolos sutartyje nustatytą dvigubų palūkanų skaičiavimo metodiką sutarties nutraukimo atveju pagrįstai pripažino kaip neatitinkančią sąžiningumo, protingumo ir teisingumo reikalavimų, tokią galimybę numato ir CK 6.37 straipsnio 4 dalies nuostatos. Be to, kreditorė Paskolos sutartimi ir taip susitarė dėl 17 proc. kompensuojamųjų metinių palūkanų mokėjimo po Paskolos sutarties nutraukimo. Manytina, kad tokio dydžio palūkanos yra pakankamos minimalių kreditorės nuostolių kompensavimui, atsižvelgiant į tai, kad, pavyzdžiui, 2019 m. spalio mėnesį Lietuvos pinigų finansų įstaigų euro zonos ne finansų bendrovių (įmonių) ir namų ūkių (gyventojų) naujiems paskolų susitarimams eurais buvo taikomos 3,37 proc. vidutinės metinės palūkanų normos.
19.6. Kreditorė per 4 metus nuo paskolos sudarymo jau gavo 201 359,40 Eur sumą palūkanoms padengti. Tai yra didelė gautų palūkanų suma, ypatingai atsižvelgiant į tai, kad kreditorė buvo paskolinusi tik 250 000 Eur sumą. Vadinasi, visiškai pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad galutinę kreditorės finansinio reikalavimo sumą sudaro 248 000 Eur negrąžintos paskolos suma ir 2 980,29 Eur nepadengtų pelno (mokėjimo) palūkanų, iš viso 250 980,29 Eur.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl bylos nagrinėjimo ribų ir taikytino teisinio reglamentavimo
20. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Pagal CPK 338 straipsnį atskiriesiems skundams paduoti ir nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus CPK III dalies XVI skyriaus antrajame skirsnyje nustatytas išimtis. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų, byloje taip pat nėra pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas.
21. Apeliacijos objektas yra teismo nutartis, kuria patikslintas kreditorės N. L. finansinis reikalavimas. Kreditorė atskirajame skunde nurodo, kad finansinio reikalavimo tikslinimas yra atskira nemokumo procedūra, todėl jai turi būti taikomos JANĮ nuostatos. Šiuos atskirojo skundo argumentus teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus.
22. Nuo 2020 m. sausio 1 d. įsigaliojo JANĮ ir neteko galios ĮBĮ su visais pakeitimais (JANĮ 153 straipsnis). JANĮ 155 straipsnyje, reglamentuojančiame pereinamąsias nuostatas dėl nemokumo procesų, nustatyta, kad iki 2019 m. gruodžio 31 d. pradėtiems juridinių asmenų nemokumo procesams JANĮ nuostatos taikomos toms asmenų teisėms ir pareigoms, kurios atsiranda arba yra įgyvendinamos jam įsigaliojus, taip pat toms nemokumo procedūroms, kurios pradedamos šiam įstatymui įsigaliojus, išskyrus šio įstatymo nuostatas, reguliuojančias: 1) atlygį nemokumo administratoriui; 2) kreditorių reikalavimų tenkinimo eilę ir tvarką; 3) reikalavimus restruktūrizavimo plano turiniui ir įgyvendinimo trukmei; 4) kreditorių balsavimą dėl restruktūrizavimo plano; 5) nemokumo administratoriaus skyrimą bankroto byloje. Šioms nurodytoms išimtims taikomas ĮBĮ (JANĮ 155 straipsnio 2 dalis).
23. UAB „LDK investicijos“ bankroto byla buvo iškelta Vilniaus apygardos teismo 2019 m. spalio 17 d. nutartimi, taigi galiojant ĮBĮ. Kadangi JANĮ 155 straipsnyje prie išimčių, kurioms taikoma ĮBĮ, priskirta kreditorių reikalavimo tenkinimo eilė ir tvarka, darytina išvada, kad iki JANĮ įsigaliojimo pradėtose bankroto bylose kreditorių reikalavimų pareiškimas ir tvirtinimas turi būti vykdomi pagal ĮBĮ nuostatas. Teisėjų kolegija pritaria atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentams, kad kreditoriaus reikalavimo tikslinimo klausimas yra išvestinis iš pagrindinio, jau kartą išspręsto, klausimo, t. y. kreditoriaus reikalavimo patvirtinimo. Taigi kreditoriaus finansinio reikalavimo tikslinimas turi būti prilyginamas reikalavimo tvirtinimo procedūrai ir, šiuo atveju, turi būti taikomos ĮBĮ nuostatos. Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos apeliacinis teismas (žr., pavyzdžiui, Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. rugpjūčio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1246-781/2020, 2020 m. gegužės 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-939-407/2020, 2020 m. rugpjūčio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1330-585/2020 ir kt.).
Dėl kreditorių finansinių reikalavimų tikslinimo tvarkos
24. Bankroto procese siekiama kuo didesne apimtimi ir kuo greičiau patenkinti skolininko kreditorių reikalavimus. ĮBĮ (21 straipsnio 1 dalis, 26 straipsnis), kaip ir JANĮ (41–42 straipsniai), išsamiai reglamentuoja kreditorių reikalavimų tvirtinimo procedūrą. Visų pirma, kreditoriai reikalavimus teikia nemokumo (bankroto) administratoriui. Nemokumo (bankroto) administratorius, įvertinęs kreditoriaus reikalavimo pagrįstumą, teikia jį tvirtinti bankroto bylą nagrinėjančiam teismui. Teismo nutartis, kuria patvirtintas kreditoriaus reikalavimas, yra privaloma ir sukelia reikšmingas teisines pasekmes, kadangi ja yra patvirtinamas kreditoriaus finansinio reikalavimo dydis, kuris vėliau tenkinamas iš sukaupto skolininko turto bankroto procese. Atitinkamai tokia nutartis yra reikšminga ir visų kitų skolininko kreditorių interesams, kadangi nuo ja patvirtintino kreditoriaus finansinio reikalavimo dydžio priklauso ir kitų kreditorių reikalavimų tenkinimo apimtis.
25. Tačiau praktikoje susiklosto situacijos, kai teismo nutartimi patvirtintas kreditoriaus finansinis reikalavimas (jo dydis) turi būti peržiūrimas iš naujo. ĮBĮ 26 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kreditorių ir jų reikalavimų sąrašo patikslinimai, susiję su bankroto procesu, tvirtinami teismo nutartimi, kol teismas priima nutartį nutraukti bankroto bylą arba sprendimą dėl įmonės pabaigos. Tačiau įstatymas nenustato, kokiais atvejais (kokiais pagrindais) patvirtinto kreditoriaus finansinio reikalavimo tikslinimas turi būti atliekamas.
26. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad kreditoriaus reikalavimų tikslinimas reiškia naują reikalavimo tikrinimą, įsiteisėjusios nutarties peržiūrėjimą, ekonomines ir laiko sąnaudas, todėl bankroto bylą nagrinėjantis teismas turėtų siekti, kad kreditoriaus reikalavimo pagrįstumas ir dydis būtų nustatyti jo tvirtinimo stadijoje, o reikalavimų tikslinimo institutas taikomas tais atvejais, kai šioje stadijoje tam tikrų aplinkybių nustatyti protingomis pastangomis neįmanoma ar kai jos pasikeičia po reikalavimo patvirtinimo. Tai padėtų užtikrinti bankroto procedūrų sklandumą, kreditorių reikalavimų tenkinimo proporcijų stabilumą, išvengti atlikto reikalavimų tenkinimo koregavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-188/2011).
27. Galimybė tikslinti kreditoriaus reikalavimus siejama su būtina sąlyga – patikslinimai turi būti susiję su bankroto procesu, t. y. bankroto bylos nagrinėjimo eigoje pakitusiu kreditoriaus reikalavimo dydžiu (iš dalies atsiskaičius su kreditoriumi ar jam perleidus reikalavimą jo reikalavimo dydis turi būti sumažintas, išaugus kreditorių reikalavimui jo dydis turi būti padidintas). Įstatymų leidėjas nesiekė, kad kreditorių reikalavimų tvirtinimo procedūra, kuri pagal teisinio reglamentavimo sistemą turi būti užbaigta iki likvidavimo stadijos (ĮBĮ 26 straipsnio 1 dalis), galėtų būti paneigta per kreditorių reikalavimo tikslinimo institutą. Priešingas aiškinimas atvertų kelią neribotam bylinėjimuisi, sumenkintų teismo nutarties, kuria patvirtinami kreditoriaus reikalavimai, reikšmę, likvidavimo stadija prarastų savo efektyvumą, nes jos eigoje kistų kreditorių reikalavimų proporcijos. Dėl šių priežasčių kreditorių reikalavimų tikslinimas, kai jis siejamas ne su bankroto bylos nagrinėjimo eigoje pakitusiomis aplinkybėmis (išaugusiu ar sumažėjusiu kreditoriaus reikalavimu), turėtų būti aiškinamas siaurai ir siejamas su negalėjimu kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo stadijoje išsiaiškinti tam tikrų aplinkybių, turinčių esminę reikšmę kreditoriaus reikalavimo pagrįstumui ir jo dydžiui (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-414/2012).
28. Taigi patvirtinto kreditoriaus reikalavimo tikslinimas bankroto procese yra galimas išimtiniais atvejais, kada jį patvirtinus atsiranda poreikis pakeisti reikalavimą. Toks poreikis siejamas su aplinkybėmis, kurios yra objektyviai reikšmingos sprendžiant dėl kreditoriaus finansinio reikalavimo (jo dydžio). Teisę kreiptis į teismą dėl patvirtinto kreditoriaus finansinio reikalavimo tikslinimo turi kreditorius, kurio reikalavimas turi būti patikslintas, kiti skolininko kreditoriai ir nemokumo administratorius.
29. Pažymėtina, kad skirtingai nei ĮBĮ, JANĮ (41–42 straipsniai) nereglamentuoja patvirtintų kreditorių reikalavimų tikslinimo procedūros juridinių asmenų bankroto procese. Tačiau bankroto proceso veiksmingumo tikslas (JANĮ 1 straipsnio 1 dalis), kreditorių lygiateisiškumo principas (JANĮ 3 straipsnio 2 dalis) ir šio proceso kolektyvinis pobūdis leidžia teigti, kad taikant JANĮ kreditorių reikalavimų tikslinimas taip pat galimas. Priešingas JANĮ aiškinimas reikštų, kad bankroto procese nėra galima patikslinti patvirtintų kreditorių reikalavimų, kai kyla objektyvus poreikis tai padaryti. Kilus poreikiui tikslinti kreditorių reikalavimus pagal JANĮ, turėtų būti laikomasi šioje srityje formuotos nuoseklios ĮBĮ normas aiškinančios teismų praktikos. Finansiniai reikalavimai gali būti tikslinami teismo iniciatyva, nemokumo administratoriaus arba kreditorių prašymu.
Dėl nustatytų faktinių bylos aplinkybių ir ginčo esmės
30. Tarp kreditorės N. L. ir atsakovės BUAB „LDK investicijos“ 2015 m. birželio 22 d. buvo sudaryta Paskolos sutartis, pagal kurią kreditorė paskolino 250 000 Eur iki 2017 m. liepos 1 d. Vėliau Paskolos sutarties terminas buvo pratęstas iki 2018 m. gruodžio 31 d. Paskolos sutartis buvo užtikrinta hipoteka. Kreditorė 2018 m. birželio 8 d. vienašališku pranešimu nutraukė Paskolos sutartį. Notaras 2018 m. liepos 19 d. kreditorei išdavė vykdomąjį įrašą, kuriame pažymėjo, kad negrąžintos paskolos dydis sudaro 248 000 Eur, taip pat nurodė, kad skolos dydis nėra užfiksuotas.
31. Paskolos sutartyje šalys susitarė, kad paskolos gavėja moka paskolos davėjai 17 proc. metines palūkanas nuo paskolos sumos (įskaitant sutarties nutraukimo atvejį). Šalių susitarimu, kiekvienų kalendorinių metų liepos 1 d., pradedant nuo 2016 m. liepos 1 d., palūkanų suma yra pridedama prie paskolos sumos, atitinkamai, paskolos suma yra padidinama palūkanų suma (įskaitant sutarties nutraukimo atveju) (Paskolos sutarties 2.5 papunktis). Paskolos sutarties 4.2.4 papunktyje šalys sulygo, kad paskolos gavėjas įsipareigoja už kiekvieną uždelstą sumokėti bet kurias mokėtinas sumas dieną (įskaitant sutarties nutraukimo atveju) mokėti paskolos davėjai nuo laiku nesumokėtos sumos 0,02 proc. delspinigius.
32. Vilniaus apygardos teismo 2020 m. sausio 30 d. nutartimi buvo patvirtintas kreditorės N. L. 304 301,70 Eur dydžio finansinis reikalavimas, kuris užtikrintas hipoteka ir kurio nemokumo administratorius neginčijo. Iš kreditorės prašymo patvirtinti finansinį reikalavimą matyti, kad finansinį reikalavimą sudarė 251 127,15 Eur dydžio skola 17 375,12 Eur palūkanos ir 35 799,43 Eur dydžio delspinigiai.
33. Pareiškėja, teikdama prašymą dėl kreditorės N. L. finansinio reikalavimo patikslinimo nurodė, kad Vilniaus apygardos teismui 2020 m. sausio 30 d. nutartimi patvirtintus tiek 17 375,12 Eur dydžio palūkanas, tiek 35 799,43 Eur delspinigius, atsakovei nepagrįstai buvo pritaikyta dviguba atsakomybė. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis šalių paaiškinimais ir byloje esančiais duomenimis nustatė, kad iki Paskolos sutarties nutraukimo skolininkė turėjo sumokėti kreditorei 147 284,89 Eur (40 916,85 + 49 455,86 + 56 912,18) palūkanų pagal Paskolos sutarties 2.5 papunktį. Teismas taip pat suskaičiavo, kad palūkanos pagal Paskolos sutarties 2.5 papunktį nuo sutarties nutraukimo iki įsiteisėjo nutartis, kuria skolininkei buvo iškelta bankroto byla, sudarė 57 054,80 Eur, o delspinigių suma pagal Paskolos sutartį – 35 799,43 Eur. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad, kai reikalaujama ir kompensuojamų palūkanų, ir delspinigių, tai mažesnė suma įskaitoma į didesnę, taigi reikalavimą laikė pagrįstu tik dėl 57 054,80 Eur kompensuojamųjų palūkanų.
34. Kreditorė atskirajame skunde su tokiu teismo vertinimu nesutinka ir nurodo, kad teismas neteisingai apskaičiavo palūkanas po sutarties nutraukimo dienos iki nutarties dėl UAB „LDK investicijos“ bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjimo. Pažymėjo, kad kasacinio teismo praktika buvo suformuota po kreditorės finansinio reikalavimo patvirtinimo, todėl teismas ja rėmėsi nepagrįstai. Be to, Paskolos sutartyje šalys aiškiai susitarė dėl didesnės (7,3 proc. (0,02 proc. x 365 d.) + 17 proc.) nei mokėjimo palūkanos minimalių kreditorės nuostolių kompensacijos paskolos negrąžinimo laiku atveju (tiek iki, tiek po paskolos sutarties nutraukimo). Dėl šių atskirojo skundo argumentų teisėjų kolegija pasisako toliau.
Dėl taikytinos kasacinio teismo praktikos
35. Kreditorė N. L. atskirajame skunde teigia, kad jos finansinis reikalavimas buvo patvirtintas Vilniaus apygardos teismo 2020 m. sausio 30 d. nutartimi, o kasacinio teismo praktika, kurioje išaiškinta, jog mokėjimo palūkanos negali būti skaičiuojamos po sutarties nutraukimo, buvo suformuota tik 2020 m. gegužės 25 d. nutartyje. Iki šios nutarties pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką mokėjimo palūkanos galėjo būti skaičiuojamos ir po paskolos sutarties nutraukimo kartu su kompensuojamomis palūkanomis (netesybomis) iki visos paskolos grąžinimo. Pareiškėjos teigimu, kreditorės reikalavimas negali būti tikslinimas remiantis vėliau suformuota teisės taikymo ir aiškinimo taisykle, nes tai reikštų naujai suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo taisyklės taikymą atgal. Su šiais atskirojo skundo argumentais teisėjų kolegija nesutinka.
36. Bendrosios kompetencijos teismų instancinė sistema turi funkcionuoti taip, kad būtų sudarytos prielaidos formuotis vienodai (nuosekliai, neprieštaringai) bendrosios kompetencijos teismų praktikai – būtent tokiai, jog tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – Konstitucinis teismas) 2006 m. kovo 28 d. nutarimas).
37. Esami aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sukurti precedentai atitinkamų kategorijų bylose susaisto ne tik žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismus, priimančius sprendimus analogiškose bylose, bet ir tuos precedentus sukūrusius aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismus (įskaitant Lietuvos apeliacinį teismą ir Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą) (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas). Šios pozicijos nuosekliai laikomasi ir kasacinio teismo praktikoje (žr., pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-546-469/2016 24 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
38. Pažymėtina, kad bendrosios kompetencijos teismų praktikos keitimas, mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) aiškinamas pagal konstitucinės doktrinos reinterpretavimo padarinius, sukelia padarinius ateityje, t. y. naujai sukurtą precedentą teismai gali naudoti spręsdami naujas, o ne jau išspręstas bylas. Dėl to tik pasikeitusi bendrosios kompetencijos teismų praktika nėra pagrindas iš naujo peržiūrėti įsiteisėjusius teismų procesinius sprendimus, o asmenims nesuteikta teisės kreiptis į teismą dėl jo priimto sprendimo, kurio argumentai buvo reinterpretuoti kitoje (vėlesnėje) byloje, peržiūrėjimo (žr., pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-23-248/2017 25 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo bei Konstitucinio Teismo praktiką, 2018 m. gruodžio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-359-469/2018 20–23 punktus).
39. Kreditoriaus reikalavimas gali būti tvirtinamas tik patikrintas; pirminį kreditorių pareikštų reikalavimų patikrinimą atlieka bankroto administratorius ir (arba) teikia teismui tvirtinti konkretų reikalavimą arba jį ginčija teisme; nepriklausomai nuo administratoriaus pozicijos dėl konkrečių reikalavimų, teismas taip pat tvirtina kreditoriaus reikalavimą tik tokiu atveju, jei iš byloje esančių duomenų galima daryti išvadą, kad jis pagrįstas įrodymais, kurių nepaneigia kiti įrodymai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-188/2011, 2014 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-233/2014 ir kt.).
40. Kasacinio teismo praktikoje aiškinama, kad kreditoriaus reikalavimui nesant patvirtintam įsiteisėjusiu teismo sprendimu, bankroto byloje pareikštas kreditoriaus reikalavimas pagal savo teisinę prigimtį atitinka ieškinį, kuris, jei skolininkui nebūtų iškelta bankroto byla, būtų reiškiamas ir nagrinėjamas savarankiškoje civilinėje byloje. Tokio kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo procedūra pagal savo teisinę prigimtį atitinka civilinės bylos nagrinėjimą, kurio metu siekiama išsiaiškinti, ar kreditorius turi reikalavimo teisę į bankrutuojančią įmonę, o priimta teismo nutartis dėl kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo atitinka teismo sprendimą, kuriuo iš esmės atsakoma į kreditoriaus materialųjį teisinį reikalavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-160/2011; Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. liepos 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1266-881/2020). Taigi, nors teismas turi pareigą tvirtinti tik pagrįstus kreditorių finansinius reikalavimus, tačiau tik kilus ginčui dėl konkretaus finansinio reikalavimo tvirtinimo jo pagrįstumo nagrinėjimas pagal savo teisinę prigimtį atitinka civilinės bylos nagrinėjimą iš esmės.
41. Nagrinėjamoje civilinėje byloje nemokumo administratorius pateikė tvirtinti kreditorės N. L. finansinį reikalavimą, kurio dydžio neginčijo. Iš byloje esančių duomenų – hipotekos sandorio, notaro išduoto vykdomojo rašto, antstolio patvarkymų – teismas turėjo pakankamą pagrindą spręsti dėl to, kad kreditorė turi realią reikalavimo teisę į atsakovę. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo teigti, kad Vilniaus apygardos teismo 2020 m. sausio 30 d. nutartimi, kuria inter alia (taip pat) patvirtintas ir kreditorės N. L. finansinis reikalavimas, jo pagrįstumas buvo išnagrinėtas iš esmės. Ginčas dėl kreditorės N. L. finansinio reikalavimo tvirtinimo (ne)pagrįstumo kilo tik pareiškėjai pateikus prašymą dėl kreditorės N. L. finansinio reikalavimo patikslinimo. Šio ginčo nagrinėjimo metu šalys, vadovaudamosi rungimosi principu, privalo įrodyti ir pagrįsti finansinio reikalavimo dydį, o teismas klausimą dėl finansinio reikalavimo tvirtinimo privalo nagrinėti iš esmės.
42. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į kreditorių finansinių reikalavimų tikslinimo instituto specifiką, o būtent į tai, kad teisė tikslinti kreditoriaus reikalavimą ar šio atsisakyti reiškia, jog, įsiteisėjus nutarčiai, kuria patvirtintas kreditoriaus finansinis reikalavimas, nėra kategoriško draudimo šį reikalavimą keisti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-261/2011), sprendžia, kad būtent kreditoriaus finansinio reikalavimo tikslinimo metu vyksta bylos nagrinėjimas iš esmės, tai nėra teismo sprendimo (nutarties), turinčio res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas) galią, peržiūrėjimas (kuris yra negalimas dėl pasikeitusios kasacinio teismo praktikos), o naujo ginčo nagrinėjimas, kuriam yra aktuali kasacinio teismo praktika, galiojanti bylos nagrinėjimo metu. Taigi, priešingai nei teigiama atskirajame skunde, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 25 d. priimtoje nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020 pateikti išaiškinimai yra privalomi visiems Lietuvos Respublikos teismams nuo precedento sukūrimo, todėl teismas juo privalo vadovautis spręsdamas ir šiuo metu nagrinėjamą ginčą.
43. Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad teisinis reglamentavimas tiek prieš kasacinio teismo nutartį, kuria buvo pakeista praktika, susijusi su mokėjimo palūkanų skaičiavimu po sutarties nutraukimo, tiek po minėtos kasacinio teismo nutarties priėmimo, liko nepakitęs. Kasacinio teismo praktika buvo keičiama atsižvelgiant į tai, kad anksčiau teismai neteisingai taikė ir aiškino įstatymą, buvo ištaisyta teisės taikymo klaida. Taigi, nepaisant to, kad kreditorės finansinis reikalavimas susiformavo ir buvo patvirtintas Vilniaus apygardos teismo 2020 m. sausio 30 d. nutartimi galiojant kasacinio teismo išaiškinimams, jog mokėjimo palūkanos gali būti skaičiuojamos ir po sutarties nutraukimo kartu su kompensacinėmis palūkanomis (netesybomis), tačiau tol, kol ginčas dėl skolos nėra išspręstas iš esmės įsiteisėjusiu teismo sprendimu (nagrinėjamu atveju – teismo nutartimi dėl kreditorės finansinio reikalavimo patikslinimo) ir nėra priimtas sprendimas dėl BUAB „LDK investicijos“ pabaigos, kreditorė negali turėti teisėtų lūkesčių patenkinti savo finansinį reikalavimą remdamasi nebegaliojančia teismo praktika, kuria buvo vadovaujamasi neteisingai taikant ir aiškinant įstatymo nuostatas.
44. Atmestini atskirojo skundo argumentai, kad nagrinėjamos civilinės bylos ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 25 d. nutartimi išnagrinėtos civilinės bylos Nr. e3K-7-75-823/2020 ratio decidendi (pagrindinės bylos aplinkybės, sprendimo pagrindas) nesutampa, kadangi minėtoje kasacinio teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje, priešingai nei nagrinėjamu atveju, šalys nebuvo susitarusios, jog mokėjimo palūkanos bus mokamos ir po paskolos sutarties nutraukimo. Teisėjų kolegija pažymi, kad aplinkybės, ar šalys buvo susitarusios dėl pelno palūkanų po sutarties nutraukimo, nagrinėjamoje civilinėje byloje neturi esminės teisinės reikšmės, kadangi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino, kad, jei šalys bus sutartyje nustačiusios sąlygą, jog pelno palūkanos mokamos iki paskolos grąžinimo, tokia sutarties sąlyga, kaip ir kitos, nutraukus sutartį, nustoja galioti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020 48 punktas).
Dėl kreditorės pareikšto reikalavimo ir jo teisinio vertinimo
45. Kreditorė atskirajame skunde teigia, kad šalys iš esmės siekė susitarti ne dėl 17 proc. dydžio kompensuojamųjų palūkanų sutarties nutraukimo atveju, bet dėl didesnės (7,3 proc. (0,02 proc. x 365 d.) + 17 proc.) nei mokėjimo palūkanos minimalių kreditorės nuostolių kompensacijos paskolos negrąžinimo laiku atveju (tiek iki, tiek po paskolos sutarties nutraukimo). Be to, nesutiko su teismo paskaičiuota palūkanų suma po Paskolos sutarties nutraukimo iki bankroto bylos skolininkei iškėlimo.
46. Teisėjų kolegija sutinka su atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentais, kad Paskolos sutartyje nėra punkto, kuriame būtų aiškiai susitarta, jog sutarties nutraukimo atveju skolininkė įsipareigoja mokėti 24,3 proc. dydžio kompensuojamąsias palūkanas (17 proc. + 7,3 proc.). Tokios išvados negalima daryti ir sistemiškai vertinant Paskolos sutarties nuostatas, kadangi šalys aiškiai susitarė dėl 17 proc. dydžio sudėtinių palūkanų, kurios buvo mokamos už paskolos dalyką (Paskolos 2.5 papunktis) ir už vėlavimą atlikti bet kokias mokėtinas sumas sulygo 0,02 proc. delspinigius (Paskolos 4.2.4 papunktis). Kadangi yra iš esmės skirtinga tiek šių prievolių mokėjimo tvarka (delspinigiai skaičiuojami už kiekvieną praleistą dieną nuo pradelstų įmokų, o palūkanos – metinės ir kiekvienais metais pridedamos prie pagrindinės sumos), tiek mokėjimo paskirtis (delspinigiai skaičiuojami už prievolės pažeidimą, o palūkanos – už pinigų skolinimą), nėra jokio pagrindo daryti išvadą, kad sutarties nutraukimo atveju jos turėtų būti perskaičiuojamos ir (ar) sumuojamos, kaip nurodo kreditorė. Be to, iš byloje esančios medžiagos matyti, kad antstolė, kuri nuo 2018 m. liepos 23 d. vykdė išieškojimą kreditorės naudai, skaičiavo 17 proc. metines palūkanas ir delspinigius atskirai, o kreditorė tokiam skaičiavimui neprieštaravo ir jo neginčijo, taigi iki nagrinėjamos bylos neįrodinėjo, kad šalys siekė susitarti dėl didesnės nei mokėjimo palūkanos minimalių kreditorės nuostolių kompensacijos paskolos negrąžinimo laiku atveju.
47. Nagrinėjamoje civilinėje byloje nėra ginčo dėl to, kad kreditorei negrąžinta paskolos suma sudaro 248 000 Eur. Šalys taip pat neginčijo pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, kad pagal Paskolos sutartį iš viso palūkanų iki sutarties nutraukimo skolininkė turėjo sumokėti 147 284,89 Eur (40 916,85 + 49 455,86 + 56 912,18).
48. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 25 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020 išaiškinta, kad kreditoriaus reikalavimas dėl mokėjimo (pelno) palūkanų priteisimo yra reikalavimas įvykdyti sutartinę prievolę natūra, darytina išvada, jog šis reikalavimas kreditoriaus negali būti reiškiamas po sutarties nutraukimo, kadangi tai neatitinka bendrųjų sutarties nutraukimo teisinių padarinių, įtvirtintų CK 6.221 straipsnyje, pagal kuriuos sutarties nutraukimas atleidžia abi sutarties šalis nuo tolimesnio sutartinių prievolių vykdymo, o šalis iki tol siejęs sutartinis teisinis santykis keičiamas sutartinės atsakomybės teisiniu santykiu. Taigi pirmosios instancijos teismas nustatydamas kreditorės finansinio reikalavimo dydį pagrįstai neskaičiavo pelno (mokėjimo) palūkanų po Paskolos sutarties nutraukimo dienos.
49. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad Paskolos sutarties 2.5 papunktyje šalių sulygtas 17 proc. metinių palūkanų mokėjimas sutarties nutraukimo atveju, vertintinas kaip susitarimas dėl 17 proc. dydžio kompensuojamų metinių palūkanų po sutarties nutraukimo. Atsižvelgiant į tai, kad toks susitarimas iš esmės yra galimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020 53 punktas), o šalys tokio pirmosios instancijos teismo vertinimo neginčija, teisėjų kolegija plačiau dėl to nepasisako.
50. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl kompensuojamųjų palūkanų dydžio po Paskolos sutarties nutraukimo, pažymėjo, kad, sutarties nutraukimo atveju, sprendžiant dėl civilinės atsakomybės taikymo, palūkanų skaičiavimas, kai yra didinama skolos suma, skaičiuojant palūkanas nuo palūkanų, neatitinka sąžiningumo, protingumo ir teisingumo reikalavimų (CK 6.37 straipsnio 4 dalis, 1.5 straipsnis), todėl, apskaičiuodamas kompensuojamąsias palūkanas iki nutarties, kuria skolininkui iškelta bankroto byla, įsiteisėjimo, apskaičiavo 17 proc. metinių palūkanų nuo suteiktos 250 000 Eur paskolos. Teisėjų kolegija sutinka su atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentais, kad pirmosios instancijos teismas šiuo atveju iš esmės sprendė ne dėl kitokios skaičiavimo tvarkos paneigdamas šalių susitarimu įtvirtintas nuostatas, o pagrįstai sumažino kompensuojamąsias palūkanas. Kreditorė atskirajame skunde nesutikdama su pirmosios instancijos teismo pozicija tik deklaratyviai nurodo, kad šalių susitarimas dėl palūkanų skaičiavimo tvarkos atitinka sutarties laisvės principą bei yra teisėtas ir galiojantis, todėl turi būti taikomas ir po sutarties nutraukimo, tačiau jokių argumentų dėl to, kad šalių susitarta kompensuojamųjų palūkanų apskaičiavimo tvarka neprieštarauja sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams nepateikė, taigi savo reikalavimo neįrodė ir pirmosios instancijos teismo motyvų nepaneigė.
51. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad kreditorė paskolino 250 000 Eur sumą, iki Paskolos sutarties nutraukimo per trejus paskolos metus buvo apskaičiuotos 147 284,89 Eur palūkanos, o vykdant priverstinį išieškojimą iki 2019 m. birželio mėnesio kreditorei buvo išmokėta 201 359,40 Eur palūkanoms dengti, ši suma yra artima paskolos dydžiui, taip pat, atsižvelgdama į tai, jog šalys sulygo dideles sudėtines palūkanas, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo patvirtinta 57 054,80 Eur kompensuojamų palūkanų suma yra pakankama, o palūkanų skaičiavimas, kai yra didinama skolos suma, skaičiuojant palūkanas nuo palūkanų, kaip pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas, šiuo atveju atveju neatitinka sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principų (CK 6.37 straipsnio 4 dalis, 1.5 straipsnis).
52. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, vadovaujantis visiško nuostolių atlyginimo principu (lot. restitutio in integrum), kreditorius, vadovaudamasis bendrosiomis nuostolių atlyginimo taisyklėmis, gali reikalauti atlyginti nuostolius, kurių nepadengia įstatyme ar sutartyje nustatytos kompensuojamosios palūkanos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-218/2003).
53. Kreditorė atskiruoju skundu taip pat prašo patvirtinti 35 799,43 Eur dydžio delspinigius. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą išaiškinta, kad kompensuojamosios palūkanos ir delspinigiai negali būti priteisiami kartu, taigi, kaip pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas, kreditorės N. L. finansinis reikalavimas laikytinas pagrįstu dėl 248 000 Eur negrąžintos paskolos sumos, 147 284,89 Eur palūkanų iki Paskolos sutarties nutraukimo ir 57 054,80 Eur kompensuojamų palūkanų, apskaičiuotų po Paskolos sutarties nutraukimo iki nutarties, kuria skolininkui iškelta bankroto byla, įsiteisėjimo. Kaip jau buvo minėta anksčiau, kreditorei vykdymo procese buvo pervesta 201 359,40 Eur suma palūkanoms dengti, bankroto procedūrų metu kreditorės N. L. finansinis reikalavimas dengiamas nebuvo, taigi, atsižvelgiant į Paskolos sutarties 6.2 papunktyje nustatytą reikalavimų tenkinimo eilę, galutinę kreditorės finansinio reikalavimo sumą sudaro 248 000 Eur dydžio negrąžinta paskola ir 2 980,29 Eur nepadengtų pelno (mokėjimo) palūkanų, iš viso 250 980,29 Eur.
Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų
54. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą procesinį sprendimą, kurio naikinti atskirojo skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
55. Kreditorė UAB „Projektų Valdymo Kompanija“ pateikė prašymą priteisti 544,50 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į atskirąjį skundą pateikimą. Kadangi ši suma neviršija Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85, nustatytos maksimalios priteistinos sumos, todėl šios išlaidos priteistinos iš kreditorės N. L. UAB „Projektų Valdymo Kompanija“ naudai.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2020 m. lapkričio 6 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš N. L. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Projektų valdymo kompanija“ (juridinio asmens kodas 302452733) naudai 544,50 Eur (penkis šimtus keturiasdešimt keturis eurus 50 euro centų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.
Teisėjai Marius Bajoras
Romualda Janovičienė
Vigintas Višinskis