2013 m. gruodžio 27 d.
(S)
Šiauliai
Šiaulių apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš posėdžio pirmininkės ir pranešėjos teisėjos Marytės Švažienės,
kolegijos teisėjų Laisvutės Kartanaitės ir Virginijaus Stankevičiaus,
sekretoriaujant Daliai Semaškaitei,
nedalyvaujant pareiškėjai B. M., jos atstovei advokatei S. Ž.,
nedalyvaujant atsakovo VĮ Registrų centro Šiaulių filialo atstovui,
nedalyvaujant trečiojo suinteresuoto asmens VĮ Registrų centro atstovui,
nedalyvaujant trečiojo suinteresuoto asmens (duomenys neskelbtini) žemės ūkio bendrovės atstovui,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos B. M. skundą ir patikslintą skundą atsakovui VĮ Registrų centro Šiaulių filialui dėl sprendimo panaikinimo ir kitų reikalavimų.
Teismas, išnagrinėjęs bylą,
n u s t a t ė:
Pareiškėja B. M. Šiaulių apygardos administraciniam teismui pateikė skundą ir patikslintą skundą, kuriais prašo panaikinti 2013-01-25 valstybės įmonės Registrų centro Šiaulių filialo sprendimą Nr. (8.4.3.) G-126 „Dėl įrašų nekilnojamojo turto registre“ ir įpareigoti valstybės įmonę Registrų centrą priimti naują sprendimą – panaikinti VĮ Registrų centro įrašą, kuriuo B. M. nuosavybės teise priklausančiame 0,10 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), registre yra įregistruotas servitutas – teisė leisti naudotis sklypo dalimi 0,10 ha (duomenys neskelbtini) ŽŪB.
Nurodė, kad jai asmeninės nuosavybės teise priklauso 0,10 ha žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei 42,0100 ha žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantys adresu (duomenys neskelbtini), į kuriuos yra atkurta nuosavybės teisė 2000-11-14 apskrities viršininko sprendimo Nr. 47-8197 ir 2000-11-30 įsakymo Nr.2333 pagrindu. Minėto 0,10 ha žemės sklypo nuosavybės pažymėjime yra nurodyta, kad žemės sklype yra įregistruotas servitutas – teisė leisti naudotis sklypo dalimi 0,10 ha, sklypo dalies naudotojas – (duomenys neskelbtini) ŽŪB .
Pareiškėjos advokatė kreipėsi į VĮ Registrų centro Šiaulių filialą, prašydama atsakyti, kokiu teisiniu pagrindu pareiškėjai priklausančiame žemės sklype yra įregistruotas minėtas servitutas ir naudotojas. 2012-12-27 valstybės įmonės Registrų centro Šiaulių filialas raštu „Dėl įrašų nekilnojamojo turto registre“ Nr. (8.4.3.) G-1900 atsakė, kad servituto įregistravimo pagrindas yra Šiaulių apskrities viršininko administracijos 2000-11-14 sprendimas Nr.47-8197 dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje pilietei B. M. (sprendimo 3 dalis). VĮ Registrų centro Šiaulių filialo rašte taip pat nurodoma, kad 0,10 ha žemės sklypo ploto servituto teisės naudotojas yra (duomenys neskelbtini) žemės ūkio bendrovė.
Kadangi pareiškėjai priklausančiame žemės sklype nėra įregistruota ir niekuomet nebuvo registruota jokių kitiems asmenims priklausančių statinių, kas yra užfiksuota ir VĮ Registrų centro pažymėjime (duomenys apie žemės sklype esančius statinius: NĖRA), pareiškėja kreipėsi į valstybės įmonės Registrų centro Šiaulių filialą raštu, kuriuo prašė panaikinti įrašą registre dėl servituto B. M. nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), kuriuo yra įregistruotas servitutas – teisė leisti naudotis sklypo dalimi 0,10 ha (duomenys neskelbtini) žemės ūkio bendrovei. 2013-01-25 valstybės įmonės Registrų centro Šiaulių filialas raštu „Dėl įrašų nekilnojamojo turto registre“ Nr. (8.4.3.) G-126 nusprendė prašymo netenkinti ir nekeisti įrašų Nekilnojamojo turto registre. Dėl 2013-01-25 valstybės įmonės Registrų centro Šiaulių filialo rašto „Dėl įrašų nekilnojamojo turto registre“ Nr. (8.4.3.) G-126 pateikė skundą centriniam registratoriui.
2013 m. vasario 22 d. valstybės įmonės Registrų centro centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisija sprendimu Nr. 52 nusprendė palikti galioti Šiaulių filialo 2013-01-25 sprendimą Nr. (8.4.3.) G-126. Mano, kad 2013-01-25 valstybės įmonės Registrų centro Šiaulių filialo „Dėl įrašų nekilnojamojo turto registre“ Nr. (8.4.3.) G-126 sprendimas yra neteisėtas, nepagrįstas, todėl turi būti panaikintas.
Nurodė, kad B. M. asmeninės nuosavybės teise priklauso 0,10 ha žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini). Šio sklypo nuosavybės pažymėjime yra nurodyta, kad nustatytas kelio servitutas – teisė važiuoti transporto priemonėmis, naudotojas – (duomenys neskelbtini) ŽŪB. Šio sklypo įregistravimo pagrindas – 2000-11-14 apskrities viršininko sprendimas Nr. 47-8197, sklypas suformuotas 2000-02-01. Iš pateiktų dokumentų galima suprasti, kad visas pareiškėjai priklausantis 0,10 ha žemės sklypas yra servitutinis, kas yra nelabai įmanoma. Tačiau Šiaulių apskrities viršininko administracijos 2000-11-14 sprendimo 3 p. nurodyta tik tai, kad „servituto teise leisti naudotis sklypo dalimi 0,10 ha.“ Tačiau pažymėtina, kad šiame sprendime kalbama apie 42,11 ha žemės plotą. Todėl šis sprendimas negali būti pagrindas nustatyti servitutą 0,10 ha atskirame sklype visam plotui. VĮ Registrų centro Šiaulių filialo sprendime nurodoma, kad 0,10 ha žemės sklypo ploto servituto teisės naudotojas yra (duomenys neskelbtini) žemės ūkio bendrovė. Skundžiamame 2013 m. vasario 22 d. valstybės įmonės Registrų centro centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos sprendime Nr. 52 taip pat nurodoma, kad nuosavybės teisių ir kelio servituto įregistravimo juridinis pagrindas – 2000-11-14 Šiaulių apskrities viršininko sprendimas Nr. 47-8197, kurio 3 p. yra nustatyta servituto teisė naudotis sklypo dalimi 0,10 ha, o žemės sklypo kadastro duomenų formoje nurodyta, kad servituto teisės naudotojas yra (duomenys neskelbtini) žemės ūkio bendrovė. Tačiau tokie VĮ Registrų centro Šiaulių filialo veiksmai yra nepagrįsti ir neteisingi, kadangi 2000-11-14 Šiaulių apskrities viršininko sprendime Nr. 47-8197 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje pilietei B. M.“ duomenys apie (duomenys neskelbtini) žemės ūkio bendrovę nėra nurodyti. Negana to, servituto nustatymas 0,10 ha sklype yra techninė klaida, kuri turi būti panaikinta, kadangi minėtame Šiaulių apskrities viršininko administracijos sprendime nėra jokių duomenų ar įrašų apie tai, kad (duomenys neskelbtini) žemės ūkio bendrovė yra servituto naudotoja, o jokie kiti dokumentai, išskyrus administracinį aktą, negali būti laikomi servituto nustatymą patvirtinančiu tinkamu dokumentu, nes tai prieštarauja LR CK 4.124 str., kuris reglamentuoja, kas gali nustatyti servitutus.
Šiuo atveju įregistruojant servitutą pareiškėjai priklausančiame sklype buvo pažeista 1995-09-27 LR Vyriausybės nutarimu Nr.1278 patvirtinta Žemės servitutų nustatymo, įregistravimo ir panaikinimo tvarka. Minėtame nutarime yra nurodoma, kad žemės servitutų įregistravimo pagrindas yra apskrities valdytojo sprendimas, tačiau servitutai turi būti pažymėti planuose. Pridedamame žemės sklypo plane, kuris buvo priedas prie sprendimo, nėra jokių duomenų apie servituto pažymėjimą. Taigi visi kiti dokumentai yra neleistini ir negali būti pagrindas įregistruoti servitutą. Šiuo atveju įregistravimo pagrindas galėjo būti tik Šiaulių apskrities viršininko 2000-11-14 sprendimas Nr. 47-8197 dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir jame nurodyti duomenys, kuriuose jokios informacijos apie (duomenys neskelbtini) žemės ūkio bendrovę nėra. Vadovaujantis Nekilnojamojo turto registro įstatymo nuostatomis, duomenys Nekilnojamojo turto registre gali būti patikslinti ir ištaisyti dviem atvejais: kai Nekilnojamojo turto registre įrašyti duomenys neatitinka dokumentų, kurių pagrindu šie duomenys įrašyti, arba kai įrašant duomenis į Nekilnojamojo turto registrą yra padaromos techninės klaidos. Taigi šiuo atveju reikalinga pakeisti netikslius bei faktinei situacijai prieštaraujančius duomenis ir panaikinti pareiškėjai priklausančiame žemės sklype neteisėtai įregistruotą servitutą.
Pareiškėjos atstovė advokatė S. Ž. teismui atsiųstoje rašytinėje kalboje nurodė, kad prašo pareiškėjos skundą patenkinti.
Atsakovas valstybės įmonės Registrų centro Šiaulių filialas teismui pateiktame atsiliepime nurodė, kad su pareiškėjos skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodė, kad pareiškėja 2013-01-18 valstybės įmonės Registrų centro Šiaulių filialui pateikė prašymą dėl servituto išregistravimo. Atsakovas išnagrinėjo pareiškėjos prašymą ir nustatė, kad Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko duomenimis, žemės sklypas (unikalus Nr. duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), 2000-11-14 Šiaulių apskrities viršininko sprendimo Nr. 47-8197 pagrindu yra registruotas pareiškėjos vardu. Šio sprendimo 3 punktas nustato servituto teisę naudotis sklypo dalimi 0,10 ha, o šio žemės sklypo kadastro duomenų formoje, kuri 2000-11-14 patvirtinta Joniškio žemėtvarkos skyriaus vedėjo parašu ir buvo pateikta įregistruojant žemės sklypą bei pareiškėjos nuosavybės teises į jį, nurodyta, kad servituto teisės naudotojas yra (duomenys neskelbtini) žemės ūkio bendrovė. Šis servituto teisės naudotojas ir nurodytas nekilnojamojo turto registre. Minimo žemės sklypo registre servitutas taip, kaip ir pareiškėjos nuosavybės teisės į žemės sklypą, įregistruotas nuo 2000-11-14. Šią daiktinę teisę, t.y. servitutą, pareiškėja ir prašė išregistruoti.
Pagal Nekilnojamojo turto registro įstatymo 5 straipsnio 2 d., nekilnojamojo turto registro tvarkytojas įstatymų nustatyta tvarka atsako už duomenų, kaupiamų Nekilnojamojo turto registre, teisingumą ir apsaugą. Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas atsako tik už tai, kad nekilnojamojo turto registre įrašyti duomenys atitiktų dokumentus, kurių pagrindu šie duomenys buvo įrašyti.
Duomenys, kurie buvo įrašyti aukščiau nurodytų dokumentų pagrindu, atitinka duomenis, įrašytus į registrą. Pareiškėja, pateikdama prašymą išregistruoti servitutą, nepateikė jokių dokumentų, kurie patvirtintų vieno iš CK 4.130 straipsnyje nustatytų servituto pasibaigimo pagrindų buvimą, todėl jos prašymas buvo atmestas. Teritorinis registratorius, kaip viešojo administravimo subjektas, administracine tvarka negali keisti Nekilnojamojo turto registre esančių duomenų, kitaip vertindamas tuos pačius duomenis, kurie buvo pagrindas padaryti Nekilnojamojo turto registre pirminį įrašą.
Trečiasis suinteresuotas asmuo (duomenys neskelbtini) žemės ūkio bendrovė pateiktame atsiliepime nurodė, kad (duomenys neskelbtini) ŽŪB pareiškėjai priklausančiame sklype turėjo ūkinės paskirties pastatą-daržinę, dėl to ir buvo suteiktas servitutas. 2004 m. pastatas-daržinė buvo parduotas ūkininkui G. D., šiuo metu (duomenys neskelbtini) ŽŪB servituto teise nesinaudoja.
Trečiasis suinteresuotas asmuo valstybės įmonė Registrų centras pateiktame atsiliepime nurodė, kad su pareiškėjos skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Pareiškėjos B. M. skundas ir patikslintas skundas atmestini kaip nepagrįsti.
Nagrinėjamos administracinės bylos ginčo dalykas –VĮ Registrų centro Šiaulių filialo 2013-01-25 sprendimo Nr. (8.4.3.)G-126 teisėtumas ir pagrįstumas.
Byloje nustatyta, kad Nekilnojamojo turto registro duomenimis, žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), nuo 2000-12-08 nuosavybės teise valdo pareiškėja B. M.. Be to, sklypo registre nuo 2000-12-08 yra įregistruota daiktinė teisė – kelio servitutas. Nuosavybės teisių ir kelio servituto įregistravimo juridinis pagrindas – 2000-11-14 Šiaulių apskrities viršininko sprendimas Nr. 47-8197 (b. l. 33), kurio 3 p. yra nustatyta servituto teisė naudotis sklypo dalimi 0,10 ha. Žemės sklypo kadastro duomenų formoje (b. l. 34) nurodyta, kad servituto teisės naudotojas yra (duomenys neskelbtini) žemės ūkio bendrovė.
Nekilnojamojo turto kadastro įstatymas (toliau – Įstatymas) reglamentuoja nekilnojamųjų daiktų, registruojamų Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registre, kadastro duomenų nustatymą, jų įrašymą į nekilnojamojo turto kadastrą, nekilnojamojo turto kadastro statusą, šio kadastro steigimą, tvarkymą, reorganizavimą ir likvidavimą, matininkų ir matininkų ekspertų veiklos sąlygas, jų teises, pareigas ir atsakomybę. Pažymėtina, kad Nekilnojamojo turto registro paskirtis yra išviešinti duomenis apie nekilnojamuosius daiktus, daiktines teises į nekilnojamuosius daiktus. Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnis nustato, jog visi nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Tokia nuostata yra nurodyta ir CK 4.262 straipsnyje. Registro duomenų teisingumas užtikrinamas tuo, kad jame padaryti įrašai turi atitikti dokumentus, kurių pagrindu tam tikri duomenys buvo įrašyti. Pagal Nekilnojamojo turto registro įstatymo 5 straipsnio 2 dalį, nekilnojamojo turto registro tvarkytojas įstatymų nustatyta tvarka atsako už duomenų, kaupiamų nekilnojamojo turto registre, teisingumą ir apsaugą, nekilnojamojo turto registro tvarkytojas atsako tik už tai, kad nekilnojamojo turto registre įrašyti duomenys atitinka dokumentus, kurių pagrindu šie duomenys buvo įrašyti.
Įstatymo 12 straipsnio 1 dalis nustato, kad atskiru nekilnojamojo turto kadastro objektu formuojamo nekilnojamojo daikto kadastro duomenų įrašymo į nekilnojamojo turto kadastrą ir jų pakeitimo dokumentai yra: 1) valstybės valdžios ar valdymo institucijos sprendimas; 2) teismo sprendimas, nutartis, nutarimas, nuosprendis; 3) rašytiniai sandoriai; 4) kitų valstybės kadastrų ir registrų dokumentai; 5) kiti įstatymų ir Vyriausybės nustatyti dokumentai. Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad kartu su dokumentais dėl nekilnojamojo daikto kadastro duomenų įrašymo į nekilnojamojo turto kadastrą ar jų pakeitimo, išskyrus atvejus, nurodytus šio straipsnio 3 dalyje, kadastro tvarkytojui turi būti pateikiamas prašymas įrašyti nekilnojamojo daikto kadastro duomenis į nekilnojamojo turto kadastrą ir nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byla. Šio straipsnio 3 dalis nustato, kad tuo atveju, kai prašoma nekilnojamojo turto kadastre pakeisti nekilnojamojo daikto kadastro duomenis dėl skirtingo tikslumo kadastrinių matavimų, kadastro tvarkytojas šiuos duomenis pakeičia pagal nekilnojamojo daikto kadastro duomenų bylą Kadastro nuostatų nustatyta tvarka.
Įstatymo 13 straipsnyje nustatyta, kad prašymą įrašyti nekilnojamojo daikto kadastro duomenis į nekilnojamojo turto kadastrą ar juos pakeisti paduoda nekilnojamojo daikto savininkas ar patikėjimo teise valdantis nekilnojamąjį daiktą asmuo. Prašymai įrašyti nekilnojamojo daikto kadastro duomenis į nekilnojamojo turto kadastrą ar juos pakeisti pateikiami ir nagrinėjami Kadastro nuostatų nustatyta tvarka.
Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėja B. M. padavė prašymą atsakovui nekilnojamojo turto kadastre panaikinti įrašą, kuriuo jai nuosavybės teise valdomame žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), įregistruota daiktinė teisė – kelio servitutas (b. l. 36).
Pažymėtina, kad Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 4 straipsnio 2 dalis numato, jog kadastro tvarkytojas įstatymų nustatyta tvarka atsako, kad nekilnojamojo turto kadastre kaupiami duomenys atitiktų dokumentus, kurių pagrindu jie buvo įrašyti, ir už šių duomenų apsaugą. Taigi teisės aktai, reglamentuojantys nekilnojamojo turto kadastro tvarkymą, nesuteikia kadastro tvarkytojui teisės vertinti dokumentų, kurių pagrindu į nekilnojamojo turto kadastrą yra įrašomi nekilnojamojo daikto kadastro duomenys, teisėtumo.
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr. 534 patvirtintų Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 65 punktas nustato, kad tais atvejais, kai buvo atliekami žemės sklypo kadastriniai matavimai, pagal šių Nuostatų reikalavimus parengtą nekilnojamojo daikto kadastro duomenų bylą vykdytojas pateikia žemėtvarkos skyriui ir apie tai informuoja užsakovą. Tuomet žemėtvarkos skyrius patikrina, ar: 1) nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byloje yra visi reikiami dokumentai, nurodyti šių Nuostatų 64 punkte, 2) dokumentai, nurodyti šių Nuostatų 64.1–64.5 ir 64.9 punktuose, parengti pagal teisės aktų reikalavimus, 3) žemės sklypo ribos atitinka teritorijų planavimo dokumentais suformuotas žemės sklypo ribas. Nuostatų 88.4 punkte numatyta – kadastro tvarkytojo darbuotojas per 5 darbo dienas nuo prašymo gavimo patikrina, ar žemės sklypo planas teisės aktų nustatyta tvarka suderintas su žemėtvarkos skyriumi. Taigi Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro nuostatai įpareigojo kadastro tvarkytoją patikrinti pateiktą žemės sklypo planą tik tuo aspektu, ar jis teisės aktų nustatyta tvarka suderintas su žemėtvarkos skyriumi.
Įstatymo 14 straipsnis nustato kadastro tvarkytojų teisę atsisakyti įrašyti nekilnojamojo daikto kadastro duomenis į Nekilnojamojo turto kadastrą ar juos pakeisti, jeigu asmenys, padavę prašymą, neturėjo teisės jį paduoti; dokumentas, kurio pagrindu prašoma įrašyti nekilnojamojo daikto kadastro duomenis į nekilnojamojo turto kadastrą ar juos pakeisti, yra įstatymų nustatyta tvarka panaikintas; dokumento, kurio pagrindu prašoma įrašyti nekilnojamojo daikto kadastro duomenis į nekilnojamojo turto kadastrą ar juos pakeisti, duomenys apie nekilnojamąjį daiktą nesutampa su šio daikto kadastro duomenų bylos duomenimis; nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byla neatitinka šio Įstatymo reikalavimų; šio Įstatymo 17 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka negalima nekilnojamojo daikto pažymėti kadastro žemėlapyje.
Taigi nagrinėjamu atveju tiek atsakovas, tiek teismas galėtų pareiškėjos reikalavimus pripažinti pagrįstais ir juos tenkinti tik tuo atveju, jei būtų pateikti įrodymai, kad nekilnojamojo turto registre įrašyti duomenys apie daiktinę teisę – kelio servitutą neatitinka dokumentų, kurių pagrindu šie duomenys įrašyti, arba kad įrašant duomenis į nekilnojamojo turto registrą, buvo padarytos techninės klaidos, t. y. nekeičiant atsakovo priimtų sprendimų dėl daiktinės teisės registravimo, išregistravimo bei dokumentų, kurių pagrindu daiktinė teisė – kelio servitutas įregistruotas.
Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų apie tai, kad atsakovui nagrinėjant B. M. prašymą dėl kadastro duomenų pakeitimo būtų buvusi kuri nors iš Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 14 straipsnyje numatytų aplinkybių. Pareiškėja, skųsdama kadastro tvarkytojo veiksmus dėl atsisakymo pakeisti duomenis nekilnojamojo turto kadastre, nepateikė duomenų ir nenurodė jokių aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog nekilnojamojo turto kadastre atlikti įrašai neatitinka dokumentų, kurių pagrindu šie duomenys buvo įrašyti, ir kurie būtų pagrindas panaikinti arba pakeisti skundžiamus kadastro duomenų įrašus, susijusius su pareiškėjos nuosavybės teise valdomame sklype nustatytu servitutu.
Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjos suformuluotus reikalavimus atsakovui, daro išvadą, kad nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimų. Pareiškėjos nurodomi keistini įregistruoti nekilnojamojo turto duomenys apie kelio servitutą leidžia daryti išvadą, kad pareiškėja savo reikalavimais iš esmės ginčija dokumentus, kurių pagrindu buvo įregistruotas kelio servitutas, nustatyta jo apimtis, bei atsakovo priimtą sprendimą atsisakyti išregistruoti daiktinę teisę – kelio servitutą, todėl tenkinti pareiškėjos reikalavimus vadovaujantis Nekilnojamojo turto registro įstatymo 33 straipsniu nėra pagrindo.
Lietuvos Respublikos kelių įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kelias – inžinerinis statinys, skirtas transporto priemonių ir pėsčiųjų eismui. CK 4.117 straipsnyje nurodyta, kad kelio servitutu gali būti nustatoma teisė naudotis pėsčiųjų taku, antžeminėmis transporto priemonėmis skirtu keliu ir taku galvijams varyti. Administraciniu aktu kelio servitutai nustatomi pagal teritorijų planavimo dokumentus. Iki 2004 m. spalio 20 d. galiojusios Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. rugsėjo 27 d. nutarimu Nr. 1278 patvirtintos Žemės servitutų nustatymo, įregistravimo ir panaikinimo tvarkos 6.1 punkte buvo nurodyta, kad apskričių valdytojų administracijos žemės ūkio departamento miesto žemėtvarkos ir geodezijos tarnybos bei rajonų žemės ūkio valdybų žemėtvarkos ir geodezijos tarnybos išnagrinėja žemės reformos žemėtvarkos projektus bei kitus toje vietovėje galiojančius teritorinio planavimo dokumentus, parengia pasiūlymus dėl suprojektuotų žemės servitutų ir pateikia juos apskričių valdytojams. Žemės servitutų planui rengti naudojamas žemės kadastro žemėlapis, jame pažymimos žemės sklypo dalys, kuriose nustatomi servitutai.
Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad servitutas yra daiktinė teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą. Tai suteikimas teisės viešpataujančiojo daikto savininkui ar valdytojui naudotis svetimu daiktu (tarnaujančiuoju daiktu) arba to daikto savininko, valdytojo teisių naudotis daiktu apribojimas, siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas (viešpataujančiojo daikto) tinkamą naudojimą (CK 4.111 straipsnis). Servitutas nustatomas įstatymu, įstatymo nustatytais atvejais administraciniu aktu, sandoriais ir teismo sprendimu (CK 4.124 straipsnio 1 dalis). Taigi servituto tikslas – užtikrinti viešpataujančiojo daikto tinkamą naudojimą. Kadangi servitutas suvaržo tarnaujančiojo daikto savininko teises naudotis jam priklausančiu daiktu, tai, nustatant servitutą, turi būti laikomasi minimalaus tarnaujančiojo daikto savininko teisių ribojimo principo ir viešpataujančiojo daikto savininkui gali būti suteikiamos teisės naudotis tarnaujančiuoju daiktu tiek, kiek būtina objektyviai viešpataujančiajam daiktui naudoti pagal paskirtį. Dėl to servituto turinyje turi būti konkrečiai apibrėžtos teisės, kurios atimamos iš tarnaujančiojo daikto savininko ir kuriomis naudosis servituto turėtojas (CK 4.112 straipsnio 1 dalis). CK 4.124 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad iš servituto kylančios teisės ir pareigos subjektams atsiranda tik įregistravus servitutą. Pagal įstatymą iš servituto nustatymo kylančių teisių ir pareigų atsiradimas siejamas su dviem juridiniais faktais: 1) sutarties, įstatymo, teismo sprendimo arba administracinio akto, nustatančiais servitutą, buvimu; 2) servituto įregistravimu įstatymo nustatyta tvarka.
Atsižvelgiant į pirmiau nurodytas aplinkybes, nepripažintini pagrįstais pareiškėjos argumentai, kad atsakovas 2000 m. gruodžio 8 d. d. įregistruodamas kelio servitutą jai nuosavybės teise priklausančioje žemėje nepagrįstai nurodė jo aprašymą, t. y.: „naudotis sklypo dalimi teisės naudotojai: (duomenys neskelbtini) ŽŪB“, kadangi Šiaulių apskrities viršininko 2000-11-14 sprendime Nr. 47-8197 nėra nurodytas servituto naudotojas. Kaip jau buvo minėta, įrašas apie servituto teisės naudotoją yra priede žemės sklypo kadastro duomenų formoje, o ne dokumentuose, kuriuose konkrečiai nurodytas servitutas. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas VĮ Registrų centro Šiaulių filialas servitutą pareiškėjai priklausančiame žemės sklype įregistravo remdamasis patvirtintais, galiojančiais ir nenuginčytais dokumentais, darytina išvada, kad šie atsakovo veiksmai buvo teisėti ir pagrįsti.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, bei nenustačius kitų Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnyje nustatytų skundžiamų aktų panaikinimo pagrindų, skundžiamas VĮ Registrų centro Šiaulių filialo 2013 m. sausio 25 d. sprendimas Nr. (8.4.3.)G-126 yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jo nėra teisinio pagrindo.
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 d. 1 p. teisėjų kolegija
n u s p r e n d ž i a:
Pareiškėjos B. M. skundą ir patikslintą skundą atmesti kaip nepagrįstus.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per šį teismą.
Kolegijos teisėjai Marytė Švažienė
Laisvutė Kartanaitė
Virginijus Stankevičius