Administracinė byla Nr. A602-151/2012

                                                                                     Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00564-2010-1

Procesinio sprendimo kategorija 13.2; 13.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. lapkričio 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus,

sekretoriaujant Rasai Kubickienei,             

dalyvaujant pareiškėjų atstovei advokatei D. T.,

trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Grangeras“ atstovui advokatui L. Š.,

trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Finiens“ atstovui advokatui V. N.,

trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Emilė“ atstovei advokatei R. V.,

trečiojo suinteresuoto asmens Vilniaus visuomenės sveikatos centro atstovei J. V.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų V. M., A. L., M. S., J. S., R. M., Sauliaus A. M., H. Š., trečiųjų suinteresuotų asmenų UAB „Grangeras“, UAB „Finiens“ (apeliaciniame procese UAB „Finiens“ teisių perėmėjais įtraukti L. M. ir UAB „Emilė“), atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų V. M., A. L., M. S., J. S., R. M., S. A. M., H. Š. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl statybos leidimo ir projektavimo sąlygų sąvado panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas V. M., (toliau – ir pareiškėjas) padavė Vilniaus apygardos administraciniam teismui skundą, kuriuo prašė panaikinti atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir atsakovas) 2009 m. lapkričio 9 d. išduotą statybos leidimą Nr. GR/1105/09-0665 (toliau – ir 2009 m. lapkričio 9 d. Statybos leidimas; Statybos leidimas), statybos adresu (duomenys neskelbtini), kuriuo leistas dvibučio gyvenamojo namo rekonstravimas, ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2008 m. rugpjūčio 7 d. išduotą projektavimo sąlygų sąvadą Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir 2008 m. rugpjūčio 7 d. Projektavimo sąlygų sąvadas; Projektavimo sąlygų sąvadas), priteisti bylinėjimosi išlaidas.

              Pareiškėjai A. L., M. S., J. S., R. M., Saulius A. M., H. Š. (toliau – ir pareiškėjai) padavė teismui skundą, kuriuo prašė panaikinti 2009 m. lapkričio 9 d. Statybos leidimą ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2008 m. rugpjūčio 7 d. Projektavimo sąlygų sąvadą, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

              Visi pareiškėjai 2010 m. spalio 21 d. padavė teismui patikslintą skundą, kuriuo prašė panaikinti 2009 m. lapkričio 9 d. Statybos leidimą ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2008 m. rugpjūčio 7 d. Projektavimo sąlygų sąvadą, ir priteisti jų naudai iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas V. M. skunde paaiškino, kad jam nuosavybės teise priklauso butas su rūsiu adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), jis taip pat pareiškėjas yra dalies sklypo (782 kv. m. ploto žemės sklypas adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) naudotojas, o trečiasis suinteresuotas asmuo yra žemės sklype esančio garažo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), savininkas ir žemės sklypo dalies naudotojas. Pažymėjo, jog 2010 m. sausio 27 d. sužinojo, kad 2009 m. lapkričio 9 d. trečiajam suinteresuotam asmeniui yra išduotas ginčijamas statybos leidimas. Pareiškėjo atstovas savivaldybės patalpose 2010 m. vasario 3 d. susipažino su statybos leidimu ir projektavimo sąlygų sąvadu. Pareiškėjui nebuvo atsakyta į jo 2010 m. sausio 27 d. prašymą pateikti dokumentus. Statybos leidimas ir Projektavimo sąlygų sąvadas išduoti neteisėtai, pažeidžiant pareiškėjo interesus, normatyvinių statybos dokumentų reikalavimus, todėl turi būti panaikinti. Pareiškėjas rėmėsi Statybos įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 23 straipsnio 6 dalies 2 punktu, Aplinkos ministerijos 2002 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. 215 patvirtintu statybos techniniu reglamentu STR 1.0507:2002 „Statinio projektavimo sąlygų sąvadas“, 10.2 punktu, Aplinkos ministerijos 2002 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. 218 patvirtintu statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2002 „Statybos leidimas“ 15.2 punktu. Nurodė, kad projektavimo sąlygų sąvado byloje yra 2009 m. lapkričio 5 d. išduotas sutikimas, kad trečiasis asmuo griautų jam nuosavybės teise priklausantį garažą ir toje vietoje statytų 2 butų gyvenamąjį namą, jeigu tam neprieštaraus kiti žemės naudotojai. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2008 m. gruodžio 11 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A442-1709-08. Kadangi kitų žemės naudotojų sutikimo nėra, atsakovas neturėjo teisės išduoti Projektavimo sąlygų sąvadą. Trečiojo asmens 2008 m. vasario 13 d. prašyme projektavimo sąlygų sąvadui gauti nurodyta statybos rūšis rekonstravimas, tuo tarpu sąvadas išduotas nurodant statybų rūšį – nauja statyba. Taigi, prašymo naujai statybai iš viso nebuvo. Projektavimo sąlygų sąvade nurodyta statybos rūšis – nauja statyba, o statybos leidime nurodyta statybos rūšis – rekonstrukcija. Remiasi Statybos įstatymo 2 straipsnio 17, 18 ir 30 dalimis, 23 straipsnio 9 dalimi, Aplinkos ministerijos 2002 m. gruodžio 5 d. įsakymu Nr. 622 (7 punktu), STR „Statybos leidimas“ 16.1 punktu ir aiškina, kad skundžiami dokumentai išduoti neteisėtai. Nekilnojamojo turto registro išraše nurodyta, kad trečiajam suinteresuotam asmeniui priklausantis garažas yra 26,28 kv. m ploto. Statybos įstatymo 2 straipsnio 18 dalis ir STR „Statinio statybos rūšys“ 9.5. punktas numato, kad statinio rekonstravimo metu jo bendras plotas negali padidėti daugiau kaip 10 procentų. Naujo objekto bendras plotas numatomas 325,76 kv. m, taigi bendras plotas padidėja daugiau kaip 10 proc., t. y. daugiau kaip 12 kartų, o statybos leidimas išduotas rekonstravimui, todėl jis yra neteisėtas. Remiasi ir tuo, kad trečiajam suinteresuotam asmeniui išnuomotas žemės sklypas, kurio tikslinė naudojimo paskirtis, žemės naudojimo būdas ir pobūdis: „kitos paskirties žemė: gyvenamoji teritorija (gyvenamojo namo ir garažo statiniams eksploatuoti)“. Norint statyti naują pastatą, buvo būtina sudaryti naują žemės nuomos sutartį. Vilniaus miesto valdybos 1997 m. gruodžio 18 d. sprendimu Nr. 2019V „Dėl sklypų (duomenys neskelbtini) ir jų gretimybių detaliojo plano patvirtinimo“ nurodyta žemės sklypo naudojimo paskirtis ir statybos reglamentas nustato, kad tai sklypas daugiaaukščių statinių teritorijoje. Remiasi Vilniaus miesto valdybos 2001 m. kovo 22 d. sprendimu Nr. 497 V patvirtinta užstatytų Vilniaus miesto teritorijų tankinimo metodika, kur nustatytas koeficientas 1,6 – toks pats rodiklis nurodytas ir trečiojo asmens prašyme išduoti statybos leidimą bei statybos leidime. Pareiškėjas apskaičiavo užstatymo tankį, kuris tampa 1,75 ir viršija leistiną normą. Nurodo, kad dėl to taip pat toks leidimas negalėjo būti išduotas. Nesutinka, kad projektuojamas neypatingas statinys, kadangi žemės sklypas patenka į nekilnojamųjų kultūros vertybių teritoriją ir apsaugos zoną. Remiasi Aplinkos ministerijos 2002 m. balandžio 16 d. įsakymu Nr. 184 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.01.06:2002 „Ypatingi statiniai“ 5.5 punktu ir aiškina, kad nėra duomenų, ar numatomas griauti garažas nepriskirtinas prie vertybių. Projektuojamas pastatas taip pat statomas nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorijoje ir apsaugos zonoje. Išduodant ginčijamus dokumentus nesilaikyta ypatingiems statiniams taikomų reikalavimų. Skundžiamais aktais pažeidžiami automobilių stovėjimo vietų minimalaus skaičiaus reikalavimai. Remiasi Aplinkos ministerijos 1999 m. kovo 2 d. įsakymu Nr. 61 patvirtintu STR 2.06.01:1999 „Miestų, miestelių ir kaimų susisiekimo sistemos“ 10, 12  lentelių duomenimis. Atsakovas privalėjo nustatyti trečiajam asmeniui reikalavimą pateikti automobilių vietų išdėstymo sklype planą, o jo nesant, negalėjo priimti skundžiamų aktų. Priduria, jog taip pat buvo pažeisti jo teisėti interesai, nustatyti Aplinkos ministerijos 2003 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 705 patvirtintame statybos techniniame reglamente STR 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai“, nes jo butas yra 1-me aukšte su langais į vidinį kiemą, o Reglamento 213 punkte nustatyta minimali insoliacija  2,5 val. Šiuo metu šis rodiklis yra  3 val. 20 min., o pastačius statinį, rodiklis sumažės iki 1 val. 40 min., kas pablogins jo gyvenimo kokybę.

Pareiškėjai A. L., M. S., J. S., R. M., Saulius A. M., H. Š. skundą grindžia Statybos įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 2 punktu ir Aplinkos ministro 2002 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. 215 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.05.07:2002 „Statinio projektavimo sąlygų sąvadas“ 10.2 punkto pažeidimu, Statybos įstatymo 23 straipsnio 6 dalies 2 punktu ir Aplinkos ministerijos 2002 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. 218 patvirtinto STR 1.07.01:2002 „Statybos leidimas“ 15.2 punkto pažeidimu išduodant ginčijamus dokumentus. Paaiškina, kad Vilniaus apskrities viršininko administracija 2009 m. lapkričio 5 d. išdavė sąlyginį ir todėl negaliojantį sutikimą, nes nebuvo kitų žemės naudotojų sutikimų. Projektavimo sąlygų sąvado išdavimo metu 2008 m. rugpjūčio 7 d. apskritai joks žemės sklypo savininko ar naudotojų sutikimas nebuvo išduotas, todėl atsakovas neturėjo teisės išduoti projektavimo sąlygų sąvado. UAB „Grangeras“ 2008 m. vasario 13 d. prašyme projektavimo sąlygų sąvadui gauti nurodyta, kad prašoma statybos rūšis rekonstravimas, tuo tarpu sąvadas išduotas naujai statybai. Tuo pažeisti teisės aktai, reglamentuojantys projektavimo sąlygų išdavimą. Statybos leidime nurodyta statybos rūšis – rekonstrukcija, UAB „Grangeras“ 2009 m. rugpjūčio 4 d. prašyme buvo prašoma išduoti statybos leidimą rekonstrukcijai. Teisės aktuose nustatyta, kad naujo statinio statyba ir rekonstravimas yra skirtingos statybos rūšys. Projektavimo sąlygų dokumentacija ir statybos leidimas turi atitikti. Šiuo atveju Statybos leidimas neatitinka Projektavimo sąlygų sąvadui. Statybos leidime nurodyta, kad rekonstruojami gyvenamieji namai, nekeičiant paskirties. Tuo tarpu rekonstruojamo objekto paskirtis yra garažų, o ne gyvenamoji. Atsižvelgiant į visus dokumentus, šiuo atveju statinio plotas padidėja daugiau kaip 12 kartų. Rekonstruojamo pastato plotas gali padidėti tik 10 proc. Valstybinės žemės nuomos sutartis, sudaryta su UAB „Grangeras“ (2004 m. rugpjūčio 25 d. Nr. N01/2004-1157), neleidžia UAB „Grangeras“ griauti, statyti, rekonstruoti, o leidžia tik eksploatuoti esantį garažą. Norėdamas gauti statybos dokumentus, UAB „Grangeras“ turėjo inicijuoti sutarties pakeitimą. Taip pat nurodė, kad atsižvelgiant į teritorijų planavimo dokumentus, nauja statyba pakeis užstatymo intensyvumą iki 1,75 rodiklio, kuris toje teritorijoje neleidžiamas. Nesutiko, kad projektuojamas neypatingas statinys. Paaiškino, kad žemės sklypas patenka į nekilnojamųjų kultūros vertybių teritoriją, todėl visi jame esantys nekilnojamojo turto objektai laikomi nekilnojamosiomis kultūros paveldo vertybėmis. Išduodant Projektavimo sąlygų sąvadą ir Statybos leidimą nebuvo išlaikyti ypatingų statinių projektavimo, statybos ir griovimo tvarkos ypatumai, o klaidingai buvo nurodyta, kad statinys yra neypatingas. Taip pat nurodė, kad skundžiamais aktais pažeidžiami automobilių stovėjimo vietų minimalaus skaičiaus reikalavimai. Manė, kad atsakovas privalėjo nustatyti UAB „Grangeras“ reikalavimą pateikti automobilių vietų išdėstymo žemės sklype planą, o nesant tokio plano – neturėjo teisės priimti skundžiamų individualių teisės aktų.

Patikslintame skunde pareiškėjai paaiškino, kad jie skunduose kaip vieną iš argumentų yra nurodę tai, kad 2008 m. vasario 13 d. trečiojo suinteresuoto asmens prašyme išduoti statybos leidimą nurodoma statybos rūšis – rekonstravimas, o Projektavimo sąlygų sąvade nurodoma jau nauja statyba. Remiasi Statybos įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 2 punktu ir STR „Statinio projektavimo sąlygų sąvadas“ 10 punktu. Atsakovas pripažino, kad išdavė naują statybos leidimo redakciją (2010 m. gegužės 7 d.), kurioje pakeista statybos rūšis ir vietoj „rekonstrukcija“ jau nurodoma „nauja statyba“. Pareiškėjai 2010 m. rugsėjo 20 d. Vilniaus miesto savivaldybėje pakartotinai susipažino su visa statybos leidimo bylos medžiaga. Paaiškėjo, kad visuose dokumentuose projekto „Dvibutis gyvenamasis namas, (duomenys neskelbtini), kad. Nr. 0101/0041:159“ statybos rūšis pataisyta iš „rekonstrukcijos/rekonstravimas“ į „nauja statyba“, dėl ko pareiškėjai tikslina skundą.

Pareiškėjai taip pat paaiškino, kad 2009 m. lapkričio 4 d. – 2009 m. lapkričio 5 d. Vilniaus miesto savivaldybės Nuolatinė statybos komisija pasirašė protokolą Nr. 1-44-53, kuriuo buvo nuspręsta pritarti projektui, kur statybos rūšis nurodyta „rekonstrukcija“. Tuo pagrindu UAB „Grangeras“ 2009 m. lapkričio 9 d. išduotas Statybos leidimas, t. y. pagal pateiktą projektą buvo leista rekonstruoti garažą į dvibutį gyvenamąjį namą. Pareiškėjai, susipažinę su dokumentais, nustatė, kad UAB „Grangeras“ savivaldybės administracijai nėra pateikęs naujo prašymo nei išduoti projektavimo sąlygų sąvadą naujai statybai, nei prašymo išduoti statybos leidimą naujai statybai. Nėra ir naujo Nuolatinės statybos komisijos posėdžio protokolo, kuriame būtų matyti, kad pritarta naujai statybai. Atsakovas statinio statybos rūšį dokumentuose ištaisė, atlikęs tik technines dokumentų korekcijas, nors atsakovas neturėjo teisinio pagrindo be Nuolatinės statybos komisijos patvirtinimo dokumentuose pakeisti statinio statybos rūšį. Remiasi STR 1.07.01:2002 „Statybos leidimas“ 16 punktu, be to, paaiškina, kad šis teisės aktas numato procedūrą, kurią privalo vykdyti ir jos reglamentavimo laikytis subjektai, dalyvaujantys statybos leidimų išdavimo procese. Nei šis statybos techninis reglamentas, nei Statybos įstatymas nenumato galimybės be Nuolatinės statybos komisijos pritarimo keisti išduotame statybos leidime bei kituose susijusiuose dokumentuose vieną iš esminių statybos parametrų – statybos rūšį. Tikino, kad toks savavališkas statybos rūšies koregavimas be komisijos pritarimo grubiai pažeidžia STR 1.07.01:2002 „Statybos leidimas“, sukuria galimybę piktnaudžiauti teise ir apeiti teisės aktų reikalavimus, pateisinant tai rašybos klaidų taisymu. Paaiškina, kad net ir trečiajam suinteresuotam asmeniui UAB „Grangeras“ pateikus prašymą ir visus teisės aktuose numatytus privalomus dokumentus dėl statybos leidimo naujai statybai išdavimo, toks leidimas negalėtų būti išduotas, o 2010 m. gegužės 7 d. faktiškai naujo statybos leidimo išdavimas yra neteisėtas. Pareiškėjai taip pat rėmėsi Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 4 dalies nuostatomis ir paaiškino, kad atsakovui pradėjus administracinę procedūrą, kai skundą tuo pačiu klausimu nagrinėjo ir teismas, administracinė procedūra turi būti sustabdoma, kol teismas išnagrinės skundą. Ginčas teisme nagrinėjamas nuo 2010 m. kovo 1 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracija pradėjo administracinę procedūrą dėl statybos leidimo pakeitimo bei tokią procedūrą užbaigė, pakeisdama statybos leidimo duomenis. Atsakovas tuo pažeidė ir Viešojo administravimo įstatymo nuostatas. Pridūrė, kad Statybos techninio reglamento STR 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai“ 193 punktas nustato privalomą trečiųjų asmenų pagrįstų interesų apsaugą. Atstumas iki užstojančio statinio turi būti ne mažesnis už užstojančio statinio aukštį arba pro užstatyto pastato langus turi būti garantuojamas ne mažiau kaip 60 laipsnių kampas horizontalioje plokštumoje. Statinio projekto aiškinamajame rašte nurodyta, kad statinio aukštis nuo žemės paviršiaus 12,27 – 12,30 m. Tuo tarpu atstumas tarp V. M. buto sienos ir būsimo pastato nesiekia 10 m. Iš V. M. buto langų liekantis regėjimo kampas akivaizdžiai gerokai mažesnis už 60 laipsnių.

              Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškėjo V. M. skundą, taip pat atsiliepime į A. L. ir kitų pareiškėjų  skundą, nurodė, kad su skundu nesutinka.

Prašė bylą nutraukti, praleidus skundo padavimo terminą. Paaiškino, kad pareiškėjas V. M., atstovaujamas advokato N. S., Vilniaus miesto savivaldybės administracijai pateikė 2008 m. gruodžio 3 d. prašymą pateikti informaciją apie sklypui (duomenys neskelbtini) taikomus teritorijų planavimo dokumentus, ar išduotas planavimo sąlygų sąvadas, statybos leidimas. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentas 2009 m. sausio 19 d. raštu Nr. A51-1006 (3.3.16.3)-PD4 pateikė informaciją apie sklypui (duomenys neskelbtini) galiojančius teritorijos planavimo dokumentus, nustatytus apribojimus bei nurodė, kad UAB „Grangeras“ išduotas projektavimo sąlygų sąvadas dvibučio gyvenamojo namo projekto rengimui, o dėl leidimo statybai dar nebuvo kreiptasi. Taigi, apie išduotą projektavimo sąlygų sąvadą pareiškėjas žinojo anksčiau nei nurodo teismui. Dėl valstybinio žemės sklypo naudotojų sutikimų paaiškino, kad valstybinės žemės sklypo valdytojas Vilniaus apskrities viršininko administracija 2009 m. rugsėjo 14 d. ir 2009 m. lapkričio 5 d. raštuose išreiškė sutikimą planuojamai statybai. Valstybinės žemės sklypas buvo nuomojamas UAB „Grangeras“ ir A. J.. A. J. 2009 m. sausio 28 d. išreiškė sutikimą 2 butų gyvenamojo namo statybai. Namo statybai pritarė ir gretimo sklypo nuomininkė UAB „Bulviai“. V. M. valstybinės žemės nuomos sutartį sudarė 2009 m. rugsėjo 30 d., o įrašas nekilnojamojo turto registre atsirado 2009 m. lapkričio 6 d.. Remiasi Civilinio kodekso 6.547 straipsnio 2 dalimi. Statybos leidimas išduotas 2009 m. lapkričio 9 d., t. y. po trijų dienų nuo įrašo registre įsigaliojimo dienos. Statybos leidimo išdavimui Nuolatinė statybos komisija pritarė 2009 m. lapkričio 4-5 d. posėdyje, iki įrašo nekilnojamojo turto registre atsiradimo. Administracijos direktoriaus sprendimu yra tik įforminamas Nuolatinės statybos komisijos priimtas sprendimas išduoti statybos leidimą, o tas klausimas po komisijos pritarimo daugiau nenagrinėjamas. Statybos leidimo išdavimo medžiagoje nėra jokių duomenų apie pareiškėją, kaip valstybinės žemės sklypo nuomininką. Pažymi, kad Vilniaus apskrities viršininko 2007 m. rugpjūčio 19 d. įsakymu Nr. 2.3-9761-(01-02-4) nustatytos savarankiškai funkcionuojantiems pastatams eksploatuoti reikalingos dalys: gyvenamajam namui – 571 kv. m, garažui – 211 kv. m, Statybos planuojamos kitoje žemės sklypo dalyje, todėl pareiškėjas neturi teisinio suinteresuotumo dėl statybų kitoje žemės dalyje. Nesutiko, kad šioje byloje gali būti taikomas teisės aiškinimas, pateikt LVAT 2008 m. lapkričio 11 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A442-1709/08, nes šios bylos skiriasi faktinėmis aplinkybėmis.

Atsakovas taip pat rėmėsi Statybos įstatymo 2 straipsnio 3 dalimi ir paaiškino, kad statinys, kuriam išduotas statybos leidimas, nėra kultūros paveldo statinys. Dėl naujos statybos ir rekonstrukcijos pažymėjo, kad projektavimo sąlygų sąvadas išduotas naujai statybai. Akcentavo, kad statybos leidime neteisingai nurodyta statybos rūšis – rekonstravimas – dėl rašymo apsirikimo, kas nepažeidžia pareiškėjo teisių. Dėl statybos reglamentų paaiškino, kad statybos leidime patvirtinti statinio rodikliai atitinka teisės aktų reikalavimus. Statybos leidime numatytas 54 proc. užstatymo tankis ir 1,6 intensyvumas. Vilniaus miesto senamiesčio apsaugos reglamente (kvartalas 94, teritorija III B) nustatyta, kad sklype (duomenys neskelbtini) galima reglamentuota nauja statyba. Numatytas galimas užstatymo intensyvumas ne didesnis kaip 80 proc., maksimalus pastatų aukštis 4 aukštai, kvartalo gilumoje, prie žaliosios zonos – 2,5 aukštai. Statinio architektūros ir statybos sklypo tvarkymo urbanistiniuose reikalavimuose nurodoma, kad, vadovaujantis 1997 m. gruodžio 18 d. sprendimu Nr. 2091V patvirtintų sklypų detaliuoju planu, sklype galima projektuoti naujus mažaaukščius korpusus kieme, laikantis perimetrinio sklypo užstatymo principo. Nustatytas sklypo užstatymo tankis iki 60 proc., maksimalus aukštingumas 3 aukštai ir mansarda. Pabrėžė, kad ginčijamo gyvenamojo namo projekto aiškinamajame rašte paaiškintas projekto atitikimas galiojantiems teritorijų planavimo dokumentams, pateiktas statybos rodiklių skaičiavimas, o pareiškėjo nurodomoje metodikoje nustatytos rekomenduojamos rodiklių reikšmės, taigi apskaičiavus teisingai, užstatymo intensyvumo rodiklis neviršija 1,6. Dėl automobilių aikštelių skaičiaus paaiškino, kad projektuojamajame statinyje įrengiami 2 butai, todėl numatytas 2 parkavimo vietų poreikis atitinka Aplinkos ministro 1999 m. kovo 2 d. įsakymu patvirtintą STR 2.06.01:1999. Parkavimo vietos įrengiamos UAB „Grangeras“ nuomojamo sklypo dalyje ir nėra pagrindo toje pačioje dalyje įrengti parkavimo vietas ir gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) gyventojams. Dėl insoliacijos reikalavimų paaiškino, kad pareiškėjo pateiktas insoliacijos paskaičiavimas reiškia, kad ji išlieka norminė, nes esama buto insoliacija iš vakarų pusės yra 2 val. 36 min. (nuo 13 val. 17 min. iki 15 val. 53 min.), iš rytų pusės, pastačius projektuojamą namą bus 2 val. 25 min. (nuo 8 val. 17 min. iki 10 val. 42 min.). Pažymėjo, kad pareiškėjo pateikta schema nėra pagrindo vadovautis, nes neaišku, kas ją sudarė.

Atsakovas atsiliepime į A. L. ir kitų pareiškėjų skundą taip pat paaiškino, kad su skundu nesutinka. Pažymėjo, kad teisės aktai nenustato, kad išduodant statybos leidimą būtų pateikiami žemės naudotojų sutikimai. Tik nuo tada, kai Vilniaus apskrities viršininko sutikime buvo paminėta, kad tokie sutikimai reikalingi, atsirado pagrindas svarstyti naudotojų sutikimų išdavimo klausimą. Apskrities viršininkas 2008 m. vasario 1 d. ir 2009 m. rugsėjo 14 d. raštuose yra davęs sutikimą tiek naujai statybai, tiek rekonstrukcijai. 2009 m. lapkričio 5 d. sutikime nurodyta, kad VAVA neprieštarauja, jog UAB „Grangeras“ nuomojamame sklype statytų 2 butų gyvenamąjį namą, jeigu tam neprieštaraus kiti žemės sklypo naudotojai bei tai nepažeis trečių asmenų interesų. Rėmėsi žemės naudotojo sąvoka, kuri duota Žemės įstatymo 2 straipsnio 11 dalyje. Pažymėjo, jog žemės sklypas buvo nuomojamas UAB „Grangeras“ ir A. J., kurio sutikimas buvo gautas. Pareiškėjai nėra žemės sklypo naudotojai. Pareiškėjai yra tik sklype esančių namo patalpų savininkai, tačiau tai nesukuria žemės naudotojo statuso. Remiasi Žemės reformos įstatymo 16 straipsnio 1 dalimi, 17 straipsniu, 21 straipsnio 2 dalimi ir aiškina, kad pareiškėjai neįrodė, kad yra pateikę prašymą Vilniaus apskrities viršininko administracijai leisti naudotis žeme, kad priimtas sprendimas leisti jiems naudotis žeme. Nurodo, kad svarbus bylos aspektas yra tai, kad valstybinės žemės sklype (duomenys neskelbtini) Vilniaus apskrities viršininko 2007 m. rugpjūčio 19 d. įsakymu Nr. 2.3-9761-(01-02-4) (turi būti – rugsėjo) nustatytos savarankiškai funkcionuojantiems pastatams eksploatuoti reikalingos dalys: gyvenamajam namui - 571  kv. m, garažui - 211 kv. m. Statyba planuojama kitoje sklypo dalyje, negu yra pareiškėjų patalpos, dėl ko teisinio pareiškėjų suinteresuotumo statybomis kitoje savarankiškai  funkcionuojančiam pastatui priskirtoje žemės sklypo dalyje nėra.  Dėl ypatingo statinio paaiškino, kad statinys, kuriam išduotas statybos leidimas, nėra kultūros paveldo statinys, todėl jis nelaikomas ypatingu statiniu. Pareiškėjai nepateikė jokių įrodymų, jog ginčo statinys yra kultūros paveldo statinys ir yra registruotas kaip nekilnojamoji kultūros paveldo vertybė. Pareiškėjai nenurodo, kuriai kultūros paveldo vertybei ir kokiu būdu bus pakenkta statyboms. Dėl naujos statybos ir rekonstrukcijos paaiškino, kad Projektavimo sąlygų sąvadas išduotas naujai statybai, o statybos leidime minimas rekonstravimas. Teigia, kad iš techninių rodiklių matyti, kad statybos leidimas išduotas naujai statybai. Tikino, kad pareiškėjų nurodomi nesutapimai UAB „Grangeras“ prašymuose ir išduotuose dokumentuose niekaip neįtakoja pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų. Atsakovas nesutiko ir su pareiškėjų argumentu, kad valstybinės žemės nuomos sutarties nuostatos gali turėti įtakos skundžiamų dokumentų išdavimo teisėtumui. Nurodė, kad pareiškėjai tokio teiginio nepagrindė jokiomis teisės normomis. Nesutiko su pareiškėjų teiginiais dėl statybos techninių reglamentų reikalavimų pažeidimo, nes jie neteisingai apskaičiavo užstatymo tankį ir intensyvumą. Gyvenamojo namo projekto bendrame aiškinamajame rašte išsamiai paaiškintas techninio projekto atitikimas galiojantiems teritorijų planavimo dokumentams, pateiktas statybos rodiklių paskaičiavimas. Vilniaus miesto valdybos 2001 m. kovo 22 d. sprendime Nr. 497V (juo patvirtintoje Vilniaus miesto teritorijų tankinimo metodikoje) nustatytos tik rekomenduojamos maksimalios teritorijos užstatymo rodiklių reikšmės pagal teritorijos funkcinę paskirtį, jos užstatymo tipą ir maksimalų leidžiamą aukštingumą joje. Pareiškėjų pateiktas užstatymo intensyvumo paskaičiavimas neatitinka Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 49 dalies nuostatų, nes pareiškėjai skaičiuodami įtraukė ir rūsių plotus (požeminės dalies plotus).

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškėjų patikslintą skundą taip pat nesutiko su pareiškėjų pozicija, kad negalėjo būti statybos leidime taisoma rašymo klaida ir negalėjo būti išduota nauja statybos leidimo versija, ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Grangeras“ atsiliepime į pareiškėjo V. M. skundą su šiuo skundu nesutiko.

Atsiliepime paaiškino, kad pareiškėjas ginčo žemės sklypo nuomininku tapo 2009 m. rugsėjo 30 d. valstybinės žemės nuomos sutarties Nr. N01/2009-306 pagrindu. Ši sutartis Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruota 2009 m. lapkričio 6 d. Tuo tarpu projektavimo sąlygų sąvadas bendrovei išduotas 2008 m. rugpjūčio 7 d., o sutikimas dėl 2 butų gyvenamojo namo statybos iš žemės sklypo savininko gautas 2009 m. lapkričio 5 d. Tai reiškia, kad projektavimo sąlygų sąvadas bendrovei išduotas ir žemės sklypo savininko leidimas išduotas dar iki tol, kol pareiškėjas tapo teisėtu valstybinės žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), naudotoju. Remiasi CK 6.547 straipsnio 2 dalimi. Tikina, kad pareiškėjas negali reikšti pretenzijų ir kreiptis į teismą dėl veiksmų, kurie buvo atliekami laikotarpiu, kai jis nebuvo teisėtu žemės sklypo naudotoju. Remiasi ABTĮ 5 straipsnio 1 dalimi. Paaiškina, kad statinio projektas buvo parengtas nepažeidžiant projektavimų sąlygų sąvado reikalavimų. Statinio projektas taip pat neprieštarauja ir galiojančio detaliojo plano sprendiniams, todėl Vilniaus miesto savivaldybės administracija turėjo teisę išduoti statybos leidimą naujo statinio statybai. Pripažįsta, kad statybos leidime yra netiksliai suformuluota statybos rūšis, todėl bendrovė  inicijuos statybos leidimo pakeitimo procedūrą. Teigia, kad nepagrįsti pareiškėjo teiginiai, kad statinys yra nekilnojamoji kultūros paveldo vertybė, kadangi pareiškėjas nepateikė jokių tai patvirtinančių įrodymų.

UAB „Grangeras“ atsiliepime į pareiškėjų A. L. ir kt. skundą paaiškina, kad skundas yra tapatus V. M. skundui. Nurodo, kad skiriasi tik aplinkybės, susijusios su tuo, kada pareiškėjams tapo žinoma apie skundžiamus aktus. Mano, kad šis skundas atsirado tik dėl to, kad iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atsiliepimo bei pateiktų į bylą dokumentų paaiškėjo, kad V. M. apie skundžiamus aktus sužinojo anksčiau negu nurodyta jo skunde, todėl jo skundas gali būti paliktas nenagrinėtu. Nurodė, jog su pareiškėjų skundu nesutinka. Teigė, jog statytojas turėjo žemės sklypo savininko sutikimą planuojamoms statyboms, o V. M. žemės sklypo nuomininku tapo tik 2009 m. rugsėjo 30 d. valstybinės žemės sklypo nuomos sutarties pagrindu, ši sutartis įregistruota Nekilnojamojo turto registre tik 2009 m. lapkričio 6 d., t. y. jau po to kai bendrovės prašymas dėl statybos leidimo išdavimo buvo apsvarstytas Nuolatinėje statybos komisijoje. Kiti pareiškėjai iki šiol nėra sudarę žemės nuomos sutarčių, todėl negali būti laikomi teisėtais žemės sklypo naudotojais. Teisės aktuose nėra nustatytas reikalavimas gauti tokių asmenų sutikimą, kai prašoma išduoti projektavimo sąlygų sąvadą ir statybos leidimą. Teigė, kad statinio projektas buvo parengtas nepažeidžiant projektavimo sąlygų sąvado reikalavimų, projektas neprieštarauja galiojančiojo detaliojo plano sprendiniams. Pripažino, kad  statybos leidime yra netiksliai suformuluota statybos rūšis.  Projektavimo sąlygų sąvadas buvo išduotas naujai statybai. Mano, kad statybos leidime yra rašymo apsirikimas. Nesutiko, kad statinys priskirtinas prie ypatingų statinių, nes pareiškėjai nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad statinys, kuriam išduotas skundžiamas statybos leidimas, yra kultūros paveldo statinys, be to, nesutiko, kad pažeisti teisės akto, reglamentuojančio automobilių parkavimo vietų projektavimą, reikalavimai.

UAB „Grangeras“ atsiliepime į bendrą visų pareiškėjų patikslintą skundą palaikė pirmiau išsakytus argumentus.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus visuomenės sveikatos centras atsiliepime į skundą pažymėjo, jog techninį projektą vertino, remdamasis teisės aktais, reglamentuojančiais visuomenės sveikatos saugą, taip pat dalyvavimą teritorijų planavimo ir valstybinės statybos priežiūros procese.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos atsiliepime į skundą prašė ginčą spręsti teismo nuožiūra.

A. L. atsiliepime į V. M. skundą nurodė, kad padavė teismui savarankišką skundą, prašo bylas sujungti. Prašė visiškai tenkinti V. M. skundą.

UAB „FINIENS“ įtraukta teismo 2010 m. lapkričio 25 d. nutartimi trečiuoju suinteresuotu asmeniu, nes šiai bendrovei perėjo nuosavybės teisė į garažą.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. balandžio 14 d. sprendimu, be kita ko, pareiškėjų V. M., A. L., M. S., J. S., R. M., Sauliaus A. M., H. Š. skundą tenkino iš dalies ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos statybos leidimą Nr. GR/1105/09-0665, išduotą 2009 m. lapkričio 9 d. statiniui, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), statybos adresas (duomenys neskelbtini), kuriuo leistas dvibučio gyvenamojo namo rekonstravimas, panaikino bei įpareigojo Vilniaus miesto savivaldybės administraciją per 3 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos išduoti naują statybą leidžiantį dokumentą, o kitus pareiškėjų reikalavimus atmetė.

Dėl skundo padavimo terminų teismas nurodė, jog remiasi ABTĮ 2 straipsnio 14 dalimi ir 33 straipsnio 1 dalimi bei LVAT praktika, jog skundžiamas aktas laikomas asmeniui paskelbtu, kai šis sužinojo ar turėjo sužinoti, kas ir kada priėmė administracinį aktą, koks yra jo turinys (LVAT 2006 m. spalio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A7-301/2006, 2005 m. kovo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A7-100/2005 ir kt.). Pažymėjo, jog iš bylos duomenų matyti, kad sužinojimo apie skundžiamus dokumentus data laikytina 2010 m. vasario 3 d., kai pareiškėjo atstovas atsakovo patalpose buvo supažindintas su skundžiamais aktais, dėl to laikytini nepagrįstais visi argumentai, kad pareiškėjas V. M. praleido skundo padavimo teismui terminą. Pridūrė, jog kiti pareiškėjai termino skundui paduoti taip pat nepraleido, nes 2010 m. balandžio 26 d. teismas gavo A. L. prašymą įtraukti jį į bylą pareiškėju, kuriame jis nurodė, kad sužinojo apie skundžiamus aktus iš V. M. 2010 m. balandžio 17 d. Tuo tarpu kitų duomenų, kurie tiesiogiai patvirtintų, jog kiti pareiškėjai apie ginčijamus aktus sužinojo anksčiau, byloje nėra.

Dėl reikalavimo teisės teismas nurodė, jog nelaikytina, kad ginčydami aktus dėl procedūrinių pažeidimų pareiškėjai gina viešąjį interesą, o ne savo subjektines teises. Rėmėsi ABTĮ 5 straipsniu, 22 straipsnio 1 dalimi ir 88 straipsnio 2-4 punktais. Pažymėjo, jog savo teisių pažeidimą pareiškėjas V. M. sieja su tuo, kad tame pačiame sklype, kurio dalis išnuomota ir jam, trečiasis suinteresuotas asmuo gavo dokumentus vykdyti statybą, o dokumentų sprendiniai pažeidžia pareiškėjo teises (jo buto insoliacija, atstumas iki naujai statomo  pastato, automobilių laikymo vietos ir kt.), be to, šie sprendiniai patvirtinti individualiais aktais, kurie priimti pažeidžiant procedūras. Kiti pareiškėjai savo reikalavimo teisę grindžia tuo, kad jie nuosavybės teise valdo patalpas (butus) name (duomenys neskelbtini), kuris yra tame pačiame sklype kaip ir trečiojo suinteresuoto asmens statomas dvibutis namas (t. II, b. l. 146-174). Pareiškėjų butai yra name, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Šie pareiškėjai laiko save to paties žemės sklypo naudotojais. Būdami statinyje, kuris yra tame pačiame sklype, esančių butų savininkai, pareiškėjai, kaip ir V. M., įgyja teisę reikalauti, kad nauja statyba sklype nepažeistų jų teisėtų interesų, kuriuos gina Statybos įstatymas (6 straipsnis). Pridūrė, jog nekilnojamojo turto registre įregistruoto žemės sklypo (toliau – ir sklypas) (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) Vilniaus m. k.v., kuriame yra garažas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), gyvenamasis namas (daugiabutis) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) savininkais registruoti Lietuvos Respublika, nuomininkai UAB „Grangeras“, A. J., V. M., o jis suplanuotas vienu detaliuoju planu (Vilniaus miesto valdybos 1997 m. gruodžio 18 d. sprendimas Nr. 2091V „Dėl sklypų (duomenys neskelbtini) ir jų gretimybių detaliojo plano tvirtinimo“. Akcentavo, jog bet kokia statyba, jos teisėtumą patvirtinanti dokumentacija negali prieštarauti detaliojo plano sprendiniams ir šį atitikimą turi patikrinti Nuolatinė statybos komisija, kas reiškia, kad visi nekilnojamojo turto savininkai turi teisę reikalauti, jog nauja statyba būtų tinkamai įgyvendinti detaliojo plano sprendiniai. Tęsė, jog todėl nekilnojamojo turto savininkai gali ginčyti statybą leidžiančius dokumentus, tačiau tik tais pagrindais, kad yra pažeidžiamos jų teisės, kurias ginti įpareigoja Statybos įstatymas. Atmetė atsakovo paaiškinimą, kad Vilniaus apskrities viršininko 2007 m. rugsėjo 19 d. įsakymu Nr. 2.3-9761-(01-02-4) valstybinės žemės sklype nustatytos savarankiškai funkcionuojantiems pastatams eksploatuoti reikalingos dalys: gyvenamajam namui – 571 kv. m., garažui – 211 kv. m. ir kad ši aplinkybė patvirtina, kad pareiškėjai neturi reikalavimo teisės, nes sklypas padalintas, kadangi šiuo įsakymu žemės sklypas nėra padalintas, nurodytos dalys nėra įregistruotos Nekilnojamojo turto registre, duomenų, kad sklype būtų tarp naudotojų ar nuomininkų sudarytas susitarimas dėl naudojimosi tvarkos, nėra, o įsakymas iš esmės priimtas tenkinant UAB „Grangeras“ prašymą, turint tikslą išnuomoti  UAB „Grangeras“ 211 kv. m. sklypo dalį. Teigė, jog Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2003 m. gruodžio 16 d. įsakymu Nr. 01A-66-V-1291 suformavo (duomenys neskelbtini) vieną 782 kv. m. ploto žemės sklypą, o detaliajame plane, kuris patvirtintas Vilniaus miesto valdybos 1997 m. gruodžio 18 d. sprendimu Nr. 2091V, sklypas (duomenys neskelbtini) nurodomas kaip vienas sklypas, kurio paskirtis – gyvenamoji daugiaaukščių statinių teritorija. Tuo tarpu jokių duomenų, kad būtų nustatytos atidalintų sklypų ribos, nėra, todėl aplinkybė dėl 2007 m. rugsėjo 19 d. įsakymo nėra pagrindas teigti, kad UAB „Grangeras“ naudojasi visiškai atskiru sklypu, o tai, kad pareiškėjai nurodo procedūrinius pažeidimus, padarytus išduodant projektavimo sąlygų sąvadą ir statybos leidimą, taip pat nereiškia, kad šiais pažeidimais negalėjo būti pažeistos jų teisės ir įstatymų saugomi interesai. Akcentavo, jog pareiškėjų nurodomas procedūrinis pažeidimas, susijęs su dviem skirtingom statybos rūšimis – rekonstravimu ir nauja statyba, o tai, kad šios statybos rūšys iš esmės skiriasi, galima įsitikinti, susipažinus su Statybos įstatymo 2 straipsnyje esančiu sąvokų išaiškinimu. Teismo nuomone, yra skirtumas, ar sklype rekonstruojamas esamas pastatas – garažas, ar šis pastatas nugriaunamas ir jo vietoje statomas naujas statinys, todėl šis skirtumas gali turėti įtakos pareiškėjų interesams.

Dėl teismingumo teismas nurodė, jog šiuo atveju reikšminga tai, kad skundas teismui paduotas 2010 m. kovo 2 d. ir kad skundo padavimo momentu bei pradėjus bylą nagrinėti teisme statyba pagal ginčijamus dokumentus dar nebuvo pradėta. Rėmėsi naujos, nuo 2010 m. spalio 1 d. įsigaliojusios, Statybos įstatymo redakcijos 281 straipsniu ir konstatavo, kad pareiškėjai kreipėsi į administracinį teismą, ginčydami tik statybą leidžiantį dokumentą, statyba nebuvo pradėta, o jie nereikalavo pašalinti padarinius, todėl byla gali būti nagrinėjama administraciniame teisme.

Dėl projektavimo sąlygų sąvado, kurį išdavė Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2008 m. rugpjūčio 7 d., pažymėjo, jog remiasi Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (redakcija, galiojusi 2008 m. rugpjūčio 7 d.) 2 straipsnio 32 ir 33 dalyse įtvirtintomis sąlygomis.

Dėl prašymo neatitikimo išduotam dokumentui nurodė, jog UAB „Grangeras“ 2008 m. vasario 15 d. pateikė savivaldybės administracijai prašymą projektavimo sąlygų sąvadui gauti, kurio pradžioje pabraukta „nauja statyba“, brūkšnys nubrauktas ir pabraukta „rekonstravimas“. Tačiau prašyme jau nurodomi projektuojamo statinio bendrieji rodikliai – statinio bendrasis plotas 300 kv. m, nurodomi du aukštai su mansarda, kiti rodikliai, o grafoje „kiti reikalavimai“ nurodoma: „nauja statyba“. Konstatavo, jog prašymas, nors jame ir yra painiavos dėl to, ar jis paduotas dėl rekonstravimo ar naujos statybos, iš esmės atitinka išduotam projektavimo sąlygų sąvadui, nes jo turinys patvirtina, kad norima statyti naują pastatą, jame nurodyta ir tai, kad prašoma dėl naujos statybos.

Dėl UAB „Grangeras“ nuomojamo sklypo pažymėjo, jog neginčijama, kad UAB „Grangeras“ nuomoja žemės sklypą, kurio pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis – kita (ne žemės ir ne miškų ūkio veiklai), o šio sklypo paskirtis – gyvenamoji (trijų ir daugiau butų pastatai) – registre nurodyta tik prie Gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), t. y. taikoma tik gyvenamajam namui. Bendrai viso sklypo pagrindinė tikslinė naudojimo paskirti yra „kita“, kas reiškia pagal Žemės įstatymo 29 straipsnį, kad ši žemė gali būti gyvenamosios teritorijos, visuomeninės paskirties teritorijos ir t. t. Pažymėjo, jog šiuo atveju detaliajame plane ši teritorija nurodyta kaip gyvenamoji daugiaaukščių statinių teritorija, tačiau tai neriboja galimybės teritorijoje statyti ir dviejų ar trijų aukštų su mansarda pastatą. Pabrėžė, jog tokių draudimų teisės aktai nenustato, detalusis planas taip pat leidžia statyti tokį pastatą, o valstybinės žemės nuomos sutarties 3 punkte tik nurodyta, kokia pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis, naudojimo būdas ir pobūdis, tačiau tai nereiškia, kad UAB „Grangeras“ šia sutartimi nenumatyta galimybė griauti garažą ir statyti naują statinį. Akcentavo, jog statybos klausimus reglamentuoja Statybos įstatymas, Teritorijų planavimo įstatymas ir kiti teisės aktai, o ne žemės nuomos sutartis. Tuo tarpu esant žemės paskirčiai „kita“, esant teritorijos detaliojo plano sprendiniui, kad tai gyvenamųjų statinių teritorija, nauja statyba sklype yra nedraudžiama.

Dėl to, kad statinys turėjo būti pripažintas ypatingu, nes yra nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorijoje nurodė, jog pareiškėjų teiginiai, kad pastatas, kuriam išduoti ginčijami dokumentai, turėjo būti priskirtas prie ypatingų statinių, yra nepagrįsti. Šiuo aspektu pažymėjo, kad Projektavimo sąlygų sąvade yra dokumentai, kurie patvirtina, kad žemės sklypo nuomininko žemės naudojimo teisė apribota tuo, kad sklypas yra senamiestyje, detaliajame plane taip pat nurodyta, kad naujai statybai būtinos paminklotvarkos sąlygos, o tai, kad teritorija yra senamiestyje, patvirtina Bendrojo plano iki 2015 m. pagrindinio brėžinio ištrauka. Projektavimo sąlygų dalimi yra Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento išduoti Statinio architektūros ir statybos sklypo tvarkymo urbanistiniai reikalavimai 2008 m. rugpjūčio 7 d. Nr. AUR-459, kuriuose nurodyta vadovautis Vilniaus senamiesčio apsaugos reglamentu – kvartalo Nr. 94 tvarkymo ir naudojimo režimu nustatytais reikalavimais. Taigi sąvade numatyti reikalavimai, atsižvelgiant į tai, kad (duomenys neskelbtini) sklypas patenka į Vilniaus miesto senamiesčio bei Vilniaus senojo miesto vietos su priemiesčiu teritoriją, tačiau garažo pastatas nėra Kultūros vertybių registre registruota nekilnojamoji kultūros vertybė, todėl jo griovimui neturėjo būti taikomi reikalavimai, kurie taikomi ypatingiems statiniams, o tokie yra tie, kurie įtraukti į registrą, todėl pareiškėjų teiginiai, kad šiuo atveju turėjo būti taikomi reikalavimai, kurie taikomi ypatingiems statiniams, nėra pagrįsti, be to, vien garažo nugriovimu pareiškėjų teisės negalėjo būti pažeistos netgi ir tuo atveju, jeigu tai būtų kultūros paveldo objektas.

Dėl automobilių stovėjimo vietų nurodė, jog UAB „Grangeras“ negali būti įpareigotas suprojektuoti visiems sklype esantiems pastatams automobilių statymo aikšteles. Pažymėjo, jog pareiškėjai vadovaujasi Aplinkos ministerijos 1999 m. kovo 2 d. įsakymu Nr. 61 patvirtintu STR 2.06.01:1999 „Miestų, miestelių ir kaimų susisiekimo sistemos“ 10, 12 lentelėmis, o šiame techniniame reglamente nustatyta (reglamento 1.1.), kad šis reglamentas taikomas rengiant miestų, miestelių ir kaimų bendruosius ir detaliuosius bei specialiuosius planus (M1:2000 arba stambesnio mastelio). Taigi šis reglamentas netaikomas statinio projektui, o projektui taikomas STR 1.05.06:2005 „Statinio projektavimas“. Šio reglamento VI skyriuje reglamentuojamas automobilių aptarnavimo infrastruktūros planavimas detaliuosiuose planuose, kurio 1.2. punkte nustatyta, kad šis reglamento skyrius skirtas  lengvųjų automobilių statymo, saugojimo ir techninio aptarnavimo statinių poreikiui nustatyti ir jų išdėstymui planuoti (VI skyriaus 1.2. punktas). Pagal reglamentą STR 2.06.01:1999 „Miestų, miestelių ir kaimų susisiekimo sistemos“, senamiestyje automobilių stovėjimo vietų išdėstymo ypatumus nustato savivaldybių tarybos, kurios savo sprendimais teritorijų planavimo metu gali suskirstyti miestų ir miestelių teritorijas į zonas, nustatydamos jose automobilių stovėjimo vietų skaičiaus koeficientus, kurie numatyti reglamente (VI skyriaus 2.6 punktas, 2008 01 10 įsakymo Nr. D1-21 redakcija). Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2009 m. vasario 19 d. sprendimu Nr. I-856 „Dėl automobilių stovėjimo vietų skaičiaus nustatymo pagal zonas taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Taisyklių 2 punkte nustatytos Vilniaus miesto teritorijos zonos. Senamiesčio seniūnija priskirta I zonai. Šioje zonoje naujai statomiems statiniams taikomas koeficientas 1, kas reiškia, kad būtina laikytis minėtame STR numatytų rodiklių. STR 2.06.01:1999 numato minimalų stovėjimo vietų skaičių 10 lentelėje. Šioje lentelėje nustatyta, kad vienbučiams ir dvibučiams gyvenamiesiems pastatams minimalus stovėjimo vietų skaičius yra po 1 kiekvienam butui. Tačiau, jeigu daugiabučiuose namuose sklypo ribose įrengti garažai, gali būti mažinamas automobilių stovėjimo vietų skaičius šalia namų (STR 2.06.01:1999 VI skyriaus 2 punkto „Automobilių stovėjimo vietų poreikio nustatymas“ pastaba). Taip pat pažymėjo, jog, antra vertus, STR 1.05.06:2005 „Statinio projektavimas“ nustatyta, kad privalomųjų projekto rengimo dokumentų sudėtyje turi būti statybos sklypo tvarkymo aprašymas, kitų projektinių sprendinių aprašymas bei schemos, prijungimo prie inžinierinių tinklų bei susisiekimo komunikacijų pagrindinių sprendinių aprašymas su planu ir schema. Šio STR 8 priedo 7.1.4 punkte nustatyta, kad aiškinamajame rašte arba brėžiniuose nurodomi pagrindiniai techniniai rodikliai, tarp jų numatytas automobilių stovėjimo vietų skaičiaus nurodymas. Tačiau šiame reglamente nenustatytas reikalavimas konkrečiai suprojektuoti sklype atitinkamą automobilių stovėjimo vietų skaičių. Tuo tarpu ginčijamo projekto aiškinamajame rašte, kaip reikalauja STR „Statinio projektavimas“ skyriuje „Sklypo tvarkymas“ yra nurodyta, kad įrengiamos dvi automobilių stovėjimo vietos, todėl nėra pagrindo įpareigoti statytoją kartu su statinio projektu pateikti automobilių stovėjimo vietų išdėstymo planą ir, kad šis planas apimtų visų statinių automobilių stovėjimo vietas, nes reikalavimai keliami tik statomo pastato projektui.

Dėl užstatymo tankio norma nurodė, jog darytina išvada, kad nei užstatymo intensyvumas, nei užstatymo tankis, kurie nurodyti ginčo statybos leidime, nebuvo nuginčyti ir kad šie rodikliai atitinka teritorijų planavimo dokumentą. Dėstė, jog detaliojo plano brėžinyje teritorijoje (duomenys neskelbtini)numatyta, kad sklype galima projektuoti naujus mažaaukščius korpusus kieme, laikantis perimetrinio sklypo užstatymo principo. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2003 m. sausio 22 d. sprendimu Nr. 764  patvirtintas Vilniaus senamiesčio – kultūros paminklo – apsaugos specialusis planas ir jo sprendiniai. (duomenys neskelbtini) patenka į Vilniaus senamiesčio apsaugos reglamento (duomenys neskelbtini) kvartalą, kuriam numatytas sklypų užstatymo tankumas ne didesnis kaip 80 procentų. Pirmoje statybos leidimo versijoje nurodyta, kad užstatymo tankis yra 54 procentai, o užstatymo intensyvumas 1,60. Rėmėsi Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnyje pateikiamomis užstatymo intensyvumo ir užstatymo tankumo sąvokomis, taip pat Vilniaus miesto valdybos 2001 m. kovo 22 d. sprendimu Nr. 497V patvirtinta užstatytų Vilniaus teritorijų tankinimo metodikos  1 punktu. Pažymėjo, jog pagal šioje metodikoje esančias lenteles (1 ir 2) galima nustatyti, kad ginčo teritorijoje (gyvenamoji, polifunkcinėse miesto dalyse), kai maksimalus aukštų skaičius yra 5, maksimalus užstatymo tankis yra 60 procentų, o užstatymo intensyvumas 1,6. Detaliojo plano brėžinyje, kuriame nurodomas užstatymo tankis sklypui (duomenys neskelbtini),  nustatytas 80 procentų užstatymo tankis, tuo tarpu šiame plane (duomenys neskelbtini) sklypas yra nagrinėjamas tik kaip gretimybė ir jam užstatymo tankis nenumatytas. Tačiau tokiu atveju galima atsižvelgti į maksimalias leidžiamas tų dydžių ribas, kurios yra Metodikoje. Akcentavo, jog pareiškėjai nepateikė specialistų paskaičiavimų, kurie paneigtų statybos leidime nurodytus rodiklius, o nurodyti rodikliai neviršija Metodikoje nurodytų maksimalių dydžių, be to, jie skunduose nurodė tik vieną rodiklį 1,6, kurį vertina ir kaip užstatymo intensyvumą, ir kaip užstatymo tankį, nors tai yra skirtingi rodikliai ir, kaip numatyta minėtuose teisės aktuose, jie apskaičiuojami skirtingai. Taip pat pažymėjo, jog pareiškėjai, apskaičiuodami užstatymo intensyvumą, ėmė visų pastatų bendrus plotus (su rūsiais) ir gavo rodiklį 1,75, tačiau taip negali būti skaičiuojama, nes būtina skaičiuoti tik pastatų antžeminės dalies plotus.

Dėl apšvietimo normos, atstumo ir regėjimo kampo nurodė, jog kad STR 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai“ 192, 193 ir 213 punktai nebuvo pažeisti, todėl projektavimo sąlygų sąvadas dėl šios priežasties taip pat negali būti naikinamas. Rėmėsi Statybos įstatymo 6 straipsniu ir STR 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai“ 192, 193 ir 213 punktais bei pagal teismo nutartį atliktos ekspertizės aktu, kuriame ekspertė paaiškino, jog urbanizuotose teritorijose insoliacijos patalpų gyvenamosiose patalpose laikas turi būti ne trumpesnis kaip 2 val. Pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju pagal ginčijamą projektą statomo gyvenamojo namo V. M. buto insoliacija yra žymiai didesnė, nei leidžiama minimaliausia norma. Pagal minėtus reikalavimus, insoliacija skaičiuojama ne vien iš tos pusės, kurioje statomas namas, o būtina atsižvelgti į buto kambarių skaičių ir į tai, kad bent viename iš jų insoliacija būtų ne mažesnė kaip 2 val. Šiuo atveju iš abiejų pusių insoliacija yra didesnė nei 2 val., todėl nėra pagrindo teigti, kad projektu pažeistos V. M. teisės, kurias gina minėti teisės aktai. Pridūrė, jog remiantis tuo, kad insoliacija yra norminė, nėra pagrindo atsižvelgti į regėjimo kampą ir atstumą tarp pastatų, nes regėjimo kampas ir atstumas tarp pastatų būtų svarbus tuo atveju, jeigu apšvietimo normos neatitiktų reikalavimų.

Dėl sutikimų nurodė, jog remiasi Statybos įstatymo 20 straipsniu ir Statybos techniniais reglamentais STR 1.05.07:2002 „Statinio projektavimo sąlygų sąvadas“ bei STR 1.05.06:2005 „Statinio projektavimas“. Pažymėjo, jog šiuo atveju statytojas buvo pateikęs žemės sklypo nuomos teisę patvirtinančius dokumentus, o žemės sklype bendraturčių nėra, pastate bendraturčių nėra, sklypas nuomojamas iš valstybės. Taigi, teisės aktai, kurie reglamentavo projektavimo sąlygų sąvado išdavimą tuo metu, nereikalavo, kad sąvado dalimi būtų kitų žemės naudotojų sutikimas. Būtinas buvo tik dokumentas, kuris patvirtina naudojimosi sklypu teisėtumą, tačiau toks dokumentas buvo pateiktas, todėl pareiškėjų teiginiai dėl sąvado neatitikimo teisės aktams, nes jame nėra kitų naudotojų sutikimo, yra nepagrįsti. Pridūrė, jog Vilniaus apskrities viršininko administracija 2009 m. lapkričio 5 d. raštu „Dėl statinio griovimo ir naujo statinio statybos“ pasisakė, kad neprieštarauja, kad UAB „Grangeras“ nuomojamoje sklypo dalyje griautų nuosavybės teise valdomą statinį (garažą) bei jo vietoje statytų 2 butų gyvenamąjį namą, jeigu tokie griovimo bei statybos darbai neprieštaraus nustatytam teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimu, tam neprieštaraus kiti žemės sklypo naudotojai bei tai nepažeis trečiųjų asmenų interesų, be to, yra pateiktas 2009 m. sausio 28 d. kito žemės sklypo nuomininko A. J. sutikimas. Taip pat nurodė, jog dėl žemės savininko, šiuo atveju valstybės, sutikimo buvimo ar nebuvimo projektavimo sąlygų sąvado dokumentuose pareiškėjai neturi reikalavimo teisės, nes tai būtų viešojo intereso gynymas. Pabrėžė, jog šiuo atveju svarbu buvo pateikti tik žemės naudojimo teisėtumą įrodantį dokumentą, o toks dokumentas buvo pateiktas, jis sąvado turinyje nurodytas punktuose 2.4., 2.5., 2.6. Pažymėjo ir tai, kad kitų žemės naudotojų žemės sklypo naudojimas niekaip neįformintas, o teisės aktai reikalauja gauti žemės sklypo bendraturčių sutikimą, todėl nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjų teisės buvo pažeistos tuo, kad nebuvo gauti jų sutikimai projektuojant pastatą ir rengiant projektavimo sąlygų sąvadą.

Dėl Vilniaus m. savivaldybės administracijos 2009 m. lapkričio 9 d. išduoto statybos leidimo Nr. GR/1105/09-0665 nurodė, jog pirmojoje statybos leidimo versijoje nurodyta statybos rūšis yra rekonstravimas, o antrojoje versijoje – nauja statyba. Pažymėjo, jog šiam ginčui reikšminga aplinkybė yra ir tai, kad 2009 m. lapkričio 4-5 d. Vilniaus miesto savivaldybės Nuolatinės statybos komisijos protokole Nr. 1-44-53, kurį pasirašė komisijos nariai, nurodyta statinio paskirtis, pavadinimas, adresas, ar ypatingas, statybos rūšis. Nurodyta taip: Dvibutis gyvenamasis namas (7.2), (duomenys neskelbtini), (kad. Nr. (duomenys neskelbtini)), neypatingas, rekonstravimas. Po šiuo įrašu pasirašė Nuolatinės statybos komisijos nariai, kas reiškia, kad jų sprendimas yra išduoti statybos leidimą pastato rekonstravimui. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentas 2010 m. gruodžio 20 d. raštu Nr. A51-27663(2.5.1.15-MP6) pateikė teismui ir naują Vilniaus miesto savivaldybės Nuolatinės statybos komisijos 2009 m. lapkričio 4-5 d. protokolo Nr. 1-44-53 versiją. Dokumentas akivaizdžiai taisytas, nes ir kopijoje matyti, kad protokole buvęs žodis „rekonstravimas“ užklijuotas ar uždažytas ir ant viršaus, kitu šriftu užrašyta „Nauja statyba“. Akcentavo, jog pareiškėjai nors ir ginčija tokio taisymo teisėtumą, tačiau naujai išduotos statybos leidimo versijos neginčija, todėl teismas vertins tik pirmosios versijos teisėtumą. Teismas rėmėsi Statybos įstatymo 23 straipsniu ir Aplinkos ministro 2002 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. 218 patvirtinto statybos techninis reglamento STR 1.07.01:2002 „Statybos leidimas“ 15 ir 16 punktais. Pažymėjo, jog iš teisės aktų nuostatų seka, kad Nuolatinės statybos komisijos sprendimas ir išduotas statybos leidimas turi sutapti, o Nuolatinės statybos komisijos sprendimas yra pagrindinis ir svarbiausias dokumentas, kurio pagrindu išduodamas statybos leidimas. K. N. statybos komisijos sprendimai gali būti skundžiami administraciniam teismui, ši komisija laikytina viešojo administravimo subjektu, taigi galioja Viešojo administravimo įstatymo nuostatos. Atkreipė dėmesį į tai, kad Nuolatinės komisijos protokolas (taip pat ir statybos leidimas) buvo taisomi bylos nagrinėjimo teisme metu. Ginčo dalyku taip pat buvo ir neatitikimas tarp statybos rūšių, nurodytų statybos leidime ir kituose dokumentuose. Rėmėsi Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 4 dalimi ir konstatavo, jog 2010 m. balandžio 12 d. savivaldybės administracijoje gautas UAB „Grangeras“ prašymas negalėjo būti nagrinėjamas, jo nagrinėjimo administracinė procedūra turėjo būti sustabdyta. Taip pat pažymėjo, jog atsižvelgiant į Viešojo administravimo įstatymo 35 straipsnio nuostatas, pripažinus, kad įvyko techninė klaida, šiuo atveju tokiu būdu klaida negalėjo būti taisoma, nes Nuolatinė statybos komisija buvo priėmusi protokolinį sprendimą išduoti statybos leidimą būtent rekonstravimui, visi komisijos nariai turėjo matyti, ką pasirašo. Padarė išvadą, kad dėl klaidos taisymo turėjo būti priimtas sprendimas, tačiau šiuo atveju nurodytų statybos rūšių įrašymas nelaikytinas technine klaida. Teismas padarė išvadą, kad Nuolatinės komisijos sprendimas yra pirmajame teismui pateiktame protokole, kur pritarta rekonstravimui. Rėmėsi Statybos įstatymo 2 straipsnyje pateikiamu statinio rekonstravimo apibrėžimu. Pažymėjo, jog šiuo atveju šalys sutinka, kad priestato dydis pagal šį straipsnį viršytas, be to, pareiškėjai nurodo, kad garažas buvo nugriautas, o šią aplinkybę patvirtina ir eksperto pateiktos naujo statinio nuotraukos. Nors nauja statybos leidimo versija neginčijama, tačiau padarius naują statybos leidimo versiją, vis tiek lieka galioti pirmasis išduotas statybos leidimas, nes jis nebuvo anuliuotas, jo pakeitimas nėra tinkamai įformintas. Teismas rėmėsi LVAT 2008 m. gruodžio 11 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A442-1709/2008 ir pažymėjo, jog ginčijamo dokumento neatitikimas Statybos įstatymo ir statybos techninio reglamento reikalavimams, jo neatitikimas projektavimo sąlygų sąvade numatytai statybos rūšiai, pažeidžia pareiškėjų teises, nes leidus statinio rekonstravimą, iš esmės buvo patvirtintas naują statybą leidžiantis dokumentas, kai tuo tarpu šios dvi statybos rūšys yra iš esmės skirtingos. Teismas taip pat vadovavosi Statybos įstatymo 281 straipsniu ir nurodė, jog tai, kaip gali būti ištaisomi procedūriniai pažeidimai, savivaldybės administracija privalo  spręsti pati, vadovaudamasi naujos redakcijos Statybos įstatymu ir reglamentu STR 1.07.01:2010.

III.

              Pareiškėjai, nesutikdami su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 14 d. sprendimu, 2011 m. gegužės 9 d. pateikė apeliacinį skundą (t. IV, b. l. 155 – 161), kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti: 1) panaikinti sprendimo dalį dėl įpareigojimo išduoti naują statybą leidžiantį dokumentą; 2) tenkinti reikalavimą panaikinti atsakovo išduotą 2008 m. rugpjūčio 7 d. Projektavimo sąlygų sąvadą; 3) išspręsti neteisėto statybos leidimo pagrindu pastatyto statinio griovimo klausimą bei priteisti jų naudai visas bylinėjimosi išlaidas.

              Apeliacinį skundą grindžia šiais pagrindiniais motyvais:

              1. Statybos leidimas naujai statybai negali būti išduodamas dėl žemės sklypo savininko sutikimo nebuvimo. Pažymi, jog teismas dėl tokio savininko sutikimo visiškai nepasisakė. Nurodo, jog žemės sklypas adresu (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai. Statybos leidimo išdavimo metu galiojusi Statybos įstatymo 23 straipsnio 6 dalies 2 punkto redakcija ir Aplinkos ministerijos 2002 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. 218 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2002 „Statybos leidimas“ 15.2 punktas nustatė, kad statybos leidimui gauti statytojas privalo pateikti žemės sklypo savininko sutikimą. Projektavimo sąlygų sąvado byloje yra vienintelis 2009 m. lapkričio 5 d. išduotas sutikimas, kad trečiasis suinteresuotas asmuo griautų jam nuosavybės teise priklausantį garažą bei vietoje jo statytų 2 butų gyvenamąjį namą, jeigu tam neprieštaraus kiti žemės sklypo naudotojai. Jokių kitų sutikimų dėl naujos statybos nėra. Remiantis minėto dokumento formuluote bei suformuota teismų praktika (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio mėn. 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1709-08, LVAT 2008 m. gruodžio mėn. 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1709-08), toks apskrities sutikimas laikomas sąlyginiu ir negaliojančiu be žemės sklypo naudotojų sutikimų. Apeliantai yra žemės sklype esančio daugiabučio pastato patalpų savininkai, todėl turi teisę į žemės sklypo nuomą, faktiškai naudojasi žemės sklypu ir yra teisėtai laikytini žemės sklypo faktiniais ir teisiniais naudotojais. Apeliantas V. M. jau Statybos leidimo rekonstrukcijai išdavimo metu buvo sudaręs su Lietuvos Respublika žemės sklypo dalies nuomos sutartį ir nuomos teisė buvo įregistruota nekilnojamojo turto registre. Statybos leidimo išdavimo metu Pareiškėjai, būdami žemės sklypo naudotojais, nebuvo išdavę trečiajam suinteresuotam asmeniui jokių sutikimų, todėl buvo neįvykdyta 2009 m. lapkričio 5 d. Vilniaus apskrities viršininko administracijos sutikimo sąlyga dėl kitų žemės sklypo naudotojų ir sutikimas nebuvo galiojantis. Aplinkybė, kad pareiškėjai yra žemės sklype esančio nekilnojamojo turto savininkai, yra nurodyta viešame nekilnojamojo turto registre, todėl tiek atsakovas, tiek ir trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Grangeras“ turėjo galimybę sužinoti, kas yra žemės sklypo naudotojai ir kreiptis dėl jų sutikimo, kaip nurodyta žemės sklypo savininko sutikime.

              2. Statybos leidimas naujai statybai negali būti išduodamas, nes juo leidžiama statyba pažeidžia teritorijų planavimo dokumentuose leidžiamą užstatymo intensyvumą. Pažymi, jog skundžiamame sprendime teisingai konstatuota, kad žemės sklypui nustatytas maksimalus užstatymo intensyvumas 1,6, tačiau teismas visiškai nepasisakė dėl Statybos leidimo prieštaravimo leistinai užstatymo intensyvumo normai. Nurodo, jog žemės sklypo adresu (duomenys neskelbtini) plotas 782 kv. m. Atsižvelgiant į užstatymo intensyvumą, žemės sklype leistina bendra visų pastatų antžeminių dalių plotų suma negali viršyti 782 x 1,6 = 1251,2 kv.m. Daugiabučio gyvenamojo namo antžeminės dalies bendras plotas (visas plotas minus rūsio plotas) sudaro 992,95 kv.m., o Statybos leidimu leisto statyti dvibučio antžeminės dalies bendras plotas (visas plotas minus rūsio plotas) sudaro 263,07 kv.m. Pastačius dvibutį, bendras sklype esančių pastatų antžeminių dalių plotas sudarys 1256,02 kv.m., t.y. beveik 5 kvadratiniais metrais viršys užstatymo intensyvumo reikalavimų leidžiamą maksimumą. Skundžiamame Sprendime taip pat nurodyta, kad Statybos leidimu leistos statybos pasekmėje užstatymo intensyvumas sudarys 1,606, t. y. viršys leidžiamą 1,6 normą, todėl teismo išvada apie atitikimą normai yra nepagrįsta.

              3. Statybos leidimas išduotas neteisėtai, nes leista statyba pažeidžia trečiųjų asmenų pagrįstų interesų apsaugos principus insoliacijos, atstumo ir regėjimo kampo aspektais, o teismas šiuos pareiškėjų argumentus atmetė nepagrįstai. Pažymi, jog insoliacijos klausimai yra išnagrinėti teismo paskirtos ekspertizės akte. Pateikia trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Grangeras“ projektą rengusių UAB „Senojo miesto architektai“ ir ekspertės apskaičiuotos buto Nr. 1 insoliacijos palyginimo lentelę. Nurodo, jog trečiųjų suinteresuotų asmenų pagrįstų interesų apsaugos principus nustato Aplinkos ministerijos 2003 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 705 patvirtintas statybos techninis reglamentas STR 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai“, o teismas šį teisės aktą aiškino netinkamai. Remiasi Reglamento 173, 174 ir 175, 213 punktais. Nurodo, jog pareiškėjo V. M. bute Nr. 1 yra 3 kambariai, vadinasi bent viename kambaryje pagal Reglamentą turi būti bendra arba nepertraukiama insoliacija ne trumpesnė kaip 2,5 val., o nepertraukiama insoliacija iš rytų pusės iki dvibučio statybos viršijo 2,5 val., todėl, remiantis minėtais Reglamento 173, 174 ir 175 punktais negalėjo būti sumažinta žemiau 2,5 val. ribos. Priduria, jog UAB „Senojo miesto architektai“ savo skaičiavimuose nurodė, kad buto Nr. 1 insoliacija iš vakarų pusės viršija 2,5 val., todėl atitinka reikalavimus, tačiau ekspertė tai paneigė nustačiusi insoliacijos iš vakarų pusės trukmę 2:15 val., o tokiu būdu buvo paneigtas Projektavimo sąlygų sąvado ir Statybos leidimo atitikimas trečiųjų asmenų interesus apsaugančioms teisės normoms. Pažymi ir tai, kad teismas skundžiamame sprendime nepagrįstai susiejo reglamento 193 ir 213 punktų taikymą, tuo nepagrįstai atmesdamas argumentus dėl atstumo ir regėjimo kampo. Nurodo, jog 193 punkto nuostatos nurodo, kad 193.1 ir 193.2 punktų reikalavimų atitikimas reiškia ne 213 punkto, o 192.2 punkto reikalavimų įvykdymą, t. y. jeigu įvykdomos 193.1 ir 193.2 punktų sąlygos, naujai statomas statinys nepažeidžia trečiųjų asmenų natūralaus patalpų apšvietimo reikalavimų, tuo tarpu 213 punktas reguliuoja ne natūralų (dienos šviesos) patalpų apšvietimą, o insoliaciją, t. y. patalpų apšvietimą tiesioginiais saulės spinduliais. Akcentuoja, jog atsižvelgiant į tai, kad 193 ir 213 punktai reguliuoja savarankiškas ir atskiras sritis, privalo būti įvykdyti jų abiejų reikalavimai, tačiau teismas pareiškėjų argumentų šioje dalyje nepagrįstai nenagrinėjo. Pažymi, jog net ir be ekspertizės matyti, kad Reglamento 193 punkto reikalavimai buvo pažeisti, nes aiškinamajame rašte nurodyta, kad statinio aukštis nuo žemės paviršiaus 12,27 - 12,30 m., tuo tarpu atstumas tarp pareiškėjo V. M. buto langų ir pagal ginčijamą Statybos leidimą statomo pastato nesiekia 10 m (minėta aplinkybė akivaizdi iš žemės sklypo planų, sudarytų pagal mastelį), o iš Apelianto V. M. buto langų liekantis regėjimo kampas akivaizdžiai gerokai mažesnis už 60°. Priduria, jog regėjimo kampą netiesiogiai parodo ir ekspertizės išvada, kurioje nurodyta, kad per vieną valandą saulė nukeliauja 15° laipsnių kampą, vadinasi 60° regėjimo kampą atitiktų 4 valandų insoliacija, tuo tarpu insoliacijos laikas iš rytų pusės (nuo statomo dvibučio) vos viršija 2 valandas.

4. Teismas sprendimu nepagrįstai atmetė reikalavimą panaikinti Projektavimo sąlygų sąvadą dėl žemės sklypo savininko sutikimo nebuvimo. Pažymi, jog tokia teismo išvada prieštarauja Statybos įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 2 punktui ir Aplinkos ministerijos 2002 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. 215 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.05.07:2002 „Statinio projektavimo sąlygų sąvadas“ 10.2 punktui bei CK 6.550 straipsnio 1 dalies 6 punktui. Nurodo, jog teismas šį pareiškėjų reikalavimą atmetė taip pat nepagrįstai atmetė dėl teritorijų planavimo dokumentuose leidžiamo užstatymo intensyvumo pažeidimo bei dėl trečiųjų asmenų pagrįstų interesų apsaugos principų insoliacijos, atstumo ir regėjimo kampo aspektais pažeidimo. Priduria ir tai, kad teismas nepagrįstai atmetė pareiškėjų argumentą, jog išduodant Projektavimo sąlygų sąvadą pažeisti procedūriniai reikalavimai. Teigia, jog 2008 m. vasario 13 d. trečiojo suinteresuoto asmens prašyme Projektavimo sąlygų sąvadui gauti nurodyta, kad prašoma statybos rūšis – rekonstravimas (tai konstatuota ir skundžiamame Sprendime), tuo tarpu skundžiamas Projektavimo sąlygų sąvadas išduotas, nurodant statybų rūšį – nauja statyba. Pažymi, jog tiek Statybos įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 2 punktas, tiek ir STR „Statinio projektavimo sąlygų sąvadas“ 10 punktas prašymą dėl projektavimo sąlygų sąvado išdavimo nustato kaip privalomą išdavimo dokumentą. Pabrėžia, jog trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Grangeras“ nebuvo pateikęs kito prašymo, išduoti projektavimo sąlygų sąvadą naujai statybai, todėl naujai statybai išduotas skundžiamas Projektavimo sąlygų sąvadas neatitinka trečiojo asmens pateikto prašymo bei aukščiau minėtų teisės aktų reikalavimų ir yra neteisėtas.

5. Teismas nepagrįstai nepriteisė pareiškėjui V. M. ekspertizės išlaidų. Nurodo, jog nesutinka su teismo išvada, jog ekspertizė buvo atlikta tik dėl atmesto reikalavimo panaikinti Projektavimo sąlygų sąvadą. Teigia, jog tiek pradiniame pareiškėjų skunde, tiek patikslintame skunde nurodyta, kad dėl insoliacijos reikalavimo pažeidimo yra neteisėti individualūs teisės aktai, kuriais leisti statybos darbai, t. y. ir Projektavimo sąlygų sąvadas ir Statybos leidimas. Vadinasi, pareiškėjas V. M. ekspertizę prašė atlikti siekdamas įrodyti abiejų ginčytų individualių teisės aktų neteisėtumą. Pažymi, kad Statybos leidimo išdavimo metu privalomai tikrinamas ir Statybos leidimu patvirtinamas projekto atitikimas visiems statybos klausimus reguliuojantiems teisės aktams, įskaitant ir šiame skunde aukščiau aptartas nuostatas dėl insoliacijos: net ir šiame apeliaciniame skunde dėl insoliacijos reikalavimų pažeidimo prašoma panaikinti tiek Projektavimo sąlygų sąvadą, tiek ir Statybos leidimą.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija apeliaciniu skunde (t. IV, b. l. 147 – 151) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 28 d. sprendimo dalį, kurioje panaikintas 2009 m. lapkričio 9 d. Statybos leidimas ir atsakovas įpareigotas per 3 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos išduoti naują statybą leidžiantį dokumentą, panaikinti.

Apeliacinį skundą atsakovas grindžia šiais motyvais:

1. Pirmos instancijos teismas neatsižvelgė į tai, jog pareiškėjų nurodomi statybos leidimo įforminimo trūkumai pareiškėjų teisių ir teisėtų interesų neįtakoja ir jų nepažeidžia, o iš esmės išreiškia viešojo intereso gynimą. Pažymi, jog pareiškėjai neturi reikalavimo teisės ginčyti atliktos klaidų ištaisymo procedūros. Pareiškėjų reiškiamas reikalavimas turi viešojo intereso gynimo elementų, tačiau ABTĮ nesuteikia teisės pareiškėjams ginti viešojo intereso. Mano, kad pirmos instancijos teismas nukrypo nuo ABTĮ 5 straipsnio taikymo, nes išskirtinai privačių asmenų iniciatyva nagrinėjo bylą ir priėmė sprendimą dėl statybos leidimo panaikinimo, nors pareiškėjų skundo ir teismo sprendimo motyvai išreiškia viešojo intereso gynimą.

2. Pirmos instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, todėl padarė nepagrįstą išvadą dėl to, jog statybos leidime neteisingos statybos rūšies nurodymas nėra techninė klaida bei dėl to, jog ši klaida negalėjo būti taisoma. Pažymi, kad Statybos leidime nurodomi statinio techniniai rodikliai bei statinio projektas patvirtina, jog statyba yra priskiriama naujos statybos rūšiai, o statybos rūšį apsprendžia statinio projekto sprendiniai. Statybos darbai taip pat vykdomi pagal statinio projektą. Teismas sprendime pripažino, kad prašyme dėl projektavimo sąlygų sąvado buvo prašoma naujos statybos. Statybos leidime buvo nurodyta neteisinga statybos rūšis – rekonstravimas. Teigia, jog akivaizdu, kad esantis neatitikimas tarp statybos leidime nurodomų rodiklių, statinio projekto ir statybos leidime nurodomos statybos rūšies atsirado dėl techninės klaidos. Pažymi ir tai, jog pareiškėjai byloje neginčija aplinkybės, jog pagal statinio projektą numatomi statybos darbai atitinka naujos statybos sąvoką, tačiau yra iškėlę ginčą dėl to, ar galėjo ir kokiu būdu galėjo būti taisoma klaidingai nurodyta statybos rūšis. Nurodo, jog UAB „Grangeras“ 2010 m. balandžio 9 d. raštu kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentą, prašydama dėl techninės klaidos perrašyti statybos leidimą, nes statybos rūšis yra „nauja statyba“. Klaidos ištaisymas buvo atliktas 2010 m. gegužės 7 d. išdavus statybos leidimo versiją Nr. 1., taigi naujoje statybos leidimo versijoje jokie kiti rodikliai keisti nebuvo, tik nurodyta statybos rūšis – nauja statyba.

3. Pirmos instancijos teismas neatsižvelgė į atsiliepime į skundą nurodytas reikšmingas aplinkybes, kurios patvirtina, jog abi statybų rūšys – tiek rekonstravimas, tiek nauja statyba – yra reglamentuojamos vienodai, joms abiems įgyvendinti taikomi vienodi teisiniai mechanizmai. Iš statybos rūšies pataisymo jokios naudos ar palankesnio teisinio režimo nei statytojas, nei Savivaldybė neturėjo ir neturės. Kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų statybos leidime statybos rūšies pataisymas neįtakoja. Remiasi Statybos įstatymo 23 straipsnio 1 dalimi ir teigia, jog statinio rekonstravimas ir nauja statyba yra artimos statybos rūšys, kurių įteisinimui taikomos tokios pat teisinės procedūros. Pažymi, jog pareiškėjų skunde keliama abejonė, kad prisidengiant klaidos taisymu gali būti keičiami kiti rodikliai yra nepagrįsta ir hipotetinio pobūdžio. Priduria, jog galimybę keisti statinio projekto sprendinius neišduodant naujo statybos leidimo numato ir STR „Statybos leidimas“ 29.2 punktas, o nagrinėjamu atveju tebuvo ištaisyta techninė klaida.

4. Teismo sprendime klaidos ištaisymo procedūros vertinimas nėra nuoseklus, nes iš vienos pusės teismas pasisako, kad tokia klaida galėjo būti taisoma tik teismo, o vėliau pasisako apie klaidos ištaisymo klausimo svarstymą Nuolatinėje statybos komisijoje. Mano, jog dėl teismo sprendime pateikto nevienareikšmiško klaidų taisymo procedūros vertinimo yra neaišku, kokiu būdu Vilniaus miesto savivaldybės administracija galėtų įvykdyti teismo sprendimą, t. y. ar pakankamas tik procedūrinių pažeidimų pataisymas, ar visas statybos leidimas turės būti išduodamas atsižvelgiant į naujus Statybos įstatymo pakeitimus. Pažymi, kad nuo 2010 m. spalio 1 d. įsigaliojus Statybos įstatymo pakeitimams įstatyme nėra numatomas projektavimo sąlygų sąvado išdavimas, nereglamentuota Nuolatinės statybos komisijos veikla. Teigia, jog tokiu būdu teismas pažeidė Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 35 straipsnį, be to, teismo išvada, jog statybos rūšių įrašymas nelaikytinas technine klaida neatitinka ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamas praktikos (remiasi LVAT 2010 m. lapkričio 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A63-610/2010).

5. Nesutinka su teismo išvada, jog 2010 m. balandžio 12 d. savivaldybės administracijoje gautas UAB „Grangeras“ prašymas negalėjo būti nagrinėjamas, o jo nagrinėjimo procedūra turėjo būti sustabdyta, kurią teismas padarė remdamasis Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 4 dalimi. Teigia, jog minėtas straipsnis nustato teisminės procedūros pirmenybę prieš administracinę procedūrą tais atvejais, kai abiejose procedūrose yra nagrinėjama tie patys klausimai, o šiuo atveju nagrinėjamos bylos dalykas ir pagrindas nesutapo su administracinės procedūros eigoje nagrinėjamu prašymu – teisme buvo sprendžiamas statybos leidimo panaikinimo klausimas, o administracinėje klaidų ištaisymo procedūroje ištaisyta statybos leidimo rūšis. Mano, kad administracine tvarka klaidų taisymas būtų negalimas tuo atveju, jeigu dėl klaidų taisymo procedūra būtų vykdoma teisme.

6. Teismas nepagrįstai pasisakė, jog Nuolatinės statybos komisijos sprendimai gali būti skundžiami administraciniam teismui, todėl ši komisija laikytina viešojo administravimo subjektu. Teigia, jog Nuolatinė statybų komisija nedalyvavo teisme nei atsakovu, nei trečiuoju suinteresuotu asmeniu, tačiau teismo sprendimas ją įtakoja. Pabrėžia, jog pagal teismo sprendimą Vilniaus miesto savivaldybės administracijos galimybė įvykdyti teismo sprendimą (išduoti naują statybą leidžiantį dokumentą) priklauso nuo Nuolatinės statybų komisijos veiksmų, o tokiu būdu Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas yra sąlyginis.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Grangeras“ apeliaciniu skundu (t. IV, b. l. 140 – 142) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 14 d. sprendimą pakeisti:  panaikinti sprendimo dalį, kuria pareiškėjų skundas buvo patenkintas ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – pareiškėjų reikalavimą dėl 2009 m. lapkričio 9 d. išduoto Statybos leidimo panaikinimo atmesti.

Apeliaciniame skunde nurodo, jog teismas netinkamai pritaikė Viešojo administravimo įstatymo nuostatas – 23 straipsnio 4 dalį ir 35 straipsnį. Teigia, jog nors Statybos leidime buvo nurodyta statybos rūšis – rekonstravimas, tačiau iš projektavimo sąlygų sąvado bei parengtos statinio projektinė dokumentacijos, kuri buvo pateikta Nuolatinei statybos komisijai, svarsčiusiai statybos leidimo išdavimo klausimą, matosi, kad iš esmės UAB „Grangeras“ siekė gauti statybą leidžiantį dokumentą naujai statybai. Pažymi, jog Nuolatinė statybos komisija privalo patikrinti ir nustatyti, ar statinio projektas atitinka teritorijų planavimo dokumentuose nustatytus statybos sklypo tvarkymo reikalavimus (reglamentą), projektavimo sąlygų sąvado reikalavimus ir teisės aktus. Nurodo, jog nei ši komisija, nei teismas nenustatė, kad statinio projektinė dokumentacija prieštarautų nurodytiems reikalavimams. Nurodo, jog klaidos ištaisymas Statybos leidime buvo atliktas pagal Viešojo administravimo įstatymo 35 straipsnio nuostatas, o nagrinėjamu atveju Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 4 dalis, priešingai negu nurodė teismas, neturėjo būti taikoma, nes ši įstatymo nuostata taikoma tik tuo atveju, kai abiejose procedūrose administracinėje ir teisminėje yra nagrinėjami tie patys klausimai. Pažymi ir tai, kad teismas neįvertino to, jog statinio rekonstravimas ir nauja statyba yra artimos statybos rūšys, kurių įteisinimui taikomos tokios pačios procedūros bei to, kad pagal 2002 m. balandžio 30 d. STR „Statybos leidimas“ 29.2 punktą buvo galima keisti statinio projekto sprendinius neišduodant naujo statybos leidimo. Mano, jog atmetus pareiškėjų reikalavimus dėl projektavimo sąlygų sąvado išdavimo bei nenustačius, kad projektinė dokumentacija bei jos pagrindu išduotas statybos leidimas prieštarauja teisės aktų reikalavimams, teismas iš viso nebeturėjo svarstyti pareiškėjų reikalavimų, susijusių su techninės klaidos taisymu, nes toks pareiškėjų keliamas reikalavimas turi viešojo intereso gynimo elementų.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Finiens“ apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 14 d. sprendimo dalį, kuria buvo patenkintas pareiškėjų skundas, panaikinti ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – pareiškėjų reikalavimą dėl 2009 m. lapkričio 9 d. išduoto Statybos leidimo panaikinimo atmesti. Apeliacinį skundą iš esmės grindžia tapačiais argumentais, kaip ir trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Grangeras“.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Emilė“ prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 14 d. sprendimo dalį, kuria buvo patenkintas pareiškėjų skundas, panaikinti ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – pareiškėjų reikalavimą dėl 2009 m. lapkričio 9 d. išduoto Statybos leidimo panaikinimo atmesti. Nurodė, kad yra sąžiningas turto įgijėjas. Pareiškėjai kreipėsi į teismą praleidę skundo padavimo terminą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos atsiliepimu į trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Grangeras“ ir atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą (t. IV, b. l. 172 – 173) prašo teismo dėl apeliacinių skundų tenkinimo spręsti savo nuožiūra. Atsiliepimu į pareiškėjų apeliacinį skundą (t. IV, b. l. 175 – 176) Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos taip pat dėl šio apeliacinio skundo prašo teismo spręsti savo nuožiūra.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus visuomenės sveikatos centras atsiliepimu (t. IV, b. l. 174) prašo teismo bylą nagrinėti savo nuožiūra.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Grangeras“ atsiliepimu į pareiškėjų apeliacinį skundą (t. IV, b. l. 180 – 182) prašo pareiškėjų apeliacinį skundą atmesti.

              Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Apeliaciniai skundai atmestini.

Nagrinėjamoje byloje yra ginčijamas statybą leidžiantis dokumentas žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Šiame 0.0782 ha ploto sklype buvo įregistruoti du pastatai – garažas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis – garažų) ir gyvenamasis namas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis – gyvenamoji (trijų ir daugiau butų pastatas)), kuriame yra suformuoti 8 atskiri nekilnojamieji daiktai – gyvenamosios paskirties patalpos ir 3 atskiri nekilnojamieji daiktai – negyvenamosios paskirties patalpos.

Pareiškėjai yra butų minėtame gyvenamajame name savininkai.

Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2012 m. rugpjūčio 29 d. išrašas patvirtina, kad žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), garažas nuo 2011 m. liepos 22 d. yra išregistruotas, ir nuo minėtos datos sklype yra įregistruotas pastatas – dvibutis gyvenamasis namas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis – gyvenamoji (dviejų butų pastatas), adresas (duomenys neskelbtini)), suformuotas ir įregistruotas kaip naujas daiktas.

Nekilnojamojo turto registre nuo 2003 m. liepos 29 d. buvo įregistruota UAB „Grangeras“ nuosavybės teisė į garažą, kurio rekonstrukciją, vėliau –  naują statybą, leidžiantis dokumentas yra ginčijamas šioje byloje. Nekilnojamojo turto registre 2010 m. rugsėjo 8 d. - 2011 m. liepos 21 d. buvo įregistruota UAB „Finiens“ nuosavybės teisė į garažą. 2011 m. liepos 21 d. - 2011 m. rugsėjo 27 d. buvo įregistruota UAB „Finiens“ nuosavybės teisė į dvibutį gyvenamąjį namą kaip į nebaigtą statinį (Statybos inspekcijos tarnybos 2011 m. balandžio 12 d. pažymos pagrindu), nuo 2011 m. rugsėjo 28 d. – kaip į baigtą statinį, 2011 m. rugsėjo 14 d. pateikus deklaraciją apie statybos užbaigimą. 2011 m. spalio 5 d. UAB „Finiens“ pardavė dvibutį gyvenamąjį namą UAB „Emilė“, kuri 2011 m. rugsėjo 15 d. išnuomojo namą L. M..

Žemės sklypas nuosavybės teise įregistruotas Lietuvos Respublikos vardu.

Nekilnojamojo turto registre yra įrašai dėl žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), sudarytų valstybinės žemės nuomos sutarčių: 2004 m. rugsėjo 16 d. su A. J. sudaryta sutartis dėl 0.0046 ha ploto (įrašas galioja nuo 2006 m. gruodžio 28 d., terminas nuo 2004 m. rugsėjo 16 d. iki 2040 m. rugsėjo 15 d.), 2007 m. spalio 22 d. su UAB „Grangeras“ sudaryta sutartis dėl 0.0211 ha ploto (įrašas galioja nuo 2007 m. spalio 26 d.), 2009 m. rugsėjo 30 d. su V. M. sudaryta sutartis dėl 0.0048 ha ploto (įrašas galioja nuo 2009 m. lapkričio 6 d.).

Sklypo kadastro žymose nurodyta, kad sklype esančiam garažui buvo išduotas 2009 m. lapkričio 9 d. statybos leidimas Nr. GR/1105/09-0665 (įrašas galioja nuo 2009 m. gruodžio 28 d.) ir yra išduotas 2010 m. gegužės 7 d. statybos leidimas Nr. GR/1105/09-0665 (įrašas galioja nuo 2010 m. rugpjūčio 26 d. iki 2011 m. rugpjūčio 30 d.), įrašas registre panaikintas 2011 m. kovo 25 d. išdavus statybos leidimą Nr. GR/1105/09-0665 dvibučio gyvenamojo namo statybai.

Sklypo įregistravimo registre pagrindas yra 2003 m. gruodžio 16 d. įsakymas Nr. 01A-66-V-1291 ir Apskrities viršininko 2004 m. kovo 23 d. įsakymas Nr. 2.3-1988-01. Nekilnojamojo turto registre yra įregistruota Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos valstybinės žemės patikėjimo teisė.

Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2003 m. gruodžio 16 d. įsakymu Nr. 01A-66-V-1291 Dėl sklypo (duomenys neskelbtini) ribų ir ploto nustatymo, nustatyta, kad sklypas yra 782 kv. m. ploto, siūloma apskrities viršininko administracijai parduoti ar išnuomoti žemės sklypą iki 99 metų, patvirtinti sklypo naudotojai išduodamą pažymą apie sklypo savininko (nuomininko) žemės naudojimo apribojimus. 2003 m. gruodžio 16 d. įsakymu patvirtintoje Sklypo savininko (nuomininko) žemės naudojimo teisės apribojimuose įrašyti architektūriniai-urbanistiniai apribojimai: žemės sklypo tikslinė paskirtis – kitos paskirties žemė, žemės paskirtis, naudojimo būdas ir pobūdis – gyvenamoji paskirtis (būdas), daugiaaukščiams gyvenamiesiems namams (indeksas g 3), pastatų aukštingumas – 3 aukštai ir mansarda, leistinas užstatymo plotas – iki 60 procentų.

Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2007 m. rugpjūčio 7 d. įsakymu Nr. 30-1578 nustatė sklypo (duomenys neskelbtini), esantiems savarankiškai funkcionuojantiems pastatams eksploatuoti reikalingas dalis, kurios išskirtos pridedamame žemės sklypo ribų plane. Įsakymu nustatyta, kad gyvenamajam namui tenka 571 kv. m. ploto dalis, pažymėta plane, garažui tenka 211 kv. m. ploto dalis, pažymėta plane. Su šio įsakymo priede – plane nustatytu paženklinimu ir plotu pasirašytinai sutiko sklypo naudotojai, tarp kurių yra ir šios bylos pareiškėjai (V. M., A. L., S. A. M., R. M., H. Š.).

Vilniaus apskrities viršininko 2007 m. rugsėjo 19 d. įsakymu Nr. 9761-(01-2-4) nustatytos sklypo (duomenys neskelbtini), esantiems savarankiškai funkcionuojantiems pastatams eksploatuoti reikalingos dalys pagal Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2007 m. rugpjūčio 7 d. įsakymą Nr. 30-1578 bei išspręsti klausimai dėl sklypo dalies UAB „Grangeras“ nuomos.   

Nekilnojamojo turto registre žemės sklypo pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis nurodyta – kita. Žemės kadastre nėra įrašo apie žemės naudojimo būdą ir pobūdį, nustatytus šiame sklype. Registro pastabose ir nuorodose nurodyta, kad sklypas yra senamiestyje – (duomenys neskelbtini) teritorijoje; sklypas ir pastatai tvarkomi pagal laikinąjį reglamentą.

1997 m. gruodžio 18 d. Vilniaus miesto valdyba sprendimu Nr. 2091V patvirtino sklypų (duomenys neskelbtini) ir jų gretimybių detalųjį planą bei šiuos sprendinius, papildančius Vilniaus senamiesčio regeneravimo projektą: sklypų planą, žemės naudojimo paskirtį, statybos reglamentą. Patvirtinto plano brėžinyje yra nurodytos nagrinėjamos gretimybės, prie kurių yra sklypas (duomenys neskelbtini) nurodytas kaip gyvenamoji daugiaaukščių statinių teritorija D3 (plane paaiškinta: Galima vykdyti esamų pastatų remontą, rekonstrukciją renovaciją, mansardinių aukštų įrengimą. <...> Sklype galime projektuoti naujus mažaaukščius korpusus kieme, laikantis perimetrinio sklypo užstatymo principo. Naujai statybai būtinos paminklotvarkos sąlygos.).

Nagrinėjamoje byloje yra ginčijamas statybą leidžiantis dokumentas, be kita ko, žemės savininko išduotų sąlygų, kurioms esant galima statyba, teisėtumo aspektu bei žemės naudotojų teisių pažeidimo aspektu. Be to, statybą leidžiantis dokumentas ginčijamas ir teismas pripažino pagrįstais pareiškėjų reikalavimus dėl procedūrų pažeidimų, būtent dėl viešojo administravimo subjekto priimto sprendimo teisėtumo principo galimo pažeidimo viešojo administravimo subjektui pačiam padarius sprendimo pakeitimus dėl šio sprendimo esmės.

2008 m. vasario 13 d. UAB „Grangeras“ pateikė Vilniaus miesto savivaldybės administracijai prašymą projektavimo sąlygų sąvadui gauti – prašė išduoti projektavimo sąlygų sąvadą dvibučio gyvenamojo namo rekonstravimui.

Vilniaus apskrities viršininko administracija, vadovaudamasi 1999 m. kovo 6 d. Vyriausybės nutarimo Nr. 260 30.7 punktu, 2008 m. vasario 1 d. raštu nurodė UAB „Grangeras“, kad neprieštarauja, jog įmonė nuomojamo žemės sklypo dalyje griautų nuosavybės teise valdomą garažą bei jo vietoje statytų 2 butų gyvenamąjį namą, jeigu tokia rekonstrukcija neprieštaraus nustatytam teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimui.

Vilniaus apskrities viršininko administracija, vadovaudamasi 1999 m. kovo 6 d. Vyriausybės nutarimo Nr. 260 30.7 punktu, 2009 m. lapkričio 5 d. raštu nurodė UAB „Grangeras“, kad neprieštarauja, jog įmonė nuomojamo žemės sklypo dalyje griautų nuosavybės teise valdomą garažą bei jo vietoje statytų 2 butų gyvenamąjį namą, jeigu tokie griovimo bei statybos darbai neprieštaraus nustatytam teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimui, tam neprieštaraus kiti žemės sklypo naudotojai bei tai nepažeis trečiųjų asmenų interesų.

Žemės sklypo dalies nuomininkas A. J. 2006 m. spalio 30 d. rašytiniu notariškai patvirtintu pareiškimu sutiko, kad UAB „Grangeras“ rekonstruotų garažą.

2008 m. rugpjūčio 7 d. išduotas projektavimo sąlygų sąvadas (taisytu šriftu nurodyta statybos rūšis – nauja statyba). 2009 m. rugpjūčio 4 d. UAB „Grangeras“ pateikė Vilniaus miesto savivaldybės administracijai prašymą išduoti statybos leidimą dvibučio gyvenamojo namo rekonstravimui. Vilniaus miesto savivaldybės Nuolatinė statybos komisija 2009 m. lapkričio 4 – 5 d. protokolu pritarė statybos leidimo dvibučio gyvenamojo namo rekonstravimo išdavimui. Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2009 m. lapkričio 9 d. išdavė statybos leidimą Nr. GR/1105/09-0665, leidžiantį UAB „Grangeras“ rekonstruoti dvibutį gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini).

2010 m. balandžio 9 d. prašymu (be gavimo įstaigoje antspaudo) UAB „Grangeras“ kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją su prašymu perrašyti 2009 m. lapkričio 9 d. išduotą statybos leidimą dvibučio gyvenamojo namo adresu (duomenys neskelbtini), kadangi įvyko techninė klaida, objekto statybos rūšis – nauja statyba. 2009 m. gegužės mėn. prašymu (be gavimo įstaigoje antspaudo) UAB „Grangeras“ kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją su prašymu išduoti statybos leidimą dvibučio gyvenamojo namo adresu (duomenys neskelbtini), naujai statybai. Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2010 m. gegužės 7 d. išdavė 2009 m. lapkričio 9 d. statybos leidimo Nr. GR/1105/09-0665 versiją, leidžiančią UAB „Grangeras“ vykdyti naują statybą – statyti dviejų butų gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini). Vilniaus miesto savivaldybės Nuolatinės statybos komisijos 2009 m. lapkričio 4 – 5 d. protokolas, kuriuo pritarta statybos leidimo dvibučio gyvenamojo namo išdavimui, pateiktas su ištaisymu – nauja statyba.

Pirmosios instancijos teismo minėti ištirti įrodymai ir Nekilnojamojo turto kadastro registro bylos kopija patvirtina, kad 2009 m. lapkričio 9 d. statybos leidimas išduotas statytojui UAB „Grangeras“, statybos rūšis – rekonstravimas, statybos objektas – dvibutis gyvenamasis namas, statinio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). 2009 m. lapkričio 9 d. statybos leidimas išduotas 2010 m. gegužės 7 d. (nurodytas kaip Versija 1) statytojui UAB „Grangeras“, statybos rūšis – nauja statyba, statybos objektas – dvibutis gyvenamasis namas, statinio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). 2009 m. lapkričio 9 d. statybos leidimas 2011 m. kovo 25 d. išduotas  (nurodytas kaip Versija 2) statytojui UAB „Finiens“, statybos rūšis – nauja statyba, statybos objektas – dvibutis gyvenamasis namas, statinio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).

Minėti pirmosios instancijos teismo ištirti įrodymai bei apeliacinės instancijos teismo papildomai ištirti įrodymai patvirtina, kad atsakovas, spręsdamas ginčijamo statybos leidimo išdavimo klausimą, išdavė statybos leidimą vienai statybos rūšiai – rekonstrukcijai, o vėliau, statytojo prašymu, išdavė statybos leidimą kitai statybos rūšiai – naujai statybai. Atsakovas atlikdamas nurodytus veiksmus, pakeitė savo priimtą administracinį sprendimą, šis pakeitimas negali būti vertinamas kaip klaidos ištaisymas, nes tiek pagal Statybos įstatymą (2 str. 17, 18 p.), tiek pagal Statybos techninį reglamentą STR 1.01.08:2002 „Statinio statybos rūšys“ (V, VI skyriai) šios statybos rūšys nurodomos kaip atskiros ir tai turi būti nurodoma statybos leidime, todėl minėtas keitimas keičia dokumento esmę, nes suteikia teisę vykdyti kitokius statybos darbus. Esminių statybos leidimo privalomų pagal normatyvinius statybos techninius dokumentus duomenų pakeitimas negali būti vertinamas kaip techninė klaida ir negali būti taisoma Viešojo administravimo įstatymo 35 straipsnio nustatyta tvarka.

Atsakovas išduodamas naują statybos leidimo versiją, atliko veiksmus, kurie pagal savo pobūdį gali būti lyginami su naujo statybos leidimo išdavimu ar statybos leidimo perregistravimu. Ginčijamų veiksmų atlikimo metu statybos leidimų išdavimo procedūrai atlikti reikalingų dokumentų formas, šių leidimų apskaitos ir sąrašo sudarymo tvarką nustatė Statybos techninis reglamentas STR 1.07.01:2002 „Statybos leidimas“, kurio 23 straipsnis nustatė, kad statybos leidimas netenka galios: 1) kai įstatymų nustatyta tvarka žemės sklypas (jo dalis) paimamas visuomenės poreikiams; 2) teismo sprendimu; 3) jei nuo statybos leidimo išdavimo dienos statinys nebuvo pradėtas statyti 3 metus arba nebuvo pripažintas tinkamu naudoti per 10 metų <...> statytojas (užsakovas), šiems terminams pasibaigus norėdamas pradėti ar tęsti statybą, turi kreiptis į savivaldybės administracijos direktorių <...> dėl naujo statybos leidimo išdavimo. STR 1.07.01:2002 „Statybos leidimas“ nustatė du atvejus kuomet galėjo būti išduotas naujas statybos leidimas – minėtas 23 straipsnyje 3 dalyje nustatytu atveju ir 29 straipsnyje nustatytais atvejais – po statybos leidimo išdavimo keičiant statinio projekto sprendinius reglamento nustatyta tvarka privaloma gauti naują statybos leidimą. Be to, STR 1.07.01:2002 „Statybos leidimas“ 28 straipsnis nustatė statybos leidimo perregistravimą asmeniui, įsigijusiam nebaigtą statyti, rekonstruoti ar kapitališkai remontuoti statinį.

Atsakovas, išduodamas 2010 m. gegužės 7 d. leidimo versiją, atliko panašius veiksmus kaip minėti STR 1.07.01:2002 „Statybos leidimas“ naujo leidimo išdavimo ar perregistravimo atveju, tačiau nagrinėjamu atveju neturėjo tam faktinio pagrindo ir negalėjo taikyti pagal analogiją specialių procedūrų nustatytų normatyviniame statybos techniniame dokumente.

Pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, kad buvo pažeisti įstatymo reikalavimai dėl privalomų procedūrų vykdymo, t.y., kad išduodant naują statybos leidimą šis klausimas nebuvo apsvarstytas Statybos įstatymo 23 straipsnio 9 dalies nustatyta tvarka – Nuolatinė statybos komisija neįvykdė nustatyta tvarka tuo metu privalomų atlikti procedūrų. Tokiais veiksmais savivaldybė iš esmės pažeidė įstatyme nustatytą statybos leidimo išdavimo etapą, t.y. Nuolatinei statybos komisijai patikrinus statinio projekto atitikimą teritorijų planavimo dokumentuose nustatytus statybos sklypo tvarkymo reikalavimus (reglamentą), projektavimo sąlygų sąvado reikalavimus ir Nuolatinės statybos komisijos nuostatuose nurodytus teisės aktus, savivaldybės administraciją išdavė kitokį statybą leidžiantį dokumentą, negu buvo patikrinusi Nuolatinė statybos komisija. 

Pastebėtina ir tai, jog ginčijami viešojo administravimo subjekto veiksmai keičiant savo priimtą sprendimą yra susiję su teisėtumo principo įgyvendinimu. Nepagrįsti yra atsakovo argumentai, kad teisę pakeisti išduotą statybos leidimą suteikia Vietos savivaldos įstatymo 18 straipsnis, nustatantis galimybę savivaldybės institucijai pakeisti ar panaikinti savo priimtą sprendimą. Vietos savivaldos įstatymo 18 straipsnis yra bendra norma, kuri taikytina jeigu nėra nustatytų specialių taisyklių. Statybos leidimo išdavimą reglamentuoja Statybos įstatymas, kuriame ginčijamo leidimo išdavimo metu buvo nustatyta minėta privaloma procedūra, kurioje veiksmus atliko Nuolatinė statybos komisija, bei Statybos įstatyme nustatyti privalomi normatyviniai statybos techniniai dokumentai – ginčijamu laikotarpiu STR 1.07.01:2002 „Statybos leidimas“. Savivaldybės admininistracija, spręsdama statybos leidimo išdavimo klausimą, turėjo vadovautis specialiomis teisės normomis reglamentuojančiomis statybos procesą ir turėjo teisę atlikti šiuose teisės normose nustatytus veiksmus, kurie yra detaliai reglamentuoti, apskaitomi, minėtos tikslios taisyklės dėl galimybės išduoti naują statybos leidimą ar perregistruoti, negalėjo būti aiškinamos plečiamai ir negalėjo būti taikomos teisės aktuose nenumatytu atveju.

Viešojo administravimo srityje galioja viešojo administravimo subjektų priimtų sprendimų teisėtumo principas, kuris, be kita ko, yra suprantamas taip, kad viešojo administravimo subjektas negali panaikinti savo priimtų spendimų, jeigu tokia galimybė nėra nustatyta atitinkamą sritį reglamentuojančiuose specialiuose įstatymuose (Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnis). Viešojo administravimo subjektas gali ištaisyti tik priimtų sprendimų klaidas, kurias ištaisius asmeniui negali būti nustatyta mažiau teisių arba daugiau pareigų negu buvo nustatyta priimtu sprendimu (Viešojo administravimo įstatymo 35 straipsnis). Teisėtumo principas bei viešojo administravimo subjekto priimto sprendimo privalomumo principai suponuoja tai, kad viešojo administravimo subjekto priimtas sprendimas galioja tol, kol nėra panaikintas aukštesnio viešojo administravimo subjekto (jeigu tokia galimybė yra nustatyta) arba teismo.

Dėl nurodytų motyvų, apeliacinės instancijos teismas papildomai ištyręs byloje esančius įrodymus, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas 2011 m. balandžio 14 d. panaikinęs ginčijamą statybos leidimą iš esmės teisingai išnagrinėjo bylą, todėl atsakovo ir trečiųjų suinteresuotų asmenų apeliaciniai skundai atmetami kaip nepagrįsti.

Teismas priimdamas sprendimą, vadovavosi Statybos įstatymo nuostatomis – 281 straipsnio normomis, reglamentuojančiomis statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimą, kuris buvo priimtas ir įsigaliojo nuo 2010 m. spalio 1 d., t.y. po ginčijamų veiksmų atlikimo. Statybos įstatymo 1, 2, 3, 5, 6, 12, 16, 20, 21, 23, 24, 27, 28, 33, 35, 40, 42, 45 straipsnių pakeitimo ir papildymo, šeštojo skirsnio pavadinimo pakeitimo, 23(1) straipsnio pripažinimo netekusiu galios ir Įstatymo papildymo 28(1) straipsniu, keturioliktuoju skirsniu ir 1 priedu įstatymo 24 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šio įstatymo nuostatos dėl savavališkų statybų, išskyrus nuostatas, išdėstytas keturioliktajame skirsnyje „Juridinių asmenų atsakomybė už įstatymo pažeidimus“, ir dėl statybų pagal neteisėtai išduotus statybą leidžiančius dokumentus taikomos ir santykiams, atsiradusiems iki šio įstatymo įsigaliojimo. Pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad statybą leidžiantis dokumentas buvo išduotas neteisėtai dėl kompetentingų institucijų neteisėtai atliktų procedūrų, dėl kurių statybos leidžiantis dokumentas teismo sprendimu pripažįstamas negaliojančiu, pagrįstai priėmė 281 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatytą sprendimą - įpareigoti kompetentingas institucijas per nustatytą terminą pagal statytojo (užsakovo) ar kito šio Įstatymo 28 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyto asmens tinkamai pertvarkytą projektinę dokumentaciją (jeigu tai būtina), jeigu statinio statyba nepažeidžia galiojančių detaliųjų teritorijų planavimo ar kitų įstatymais jiems prilygintų teritorijų planavimo dokumentų (jeigu jie privalomi), taip pat bendrųjų ar specialiųjų teritorijų planavimo dokumentų sprendinių ir tokia statyba neprieštarauja imperatyviems aplinkos apsaugos, paveldosaugos, saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimams, išduoti naują statybą leidžiantį dokumentą tuo atveju, kai statybą leidžiantis dokumentas buvo išduotas neteisėtai dėl kompetentingų institucijų neteisėtai atliktų procedūrų.

Statybos įstatymo 281 straipsnio 2 dalies nuostatos patvirtina, kad kai teismas savo sprendimu pripažįsta statybą leidžiantį dokumentą negaliojančiu, jis savo sprendimu priima vieną iš šio straipsnio dalyje nustatytų sprendimų, kurių sąrašas, būtent – sąrašas pareiškėjui palankių galimų teismo sprendimų, yra baigtinis. Šios normos turinys leidžia daryti išvadą, kad teismas sprendžia klausimą dėl vieno iš minėtų statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimo ne tik esant šalies prašymui, bet ir ex oficcio, nes teismo pareiga priimti sprendimą atsiranda ne vien dėl šalies reiškiamo reikalavimo, bet ir dėl minėto įstatymo reglamentavimo, įpareigojančio teismą taikyti vieną iš neteisėtai išduoto statybą leidžiančio dokumento padarinių šalinimo būdų, atsižvelgiant į Statybos įstatymo 281 straipsnyje normos dispozicijoje bei kituose teisės aktuose nustatytas konkrečias aplinkybes ir statybą leidžiančio dokumento negaliojimo pagrindus.

Pirmosios instancijos teismo sprendimas įpareigoti iš naujo svarstyti statytojo (užsakovo) prašymą išduoti statybos leidimą, yra pagrįstas ir proporcingas ir tuo požiūriu, kad iš naujo nagrinėjant klausimą dėl statybos leidimo išdavimo turėtų būti svarstomi klausimai, susiję su statybos sklype galiojančiais teritorijų planavimo dokumentais. Minėta, kad Nekilnojamojo turto registro duomenys bei kiti dokumentai patvirtina, kad statybos sklype yra nustatyta pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis – kita, tačiau nėra nustatytas žemės naudojimo būdas ir pobūdis (Žemės įstatymo 24 str.). Ginčo sklype kitos paskirties žemei, be kita ko, gali būti priskiriami žemės sklypai, kurie pagal teritorijų planavimo dokumentuose nustatytą žemės naudojimo būdą yra gyvenamosios teritorijos, kuriose statyba yra galima (Žemės įstatymo 29 str.). Detaliuoju planu nustatomas teritorijos naudojimo tipas, t. y. numatyta galima pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis, galimi žemės naudojimo būdai ir, jei numatyta, pobūdis, maksimalūs užstatymo intensyvumo ir užstatymo tankumo rodikliai ir galimų statyti statinių paskirtys (Teritorijų planavimo įstatymo 2 str. 35 d., 22 , 23 str.).

Investicinis procesas, t. y. lėšų investavimo į statybą procesas, visuomet yra susijęs ir pradedamas planuojant ginčo teritoriją, todėl ir statybos proceso galiojimas ir teisėtumas yra tiesiogiai susijęs su teritorijų planavimo procesu. Tiek ginčijamo leidimo išdavimo metu, tiek šiuo metu galiojančios Statybos įstatymo normos statybos techninės veiklos pagrindines sritis bei statybos leidžiančių dokumentų išdavimą sieja statybos darbus su galiojančiais teritorijų planavimo dokumentais, kuriuos turi atitikti planuojami ir vykdomi statybos darbai (Statybos įstatymo 20, 23 str.). Dėl nurodytų motyvų, savivaldybės administracija, nagrinėdama statytojo (užsakovo) prašymą išduoti statybos leidimą turėtų vertinti ir minėtas aplinkybes, jog statybos sklype nėra nustatytas žemės naudojimo būdas ir pobūdis.

Nepagrįsti yra pareiškėjų apeliacinio skundo argumentai, kad statybos leidimas negalėjo būti išduotas dėl to, kad nėra žemės sklypo savininko sutikimo. Minėta, kad statybos sklypas yra valstybinės žemės sklypas. Byloje yra pateiktas Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2009 m. lapkričio 5 d. raštas, kuriame nurodytas sutikimas UAB „Grangeras“ nuomojamo žemės sklypo dalyje griauti nuosavybės teise valdomą garažą bei jo vietoje statyti 2 butų gyvenamąjį namą, jeigu tokie griovimo bei statybos darbai neprieštaraus nustatytam teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimui, tam neprieštaraus kiti žemės sklypo naudotojai bei tai nepažeis trečiųjų asmenų interesų. Sutikimas duotas vadovaujantis 1999 m. kovo 6 d. Vyriausybės nutarimo Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos Nr. 260 30.7 punktu, kuriame buvo nustatyta, kad išnuomojant naudojamus žemės sklypus, laikomasi šių reikalavimų – išnuomotuose žemės sklypuose statyti naujus statinius ar įrenginius ir rekonstruoti esamus galima tik tuo atveju, jeigu tai numatyta nuomos sutartyje, arba gavus nuomotojo sutikimą, ir jeigu tokia statyba ar rekonstrukcija neprieštarauja nustatytam teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimui, išskyrus šių Taisyklių 30.3 punkte nurodytą atvejį; nuomos sutartyje nenumatytus ar be nuomotojo sutikimo pastatytus statinius ar įrenginius nuomininkas privalo nugriauti ir sutvarkyti žemės sklypą.

Nuomotojo sutikimas rekonstruoti statinį buvo gautas 1999 m. kovo 6 d. Vyriausybės nutarimo Nr. 260 nustatyta tvarka, sutikimas yra kilęs iš valstybinės žemės nuomos santykius reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, bet ne iš statybos teisinių santykių reikalavimų. Nei valstybinės žemės nuomą reglamentavę teisės aktai, nei statybos teisinius santykius reglamentavę teisės aktai nenustatė ir nenustato reikalavimo gauti statybos sklypo nuomininko sutikimą atlikti statybos darbus, todėl nepagrįsti yra pareiškėjų argumentai, kad turėjo būti gauti jų visų sutikimai dėl to, kad pareiškėjas V. M. buvo dalies sklypo nuomininkas, o kiti pareiškėjai galėtų pretenduoti sudaryti nuomos sutartis. Pirmosios instancijos teismo analizuotos teisės normos ir pareiškėjų nurodomos teisės normos (Statybos įstatymo 20, 23 str., STR 1.07.01:2002 „Statybos leidimas“) nustatė ir šiuo metu nustato reikalavimą prieš pradedant atlikti statybos darbus gauti statinio bendraturčių sutikimą, jeigu statomas ar rekonstruojamas bendrosios nuosavybės teise keliems asmenims priklausantis statinys, arba žemės sklypo bendraturčių sutikimą jeigu statybos sklypas bendrosios nuosavybės teise priklauso keliems asmenims. Minėti reikalavimai nustatyti vadovaujantis konstituciniu nuosavybės neliečiamumo principu, kuris yra įgyvendintas Civilinio kodekso normose, nustatančiose, kad bendra nuosavybė valdoma, naudojama ir disponuojama visų bendraturčių bendru sutikimu. Be to, Statybos įstatymo 3 straipsnis nustatė ir nustato, kad statytojo teisės gali būti įgyvendinamos, jeigu yra pateikiami dokumentai, patvirtinantys, kad statybos sklypas priklauso statytojui nuosavybės teise arba statytojas sklypą valdo kitu teisėtu pagrindu.

Nagrinėjamu atveju statytojas vykdė minėtų teisės aktų reikalavimus, todėl pareiškėjų nurodytais argumentais dėl sutikimo vykdyti statybos darbus nebuvimo, atsakovas negalėjo atsisakyti atlikti statytojo prašomus veiksmus, nes viešojo administravimo subjektas neturėjo teisinio pagrindo reikalauti dokumentų, kurie nėra nustatyti statybos teisinius santykius reglamentuojančiuose ar kituose teisės aktuose.

Nepagrįsti yra pareiškėjų apeliacinio skundo argumentai dėl to, kad statinio projektas neatitinka teritorijų planavimo dokumentų. Nuolatinė statybos komisija pagal tuo metu galiojusią tvarką patikrino statinio projekto atitikimą teritorijų planavimo dokumentams (Statybos įstatymo 23 str.). Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo pareiškėjo argumentus ir teisingai sprendė, kad pareiškėjas neįrodė atsakovo veiksmų neteisėtumo minėtu požiūriu. Teismas išnagrinėjo pareiškėjo argumentus dėl sklype galiojančių užstatymo tankio ir intensyvumo ir sprendė, kad šie rodikliai nėra pažeisti. Pirmosios instancijos teismas šias išvadas grindė sklype patvirtinto detaliojo plano nustatytais reikalavimais bei šioje teritorijoje galiojančiu specialiuoju planu.

Nepagrįsti yra pareiškėjų apeliacinio skundo argumentai dėl to, kad teismas nepagrįstai atmetė pareiškėjo skundo argumentus, o statyba pažeidžia trečiųjų suinteresuotų asmenų pagrįstų interesų apsaugos principus, insoliacijos, atstumo ir regėjimo kampo aspektais. Teismas nurodytų klausimų išaiškinimui skyrė byloje ekspertizę, teismas išsamiai išnagrinėjo teisės aktų reikalavimus ir teisingai įvertino ekspertizės išvadas bei pagrįstai sprendė, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pažeistas Statybos įstatymo 6 straipsnis, nustatantis trečiųjų asmenų apsaugos pagrindinius kriterijus, be kita ko ir patalpų natūralaus apšvietimo pagal higienos reikalavimus išsaugojimą. Teismas tinkamai taikė statybos techninio reglamento STR 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai“ normas ir pagrįstai sprendė, kad šios normos statinio projekte nėra pažeistos. Pareiškėjai nepateikė įrodymų, paneigiančių atliktos ekspertizės išvadas, kurios patvirtino pareiškėjo skundų argumentų nepagrįstumą. Teismui atmetus pareiškėjų argumentus dėl ekspertizės, teismas pagrįstai nutarė netenkinti prašymo dėl ekspertizės išlaidų atlyginimo (ABTĮ 44 str.), nes pareiškėjų skundas buvo patenkintas iš dalies dėl kitų pareiškėjų nurodytų argumentų, bet ne dėl ekspertizės metu padarytų išvadų.

Pareiškėjų apeliacinio skundo argumentai dėl to, kad yra prieštaringi duomenys dėl statytojo prašymo išduoti projektavimo sąlygas naujai statybai ar rekonstrukcijai, neturi esminės reikšmės bylos išsprendimui. Minėti prieštaravimai turėtų būti pašalinti  sprendžiant klausimą dėl statybos leidimo išdavimo, būtent nurodytais motyvais buvo iš dalies patenkintas pareiškėjų skundas (Statybos įstatymo 23 str.).

Nepagrįsti yra atsakovo apeliacinio skundo argumentai dėl to, kad pareiškėjai neturėjo reikalavimo teisės kreiptis į teismą. Minėta, kad statybos sklypas yra žemės sklypas, kuriame yra statinys, šiame statinyje yra pareiškėjams priklausantys nuosavybės teise butai. Vienas iš pareiškėjų yra žemės sklypo dalies nuomininkas. Minėta, kad Statybos įstatyme 6 straipsnyje yra nustatytas trečiųjų asmenų interesų apsaugos principas, pagal kurį nustatoma, kad statinys turi būti statomas ir pastatytas, o statybos sklypas tvarkomas taip, kad statybos metu ir naudojant pastatytą statinį trečiųjų asmenų gyvenimo ir veiklos sąlygos, kurias jie turėjo iki statybos pradžios, galėtų būti pakeistos tik pagal normatyvinių statybos techninių dokumentų ir normatyvinių statinio saugos ir paskirties dokumentų nuostatas. Pareiškėjai, vadovaujantis minėtomis teisės normomis ir ginčijo išduoto statybos leidimo teisėtumą. Asmens turinčio materialinį teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi skundas gali būti pagrįstas tiek reikalavimais, pagrįstais materialinės teisės normų pažeidimu, tiek reikalavimais, pagrįstais administracinių procedūrų pažeidimu, tiek nagrinėjant bylą teisme atsirandančiais proceso teisės normos pažeidimais. Teismo procesą reglamentuojančios teisės normos nenustato apribojimų, kokiais argumentais gali būti pagrįstas pareiškėjų skundas arba kitų dalyvaujančių byloje asmenų atsikirtimai, todėl procesiniai dokumentai gali būti grindžiami skirtingais pagal savo pobūdį argumentais, o teismas nagrinėja tokius argumentus, jeigu jie yra susiję su nagrinėjama byla.

              Nepagrįsti yra atsakovo apeliacinio skundo argumentai, kad teismas netinkamai aiškino Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 4 dalies nuostatą, kad jeigu paaiškėja, kad pradėjus administracinę procedūrą, skundą tuo pačiu klausimu pradėjo nagrinėti ir teismas, administracinė procedūra sustabdoma, kol teismas išnagrinės skundą, ir apie tai pranešama asmeniui. Atsakovas pernelyg siaurai traktuoja administracine tvarka ir teisme nagrinėjamo klausimo tapatumą. Ši norma, be kita ko, turėtų užtikrinti, kad nebūtų priimti skirtingi teismo ir viešojo administravimo subjekto sprendimai tuo pačiu klausimu, todėl jeigu viešojo administravimo subjektas nagrinėja klausimą dėl statybą leidžiančio dokumento išdavimo, o teismas nagrinėja klausimą dėl statybą leidžiančio dokumento teisėtumo, tai yra akivaizdus nagrinėjamų klausimų tapatumas. Nagrinėjamu atveju teismas neturėjo pagrindo taikyti šios normos, nes ši norma buvo taikoma tik administracinei procedūrai, pradėtai pagal asmens skundą dėl viešojo administravimo subjekto veiksmais pažeidžiamų asmens teisių ar teisėtų interesų (Viešojo administravimo įstatymo 19 str.). Ginčijamu laikotarpiu nebuvo pradėta administracinė procedūra, bet buvo nagrinėjamas asmens prašymas dėl statybą leidžiančio dokumento išdavimo.

Nepagrįsti yra atsakovo apeliacinio skundo argumentai, kad byloje turėjo dalyvauti Nuolatinė statybos komisija. Pagal nusistovėjusią teismų praktiką Nuolatinė statybos komisija nebuvo dalyvaujančiu byloje asmeniu dėl statybos leidimo panaikinimo, dalyvaujančiu byloje asmeniu laikoma išdavusi statybos leidimą savivaldybės institucija (Statybos įstatymo 23 str. 9 d., galiojusi iki 2010 m. spalio 1 d.).

Nepagrįsti yra trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Emilė“ argumentai, jog pareiškėjai kreipėsi į teismą praleidę skundo padavimo terminus. Pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo dalyvaujančių byloje asmenų argumentus ir pagrįstai sprendė, kad skundo padavimo terminas nėra praleistas, todėl išnagrinėjo pareiškėjų skundą. Teismas tinkamai taikė ir aiškino ABTĮ 33 straipsnį, nustatantį kreipimosi į administracinį teismą termino skaičiavimo taisykles. Akcentuotina, kad administracinės procedūros teisėtumas ir galiojimas priklauso ne tik nuo to, ar asmens prašymas ir skundas buvo išnagrinėti pagal teisės aktų reikalavimus, bet ir nuo to, ar administracinis sprendimas buvo įteiktas suinteresuotiems asmenims, todėl termino skaičiavimui yra reikšmingas administracinio sprendimo įteikimas, kaip ir yra nurodyta ABTĮ 33 straipsnyje. Nagrinėjamu atveju sprendimas nebuvo priimtas dėl pareiškėjų teisių ir pareigų, buvo priimtas pagal statytojo (užsakovo) prašymą, tačiau kaip ir yra minėta pareiškėjai turi materialinį teisinį suinteresuotumą ginčyti administracinį sprendimą. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai siejo sprendimo įteikimą su galimybe apskųsti šį sprendimą ir padarė teisingą išvadą, kad nagrinėjamu atveju nebuvo neigiamos procesinės prielaidos, kuriai esant skundas negalėtų būti priimtas nagrinėti administraciniame teisme (ABTĮ 37 str. 2 d. 8 p.).

Nepatenkinus apeliacinių skundų, nėra pagrindo priteisti dalyvaujantiems byloje asmenims bylinėjimosi išlaidų (ABTĮ 44 str. 1 d.).

              Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

              Pareiškėjų V. M., A. L., M. S., J. S., R. M., S. A. M., H. Š., atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, trečiųjų suinteresuotų asmenų UAB „Grangeras“, UAB „Finiens“ (UAB „Finiens“ teisių perėmėjai – UAB „Emilė“, L. M.) apeliacinius skundus atmesti.

              Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

              Nutarties ir įsiteisėjusio Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 14 d. sprendimo kopiją siųsti Valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialui.

              Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                                                                                Ramūnas Gadliauskas

                                                                                                                Veslava Ruskan

                                                                                                                Arūnas Sutkevičius