Baudžiamoji byla Nr. 1T-143-1020/2023
Teisminio proceso Nr. 1-02-2-00335-2022-2
Procesinio sprendimo kategorija 2.3.1.8
(S)
LIETUVOS Apeliacinis teismas
N U T A R T I S
2023 m. lapkričio 9 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas Ernestas Rimšelis, susipažinęs su K. K. 2023 m. spalio 16 d. prašymu dėl Klaipėdos apygardos teisme gautos baudžiamosios bylos perdavimo nagrinėti Kauno apygardos teismui,
n u s t a t ė :
1. K. K. Lietuvos apeliaciniam teismui 2023 m. spalio 16 d. pateikė prašymą (adresuotą ir kitoms institucijoms), kuriuo prašo baudžiamąją bylą pagal paduotus apeliacinius skundus dėl Tauragės apylinkės teismo Tauragės rūmų 2023 m. rugsėjo 8 d. priimto nuosprendžio (baudžiamoji byla Nr. 1-228-607/2023), kuriuo K. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 232 straipsnį (4 nusikalstamas veikas), perduoti nagrinėti iš Klaipėdos apygardos teismo kitam, t. y. Kauno apygardos teismui. Pateiktas prašymas motyvuojamas tuo, kad Klaipėdos apylinkės prokuratūroje pagal Klaipėdos apygardos teismo pirmininko pareiškimą yra pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl K. K. veiksmų įtariant jį padarius BK 232 straipsnyje nustatytas nusikalstamas veikas, t. y. pažeminus teisėjus, todėl Klaipėdos apygardos teisme negali būti nagrinėjama minėta baudžiamoji byla.
Prašymas dėl baudžiamosios bylos perdavimo nagrinėti kitam apygardos teismui paliekamas nenagrinėtas.
2. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 229 straipsnyje nustatyta galimybė perduoti baudžiamąją bylą iš teismo, kuriam ji teisminga, nagrinėti kitam teismui. Tačiau minėto straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad baudžiamoji byla gali būti perduota nagrinėti kitam teismui tik ypatingais atvejais, t. y. siekiant užtikrinti svarbius valstybės saugumo, viešosios tvarkos ar teisingumo interesus. Kaip matyti, K. K. savo prašymą dėl bylos perdavimo nagrinėti kitam apygardos teismui iš esmės grindžia visų Klaipėdos apygardos teismo, kuris turi nagrinėti dėl apylinkės teismo priimto nuosprendžio paduotus apeliacinius skundus, teisėjų šališkumu.
3. Visais atvejais teisingumo interesai reikalauja, kad baudžiamąją bylą išnagrinėtų nešališkas ir nepriklausomas teismas, tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, jog proceso dalyviai teise pareikšti nušalinimą teisėjui ar teisėjams turi naudotis įstatymuose nustatyta tvarka.
4. Teisė į teisingą ir nešališką teismą baudžiamajame procese yra užtikrinama taikant nušalinimo institutą. BPK 58 straipsnyje įtvirtinti nušalinimo pagrindai, o BPK 59 straipsnyje reglamentuojama nušalinimo pareiškimo ir pareikšto nušalinimo išsprendimo teisme tvarka. Visais atvejais nušalinimas yra reiškiamas bylą nagrinėjančiam teismui, toks prašymas turi būti motyvuotas ir dėl to, teismas prieš priimdamas procesinį sprendimą turi išklausyti proceso dalyvių nuomones. Toks teisinis reguliavimas nustatytas BPK 253 straipsnio 1 dalyje („Nagrinėjimo teisme metu kilusius klausimus teismas išsprendžia nutartimis, prieš tai išklausęs dalyvaujančių nagrinėjant bylą teisme asmenų nuomones“). Atsižvelgiant į nustatytą teisinį reguliavimą, kiekvienu konkrečiu atveju nušalinimas turi būti pareikštas konkrečiam bylą nagrinėjančiam teisėjui ar teisėjų kolegijai ir bylą nagrinėjantis teisėjas, kolegijos nariai, ir visa teisėjų kolegija, priklausomai nuo to kam pareikštas nušalinimas, turi nuspręsti, ar yra aplinkybių, sudarančių pagrindą tenkinti tokį prašymą.
5. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus – objektyvųjį ir subjektyvųjį. Vertinant nešališkumą subjektyviuoju aspektu, turi būti nustatyta, ar yra tam tikrų pagrįstų faktų, kurie gali kelti abejonių dėl teisėjo nešališkumo. Objektyvusis nešališkumo aspektas bendriausia prasme reikalauja, kad teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas arba teismas vienaip ar kitaip suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-101-303/2020, Nr. 2K-100-387/2023 ir kt.; Europos Žmogaus Teisių Teismo 2015 m. balandžio 23 d. Didžiosios kolegijos sprendimas byloje Morice prieš Prancūziją, peticijos Nr. 29369/10). Pažymėtina, kad Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje panašioje situacijoje, kai iš esmės nereiškiant nušalinimo konkrečiam bylą nagrinėjančiam teisėjui ar teisėjams, o prašoma bylą perduoti nagrinėti kitam teismui, jau buvo išaiškinta dėl nušalinimo ir bylos perdavimo nagrinėti kitam teismui institutų skirtumų ir jų taikymo bei priimtas sprendimas tokį asmens prašymą palikti nenagrinėtą (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. spalio 3 d. nutartis byloje Nr. 1T-40-449/2022).
6. Tokio aiškinimo nepaneigia ankstesnė, K. K. prašyme nurodyta Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko 2022 m. gruodžio 6 d. nutartis, kuria, esant panašioms aplinkybėms, buvo nutarta K. K. skundą perduoti nagrinėti iš Panevėžio apygardos teismo Šiaulių apygardos teismui, kadangi tuo atveju, priešingai nei šioje situacijoje, į Lietuvos apeliacinį teismas kreipėsi bylą nagrinėjantis teismas, o ne proceso dalyvis, formaliai remdamasis BPK 229 straipsnio nuostatomis dėl bylos perdavimo iš vieno teismo kitam teismui ir tokiu būdu apeidamas BPK 59 straipsnio nuostatas dėl nušalinimo nagrinėjimo teisme.
7. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad visose teisės sistemose įtvirtintas draudimas piktnaudžiauti procesinėmis teisėmis, t. y. negali būti leidžiama asmeniui jam suteiktą teisę įgyvendinti nesąžiningai piktnaudžiaujant, nes tokiu atveju atsiranda pavojus paneigti ne tik pačią teisės prigimtį, bet ir jos saugomas vertybes. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra atkreipęs dėmesį į veiksmų sistemingumą kaip piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis požymį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-509/2002; 2007 m. rugpjūčio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-404/2007), be kita ko, ir dėl piktnaudžiavimo nušalinimo institutu: „piktnaudžiauti procesu galima naudojant procesinę nušalinimo teisę ne pagal jos paskirtį, t. y. veikiant prieš greitą ir teisingą bylos išnagrinėjimą, įtraukiant teismą į nepagrįstų nuolatinių iš esmės to paties turinio skundų svarstymą, o ne norint pagrįstai nušalinti teisėją, kuris neatitinka nešališkumo reikalavimų ir negali objektyviai išnagrinėti bylos“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-406/2007). Be to, Europos Žmogaus Teisių Teismas savo praktikoje, spręsdamas teisėjo šališkumo klausimą, taip pat yra pasisakęs, kad skundai dėl tariamo šališkumo neturėtų paralyžiuoti valstybės teisinės sistemos ir kad mažose jurisdikcijose pernelyg griežti standartai dėl teisėjams reiškiamų nušalinimų, prašymų gali nepagrįstai trukdyti vykdyti teisingumą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2020 m. rugpjūčio 19 d. sprendimas byloje Koulias prieš Kiprą, peticijos Nr. 48781/12).
8. Aptariamu atveju, yra susidariusi situacija kai dėl K. K. veiksmų žeminančiai vadinant valstybės pareigūnus ir teisėjus, kurie nagrinėja ar ateityje gali nagrinėti jo prašymus, skundus ar bylas, pradedami ikiteisminiai tyrimai pagal BK 232 straipsnį dėl teisėjų pažeminimo, o tuo pačiu remiantis paties išsakytais teiginiais ir dėl to pradėtais ikiteisminiais tyrimais prašoma perduoti bylą nagrinėti kitam teismui. Toks asmens elgesys paprastai leidžia spręsti apie piktnaudžiavimą jam suteiktomis procesinėmis teisėmis, nes tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne įstatyme nustatyta tvarka ir ne pagal jos paskirtį bei tikslus, o siekiant dirbtinai apsunkinti teismo ar visos šalies teismų sistemos darbą. Be to, tokie asmens veiksmai paprastai jokiam objektyviam stebėtojui neturtėtų sukelti teismo šališkumo regimybės, nes ir tokiam stebėtojui paties asmens veiksmai rodytų siekį paralyžiuoti teismų darbą apie ką nurodyta šio sprendimo 8 pastraipoje cituojamoje Europos Žmogaus Teismų Teismo byloje. Minėtos teismo praktikos kontekste pabrėžtina, kad naudojantis teisėjų nušalinimo institutu ar bandymu šį institutą apeiti naudojantis BPK 229 straipsnio nuostatose numatyta galimybe perduoti bylą iš vieno teismo kitam, negali būti siekiama sukurti situaciją, kai valstybėje neliktų nei vieno teisėjo, galinčio nagrinėti asmens bylą (skundus). Iš nuteistojo K. K. pateikto prašymo turinio matyti, kad K. K. vertinimu Lietuvos Respublikoje yra likęs vienintelis Kauno apygardos teismas, kurio teisėjai šiuo metu dar nėra jam suteikę konkretaus preteksto suabejoti jų žmogiškumu, tačiau tai nereiškia, kad jo paties abejonės yra pagrįstos ir tokios pat kaip situaciją vertintų bet koks kitas asmuo neutraliai ir objektyviai stebintis teisinį procesą jo byloje.
9. Tiek šio, tiek kitų panašių prašymų kontekste ir siekiant išvengti dviprasmiškos teismų praktikos panašiose situacijose pabrėžtina, kad BPK 229 straipsnio nuostatos dėl bylos perdavimo iš teismo, kuriam ji teisminga, nesukuria asmens teisės kreiptis į BPK 229 straipsnyje numatytus subjektus, t. y. teismų vadovus, reiškiant nušalinimą teisėjui ar bylą nagrinėjančiam teismui ir taip apeiti ar dar kartą reikšti prašymus dėl nušalinimo, kuriuos pagal BPK 59 straipsnio nuostatas sprendžia bylą nagrinėjantis teisėjas, teisėjų kolegijos nariai, ar visa teisėjų kolegija. Atsižvelgiant į tai, kad tokio pobūdžio prašymai negali būti nagrinėjami BPK 229 straipsnio tvarka, nuteistojo K. K. prašymas baudžiamąją bylą perduoti nagrinėti kitam apygardos teismui paliekamas nenagrinėtas.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 229 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 2 punktu, teisėjas, Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas,
n u t a r i a :
palikti nenagrinėtą K. K. 2023 m. spalio 16 d. prašymą baudžiamąją bylą Nr. 1A-280-557/2023, kuri teisminga Klaipėdos apygardos teismui, perduoti nagrinėti kitam apygardos teismui.
Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas Ernestas Rimšelis