Administracinė byla Nr. I-3803-562/2011
Proceso Nr. 3-61-3-01964-2011-7
Procesinio sprendimo kategorija: 38;74.
(S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. lapkričio 14 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Rositos Patackienės, teisėjų Violetos Balčytienės ir Arūno Dirvono, sekretoriaujant Astai Statkevičienei, dalyvaujant pareiškėjo atstovui I. U., atsakovo atstovei A.Urnavičienei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos B. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus,
n u s t a t ė :
pareiškėja B. S. (toliau - Pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu (b.l. 1), kurį patikslino (b.l. 7-10) prašydama panaikinti Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos 2011-08-11 sprendimą Nr. (15/3-5)10K-22566 ir įpareigoti atsakovą Pareiškėjos prašymą išnagrinėti iš naujo. Skunde nurodė, kad Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – Atsakovas, Departamentas) 2011-08-11 sprendimas Nr. (15/3-5)10K-22566, kuriuo Pareiškėjai atsisakyta išduoti pažymėjimą dėl teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę išsaugojimo, priimtas netinkamai aiškinant ir taikant materialines teisės normas, nevisapusiškai ir neobjektyviai išnagrinėjus reikšmingas aplinkybes, todėl naikintinas. Atsakovas nepagrįstai atsisakė taikyti Pilietybės įstatymo (toliau – PĮ, Įstatymas) 9 str. 1 d. Sprendime klaidingai nurodoma, kad Pareiškėjos atžvilgiu šios nuostatos negali būti taikomos, kadangi ji 1991-10-08 įgijo Lietuvos pilietybę. Skunde pabrėžė, kad 1991-10-08 Pareiškėja Lietuvos pilietybės neįgijo. Ji atitiko 1989-11-03 Lietuvos TSR pilietybės įstatymo 1 str. 1 d., nustatančią, kas yra Lietuvos TSR piliečiais, todėl pasirašė pasižadėjimą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės pagal to paties įstatymo 2 str. 3 d. Nuo 1989-11-03 iki 1991-12-05 buvo vadovaujamasi Tarybų Sąjungos įstatymais. Pareiškėjos teigimu, 1991-10-08 ji buvo Lietuvos Respublikos pilietė, o ne įgijo pilietybę pagal tuo metu galiojusius įstatymus. Tiek 1989-11-03 TSR pilietybės įstatymo 1 str. 1 d., tiek ir 1991-12-05 Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 1 str. 1 d. aiškiai nurodoma, kokie asmenys įstatymo galiojimo laikotarpiu laikytini Lietuvos Respublikos piliečiais. Pilietybės įgijimo sąlygos įtvirtinamos atitinkamai 1989-11-03 įstatymo 10 str., 1991-12-05 įstatymo 11 str. Pareiškėjos teigimu, atsisakydamas išduoti pažymėjimą dėl teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę išsaugojimo, Migracijos departamentas vadovavosi neįsigaliojusiomis Pilietybės įstatymo nuostatomis. Įstatymo 44 str. 2 d. nustatyta, kad 12 str. įsigalioja nuo 2013-01-01. Kadangi Migracijos departamento sprendimas priimtas vadovaujantis negaliojančiomis teisės normomis, jis negali būti laikomas teisiškai pagrįstu. Skunde taip pat nurodoma, kad skundžiamame sprendime pripažįstama Pareiškėjos teisė į Lietuvos Respublikos pilietybę, tačiau tokia teisė atimama netinkamai taikant ir aiškinant Pilietybės įstatymo nuostatas.
Atsakovas Migracijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – Atsakovas, Departamentas) atsiliepime į Pareiškėjos patikslintą skundą (b.l. 49-51) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodė, kad Pareiškėjos prašymas, išduoti teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę išsaugojimo pažymėjimą, netenkintas, kadangi Pareiškėja neatitinka Pilietybės įstatymo 45 str. ir Vyriausybės 1992-03-30 nutarimo Nr. 198 1.1 punkto reikalavimų, t.y. kad toks pažymėjimas išduodamas lietuvių kilmės asmenims ir asmenims, kurie pagal Pilietybės įstatymą turi teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę. Pareiškėja nėra lietuvių kilmės asmuo, todėl pažymėjimas dėl teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę išsaugojimo jai gali būti išduotas tik tuo atveju, jeigu ji pagal Pilietybės įstatymą turėtų teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę. Iš įstatymo 9 str. 1 d. įtvirtinto teisinio reglamentavimo matyti, kad teisę atkurti pilietybę turi tik tie asmenys, kurie iki šiuo metu galiojančio Pilietybės įstatymo įsigaliojimo, Lietuvos pilietybės nėra turėję. Departamentas nustatė, kad Pareiškėja turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940-06-15, o 1991-10-08 įgijo Lietuvos Respublikos pilietybę pagal tuo metu galiojusio 1989-11-03 Pilietybės įstatymo 1 str. 1 d. 3 p. Lietuvos Respublikos pilietybės pareiškėja neteko Vidaus reikalų ministro 2000-02-01 sprendimu, kadangi įgijo Izraelio pilietybę. Atsakovas nurodė, kad pagal 1989-11-03 Pilietybės įstatymo 1 str. 1 d. 3 p. Lietuvos TSR piliečiais laikyti asmenys, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos nuolat gyveno Respublikos teritorijoje ir turi joje nuolatinę darbo vietą arba nuolatinį legalų pragyvenimo šaltinį. Šie asmenys, kol jie laisvai apsisprendžia dėl pilietybės, gali naudotis Lietuvos TSR piliečio teisėmis dvejus metus nuo įstatymo įsigaliojimo (35 str. 1 pastraipa). Iš to matyti, kad Pilietybės įstatymo 1 str. 1 d. 3 p. nurodyti asmenys nebuvo laikomi Lietuvos Respublikos piliečiais ipso facto. Tam kad jie įgytų ar priimtų pilietybę, turėjo įvykdyti įstatyme nustatytas sąlygas, t.y. apsispręsti dėl Lietuvos Respublikos pilietybės ir pasirašyti pasižadėjimą. Remiantis nurodytu teisiniu reglamentavimu ir atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 1994-04-13 nutarime pateiktą išaiškinimą, Pareiškėja laikytina įgijusia Lietuvos Respublikos pilietybę pagal 1989-11-03 Pilietybės įstatymo 1 str. 1 d. 3 p. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad Pareiškėja neatitinka Įstatymo 9 str. 1 d. sąlygos iki jo įsigaliojimo dienos nebūti įgijus Lietuvos Respublikos pilietybės. Pareiškėja taip pat neturi teisės atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, todėl jai negali būti išduotas pažymėjimas dėl teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę išsaugojimo. Pareiškėjos pilietybės klausimas galėtų būti sprendžiamas taikant Lietuvos Respublikos pilietybės grąžinimo procedūrą. Atsiliepime taip pat paaiškinama, kad skundžiamas sprendimas priimtas vadovaujantis Pilietybės įstatymo 9 str. 1 d., o ne, kaip nurodoma skunde, 12 straipsniu. Šio straipsnio nuostatos Pareiškėjai nesukelia ir negali sukelti teisinių pasekmių.
Skundas atmestinas.
Ginčas byloje yra kilęs dėl to, ar pagrįstai Migracijos departamentas atsisakė išduoti B. S. pažymėjimą dėl teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę išsaugojimo, t.y. dėl Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos 2011-08-11 sprendimo Nr. (15/3-5)10K-22566 teisėtumo ir pagrįstumo.
Bylos duomenys patvirtina, kad 1991-10-08 B. S. buvo išduotas Lietuvos Respublikos piliečio pažymėjimas (b.l. 25). Vidaus reikalų ministro 2000-02-01 sprendimu Nr. 6 B. S. pripažinta netekusia Lietuvos Respublikos pilietybės (b.l. 44). Pareiškėja 2011-07-18 kreipėsi į Migracijos departamento Pilietybės reikalų skyrių prašydama išduoti pažymėjimą dėl teisės į Lietuvos Respublikos pilietybės išsaugojimo (b.l. 15). Išnagrinėjęs Pareiškėjos prašymą, Migracijos departamentas 2011-08-11 sprendimu Nr. (15/3-5)10K-22566 atsisakė išduoti teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę išsaugojimo pažymėjimą, kadangi Pareiškėja neatitinka Pilietybės įstatymo 9 str. 1 d. ir 12 str. reikalavimų.
Pareiškėja kreipėsi į teismą su skundu (b.l. 1, 7-10) prašydama Migracijos departamento sprendimą panaikinti ir įpareigoti Atsakovą iš naujo išnagrinėti Pareiškėjos prašymą.
Ginčo teisiniams santykiam taikytini 2010-12-02 Pilietybės įstatymas Nr. XI-1196 (įsigaliojęs 2011-04-01), 1989-11-03 Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos pilietybės įstatymas Nr. XI-3329 (netekęs galios nuo 1991-12-11) ir Vyriausybės 1992-03-30 nutarimas Nr. 198 ,,Dėl teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę išsaugojimo patvirtinančių dokumentų išdavimo“.
2010-12-02 Pilietybės įstatymo ( toliau ir – Įstatymo) 9 straipsnis, reglamentuojantis Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo sąlygas, nustato, kad asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, ir jų palikuonys, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo nėra įgiję Lietuvos Respublikos pilietybės, turi neterminuotą teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, neatsižvelgiant į tai, kokioje valstybėje – Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje – jie nuolat gyvena. Nurodyti asmenys Lietuvos Respublikos pilietybę gali atkurti, jeigu jie nėra kitos valstybės piliečiai. Reikalavimas atsisakyti kitos valstybės pilietybės netaikomas asmenims, kurie pagal šio įstatymo 7 straipsnio 2, 3 ar 4 punktą gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiai. Lietuvos Respublikos pilietybė neatkuriama, jeigu yra šio įstatymo 22 straipsnio 1 ar 2 punkte nurodytų aplinkybių. Lietuvos Respublikos pilietybė gali būti atkurta tik vieną kartą. Įstatymo 12 straipsnyje nustatyta, kad asmenims, turintiems teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, jų prašymu Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka išduodami šią teisę patvirtinantys dokumentai. Lietuvių kilmės asmenims jų prašymu Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka išduodami jų lietuvių kilmę patvirtinantys dokumentai. Įstatymo 12 straipsnis įsigalioja 2013 m. sausio 1 d., o iki šio Įstatymo 12 straipsnio įsigaliojimo asmenims, turintiems teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, ir lietuvių kilmės asmenims jų prašymu Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka išduodami teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę išsaugojimą patvirtinantys dokumentai (Įstatymo 44,45 straipsniai). Vyriausybės 1992-03-30 nutarimo Nr. 198 ( redakcija 2011- 04-13) „Dėl teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę išsaugojimo patvirtinančių dokumentų išdavimo„ 1.1 p. nustatyta, kad asmenims, kurie pagal Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymą turi teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę ar yra lietuvių kilmės asmenys, jų prašymu išduodamas teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę išsaugojimo pažymėjimas. Asmenys, nuolat gyvenantys Lietuvos Respublikoje, prašymus išduoti teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę išsaugojimo pažymėjimą paduoda vidaus reikalų ministro įgaliotai institucijai, o asmenys, nuolat gyvenantys užsienyje, – vidaus reikalų ministro įgaliotai šiuos prašymus nagrinėti institucijai tiesiogiai arba per Lietuvos Respublikos diplomatines atstovybes ar konsulines įstaigas (toliau – konsulinė įstaiga). Vidaus reikalų ministro įgaliota institucija asmenų, nuolat gyvenančių Lietuvos Respublikoje, prašymus išduoti teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę išsaugojimo pažymėjimą kartu su pridėtais prie jų dokumentais siunčia vidaus reikalų ministro įgaliotai šiuos prašymus nagrinėti institucijai, o konsulinės įstaigos asmenų, nuolat gyvenančių užsienyje, prašymus išduoti teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę išsaugojimo pažymėjimą kartu su pridėtais prie jų dokumentais šiai vidaus reikalų ministro įgaliotai institucijai siunčia tiesiogiai arba per užsienio reikalų ministro įgaliotą instituciją. Prie prašymo išduoti teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę išsaugojimo pažymėjimą asmuo prideda Vyriausybės 1992-03-30 nutarimo Nr. 198 1.1.1.-1.1.6. nurodytus duomenis. Prašymus išduoti teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę išsaugojimo pažymėjimą nagrinėja ir sprendimus dėl šio pažymėjimo išdavimo priima vidaus reikalų ministro įgaliota institucija, o juos išduoda vidaus reikalų ministro įgaliota institucija arba konsulinės įstaigos( Vyriausybės 1992-03-30 nutarimo Nr. 198 1.2. p).
Pareiškėja skunde nurodo, kad 1991-10-08 ji buvo Lietuvos Respublikos pilietė, o ne įgijo pilietybę pagal tuo metu galiojusius įstatymus, kadangi ji atitiko 1989-11-03 Lietuvos TSR pilietybės įstatymo 1 str. 1 d., nustatančio, kas yra Lietuvos TSR piliečiais, todėl pasirašė pasižadėjimą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės pagal to paties įstatymo 2 str. 3 d.
Nagrinėjamam ginčui aktualaus Pilietybės įstatymo (1989 m. lapkričio 3 d. redakcija) 1 straipsnyje buvo nustatyta, kad "Lietuvos TSR piliečiai" yra: 1) asmenys, kurie buvo Lietuvos Respublikos piliečiai, jų vaikai ir vaikaičiai, taip pat kiti iki 1940 m. birželio 15 d. buvusieji nuolatiniai tuometinės Lietuvos TSR teritorijos gyventojai, jų vaikai ir vaikaičiai, nuolat gyvenantys Lietuvos TSR teritorijoje; 2) asmenys, turintys nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvos TSR, jeigu jie yra patys gimę ar įrodę, kad bent vienas iš tėvų ar seneliai yra gimę Lietuvos TSR teritorijoje ir jeigu jie nėra kitos valstybės piliečiai; 3) kiti asmenys, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos nuolat gyveno Respublikos teritorijoje ir turi čia nuolatinę darbo vietą arba nuolatinį legalų pragyvenimo šaltinį. Šie asmenys per dvejus metus nuo šio įstatymo įsigaliojimo laisvai apsisprendžia dėl pilietybės; 4) asmenys, įgiję Lietuvos TSR pilietybę pagal šį įstatymą. Pažymėtina, kad pagal Pilietybės įstatymo (1989 m. lapkričio 3 d. redakcija) 35 straipsnio 1 dalį "šio įstatymo 1 straipsnyje nurodyti asmenys, kol jie laisvai apsisprendžia dėl pilietybės, gali naudotis Lietuvos TSR piliečio teisėmis dvejus metus nuo šio įstatymo įsigaliojimo".
Atsižvelgiant į nustatytą reglamentavimą, nepagrįsti pareiškėjos motyvai, kad ji 1991-10-08 buvo Lietuvos Respublikos pilietė, o ne įgijo pilietybę pagal tuo metu galiojusius įstatymus, nes bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėja, turėdama garantuotą teisę laisvai apsispręsti dėl pilietybės, teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę realizavo 1991-10-08 (b.l.25). Konstitucinis Teismas pasisakydamas dėl Pilietybės įstatymo 1 straipsnio nuostatų, susijusių su Lietuvos Respublikos piliečių korpuso sudėtimi, 1994 m. balandžio 13 d. nutarime inter alia konstatavo, kad kiekviename <...> straipsnio punkte nurodoma visiškai skirtinga asmenų grupė, turėjusi specifinių ryšių su Lietuvos Respublika, todėl įstatymu jiems buvo numatyti ne tik bendri reikalavimai, bet ir skirtinga atskirų grupių asmenų įpilietinimo tvarka arba papildomos sąlygos pilietybei įgyti. Bendri reikalavimai ir sąlygos visų grupių asmenims buvo šie: pradžioje visi jie buvo laikomi tik potencialiais piliečiais, nes jiems buvo garantuota teisė laisvai apsispręsti dėl pilietybės; visiems jiems būtina sąlyga tapti Lietuvos piliečiais buvo nuolatinis gyvenimas Lietuvos teritorijoje; apsisprendę dėl Lietuvos pilietybės, visi jie privalėjo duoti ištikimybės Lietuvos Respublikai pasižadėjimą. Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 ir 2 punktuose nurodyti asmenys ex oficio (pagal turėtą teisę) tapo Lietuvos Respublikos piliečiais - jiems tik reikėjo įrodyti atitinkamas aplinkybes ir paprašyti išduoti piliečio dokumentus. Jų teisė apsispręsti dėl pilietybės iš esmės reiškė teisę atsisakyti Lietuvos pilietybės. Tuo požiūriu visiškai skirtinga buvo kitų grupių asmenų padėtis. 1 straipsnio 4 punkte minimi asmenys pilietybę galėjo įgyti pagal kitus Pilietybės įstatymo straipsnius: 7 (pilietybės suteikimas išimties tvarka), 15 (pilietybės suteikimas natūralizacijos būdu) ir kt. Skirtinga buvo ir asmenų, minimų 1 straipsnio 3 punkte, įpilietinimo sąlygos ir tvarka. Nuo asmenų, minimų 1 straipsnio 1 ir 2 punktuose, jie skyrėsi tuo, kad anksčiau nebuvo turėję tvirtų nuolatinių teisinių ryšių su Lietuva <...>, iš šių asmenų buvo reikalaujama nuolat gyventi Lietuvos teritorijoje, taip pat turėti čia nuolatinę darbo vietą arba nuolatinį legalų pragyvenimo šaltinį. Jie per dvejus metus nuo Pilietybės įstatymo įsigaliojimo turėjo teisę laisvai apsispręsti dėl pilietybės, t.y.galėjo pasilikti Sovietų Sąjungos pilietybę arba tapti Lietuvos piliečiais (Konstitucinio Teismo 1994 m. balandžio 13 d. nutarimas, 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimas Nr.45/03-36/04). Pažymėtina, kad pareiškėja Lietuvos Respublikos pilietybės neteko Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2000-02-01 sprendimu, kadangi įgijo Izraelio pilietybę (b.l.26-33). Tokiu būdu, nagrinėjamos bylos duomenys nustatyto reglamentavimo dėl pilietybės atkūrimo kontekste patvirtina, kad atsakovas pagrįstai pripažino, jog nėra pagrindo išduoti B. S. pažymėjimą dėl teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę išsaugojimo. Kartu pažymėtina, kad pagal Pilietybės įstatymą asmeniui, netekusiam Lietuvos Respublikos pilietybės, Lietuvos Respublikos pilietybė gali būti grąžinta. Lietuvos Respublikos pilietybės grąžinimo pagrindai yra įtvirtinti Pilietybės įstatymo 21 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad asmeniui, netekusiam Lietuvos Respublikos pilietybės, Lietuvos Respublikos pilietybė gali būti grąžinta pagal jo prašymą. Asmeniui, netekusiam Lietuvos Respublikos pilietybės, Lietuvos Respublikos pilietybė gali būti grąžinta tik vieną kartą. Asmeniui, kuriam Lietuvos Respublikos pilietybė buvo suteikta išimties tvarka, netekusiam Lietuvos Respublikos pilietybės, Lietuvos Respublikos pilietybė negali būti grąžinta (Pilietybės įstatymo 21 straipsnio 1 d.). Asmeniui, kuris Lietuvos Respublikos pilietybę įgijo gimdamas, kuriam Lietuvos Respublikos pilietybė buvo atkurta arba suteikta supaprastinta tvarka ir kuris po to jos neteko, Lietuvos Respublikos pilietybė gali būti grąžinta, jeigu jis nėra kitos valstybės pilietis. Šis reikalavimas netaikomas asmeniui, kuris pagal šio įstatymo 7 straipsnio 1–4 punktus gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis(Pilietybės įstatymo 21 straipsnio 4 d.).
Vertinant pareiškėjos argumentus, kad Migracijos departamento sprendimas priimtas vadovaujantis negaliojančiomis teisės normomis negali būti laikomas teisėtu, pažymėtina, kad skundžiamas sprendimas priimtas 2010-12-02 Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 d. pagrindu, todėl sprendime nurodant Pilietybės įstatymo 12 straipsnį, kuris ginčo metu dar nebuvo įsigaliojęs (Pilietybės įstatymo 44 str.2d.), nereiškia, kad toks sprendimas privalo būti panaikintas vien tik dėl minėtos priežasties. Skundžiamas aktas gali būti panaikintas tuo atveju, jeigu buvo pažeistos pagrindinės procedūros, tačiau ne kiekvienas formalios procedūros pažeidimas yra pagrindas pripažinti priimtą administracinį aktą neteisėtu, jeigu įstatymas tiesiogiai nenustato tokios procedūros pažeidimo pasekmės; kriterijus, pagal kurį turi būti vertinama procedūros pažeidimo įtaka priimto administracinio akto teisėtumui, yra tikimybė, kad dėl šio pažeidimo buvo priimtas nepagrįstas sprendimas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. balandžio 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-416/2005 (Administracinių teismų praktika Nr. 7, psl. 131-138)). Nagrinėjamu atveju tokioms išvadoms konstatuoti pagrindo nėra.
Kadangi atsakovas veikė savo kompetencijos ribose teisėtai bei pagrįstai, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimų panaikinti Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos 2011-08-11 sprendimą Nr. (15/3-5)10K-22566 ir įpareigoti atsakovą prašymą išnagrinėti iš naujo.
Teismo išdėstytų motyvų pagrindu skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 87 str., 88 str. 1 p., 127 str. 1 d., 129 str.,
n u s p r e n d ė :
Pareiškėjos B. S. skundą atmesti.
Sprendimas per 14 dienų gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.
Teisėjai Rosita Patackienė
Arūnas Dirvonas
Violeta Balčytienė