Baudžiamoji byla  Nr. 1A-539/2012

Proceso Nr. 1-78-1-00150-204-7

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.17.3; 2.1.7.4.                             (S)

LIETUVOS Apeliacinis teismas

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. lapkričio 5 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininkės Elenos Vainienės,

teisėjų: Rūtos Mickevičienės, Lino Žukausko, 

sekretoriaujant Ingai Jurgaitienei,

dalyvaujant prokurorui Sergejui Bekiš,

gynėjams advokatams Algirdui Gurauskui, Gintarei Leškevičienei, Romanui Lupeikai,

išteisintajam E. G.,

nuteistiesiems A. L., D. L.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro ir nuteistųjų D. L. bei A. L. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. liepos 12 d. nuosprendžio, kuriuo:

- E. G. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 1992 straipsnio 1 dalį, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką;

- D. L. nuteistas pagal BK 1992 straipsnio 1 dalį 170 MGL (22 100 Lt) dydžio bauda;

- A. L. nuteista pagal BK 1992 straipsnio 1 dalį 150 MGL (19 500 Lt) dydžio bauda.

Iš D. L. ir A. L. nuspręsta išieškoti lygiomis dalimis 180,15 litų proceso išlaidoms valstybei atlyginti.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir Klaipėdos apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro bei nuteistųjų D. L. ir A. L. apeliacinius skundus,

n u s t a t ė:

A. L. ir D. L. nuteisti už tai, kad pažeisdami nustatytą tvarką, laikė akcizais apmokestinamas prekes, kurių vertė viršija 250 MGL dydžio sumą:

         2011 m. balandžio 7 d., veikdami bendrininkų grupe, pažeisdami Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2004 m. gegužės 26 d. įsakymu Nr. 4- 200 patvirtintų Fiziniams asmenims taikomų alkoholio produktų ir tabako gaminių gabenimo ir laikymo Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių (2007 m. liepos 19 d. įsakymo Nr. 4-312, 2010 sausio 19 d. įsakymo Nr. 4-31, 2010 m. birželio 11 d. įsakymo Nr. 4-443 redakcija) 2 punkto 2.1, 2.1.1 papunkčių reikalavimus, numatančius, kad „Lietuvos Respublikos teritorijoje fiziniams asmenims draudžiama gabenti ir laikyti jiems nuosavybės teise priklausančiose, pagal nuomos, panaudos sutartį ar kitais pagrindais naudojamose patalpose ir kitose vietose tabako gaminius <...>, nepaženklintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio ženklais – banderolėmis (išskyrus šių taisyklių 3 punkte nurodytus atvejus)“, 3 punkto 3.1, 3.1.2 papunkčių reikalavimus, numatančius, kad „Fiziniams asmenims leidžiama laikyti ir gabenti Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio ženklais – banderolėmis – nepaženklintus tabako gaminius <...>, jeigu jie laiko įvežtus į Lietuvos Respubliką <...> tabako gaminius, kurių kiekis vienam asmeniui neviršija <...> 20 pakelių cigarečių <...> kai prekės įvežtos iš kitų valstybių, išskyrus Europos Sąjungos valstybes nares“, savo gyvenamojoje vietoje, namo rūsyje ir palėpėje, esančiuose (duomenys neskelbtini) rajone, laikė cigaretes su Rusijos Federacijos banderolėmis – 300 pakelių cigarečių „LD Pink“, 990 pakelių cigarečių „Saint George“, 1630 pakelių cigarečių „NZ Black“, 565 pakelius cigarečių „Maksim“, 690 pakelių cigarečių „Compliment“, 630 pakelių cigarečių „Minsk“, 5 pakelius cigarečių „Marshal“, 180 pakelių cigarečių „Fest“, 10 pakelių cigarečių „LM“, kurių vertė, įskaitant privalomus sumokėti importo mokesčius, yra 38 686 litai.

            E. G. buvo kaltinamas ir perduotas teismui už tai, kad pažeisdamas nustatytą tvarką, laikė akcizais apmokestinamas prekes, kurių vertė viršija 250 MGL dydžio sumą: 2011 m. balandžio 7 d., veikdamas bendrininkų grupe su A. L. ir D. L., pažeisdamas Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2004 m. gegužės 26 d. įsakymu Nr. 4- 200 patvirtintų Fiziniams asmenims taikomų alkoholio produktų ir tabako gaminių gabenimo ir laikymo Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių (2007 m. liepos 19 d. įsakymo Nr. 4-312, 2010 sausio 19 d. įsakymo Nr. 4-31, 2010 m. birželio 11 d. įsakymo Nr. 4-443 redakcija) 2 punkto 2.1, 2.1.1 papunkčių reikalavimus, numatančius, kad „Lietuvos Respublikos teritorijoje fiziniams asmenims draudžiama gabenti ir laikyti jiems nuosavybės teise priklausančiose, pagal nuomos, panaudos sutartį ar kitais pagrindais naudojamose patalpose ir kitose vietose tabako gaminius <...>, nepaženklintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio ženklais – banderolėmis (išskyrus šių taisyklių 3 punkte nurodytus atvejus)“ 3 punkto 3.1, 3.1.2 papunkčių reikalavimus, numatančius, kad „Fiziniams asmenims leidžiama laikyti ir gabenti Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio ženklais – banderolėmis nepaženklintus tabako gaminius <...>, jeigu jie laiko įvežtus į Lietuvos Respubliką <...> tabako gaminius, kurių kiekis vienam asmeniui neviršija <...> 20 pakelių cigarečių <...> kai prekės įvežtos iš kitų valstybių, išskyrus Europos Sąjungos valstybes nares“, savo gyvenamojoje vietoje, namo rūsyje ir palėpėje, esančiuose (duomenys neskelbtini) rajone, laikė cigaretes su Rusijos Federacijos banderolėmis – 300 pakelių cigarečių „LD Pink“, 990 pakelių cigarečių „Saint George“, 1630 pakelių cigarečių „NZ Black“, 565 pakelius cigarečių „Maksim“, 690 pakelių cigarečių „Compliment“, 630 pakelių cigarečių „Minsk“, 5 pakelius cigarečių „Marshal“, 180 pakelių cigarečių „Fest“, 10 pakelių cigarečių „LM“, kurių vertė, įskaitant privalomus sumokėti importo mokesčius, yra 38 686 litai.

Klaipėdos apygardos teismas 2012 m. liepos 12 d. nuosprendžiu E. G. pagal BK 1992 straipsnio 1 dalį išteisino, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

Teismas konstatavo, kad byloje nėra pakankamai duomenų teigti, kad surastos cigaretės buvo ir E. G. žinioje. Teismas padarė išvadą, kad E. G., duodamas parodymus, prisiėmė kitų kaltinamųjų kaltę ir taip save dėl nusikalstamos veikos padarymo apkalbėjo. Teismas nustatė, kad E. G. A. L. namuose gyveno kaip pagalbinis darbininkas ir buvo nuo jos finansiškai priklausomas, todėl negalėjo įsigyti ir jos namuose laikyti didelį kiekį cigarečių. Teismo nuomone, E. G. priklausomumas nuo A. L. turėjo įtakos tam, kad jis prisiėmė kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo. Teismas neatmetė galimybės, kad E. G. žinojo apie D. L. ir A. L. namuose laikytas cigaretes, tačiau konstatavo, kad to nepakanka išvadai, kad jis tas cigaretes bendrininkų grupe su D. L. ir A. L. laikė, nes nėra duomenų, kad jis šias prekes turėjo savo žinioje.

Klaipėdos apygardos prokuratūros skyriaus prokuroras apeliaciniu skundu prašo Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. liepos 12 d. nuosprendžio dalį E. G. išteisinimo dalyje panaikinti ir priimti naują nuosprendį: E. G. pripažinti kaltu pagal BK 1992 straipsnio 1 dalį ir skirti jam 130 MGL (16 900 Lt) dydžio baudą.

Apelianto manymu, skundžiamas teismo nuosprendis dalyje dėl E. G. išteisinimo yra neteisėtas ir nepagrįstas. Teismas netinkamai įvertino byloje surinktus ir teisme ištirtus duomenis, todėl padarė nepagrįstas ir bylos aplinkybių neatitinkančias teismo išvadas.

Apeliantas mano, kad nepagrįsta teismo išvada, kad telefoninių pokalbių, užfiksuotų tarp D.L. ir A. L., turinys įrodo, kad E. G. save apkalbėdamas prisiėmė kaltė dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo. Minėtuose telefoniniuose pokalbiuose kalbama apie tai, kad E. G. prisipažino, jog laikė kratos metu rastas cigaretes, o tai, kad A. L. informavo D. L. apie tai, kas prisiėmė kaltę ir kokios pozicijos jam reikia laikytis, reiškia, kad taip buvo siekiama padėti bendrininkams išvengti baudžiamosios atsakomybės.

E. G. nuo pat tyrimo pradžios tvirtino, kad jis žinojo apie savo gyvenamojoje vietoje laikomas cigaretes ir tvirtino pats jas įsigijęs bei paslėpęs tose vietose, kur jos buvo rastos kratos metu. E. G. parodė, kad apie įgytas cigaretes žinojo ir sugyventinė A. L. Tą pačią dieną apklausta kaip įtariamoji A. L. iš esmė patvirtino E. G. parodymus. Ji parodė, kad kartu su sugyventiniu E. G. įsigijo cigaretes, už kurias sumokėjo E. G.. A. L. teigimu cigarečių pirkimu daugiausia rūpinosi E.G., o ji tik žinojo, kad namuose šios cigaretės buvo laikomos. Vėliau ikiteisminio tyrimo metu ir teisme E. G. ir A. L. parodymai iš dalies pasikeitė. Tiek E. G., tiek A. L. ėmė tvirtinti, kad pastaroji apie cigarečių įsigijimą ir jų laikymą jos namuose nieko nežinojo, tačiau pats E. G. ir toliau tvirtino žinojęs apie namuose esamas cigaretes ir pats jas laikęs.

Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad vėlesnių įtariamųjų duotų parodymų metu pasikeitė ir G. statusas A. L. šeimoje. Apklausiami pirmą kartą abu įtariamieji nurodė esantys sugyventiniai bei tai, kad jie gyvena kartu, tačiau vėlesnių apklausų metu ir teisme tiek E. G., tiek A. L. tvirtino, jog jie kartu negyvena, bendro ūkio neveda, o E. G. tik už gyvenamąjį plotą, maistą bei cigaretes padeda prižiūrėti gyvulius ir jie gyvena atskiruose kambariuose. Tokiais parodymais buvo siekiama įtikinti teismą, kad Darius ir A. L. su E. G. jokių artimesnių asmeninių santykių neturi ir dėl to pastarieji galėjo nežinoti apie E. G. įsigytas ir laikytas namuose cigaretes. Teismas patikėjo tokia, tikrovės neatitinkančia, aplinkybe ir visiškai nevertino A. L. ir E. G. parodymų, duotų pirminių jų apklausos metu, kur jie abu tvirtino esantys sugyventiniai. Teismas, nepagrįstai konstatavęs, kad E.G. A. L. namuose gyvena kaip pagalbinis darbininkas ir dirba už jos suteiktą pastogę, maitinimą ir priežiūrą, padarė nepagrįstą išvadą, kad neįtikima, jog tokioje situacijoje E. G. būtų įsigijęs ir laikęs tuose namuose didelį kiekį cigarečių, ir net ketinęs iš tų namų jomis prekiauti.

Apeliantas pažymi, kad byloje nebuvo nustatyta kas, kada ir už kokią tiksliai pinigų sumą įgijo kratos metu rastas cigaretes. Teismo padarytos išvados apie E. G. galimybę nusipirkti rastą cigarečių kiekį nepaneigia jo galimybės padaryti jam inkriminuotą nusikaltimą, t. y. savo žinioje laikyti cigaretes. Teismas konstatavo, kad cigaretes neteisėtai laikė D. L. ir A. L., veikdami bendrininkų grupe. Iš to seka, kad ir įsigyti cigaretes turėjo būtent šie asmenys, o tai rodo, kad E.G., veikiant kartu su D. L. ir A. L., nebuvo būtina turėti pakankami finansinių galimybių cigaretes nupirkti. Pakanka to, kad jie visi trys cigaretes laikė savo žinioje, t. y. gyvenamojo namo rūsyje ir kitose patalpose.

Apelianto teigimu, sprendžiant E. G. baudžiamosios atsakomybės klausimą, reikia įvertinti ne tik paties E. G. ir A. L. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu 2011-04-07, tačiau įvertinti šiuos parodymus kitų nustatytų aplinkybių kontekste. E. G. gyvena viename name su A. L., ten dirba įvairius ūkio darbus. Dalis kratos metu surastų cigarečių buvo paslėptos gyvenamojo namo rūsyje, kur dirbdamas ūkio darbus ir nuolat gyvendamas tuose namuose, E. G. dažnai lankėsi, todėl jis negalėjo nežinoti apie ten laikomas cigaretes.

Apelianto manymu, visuma surinktų ir ištirtų duomenų patvirtina, kad E. G. ne tik žinojo apie namuose laikomas cigaretes, bet kartu su D. L. bei A. L. laikė jas savo žinioje, todėl jis turi būti pripažintas kaltu dėl nusikaltimo, numatyto BK 1992 straipsnio 1 dalyje, padarymo.

Skiriant bausmę E. G. atsižvelgtina į tai, kad jis yra teisiamas pirmą kartą, padarė sunkų tyčinį nusikaltimą, prisipažįsta kaltu, tačiau nuoširdžiai nesigaili, nes savo parodymais siekia padėti kitiems bendrininkams išvengti baudžiamosios atsakomybės. Jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažintina tai, kad nusikaltimą padarė veikdamas bendrininkų grupe. Todėl E. G. skirtina bauda. Nustatant jos dydį atsižvelgtina į neteisėtai disponuotų prekių mastą bei išvengtų sumokėti mokesčių dydį ir E. G. skirtina bauda šiek tiek mažesnė nei sankcijos vidurkis, numatytas už tokio nusikaltimo padarymą.

Nuteistieji D. L. ir A. L. apeliaciniu skundu prašo Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. liepos 12 d. nuosprendžio dalį jų nuteisimo pagal BK 1992 straipsnio 1 dalį dalyje panaikinti ir priimti jiems išteisinamąjį nuosprendį.

Apeliantai teigia, kad jie yra nepagrįstai ir neteisėtai nuteisti, nes nusikaltimo nepadarė. Ikiteisminis tyrimas byloje atliktas tendencingai ir neobjektyviai, nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės ištirtos nepilnai ir paviršutiniškai. Byloje nėra neginčijamų jų kaltės įrodymų. Teismas, priimdamas jiems apkaltinamąjį nuosprendį, vadovavosi tik prielaidomis ir spėjimais bei duomenimis, kurie kelia pagrįstas abejones ir nėra patikimi, todėl jiems yra netinkamai taikytas baudžiamasis įstatymas ir procesinės teisės normos.

Apeliantas nuteistasis D. L., nesutikdamas su skundžiamo nuosprendžio dalimi, kuria jis nuteistas, teigia, kad teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir padarė klaidingas ir nepagrįstas išvadas. Klaidinga yra teismo išvada, kad jis nuskalstamos veikos fiksavimo metu gyveno motinos A. L. gyvenamajame name. Byloje nėra patikimų ir neginčijamų įrodymų patvirtinančių šį faktą. Šios aplinkybės nepatvirtino nei vienas teisme apklaustas liudytojas, jos neįrodo ir telefoniniai įrašai. Jis teismui logiškai ir nuosekliai paaiškino apie jo motinos namuose surastą jo uniformą ir dokumentus, ir tai patvirtino kiti asmenys. Tačiau teismas į tai neatsižvelgė ir padarė priešingas išvadas. Teismas neatsižvelgė į tai, kad policijos uniforma buvo jau nenaudojama, ji buvo be policijos atributų. Jo motinos namuose rastus policijos veikoje naudojamus dokumentus jis buvo palikęs, kai lankė motiną. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad šie daiktai nebuvo surasti prie paslėptų name cigarečių, jie buvo sudėti atvirai ir visiems matomoje vietoje. Byloje nėra jokių duomenų, kad jis būtų gyvenęs motinos namuose, kad juose būtų jo ir jo žmonos asmeniniai daiktai, drabužiai ir kt. Telefoniniai pokalbiai taip pat neįrodo, kad jis gyveno motinos namuose. Motina jam yra artimas žmogus, todėl ji skambino jam norėdama jo patarimo ir dėl to jam negali kilti atsakomybė, nes pagal BK 237 straipsnio 2 dalies nuostatas už nusikalstamas veikas neatsako nusikaltimą padariusio asmens artimieji giminaičiai ir šeimos nariai.

Apeliantė nuteistoji A. L., nesutikdama su skundžiamo nuosprendžio dalimi, kuria ji nuteista, teigia, kad po 2011-04-07 atliktos kratos ji skambino savo sūnui D. L., norėdama pasakyti, kad jos namuose rado jos sugyventinio E. G. paslėptas cigaretes, apie kurias ji nieko nežinojo, ir norėdama sužinoti, ar dėl to jam, dirbant policijoje, nekils problemų. Teigia, jog nei ji, nei jos sūnus D. L. su rastomis cigaretėmis nieko bendro neturėjo ir apie tai ji paaiškino teisme. Ikiteisminio tyrimo metu tyrėjos L. A. surašyto jos (apeliantės) paaiškinimo ji pati neskaitė, nes neturėjo akinių, be to, ji buvo labai susijaudinusi dėl jos namuose rastų paslėptų sugyventinio E. G. cigarečių, tačiau teismas šių aplinkybių teisingai neįvertino.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras prašė tenkinti Klaipėdos apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro apeliacinį skundą, o nuteistųjų apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistieji A. L. ir D. L. bei jų gynėjai prašė tenkinti nuteistųjų apeliacinį skundą.

Išteisintasis E. G. ir jo gynėja prašė prokuroro apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro bei nuteistųjų D. L. ir  A. L. apeliaciniai skundai atmestini.

Dėl prokuroro apeliacinio skundo argumentų

Pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu E. G. išteisino pagal BK 1992 straipsnio 1 dalį, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką. Prokuroras, nesutikdamas su tokiu teismo sprendimu, teigia, kad teismas netinkamai įvertino byloje surinktus ir ištirtus duomenis ir padarė nepagrįstą ir bylos aplinkybių neatitinkančią išvadą, kad E. G. nedalyvavo padarant jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Apelianto manymu, visuma surinktų ir ištirtų duomenų patvirtina, kad E. G. žinojo apie A. L. namuose laikomas cigaretes ir kartu su D. L. bei A. L. jas laikė savo žinioje, todėl prašo E. G. pripažinti kaltu ir nuteisti pagal BK 1992 straipsnio 1 dalį.

Toks apelianto prašymas netenkintinas, nes tam nėra įstatyminio pagrindo. Prokuroro skunde išdėstyti motyvai ir juos pagrindžiantys argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų.

BK 1992 straipsnio 1 dalyje reglamentuojama baudžiamoji atsakomybė už akcizais apmokestinamų prekių įgijimą, laikymą, gabenimą, siuntimą, naudojimą ar realizavimą pažeidžiant nustatytą tvarką. E. G. buvo kaltinamas ir perduotas teismui už tai, kad veikdamas bendrininkų grupe, pažeisdamas nustatytą tvarką, laikė akcizais apmokestinamas prekes - cigaretes, kurių vertė viršija 250 MGL dydžio sumą. Akcizais apmokestinamų prekių laikymu pripažįstami bet kokie tyčiniai veiksmai, susiję su faktiniu prekių buvimu kaltininko žinioje pažeidžiant teisės aktais šių prekių laikymui nustatytą tvarką. Prekių buvimo vieta reikšmės neturi, svarbu, kad jos būtų kaltininko žinioje, t. y. kad kaltininkas identifikuotų save kaip pastovų ar laikiną prekių turėtoją ir su tomis prekėmis galėtų daryti ką nori.

Prokuroras teigia, jog aplinkybę, kad akcizais apmokestinamos prekės - cigaretės buvo E. G. žinioje, įrodo jo paties prisipažinimas padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, nuteistosios A.L. parodymai bei išteisintojo statusas A. L. šeimoje. Tokie apelianto teiginiai prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms.

Nors E. G. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme prisipažino iš nepažįstamų asmenų įgijęs ir A. L. namuose laikęs kratos metu rastas cigaretes, tačiau pirmosios instancijos teismo toks prisipažinimas neįtikino ir teismas konstatavo, kad E. G. prisiėmė kitų kaltinamųjų kaltę, o save dėl nusikalstamos veikos apkalbėjo, todėl tokiais parodymais apkaltinamasis nuosprendis E. G. negali būti grindžiamas. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su tokia pirmosios instancijos teismo išvada.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 ,,Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.5. punkte išaiškinta, kad teismo išvados nuosprendyje negali būti grindžiamos vien kaltinamojo prisipažinimu padarius nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą parodymais, jei jo nepatvirtina kiti įrodymai. Teisėjų kolegijos nuomone, aptariamoje byloje objektyvių ir neginčijamų įrodymų, kurie patvirtintų išteisintojo prisipažinimą padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, nėra. Nors nuteistoji A. L. patvirtino E. G. parodymus apie neva pastarojo jos namuose laikytas cigaretes, tačiau nuteistosios parodymai negali būti laikomi objektyviais ir patikimais. A. L., būdama įtariama, vėliau kaltinama ir nuteista už šios nusikalstamos veikos padarymą, akivaizdžiai yra suinteresuota duoti išteisintąjį kaltinančius parodymus ir tokiu būdu pati išvengti baudžiamosios atsakomybės, be to, jos parodymų nepatvirtina kiti bylos duomenys.

Byloje nėra objektyvių duomenų, kurie patvirtintų apelianto teiginį, kad išteisintasis ir nuteistoji nusikalstamos veikos padarymo metu buvo sugyventiniai pagal įstatymą. Tai, kad išteisintasis ir nuteistoji, duodami parodymus, įvardijo save sugyventiniais, dar nereiškia, kad jie yra vienos šeimos nariai (partneriai). Byloje nėra duomenų, kad išteisintasis ir nuteistoji būtų vedę bendrą ūkį ar turėję bendro turto. Išteisintasis ir nuteistoji neigia sugyventinių statusą. E. G. tiek pirmosios instancijos, tiek apeliacinės instancijos teisme parodė, kad jis virš 10 metų gyvena A. L. priklausančiuose namuose ir yra tų namų samdomas darbininkas. Jis padeda ūkininkauti, už tai turi kur gyventi, gauna pavalgyti, cigarečių , pinigų už darbą negauna. Jis gyvena namo antrame aukšte, o namo pirmame aukšte gyvena A. L. (3 t., 128-129 b. l.). Nuteistoji A. L. parodė, kad E. G. yra pagalbinis darbininkas, padeda ūkyje, jos namuose turi lovą, gauna valgyti, ji darbužius jam išplauna, ir už tai jis dirba, ji duodavo kartais jam kapeiką nusipirkti cigarečių, alaus. Jie kaip vyras ir žmona negyvena (3 t., 129-130 b.l.). Nuteistasis D. L. patvirtino, kad mama (A. L.) ir E. G. atskirai gyvena, E. G. tik padeda jai (3 t. 130 b. l.). Tokie išteisintojo ir nuteistųjų parodymai bei kitos byloje nustatytos faktinės aplinkybės duoda pagrindą teigti, kad E. G., būdamas A. L. namuose tik pagalbiniu darbininku, dirbdamas už jam suteiktą gyvenamąją vietą, maistą ir priežiūrą, buvo priklausomas nuo nuteistosios A. L. Todėl logiška yra pirmosios instancijos teismo išvada, kad E. G., gyvendamas A. L. priklausančiuose namuose kaip samdomas darbininkas, negalėjo be jos žinios įsigyti ir laikyti jai priklausančiuose namuose (dviejuose skirtingose vietose) tokį didelį kiekį cigarečių. Aplinkybė, kad išteisintasis galimai žinojo apie A. L. namuose laikomas cigaretes, neduoda pagrindo teigti, kad tos cigaretės buvo jo žinioje, nes, kaip jau buvo minėta, konstatuojant tokią aplinkybę yra būtina nustatyti, kad kaltininkas su tomis prekėmis galėjo daryti ką nori. Tokios aplinkybės aptariamoje byloje nenustatytos. Todėl teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad byloje nėra pakankamai duomenų leidžiančių teigti, kad namuose, kuriuose su A. L. ir D. L. kartu gyveno E. G., buvusios ir surastos cigaretės buvo pastarojo žinioje.

Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog neįrodyta, kad E. G. dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, numatytą  BK 1992 straipsnio 1 dalyje. Tokia pirmosios instancijos teismo išvada yra pagrįsta byloje surinktų, teisme ištirtų ir skundžiamame nuosprendyje aptartų ir įvertintų įrodymų visetu, todėl skundžiamas teismo nuosprendžio dalis dėl E. G. išteisinimo yra pagrįsta ir teisėta, naikinti jį Klaipėdos apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro apeliaciniame skunde nurodytais motyvais ir argumentais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegijai pripažinus, kad skundžiamo teismo nuosprendžio dalis dėl E. G. išteisinimo yra teisėta ir pagrįsta, nenagrinėjami prokuroro apeliacinio skundo argumentai dėl bausmės E. G. skyrimo.

Dėl nuteistųjų D. L. ir A. L. apeliacinio skundo argumentų.

Apeliantai nuteistieji D. L. ir A. L., nesutikdami su skundžiamu teismo nuosprendžiu, teigia, kad jie nusikaltimo nepadarė. Ikiteisminis tyrimas byloje buvo atliktas tendencingai ir neobjektyviai, nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės ištirtos nepilnai ir paviršutiniškai. Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, vadovavosi tik prielaidomis ir spėjimais bei duomenimis, kurie kelia pagrįstas abejones ir nėra patikimi, todėl jiems yra netinkamai taikytas baudžiamasis įstatymas ir procesinės teisės normos. Nuteistieji prašo skundžiamo teismo nuosprendžio dalį dėl jų nuteisimo panaikinti ir priimti jiems išteisinamąjį nuosprendį.

Toks apeliantų prašymas atmestinas, nes tam nėra įstatyminio pagrindo.

Apeliantai teigdami, kad ikiteisminis tyrimas byloje buvo atliktas tendencingai ir neobjektyviai, o nuskalstamos veikos padarymo aplinkybės ištirtos nepilnai ir paviršutiniškai, tokio savo teiginio detaliau ir išsamiau neargumentuoja. Apeliantai skunde nenurodo, kokios konkrečiai aplinkybės ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu nebuvo ištirtos ir kokios procesinės teisės normos buvo pažeistos, todėl teisėjų kolegija neturi galimybės patikrinti ir įvertinti apeliantų teiginių pagrįstumo.

Iš nuteistųjų apeliacinio skundo turinio matyti, kad jie nesutinka su pirmosios instancijos teismo pateiktu byloje surinktų įrodymų vertinimu. Šiame kontekste teisėjų kolegija atkreipia apeliantų dėmesį į tai, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos, tačiau teismo baigiamajame akte turi būti išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai. Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje išdėstė visus teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus ir pateikė išsamius jų vertinimo motyvus. Tai, kad apeliantai nesutinka su teismo pateiktu įrodymų vertinimu ir teismo išvadomis, nereiškia, kad teismas byloje surinktus įrodymus įvertino netinkamai ar kad netinkamai taikė baudžiamuosius įstatymus. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija aptariamoje byloje esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nenustatė.

              Apeliantas nuteistasis D. L., nesutikdamas su jo nuteisimu, apeliaciniame skunde akcentuoja iš esmės vienintelę aplinkybę, kad jis nuskalstamos veikos padarymo metu motinos A. L. gyvenamajame name negyveno, todėl negali atsakyti už artimųjų padarytą nusikaltimą. Pirmosios instancijos teismas kruopščiai ištyrė šią aplinkybę ir dėl jos skundžiamame nuosprendyje išsamiai pasisakė. Tikrinant nuteistojo teiginius apie jo gyvenamąją vietą nusikaltimo padarymo metu, teisiamajame posėdyje buvo apklausti liudytojai V. B., S. L., D. P., K. R., V. V., išanalizuoti jų parodymai duoti teisme ir ikiteisminio tyrimo metu, ištirtas nuteistųjų tarpusavio telefoninių pokalbių turinys, telefoninių skambučių analizės, kratos ir tarnybinio patikrinimo metu nustatyti duomenys ir visi jie įvertinti tiek atskirai, tiek jų visetas. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis paminėtų duomenų visuma, padarė išvadą, kad nusikalstamos veikos padarymo metu ir iki jos D. L. gyveno namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su tokia pirmosios instancijos išvada, nes ji pagrįsta byloje surinktų ir teisme ištirtų duomenų visetu. Be to, pastebėtina, kad apeliantas jokių konkrečių įrodymų, kuriais teismas pagrindė jo kaltę, savo apeliaciniame skunde ir neginčija, jis tik deklaratyviai teigia, kad byloje nėra patikimų ir neginčijamų įrodymų patvirtinančių jo gyvenimo pas motiną faktą. Apeliantas skunde naujų aplinkybių, kurios nebuvo tirtos pirmosios instancijos teisme, nenurodė. Jo skunde nurodyti teiginiai apie kratos metu rastų dokumentų, susijusių su jo tarnybine veikla, bei jo tarnybinės uniformos buvimo jo motinos namuose aplinkybes, nepaneigia jo kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad pagrįsta yra pirmosios instancijos teismo išvada, kad D. L. gyveno A. L. priklausančiuose namuose, ir jie kartu, pažeisdami nustatytą tvarką, laikė akcizais apmokestinamas prekes - cigaretes, kurių vertė viršija 250 MGL dydžio sumą.

Apeliantė nuteistoji A. L., nesutikdama su jos nuteisimu, teigia, kad nei ji, nei jos sūnus D.L. su rastomis cigaretėmis nieko bendro neturėjo. Ikiteisminio tyrimo metu ji tyrėjos surašyto paaiškinimo neskaitė, nes neturėjo akinių, be to, buvo labai susijaudinusi dėl jos namuose rastų cigarečių, tačiau teismas šių aplinkybių teisingai neįvertino. Tokie apeliantės teiginiai nepaneigia jos ir D. L. kaltės neteisėtai disponavus akcizais apmokestinamomis prekėmis. Apeliantės skunde nurodytos aplinkybės buvo išsamiai ištirtos pirmosios instancijos teisme ir dėl jų išsamiai pasisakyta skundžiamame teismo nuosprendyje. Teismas analizavo nuteistosios parodymus duotus tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu, juos lygino tarpusavyje bei kitų byloje surinktų duomenų kontekste bei padarė išvadas atitinkančias faktines bylos aplinkybes. Pirmosios instancijos teisme buvo apklausta tyrėja L. A., kuri parodė, kad ji apklausinėjo įtariamuosius A. L. ir E. G., apklausa vyko normaliai ir viskas, kas pasakyta, buvo surašyta, perskaityta ir jų pačių pasirašyta. Įtariamieji parodymus davė laisva valia ir savanoriškai (4 t. 14 b.l.). Teismas neturi pagrindo abejoti šios liudytojos parodymais. Be to, įtariamosios apklausos protokolas yra asmeniškai jos pasirašytas (3 t. 38-39 b. l.). Todėl apeliantės skundo teiginys, kad ji pirminį savo apklausos protokolą pasirašė jo neskaičius, vertinamas kaip nuteistosios bandymas išvengti baudžiamosios atsakomybės. Apeliantės skundo teiginys, kad jos sūnus D. L. su rastomis cigaretėmis neturėjo nieko bendro, yra deklaratyvus ir paneigtas skundžiamame teismo nuosprendyje išdėstytais įrodymais.

Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs byloje surinktus atskirus įrodymus ir jų visetą, padarė pagrįstą išvadą, kad A. L. ir D. L. namuose kratos metu buvusios ir surastos cigaretės buvo jų žinioje, ir kad šias akcizais apmokestinamas prekes, kurių vertė viršijo 250 MGL dydžio sumą, jie laikė pažeisdami nustatytą tvarką. Pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes nuteistųjų nusikalstamai veikai teismas taikė tinkamą baudžiamąjį įstatymą – BK 1992 straipsnio 1 dalį, bei paskyrė teisingas, BK 41, 54, 61 straipsnių reikalavimus atitinkančias, bausmes. Tenkinti nuteistųjų apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais ir argumentais, nėra pagrindo, todėl jų apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Klaipėdos apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro ir nuteistųjų D. L. bei A. L. apeliacinius skundus atmesti.

Kolegijos pirmininkė                  Elena Vainienė

Teisėjai                  Rūta Mickevičienė

                      Linas Žukauskas