Baudžiamoji byla Nr. 2K-22-303/2016

                                                                                                  Teisminio proceso Nr. 1-24-1-01381-2013-7

                                                                                                  Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.26.2.1;

                                                                                                  1.2.4.6.8; 2.4.2.1; 2.1.7.3; 2.1.7.4; 2.4.7

                                                                                                  (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. vasario 9 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Piesliako, Viktoro Aiduko ir pranešėjos Audronės Kartanienės,

sekretoriaujant Rūtai Večerskaitei,

dalyvaujant prokurorei Jolitai Urbelienei,

asmeniui, kuriam baudžiamoji byla nutraukta, B. R.,

nukentėjusiajam V. L.,

nukentėjusiojo atstovui advokatui Edvardui Sinkevičiui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo V. L. atstovo advokato Edvardo Sinkevičiaus kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. liepos 17 d. nutarties.

Kauno apylinkės teismo 2015 m. balandžio 29 d. nuosprendžiu B. R. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 284 straipsnio 1 dalį, 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą išteisintas, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Nukentėjusiojo V. L. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. liepos 17 d. nutartimi Kauno apylinkės teismo 2015 m. balandžio 29 d. nuosprendis panaikintas, baudžiamoji byla B. R. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą nutraukta, esant baudžiamąją atsakomybę šalinančiai aplinkybei (BPK 3 straipsnio 1 dalies 9 punktas).

Nukentėjusiojo V. L. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos Audronės Kartanienės pranešimą, nukentėjusiojo V. L. ir jo atstovo advokato Edvardo Sinkevičiaus, prašiusių kasacinį skundą patenkinti, B. R., prašiusio kasacinio skundo netenkinti, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą tenkinti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

1. B. R. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą buvo kaltinamas tuo, kad 2013 m. lapkričio 3 d., apie 21.00 val., viešoje vietoje – Kaune, ties (duomenys neskelbtini) namu, pašalinių asmenų akivaizdoje, įžūliu elgesiu demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams, trikdydamas visuomenės rimtį ir tvarką, tyčia kumščiu sudavė V. L. į veidą ir dėl chuliganiškų paskatų nesunkiai sutrikdė V. L. sveikatą – sulaužė jam nosies kaulus.

2. Kasaciniu skundu nukentėjusiojo atstovas advokatas E. Sinkevičius prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2015 m. liepos 17 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

2.1. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 28 straipsnį, taip pat padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies pažeidimų, sukliudžiusių išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.

2.2. Anot kasatoriaus, teismas nepagrįstai ir neteisėtai konstatavo, kad B. R. veikė būtinosios ginties sąlygomis, kurias, beje, tik išvardijo, tačiau jų neatskleidė ir neanalizavo nagrinėjamo įvykio kontekste, taip pat nesilaikė teismų praktikos. Teismai nevertino B. R. ir nukentėjusiojo V. L. jėgų santykio, t. y. jog B. R. – saugos tarnybos darbuotojas, itin gerai fiziškai sudėtas jaunas vyras, užsiimantis kovinio sporto šaka – boksu, šalia jo buvo du draugai, o nukentėjusysis – pagyvenęs vyras, dirbantis protinį darbą, kurio konfliktą su išteisintuoju stebėjo tik jo nepilnametė (16 metų) duktė ir mažametis (12 metų) sūnus. Kasatoriaus manymu, akivaizdu, kad nukentėjusysis objektyviai negalėjo padaryti B. R. jokios didelės žalos, todėl net konstatavus, kad nukentėjusysis kėsinosi į B. R. sveikatą, kėsinimasis negalėjo būti pripažintas pavojingu. Pagal teismų praktiką, pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir panašiai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-226-677/2015, 2K-73-697/2015 ir kt.). Išvadą dėl V. L. panaudotų priemonių (guminės lazdos) apeliacinės instancijos teismas grindė tik B. R. ir jo draugų K. S. ir V. B. parodymais. Tokia išvada, kasatoriaus teigimu, patvirtina, kad teismas įrodymų kaip visumos nevertino. Taip pat apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad B. R. veiksmus – smūgį V. L. į veidą – lėmė agresyvus paties nukentėjusiojo elgesys. Tačiau tiek B. R., tiek nukentėjusysis bei įvykį tiesiogiai stebėję liudytojai A. L., J. L., K. S. ir V. B. patvirtino, kad nukentėjusysis buvo tik uždėjęs ranką ant B. R. peties. Kasatoriaus manymu, B. R. veiksmus lėmė ne būtinybė gintis nuo nukentėjusiojo, bet pyktis dėl jo sakomų žodžių bei ant peties uždėtos rankos. Taigi kėsinimasis nebuvo realus, jis egzistavo tik B. R. vaizduotėje (beje, kartu su B. R. buvę draugai konflikte nedalyvavo, konfliktuojančių neskyrė, vadinasi, konflikto metu nesusidarė situacija, kuri B. R. keltų realų pavojų dėl neva itin agresyvių V. L. veiksmų). Teismų praktikoje konstatuojama, kad tais atvejais, kai pagrindo įžvelgti pavojingą kėsinimąsi apskritai nebuvo, tačiau asmuo dėl nepagrįsto įtarumo vis dėlto padarė žalos kitam asmeniui, nėra nei būtinosios ginties, nei jos ribų peržengimo. Tokia veika, esant visiems atitinkamos nusikalstamos veikos sudėties požymiams, kvalifikuojama kaip tyčinis nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-486/2001, 2K-279/2010, 2K-275/2013 ir kt.). Taigi, kasatoriaus manymu, B. R. neadekvačiai sureagavo į V. L. jam sakomus žodžius bei fizinį kontaktą (uždėtą ant peties ranką) ir, dėl nepagrįsto įtarumo smogdamas nukentėjusiajam į gyvybiškai pavojingiausią kūno dalį – galvą, suvokė keliantis pavojų V. L. sveikatai, numatė, kad gali sužaloti nukentėjusįjį, taip veikdamas tiesiogine tyčia sutrikdė V. L. sveikatą. Taip pat šiuo atveju, kasatoriaus įsitikinimu, iš V. L. pusės nebuvo ir jokio akivaizdaus kėsinimosi, nuo kurio B. R. turėjo gintis. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams. Vertinant būtinosios ginties situaciją turi būti itin kruopščiai nustatoma pavojingo kėsinimosi pradžia ir pabaiga, nes teisingas šių aplinkybių nustatymas lemia tinkamą būtinosios ginties įvertinimą. Nesant akivaizdaus reikalo gintis, besiginančiojo veiksmai padarant žalą kitam asmeniui negali būti laikomi būtinąja gintimi (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-271/2014). Taigi B. R. fizinę žalą nukentėjusiajam padarė pradėjęs gintis dėl nepagrįsto įtarumo, nesant būtinosios ginties teisėtumo sąlygų viseto, todėl jo padarytos nusikalstamos veikos pripažintinos tyčinėmis.

2.3. Esminiai BPK pažeidimai, anot kasatoriaus, pasireiškė tuo, jog teismų išvados dėl būtinosios ginties situacijos buvimo nepagrįstos išsamia ir visapusiška bylos duomenų analize, nevertintas bylos įrodymų visetas, o apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos aplinkybių tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, nepateikė įtikinamų argumentų, kodėl skundas atmetamas.

2.3.1. Kasatorius nurodo, kad skundžiamoje nutartyje suabsoliutinti B. R. ir jo draugų K. S. bei V. B. parodymai, o nukentėjusiojo parodymų turinys kritikuojamas, mažareikšmiški neatitikimai laikomi esmine sąlyga atmesti juos dėl nepatikimumo. Liudytojų K. A. S., B. T., V. Z., A. S., L. L. parodymai nevertinti dėl tiesioginio nedalyvavimo įvykyje, o A. L. ir J. L. – dėl artimų ryšių su nukentėjusiuoju. Tačiau teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad vien tik aplinkybė, jog liudytojai yra nukentėjusiojo giminaičiai, liudytojų parodymų kritiško vertinimo savaime nesuponuoja. Kiekvienas liudytojas, prieš duodamas parodymus teisme, BPK 277 straipsnyje nustatyta tvarka yra įspėjamas dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą (BK 235 straipsnis) ir atsakomybės pagal BPK 163 straipsnį už atsisakymą ar vengimą duoti parodymus, prisiekia duoti teisingus parodymus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-44/2007). Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nevertino, jog daugeliu atvejų liudytojų A. L. ir J. L. parodymai sutampa su B. R. ir jo draugų parodymais (pavyzdžiui, dėl to, kad B. R. gliaudė saulėgrąžas, kad V. L. buvo uždėjęs ranką ant B. R. peties ir kt.), kad A. L. parodymai sutampa su liudytojų K. A. S., A. S., B. T., V. Z. ir policijos pareigūno N. B. parodymais, jog nukentėjusiajam po B. R. smūgio iš nosies pasipylė kraujas. Nukentėjusiojo vaikų parodymai dėl B. R. ir jo draugų V. L. atžvilgiu vartotų necenzūrinių žodžių sutapo su kaimyno A. S. parodymais. Kasatorius pažymi, kad V. L. vaikų parodymus, jog būtent B. R. pirmas ėmėsi aktyvių fizinių veiksmų, patvirtina liudytojo V. Z. parodymai. Taigi apeliacinės instancijos teismas visiškai nevertino liudytojų A. L. ir J. L. parodymų, jų nuoseklumo, kad jų parodymuose nurodytos įvykio detalės tarpusavyje susijungia į nuoseklią ir logišką grandinę bei patvirtina, kad nagrinėjamo įvykio metu pirmasis smūgį sudavė B. R., o ne V. L.. Dėl to nėra pagrindo pripažinti, kad B. R. veikė esant būtinosios ginties sąlygoms. Taip pat teismas, sureikšminęs B. R. ir jo draugų parodymus, visiškai neanalizavo ir nevertino jų parodymų prieštaravimų bei nenuoseklumo dėl įvykio metu vartotų gėrimų, įvykio trukmės, tikslios įvykio vietos, V. L. panaudoto įrankio, vartotų keiksmažodžių, būtinybės ginti B. R. (pats B. R. teigė, kad jam buvo šokas, o K. S. parodė, jog jie su Valteriu paėjo į šoną, nebuvo ko kištis, nes Benui viskas gerai sekėsi).

3. Nukentėjusiojo V. L. atstovo advokato E. Sinkevičiaus kasacinis skundas tenkintinas.

Dėl baudžiamojo proceso normų pažeidimo nagrinėjant bylą apeliacine tvarka

4. BPK 320 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas privalo patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Kai apeliacinis skundas paduotas dėl išteisinamojo nuosprendžio nepagrįstumo, įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimų bei nuosprendžio išvadų neatitikties faktinėms bylos aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas turi kruopščiai patikrinti skundžiamą nuosprendį priėmusio teismo atliktą įrodymų vertinimą (jei reikia – ir pats tirti įrodymus), padarytų išvadų teisingumą. Tikrindamas apskųsto nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, apeliacinės instancijos teismas taip pat privalo laikytis BPK 20 straipsnio nuostatų – įrodymų vertinimą grįsti išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu ir atitinkamame sprendime (nutartyje ar nuosprendyje) nurodyti motyvus (BPK 331, 332 straipsniai). Konstatuotina, kad nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas šių BPK normų reikalavimų nesilaikė, įvykio aplinkybes tyrė ir vertino fragmentiškai, neįvertino bylos duomenų jų patikimumo aspektu.

5. Visų pirma, apeliacinės instancijos teismas tinkamai neįvertino situacijos, buvusios prieš nagrinėjamą įvykį, kuris kilo tarp nukentėjusiojo V. L. ir B. R.. Bylos duomenimis (V. L., K. A. S. ir A. Š. parodymai), B. R., K. S. ir V. B. vėlai vakare (lapkričio 3 d., 21.00 val.), Kudrėnų gatvėje, netoli V. L. ir K. A. S. namų, kėlė triukšmą: garsiai kalbėjo, keikėsi, laidė V. L., kuris tuo metu rūkė savo namo kieme (kiemas aptvertas tvora), replikas, ant gatvės, prie pat nukentėjusiojo namo valdos, padėjo skardines nuo alaus, jį plūdo įvairiais keiksmažodžiais, kvietė išeiti į gatvę išsiaiškinti. Šios aplinkybės nagrinėjamo įvykio kontekste, teisėjų kolegijos manymu, yra svarbios, pavyzdžiui, vertinant B. R. bei jo draugų K. S. ir V. B. parodymų atitikimą faktinėms bylos aplinkybėms ir pan. Be to, priėmęs sprendimą nutraukti B. R. baudžiamąją bylą pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą dėl baudžiamąją atsakomybę šalinančios aplinkybės – būtinosios ginties (BK 28 straipsnio 2 dalis), apeliacinės instancijos teismas neįvertino bylos duomenų jų patikimumo aspektu. Modeliuodamas įvykio situaciją pagal teismui pateiktas V. L. ir B. R. versijas, apeliacinės instancijos teismas apsiribojo tik V. L., jo vaikų, B. R. bei jo draugų K. S. ir V. B. parodymų vertinimu. Nors šių asmenų, t. y. iš vienos pusės nukentėjusiojo V. L. ir jo vaikų, o iš kitos pusės B. R. ir jo draugų parodymai iš esmės prieštaringi, teismas nesiėmė jų vertinti ir lyginti kaip viseto kartu su kitais byloje esančiais įrodymais – liudytojų L. L., K. A. S., B. T., V. Z. parodymais, kurie, nors ir nematė, kaip konflikto dalyviai apsikeitė smūgiais, tačiau matė kitas reikšmingas įrodymų vertinimui jų patikimumo aspektu aplinkybes (pvz., liudytojas A. Š. gatvėje matė <…> tris vaikinus, kaimyną Vytenį ir jo vaikus; vienas iš vaikinų vis šūkavo, keikėsi, Vytenį nuolat vadino ,,pideru“; kiti du vaikinai stovėjo kiek atokiau <…>; vienu momentu Vytenis su vaikinu priartėjo vienas prie kito, <…> ir labai greitai išsiskyrė; priėjęs prie pat tvoros pamatė, kad Vytenio veidas kruvinas <…>. Liudytojas V. Z., išgirdęs nuo gatvės sklindantį triukšmą ir pažiūrėjęs pro virtuvės langą, gatvėje matė kaimyną Vytenį su vaikais ir tris jam nepažįstamus vaikinus; du iš jų stovėjo kiek atokiau, vienas prie pat Vytenio; vaikinas kažką šaukė, gestikuliavo rankomis, matė, kaip stumtelėjo Vytenį, ir t. t.). Nagrinėjamos bylos kontekste ne mažiau svarbi ir ta aplinkybė, kad, be B. R. ir jo draugų K. S. bei V. B. parodymų, lazdos (apie 40 cm ilgio policininko guminė lazda), kuria, anot jų, V. L. 3-4 kartus smūgiavo B. R., taip, pagal šių asmenų parodymus, sukurdamas B. R. ginties situaciją, nė vienas kitas iš byloje apklaustų liudytojų nematė. Tuo tarpu V. L. nuosekliai aiškina, kad įvykio metu rankoje, kuria smūgiavo B. R., jis laikė stacionarų nešiojamą telefoną. Šią aplinkybę vienu ar kitu aspektu pagrindžia ir liudytojų parodymai (pvz., L. L. parodė, kad vyras pasiėmė namų telefoną ir išėjo į kiemą; labai greitai parėjo į namus, buvo sumuštas – iš nosies bėgo kraujas. K. A. S. – <…> Vytenis gavęs į nosį, bandė skambinti rankoje turimu telefonu; pasakęs, kad nėra ryšio, nuėjo į namus pasiimti mobiliojo ryšio telefoną; B. T. – <…> V. L. iš nosies bėgo kraujas; kiek pamena, jis laikė telefoną, po to nuėjo į namus). Nors tai gana svarbi nagrinėjamo įvykio aplinkybė (pvz., sprendžiant klausimą – buvo sąlygos B. R. gintis, ar ne; ar tai buvo abipusės muštynės, ar ne ir pan.; vertinant B. R., V. L. ir jų versijas patvirtinančių asmenų parodymų atitikimą faktinėms bylos aplinkybėms, taip pat šių parodymų patikimumo aspektą), apeliacinės instancijos teismas jos netyrė. Remdamasis B. R., K. S. ir V. B. parodymais, teismas atmetė tiek nukentėjusiojo V. L. (traktuojant jo parodymus kaip nenuoseklius ir prieštaringus), tiek ir jo vaikų, kaip susijusių su V. L. artimais asmeniniais ryšiais ir galbūt siekiančių taip padėti V. L., parodymus. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad B. R. (jam konstatuotas nežymus sveikatos sutrikdymas) dėl savo procesinės padėties (kaltinamasis) taip pat, kaip ir V. L., suinteresuotas palankia bylos baigtimi, juolab kad V. L. šio konflikto metu nukentėjo stipriau – jam dėl nosies kaulų lūžio konstatuotas nesunkus sveikatos sutrikdymas. B. R. draugai K. S. ir V. B. taip pat turėjo priežasčių palankia B. R. linkme pateikti tiek iki įvykio buvusią situaciją, tiek ir įvykio aplinkybes. Nebuvo tirta ir tai, turėjo ar ne kokią nors įtaką B. R. ir Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės mobilaus būrio kinologų grupės vyriausiojo patrulio N. B. asmeniniai santykiai (bylos duomenimis, B. R. yra N. B. žmonos sesers sūnus ir jie kartu gyvena) fiksuojant pirminius įvykio duomenis, be kita ko, ir B. R. gynybinei versijai pagrįsti (pvz., N. B. po B. R. skambučio (duomenų, kad apie tai buvo pranešta budėtojui, byloje nėra) skubiai atvyko į įvykio vietą (nors pareigūnus jau buvo iškvietęs V. L.), nevengdamas viešų ir privačių interesų konflikto, vienpusiškai pasiaiškinęs kilusio įvykio aplinkybes (liudytojų L. L., B. T., A. Š. parodymai), ėmėsi iniciatyvos pristatyti konfliktavusias puses į policijos komisariatą: B. R. – kaip nukentėjusįjį, o V. L. kaip įtariamąjį (N. B. tarnybinis pranešimas) ir t. t.). Todėl teismas, vertindamas byloje apklaustų asmenų parodymus (tiek B. R. ir jo draugų iš vienos pusės, tiek nukentėjusiojo V. L. ir jo vaikų iš kitos pusės), juos turėjo įvertinti patikimumo aspektu, t. y. patikrinti, ar šių asmenų parodymus patvirtina ir kiti bylos duomenys. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, toks vienpusiškas apeliacinės instancijos teismo bylos duomenų patikimumo tikrinimas nėra pakankamas ir negali būti besąlygiškas pagrindas atmesti nukentėjusiojo bei jo vaikų parodymus apie nagrinėjamo įvykio aplinkybes. Pagal teismų praktiką tais atvejais, kai asmenų parodymai baudžiamojoje byloje gaunami juos apklausiant BPK nustatyta tvarka, teismas privalo vertinti visą apklausos metu gautą su byloje įrodinėtinomis aplinkybėmis susijusią informaciją. Žinoma, galima situacija, kad apklausos metu gauta visa ar dalis informacijos teismo gali būti pripažinta nepatikima, tačiau tokiu atveju teismo sprendimo motyvuose turi būti aiškiai nurodyta, dėl kokių priežasčių iš tam tikro šaltinio gauta informacija negrindžiamos teismo daromos išvados tiek tuo atveju, kai teismas gautą informaciją laiko patikima, tiek ir tais atvejais, kai informacijos patikimumu yra abejojama (kasacinė nutartis baudžiamoje byloje Nr. 2K-48/2010).

6. Taigi, kasacinio teismo teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismui neatlikus papildomo įrodymų tyrimo ir nepašalinus prieštaravimų bei abejonių, keliamų nukentėjusiojo V. L. apeliaciniame skunde, nepateikus B. R. inkriminuojamo įvykio analizės, neištyrus B. R. padarytų sužalojimų (kairiojo antakio srityje išorinėje dalyje užfiksuotos beveik horizantaliai einančios 2,5 x 0,3 cm lygiais kraštais žaizdos, poodinės kraujosruvos kairės akies viršutiniame voke, violetinės spalvos poodinės kraujosruvos kairiojo dilbio užpakaliniame paviršiuje viršutiniame trečdalyje 1,5 x 1,5 cm, atsižvelgiant į B. R. aprangą) mechanizmo, žalojusio įrankio savybių nustatymo, įrankio identifikavimo (ar tai buvo, kaip kad teigia B. R., policininko guminė lazda, ar tai, kaip kad nurodo V. L., telefonas), o tai leistų spręsti apie B. R. keliamos gynybinės versijos bei nukentėjusiojo parodymų patikimumą, negalima traktuoti, kad baudžiamoji byla apeliacine tvarka buvo patikrinta išsamiai, įrodymai įvertinti pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (BPK 20 straipsnio 5 dalis, 324 straipsnio 6 dalis). Tai yra esminiai baudžiamojo proceso nuostatų pažeidimai, sukliudę šiam teismui išsamiai bei nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Dėl to apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

7. Apeliacinės instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą, turi išnaudoti visas jam suteiktas proceso galimybes prieštaravimams pašalinti, įvertinti įrodymus kaip visumą ir padaryti tinkamai motyvuotas išvadas dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumo ir teisėtumo.

8. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a :

              Panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. liepos 17 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjai                                                                                                                              Vytautas Piesliakas

                                                                                                                                            Viktoras Aidukas

                                                                                                                                            Audronė Kartanienė