Administracinė byla Nr. A-2924-575/2017
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02766-2014-1
Procesinio sprendimo kategorija 16.4; 74
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. kovo 27 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė), Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,
teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Antėjos valda“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Antėjos valda“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Šiaulių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I.
Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau ir – Inspekcija), patikrinusi UAB „Antėjos valda“ PVM apskaičiavimą ir sumokėjimą už laikotarpį nuo 2009 m. gruodžio 30 d. iki 2010 m. balandžio 30 d., 2010 m. birželio 18 d. patikrinimo akte Nr. 35-64 konstatavo, kad pareiškėjas, elgdamasis nesąžiningai, t. y. žinodamas arba turėdamas galimybę žinoti, jog A. V. nesumokės į biudžetą pardavimo PVM, įtraukė į atskaitą 65 777 Lt pirkimo PVM sumą, pareiškėjui apskaičiavo mokėti į biudžetą 65 777 Lt PVM ir 4 217 Lt PVM delspinigių, iš viso 69 994 Lt. Inspekcija 2010 m. rugpjūčio 30 d. sprendimu Nr. 14.4-74-53 iš dalies patvirtino minėtą patikrinimo aktą ir nurodė pareiškėjui papildomai sumokėti į biudžetą 65 777 Lt PVM, 133 Lt PVM delspinigių, bei paskyrė 10 procentų PVM baudą - 6 578 Lt. Pareiškėjas UAB „Antėjos valda“, nesutikdamas su Inspekcijos 2010 m. rugpjūčio 30 d. sprendimu Nr. 14.4-74-53, pateikė skundą Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau ir – VMI), kuri 2010 m. lapkričio 2 d. sprendimu Nr. 69-285 pavedė atlikti pakartotinį patikrinimą.
Atlikus pakartotinį patikrinimą, buvo surašytas 2013 m. rugpjūčio 28 d. patikrinimo aktas Nr. 35-142, kuriuo pareiškėjui buvo apskaičiuota 70 428 Lt PVM, iš kurių 65 777 Lt dėl sumažinto pirkimo PVM bei 4 651 Lt sumažinta PVM atskaita žuvus pasėliams, kurių pirkimo PVM buvo įtrauktas į PVM atskaitą (Mokestinių ginčų komisijos byla (toliau ir – MGK byla), I t., b. l. 68–80).
Inspekcija 2013 m. spalio 25 d. sprendimu Nr. 44.1-56-51 patvirtino patikrinimo aktą Nr. 35-142 bei nuo priskaičiuotų 70 428 Lt PVM skyrė 7 043 Lt baudą bei apskaičiavo 3 249 PVM delspinigių (MGK byla, I t., b. l. 45–52).
Pareiškėjas, nesutikdamas su Inspekcijos 2013 m. spalio 25 d. sprendimu Nr. 44.1-56-51, su skundu kreipėsi į VMI, kuri 2014 m. sausio 27 d. sprendimu Nr. 69-5 patvirtino Inspekcijos 2013 m. spalio 25 d. sprendimą Nr. 44.1-56-51 (MGK byla, I t., b. l. 20–27).
Pareiškėjas, nesutikdamas su VMI 2014 m. sausio 27 d. sprendimu Nr. 69-5, su skundu kreipėsi į Mokestinių ginčų komisiją, kuri 2014 m. balandžio 24 d. sprendimu Nr. S-79(7-32/2014) patvirtino VMI 2014 m. sausio 27 d. sprendimą Nr. 69-5 (MGK bylos III t., b. l. 130–142).
Pareiškėjas UAB „Antėjos valda“ su skundu kreipėsi į tesimą, prašydamas: 1) panaikinti Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2013 m. spalio 25 d. sprendimą Nr. 44.1-56-51; 2) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2014 m. sausio 27 d. sprendimą Nr. 69-5; 3) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. balandžio 24 d. sprendimą Nr. S-79(7-32/2014).
Pareiškėjas nurodė, kad A. V., bendrovė ir Pakruojo ūkininkų kredito unija 2009 m. spalio 19 d. pasirašė trišalę tarpusavio įsipareigojimų sutartį, pagal kurią A. V. įsipareigojo įkeistus gyvulius parduoti ir perduoti pareiškėjui, taip pat buvo numatyta, kad pareiškėjas grąžins A. V. šeimos narių turėtas paskolas Pakruojo ūkininkų kredito unijai, kurių grąžinimas buvo užtikrintas parduotais gyvuliais. Gyvulius ir turtą bendrovė iš A. V. nupirko 2009 m. spalio mėn. už 418 902 Lt, su pardavėju atsiskaitė pilnai. Bendrovė žinojo, kad perkamas A. V. turtas yra įkeistas Pakruojo ūkininkų kredito unijai. Kaip buvo sutarta, pareiškėjas dalį pinigų sumokėjo Pakruojo ūkininkų kredito unijai, dalį pagal A. V. prašymus atitinkamas sumas pervedė darbuotojų atlyginimams, kurui, už elektros energiją ir dalį (146 000 Lt) A. V. sumokėjo grynais pinigais. Apie tai, kad bendrovė už A. V. turėtų sumokėti PVM, tartasi nebuvo.
Pareiškėjas teigė, kad už tuos pačius sandorius A. V. jau dalį PVM yra sumokėjęs arba iš jo turto dalis PVM jau yra išieškota, todėl bendrovei paneigti atskaitą į visą A. V. mokėtiną 65 777 Lt PVM sumą nėra teisinga. A. V. ir jo turto perėmėja R. V. yra fiziniai asmenys ir prievolė sumokėti 65 777 Lt PVM tenka jiems, todėl neteisėta už tą patį sandorį reikalauti, kad tą pačią sumą sumokėtų ir bendrovė.
Pažymėjo, jog jokios neteisėtos mokestinės naudos siekimas bendrovės veikloje nebuvo nustatytas. Bendrovė su A. V. atsiskaitė, o ar jam 2010 m. sausio mėn. reikės mokėti PVM, bendrovė negalėjo žinoti, tuo labiau negalėjo žinoti, kad A. V. planuoja nesumokėti PVM. Pareiškėjo teigimu, vien tik aplinkybės, kad buvo iš vieno kaimo, vykdė tą pačią veiklą, dirbo tie patys darbuotojai, negali reikšti, kad sudarytu sandoriu buvo siekiama sukčiauti. Be to, tai, kad dalis sumokėtos sumos buvo sumokėta grynais pinigais, taip pat nereiškia, kad buvo siekiama sukčiauti. Mokant tiek pavedimu, tiek grynaisiais pinigais, laikytina lygiaverčiu atsiskaitymu. Mokestinės institucijos nenustatė objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, kad sandoriais buvo siekiama neteisėtos mokestinės naudos. Be to, siekiant nesumokėtą PVM sumą išieškoti iš A. V. ir kartu bendrovės, pažeidžiamas dvigubo apmokestinimo draudimo principas, o vien žinojimas, kad A. V. turėjo skolų, neįrodo, kad bendrovė turėjo žinoti, kad A. V. PVM nesumokės. Taip pat, vien aplinkybė, kad R. P. konsultavo bendrovę, nereiškia, kad bendrovę kažkaip valdė ar buvo kontroliuojantis asmuo. Be to, R. P. neįtakojo A. V. dėl mokėjimo ar ne PVM, R. P. jokių konsultacijų A. V. neteikė. Nustatyta, kad A. V. dar anksčiau turėjo mokestinių skolų, tačiau VMI nesiėmė priemonių mokesčių surinkimui.
Pareiškėjas teigė, kad VMI argumentai pagrįsti tik prielaidomis, nes, nagrinėjamu atveju, neteisėta tokia situacija, kad teisė į PVM atskaitą būtų ribojama naujai įsteigtai įmonei vien dėl pirmiau įsteigtos įmonės nemokumo. Tuo tarpu pagal tarptautinę teisę, tai, kad įmonė anksčiau nėra sumokėjusi PVM įmokų, neturi įtakos apmokestinamo asmens teisei atskaityti sumokėtą pirkimo PVM. Pažymėjo, kad Šiaulių prokuratūroje išnagrinėjus ginčo sandorius, nei sukčiavimo, nei piktnaudžiavimo požymių nebuvo nustatyta. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos Šiaulių skyrius savo išvadoje taip pat paneigė VMI nuomonę, kad A. V. sukčiavo ir piktnaudžiavo PVM prasme, o pareiškėjas apie tai žinojo ar galėjo žinoti.
Atsakovas VMI atsiliepime į skundą su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė skundą atmesti.
Atsakovas paaiškino, kad A. V. sukčiavimą PVM srityje patvirtina aplinkybės, kad: bendrovė, įsigydama prekes, didžiąja dalimi sumos padengė A. V. šeimos skolas, o likusią dalį davė grynais pinigais, kadangi V. sąskaitos buvo areštuotos; kaip paaiškinimuose nurodė R. V., ūkininkavimo veiklos tęsti nebuvo planuota, todėl visi veiksmai buvo atliekami siekiant užbaigti veiklą, t. y. išparduodamas turtas ir dengiamos šeimos skolos; A. V., atsiskaitydamas su kreditoriais, vengė prievolių valstybei, t. y. pirmenybę teikė šeimos skoloms padengti, o ne PVM mokėjimui; pas A. V. dirbę darbuotojai buvo atleisti ir įdarbinti pas pareiškėją. Iš paminėtų aplinkybių VMI darė išvadą, kad priešingai, nei nurodė pareiškėjas, A. V. PVM mokesčio nesumokėjo ne dėl nemokumo, o dėl žinojimo, kad daugiau veiklos netęs, todėl gauta suma buvo siekiama atsiskaityti su kreditoriais, o ne mokesčiams sumokėti. Tokia A. V. veikla įvertinta kaip tikslinga, siekiant išvengti su PVM susijusių prievolių. Atitinkamai tokie veiksmai laikytini sukčiavimu.
Bendrovė žinojo, jog A. V. vengs sumokėti PVM: bendrovė buvo sudariusi sutartį su Klovainių ŽŪB, kuri faktiškai kontroliavo bendrovės priimamus sprendimus; V. šeimyna taip pat buvo Klovainių ŽŪB klientai, kuriems taip pat buvo suteikta konsultacija (konsultavo du mėnesius); susitikimai tarp bendrovės ir V. šeimos narių vyko bendrovės patalpose dalyvaujant Klovainių ŽŪB direktoriui R. P.; R. P. tyrimo metu pripažino, kad žinojo V. finansinę padėtį, tačiau nepaisant to, jo atstovaujama bendrovė sudarė pirkimo-pardavimo sutartis su A. V.; bendrovei buvo galimybė sužinoti V. finansinę padėtį, nes buvo perkamas bankui įkeistas turtas bei buvo dengiamos skolos bankui ir kitiems kreditoriams; bendrovė neneigė, kad žinojusi, jog A. V. banko sąskaitos areštuotos, tačiau sutiko dalį sumos pervesti A. V. kreditoriams, o dalį sumokėti grynais pinigais, todėl tokių piniginių lėšų nukreipimu prisidėjo prie mokesčių vengimo atsiskaitant su valstybės biudžetu, nes piniginės lėšos nebuvo pervestos į A. V. sąskaitą ir mokesčių inspekcija bei antstoliai neturėjo galimybės ieškoti susidariusios nepriemokos.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. lapkričio 22 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Antėjos valda“ skundą atmetė.
Teismas nurodė, kad byloje ginčo dėl faktinių aplinkybių nėra, t. y. pareiškėjas pagal 2009 m. spalio 22 d. pirkimo pardavimo sutartį iš A. V. įsigijo gyvulių, pašarų ir kito ilgalaikio turto už 418 902 Lt. Taip pat nėra ginčo, kad pareiškėjas su A. V. pilnai atsiskaitė. Byloje ginčas kilo dėl galimybės pasinaudoti PVM atskaita už įsigytą turtą bei pareiškėjo žinojimo ir/ar galėjimo žinoti, jog A. V. pardavimo PVM nesumokės.
Teismas nurodė, kad iš bylos medžiagos matyti, kad nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius įrodinėjo ir vertino vieną iš Europos Sąjungos Teisingumo Teismo nurodomų – PVM atskaitą ribojančių – aplinkybių, t. y. bendrovės žinojimą ar turėjimą žinoti (sąžiningumą), kad ji, įsigydama prekes, dalyvauja sandoryje, susijusiame su sukčiavimu PVM srityje. Šiuo klausimu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje išplėstinė teisėjų kolegija akcentavo, kad tokiu, koks yra susiklostęs nagrinėjamoje byloje, atveju yra privalu įrodyti šias sąlygas: 1) jog prekių tiekėjas ar paslaugų teikėjas sukčiavo PVM, kad prekių tiekimo ar paslaugų teikimo sandoris, iš kurio kylančią teisę į atskaitą siekiama paneigti, yra susijęs su sukčiavimu PVM; 2) jog asmuo, siekiantis pasinaudoti PVM atskaitos teise, įsigydamas prekes ir paslaugas, žinojo ar turėjo žinoti apie aplinkybes, nurodytas pirmojoje sąlygoje. Žinodamas arba turėdamas žinoti, kad įsigydamas prekes ir paslaugas dalyvauja sandoryje, susijusiame su sukčiavimu PVM srityje, pirkėjas elgiasi nesąžiningai ir tampa sukčiaujančio pardavėjo bendrininku, o tai nesuderinama tiek su Lietuvos, tiek su Europos Sąjungos teise, todėl tokio asmens teisė į atskaitą gali būti paneigta. Minėtą, teisiškai reikšmingą, aplinkybę objektyviais įrodymais privalo pagrįsti mokesčių administratorius. Ji gali būti konstatuota tik objektyviai įvertinus realų nagrinėjamų sandorių pobūdį, jų prasmę, turinį ir paskirtį; sudarymo priežastis ir ekonominį kontekstą; taip pat pirkėjo ir pardavėjo veiksmus, turimus skolinius įsipareigojimus tiek sandorių metu, tiek iki ir po jų sudarymo; atsiskaitymo už sandorius formas; tiekiamų prekių ir teikiamų paslaugų pobūdį; teisinius, ekonominius, asmeninius sandoriuose dalyvaujančių subjektų ryšius ir pan.
Teismas, išanalizavęs ir įvertinęs bylos medžiagą, konstatavo, kad prekių pardavėjas – A. V. – sukčiavo PVM, o pareiškėjas apie tai žinojo (turėjo žinoti), t. y. buvo nesąžiningas.
Teismas pažymėjo, kad byloje surinkti įrodymai liudija apie tai, kad A. V. iki nagrinėjamu atveju aktualių pirkimo–pardavimo sandorių sudarymo turėjo įsiskolinimų kreditoriams, t. y. 2009 m. spalio 12 d. vien mokestinė nepriemoka sudarė 61 475,51 Lt, įsiskolinimas biudžetui – 197 272,51 Lt. Pagal sudarytą 2009 m. spalio 19 d. Trišalę tarpusavio įsipareigojimų sutartį, A. V. įsipareigojo Pakruojo ūkininkų kredito unijai įkeistus gyvulius parduoti ir perduoti pareiškėjui. Rašytinė bylos medžiaga patvirtina, kad ūkininkas A. V. ir jo sutuoktinė nurodė kitus asmenis, kuriems turėjo būti padengtos skolos ir pervesti pinigai, o dalis pinigų turėjo būti sumokėti A. V. grynais pinigais, kas leidžia daryti išvadą, jog A. V. žinojo, kad iki savo veiklos pabaigos nevykdys iš sandorių kylančių mokestinių prievolių, o pirmenybę teiks įsipareigojimų kitiems kreditoriams įvykdymui. Mokesčių administratorius taip pat nustatė, kad 2009 m. spalio – lapkričio mėn. A. V. darbuotojai buvo atleisti iš darbo ir įdarbinti pas pareiškėją, kad po pardavimo gyvuliai ir toliau buvo laikomi toje pačioje fermoje, sudarius nuomos sutartį.
Įvertinęs kilusiame ginče susiklosčiusias faktines aplinkybes ir atsižvelgęs į pareiškėjo ir A. V. tarpusavio ryšius, teismas konstatavo, kad pardavimo PVM į valstybės biudžetą A. V. nesumokėjo ne dėl nemokumo, kaip teigia pareiškėjas, bet dėl to, kad, žinodamas apie, jog savo veiklos netęs, vengė šį mokestį sumokėti, jį iš esmės panaudodamas ne mokesčiams sumokėti ar ūkininko veiklos tęstinumui užtikrinti, bet atsiskaityti su kitais kreditoriais, o tokie veiksmai pagal anksčiau nurodytą teismų praktiką laikytini PVM sukčiavimu.
Teismo nuomone, mokesčių administratoriaus nustatytos aplinkybės, kad bendrovė buvo sudariusi sutartį su Klovainių ŽŪB, kurios klientais buvo ir V. šeimyna, ir kuri (Klovainių ŽŪB) faktiškai kontroliavo bendrovės priimamus sprendimus; susitikimai tarp bendrovės ir V. šeimos narių vyko bendrovės patalpose dalyvaujant Klovainių ŽŪB direktoriui R. P., ir kuris, be kita ko, pripažino, jog žinojo V. finansinę padėtį, tačiau nepaisant to, bendrovė sudarė pirkimo-pardavimo sutartį su A. V.; bendrovei taip pat buvo galimybė sužinoti V. finansinę padėtį, nes buvo perkamas bankui įkeistas turtas bei buvo dengiamos skolos bankui ir kitiems kreditoriams, taip pat bendrovė neneigė, kad žinojo, jog A. V. banko sąskaitos areštuotos, tačiau sutiko dalį sumos pervesti A. V. kreditoriams, o dalį sumokėti grynais pinigais, patvirtina, kad pareiškėjas žinojo (turėjo žinoti) apie tai, kad kontrahentas nesumokės į biudžetą pardavimo PVM.
Teismas pažymėjo, kad nustatytos aplinkybės leidžia tvirtinti, kad tokiu piniginių lėšų nukreipimu bendrovė prisidėjo prie mokesčių vengimo atsiskaitant su valstybės biudžetu, nes sutiko, kad piniginės lėšos būtų pervestos ne į A. V. sąskaitą, o į kreditorių sąskaitas ir dalis atiduota grynais pinigais, o tokiu atveju mokesčių inspekcija ir antstoliai neturėjo galimybės ieškoti susidariusios nepriemokos, kuri buvo susidariusi dar iki bendrovei ir A. V. sudarant 2009 m. spalio 22 d. pirkimo-pardavimo sutartį.
Teismas nesutiko su pareiškėju, jog tai, kad neteisėtos mokestinės naudos siekimas bendrovės veikloje nebuvo nustatytas, todėl nėra pagrindo riboti teisės į PVM atskaitą. Šiuo aspektu teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu ginču nustatinėjamas pareiškėjo, kaip mokesčių mokėtojo, sąžiningumas mokesčių įstatymų kontekste, o ne baudžiamųjų įstatymų srityje.
Teismas laikė nereikšmingais ir pareiškėjo teiginius, kad už tuos pačius sandorius A. V. dalį PVM yra sumokėjęs arba iš jo turto dalis PVM jau yra išieškota, todėl bendrovei paneigti atskaitą į visą A. V. mokėtiną 65 777 Lt PVM sumą nėra teisinga. Teismo nuomone, byloje ginčas kilo dėl mokestinių teisinių santykių, t. y. dėl pareiškėjo teisės į PVM atskaitą, nustačius, kad pareiškėjas buvo nesąžiningas, nes žinojo (galėjo žinoti), kad A. V. PVM į biudžetą nesumokės, t. y. ginčas kilo dėl faktiškai jau susiklosčiusios situacijos, tuo tarpu į ateitį nukreipti teiginiai, jog mokesčių administratorius dar galės išsiieškoti A. V. (jo paveldėtojų) nesumokėtus mokesčius, neturi ir negali turėti įtakos sprendžiant dėl pareiškėjo teisės į PVM atskaitą.
Teismas nurodė, kad kitos pareiškėjo skunde nurodomos aplinkybės – nežinojimas, kad PVM bus nesumokėtas, kad pažeidžiamas dvigubo apmokestinimo draudimo principas, VMI nesiėmimas priemonių išieškoti ankstesnes A. V. skolas, laikytinos nepagrįstomis. Pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kurios paneigtų mokesčių administratoriaus patikrinimo metu nustatytas faktines aplinkybes bei surinktus įrodymus, t. y. pareiškėjas neįrodė savo sąžiningumo. Nustatytos faktinės aplinkybės rodo, kad pareiškėjui nagrinėjamu atveju pakako elgtis rūpestingai ir apdairiai, kad būtų nustatytas A. V. tikslų neteisėtumas, todėl yra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad bendrovė buvo nesąžininga ir neįgijo teisės į PVM atskaitą.
III.
Pareiškėjas UAB „Antėjos valda“ pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 22 d. sprendimą ir skundą patenkinti.
Apeliantas nurodo, kad teismas neįsigilino į bylos aplinkybes ir į nemažą kiekį argumentų neatsakė. Ginčijamas sandoris įvyko 2009 m. spalio mėnesį, o A. V. deklaruoti mokestinę sumą reikėjo tik 2010 m. sausio 25 d., t. y. po kelių mėnesių po ginčijamo sandorio atlikimo. A. V. vykdė veiklą ir galėjo būti daug sandorių iki PVM mokėjimo, kurie lemia mokėtiną PVM sumą. VMI nepateikė argumentų, kad A. V. parduodamas dalį turto 2009 m. spalio mėnesį planuoja 2010 m. sausio 25 d. nesumokėti priklausančio PVM. Teisėsaugos institucijos nusikaltimo požymių nenustatė. Šiuo metu vykdomas išieškojimas iš A. V. turto VMI naudai, o gauti pinigai užskaitomi už mokėtiną A. V. PVM. VMI nustatė, kad A. V. 2010 m. kovo 3 d. turėjo 971 900 litų turto. Pareiškėjas mano, kad A. V. piniginių lėšų (146 000 litų) turėjimas po sandorio ir 971 900 litų A. V. turto turėjimas prieštarauja VMI nuomonei, kad po sandorio su pareiškėju sukčiaudamas A. V. nemokėjo ir neplanavo mokėti PVM, o pareiškėjas apie sukčiavimą turėjo žinoti. Įkeisto turto nupirkimas, apmokėjimas, žinojimas ar galėjimas žinoti apie sunkią finansinę A. V. padėtį nesuteikia VMI teisės paneigti teisę į PVM atskaitą. Pareiškėjo veiksmai 2009 m. spalio mėn. neturėjo jokios įtakos mokestinei prievolei atsirasti iki 2009 m. spalio mėn. Teismas yra pažymėjęs, kad mokesčių mokėtojas įsigydamas prekes ar paslaugas, kad ir žinojo, kad nesumokėtas PVM iki sandorio kuriame jis dalyvauja nėra atsakingas už tai - atsakingas tik už tą dalį kurioje jis dalyvavo ir dalyvavo žinant, kad pardavėjas nemokės PVM už tą sandorį. Perkant įkeistą bankui turtą įmonė UAB „Antėjos valda“ neturėjo teisės nedengti A. V. ir jo šeimos narių skolų, už kurias buvo įkeistas perkamas turtas, priešingu atveju joks kreditorius nesutiktų leisti parduoti įkeistą turtą. Įmonė nežinojo ir negalėjo žinoti ką V. šeima planuoja dėl ūkinės veiklos. Teisingumo Teismas ne karta pažymėjęs, kad klausimas, ar už ankstesnius ar vėlesnius atitinkamų prekių pardavimo sandorius mokėtinas PVM buvo sumokėtas valstybės biudžetui neturi įtakos apmokestinamojo asmens teisei atskaityti sumokėtą pirkimo PVM.
Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas teigia, kad A. V. mokestinė nepriemoka 2009 m. spalio 12 d. buvo 61 475,51 Lt, iš kurių 60 689,89 Lt buvo PVM ir 8 659,21 Lt PVM delspinigių. Taigi, A. V. PVM įsiskolinimas biudžetui buvo dar prieš įforminant turto pardavimo sandorius su pareiškėju. A. V. įsiskolinimas biudžetui 2010 m. kovo 29 d. sudarė 197 272,51 Lt (192 669,89 Lt PVM nepriemoka, 4 602,62 Lt GPM ir žemės mokesčio nepriemoka), iš kurių 100 630 Lt PVM nepriemoka susidarė pateikus PVM deklaraciją už 2009 m. antrą kalendorinį pusmetį. 2010 m. birželio 18 d. atlikto patikrinimo metu pagal VĮ „Registrų centras“ duomenis nustatyta, kad ūkininko vardu buvo įregistruotas 41 žemės sklypas, tarp jų - vienas su statiniais, bet visas nekilnojamasis turtas buvo areštuotas arba jam įregistruota hipoteka. Taip pat A. V. vardu buvo įregistruotos dvi transporto priemonės, kurioms teismo sprendimais buvo paskelbta laikina arešto būsena. Be to, A. V. vardu įregistruota žemės ūkio technika, t. y. 2 traktoriai bei traktoriaus priekaba, kuriems sandorių su pareiškėju metu jau buvo registruotas areštas, išskyrus priekabą, kuriai areštas uždėtas 2010 m. vasario 22 d. Inspekcija 2009 m. lapkričio 5 d., 2010 m. kovo 3 d. ir 2010 m. rugpjūčio 3 d. priėmė sprendimus išieškoti mokestinę nepriemoką iš A. V. turto ir sprendimai buvo perduoti vykdymui antstoliui. A. V. veikla šiuo konkrečiu atveju vertintina, kaip tikslinga veikla siekiant išvengti su PVM susijusių prievolių, todėl nagrinėjamu atveju pagrįstai konstatuota, jog tokie A. V. veiksmai laikytini sukčiavimu PVM minėtos ESTT praktikos prasme. Taip pat nagrinėjamu atveju pagrįstai konstatuota, jog pareiškėjas žinojo (turėjo žinoti) apie prieš tai aptartas A. V. ginčo laikotarpiu vykdytos veiklos aplinkybes ir siekiamus tikslus, įskaitant tai, jog pastarasis nesumokės į valstybės biudžetą nuo ginčo apmokestinamųjų sandorių mokėtinų PVM sumų bei vengs jų mokėjimo iki veiklos pabaigos.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV.
Ginčas tarp pareiškėjo ir mokesčių administratoriaus yra kilęs dėl galimybės pasinaudoti PVM atskaita už įsigytą ilgalaikį turtą bei gyvulius iš A. V. bei pareiškėjo žinojimo ar turėjimo žinoti, jog A. V. pardavimo PVM nesumokės. Byloje nagrinėjamu atveju nepripažįstama pareiškėjo teisė atskaityti pirkimo PVM, išskirto A. V. vardu išrašytose PVM sąskaitose faktūrose, neneigiant ūkinių operacijų, užfiksuotų minėtose PVM sąskaitose faktūrose realumo.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A602-705/2013 atsižvelgdamas į Teisingumo Teismo praktiką, yra konstatavęs, kad nacionalinės institucijos ir teismai turi teisę apmokestinamajam asmeniui atsisakyti suteikti teisę į atskaitą, jei atsižvelgiant į objektyvius įrodymus, be kita ko, atsižvelgus į objektyvias aplinkybes, įrodoma, kad apmokestinamasis asmuo (pirkėjas) žinojo arba turėjo žinoti, jog įsigydamas prekes jis dalyvauja sandoryje, susijusiame su tiekėjo ar kito ūkio subjekto, dalyvaujančio šių tiekimų ar paslaugų grandinės pirkimo ar pardavimo sandoryje, atliktu sukčiavimu PVM srityje.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgdamas į aukščiau paminėtas taisykles, patikrinęs, kaip Vilniaus apygardos administracinis teismas vertino byloje esančius įrodymus ir taikė teisės normas, daro išvadą, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas visapusiškai, objektyviai ir nešališkai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė pagrįstas išvadas, kad prekių pardavėjas – A. V. – sukčiavo PVM, o pareiškėjas apie tai žinojo (turėjo žinoti), t. y. buvo nesąžiningas.
UAB „Antėjos valda“ ir Klovainių ŽŪB, atstovaujama direktoriaus R. P., 2009 m. rugsėjo 18 d. sudarė sutartį, kuria susitarė, kad Klovainių ŽŪB teiks konsultacijas verslui, teisinius patarimus, atliks ekonominę analizę, parengs verslo planą (MGK byla, I t. b. l. 92–93). Pagal sutarties 3.2 punktą Klovainių ŽŪB nurodymai yra privalomi UAB „Antėjos valda“, o iš visų kartu paimtų sutarties 3.2–3.7 punktų seka, kad Klovainių ŽŪB faktiškai kontroliavo UAB „Antėjos valda“. Byloje esantys dokumentai (MGK byla, I t. b. l. 95–97) patvirtina, kad sutartis buvo faktiškai vykdoma.
R. P., apklausiamas liudytoju parodė, kad jo bendrovė teikia finansinio ir teisinio konsultavimo paslaugas, vieni jo klientų yra ir V. šeima, R. V. kreipėsi patarimo ką daryti dėl įsiskolinimų, kurie siekė 8-9 milijonus. Konsultacijos tęsėsi apie du mėnesius. Jie, žinodami kreditorius, ieškojo galimybių kaip išspręsti skolų grąžinimo klausimus. Su V. buvo sutarta, kad dalis pinigų po ginčo sandorio bus pervesta kreditoriams, 150000 litų A. V. buvo išmokėta grynais. Analizuodamas A. V. skolas pastebėjo, kad A. V. buvo įkeitęs valstybinei mokesčių inspekcijai dalį savo žemės dirbimo technikos kaip garantą, siekiant užtikrinti, jog mokesčiai valstybei bus sumokėti (MGK byla, II t. b. l. 6).
R. V. apklausiama liudytoja parodė, kad vyrui suėjus 55 m. ir žinodami, kad įstatymų nustatyta tvarka priklauso išmokos, nusprendė atsisakyti ūkininkavimo. Į ją kreipėsi R. P., kuris pasiūlė ūkininko ūkį parduoti jam. R. P. žinojo apie A. V. ūkininko ūkio skolas ir kitus įsipareigojimus, R. P. žadėjo sumokėti visus mokesčius į biudžetą, tame tarpe ir pardavimo PVM (MGK byla, I t. b. l. 195). Šiais parodymais netikėti nėra pagrindo, nes juos patvirtina rašytiniai įrodymai esantys byloje.
Ginčo sandoris tarp UAB „Antėjos valda“ ir A. V. įvyko 2009 m. spalio mėnesį (MGK byla, I t. b. l. 113), t. y. R. P. faktiškai kontroliuojant UAB „Antėjos valda“ ir konsultuojant A. V., gerai žinant jo turtinę padėtį ir finansinius įsipareigojimus. Todėl teismas daro išvadą, kad UAB „Antėjos valda“, faktiškai valdoma R. P., ginčo sandorio sudarymo metu žinojo apie V. finansinę padėtį, įkeistą turtą, neketinimą tęsti veiklos, areštuotas sąskaitas, didžiulius įsiskolinimus, žinojo arba turėjo žinoti, kad V. nutraukdamas veiklą, nurodydamas gautus pinigus pervesti įvairiems kreditoriams tarp kurių valstybinės mokesčių inspekcijos nebuvo, ir gaudamas pinigus grynais sukčiaus PVM srityje, o bendrovė tikslingais veiksmais sudarė tam prielaidas.
Apelianto nurodytos aplinkybės, nepaneigia, to, kad pareiškėjas UAB „Antėjos valda“ žinojo arba turėjo žinoti, kad įsigydamas prekes dalyvauja sandoryje, susijusiame su sukčiavimu PVM srityje. Tai, kad ginčijamas sandoris įvyko 2009 m. spalio mėnesį, o A. V. deklaruoti mokestinę sumą reikėjo tik 2010 m. sausio 25 d., nekeičia pastarosios teismo išvados, nes R. P., o kartu ir UAB „Antėjos valda“, žinojo visas A. V. skolas ir numatė visas galimas įplaukas, suvokė arba galėjo suvokti, kad jokie PVM mokesčiai nebus sumokėti 2010 m.
Skundžiamame teismo sprendime yra nurodyta teisė, kuria vadovavosi teismas, taip pat įvertinti ir įrodymai. Iš teismo sprendimo akivaizdu, kad teismas susipažino su pareiškėjo argumentais ir juos atmetė. Teismas neprivalo detaliai aptarti kiekvieną pareiškėjo argumentą. Todėl teismas atmeta apelianto argumentus, kad Vilnius apygardos administracinis teismas neįsigilino į bylos aplinkybes ir į nemažą kiekį argumentų neatsakė.
Teismas atmeta apelianto teiginius susijusius su tuo, kad nesant sukčiavimo baudžiamosios teisės prasme, nėra sukčiavimo ir mokestinės teisės prasme, nes tokie argumentai nėra pagrįsti teise. Be to, šie argumentai prieštarauja Teisingumo Teismo sprendimams bylose Halifax (C-255/02), sujungtose bylose Optigen Ltd, Fulcrum Electronics Ltd ir Bond House Systems Ltd (C-354/03, C-35503 ir C-484/03), sujungtose bylose Axel Kittel ir Recolta Recycling (C-439/04 ir C-440/04), Bonik (C-285/11), taip pat sujungtose bylose Mahagében ir D?vid (C-80/11 ir C-142/11).
Apeliantas teigia, kad šiuo metu vykdomas išieškojimas iš A. V. turto VMI naudai, o gauti pinigai užskaitomi už mokėtiną A. V. PVM privalomą sumokėti dėl ginčo sandorio. Įrodymų patvirtinančių šiuos teiginius byloje nėra. Teismas pritaria apeliantui, kad prekė išleidžiama į rinką turėtų būti apmokestinama PVM vieną kartą. Šioje byloje įrodyta, kad PVM dėl ginčo sandorio privalo sumokėti UAB „Antėjos valda“, o ką ateityje VMI nuspręs su A. V. skola niekaip neįtakoja UAB „Antėjos valda“ PVM prievolių šioje byloje.
Apeliantas klaidingai teigia, kad VMI paneigia teisę į PVM atskaitą dėl to, kad perkamas įkeistas turtas, mokama grynais pinigais, dėl žinojimo ar galėjimo žinoti apie sunkią finansinę A. V. padėtį. Kaip matyti iš skundžiamų administracinių aktų turinio, mokesčiai išieškomi ne dėl šių aplinkybių, o dėl to, kad pareiškėjas, elgdamasis nesąžiningai, t. y. žinodamas arba turėdamas galimybę žinoti, jog A. V. nesumokės į biudžetą pardavimo PVM, įtraukė į atskaitą pirkimo PVM sumą.
Teismas pritaria apelianto argumentui, kad klausimas, ar už ankstesnius ar vėlesnius atitinkamų prekių pardavimo sandorius mokėtinas PVM buvo sumokėtas valstybės biudžetui neturi įtakos apmokestinamojo asmens teisei atskaityti sumokėtą pirkimo PVM. Bet teismas nenustatė, kad ginčo suma buvo paskaičiuota dėl A. V. PVM įsiskolinimų iki 2009 m. spalio mėnesio.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, įvertino byloje esančius įrodymus, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a :
Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Antėjos valda“ apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Veslava Ruskan
Ričardas Piličiauskas
Vaida Urmonaitė-Maculevičienė