Administracinė byla Nr. A-581-602/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00380-2014-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.1.1; 9.1.1.3; 9.1.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. birželio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. R. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėjas V. R. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–7), prašydamas panaikinti: 1) Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Kauno AVMI) 2013 m. liepos 19 d. sprendimą Nr. (04.7.2)-K3-186; 2) Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Inspekcija, VMI) 2013 m. rugsėjo 27 d. sprendimą Nr. 68-157; 3) Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – Komisija) 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimą Nr. S-197(7-205/2013).

Pagrįsdamas savo reikalavimus, pareiškėjas nurodė, kad ginčijami sprendimai priimti neteisingai įvertinus ginčui reikšmingas faktines aplinkybes ir netinkamai pritaikius materialines teisės normas, todėl yra naikintini. Pažymėjo, kad Gyventojų pajamų mokestis (toliau – ir GPM) ir šio mokesčio delspinigiai pareiškėjui buvo apskaičiuoti įvertinus tai, kad 2008 m. birželio 12 d. pirkimo–pardavimo sutartimi jis su sutuoktine už 391 276,64 eurus (1 351 000 Lt) pardavė dalį žemės sklypo ir garažą, kurių reali rinkos vertė pagal uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) ,,Inreal“ turto vertės nustatymo ataskaitą yra 48 076,92 eurai (166 000 Lt), todėl taikydamas turinio viršenybės prieš formą principą, mokesčių administratorius konstatavo, kad pareiškėjas, turėdamas tikslą gauti mokestinę naudą, dirbtinai padidino parduodamo objekto kainą ir jo gautas 171 599,86 eurų (592 500 Lt) pajamas apmokestino 24 procentų GPM. Pareiškėjo teigimu, toks mokesčių administratoriaus sprendimas yra grindžiamas išimtinai UAB ,,Inreal“ turto vertės nustatymo ataskaita, nors jokie Lietuvos Respublikoje galiojantys teisės aktai nenustato, kad parduodamo nekilnojamojo turto kaina turi atitikti turto vertinimo ataskaitoje nurodytą vertę. Nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatas, sutarties sąlygas nustato pačios sutarties šalys. Sutarties kaina yra esminė sutarties sąlyga, kurią, veikdami laisvai, pareiškėjas ir jo sutuoktinė bei pirkėjas nustatė sudarydami 2008 m. birželio 12 d. pirkimo–pardavimo sutartį. Mokesčių administratoriaus išvada, kad nekilnojamojo turto objektas galėjo būti parduotas tik už turto vertinimo ataskaitoje nurodytą kainą, paneigia sutarčių laisvės principą. Pareiškėjo nuomone, mokesčių administratoriaus pateiktas Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – GPMĮ) 17 straipsnio 1 dalies 28 punkto aiškinimas, kad, kai parduodamo, ilgiau nei tris metus išlaikyto, nekilnojamojo turto kaina yra didesnė nei vidutinė rinkos vertė, skirtumas nuo gautos pinigų sumos ir turto vertės turi būti apmokestinamas GPM, prieštarauja teisėtų lūkesčių apsaugos, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams. Pasak pareiškėjo, teisę aiškinti įstatymus turi tik Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT), bet ne mokesčių administratorius. Teigė, jog mokesčių administratorius ir Komisija taip pat vertino tą aplinkybę, kad nekilnojamasis turtas buvo parduotas UAB ,,Stogusta“, kurios akcininkas ir direktorius yra pareiškėjo sūnus, todėl konstatavo, kad sandoris sudarytas tarp susijusių asmenų. Pareiškėjo sūnus turi tik 29 procentus UAB ,,Stogusta“ akcijų, o sprendimą dėl turto pirkimo už tokią kainą priėmė akcininkų susirinkimas, kuriam pareiškėjo sūnus negalėjo daryti įtakos. Be to, taikydamas turinio viršenybės prieš formą principą, mokesčių administratorius rėmėsi prielaidomis, kad UAB ,,Stogusta“ turi tyčinio bankroto požymių. Komisijos nurodytos aplinkybės, kad dalį gautos sumos pareiškėjas ir jo sutuoktinė kitą dieną paskolino sūnui, o po trijų mėnesių pareiškėjo sutuoktinė apie 1 mln. litų paskolino UAB ,,Stogusta“ nepatvirtina fakto, kad pareiškėjas siekė ekonominės naudos.

Atsakovė VMI atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 58–61) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime pažymėjo, kad apskaičiuojant pareiškėjo mokestinę bazę už 2008 metus buvo tinkamai aiškinamos ir taikomos GPMĮ ir Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 69 straipsnio nuostatos bei nustatyta, kad pareiškėjas ir jo sutuoktinė už nepagrįstai didelę sumą, t. y. už 391 276,64 eurus (1 351 000 Lt), susijusiems asmenims, pardavė dalį žemės sklypo ir garažą, kurių reali rinkos vertė yra 48 076,92 eurai (166 000 Lt). Nurodė, kad tokiais veiksmais pareiškėjas ir jo sutuoktinė turėjo tikslą gauti mokestinę naudą, t. y. gauti pajamų, nesusijusių su nekilnojamojo turto pardavimu, ir išvengti šių pajamų apmokestinimo GPM. Mokesčių administratorius nustatė, kad sudarant nekilnojamojo turto objekto pirkimo–pardavimo sandorį buvo iškreipta tikroji rinkos kaina, nes sandoris buvo sudarytas tarp susijusių asmenų, t. y. žemės sklypas ir pastatas-garažas už rinkos kainos neatitinkančią sumą buvo parduotas įmonei, kurios akcininkas ir direktorius buvo pareiškėjų sūnus N. R. Tą pačią dieną pareiškėjo sutuoktinė 289 620,01 eurų (1 000 000 Lt) sumą paskolino UAB ,,Stogusta“, o 2009 m. vasario 5 d. pareiškėjo sutuoktinei buvo grąžinta tik 8 688,01 eurų (300 000 Lt) suma. Reikalavimo teisę į likusią 202 734,01 eurų (700 000 Lt) sumą pareiškėjo sutuoktinė už 191 149,21 eurų (660 000 Lt) sumą 2009 m. vasario 13 d. perleido UAB ,,SV paslaugos“, kurios direktorius yra pareiškėjo dukters vyras. Taip pat nurodė, kad atliekant UAB ,,Stogusta“ mokestinį tyrimą, buvo konstatuota, kad bendrovės vykdyta veikla turi tyčinio bankroto požymių. Preliminarios turto vertės nustatymo pažyma Nr. L-08-423 neatitinka vertinimo dokumento turinio, todėl negalima ja vadovaujantis grįsti parduoto turto rinkos vertės. UAB ,,Inreal“ VMI prašymu atliko nekilnojamojo turto vertinimą ir nustatė, kad 2008 m. birželio 12 d. turto rinkos vertė buvo 48 076,92 eurai (166 000 Lt). Atsakovo teigimu, mokesčių administratorius nepažeidė sutarčių laisvės principo, nes tarp pareiškėjo ir UAB ,,Stogusta“ susiklosčiusius teisinius santykius vertino mokestiniais teisiniais aspektais. Be to, pagal MAĮ 10 straipsnį, mokesčių teisiniuose santykiuose viršenybė teikiama šių santykių dalyvių veiklos turiniui, o ne jų formaliai išraiškai. Pažymėjo, kad atsižvelgdamas į susiklosčiusią faktinę situaciją ir tikruosius pareiškėjo ketinimus, mokesčių administratorius taikė MAĮ 69 straipsnyje įtvirtintą turinio viršenybės prieš formą principą, nes nustatė, kad pareiškėjas siekė pasinaudoti GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 21 punkte, nustatyta lengvata, t. y. sumokant nepagrįstai pakeltą nekilnojamojo turto objekto kainą buvo įformintas GPM nepamokestinamų piniginių lėšų išmokėjimas ir įteisintos kitos (ne turto pardavimo) pajamos.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 27 d. sprendimu pareiškėjo V. R. skundą atmetė, kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad Kauno AVMI atliko pareiškėjo V. R. GPM apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo 2008 metais patikrinimą ir surašė 2013 m. gegužės 20 d. patikrinimo aktą Nr. (04.1.2)-AU16-16, kuriame konstatavo, kad pareiškėjas ir jo sutuoktinė 2008 m. birželio 12 d. sudarydami su UAB „Stogusta“ pirkimo–pardavimo sandorį už žymiai didesnę nei rinkos kainą, turėjo tikslą gauti mokestinę naudą, todėl iš sudaryto sandorio gautų pajamų ir tikrosios turto rinkos kainos gautą pajamų sumą apmokestino 15 procentų GPM ir apskaičiavimo pareiškėjui 25 739,98 eurų (88 875 Lt) GPM (Komisijos bylos l. 64–71).

Kauno AVMI 2013 m. liepos 19 d. sprendimu Nr. (04.7.2)-K3-136 pakeitė patikrinimo akto dalį ir vietoje apskaičiuotų 25 739,98 eurų (88 875 Lt) apskaičiavo 41 149,21 eurų (142 080 Lt) GPM, 21 665,32 eurų (74 806 Lt) GPM delspinigius ir skyrė 4 114,92 eurų (14 208 Lt) GPM baudą (Komisijos bylos l. 72–80).

Nesutikdamas su Kauno AVMI sprendimu, pareiškėjas 2013 m. rugpjūčio 16 d. padavė skundą VMI, prašydamas jį panaikinti (Komisijos bylos l. 56–61), tačiau VMI 2013 m. rugsėjo 27 d. sprendimu Nr. 68-157 pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą (Komisijos bylos l. 32–35). Komisija 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimu Nr. S-197(7-205/2013) VMI 2013 m. rugsėjo 27 d. sprendimą Nr. 68-157sprendimą paliko nepakeistą (b. l. 26–37).

Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjas nesutinka su nurodytais mokesčių administratoriaus ir Komisijos sprendimais ir prašo teismą juos panaikinti.

Nagrinėdamas bylą, teismas atsižvelgė į ginčui aktualiu metu galiojusias GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 21 punkto nuostatas dėl neapmokestinamųjų pajamų ir 15 straipsnio 1 dalies nuostatas dėl apmokestinamųjų pajamų skaičiavimo. Taip pat atsižvelgė į GPMĮ 2 straipsnio 20 dalyje pateiktą tikrosios rinkos kainos sąvoką ir į Lietuvos Respublikos  turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo (toliau – ir Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymas) 2 straipsnyje pateiktą rinkos vertės sąvoką bei į LVAT praktiką, aiškinant minėtas sąvokas. Vadovavosi ir MAĮ 69 straipsnio 1 dalies nuostatomis bei LVAT pateikiamu šios teisės normos aiškinimu (LVAT 2007 m. liepos 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11-719/2007; 2009 m. balandžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-499/2009; 2010 m. spalio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1073/2010).

Iš bylos medžiagos teismas nustatė, kad atlikęs pareiškėjo mokestinį patikrinimą, mokesčių administratorius nustatė tokias nagrinėjamam ginčui reikšmingas aplinkybes, dėl kurių ginčo byloje nėra: 1) pareiškėjas ir jo sutuoktinė V. R. 2003 metais už pareiškėjo sutuoktinei priklausiusius ir iš kitų fizinių asmenų nupirktus pajus iš Jusevičių žemės ūkio bendrovės už 7 428 Lt įsigijo 1 584,60 kv. m pastatą-garažą, esantį (duomenys neskelbtini); 2) V. R. pagal 2008 m. balandžio 23 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį iš Lietuvos Respublikos įsigijo 48/92 dalį (0,92 ha ploto) žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) ir jį įregistravo kaip bendrąją jungtinę sutuoktinių nuosavybę; 3) pareiškėjas ir jo sutuoktinė V. R. pagal 2008 m. birželio 12 d. pirkimo–pardavimo sutartį žemės sklypą ir pastatą-garažą, esančius (duomenys neskelbtini), už 391 276,64 eurus (1 351 000 Lt) (žemės sklypas už – 1 000 Lt, garažas už – 1 350 000 Lt) pardavė UAB „Stogusta“; 4) UAB „Stogusta“ su pareiškėjo sutuoktine atsiskaitė grynaisiais pinigais; 5) UAB „Stogusta“ akcininkas (priklausė 29 proc. akcijų) ir direktorius (nuo 2006 m. spalio 12 d. iki 2009 m. balandžio 17 d.) buvo pareiškėjo sūnus N. R.; 6) pareiškėjo sutuoktinė V. R. 2008 metais UAB „Stogusta“ suteikė 28 962,01 eurų (1 000 000 Lt) paskolą, iš kurios V. R. 2009 m. vasario 5 d. buvo grąžinta 8 688,01 eurų (300 000 Lt) suma; 7) 2009 m. balandžio 17 d. UAB „Stogusta“ buvo iškelta bankroto byla, o bankrutavusia bendrovė pripažinta nuo 2010 m. liepos 1 d.; 8) V. R. 2009 m. vasario 13 d. su UAB „SV paslaugos“, kurios direktoriumi buvo pareiškėjo dukters vyras, sudarė reikalavimo teisės dėl UAB „Stogusta“ negrąžintos 20 273,01 eurų (700 000 Lt) paskolos dalies perleidimo sutartį; 9) UAB „Stogusta“ dėl UAB „SV paslaugos“ iš V. R. perimtos skolos, perleido UAB „SV paslaugos“ reikalavimo teises į savo skolininkus.

Pažymėjo, kad mokesčių administratoriui kreipusis į UAB „Inreal“ dėl pastato-garažo ir žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), vertės 2008 m. birželio 12 d. nustatymo, buvo nustatyta, kad nurodytų nekilnojamojo turto objektų rinkos vertė 2008 m. birželio 12 d. yra 48 076,92 eurai (166 000 Lt) (Komisijos bylos l. 157–180).

Įvertinęs susiklosčiusią faktinę situaciją ir byloje nustatytas aplinkybes, kurių pareiškėjas neginčija, teismas konstatavo, kad pareiškėjas ir jo sutuoktinė 2008 m. birželio 12 d. parduodami pastatą-garažą ir žemės sklypą, kurių rinkos vertė buvo 48 076,92 eurai (166 000 Lt), už 391 276,64 eurus (1 351 000 Lt), turėjo tikslą gauti mokestinę naudą, t. y. išvengti GPM mokėjimo, todėl mokesčių administratorius pagrįstai taikė MAĮ 69 straipsnyje įtvirtintą turinio viršenybės prieš formą principą ir gautas pajamas, kurios viršijo realią parduoto nekilnojamojo turto rinkos vertę, priskyrė apmokestinamoms pajamoms ir apskaičiavo GPM.

Teismas vadovavosi MAĮ 67 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis ir pažymėjo, kad apskaičiuodamas pareiškėjui GPM ir su juo susijusias sumas, mokesčių administratorius surinko pakankamus jų apskaičiavimą pagrindžiančius įrodymus, t. y. užsakė nekilnojamojo turto vertinimą, nustatė kitas pareiškėjo apmokestinimui reikšmingas aplinkybes. Ginčui aktualiu metu galiojusiame Turto ir verslo pagrindų vertinimo įstatyme buvo nustatyta, kad turto vertinimo ataskaita laikoma teisinga, kol ji nenuginčyta įstatymų nustatyta tvarka (24 straipsnio 3 dalis).

Pabrėžė, kad pareiškėjas nei teismui, nei mokesčių administratoriui ar Komisijai nepateikė jokių objektyvių įrodymų, pagrindžiančių ginčo pirkimo–pardavimo sandoryje nurodytų nekilnojamojo turto objektų kainų realumą. Todėl sprendė, kad teismas neturi pagrindo abejoti UAB ,,Inreal“ atliktu turto vertinimu. Valstybės įmonės Registrų centro (toliau – ir VĮ RC) Kauno filialo Preliminarios turto vertės nustatymo pažymos Nr. L-08-423 (Komisijos bylos l. 130), kaip neatitinkančios vertinimo dokumento turinio, neturinčios juridinės galios, teismas nepripažino pagrindžiančia realią turto rinkos vertę. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad ginčo nekilnojamojo turto objektai 2010 m. gruodžio 3 d. varžytinėse buvo parduoti už 12 511,58 eurų (43 200 Lt) sumą. Mokesčių administratoriui pateiktus pareiškėjo paaiškinimus, kad turtas buvo parduotas už tokią sumą dėl to, kad prieš tai į pareiškėją buvo kreipęsi UAB „Searimner“ atstovai ir siūlė už nekilnojamąjį turtą sumokėti 289 620,01 eurų (1 000 000 Lt) teismas vertino kaip nepagrįstus ir pažymėjo, kad jie nepaneigia turto vertintojų nustatytos realios turto vertės.

Pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, jog jis neturėjo tikslo gauti mokestinės naudos, o tokios mokesčių administratoriaus išvados paneigia sutarčių laisvės principą, nes sandorio šalys turi teisę pačios nustatyti parduodamo turto kainą, teismas atsižvelgė į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. lapkričio 17 d. nutarimą ir LVAT praktiką mokestinėse bylose (LVAT plenarinės sesijos 2003 m. gruodžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11-648/2003; 2007 m. kovo 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17 – 301/2007; 2010 m. gegužės 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-735/2010) bei į MAĮ 10 straipsnio nuostatas, jog mokesčių teisiniuose santykiuose viršenybė teikiama šių santykių dalyvių veiklos turiniui, o ne jos formaliai išraiškai.

Pažymėjo, kad nustatytų aplinkybių ir padarytų išvadų nepaneigia ir pareiškėjo atstovės teisminio bylos nagrinėjimo metu pateikti paaiškinimai, kad pagal susiklosčiusią faktinę situaciją UAB ,,Stogusta“ galėtų būti pripažinta siekusi mokestinės naudos, nes UAB ,,Stogusta“ veiksmai mokestine teisine prasme nėra šio mokestinio ginčo dalykas, todėl nagrinėjamu atveju nevertintini.

Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad byloje nustatytos aplinkybės leido nustatyti realią pareiškėjo veiklos išraišką ir atkurti iškreipiamas ar slepiamas aplinkybes, todėl taikydamas turinio viršenybės prieš formą principą, mokesčių administratorius pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo atžvilgiu GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 21 punkto nuostatos netaikytinos, ir gautas pajamas, viršijusias realią turto vertę apmokestino 24 procentų GPM, apskaičiavo delspinigius bei skyrė minimalią 10 procentų dydžio GPM baudą.

Pažymėjo, kad ginčo byloje dėl apskaičiuotų GPM, GPM delspinigių ir GPM baudos teisingumo nėra, todėl teismas papildomai šių aplinkybių nevertina.

III.

Pareiškėjas V. R. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą arba perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjas nurodo, kad nagrinėdamas bylą ir priimdamas sprendimą, teismas nepilnai ištyrė byloje esančius įrodymus, vienpusiškai vertino bylos aplinkybes, neteisingai taikė aktualias materialinės teisės normas ir teismų praktiką, dėl ko pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas.

Nesutikdamas su teismo atliktu įrodymų vertinimu, pareiškėjas pažymi, jog teismo išvada, kad pareiškėjas turėjo tikslą gauti mokestinę naudą, t. y. išvengti GPM mokėjimo, nepagrįstai yra grindžiama tik UAB „Inreal” 2013 m. sausio 31 d. Nekilnojamojo turto rinkos vertės nustatymo ataskaita Nr. 12/12-438K, neatsižvelgiant į kitus įrodymus.

Nurodo, kad Kauno AVMI užsakymu UAB „Inreal“ turto vertinimo ataskaitoje nekilnojamojo turto kaina buvo nustatyta nepagrįstai žema, nes vertintas turtas - tai 1584.90 m2 dydžio mūrinis pastatas su betoninėmis grindimis, šildymo bei elektros instaliacija, lauko vartais bei pilnai įrengta infrastruktūra 0,92 ha bendro ploto žemės sklype, asfaltuota kiemo aikštele virš 3000 m2 bei lauko komunikacijomis), kuris turėjo būti vertinamas žymiai didesne kaina.

Pažymi, jog abejonių kelianti UAB „Inreal” vertės nustatymo ataskaita yra vienintelis įrodymas, kurį teismas laikė neginčijamu įrodymu, kad pareiškėjas nepagrįstai brangiai pardavė ginčo pastatą, nors joks nacionalinis ar tarptautinis teisės aktas, galiojantis Lietuvoje, nenumato, jog nekilnojamojo turto pardavimui yra privaloma turto vertinimo ataskaita ir kad nekilnojamasis turtas gali būti parduotas tik už turto vertintojų turto vertinimo ataskaitoje nustatytą rinkos kainą.

Pareiškėjo teigimu, tokiu būdu teismas ignoravo kitus byloje esančius įrodymus bei aplinkybių visumą, neįvertino to, kad UAB „Inreal“ buvo pasirinkta pačios Kauno AVMI, todėl negalima teigti, kad šis įrodymas yra objektyvus, teisingas, tinkamas ir vienintelis.

Taip pat nesutinka su teismo argumentu, kad pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių
įrodymų, pagrindžiančių ginčo pirkimo–pardavimo sandoryje nurodytų nekilnojamojo turto
objektų kainų realumą, nes pareiškėjas mokesčių administratoriui buvo pateikęs paaiškinimus dėl
UAB „Searimner“ pasiūlymo pirkti nekilnojamąjį turtą už 1 000 000 Lt, tai pat pateikė VĮ RC Kauno filialo Preliminarios turto vertės nustatymo pažymą.

Be to, pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, jog teismas neįvertino aplinkybės, kad pirkimo–pardavimo sandoris buvo atliktas 2008 metais, kai rinkoje vyravo ypatingai aukštos kainos, ženkliai viršijančios vidutines rinkos vertes.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad teismas pažeidė materialinės teisės normas, neteisingai aiškindamas ir taikydamas ginčo metu galiojusio Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 24 straipsnio 3 dalies nuostatas, ir pasisakydamas, jog turto vertinimo ataskaita laikoma teisinga, kol ji nenuginčyta įstatymų nustatyta tvarka.

Pareiškėjas vadovaujasi Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 2 straipsnio 7 dalimi, 4 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir pabrėžia, kad tik esant teisės aktuose įtvirtintam imperatyvui dėl privalomojo turto vertinimo, toks turto vertinimas yra būtinas ir juo privaloma vadovautis bei grįsti vienokias ar kitokias išvadas. Tik tokiu atveju kyla ir iš šio vertinimo atsiranda atitinkamos pasekmės bei prievolės, numatytos šio įstatymo 20 straipsnio 3 dalyje. Todėl pareiškėjo manymu, UAB „Inreal“ vertės nustatymo ataskaita neturi ir negali turėti prioriteto kitų byloje
esančių įrodymų (VĮ Registrų centro Kauno filialo Preliminarios turto vertės nustatymo pažymai,
apelianto pateiktiems paaiškinimams, kad UAB „Searimner“ siūlė 1000 000 Lt už turtą) atžvilgiu, ji
nėra ir negali būti vieninteliu šioje byloje tinkamu įrodymu, kaip kad pasisakė teismas, o tuo
pačiu pareiškėjo pateikti įrodymai negali buti vertintini kritiškai, nes tiek jo, tiek atsakovo
pateikti duomenys turi vienodą įrodomąją reikšmę.

Atsižvelgia į CK 6.156 straipsnio 1 ir 4 dalių nuostatas dėl sutarties laisvės principo bei CK 6.392 straipsnio nuostatas, kur apibrėžtos CK šeštos knygos 8 skirsnio nuostatų taikymo ribos ir pasakyta, kad nekilnojamųjų daiktų pirkimui–pardavimui taikomos šio skirsnio nuostatos. Pažymi, kad jokia viešosios teisės norma nenumato šiam sandoriui privalomo turto vertinimo, todėl teismo išvados padarytos remiantis tik UAB „Inreal“ atliktu turto vertinimu yra nepagrįstos bei neteisingos, kaip ir pats pirmosios instancijos teismo sprendimas.

Pasak pareiškėjo, teismas taip pat visiškai nevertino sutarčių laisvės principo – nenurodė, kokia konkrečia viešosios teisės norma šalys, sudarydamos nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sandorį, turėjo remtis. Be to, jokia viešosios teisės norma nereglamentuoja civilinių teisinių santykių sutarties laisvės sudarymo principo.

Pareiškėjo teigimu, iš galiojančio sutarčių laisvės principo matyti, kad pirkimo–pardavimo sutarties viena iš esminių sąlygų yra parduodamo daikto kaina, kuri nagrinėjamu atveju buvo laisva valia sutarta abiejų pirkimo–pardavimo sutarties šalių. Nurodo, kad šiuo sandoriu, pareiškėjas siekė finansinės naudos sau, o ne išvengti GPM mokėjimo, kaip klaidingai nurodo pirmosios instancijos teismas. Be to, 2008 m. birželio 12 d. pirkimo–pardavimo sutartis yra galiojanti ir
turi įstatymo galią (CK 6.189 str. 1 d.), todėl teismo argumentas, kad pareiškėjas nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartyje privalėjo susitarti tik dėl 165 000 Lt pirkimo–pardavimo kainos,
paneigia sutarčių laisvės principą bei sutarties šalių ketinimus ir išreikštą valią.

Pareiškėjas pažymi ir tai, kad remiantis GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 28 punktu (redakcija galiojusi nuo 2008 m. balandžio 24 d.), pareiškėjas nėra ir negali būti GPM mokėtojas, nes nekilnojamojo turto, išlaikyto daugiau nei 3 metus, pardavimo pajamos yra gyventojų pajamų mokesčiu neapmokestinamos pajamos, o sudarant 2018 m. birželio 12 d. nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sandorį, pareiškėjas buvo išlaikęs turtą ilgiau nei 3 metus.

Nesutinka su teismo padaryta išvada, kad mokesčių administratoriai pagrįstai pritaikė MAĮ 69 straipsnio 1 dalį ir tinkamai įvertino mokėtinas mokesčio sumas.

Vadovaujasi LVAT praktika dėl MAĮ 69 straipsnio 1 dalies taikymo (LVAT 2007 m. liepos 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. All-719/2007; 2008 m. vasario 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-250/2008; 2015 m. balandžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-366-438/2015).

Atsižvelgdamas į aukščiau išdėstytus argumentus, kad pareiškėjas nėra GPM mokėtojas ir jam nekyla jokia įstatyminė prievolė mokėti GPM, pažymi, kad teismas šių aplinkybių net nevertino ir nenustatė, kas sandorio sudarymo metu buvo tikrasis mokestinės naudos gavėjas – pareiškėjas ar UAB „Stogusta“, dėl ko priėmė neteisingą ir teisės aktams prieštaraujantį sprendimą. Pažymi, kad tikrasis mokestinės naudos gavėjas galėjo būti tik ši bendrovė, nes tokiu būdu galėjo būti sumažinamos pajamos, apmokestinamas pelnas, dėl ko galėjo būti išvengta pelno mokesčio sumokėjimo, kas akivaizdžiai laikoma mokestine nauda. Nurodo, kad remiantis teismų praktika, mokestinės naudos siekimą gali liudyti sąlyginai trumpas laiko tarpas tarp sandorių. Šiuo atveju tarp ginčo objekto įsigijimo (2003 m.) ir jo pardavimo (2008 m.) praėjo ilgas laiko tarpas, kas tik patvirtina faktą, jog apeliantas siekė sudaryti sandorį jam naudingiausiu ir pelningiausiu variantu.

Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas VMI prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Dėl apeliacinio skundo argumento, jog teismas nevertino byloje pateikto įrodymo – VĮ RC Kauno filialo sudarytos Preliminarios turto vertės nustatymo pažymos, pažymi, kad patikrinimo metu nei pareiškėjas, nei jo sutuoktinė V. R. nepateikė kitų dokumentų, papildančių preliminarią turto vertės pažymą, kurie pagrįstų nustatytą rinkos vertę. Pažymi, kad šis preliminarus turto vertės nustatymas neatitinka vertinimo dokumentų turinio, kurį reglamentuoja Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymas (Žin. 1999, Nr. 52-1672). Tai yra tik informacinio pobūdžio dokumentas, neturintis juridinės galios ir skirtas tik vertinimo užsakovui. Atsižvelgiant į tai, pateikta Preliminarios turto vertės nustatymo pažyma (be pilnos ataskaitos) nepagrindžia nekilnojamojo turto rinkos vertės jo pardavimo datai, t. y. 2008 m. birželio 12 d.

Pažymi, kad siekdama nustatyti tikrąją pareiškėjo ir jo sutuoktinės parduoto nekilnojamojo turto rinkos vertę pardavimo momentu, VMI kreipėsi į UAB „Inreal“, kaip į nepriklausomą turto vertintoją, nes pareiškėjas ir jo sutuoktinė nepateikė kitų dokumentų, kurie pagrįstų nustatytą nekilnojamojo turto rinkos vertę pardavimo dienai, o iš VĮ RC nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo buvo nustatyta, kad pareiškėjo ir jo sutuoktinės parduodamo pastato – garažo vidutinė rinkos vertė 2008 m. birželio 9 d. buvo 99 100 Lt, o žemės sklypo – 1 602 Lt, t. y. žemės sklypo ir pastato – garažo nustatyta vidutinė rinkos vertė buvo žymiai mažesnė nei kaina nurodyta šio turto pirkimo–pardavimo sutartyje.

Dėl apeliacinio skundo argumento, kad UAB „Inreal“ vertinimo ataskaitoje nurodyta suma yra pernelyg žema, atsakovas pažymi, kad teismų praktikoje teigiama, jog turto vertinimo ataskaita – tai įrodymai, kurie buvo surinkti panaudojant specialias žinias, todėl ir jų turinio vertinimas, nesant imperatyvių teisės normų pažeidimų, gali būti atliekamas tik pasinaudojus tokiomis pačiomis specialiomis žiniomis (LVAT 2010 m. spalio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-438-1655/2010). Pagal Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 24 straipsnio nuostatas, turto vertinimo ataskaita turi juridinę galią, jeigu ji atitinka šio įstatymo 23 straipsnyje nurodytus reikalavimus. Tai reiškia, kad turto vertinimo ataskaita galioja šioje ataskaitoje nurodytomis sąlygomis ir laikoma teisinga, kol ji nenuginčyta įstatymų nustatyta tvarka. Įvertinus minėtas įstatymų nuostatas ir suformuotą teismų praktiką, VMI teigimu, abejoti UAB „Inreal“ atliktu vertinimu nebuvo pagrindo, nes vertinamo objekto vertė apskaičiuota lyginamuoju metodu, kuri pagrįsta pirkimo–pardavimo sandorių analogais, t. y. pagrįsta rinkos duomenimis.

Dėl sutarčių laisvės principo vertinimo priimant pirmosios instancijos teismo sprendimą, atsakovas pažymi, jog pirmiausia įstatymo leidėjas CK 6.156 straipsnio 1 dalyje numatytą nuostatą, kad šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, taip pat sudaryti ir šio kodekso nenumatytas sutartis, taiko tada, kai tai neprieštarauja įstatymams. Suformuota gausi ir nuosekli LAT praktika dėl sutarčių aiškinimo taisyklių taikymo (LAT Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Bivainis“ v. A. B. firma „(duomenys neskelbtini)“, bylos Nr. 3K-3-406/2005; 2007 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Sarteksas“ v. UAB „ Balteksas“, bylos Nr. 3K-3-203/2007;  2009 m. lapkričio mėn. 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „ Vigysta“ v. V. L., bylos Nr. 3K-3-502/2009; kt.). Be to, nagrinėjamu atveju nėra sprendžiamas klausimas dėl sutarties teisinio galiojimo ir iš to kylančių civilinių pasekmių, o vertinami susiklostę civiliniai teisiniai santykiai mokestiniais teisiniais aspektais.

Pasisakydamas dėl apeliacinio skundo argumento dėl nepagrįsto MAĮ 69 straipsnio taikymo, atsakovas vadovaujasi MAĮ 10 straipsniu bei LVAT praktika panašaus pobūdžio bylose (LVAT 2007 m. liepos 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11-719/2007; 2010 m. gruodžio 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1752/2010; 2011 m. vasario 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-201/2011, 2013 m. kovo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-556-404-13;        2013 m. kovo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-556-404-13 ir kt.) ir mano, kad MAĮ 69 straipsnis buvo taikytas pagrįstai.

Dėl pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad gautos pajamos už parduotą nekilnojamąjį turtą, jų gavimo momentu nebuvo GPM objektas, dėl ko pareiškėjas nėra GPM mokėtojas ir jam nekyla jokia įstatyminė prievolė mokėti GPM, VMI išsamiai pasisakė savo 2013 m. rugsėjo 27 d. sprendime Nr. 68-157. Atsakovo teigimu, pareiškėjas pastato – garažo kainą dirbtinai padidino, nes jis įsigytas anksčiau negu prieš trejus metus iki šio turto pardavimo, o žemės sklypo kainą paliko nepakeistą (nes sklypas nebuvo išlaikytas 3 metus (įsigytas 2008 m. balandžio 23 d., parduotas – 2008 m. birželio 12 d.), o esminis tokios kainos iškraipymo sandoryje tikslas – gauti mokestinę naudą, t. y. gauti kitas pajamas, padidinant neapmokestinamų pajamų ir sumažinant apmokestinamų pajamų dalį, taip siekiant sumažinti GPM mokėjimą. Taip pat pažymi, kad vertinant analizuojamu atveju susiklosčiusias aplinkybes mokestiniu aspektu, akivaizdu, kad sandoris sudarytas piktnaudžiaujant, t. y. siekiant mokestinės naudos. Atsakovo nuomone, surinkti įrodymai sudaro pagrindą teigti, jog nekilnojamojo sandorio pardavimo aplinkybės, kai turtas parduodamas už didesnę nei rinkos kainą, turėjo vieną tikslą – mokestinės naudos gavimą, t. y. įteisinti iš UAB „Stogusta“ gautas kitas pajamas, nuo kurių turėtų būti apskaičiuotas ir sumokėtas GPM, tačiau šio mokesčio sumokėjimo pareiškėjas išvengė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui papildomai apskaičiuoto GPM, su juo susijusių delspinigių ir paskirtos baudos už 2008 m., nustačius, jog V. R. ir jos sutuoktinė pardavė pastatą-garažą, kurio pardavimo kaina neatitiko tikrosios rinkos kainos. Mokesčių administratorius mokestinę bazę nustatė taikydamas MAĮ 69 straipsnio 1 dalį.

Pagal bylos aplinkybes nustatyta, kad Kauno AVMI atliko pareiškėjo V. R. GPM apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo 2008 metais patikrinimą ir surašė 2013 m. gegužės 20 d. patikrinimo aktą Nr. (04.1.2)-AU16-16, kuriame konstatavo, kad pareiškėjas ir jo sutuoktinė 2008 m. birželio 12 d. sudarydami su UAB „Stogusta“ pirkimo–pardavimo sutartį už žymiai didesnę nei rinkos kainą, turėjo tikslą gauti mokestinę naudą, todėl iš sudaryto sandorio gautų pajamų ir tikrosios turto rinkos kainos gautą pajamų sumą apmokestino 15 procentų GPM ir apskaičiavimo pareiškėjui 25 739,98 eurų (88 875 Lt) GPM (Komisijos bylos l. 64–71).

Kauno AVMI 2013 m. liepos 19 d. sprendimu Nr. (04.7.2)-K3-136 pakeitė patikrinimo akto dalį ir vietoje apskaičiuotų 25 739,98 eurų (88 875 Lt) apskaičiavo 41 149,21 eurų (142 080 Lt) GPM, 21 665,32 eurų (74 806 Lt) GPM delspinigius ir skyrė 4 114,92 eurų (14 208 Lt) GPM baudą (Komisijos bylos l. 72–80).

Nesutikdamas su Kauno AVMI sprendimu, pareiškėjas 2013 m. rugpjūčio 16 d. padavė skundą Inspekcijai, prašydamas jį panaikinti (Komisijos bylos l. 56–61).

Išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, Inspekcija 2013 m. rugsėjo 27 d. sprendimu Nr. 68-157 jį atmetė kaip nepagrįstą (Komisijos bylos l. 32–35).

Pareiškėjas padavė skundą Komisijai (Komisijos bylos l. 1–6), kuri, jį išnagrinėjusi,                    2013 m. gruodžio 19 d. sprendimu Nr. S-197(7-205/2013) patvirtino Inspekcijos sprendimą (b. l. 26–37).

Pareiškėjas nesutinka su nurodytais mokesčių administratoriaus ir Komisijos sprendimais ir kreipėsi į teismą, prašydamas juos panaikinti.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi byloje surinktus įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, visapusiškai išaiškinęs visas bylai reikšmingas aplinkybes, teisingai įvertinęs byloje surinktus įrodymus bei nenukrypdamas nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje suformuluoto Mokesčių administravimo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies aiškinimo, pagrįstai konstatavo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas siekė gauti mokestinę naudą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje, aiškinant MAĮ 69 straipsnio 1 dalies nuostatas, ne kartą buvo pažymėta, kad šioje normoje kalbama apie mokesčio mokėtojo tikslą gauti mokestinę naudą ateityje, t. y. po sandorio, kuris gali būti tiriamas šios teisės normos taikymo aspektu, sudarymo. Tai reiškia, kad taikant šią teisės normą reikšmingomis gali būti pripažintos aplinkybės, kurios laiko aspektu atsirado po tiriamo (abejones keliančio) sandorio sudarymo, t. y. taikant šią teisės normą atliekamas retrospektyvus paties sandorio ir jo teisinių pasekmių vertinimas. Taikant nurodytą normą, yra būtina nustatyti joje nurodytą mokesčio mokėtojo tikslą (gauti šioje normoje apibūdintą mokestinę naudą). Tai reiškia, kad ši teisės norma taikytina tik tuo atveju, kai nustatoma, kad tiriamo (abejones keliančio) sandorio (ūkinės operacijos) tikslas yra vienintelis – gauti minėtą mokestinę naudą. Kai nustatoma, kad atitinkamas sandoris (ūkinė operacija) turėjo kitus, ekonomiškai arba kitaip pagrįstus tikslus, nurodyta norma negali būti taikoma net ir tuo atveju, kai mokesčio mokėtojas turėjo iš šio sandorio (ūkinės operacijos) atitinkamą mokestinę naudą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. liepos 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11-719/2007; 2009 m. balandžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-499/2009, 2015 m. liepos 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1239-556/2015).

Įvertinęs administracinėje byloje esančių faktinių duomenų visumą, pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamą pagrindą padaryti išvadą, kad turto pardavimo kaina neatitiko tikrosios rinkos kainos. Pasirinkus šį kelią, t. y. padidinus parduodamo turto kainą, pagal kurią pareiškėjui ir jo sutuoktinei sumokėta grynaisiais pinigais, siekta įforminti neapmokestinamų GPM piniginių lėšų išmokėjimą ir kitų (ne turto pardavimo) pajamų įteisinimą, o tai vertintina kaip mokestinės naudos siekimas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas, tačiau ir pats mokesčių mokėtojas savo galimybių ribose turi teikti įrodymus patvirtinančius jo paaiškinimus apie vienas ar kitas esmines faktines bylos aplinkybes. Kita vertus, pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 4 dalį, įrodymus teikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai. Tai reiškia, kad ir pareiškėjas, kaip proceso šalis, turėjo teisę bei pareigą teikti įrodymus, patvirtinančius jo nurodomas aplinkybes, bet jų nepateikė. Esama įrodymų visuma leidžia tvirtinti, jog tikrai buvo siekta mokestinės naudos ir mokesčių administratorius pagrįstai papildomai priskaičiavo mokėtinus mokesčius, taikydamas turinio viršenybės prieš formą principą. Pareiškėjas, neigdamas UAB „Inreal“ ataskaitą, nepateikė priešingų (kitokių) duomenų apie nekilnojamo turto rinkos kainą, patvirtintą kompetentingo subjekto. Be to, Kauno AVMI 2013 m. liepos 19 d. sprendimo Nr. (04.7.2)-K3-136 dėl patikrinimo akto tvirtinimo priėmimo metu, Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje buvo pasisakyta, kad Turto arba verslo vertinimo ataskaita laikoma teisinga, kol Priežiūros įstaiga nėra nustačiusi jos neatitikties šio įstatymo 22 straipsnyje nustatytiems reikalavimams ir (arba) kol ji nėra nuginčyta teisme. Pastarųjų sąlygų nėra, todėl nebuvo pagrindo atmesti UAB „Inreal“ surašytą ataskaitą dėl ginčo turto rinkos kainos jo pardavimo metu.

Pareiškėjo teiginys apie tik finansinės naudos siekimą sau nėra objektyviai pagrįstas duomenimis. Abstraktaus pobūdžio paaiškinimai negali paneigti mokesčių administratoriaus surinktų ir administracinėje byloje esančių įrodymų. Turtas parduotas neatitinkant tikrosios rinkos kainos, t. y. ją ženkliai padidinus.

ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje nustatyta, jog jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Tai reiškia, kad įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip materialios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad teismas net ir subjektyvaus pobūdžio aplinkybes (pavyzdžiui, žmogaus veiksmų tikslus, motyvus ar pan.) paprastai gali nustatyti tik iš objektyvių įrodymų, nustatytų objektyvių aplinkybių visumos.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas taip pat pasisako apie GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 28 punkto netinkamą aiškinimą, atliktą mokesčių administratoriaus. Teisėjų kolegija su tokia pozicija irgi nemato pagrindo sutikti. Mokesčių mokėtojas nepateikė duomenų, kad mokesčių administratorius būtų apskaičiavęs GPM ir už parduotą ginčo turtą (išlaikytą daugiau nei tris metus) gautai pinigų sumai, kuri atitiko rinkos kainą. Inspekcija netvirtino, jog pagal GPMĮ turi būti apmokestintas ir turtas, išlaikytas ilgiau nei tris metus, todėl ir šis apeliacinio skundo argumentas yra atmestinas.

Dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų, kad pirmosios instancijos teismas nevertino sutarčių laisvės principo, teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra išaiškinta, jog mokesčių administratorius nevertina tarp šalių sudarytos sutarties teisinės galios ir iš to kylančių civilinių teisinių pasekmių, tačiau vertina tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius mokestiniais teisiniais aspektais (2007 m. kovo 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17 – 301/2007; 2010 m. gegužės 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-735/2010, 2016 m. sausio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1325-575/2016). Teisėjų kolegija nemato pagrindo nukrypti nuo minėtos praktikos (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 str.).

Apibendrinant spręstina, jog pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, iš esmės tinkamai patikrino viešojo administravimo subjektų priimtų sprendimų teisėtumą, teisingai sprendė dėl viešojo administravimo subjektų taikytų materialinės teisės normų, teismas proceso teisės normų pažeidimų nepadarė, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Remiantis tuo, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Pažymėtina, jog apeliaciniu skundu pareiškėjas taip pat prašo priteisti jo naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pagal ABTĮ 44 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Nagrinėjamu atveju nepatenkinus apeliacinio skundo negali būti tenkinamas ir pareiškėjo prašymas atlyginti bylinėjimosi išlaidas, susijusias su bylos apeliaciniu procesu.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1  punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. R. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                        Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan