Administracinė byla Nr. eI3-7996-983/2023
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04632-2023-5
Procesinio sprendimo kategorijos: 12.13.3; 12.13.5; 55.1.3
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2023 m. spalio 23 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Asta Adamonytė-Šipkauskienė,
dalyvaujant pareiškėjui ir pareiškėjos L. J. atstovui V. J.,
atsakovės atstovui D. S.
žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų V. J. ir L. J. skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teismas
nustatė:
Pareiškėjai V. J. ir L. J. su skundu kreipėsi į teismą, kurį vėliau patikslino, prašydami panaikinti: 1) Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI, Inspekcija) 2022 m. gruodžio 16 d. sprendimus Nr. (21.222Mr) FR0682-314 ir Nr. (21.222Mr) FR0682-313 bei Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2023 m. kovo 9 d. sprendimus Nr. S-2023/35 (7-2023/8) ir Nr. S-2023/34 (7-2023/9).
Nurodo, jog Komisija nepagrįstai sprendė, kad už uždarajai akcinei bendrovei „Apskaitos ir audito biuras“ (toliau – ir Bendrovė) suteiktą 450 000 Lt paskolą laikotarpyje nuo 2011 m. birželio mėnesio iki 2013 m. gruodžio mėnesio priskaičiuotos 174 375 Lt (ekvivalentas eurais – 50 502,49 Eur) palūkanos, atsižvelgus į Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.54 straipsnio nuostatas, buvo išmokėtos 2014-2015 m. Šiuo atveju, 174 375 Lt (ekvivalentas eurais – 50 502,49 Eur) palūkanos buvo išmokėtos 2013 metais. Tai patvirtina sudaryti su Bendrove sutarties pakeitimai ir kasos dokumentai. Šie dokumentai patvirtina šias aplinkybes, kad šalys užfiksavo iki 2013 m. gruodžio 31 d. susikaupusių palūkanų sumą (174 357 Lt), susitarė, kad nuo 2014 m. sausio 1 d. paskolos sutartis tampa neatlygintinė (be palūkanų) bei susitarė, kad V. J. išmokėtų palūkanų suma vėl perduodama Bendrovei, taip padidinant bendrą paskolos sumą. Pareiškėjai nurodo, jog nei sutarties, nei sutarties pakeitimai nėra teismo sprendimu pripažinti negaliojančiais. Todėl pareiškėjai nesupranta, kodėl Inspekcija paskolos sutartį pripažįsta, o sutarties pakeitimus atmeta.
Pastebi, kad Bendrovė paskolą, į kurią įėjo ir palūkanos, pareiškėjams dalinai grąžinta 2014-2016 metais, kadangi 2013 metais priskaičiuotų palūkanų suma buvo padidinta paskola. Inspekcija patikrinimo metu nustatė, kad Bendrovė 624 375 Lt paskolą grąžino ne visą, o tik dalį, negrąžintos buvo palūkanos. Jų negalima buvo apmokestinti, nes jie jų neatgavo. Inspekcija šios aplinkybės nevertino, nes pareiškėjai nebuvo įtraukti į bankrutuojančios Bendrovės kreditorių sąrašą. Pateikti kreditorinį reikalavimą yra teisė, o ne pareiga. Kadangi pareiškėjai nematė prasmės ir nesitikėjo atgauti pinigų, todėl nepateikė kreditorinio reikalavimo bankroto administratoriui, ir nebuvo įtraukti į kreditorių sąrašą. Inspekcijai buvo pateiktas auditorės E. Š. 2022 m. birželio 17 d. atsakymas į paklausimą. Apie šią išvadą nei Komisija, nei VMI savo sprendimuose neužsimena. Nors auditorė, turinti specialių žinių, savo išvadoje aiškiai nurodė, kad 174 357 Lt palūkanos susikaupė per laikotarpį nuo paskolos sutarties sudarymo (2011 m. gegužės 2 d.) iki paskolos sutarties pakeitime nurodytos datos (2013 m. gruodžio 31 d.), bei šios palūkanos buvo išmokėtos V. J. 2013 m. gruodžio 29 d. Remiantis šią išvada, gautos palūkanos negali būti apmokestintos.
Teigia, jog Inspekcija patikrinimo aktuose nurodė, kad 2014 m. mokėtojas ir jo sutuoktinė disponavo 124 957,80 Lt piniginėmis lėšomis gautomis iš nenustatytų pajamų šaltinių. Inspekcijos 2022 m. spalio 25 d. patikrinimo akto Nr. (21.222 Mr) FR0680-347 (toliau – ir Patikrinimo aktas) 2 lentelėje nurodoma: „30 432,65 Lt UAB „Staviškės“ ats. asm.“ Ši suma galimai susijusi su 2014 m. sausio 14 d. UAB „Molesta“ nurodymu UAB „Staviškės“. Tai buvo bendrovių lėšos ir su pareiškėju (V. J.) kaip fiziniu asmeniu nesusijusios. Inspekcija grynųjų pinigų įnešimus į banko sąskaitas priskyrė pajamomis, kurių pareiškėjai negali pagrįsti. Įneštų į banko sąskaitą dalis lėšų buvo bendrovės UAB „Ekologinė linija“ lėšos. Pareiškėjai šias lėšas inkasuodavo ir grąžindavo minėtai bendrovei. Tai patvirtina banko pavedimai.
Pažymi, kad Inspekcija patikrinimo aktuose klaidingai nurodo, kad „rekonstrukcija buvo atliekama nuo 2013 m. kovo 5 d. iki 2014 m. rugpjūčio 27 d. (iš viso 18 mėnesių), t. y. 2013 m. rekonstrukcijos darbai buvo atliekami 10 mėnesių, o 2014 m. – 8 mėnesius, apskaičiuotos rekonstrukcijai patirtos išlaidos dalintos proporcingai“. Rekonstrukcijos pradžios data buvo ne 2013 m. kovo 5 d., o 2012 m. gruodžio 7 d. ir tai patvirtina 2012 m. gruodžio 7 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos leidimas. Namo rekonstrukcijos ir modernizacijos darbai buvo baigti 2013 m. lapkričio 30 d. Tai patvirtina nuotraukos ir sutartys pateiktos Inspekcijai.
Pareiškėjas V. J. teismo posėdyje palaikė skunde išdėstytus argumentus, prašė skundą tenkinti.
Atsakovė VMI atsiliepime nurodo, kad su pareiškėjos skundu nesutinka ir prašo atmesti jį kaip nepagrįstą.
Nurodo, jog patikrinimo metu, išnagrinėjus piniginių lėšų judėjimo operacijas, buvo įvertinta, kad už laikotarpį nuo 2011 m. birželio mėnesio iki 2013 m. gruodžio mėnesio priskaičiuotos 174 375 Lt (ekvivalentas eurais – 50 502,49 Eur) palūkanos, atsižvelgus į CK 6.54 straipsnio nuostatas, buvo išmokėtos 2014-2015 m., iš jų 2014 m. – 30 000 Lt (ekvivalentas eurais – 8 688,60 Eur) (2014 m. banko pavedimais bendrovės pervesti 30 000 Lt vertinti, kaip dalinis palūkanų išmokėjimas), 2015 m. – 41 813,89 Eur (2015 m. pervesti 41 813,89 Eur vertinti, kaip galutinis palūkanų išmokėjimas). Mokestinio patikrinimo metu susipažinus su UAB „Apskaitos ir audito biuras“ (2016 m. lapkričio 16 d. išregistruota likvidavus) bankroto administratoriaus Archyvo skyriui perduotais dokumentais, dokumentų, buhalterinės apskaitos registrų, kuriuose buvo atvaizduoti paskoliniai santykiai tarp bendrovės ir V. J. nebuvo rasta. UAB „Apskaitos ir audito biuras“ yra pateikusi metines A klasės išmokų, nuo jų išskaičiuoto ir sumokėto pajamų mokesčio deklaracijas tik už 2007-2008 m., už kitus laikotarpius šių deklaracijų nėra pateikusi ir nėra deklaravusi V. J. išmokėtų palūkanų.
Pažymi, kad V. J. pirminiuose paaiškinimuose (2020 m. sausio 6 d., 2020 m. sausio 19 d., 2020 m. balandžio 27 d.), pateiktuose pirminio mokestinio patikrinimo pradžioje, teigė, jog „paskolintos lėšos kartu su palūkanomis 2014–2016 metais man buvo grąžinamos“. V. J. 2020 m. sausio 6 d. pateikė ne tik paaiškinimą, tačiau ir 2011 m. gegužės 2 d. paskolos sutartį dėl 450 000 Lt suteikimo UAB „Apskaitos ir audito biuras“ bei 2013 m. gruodžio 29 d. datuotą 2011 m. gegužės 2 d. paskolos sutarties pakeitimą, kuriuo buvo susitarta, kad nuo 2014 m. sausio 1 d. paskola yra beprocentinė bei patvirtinama, kad nuo minėtos sutarties sudarymo iki 2013 m. gruodžio 31 d. yra sukauptos 174 375 Lt palūkanos. V. J. jokių paaiškinimų ir / ar įrodymų apie jam iki 2013 m. gruodžio 31 d. faktiškai išmokėtas pinigines lėšas palūkanų forma patikrinimo pradžioje nepateikė ir minėtuose paaiškinimuose tokių aplinkybių nenurodė. V. J. tik 2020 m. spalio 15 d. pateikė 2013 m. gruodžio 29 d. datos 2011 m. gegužės 2 d. paskolos sutarties pakeitimą Nr. 2, pasirašytą paskolos davėjo V. J. ir UAB „Apskaitos ir audito biuras“ direktoriaus V. J., bei tik 2021 m. gegužės 20 d. Komisijai su skundu pateikė 2013 m. gruodžio 29 d. datos UAB „Apskaitos ir audito biuras“ kasos išlaidų orderio Nr. 33 kopiją, kurioje nurodyta, kad V. J. išmokama 174 375 Lt, išmokėjimo pagrindas – išmokamos palūkanos bei pateikė 2013 m. gruodžio 29 d. UAB „Apskaitos ir audito biuras“ kasos pajamų orderio serija AAP Nr. 25 kopiją, kurioje nurodyta, kad iš V. J. priimta 174 375 Lt, nurodytas ūkinės operacijos turinys – paskola.
Dėl V. J. 2022 m. birželio 30 d. pateiktos 2022 m. birželio 17 d. UAB „Audito kokybė“ atsakymų (išvados) atsakovė nurodo, patikrinimo metu įvertinus išvadoje pateiktus atsakymus konstatuota, kad į juos nėra pagrindo atsižvelgti. Pateiktoje išvadoje nurodyta, kad V. J. už 2013 m. gruodžio 29 d. išmokėtas palūkanas, kurios susikaupė iki 2013 m. gruodžio 31 d. neprivalėjo mokėti GPM, tačiau išvadoje nėra įvertintas faktas, jog Bendrovės buhalterinėje apskaitoje paskolos sutarties nebuvo, taip pat Bendrovė nebuvo pateikusi metinių pajamų mokesčio deklaracijų už tikrinamąjį laikotarpį ir deklaravusi V. J. išmokėtų palūkanų, nepasisakyta dėl šių aplinkybių reikšmės. Atsakovės vertinimu, išvada nėra objektyvi, nes neatspindi realiai susiklosčiusių V. J. ir UAB „Apskaitos ir audito biuras“ teisinių santykių. Pateikta išvada, pagal įrodomąją reikšmę, taip pat nėra esminis ir vienintelis dokumentas. Specialistė išvadoje aptarė įvairias Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nuostatas. Tuo tarpu mokesčių administratorius patikrinimo metu vertino sandorio sudarymo aplinkybes, analizavo apskaitos dokumentus, rinko papildomus įrodymus (pavyzdžiui kreipėsi į bankroto administratorių bei Vilniaus savivaldybės archyvą), visumą.
Pastebi, kad Patikrinimo akto 2 priede esančioje pareiškėjų pajamų / išlaidų per 2014–2018 m. suvestinėje nurodyta, kad 2014 m. pareiškėjai banko pavedimais iš UAB „Staviškės“ gavo 60 050 Lt (44 300 Lt – UAB „Staviškės“ atskaitingo asmens pajamos; 15 750 Lt – UAB „Staviškės“ kitos pajamos), grynais pinigais – 23 621 Eur, UAB „Staviškės“ išmokėta iš banko sąskaitos 1 530 Eur, grynais pinigais – 77 952,80 Eur. Pareiškėjui 2019 m. spalio 25 d. buvo duotas mokesčių administratoriaus nurodymas. Pareiškėjas 2019 m. lapkričio 25 d. paaiškino, kad iš UAB „Staviškės“ gautos lėšos – tai jam sumokėtas UAB „Molesta“ darbo užmokestis, kuris buvo įskaitytas pagal UAB „Molesta“ nurodymą. V. J. pateikė UAB „Molesta“ 2014 m. sausio 14 d. nurodymą, pasirašytą direktoriaus V. J., adresuotą UAB „Staviškės“, kuriame prašoma pervesti V. J. 59 853,40 Lt. UAB „Molesta“ 2019 m. gruodžio 4 d. VMI pateikė informaciją, kad UAB „Molesta“ neturi 2014 m. sausio 14 d. nurodymo, adresuoto UAB „Staviškės“ dėl išmokėjimo V. J. 59 853,40 Lt ir neturi jokios informacijos, susijusios su šiuo nurodymu. Taip pat nurodė, kad UAB „Molesta“ skolinga V. J. 59 853,40 Lt pagal kreditorinį pirmos eilės reikalavimą neišmokėto darbo užmokesčio. Mokėjimų dengiant šį reikalavimą per laikotarpį nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d. nebuvo. Patikrinimo metu konstatuota, kad V. J. 2014 m. pervesti 44 300 Lt buvo apskaityti bendrovės buhalterinėje apskaitoje kaip atskaitingam asmeniui išmokėtos lėšos. Pakartotinio patikrinimo metu buvo įvertinta, kad UAB „Staviškės“, kaip mokestį nuo A klasės pajamų išskaičiuojantis asmuo, privalėjo, vadovaujantis Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) 23–24 straipsnių nuostatomis, nuo 7 875 Lt kitų V. J. su darbo santykiais nesusijusių ir ne individualios veiklos pajamų apskaičiuoti, deklaruoti ir sumokėti GPM. Todėl V. J. nuo 7 875 Lt pajamų pakartotinio patikrinimo metu GPM nebuvo apskaičiuotas. Tačiau tai nereiškia, kad 2014 m. V. J. banko pavedimais iš UAB „Staviškės“ gauta 60 050 Lt suma (44 300 Lt – UAB „Staviškės“ atskaitingo asmens pajamos; 15 750 Lt – UAB „Staviškės“ kitos pajamos) neturėjo būti įtraukta į V. J. ir jo sutuoktinės pajamų / išlaidų per 2014–2018 m. suvestinę, apskaičiuojant bendras 2014 m. V. J. ir jo sutuoktinės pajamas. Taigi, lėšos gautos iš UAB „Staviškės“ pagrįstai įtrauktos į V. J. pajamų – išlaidų balansą.
Tvirtina, jog 2020 m. liepos 23 d. mokesčių administratoriaus nurodymu Nr. (21.222) FR0706-750 V. J. buvo įpareigotas nurodyti iš kokių šaltinių 2014 m. įnešė lėšas į savo asmenines sąskaitas banke grynaisiais pinigais, apmokėjo statybos išlaidas grynaisiais pinigais, atliko mokėjimus kaip atskaitingas asmuo grynaisiais pinigais ir pateikti gautas pajamas bei turėtas santaupas grynaisiais pinigais patvirtinančius įrodymus (8 nurodymo klausimas). Atsakydamas į šį klausimą V. J. nurodė, kad jo pajamų šaltiniai buvo: „darbo užmokestis (nepertraukiamas darbo stažas nuo 1994 m.); paskolos bankuose ir iš fizinių asmenų; nekilnojamojo turto pardavimas; akcijų pardavimas; pajamos pagal verslo liudijimus; pajamos iš paskolos sutarčių ir t.t.“. Taigi, kaip matyti iš V. J. paaiškinimų, jis nei viename atsakyme į mokesčių administratoriaus nurodymą nenurodė, jog dalis įneštų į banko sąskaitą lėšų buvo bendrovės UAB „Ekologinė linija“ lėšos. Tik su pastabomis dėl pakartotinio patikrinimo, V. J. pateikti duomenys prieštarauja, anksčiau jo teiktiems paaiškinimams, todėl atsakovo vertintini kritiškai. Atitinkamai nėra jokio pagrindo spręsti, kad dalis į V. J. sąskaitą grynais įneštų lėšų buvo būtent UAB „Ekologinė linija“ lėšos.
Nurodo, kad mokesčių administratorius pareiškėjui ir jo sutuoktinei L. J. teikė eilę mokesčių administratoriaus nurodymų, tačiau jokių konkrečių paaiškinimų ar dokumentų, susijusių su ginčo nekilnojamojo turto rekonstrukcijos laikotarpiu ar išlaidomis pareiškėjai nepateikė. Pakartotinio patikrinimo metu mokesčių administratorius, siekdamas nustatyti, kada konkrečiai buvo atlikti butų, esančių adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius konkretūs rekonstrukcijos darbai, V. J. taip pat davė visą eilę nurodymų. V. J. 2021 m. lapkričio 6 d. atsakyme nurodė, kad butų konkretūs modernizacijos rekonstrukcijos darbai buvo atlikti 2013 m. Nagrinėjamu atveju, V. J. pateikto UAB „Statybų patikra“ techninės priežiūros vadovo G. L. 2021 m. birželio 1 d. sudaryto butų sąmatinių skaičiavimų akto Nr. 1 matyti, kad rekonstrukcijos darbų kainos buvo skaičiuojamos 2013-2014 m. laikotarpiu. Be to, techninis darbo projektas buvo parengtas 2013 m. kovo 5 d. (UAB „Mepco“ „Daugiabučio gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), Vilnius rekonstrukcija“, būtent jame, buvo detalizuojami techninio projekto sprendiniai ir pagal jį turėjo būti atliekami statybos darbai. V. J. pagal tuo metu galiojantį teisės aktą (Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. balandžio 30 d. įsakymas Nr. 211 „Dėl statybos techninio reglamento STR 1.08.02:2002 „Statybos darbai“ patvirtinimo“) privalėjo pildyti statybos darbų žurnalą. V. J. nepateikė statybos darbų žurnalų, todėl patikrinimo metu nebuvo galimybės tiksliai nustatyti statybos darbų eigos, kada ir kokie konkrečiai darbai buvo atlikti rekonstrukcijos metu 2013-2014 metais.
Atsakovo atstovas teismo posėdyje palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus, prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Teismas
konstatuoja:
Byloje kilęs ginčas dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2022 m. gruodžio 16 d. sprendimų Nr. (21.222Mr) FR0682-314 ir Nr. (21.222Mr) FR0682-313 bei Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2023 m. kovo 9 d. sprendimų Nr. S-2023/35 (7-2023/8) ir Nr. S-2023/34 (7-2023/9) teisėtumo ir pagrįstumo.
Iš rašytinių bylos duomenų nustatyta, kad VMI atliko pareiškėjų gyventojų pajamų mokesčio apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo patikrinimą už laikotarpį nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d. ir nustatė, kad: 1) V. J. su sutuoktine L. J. 2014 m. – 2015 m. laikotarpiu gavo po 25 251,25 Eur (50 502,49 Eur / 2) palūkanų už UAB „Apskaitos ir audito biuras“ 2011 m. suteiktą paskolą. Vadovaujantis GPMĮ 6 straipsnio 1 dalies nuostatomis gautos pajamos apmokestinamos 15 proc. GPM tarifu; 2) V. J. su sutuoktine L. J. 2014 m. disponavo 124 957,80 Lt (po 62 478,90 Lt kiekvienas) piniginėmis lėšomis, kurių pajamų šaltinių negali pagrįsti įstatymų nustatyta tvarka apmokestintomis pajamomis ir kurios nebuvo deklaruotos. V. J. ir L. J. mokestinė bazė ir mokestinės prievolės dydis, apskaičiuoti vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 70 straipsnio 1 dalies ir Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių, patvirtintų Inspekcijos viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103 „Dėl Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Taisyklės) nuostatomis, pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą – taikant taisyklių 6.3.3 punkte numatytą išlaidų metodą. Patikrinimo metu, vadovaujantis GPMĮ 22 straipsnio 3 dalies ir 6 straipsnio 1 dalies nuostatomis, 124 957,80 Lt (po 62 478,90 Lt kiekvienam) suma priskirta B klasės pajamoms ir apmokestinta 15 proc. pajamų mokesčio tarifu.
VMI 2022 m. gruodžio 16 d. sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (21.222 Mr) FR0682-314 bei atitinkamai 2022 m. gruodžio 16 d. sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (21.222 Mr) FR0682-315 išnagrinėjusi pareiškėjų pastabas patvirtino patikrinimo aktus ir juose apskaičiuotas sumas.
Pareiškėjai nesutikdami su 2022 m. gruodžio 16 d. VMI sprendimais, pateikė skundą Komisijai. Komisija 2023 m. kovo 9 d. sprendimu Nr. S – 2023/35 (7-2023/8), bei atitinkamai 2023 m. kovo 9 d. sprendimu Nr. S – 2023/34 (7-2023/9) (toliau – Komisijos sprendimai) patvirtino VMI sprendimus.
Pareiškėjai dėl minėtų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą.
Pagrindines sąvokas ir taisykles, kurių būtina laikytis vykdant mokesčių įstatymus, pagrindinius apmokestinimo mokesčiais teisinio reglamentavimo principus bei Lietuvos Respublikoje taikomų mokesčių sąrašą, taip pat mokesčių administratoriaus funkcijas, teises ir pareigas, mokesčių mokėtojo teises ir pareigas, mokesčių apskaičiavimą ir sumokėjimą, mokesčio bei su juo susijusių sumų priverstinio išieškojimo bei mokestinių ginčų nagrinėjimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymas (toliau – ir MAĮ), Pridėtinės vertės mokesčio įstatymas, Pelno mokesčio įstatymas, Gyventojų pajamų mokesčio įstatymas ir kt.
MAĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas mokesčių visuotinio privalomumo principas kildina imperatyvą kiekvienam mokesčių mokėtojui mokėti mokesčių įstatymų nustatytus mokesčius, laikantis mokesčių teisės aktuose nustatytos apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos, kas suponuoja mokesčių mokėtojo savalaikį, tikslų bei teisingą mokestinės prievolės įvykdymą vadovaujantis mokesčių įstatymais (MAĮ 40 straipsnio 1 ir 4 dalys, 66 straipsnio 1 dalis). MAĮ 41 straipsnio 1 dalis nustato mokesčio mokėtojo prievolę mokesčių administratoriui pateikti paaiškinimus apie turto įsigijimo ir pajamų gavimo šaltinius ir juos pagrįsti. To paties straipsnio 2 dalimi nustatyta: „Turto įsigijimo ir pajamų gavimo šaltiniai, mokesčių administratoriui pareikalavus, pagrindžiami įstatymų reikalavimus atitinkančiais sandorius patvirtinančiais dokumentais, kitais juridinę galią turinčiais dokumentais“. Mokesčių mokėtojui, nevykdant ar netinkamai vykdant šią pareigą, mokestis apskaičiuojamas mokesčių administratoriaus iniciatyva pagal mokesčių mokėtojo pateiktas deklaracijas, apskaitos ir kitus dokumentus arba taikant įstatymų leidėjo MAĮ įtvirtinus specialiuosius mokesčių apskaičiavimo būdus (MAĮ 66 str. 2 dalis).
Vadovaujantis MAĮ 67 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Aiškindamas šių teisės normų turinį LVAT ne kartą yra konstatavęs, kad jomis įrodinėjimo pareiga yra paskirstyta tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo. Mokesčių administratorius privalo tam tikrais duomenimis pagrįsti mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Tuo tarpu mokesčių mokėtojas, nesutikdamas su mokesčių administratoriaus apskaičiuoto mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pateikti duomenis, kurie pagrįstų, kodėl mokestis ir su juo susijusios sumos yra apskaičiuotos neteisingai. Nustačius, kad mokesčių administratorius pateikė pakankamai duomenų, įrodančių mokesčio ir su juo susijusių sumų apskaičiavimo pagrįstumą bei teisingumą, mokesčių mokėtojui, kuris nesutinka su mokesčių administratoriaus apskaičiavimu, tenka pareiga įrodyti, jog mokesčių administratorius neteisingai apskaičiavo mokesčio ir su juo susijusias sumas. Jeigu mokesčių mokėtojas neįvykdo šios pareigos, tai nustačius, jog mokesčių administratorius pagrindė mokesčių mokėtojui apskaičiuotą mokestį ir su juo susijusias sumas, mokesčių mokėtojui atsiranda mokestinė prievolė. Mokesčių mokėtojas, norėdamas paneigti mokesčių administratoriaus apskaičiuotą konkretų mokestį, privalo pateikti pagrįstus argumentus ir juos pagrindžiančius naujus įrodymus, sąlygojančius nustatyto mokesčio dydžio neteisingumą (žr., pvz., LVAT administracinėse bylose Nr. A556-1527/2010, Nr. A575-912/2011, Nr. A442-1601/2012, Nr. A-1021-442/2015, Nr. A-877-438/2018, Nr. eA-1399-438/2018, Nr. A-363-442/2019 ir kt.).
Dėl gautų palūkanų už UAB „Apskaitos ir audito biuras“ suteiktą paskolą.
Pareiškėjai skunde nurodo, kad už UAB „Apskaitos ir audito biuras“ suteiktą 450 000 Lt paskolą nuo 2011 m. birželio – 2013 m. gruodžio mėn. priskaičiuotos 17 4375 Lt (50 502,49 Eur) palūkanos buvo išmokėtos 2013 m., šias aplinkybes patvirtina su UAB „Apskaitos ir audito biuras“ sudaryti sutarties pakeitimai ir kasos dokumentai, kurie įrodo, kad šalys užfiksavo iki 2013 m. gruodžio 31 d. susikaupusių palūkanų sumą (17 4357 Lt), susitarė, kad nuo 2014 m. sausio 1 d. Paskolos sutartis tampa neatlygintinė (t. y. be palūkanų) bei susitarė, kad pareiškėjui išmokėtų palūkanų suma vėl perduodama Bendrovei, taip padidinant bendrą paskolos sumą.
Pagal GPMĮ 8 straipsnio 1 dalį, pajamos pripažįstamos jų gavimo momentu, jeigu šiame straipsnyje nenustatyta kitaip. Pagal GPMĮ 22 straipsnio nuostatas, nuolatinio Lietuvos gyventojo iš kitų šaltinių (pavyzdžiui, iš įmonių, nenuolatinių Lietuvos gyventojų) gautos palūkanos už suteiktą paskolą pagal pajamų mokesčio mokėjimo tvarką priskiriamos B klasės pajamoms. Pagal GPMĮ 25 straipsnio nuostatas, pajamų mokestį nuo pajamų, pagal mokesčio mokėjimo tvarką priskiriamų B klasės pajamoms, šio įstatymo nustatyta tvarka deklaruoja, apskaičiuoja ir sumoka pats nuolatinis gyventojas arba jo įgaliotas asmuo.
Bylos medžiaga patvirtina, jog Inspekcija patikrinimo metu nustatė, kad V. J. iš UAB „Apskaitos ir audito biuras“ banko pavedimais 2014-2016 m. gavo 390 787,23 Eur, iš jų: 2014 m. – 30 000 Lt (ekvivalentas eurais – 8 688,60 Eur), pavedimų paskirtyje nurodyta „Lėšų grąžinimas“, 2015 m. – 316 600 Eur, pavedimų paskirtyje nurodyta „avansas“, „pavedimas“, 2016 m. – 65 498,63 Eur, pavedimų paskirtyje nurodyta „pavedimas“. Taip pat nustatė, jog iš UAB „Apskaitos ir audito biuras“ banko sąskaitos grynaisiais V. J. 2015 m. buvo išmokėta 60 000 Eur. Iš viso 2014-2016 m. buvo gauta 450 787,23 Eur. Patikrinimo metu, 2020 m. sausio 6 d., 2020 m. sausio 19 d., 2020 m. balandžio 27 d. V. J. paaiškino, kad su UAB „Apskaitos ir audito biuras“ 2011 metais buvo sudaręs paskolos sutartį, pagal kurią paskolintos lėšos jam buvo grąžinamos 2014-2016 m. V. J. 2020 m. sausio 6 d. pateikė 2011 m. gegužės 2 d. paskolos sutartį dėl 450 000 Lt suteikimo UAB „Apskaitos ir audito biuras“, kuria pareiškėjas (paskolos davėjas) ir UAB ,,Apskaitos ir audito biuras“ (paskolos gavėjas) susitarė, kad paskolos davėjas suteikia paskolos gavėjui 450 000 Lt paskolą, o paskolos gavėjas priima šią paskolą bei įsipareigoja ją grąžinti paskolos davėjui per 15 dienų nuo tuos dienos, kai gauna paskolos davėjo reikalavimą grąžinti paskolą (jos dalį). Paskolos gavėjas įsipareigoja už naudojimąsi gauta paskola mokėti paskolos davėjui 15 proc. dydžio metų palūkanas. Paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolą sutartyje nustatytais terminais ir sumomis. Paskolos gavėjas moka visas pagal sutartį paskolos davėjui mokėtinas sumas į paskolos davėjo banko sąskaitą, nurodytą sutartyje. Paskolos gavėjas už kiekvieną paskolos (ar jos dalies) grąžinimo, palūkanų (ar jų dalies) sumokėjimo termino praleidimo dieną paskolos davėjui pareikalavus įsipareigoja mokėti 0,03 procento dydžio delspinigius, apskaičiuojamus nuo laiku nesumokėtų atitinkamų sumų.
Taigi, patikrinimo metu Inspekcija vertino pareiškėjo pateiktus duomenis vykdant 2019 m. lapkričio 29 d. mokesčių administratoriaus nurodymą Nr. (21.222)FR0706-1420 pateikti informaciją apie iš bendrovės gautas lėšas bei pateiktus duomenis vykdant 2020 m. kovo 19 d. mokesčių administratoriaus nurodymą Nr. (21.222) FR0706-395 pateikti informaciją, kada, kokiu būdu ir kokiomis sumomis jam buvo išmokėtos 174 375 Lt palūkanos. Taip pat patikrinimo metu, Inspekcija vertino UAB „Apskaitos ir audito biuras“ (2016 m. lapkričio 16 d. išregistruota likvidavus) bankroto administratoriaus Archyvo skyriui perduotus dokumentus, dokumentų, buhalterinės apskaitos registrus.
Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjas savo 2020 m. sausio 6 d., 2020 m. sausio 19 d., 2020 m. balandžio 27 d. paaiškinimuose aiškindamas paskolos suteikimo Bendrovei aplinkybes, neprisiminė ir negalėjo nurodyti, kaip konkrečiai suteikė paskolą Bendrovei, nurodė, jog gali būti, kad buvo atliekami pavedimai, mokėjimai grynaisiais pinigais ir užskaitomis, be to, pareiškėjas jokių paaiškinimų ir / ar įrodymų apie jam iki 2013 m. gruodžio 31 d. faktiškai išmokėtas pinigines lėšas palūkanų forma patikrinimo pradžioje nepateikė ir minėtuose paaiškinimuose tokių aplinkybių nenurodė.
Ir tik 2020 m. spalio 15 d. V. J. pateikė 2013 m. gruodžio 29 d. datuotą 2011 m. gegužės 2 d. paskolos sutarties pakeitimą Nr. 2, pasirašytą paskolos davėjo V. J. ir UAB „Apskaitos ir audito biuras“ direktoriaus V. J., kuriuo buvo susitarta, kad nuo 2014 m. sausio 1 d. paskola yra beprocentinė bei patvirtinama, kad nuo sutarties sudarymo iki 2013 m. gruodžio 31 d. yra sukaupta 174 375 Lt palūkanų. Taip pat tik Komisijai su skundu buvo pateiktos 2013 m. gruodžio 29 d. datos UAB „Apskaitos ir audito biuras“ kasos pajamų ir kasos išlaidų orderių kopijos.
Inspekcija, įvertinusi UAB „Apskaitos ir audito biuras“ (2016 m. lapkričio 16 d. išregistruota likvidavus) bankroto administratoriaus Archyvo skyriaus perduotus dokumentus, nerado konkrečių dokumentų, kuriais būtų atvaizduoti paskoliniai santykiai tarp Bendrovės ir pareiškėjų. Inspekcija, įvertinusi V. J. pirminiuose paaiškinimuose nurodytas aplinkybes, jog „paskolintos lėšos kartu su palūkanomis 2014 – 2016 metais man buvo grąžinamos“ , V. J. 2020 m. spalio 15 d. pateiktą 2013 m. gruodžio 29 d. 2011 m. gegužės 2 d. paskolos sutarties pakeitimą Nr. 2, pasirašytą paties V. J. ir kaip paskolos gavėjo ir kaip paskolos gavėjo, vertino kaip pareiškėjo gynybinę poziciją. Nors pareiškėjas pateikė 2013 m. gruodžio 29 d. UAB ,,Apskaitos ir audito biuras“ kasos išlaidų orderio Nr. 33 kopiją, kurioje nurodyta, kad jam išmokama 17 4375 Lt, išmokėjimo pagrindu nurodant išmokamas palūkanas bei 2013 m. gruodžio 29 d. UAB ,,Apskaitos ir audito biuras“ kasos pajamų orderio serija AAP Nr. 25 kopiją, kurioje nurodyta, kad iš V. J. priimta 17 4375 Lt, nurodytas ūkinės operacijos turinys – paskola, tačiau mokesčių administratorius nustatė, kad UAB „Apskaitos ir audito biuras“ buhalterinės apskaitos registruose šios operacijos nėra užregistruotos.
Pareiškėjų skundo argumentai suponuoja išvadą, kad pareiškėjai nesutinka su Inspekcijos ir Komisijos atliktu įrodymų vertinimu dėl su Bendrove sudaryto sutarties pakeitimo Nr. 2 ir kasos dokumentų, kurie, anot pareiškėjų, įrodo, kad 174 375 Lt (ekvivalentas eurais – 50 502,49 Eur) palūkanos buvo išmokėtos 2013 metais.
Nagrinėjant šiuos skundo argumentus, pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2147-415/2020; kt.). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; kt.).
Teismo vertinimu, tiek Inspekcija, tiek Komisija su Bendrove sudaryto sutarties pakeitimą Nr. 2 ir kasos dokumentus vertino visų byloje surinktų įrodymų kontekste, atsižvelgdama į LVAT praktikoje suformuotą taisyklę, kad įprastai pirmenybė teikiama pirminiams, laiko ir kitų aplinkybių nepaveiktiems įrodymams, o situacija, kai mokestinėms prievolėms įtaką turintys dokumentai ir įrodymai yra pateikiami po įvykdytų kontrolės veiksmų vertintina kritiškai, ir ginčijamuose sprendimuose nurodė išsamius ir aiškius motyvus, dėl kurių šiuos įrodymus vertino kaip nepatikimus ir jais nesivadovavo. Tai, kad pareiškėjai nesutinka su atliktu jų pateiktų įrodymų vertinimu ir iš esmės prašo remtis pavienių įrodymų subjektyviu vertinimu, o ne juos vertinti visų įrodymų ir nustatytų aplinkybių kontekste, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog minėti įrodymai buvo neįvertinti, ar netinkamai įvertinti. Taigi, įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas atmeta kaip nepagrįstus pareiškėjų argumentus, kad mokesčių administratorius nepagrįstai nevertino ar netinkamai įvertino su Bendrove sudaryto sutarties pakeitimą Nr. 2 ir pateiktus kasos dokumentus.
Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo pateiktos 2022 m. birželio 17 d. UAB „Audito kokybė“ atsakymų (išvados), pažymi, jog joje iš tiesų nurodyta, kad V. J. už 2013 m. gruodžio 29 d. išmokėtas palūkanas, kurios susikaupė iki 2013 m. gruodžio 31 d., neprivalėjo mokėti GPM. Tačiau teismas atkreipia dėmesį į tai, kad minėtoje išvadoje nėra įvertintas faktas, jog Bendrovės buhalterinėje apskaitoje paskolos sutartis nebuvo fiksuota, taip pat nevertintas faktas, kad Bendrovė nebuvo pateikusi metinių pajamų mokesčio deklaracijų už tikrinamąjį laikotarpį ir deklaravusi V. J. išmokėtų palūkanų. Kaip minėta aukščiau, kiekvienas įrodymas, turi būti vertinamas visų mokestinio patikrinimo surinktų įrodymų kontekste, todėl teismo vertinimu, pareiškėjo pateikta išvada, nepaneigia byloje nustatytų aplinkybių visumos.
Taigi, aukščiau nurodytos aplinkybės aiškiai ir nedviprasmiškai patvirtina, jog pareiškėjai gavo po 25 251,25 Eur (50 502,49 Eur / 2) palūkanų (2014 m. – po 4 344,30 Eur, 2015 m. – po 20 906,95 Eur). Nagrinėjamu atveju teismas pritaria Komisijos 2023 m. kovo 9 d. sprendimuose padarytai išvadai, jog pareiškėjo mokesčių administratoriui 2020 m. spalio 15 d. pateiktas 2013 m. gruodžio 29 d. datos 2011 m. gegužės 2 d. paskolos sutarties pakeitimas Nr. 2, pasirašytas paskolos davėjo pareiškėjo ir UAB „Apskaitos ir audito biuras“ direktoriaus V. J. (pareiškėjo), bei tik Komisijai su skundu pateiktos 2013 m. gruodžio 29 d. datos UAB „Apskaitos ir audito biuras“ KIO ir KPO kopijos laikytina pareiškėjų gynybine pozicija nagrinėjamame mokestiniame ginče. Šiuo atveju, pareiškėjai nors ir ginčija Inspekcijos 2022 m. gruodžio 16 d. sprendimus bei Komisijos 2023 m. kovo 9 d. sprendimus, tačiau teismui nepateikia jokių įrodymų, kurie paneigtų minėtuose sprendimuose padarytas išvadas dėl palūkanų išmokėjimo laiko. Vien mokesčių mokėtojo (pareiškėjo) subjektyvūs paaiškinimai ir pateikti pavieniai įrodymai apie ūkines operacijas, kurios nėra užfiksuotos UAB „Apskaitos ir audito biuras“ buhalterinės apskaitos dokumentuose ir registruose, nėra pagrindas pripažinti jo nurodomas aplinkybes teisingomis ir pagrįstomis. Atitinkamai, teismas anksčiau išdėstytų aplinkybių pagrindu, konstatuoja, kad Inspekcijos 2022 m. gruodžio 16 d. sprendimuose bei Komisijos 2023 m. kovo 9 d. sprendimuose padarytos išvados, kad palūkanos buvo išmokėtos 2014–2015 m. laikotarpiu ir yra pagrįstai apmokestintos 15 proc. GPM tarifu (GPMĮ 6 straipsnio 1 dalis, 8 straipsnio 1 dalis, 22, 25 straipsniai) yra pagrįstos ir teisėtos.
Dėl gautų pajamų ir patirtų išlaidų per laikotarpį nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d.
MAĮ 70 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine, tai yra atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą mokesčių administratorius apskaičiuoja pagal jo atliekamą įvertinimą, atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir prireikus parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus.
Įvertinimas gali būti atliekamas, kai mokesčių administratorius mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio negali nustatyti įprastine, atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, nes mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuojant mokesčius: nepateikia mokesčio deklaracijos, nustatytąja tvarka patvirtintos ataskaitos ar kito dokumento, į mokesčio deklaraciją įrašo neteisingus (nepatikimus, prieštaringus) duomenis, mokesčių mokėtojo įsigyto turto vertė ir (ar) asmeninės išlaidos per atitinkamą laikotarpį yra didesnės už deklaruotas pajamas ir kitais atvejais (žr., pvz., LVAT 2014 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-554/2014, 2016 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr.A-1302-602/2016).
Pareiškėjai skunde nurodo, kad UAB „Staviškės“ atskaitingo asmens pajamų suma galimai susijusi su 2014 m. sausio 14 d. UAB ,,Molesta“ nurodymu UAB „Staviškės“. Tai buvo bendrovių lėšos ir su pareiškėjais, kaip fiziniais asmenimis, jos nebuvo susijusios.
Bylos medžiaga patvirtina, jog pareiškėjui 2019 m. spalio 25 d. buvo duotas mokesčių administratoriaus nurodymas Nr. (21.222)FR0706-1267 pateikti informaciją ir dokumentus dėl 2014 m. gautų lėšų iš UAB ,,Staviškės“. Pareiškėjas 2019 m. lapkričio 25 d. paaiškino, kad iš UAB ,,Staviškės“ gautos lėšos – tai jam sumokėtas UAB ,,Molesta“ darbo užmokestis, kuris buvo įskaitytas pagal UAB ,,Molesta“ nurodymą. V. J. pateikė UAB ,,Molesta“ 2014 m. sausio 14 d. nurodymą, pasirašytą direktoriaus V. J., adresuotą UAB ,,Staviškės“, kuriame prašoma pervesti V. J. 59 853,40 Lt (V. J. dirbo UAB ,,Molesta“ nuo 2012 m. lapkričio 19 d. iki 2014 m. kovo 14 d.). UAB ,,Molesta“ 2019 m. gruodžio 4 d. Inspekcijai pateikė informaciją, kad UAB ,,Molesta“ neturi 2014 m. sausio 14 d. nurodymo, adresuoto UAB ,,Staviškės“ dėl išmokėjimo V. J. 59 853,40 Lt ir neturi jokios informacijos, susijusios su šiuo nurodymu.
Kaip matyti iš bylos medžiagos, Inspekcija taip pat įvertino Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Archyvo skyriui perduotus UAB ,,Staviškės“ dokumentus ir pareiškėjo bei UAB ,,Staviškės“ 2014–2015 m. tarpusavio įsiskolinimus ir atsiskaitymus (Patikrinimo akto 11 psl.). Inspekcija konstatavo, kad V. J. 2014 m. pervesti 44 300 Lt buvo apskaityti bendrovės buhalterinėje apskaitoje kaip atskaitingam asmeniui išmokėtos lėšos. Pagal patikrinimui pateiktus bankrutavusios bendrovės dokumentus, nesant visų dokumentų ir apskaitos registrų, Inspekcija nenustatė, kokių sandorių pagrindu UAB ,,Staviškės“ pervedė V. J. likusią 15 750 Lt sumą. Todėl Inspekcija 2020 m. liepos 23 d. davė mokesčių administratoriaus nurodymą Nr. (21.222) FR0706-750 pateikti informaciją, kokių sandorių pagrindu UAB ,,Staviškės“ jam išmokėjo 15 750 Lt. V. J. 2020 m. rugpjūčio 24 d. paaiškino, kad visa UAB ,,Staviškės“ pervesta suma – tai UAB ,,Molesta“ darbo užmokestis, kuris buvo įskaitytas pagal UAB ,,Molesta“ nurodymą.
Iš bylos medžiagos matyti, kad pirminio patikrinimo metu buvo vertinama, kad pareiškėjai gavo 7 875 Lt (15 750 Lt); 2) su darbo santykiais nesusijusių B klasės pajamų ir pareiškėjams, vadovaujantis GPMĮ 22 straipsnio 3 dalies bei 6 straipsnio 1 dalies nuostatomis, apskaičiuota papildoma GPM suma. Tuo tarpu pakartotinio patikrinimo metu buvo įvertinta, kad UAB ,,Staviškės“, kaip mokestį nuo A klasės pajamų išskaičiuojantis asmuo, privalėjo, vadovaujantis GPMĮ 23–24 straipsnių nuostatomis, nuo 7 875 Lt kitų su darbo santykiais nesusijusių ir ne individualios veiklos pajamų apskaičiuoti, deklaruoti ir sumokėti GPM. Todėl pareiškėjams nuo 7 875 Lt pajamų pakartotinio patikrinimo metu GPM nebuvo apskaičiuotas. Tačiau tai nereiškia, kad 2014 m. pareiškėjo ir jo sutuoktinės banko pavedimais iš UAB ,,Staviškės“ gauta 60 050 Lt suma (44 300 Lt – UAB ,,Staviškės“ atskaitingo asmens pajamos; 15 750 Lt – UAB ,,Staviškės“ kitos pajamos) neturėjo būti įtraukta į pareiškėjo ir jo sutuoktinės pajamų / išlaidų per 2014–2018 m. suvestinę, apskaičiuojant bendras 2014 m. pareiškėjo ir jo sutuoktinės pajamas.
Taigi, atsižvelgiant į aukščiau paminėtas faktines aplinkybes, t. y. į tai, kad Pakartotinio mokestinio patikrinimo metu Inspekcija nustatė, kad UAB „Staviškės“ išmokėjo pareiškėjams 7 875 Lt (ekvivalentas eurais – 2 280,76 Eur) kitų su darbo santykiais nesusijusių ir ne individualios veiklos pajamų, vertinama, jog ne pareiškėjai, o UAB ,,Staviškės“, kaip mokestį nuo A klasės pajamų išskaičiuojantis asmuo, privalėjo, vadovaujantis GPMĮ 23-24 straipsniais, apskaičiuoti, deklaruoti ir sumokėti GPM nuo 7 875 Lt (ekvivalentas eurais 2 280,76 Eur) kitų su darbo santykiais nesusijusių ir ne individualios veiklos pajamų. Todėl GPM nuo 7 875 Lt (ekvivalentas eurais – 2 280,76 Eur) kitų su darbo santykiais nesusijusių ir ne individualios veiklos pajamų neapskaičiuojamas. Atitinkamai pareiškėjai neigdami tiek Komisijos, tiek mokesčių administratoriaus sprendime padarytas išvadas šiuo aspektu, teismui nepateikė jokių kitų objektyvių įrodymų, kurie leistų manyti priešingai. Šiuo atveju, vien mokesčių mokėtojo (pareiškėjo) subjektyvūs paaiškinimai nėra pagrindas pripažinti jo nurodomas aplinkybes teisingomis ir pagrįstomis.
Pareiškėjai skunde nurodo, jog Inspekcija grynųjų pinigų įnešimus į banko sąskaitas priskyrė pajamoms, kurių negali pagrįsti. Pažymi, jog įneštų į banko sąskaitą dalis lėšų buvo bendrovės UAB „Ekologinė linija“ lėšos. Pareiškėjas šias lėšas inkasuodavo ir grąžindavo Bendrovei. Šias aplinkybes patvirtina banko pavedimai.
Iš bylos medžiagos matyti, kad 2019 m. lapkričio 29 d. mokesčių administratoriaus nurodymu Nr. (21.222) FR0706-1420 V. J. buvo įpareigotas nurodyti, kokių sandorių pagrindu iš UAB „Ekologinė linija“ 2014 – 2016 m. gavo 132 814,92 Eur, pervedė 233 834,34 Eur, taip pat pateikti tai patvirtinančius dokumentus. V. J. 2020 m. sausio 15 d. atsakyme į šį nurodymą Inspekcijai pažymėjo, kad UAB „Ekologinė linija“ pervestos lėšos buvo pagal UAB „Apskaitos ir audito biuras nurodymus“, daugiau jokių duomenų nepateikė. Vėliau, vykdydamas 2020 m. liepos 23 d. mokesčių administratoriaus nurodymą Nr. (21.222) FR0706-750 (V. J. buvo įpareigotas nurodyti iš kokių šaltinių 2014 m. įnešė lėšas į savo asmenines sąskaitas banke grynaisiais pinigais) nurodė, kad jo pajamų šaltiniai buvo: „darbo užmokestis (nepertraukiamas darbo stažas nuo 1994 m.); paskolos bankuose ir iš fizinių asmenų; nekilnojamojo turto pardavimas; akcijų pardavimas; pajamos pagal verslo liudijimus; pajamos iš paskolos sutarčių ir t.t.“.
Kaip matyti iš V. J. paaiškinimų VMI, jis nei viename atsakyme į mokesčių administratoriaus nurodymą nenurodė, jog dalis įneštų į banko sąskaitą lėšų buvo bendrovės UAB „Ekologinė linija“ lėšos.
Taigi, teismas daro išvadą, jog kaip buvo minėta iš V. J. paaiškinimų VMI, jis nei viename atsakyme į mokesčių administratoriaus nurodymą nenurodė, jog dalis įneštų į banko sąskaitą lėšų buvo bendrovės UAB „Ekologinė linija“ lėšos. Atitinkamai pareiškėjai nei Komisijai, nei teismui nepateikė jokių kitų objektyvių įrodymų, kurie leistų vertinti, jog dalis įneštų į banko sąskaitą lėšų buvo būtent bendrovės UAB „Ekologinė linija“ lėšos.
Dėl nekilnojamojo turto rekonstrukcijos išlaidų
Pareiškėjai skunde nurodo, jog atsakovė klaidingai nurodo, kad rekonstrukcija buvo atliekama nuo 2013 m. kovo 5 d. iki 2014 m. rugpjūčio 27 d. (iš viso 18 mėnesių), t. y. 2013 m. rekonstrukcijos darbai buvo atliekami 10 mėnesių, o 2014 m. – 8 mėnesius, apskaičiuotos rekonstrukcijai patirtos išlaidos dalintos proporcingai. Pareiškėjas nurodo, jog rekonstrukcijos pradžios data buvo ne 2013 m. kovo 5 d., o 2012 m. gruodžio 7 d. ir tai patvirtina 2012 m. gruodžio 7 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos leidimas.
Pažymėtina, jog viena iš nustatytų faktinių aplinkybių, dėl kurių pareiškėjo ir jo sutuoktinės išlaidos 2014 m. viršijo jo iš oficialių šaltinių gautas pajamas ir mokestis apskaičiuotas vadovaujantis MAĮ 70 straipsnio 1 dalies nuostatomis, yra mokesčių administratoriaus apskaičiuotos ginčo butų ((duomenys neskelbtini) Vilniuje) rekonstrukcijai patirtos išlaidos.
Iš bylos medžiagos matyti, jog mokesčių administratorius pareiškėjui ir jo sutuoktinei L. J. teikė eilę mokesčių administratoriaus nurodymų (2019 m. lapkričio 29 d. Nr. (21.222)FR07069-1420, 2019 m. lapkričio 29 d. Nr. (21.222) FR07069-1419, 2020 m. kovo 19 d. Nr. (21.222) FR0706-395, 2020 m. liepos 23 d. Nr. (21.222)FR0706-750, 2020 m. kovo 19 d. Nr. (21.222)FR0706-396, 2020 m. liepos 23 d. Nr. (21.222) FR0706-749) su reikalavimu pateikti dokumentus ir informaciją apie patirtas išlaidas atliekant minėtų butų rekonstrukciją, nurodyti, kokie rekonstrukcijos darbai atlikti, kokios medžiagos naudojamos, kada konkrečiai atliko konkrečius rekonstrukcijos darbus, kada ir kokie darbai buvo atlikti iki leidimo atlikti statinio rekonstrukciją ir pastato atnaujinimą išdavimo 2012 m. gruodžio 7 d. ir kt., tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad jokių konkrečių paaiškinimų ar dokumentų, susijusių su ginčo nekilnojamojo turto rekonstrukcijos laikotarpiu ar išlaidomis pareiškėjas nepateikė mokesčių administratoriui. Tokių duomenų pareiškėjas teismui taip pat nepateikė.
Šiuo aspektu paminėtina, jog butų rekonstrukcijos darbai vyko 2013-2014 m., todėl pareiškėjas pagal tuo metu galiojantį teisės aktą (Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. balandžio 30 d. įsakymas Nr. 211 „Dėl statybos techninio reglamento STR 1.08.02:2002 „Statybos darbai“ patvirtinimo“) privalėjo pildyti statybos darbų žurnalą. Žurnalas yra privalomasis statybos darbų vykdymo dokumentas, kuriame aprašoma statinio statybos darbų eiga, atliktų statybos darbų kokybė, atskirų darbų perdavimas statytojui (užsakovui). Žurnalą privaloma pildyti statant naujus, rekonstruojant, kapitališkai remontuojant, griaunant esamus statinius, kurių statybai reikalingas statybos leidimas, neatsižvelgiant į tai, kokiu būdu (ūkio ar rangos) statiniai statomi. Nustatyta, jog pareiškėjai nepateikė statybos darbų žurnalų, todėl Inspekcija negalėjo tiksliai nustatyti statybos darbų eigos, kada ir kokie konkrečiai darbai buvo atlikti rekonstrukcijos metu 2013-2014 metais. Tokių duomenų pareiškėjai nei Komisijai, nei teismui taip pat nepateikė.
Iš bylos medžiagos taip pat matyti, jog V. J. 2021 m. lapkričio 6 d. pateiktame atsakyme nurodė, kad butų, esančių adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, konkretus modernizacijos rekonstrukcijos darbai buvo atlikti 2013 metais, kartu pridedamas UAB „Vilniaus vandenys“ išduotus dokumentus: 2014 m. vasario 17 d. pažymą dėl prijungimo prie miesto vandentiekio ir nuotekų tinklų, 2014 m. vasario 12 d. vandens skaitiklio plombavimo (rodmenų) aktus, UAB „Elratas“ išduotas 2014 m. sausio 13 d. pažymas dėl elektros įrenginių, AB „Lietuvos dujos“ išduotus dokumentus: 2014 m. vasario 11 d. buitinio dujų skaitiklio įrengimo ir užplombavimo aktus, 2014 m. vasario 5 d. gamtinių dujų pirkimo-pardavimo sutartis, AB „Lesto“ 2014 m. vasario 18 d. naujojo (buitinio) vartotojo elektros įrenginių prijungimo prie operatoriaus elektros tinklų paslaugos sutartis. Šiuo atveju būtent statybos užbaigimo aktas patvirtina rekonstrukcijos baigimą. Pareiškėjo pateiktos 2014 metų sudarytos sutartys nepagrindžia pabaigos datos, kadangi šios sutartys, kaip teisingai nurodė Inspekcija, galėjo būti sudarytos ir ne iki galo baigus butų rekonstrukciją. Be kita ko, iš Patikrinimo akto turinio matyti, kad Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos pateikė 2014 m. rugpjūčio 27 d. statybos užbaigimo aktą Nr. SUA-00-140827-00315, todėl rekonstrukcijos užbaigimo data laikoma 2014 m. rugpjūčio 27 d.
Taip pat aiškinantis dėl rekonstrukcijos darbų užbaigimo datos, Inspekcija nustatė, kad pagal „Swedbank“, AB pateiktą V. J. banko sąskaitos išrašą, pareiškėjas banko pavedimais 2014 m. sausio-liepos mėnesiais pervedė S.K 10 358,40 Lt banko pavedimo paskirtyje nurodydamas „nuoma“. Pirminio mokestinio patikrinimo metu V. J. buvo duotas 2020 m. liepos 27 d. mokesčių administratoriaus nurodymas Nr. (21.222) FR0706-750, kuriame Inspekcija prašė nurodyti, kokių sandorių pagrindu pareiškėjas pervedė lėšas S.K. bei pateikti tai patvirtinančius dokumentus. V. J. 2020 m. rugpjūčio 24 d. pateikė informaciją, kad iš S.K. nuomojosi butą. Teismo vertinimu tai, kad V. J. 2014 m. nuomojosi butą iš S.K., taip pat netiesiogiai patvirtina aplinkybę, kad butų, esančių adresu (duomenys neskelbtini) Vilniuje, rekonstrukcija 2013 m. nebuvo baigta.
Pareiškėjai, neigdami mokesčių administratoriaus poziciją, faktinių duomenų, kurie leistų paneigti mokesčių administratoriaus Patikrinimo akte ir vėliau 2022 m. gruodžio 16 d. sprendime suformuluotas išvadas, nepateikė. Pažymėtina, kad mokestinio patikrinimo metu mokesčių administratorius pareiškėjams ne vieną kartą suteikė teisę pateikti įrodymus dėl rekonstrukcijos darbų užbaigimo (mokesčių administratoriaus siųsti nurodymai pateikti informaciją), tačiau kaip minėta pareiškėjai konkrečių paaiškinimų ar dokumentų, susijusių su ginčo nekilnojamojo turto rekonstrukcijos laikotarpiu ar išlaidomis nepateikė.
Taigi, teismas įvertinęs aukščiau nurodytas aplinkybes, konstatuoja, kad mokesčių administratorius teisingai vertino, jog butų rekonstrukcija buvo atliekama nuo 2013 m. kovo 5 d. iki 2014 m. rugpjūčio 27 d. Be to, mokesčių administratorius remdamasis UAB „Statybų patikra“ Statinių (butų) 2021 m. birželio 10 d. sąmatinių skaičiavimų sudarymo aktu Nr. 1 (pareiškėjui palankiausiu būdu pagal jo paties pasirinktą ir VMI pateiktą šaltinį) konstatavo, kad sutuoktiniai patyrė 43 786,49 Lt dviejų butų rekonstrukcijos išlaidų, apskaičiuotos rekonstrukcijai patirtos išlaidos dalintos proporcingai, vertinant, kad 56 proc. (10 mėn. / 18 mėn. x 100 proc.) visų išlaidų buvo patirta 2013 metais, o 44 proc. (8 mėn. / 18 mėn. x 100 proc.) visų išlaidų buvo patirta 2014 metais. V. J. nepagrindė, jog rekonstrukcijos darbai buvo pradėti 2012 m. gruodžio 7 d.
Dėl ginčijamų sprendimų
Teismas jau anksčiau šiame sprendime konstatavo, kad mokesčių administratorius surinko pakankamai duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjai netinkamai vykdė savo prievoles apskaičiuojant mokesčius. Įvertinus patikrinimo akte nurodytas deklaruotas su darbo santykiais susijusias pajamas, ligos išmoką, nuo jų išskaitytą pajamų mokestį, finansinių priemonių pardavimo pajamas ir jų įsigijimo kainą, grąžintą apskaičiuotą GPM sumą bei patikrinimo metu nustatytas nedeklaruotas kitas pajamas, gautas palūkanas, vadovaujantis GPMĮ 6 straipsnio 3 dalimi, pritaikius 15 proc. tarifą, mokesčių administratorius ginčijamais 2022 m. gruodžio 16 d. sprendimais patvirtinto 6 311,44 Eur mokėtiną GPM suma, iš tos sumos: - 3 274,44 Eur už 2014 m., - 3 037 Eur už 2015 m. Taip pat vadovaudamasis MAĮ 96 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 81 straipsnio 2 dalimi, pagrįstai apskaičiavo 3 704,12 Eur GPM delspinigių bei skyrė 1 893 Eur baudą. Pažymėtina, jog mokesčių mokėtojui siekiant paneigti apskaičiuotas sumas bei nuginčyti mokesčių administratoriaus sprendimą, nepakanka apsiriboti įrodymais nepagrįstų paaiškinimų, kontrargumentų teikimu, mokesčių mokėtojas turėtų pateikti tokius įrodymus, kurie suponuotų priešingą išvadą nei daro mokesčių administratorius. Jeigu mokesčių mokėtojas neįvykdo šios pareigos, tai nustačius, jog mokesčių administratorius pagrindė mokesčių mokėtojui apskaičiuotą mokestį ir su juo susijusias sumas, mokesčių mokėtojui atsiranda mokestinė prievolė. Šiuo konkrečiu atveju, pareiškėjai nepateikė teismui jokių įtikinamų paaiškinimų ir dokumentų, paneigiančių tokias mokesčių administratoriaus išvadas.
Tuo pačiu pažymėtina, jog Komisija visapusiškai išnagrinėjo kilusį mokestinį ginčą ir argumentuotai atsakė į pareiškėjų skunde išdėstytus nesutikimo su mokesčių administratoriumi motyvus. Komisija tinkamai įvertino skundžiamų atsakovės 2022 m. gruodžio 16 d. sprendimų turinį ir pagal jai suteiktą kompetenciją priėmė 2023 m. kovo 9 d. sprendimus.
Šiuo aspektu taip pat paminėtina, jog pareiškėjai skunde teismui nurodė iš esmės tuos pačius argumentus, kaip ir skunduose Inspekcijai bei Komisijai. Taigi, pareiškėjai nenurodė jokių naujų aplinkybių ir nepateikė įrodymų, galinčių nuginčyti patikrinimo metu padarytas išvadas.
Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad pareiškėjų ginčijami Inspekcijos 2022 m. gruodžio 16 d. sprendimai bei Komisijos 2023 m. kovo 9 d. sprendimai priimti tinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes ir taikytinas teisės aktų nuostatas, todėl jų naikinti nei pareiškėjų nurodomais, nei kitais motyvais teismas neturi pagrindo.
Esant šioms aplinkybėms, pareiškėjų skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl jų teismas nenagrinės. Šiame kontekste paminėtina, kad EŽTT ir LVAT ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; 2011 m. lapkričio 14 d. LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjų V. J. ir L. J. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti apeliacine tvarka skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.
Teisėja Asta Adamonytė-Šipkauskienė