Administracinė byla Nr. A-1210-822/2016
Teisminio proceso Nr. 3-64-3-03284-2014-0
Procesinio sprendimo kategorija 38
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. spalio 14 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės ,,Angolita“ skundą atsakovui Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Šiaulių valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybai dėl sprendimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Angolita“ kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Šiaulių valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos 2014 m. lapkričio 26 d. sprendimo Nr. 57SV-133 „Dėl produkto (-ų) tiekimo rinkai uždraudimo“ dalį dėl produktų tiekimo rinkai uždraudimo.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad nesutinka su skundžiamo sprendimo dalimi, kuria uždrausta tiekti į rinką maisto produktus: spanguolių uogienę 40 g – 1160 vnt., iš viso 46,4 kg, svarainių uogienę 40 g – 620 vnt., iš viso 24,8 kg, medų su lazdynų riešutais 300 g – 663 vnt., iš viso 198,9 kg, medų su migdolų riešutais 300 g – 359 vnt., iš viso 107,7 kg, medų 50 g – 2560 vnt., iš viso 128,0 kg, medų su imbieru 300 g – 230 vnt., iš viso 69,0 kg, medų su imbieru 50 g – 1408 vnt., iš viso 70,4 kg, pienių sirupą 40 g – 1570 vnt., iš viso 62,8 kg. Nurodė, kad produktus galima identifikuoti, tai įrodo prie skundo pridėti dokumentai. Spanguoles, mėlynes, svarainius, medų ir pienes bendrovė įsigijo iš ūkininkės L. G., o lazdynų ir migdolų riešutus bei imbierą – iš UAB „Rudugys“ ir UAB „Tiekėjų gildija“. Lietuvos higienos normos HN 119:2002 „Maisto produktų ženklinimas“ VII skyriaus 33 punktas draudžia prekiauti maisto produktu, jei jis neturi nuorodos, leidžiančios identifikuoti partiją, kuriai priklauso maisto produktas. Nagrinėjamu atveju patikrinimas vyko bendrovės sandėlyje, o ne prekybos vietoje, nepaženklinti produktai rasti sandėlyje. Pareiškėjo nuomone, maisto produktų sandėliavimui šis reikalavimas nėra taikomas. Bendrovė maisto produktus ženklina prieš išvežant juos iš sandėlio į prekybos vietą. Nurodė, kad Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus 2013 m. sausio 18 d. įsakymu Nr. B1-12 patvirtinto Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos sprendimų dėl administracinio poveikio priemonių taikymo priėmimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 7 punkte yra numatyta, jog sprendimai parengiami ir priimami remiantis atlikto ūkio subjekto patikrinimo medžiaga, išanalizavus teisės aktų reikalavimų ir nustatytų faktinių aplinkybių visumą, vadovaujantis Viešojo administravimo įstatyme nustatytais įstatymo viršenybės, objektyvumo, proporcingumo ir kitais viešojo administravimo ir ūkio subjektų veiklos priežiūros principais bei Valstybinės maisto kontrolės principais. Atitinkamai Aprašo 14 punkte yra įtvirtinta, jog sprendimas „Dėl produkto (-u) tiekimo rinkai uždraudimo“ priimamas, kai: 14.1. ūkio subjektas tiekia rinkai produktą (-us), kuris (-ie) neatitinka ženklinimo reikalavimų, ir per nustatytą trūkumų šalinimo terminą šių pažeidimų nepašalina; 14.2. produkte yra teršalas (-ai), galintis (-ys) padaryti produktą (-us) netinkamą (-us) vartoti, tačiau negalintis (-ys) pakenkti maisto saugai, ir šiame produkte esančio (-ių) teršalo (-ų) ūkio subjektas negali pašalinti; 14.3. pažeidžiami produkto (-ų) jusliniai, sudėties ir (ar) kiti reikalavimai, kurie neturi įtakos produkto (-ų) saugai, ir šių pažeidimų ūkio subjektas negali pašalinti. Pažymėjo, jog nei patikrinimo akte, nei skundžiamame sprendime nėra konstatuota faktinė aplinkybė, jog bendrovė tiekė (-ia) į rinką produktus, kurie neatitinka ženklinimo reikalavimų. Atkreiptinas dėmesys, jog tarnybos tikrinti produktai buvo bendrovės sandėlyje, o ne prekybos vietoje. Tai suponuoja išvadą, jog sprendimas yra neteisėtas, kadangi nebuvo konstatuotas jo priėmimo pagrindo, įtvirtinto Aprašo 14.1 papunktyje, buvimas. Pagal Aprašo 14.1 papunktį, net ir nustačius, jog bendrovė tiekia rinkai produktą (-us), kuris (-ie) neatitinka ženklinimo reikalavimų, atsakovas privalėjo suteikti bendrovei terminą šiems trūkumams pašalinti, tačiau to nepadarė. Bendrovė galėjo pateikti tarnybai visus kartu su šiuo skundu pateikiamus dokumentus, paneigiančius patikrinimo akte užfiksuotus trūkumus ir tai galimai apskritai būtų užkirtę kelią sprendimo priėmimui. Vis dėlto, dėl bendrovei nežinomų priežasčių, tarnyba jau kitą dieną po patikrinimo akto surašymo priėmė sprendimą dėl produktų tiekimo į rinką uždraudimo, taip ir nesuteikusi bendrovei galimybės ištaisyti patikrinimo metu užfiksuotų trūkumų. Tokiu būdu, priimdama sprendimą, tarnyba pažeidė Aprašo 7, 14 punktų nuostatas bei neužtikrino Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintų įstatymo viršenybės, objektyvumo bei proporcingumo principų įgyvendinimo.
Pareiškėjo vertinimu, sprendimas prieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje numatytam imperatyviam reikalavimui, kad individualus teisės aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis, faktais, teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Atsakovas skundžiamame akte nurodė, kad patikrinimo metu buvo rasta nepaženklinta produkcija, atsekamumo suvokimo pareiškėjui nepaaiškino. Pareiškėjas iš priimtų teisės aktų daro išvadą, kad tarnyba produkcijos neatsekamumą siejo su produkcijos nepaženklinimu, todėl šiuo atveju tarnyba turėjo vadovautis Aprašo 14. 1 papunkčiu ir uždrausti tiekti produkciją į rinką tik tuomet, jei nustatyti ženklinimo trūkumai būtų nepataisomi. Atsakovas privalėjo suteikti galimybę pareiškėjui ištaisyti nustatytus pažeidimus, tai yra suteikti galimybę atsakovui pateikti reikalingus dokumentus, pažymėti produkciją. Atsakovas sprendime nemotyvavo, kodėl pareiškėjui iš karto taikė griežčiausią poveikio priemonę ir nesuteikė galimybės ištaisyti ženklinimo klaidų, tai yra pažymėti produkciją, esančią sandėlyje. Atsiliepime atsakovas nurodo, jog vadovavosi Aprašo 14.3 papunkčiu, tačiau sprendime to nenurodė, neargumentavo, jog nustatyti pažeidimai nepašalinami. Atstovas pažymėjo, kad pažeidimo sudėtis turi būti aiškiai nurodyta patikrinimo akte, sprendime ir ji negali būti keičiama bylos nagrinėjimo metu, tačiau atsakovas atsiliepime pateikia naujas ir pareiškėjui iki tol nežinomas pažeidimo aplinkybes.
Atsakovas Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (toliau – ir VMVT) Šiaulių valstybinės maisto ir veterinarijos tarnyba atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad Šiaulių valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba, pagal kompetenciją išnagrinėjusi anoniminiame skunde išdėstytas aplinkybes, 2014 m. lapkričio 25 d. atliko neplaninį patikrinimą (duomenys neskelbtini), Šiauliuose, kurio metu nustatė, kad pareiškėjo sandėlyje laikomi maisto produktai nepaženklinti, produkcija išpilstyta į stiklinius indelius, sudėta į kartonines dėžes, ant kurių užrašytas tik pavadinimas ir kiekis, taip pat rado maisto produktų su pasibaigusiais tinkamumo vartoti terminais (pieninis šokoladas su neskaldytais lazdyno riešutais, Belgija, geriausias iki 2014 m. rugsėjo mėn., 8 vnt. po 400 g) ir surašė patikrinimo aktą. Patikrinimo metu jį atlikusiems VMVT Šiaulių valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos specialistams nebuvo pateiktos receptūros, technologiniai aprašymai. 2002 m. sausio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 178/2002, nustatančio maistui skirtų teisės aktų bendruosius principus ir reikalavimus, įsteigiančio Europos maisto saugos tarnybą ir nustatančio su maisto saugos klausimais susijusias procedūras (OL 2004 m. specialusis leidimas, 15 skyrius, 6 tomas, p. 463), 18 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad turi būti galimybė visuose gamybos, perdirbimo ir paskirstymo etapuose atsekti maisto produktą, pašarą, maistui skirtą gyvūną ir kitas medžiagas, skirtas arba reikalaujamas dėti į maistą ar pašarą, o pagal to paties straipsnio 2 dalį maisto tvarkymo subjektai ir pašarų ūkio subjektai turi įstengti nustatyti kiekvieną asmenį, pateikusį jiems maisto produktą, pašarą, maistui skirtą gyvūną bei kitas medžiagas, skirtas arba reikalaujamas dėti į maistą ar pašarą, taip pat minėti subjektai privalo vietoje turėti sistemas bei taikyti procedūras, suteikiančias galimybę kompetentingų institucijų prašymu pateikti joms šią informaciją. Patikrinimo metu pareiškėjas Šiaulių valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba specialistams pateikė tik kai kuriuos įsigijimo dokumentus, t. y. 2014 m. liepos 7 d. pirkimo važtaraštį LG14003 ir 2014 m. liepos 7 d. prekių perdavimo aktą (medus 55,95 kg; medus 451,2 kg; pienės 86,84 kg) bei 2014 m. lapkričio 13 d. pirkimo važtaraštį LG14004 ir 2014 . lapkričio 13 d. prekių perdavimo aktą (medus 141,15 kg; spanguolės 42,4 kg; mėlynės 21,2 kg; svarainiai 24 kg; liepos (VMVT atkreipė dėmesį, kad teismui pridėtame akte žodis „Liepos“ perbrauktas ir ranka įrašyta avietės, o 2014 m. liepos 13 d. pirkimo važtaraštyje LG14004 liko informacija apie liepas) 29,1 kg; medus 160,4 kg). Pareiškėjas nepateikė privalomos informacijos apie produktų tinkamumo vartoti terminus ar kitos, užtikrinančios maisto produktų atsekamumą (išpilstymo data). Atsakovas pažymėjo, kad atsekamumo užtikrinimo pareiga maisto tvarkymo subjektams taikoma visuose gamybos, perdirbimo ir paskirstymo etapuose, privaloma ir sandėliuojant maisto produktus, be to, tvarkymo subjektai privalo vietoje turėti sistemas bei taikyti procedūras, suteikiančias galimybę kompetentingų institucijų prašymu pateikti joms informaciją apie maisto produktų atsekamumą. Patikrinimo metu patikrinimo vietoje (sandėlyje) pareiškėjas ne tik nepateikė visų dokumentų, bet ir nebuvo sudaręs galimybės susieti pateiktų dokumentų su sandėlyje rastais nepaženklintais maisto produktais. Pareiškėjas nepateikė Žaliavų priėmimo žurnalo, maisto produktų kokybės pažymėjimų. Pagal Lietuvos higienos normos HN 119:2002 „Maisto produktų ženklinimas“ 33 punktą, maisto produktu negalima prekiauti, jei jis neturi nuorodos, leidžiančios identifikuoti partiją, kuriai priklauso produktas. Nuostata, kuria maisto tvarkymo subjektui draudžiama prekiauti maisto produktu be nuorodos, leidžiančios identifikuoti to maisto produkto partiją, savaime nereiškia, kad jos galima nenurodyti kituose nei prekyba maisto tvarkymo etapuose. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad Lietuvos higienos norma HN 119:2002 „Maisto produktų ženklinimas“, vadovaujantis šios higienos normos 2 punktu, privaloma visiems juridiniams ir fiziniams asmenims, teikiantiems maisto produktus Lietuvos Respublikos rinkai, o pagal reglamento (EB) Nr. 178/2002 3 straipsnio 8 punktą, pateikimas į rinką apibrėžiamas kaip „maisto arba pašarų laikymas pardavimui, įskaitant siūlymą parduoti arba kurį nors kitą jo perdavimo būdą, nemokamai ar už pinigus, ir pats pardavimas, paskirstymas bei kitos jo perdavimo formos“. Net jei nuostata dėl partijos identifikavimo nuorodos būtų suprantama priešingai, Lietuvos higienos normos HN 119:2002 „Maisto produktų ženklinimas“ 39 punktas leidžia nepateikti partijos identifikavimo nuorodos ant maisto produkto tik tada, jei etiketėje yra nurodyta minimalaus tinkamumo vartoti termino data arba „Tinka vartoti iki...“ (data), o data turi būti neužkoduota ir nurodyta tokia tvarka: diena, mėnuo. Kaip minėta anksčiau, sandėlyje rasti maisto produktai buvo nepaženklinti, nebuvo nurodytas tinkamumo vartoti terminas, neužtikrintas maisto produktų atsekamumas, tai leido daryti išvadą, kad maisto produktų partijos apskritai neįmanoma identifikuoti. Atsakovas nurodė, kad sprendimą priėmė remiantis ne Aprašo 14.1 papunkčiu, kaip tai preziumavo pareiškėjas, tačiau Aprašo 14.3 papunkčiu, pagal kurį sprendimas „Dėl produkto (-ų) tiekimo rinkai uždraudimo“ priimamas, kai pažeidžiami produkto (-ų) jusliniai, sudėties ir (ar) kiti reikalavimai, kurie neturi įtakos produkto (-ų) saugai, ir šių pažeidimų ūkio subjektas negali pašalinti. Šiaulių valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba, priimdama sprendimą, nepažeidė Aprašo 7 ir 14 punktų nuostatų ir, priešingai nei nurodo pareiškėjas, užtikrino Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintų įstatymo viršenybės, objektyvumo bei proporcingumo principų įgyvendinimą, taip pat laikėsi Lietuvos Respublikos maisto įstatymo 11 straipsnio 2 dalies nuostatos, pagal kurią kontrolė atliekama laikantis principo, kad maisto sauga žmonių sveikatai yra besąlyginis prioritetas.
II.
Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. liepos 3 d. sprendimu pareiškėjo UAB ,,Angolita“ skundą tenkino iš dalies. Panaikino atsakovo Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Šiaulių valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos 2014 m. lapkričio 26 d. sprendimo Nr. 57SV-133 „Dėl produkto (-ų) tiekimo rinkai uždraudimo“ dalį dėl poveikio priemonės taikymo už patikrinimo metu rastus be ženklinimo maisto produktus ir poveikio priemonės taikymą UAB „Angolita“ Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Šiaulių valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybai perdavė nagrinėti iš naujo.
Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, atliekant valstybinę maisto kontrolę surašytas patikrinimo aktas ir kiti patikrinimo dokumentai yra sprendimo dėl administracinio poveikio priemonių taikymo sudedamoji (motyvuojamoji) dalis (žr. 2012 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-2039/2011; 2011 m. gegužės 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1411/2011, 2013 m. balandžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-612/2013 ir kt.). Todėl Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Šiaulių valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos 2014 m. lapkričio 25 d. Maisto tvarkymo subjekto patikrinimo aktas Nr. 57MPĮ-433 ir Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Šiaulių valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos 2014 m. lapkričio 26 d. sprendimas Nr. 57SV-133 „Dėl produkto (-ų) tiekimo rinkai uždraudimo“ laikytini vientisu individualiu teisės aktu ir šios administracinės bylos nagrinėjimo dalyku. Tai reiškia, kad spręsdamas pareiškėjui pritaikytos poveikio priemonės pagrįstumo klausimą, teismas tikrino skundžiamą administracinį sprendimą (aukščiau aptartas jo abi dalis) tuo aspektu, ar jame nurodytos faktinės aplinkybės sudaro pagrindą daryti išvadą, kad pareiškėjas pažeidė sprendime nurodytų teisės aktų nuostatas, o jam paskirta poveikio priemonė pasirinkta teisėtai ir pagrįstai.
Teismas nevertino pareiškėjo ir atsakovo teismui nurodytų faktinių aplinkybių ir į bylą pateiktų rašytinių įrodymų, kurie šalims nebuvo žinomi ir pateikti patikrinimo metu (2014 m. lapkričio 25 d.) ar iki skundžiamo sprendimo priėmimo.
Pažymėjo, kad pareiškėjas iš esmės neginčija fakto, jog patikrinimo metu (2014 m. lapkričio 25 d.) sandėlyje laikė produkciją be ženklinimo, kad patikrinimo metu atsakovui nepateikė gaminių receptūrų ir technologinių aprašymų. Teismo nuomone, vien šiuo neveikimu (produkcijos nepaženklinimu) pareiškėjas pažeidė atsekamumo principą, nes tikrintojas negalėjo atsekti medžiagų, sudėtų į nepaženklintą produkciją, asmenų, tiekusių maisto medžiagas. Teisės aktuose reglamentuota, kad atsekamumas turi būti užtikrinamas visuose gamybos, perdirbimo ar paskirstymo etapuose, taigi, teismo nuomone, šio pažeidimo kvalifikavimui neturi įtakos aplinkybės, ar produktas buvo tiekiamas į rinką ar ne. Teismas konstatavo, jog atsakovas tinkamai įvertino faktines aplinkybes, pritaikė teisės aktą ir teisėtai bei pagrįstai ginčijamame sprendime konstatavo, jog pareiškėjas pažeidė Reglamento (EB) Nr. 178/2002 II skyriaus 4 skirsnio 18 straipsnio 1, 2 dalių reikalavimus.
Teismo vertinimu, sąvokos „prekiauti“ ir „tiekti į rinką“ iš esmės yra tapačios, todėl Lietuvos higienos normos HN 119:2002 „Maisto produktų ženklinimas“ 33 punkte numatytas reikalavimas pažymėti maisto produktus nuorodomis, leidžiančiomis identifikuoti partiją, kuriai priklauso maisto produktas, taikomas ir maisto produktams, laikomiems pardavimui. Nagrinėjamu atveju atsakovas atliko patikrinimą pareiškėjo sandėlyje, kuriame, kaip matyti iš pareiškėjo UAB „Angolita“ individualiai taikomos Rizikos veiksnių analizės ir svarbiųjų valdymo taškų (toliau – RVASVT) sistemos duomenų, be žaliavų, pareiškėjas taip pat laiko (saugo) ir pagamintą produkciją iki jos realizacijos, ją prieš gabenant į sandėlį tinkamai paženklina, priimdamas į sandėlį, patikrina visų pakuočių ženklinimą. Teismo nuomone, tokio pobūdžio pagamintos produkcijos laikymas sandėlyje yra produkcijos laikymas pardavimui, todėl atsakovas skundžiamame sprendime teisėtai ir pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas, tinkamai nepaženklindamas spanguolių uogienės, svarainių uogienės, medaus su lazdynų riešutais, medaus su migdolų riešutais, medaus, medaus su imbieru, pienių sirupo, pažeidė Lietuvos higienos normos HN 119:2002 „Maisto produktu ženklinimas“ (redakcija, galiojusi nuo 2011 m. lapkričio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 13 d.) 33 punkto reikalavimus.
Atsakovas skundžiamu sprendimu pareiškėjui taikydamas poveikio priemonę vadovavosi Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos nuostatais, patvirtintais Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. birželio 28 d. nutarimu Nr. 744 ir konkrečiais teisės aktų straipsniais – 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 882/2004 Dėl oficialios kontrolės, kuri atliekama siekiant užtikrinti, kad būtų įvertinama, ar laikomasi pašarus ir maistą reglamentuojančių teisės aktų, gyvūnų sveikatos ir gerovės taisyklių (OL 2004 m. specialusis leidimas, 3 skyrius, 45 tomas, p. 200), su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2012 m. birželio 27 d. Komisijos reglamentu (ES) Nr. 563/2012 (OL 2012 L 168, p. 24), 54 straipsnio 2 dalies b punktu, Lietuvos Respublikos maisto įstatymo 11 straipsnio 6 dalimi, kurie reglamentuoja bendrąsias valstybinės maisto kontrolės nuostatas, numato, jog Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba gali taikyti teikimo į rinką ribojimus ir (ar) kitas įstatymų nustatytas priemones, tačiau nei skundžiamame sprendime, nei jo dalimi esančiame patikrinimo akte atsakovas nenurodė konkretaus Apraše numatyto poveikio priemonės taikymo teisinio pagrindo, motyvacijos, kodėl taikė poveikio priemonę uždrausti, o ne sustabdyti produktų tiekimą rinkai. Šiuo aspektu teismas sutiko su pareiškėju, kad sprendimo dalis dėl poveikio priemonės taikymo yra neaiški ir neatitinkanti Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų, nes nepagrįsta tinkamomis teisės normomis, nemotyvuota dėl pasirenkamos ir taikomos poveikio priemonės.
Atsakovas atsiliepime nurodė, kad priimdamas skundžiamą sprendimą vadovavosi Aprašo 14.3 papunkčiu, pagal kurį sprendimas „Dėl produkto (-ų) tiekimo rinkai uždraudimo“ priimamas, kai pažeidžiami produkto (-ų) jusliniai, sudėties ir (ar) kiti reikalavimai, kurie neturi įtakos produkto (-ų) saugai, ir šių pažeidimų ūkio subjektas negali pašalinti, tačiau šis taikomos poveikio priemonės teisinis pagrindas privalėjo būti nurodytas sprendime, o ne pateikiamas tik kilus ginčui teisme. Be to, nei skundžiamame sprendime, nei patikrinimo akte atsakovas nenurodė faktinių aplinkybių ir nenustatė pažeidimų, susijusių su produktų neatitikimu jusliniams, sudėties ar kt. reikalavimams, atsakovas sprendime inkriminavo pareiškėjui pažeidimus, susijusius tik su atsekamumo principo pažeidimu, netinkamu produktų žymėjimu. Neaišku, kokią procedūrą vykdė atsakovas, patikrinimo akte pareiškėją įpareigojęs pateikti nepateiktus dokumentus, pašalinti akte nurodytus trūkumus ir raštu informuoti Šiaulių VMVT iki 2014 m. lapkričio 29 d., tačiau jau 2014 m. lapkričio 26 d. priimdamas sprendimą.
III.
Atsakovas Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Šiaulių valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba su Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 3 d. sprendimu nesutinka. Apeliaciniame skunde prašo paminėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas pažymi, kad objektyvūs faktai ir teisės normos, dėl kurių pažeidimo pareiškėjui pritaikyta poveikio priemonė, išdėstyti atsakovo surašytame 2014 m. lapkričio 25 d. Maisto tvarkymo subjekto patikrinimo akte Nr. 57MPĮ-433, kuris, kaip nurodė teismas, kartu su kitais dokumentais laikytinas sprendimo dėl administracinių poveikio priemonių taikymo sudedamąja (motyvuojamąja) dalimi. Patikrinimo akte išdėstytos visos neplaninio patikrinimo, atlikto 2014 m. lapkričio 25 d., nustatytos faktinės aplinkybės, taip pat nurodyta, kokius teisės aktų reikalavimus pareiškėjas pažeidė. Atsižvelgiant į patikrinimo aktą ir kitą susijusią medžiagą, surašytas sprendimas, kuriame taip pat nurodyta, kad būtent pareiškėjo tiekiami rinkai maito produktai neatitinka jiems keliamų teisės aktų reikalavimų, taip pat nurodyti tie teisės aktų reikalavimai, kuriuos pareiškėjas pažeidė, ir nurodytas dėl šių pažeidimų priimtas sprendimas uždrausti maisto produktų tiekimą rinkai. Atsakovas visų minėtų faktų, aplinkybių ir teisės normų visumą, išdėstytą nurodytuose dokumentuose, laiko tinkama ir pakankama pareiškėjui pritaikytos administracinio poveikio priemonės motyvacija ir pagrindimu. Mano, kad atsakovo sprendimas įformintas vadovaujantis Aprašo reikalavimais ir tinkamai užpildžius sprendimo formą, nurodytą Aprašo 3 priede. Aplinkybė, kad atsakovo sprendime konkrečiai nebuvo nurodytas Aprašo 14.3 papunktis yra formalaus pobūdžio ir nesudaro pagrindo naikinti teisėtą sprendimą.
Atsakovas pažymi, kad sprendimas, kuris, pareiškėjo nuomone, turėjo būti priimtas pagal Aprašo 14.1 papunktį, priimamas tada, kai ūkio subjektas per trūkumų šalinimo plane suderintą su VMVT (kaip kontroliuojančia institucija) trūkumų šalinimo terminą nepašalina galimo pašalinti ženklinimo reikalavimų pažeidimo. VMVT atkreipia Teismo dėmesį į tai, kad sistemiškai analizuojant Aprašą, darytina išvada, kad Aprašo 14.1 papunktis gali būti taikomas tik tada, kai pagal Aprašo 13.1 papunktį buvo priimtas sprendimas „Dėl produkto (-ų) tiekimo rinkai sustabdymo“, o ūkio subjekto trūkumų šalinimo plane nustatytas su VMVT suderintas ženklinimo reikalavimų trūkumų pašalinimo terminas, ir ūkio subjektas per šį terminą tų trūkumų nepašalina. Nagrinėjamu atveju sprendimas „Dėl produkto (-ų) tiekimo rinkai sustabdymo“ nebuvo priimtas, taip pat su pareiškėju nebuvo suderintas ir trūkumų šalinimo terminas. Be to, patikrinimo metu nustatyti ne tik ženklinimo, bet ir atsekamumo reikalavimų pažeidimai, t. y. pareiškėjas nesilaikė pareigos vietoje turėti sistemas bei taikyti procedūras, suteikiančias galimybę kompetentingų institucijų prašymu pateikti joms informaciją apie maisto produktų atsekamumą. VMVT pažymi, kad atsekamumo sistema yra tinkama, jei greitai teikia tikslią informaciją. Taigi pareiškėjas patikrinimo metu nustatytų pažeidimų pašalinti negalėjo, dėl ko jam, vadovaujantis Aprašo 14.3 papunkčiu, ir buvo taikyta administracinio poveikio priemonė – sprendimas, kuriuo Maisto produktai uždrausti tiekti rinkai.
Atsakovas paaiškina, kad pagal Aprašo 14.3 papunktis nereikalauja privalomai nustatyti juslinių, sudėties ir kitų reikalavimų pažeidimų kartu, pakanka nustatyti vieną iš jų, kad būtų galima priimti minėtą sprendimą. Kadangi pareiškėjas pažeidė atsekamumo reikalavimus, ką teisingai nustatė ir pirmosios instancijos teismas, tai akivaizdu, kad šis pažeidimas patenka į Aprašo 14.3 papunkčio taikymo sritį kaip kitas reikalavimas, kurio pažeidimo pareiškėjas negali pašalinti.
Atsakovas taip pat pažymi, kad skundžiamas sprendimas buvo surašytas kitą dieną po Patikrinimo akto surašymo dienos, laikantis Aprašo 18 punkte nustatytų terminų, pagal kurį sprendimas „Dėl produkto (-ų) tiekimo rinkai uždraudimo“ surašomas nedelsiant, bet ne vėliau kaip per 3 (tris) darbo dienas nuo ūkio subjekto patikrinimo akto surašymo ir (ar) laboratorinių tyrimų protokolo gavimo dienos.
Pareiškėjas UAB ,,Angolita“ atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 3 d. sprendimą palikti nepakeistą. Prašo atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Paaiškina, kad pagal Aprašo 14.1 papunktį net ir nustačius, jog įmonė tiekia rinkai produktą (-us), kuris (-ie) neatitinka ženklinimo reikalavimų, atsakovas privalėjo suteikti įmonei terminą šiems trūkumams pašalinti, tačiau to nepadarė. Pareiškėjas nurodo, kad galėjo pateikti tarnybai reikiamus dokumentus, paneigiančius patikrinimo akte užfiksuotus trūkumus. Tačiau atsakovas jau kitą dieną po patikrinimo akto surašymo priėmė sprendimą dėl produktų tiekimo į rinką uždraudimo, taip nesuteikęs pareiškėjui galimybės ištaisyti patikrinimo metu užfiksuotų pažeidimų. Pareiškėjo vertinimu, atsakovas pažeidė Aprašo 7, 14 punktų nuostatas ir neužtikrino Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintų viršenybės, objektyvumo ir proporcingumo principų įgyvendinimo. Šiuo atveju sprendimo mastas ir jo įgyvendinimo priemonės nėra proporcingos siekiamam tikslui, t. y. pagrįstas administravimo tikslas gali būti pasiektas ir taikant švelnesnes administracinio pobūdžio priemones, pavyzdžiui, taikant Aprašo 13.1 papunktį. Papildomai pažymi, kad atsakovas, priimdamas ginčijamą sprendimą pažeidė Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, kadangi sprendime nėra jokių motyvų, kodėl įmonei paskirta griežčiausia nuobauda.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Apeliacine tvarka byla išnagrinėta vadovaujantis 1999 m. sausio 14 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 (toliau – ir ABTĮ) redakcija, galiojusia iki 2016 m. liepos 1 d. (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).
Ginčas byloje kilo dėl Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Šiaulių valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos 2014 m. lapkričio 26 d. sprendimo Nr. 57SV-133 „Dėl produkto (-ų) tiekimo rinkai uždraudimo“ (I t., b. l. 72–73) dalies dėl maisto produktų – spanguolių uogienės 40 g – 1160 vnt., iš viso 46,4 kg; svarainių uogienės 40 g – 620 vnt., iš viso 24,8 kg; medaus su lazdynų riešutais 300 g – 663 vnt., iš viso 198,9 kg; medaus su migdolu riešutais 300 g – 359 vnt., iš viso 107,7 kg; medaus 50 g – 2560 vnt., iš viso 128,0 kg; medaus su imbieru 300 g – 230 vnt., iš viso 69,0 kg; medaus su imbieru 50 g – 1408 vnt., iš viso 70,4 kg, pienių sirupo 40 g – 1570 vnt., iš viso 62,8 kg (toliau – ir Produktai) tiekimo rinkai uždraudimo, teisėtumo ir pagrįstumo.
Ginčo sprendime nurodyta, kad tarnybos viršininkas, išnagrinėjęs UAB „Angolita“ Šiaulių valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos maisto tvarkymo subjekto 2014 m. lapkričio 25 d. patikrinimo akto Nr. 57 MPI-433 medžiagą, nustatė, kad pieninio šokolado su neskaldytais lazdynų riešutais (Belgija) geriausias iki 08/2014 8 vnt. po 400 g, viso 3,2 kg tinkamumo vartoti terminas pasibaigęs, taip pat rasta be ženklinimo: spanguolių uogienė 40 g – 1160 vnt., iš viso 46,4 kg; svarainių uogienė 40 g – 620 vnt., iš viso 24,8 kg; medus su lazdynų riešutais 300 g – 663 vnt., iš viso 198,9 kg; medus su migdolų riešutais 300 g – 359 vnt., iš viso 107,7 kg; medus 50 g – 2560 vnt., iš viso 128,0 kg; medus su imbieru 300 g – 230 vnt., iš viso 69,0 kg; medus su imbieru 50 g – 1408 vnt., iš viso 70,4 kg, pienių sirupas 40 g – 1570 vnt., iš viso 62,8 kg, bendras kiekis 708 kg. Iš viso 711,2 kg.
Nustatyta, kad tai neatitinka: 2002 m. sausio 28 d. Europos parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 178/2002, nustatančio maisto įstatymo bendruosius principus ir reikalavimus, įkuriančio Europos maisto saugos tarnybą ir nustatančio su maisto saugos klausimais susijusias procedūras (OL L 31, 2002 2 1, p.l), II skyriaus 4 skirsnio 18 straipsnio 1, 2 dalių; Lietuvos Respublikos maisto įstatymo 2000 m. balandžio 4 d. Nr. VIII-1608 5 straipsnio 1 punkto; Lietuvos higienos normos HN 15:2005 „Maisto higiena“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2005 m. rugsėjo 1 d. įsakymu Nr. V-675 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 15:2005 „Maisto higiena“ patvirtinimo“, I skyriaus 1, 2 punkto, IV skyriaus 12 punkto; Lietuvos higienos normos HN 119:2002 „Maisto produktu ženklinimas“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2002 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. V-611 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 119:2002 „Maisto produktu ženklinimas“ patvirtinimo“, VII skyriaus 33 punkto reikalavimų.
Vadovaudamasis 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 882/2004 dėl oficialios kontrolės, kuri atliekama siekiant užtikrinti, kad būtų įvertinama, ar laikomasi pašarus ir maistą reglamentuojančių teisės aktų, gyvūnų sveikatos ir gerovės taisyklių (OL 2004 m. specialusis leidimas, 3 skyrius, 45 tomas, p. 200) su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2012 m. birželio 27 d. Komisijos reglamentu (ES) Nr. 563/2012 (OL 2012 L 168, p. 24), 54 straipsnio 2 dalies b punktu, Lietuvos Respublikos maisto įstatymo 11 straipsnio 6 dalimi, Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos nuostatais, patvirtintais Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. birželio 28 d. nutarimu Nr. 744, nusprendė uždrausti ankščiau minėtų produktų tiekimą rinkai.
Pažymėtina, kad pareiškėjas neginčijo sprendimo dalies, kuria uždrausta tiekti į rinką pieninį šokoladą, kurio tinkamumo vartoti terminas pasibaigęs.
Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs skundą sutiko su atsakovo vertinimu, kad pareiškėjas neužtikrino Produktų atsekamumo ir taip pažeidė Reglamento (EB) Nr. 178/2002 II skyriaus 4 skirsnio 18 straipsnio 1, 2 dalių reikalavimus, taip pat tinkamai nepaženklindamas Produktų pažeidė Lietuvos higienos normos HN 119:2002 „Maisto produktu ženklinimas“ (redakcija, galiojusi nuo 2011 m. lapkričio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 13 d.) 33 punkto reikalavimus.
Tačiau atsižvelgęs į tai, kad nei skundžiamame sprendime, nei jo dalimi esančiame patikrinimo akte atsakovas nenurodė konkretaus Apraše numatyto poveikio priemonės taikymo teisinio pagrindo, motyvacijos, kodėl taikė poveikio priemonę uždrausti, o ne sustabdyti produktų tiekimą rinkai, teismas konstatavo, kad sprendimo dalis dėl poveikio priemonės taikymo yra neaiški ir neatitinkanti Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų, nes nepagrįsta tinkamomis teisės normomis, sprendimas nemotyvuotas dėl pasirenkamos ir taikomos poveikio priemonės.
Pažymėtina, kad apeliacinį skundą (kaip ir atsiliepimą į pareiškėjo skundą) pateikė VMVT, pažymėdama, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. kovo 23 d. nutarimu Nr. 324 „Dėl sutikimo reorganizuoti Valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai pavaldžias biudžetines įstaigas“ ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. gruodžio 8 d. nutarimu Nr. 1743 „Dėl Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos administracijos struktūros patvirtinimo“, apskričių, rajonų ir miestų valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos buvo reorganizuotos jungimo būdu – prijungiant jas prie VMVT, kuri nuo 2011 m. liepos 1 d. perėmė visas jų teises ir pareigas.
Procesinis klausimas dėl tinkamo atsakovo byloje buvo nagrinėjamas pirmosios instancijos teismo posėdyje 2015 m. birželio 16 d. Teisėjų kolegija nutarė atsakovu laikyti VMVT Šiaulių valstybinę maisto ir veterinarijos tarnybą, kaip priėmusią skundžiamą aktą, kurio panaikinimo pasekmės taip pat tektų Šiaulių valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai (I t., b. l. 171).
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad tinkamu atsakovu šioje byloje turėtų būti laikoma VMVT kaip juridinis asmuo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.33 str. 1 d.), o ne jos teritorinis padalinys – Šiaulių valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba, neturinti juridinio asmens statuso. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad VMVT atstovai faktiškai byloje dalyvavo (teikė atsiliepimą, teismo posėdyje dalyvavo VMVT direktoriaus įgalioti tarnautojai), šis procesinis netikslumas šiuo konkrečiu atveju nelaikytinas esminiu ir turinčiu įtakos teisingam bylos išsprendimui. Teisėjų kolegija atsižvelgia ir į Vyriausiojo administracinio teismo pirmininko 2008 m. birželio 30 d. nutartyje byloje pagal pareiškėjo UAB „Detalita“ skundą Valstybinei ne maisto produktų inspekcijai prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos pateiktą išaiškinimą, kad sisteminis, loginis, teleologinis ABTĮ nuostatų, taip pat ir 19 straipsnio 1 dalies bei 35 straipsnio, aiškinimas suponuoja, kad kai vykdydamas tam tikroje teritorijoje jam pavestas vykdyti viešojo administravimo funkcijas ginčijamą sprendimą priėmė atitinkamos įstaigos teritorinio padalinio, pagal civilinę teisę neturinčio juridinio asmens statuso, pareigūnas, ginčas yra teismingas tam teismui, kurio jurisdikcijoje yra tas teritorinis padalinys. Priešingu atveju būtų akivaizdžiai iškreiptas bylų paskirstymas tarp apygardos administracinių teismų, apsunkinta suinteresuotų asmenų teisė į teisminę gynybą. Taigi šio atveju nebuvo pažeistas ginčo teritorinis teismingumas.
Apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad ginčo sprendimas nemotyvuotas, priimtas pažeidžiant pagrindines procedūras, ypač taisykles, turėjusias užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą.
Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms ir mano, kad tenkinti apeliacinį skundą nėra teisinio pagrindo.
Maisto įstatymo (ginčui aktuali 2014 m. gegužės 15 d. redakcija, galiojusi nuo 2014 m. lapkričio 1 d. iki 2015 m. liepos 1 d.) 11 straipsnio 1 dalyje nustatyta Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos kompetencija įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka atlikti valstybinę maisto kontrolę. Pagal šio įstatymo 7 straipsnio 1 dalį, gamintojai, pardavėjai ir paslaugų teikėjai privalo laikytis šio įstatymo bei kitų teisės aktų reikalavimų, vykdyti valstybinės maisto kontrolės institucijos ir Nacionalinės vartotojų teisių apsaugos tarybos nurodymus ir reikalavimus. Maisto įstatymo 11 straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad, nustačiusi šio įstatymo ar kitų teisės aktų pažeidimus, Vyriausybės įstaiga Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba taiko teikimo į rinką ribojimo ir (ar) kitas įstatymų nustatytas priemones.
Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (toliau – Tarnybos) taikomų administracinių poveikio priemonių – sprendimų „Dėl ūkio subjekto veiklos sustabdymo, uždraudimo“, „Dėl ūkio subjekto veiklos atnaujinimo“, „Dėl produkto (-ų) tiekimo rinkai sustabdymo, uždraudimo“, „Dėl leidimo tiekti produktą (-us) rinkai“ – priėmimo tvarką nustato Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos sprendimų dėl administracinių poveikio priemonių taikymo priėmimo tvarkos aprašas (Aprašo 1 p.). Aprašo 7 punkte nustatyta, kad sprendimai parengiami ir priimami remiantis atlikto ūkio subjekto patikrinimo medžiaga, išanalizavus teisės aktų reikalavimų ir nustatytų faktinių aplinkybių visumą, vadovaujantis Viešojo administravimo įstatyme nustatytais įstatymo viršenybės, objektyvumo, proporcingumo ir kitais viešojo administravimo ir ūkio subjektų veiklos priežiūros principais bei Valstybinės maisto kontrolės principais, patvirtintais Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus 2003 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. B1-976.
Pagal Aprašo 14 punktą, sprendimas „Dėl produkto (-ų) tiekimo rinkai uždraudimo“ priimamas, kai: 14.1. ūkio subjektas tiekia rinkai produktą (-us), kuris (-ie) neatitinka ženklinimo reikalavimų, ir per nustatytą trūkumų šalinimo terminą šių pažeidimų nepašalina; 14.2.produkte yra teršalas (-ai), galintis (-ys) padaryti produktą (-us) netinkamą (-us) vartoti, tačiau negalintis (-ys) pakenkti maisto saugai, ir šiame produkte esančio (-ių) teršalo (-ų) ūkio subjektas negali pašalinti; 14.3. pažeidžiami produkto (-ų) jusliniai, sudėties ir (ar) kiti reikalavimai, kurie neturi įtakos produkto (-ų) saugai, ir šių pažeidimų ūkio subjektas negali pašalinti.
Toks sprendimas surašomas nedelsiant, bet ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo ūkio subjekto patikrinimo akto surašymo ir (ar) laboratorinių tyrimų protokolo gavimo dienos (Aprašo 18 p.). Kvalifikuojant teisės akto pažeidimą tiksliai nurodoma, koks teisės aktas, jo straipsnis (-iai), dalis (-ys), punktas (-ai) pažeistas (-i) (Aprašo 21 p.).
Byloje nėra ginčo, kad patikrinimo aktas yra ginčijamo sprendimo sudėtinė dalis ir abu dokumentai vertinami kartu. 2014 m. lapkričio 26 d. patikrinimo akte nurodytos patikrinimo metu nustatytos faktinės aplinkybės ir neatitikimai, nurodyti pažeisti teisės aktai ir pateikti nurodymai tikrintam ūkio subjektui, be kita ko – neprekiauti pieniniu šokoladu su pasibaigusiu tinkamumo vartoti terminu ir neženklintais Produktais iki „Sprendimo dėl maisto produktų tiekimo rinkai uždraudimo“ atsiėmimo, nurašymo aktą pateikti Šiaulių VMVT iki 2014 m. lapkričio 29 d. Taip pat nurodyta pašalinti akte nurodytus trūkumus ir raštu informuoti Šiaulių VMVT iki 2014 m. lapkričio 29 d.
Sprendimas dėl produktų tiekimo rinkai uždraudimo priimtas 2014 m. lapkričio 26 d. – dar nesuėjus terminui, pareiškėjui nustatytam patikrinimo akte trūkumams šalinti. Atsakovas aiškina, kad priimdamas sprendimą laikėsi Aprašo 18 punkte nustatyto termino, o pareiškėjas patikrinimo metu nustatytų trūkumų, būtent atsekamumo reikalavimo pažeidimo, pašalinti negalėjo.
Sprendime atsakovas nurodė, kokios teisės aktų normos pažeistos, kokiais aktais vadovaujantis priimamas sprendimas, tačiau nei ginčo sprendime, nei jo dalimi esančiame patikrinimo akte aiškiai nesusiejo faktinių aplinkybių su taikomomis teisės normomis, nepateikė motyvacijos dėl pasirinktos ir taikomos poveikio priemonės – Produktų tiekimo maistui uždraudimo. Atsakovui įstatymu suteikta teisė riboti nesaugių maisto produktų pateikimą į rinką, tačiau ginčo sprendime VMVT nenurodo, kuriuo Lietuvos Respublikos įstatymu vadovaujasi, taikydama būtent tokią poveikio priemonę.
Pagal Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalį, individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) yra pažymėjęs, jog VAĮ 8 straipsnyje reglamentuotos imperatyvaus pobūdžio normos, suponuojančios normos adresatui – viešojo administravimo subjektui – privalomą elgesio modelį priimant individualius administracinius aktus (žr., pvz., LVAT 2012 m. balandžio 2 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A662-1230/2012, 2015 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1536-662/2015). Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme įtvirtinta individualaus administracinio akto turiniui keliamų bendrųjų reikalavimų taisyklė yra bendroji taisyklė, kurios paprastai turi laikytis visi viešojo administravimo subjektai, priimdami individualius administracinius aktus pagal savo kompetenciją (žr., pvz., LVAT 2013 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-206/2013). Reikalavimas viešojo administravimo subjektui motyvuoti priimamą sprendimą yra taikomas visose viešojo administravimo srityse (žr., pvz., LVAT 2013 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1334/2013). Aiškindamas VAĮ 8 straipsnį, LVAT yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., LVAT 2011 m. birželio 27 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-336/2011; 2014 m. kovo 25 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A756-997/2014).
Pažymėtina, kad reikalavimų individualiam administraciniam aktui nustatytų Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje taikymas nepriklauso nuo institucijos priimamų vidaus teisės aktų. Bet kokiu atveju priimamas administracinis aktas turi būti motyvuotas ir atitikti Viešojo administravimo įstatymo reikalavimus.
Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad nors Aprašo nuostatą, kuria vadovavosi priimdamas sprendimą, atsakovas nurodė teismui pateiktame atsiliepime, šis taikomos poveikio priemonės teisinis pagrindas privalėjo būti nurodytas sprendime, o ne pateikiamas tik kilus ginčui. Atsakovas turėjo aiškiai motyvuoti ginčijamą sprendimą, kad nekiltų abejonių dėl taikomų poveikio priemonių teisinių pagrindų, nurodyti teisės aktą, kuris leidžia taikyti būtent tokią poveikio priemonę. Kitaip teismas neturi galimybės objektyviai ir visapusiškai patikrinti, ar poveikio priemonė taikyta teisingai ir pagrįstai.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į aktualią LVAT praktiką, nagrinėjant individualaus administracinio akto pagrįstumo klausimą (ABTĮ 13 str. 1 d.). Reikalavimą priimtą administracinį aktą expressis verbis pagrįsti tinkamu teisiniu pagrindu (konkrečia (-iomis) teisės norma (-omis) iliustruoja sprendimas administracinėje byloje Nr. A602-439/2014. Byloje ginčijamame sprendime tebuvo išdėstytos faktinės aplinkybės ir atskirai pateiktas sąrašas teisės normų, kuriomis remiamasi priimant sprendimą taikyti sankciją (neskirti paramos), tačiau viešojo administravimo subjektas nesusiejo faktinių aplinkybių su taikomomis teisės normomis, todėl nebuvo aišku, kaip pasireiškė vienos ar kitos sprendime nurodytos normos pažeidimas. Taikant sankcijas, nepakanka jų motyvuoti vien teisės normų išvardijimu, nenurodant, kaip pasireiškė jų pažeidimas. Ginčo sprendime pateiktos teisės normos galėjo būti pritaikytos įvairioms situacijoms, todėl iš tokio sprendimo neaišku, kokie konkrečiai pažeidimai lėmė atsakovo apsisprendimą taikyti būtent tokią sankciją.
Nagrinėjamoje byloje patikrinimo aktas vertinamas kaip ginčijamo sprendimo sudėtinė dalis, tačiau ginčijamas sprendimas ir patikrinimo aktas yra nesuderinami juose nurodytų poveikio priemonių apimtimi. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsakovas turėjo tiksliai ir aiškiai apibrėžti pareiškėjo padarytus pažeidimus, eliminuoti bet kokias dviprasmybes dėl nurodytų poveikio priemonių suderinamumo, apibūdinti faktinę situaciją bei nurodyti poveikio priemonių taikymo motyvus bei teisinį pagrindą.
Pažymėtina ir tai, kad administracinis teismas negali patikrinti viešojo administravimo subjektų priimamų aktų teisėtumo tuo atveju, kai sprendime yra išvardijamos teisės normos, nesusiejant jų su konkrečiomis aplinkybėmis ir nenurodant, kaip tiksliai pasireiškė minimų normų pažeidimas (žr. 2014 m. balandžio 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A602-439/2014).
Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad VMVT Šiaulių valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos 2014 m. lapkričio 26 d. sprendimo Nr. 57SV-133 „Dėl produkto (-ų) tiekimo rinkai uždraudimo“ dalis dėl poveikio priemonės taikymo už patikrinimo metu rastus be ženklinimo maisto produktus pirmosios instancijos teismo sprendimu panaikinta ir poveikio priemonės taikymo UAB „Angolita“ klausimas VMVT Šiaulių valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybai perduotas nagrinėti iš naujo pagrįstai. Remdamasi anksčiau išdėstytais argumentais, kad nustatytas pažeidimas sudaro kliūtis teismui visapusiškai ir objektyviai patikrinti priimto sprendimo teisėtumą, teisėjų kolegija plačiau nepasisako dėl kitų apeliacinio skundo argumentų.
Apibendrinant konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ar keisti nėra pagrindo, todėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 3 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.
Pareiškėjas prašo atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau apeliacinės instancijos teismui nepateikė dokumentų su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu, todėl šis pareiškėjo prašymas nenagrinėjamas. Pažymėtina, kad pareiškėjas tokius dokumentus gali pateikti ne vėliau kaip per 14 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo (ABTĮ 45 str. 1 d.), o dėl išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, kreiptis tiesiogiai į Šiaulių apygardos administracinį teismą.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos apeliacinį skundą atmesti.
Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 3 d. sprendimą palikti nepakeistą
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Anatolijus Baranovas
Irmantas Jarukaitis
Skirgailė Žalimienė