Administracinė byla Nr. A-2093-146/2015
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01856-2014-0
Procesinio sprendimo kategorija 6.2.5; 38
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. sausio 5 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo bankrutuojančios valstybės įmonės „Visagino statybininkai“ (bankroto administratorius uždaroji akcinė bendrovė „Ius Positivum“) ir atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo bankrutuojančios valstybės įmonės „Visagino statybininkai“ skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriui dėl sprendimų panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I.
Pareiškėjas bankrutuojanti valstybės įmonė (toliau – ir BVĮ) „Visagino statybininkai“ (toliau – ir pareiškėjas) (Panevėžio apygardos teismo 2014 m. balandžio 4 d. nutartimi pareiškėjui iškelta bankroto byla, bankroto administratoriumi paskirta uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Ius Positivum“) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–4), prašydamas panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV, atsakovas) direktoriaus pavaduotojo 2014 m. vasario 28 d. sprendimus Nr. ĮAS-6E-25 ir Nr. ĮAS-6E-26.
Pareiškėjas skunde (b.l.1-4) paaiškino, kad VĮ „Visagino statybininkai“ (toliau – ir Įmonė) yra skolinga Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui (toliau – ir Fondo biudžetas). Skolos grąžinimui užtikrinti VSDFV 2014 m. vasario 28 d. sprendimu Nr. ĮAS-6E-25 (toliau – ir VSDFV sprendimas Nr. 25) nustatė priverstinę hipoteką VĮ „Visagino statybininkai” nekilnojamajam turtui (pastatui - remonto cechui (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini), kurio vertė 100 000 ir administraciniam pastatui (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini), kurio vertė 80 000 Lt), o VSDFV 2014 m. vasario 28 d. sprendimu Nr. ĮAS-6E-26 (toliau – ir VSDFV sprendimas Nr. 26) nustatė priverstinę hipoteką pareiškėjo kilnojamiesiems daiktams.
Nekilnojamuosius daiktus, kuriems buvo nustatyta priverstinė hipoteka, Įmonė valdo patikėjimo teise, o nuosavybės teise šis turtas priklauso valstybei. Pagal Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo (toliau – ir VSTVĮ) 20 straipsnio 1 dalį, valstybės turtas negali būti įkeistas, todėl VSDFV neturėjo teisės patikėjimo teise valdomam turtui taikyti priverstinę hipoteką. Be to, VSDFV nustatytos patikėjimo teise valdomo turto vertės neatitinka realios nekilnojamojo turto vertės neatitinka realiųjų turo verčių ir akivaizdžiai yra per mažos. Pagal 2013 m. lapkričio mėn. atliktą nekilnojamojo turto vertinimą pastato – remonto cecho vertė 305 000 Lt, o administracinio pastato – 230 000 Lt. Vilniaus apygardos teismas 2014 m. vasario 13 d. nutartimi nutraukė Įmonės restruktūrizavimo bylą, o Panevėžio apygardos teismas 2014 m. kovo 6 d. priėmė Ūkio ministerijos pareiškimą dėl bankroto bylos Įmonei iškėlimo. VSDFV, žinodama, kad Įmonei nutraukta restruktūrizavimo byla, sulaukusi kol įsiteisės teismo 2014 m. vasario 13 d. nutartis, neteisėtai ir nesąžiningai pasinaudojo minimaliu 7 dienų laikotarpiu ir priėmė sprendimus dėl priverstinės hipotekos ir priverstinio įkeitimo taikymo, pažeisdama ne tik darbuotojų pirmumo teisę, bet ir kitų antros eilės kreditorių teises bei interesus. Atsakovas VSDFV nesąžiningai siekė paneigti Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatyme (toliau – ir ĮBĮ) nustatytą kreditorių reikalavimų tenkinimo tvarką, neteisėtai ir nesąžiningai privilegijuodamas save kitų kreditorių atžvilgiu.
Pareiškėjas pabrėžė, kad VSDFV, būdama restruktūrizuojamos įmonės kreditoriumi, žinojo apie restruktūrizuojamos bylos eigą, įmonės finansinę padėtį, žinodama, jog Įmonei bus iškelta bankroto byla, veikė itin nesąžiningai ir laikotarpiu, kai restruktūrizavimo byla jau buvo nutraukta, tačiau pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo dar nebuvo priimtas, nustatė priverstinę hipoteką ir įkeitimą savo naudai, pažeidė ne tik pirmos eilės kreditorių, tačiau ir antros eilės kreditorių teises bei interesus. Jei VSDFV nebūtų nustačiusi priverstinės hipotekos ir įkeitimo, pirmos eilės kreditorių reikalavimai būtų tenkinti visiškai, taip pat nebūtų reikėję kreiptis į Garantinį fondą dėl lėšų Įmonės darbuotojams skyrimo.
Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.
Atsiliepime į skundą (b. l. 48–51) atsakovas paaiškino, kad dėl VSDFV teisės nustatyti pareiškėjo patikėjimo teise valdomam turtui priverstinę hipoteką turi būti sprendžiama sistemiškai, atsižvelgiant į teisės normas, nustatančias galimybę nukreipti išieškojimą į minėtos rūšies turtą. VSTVĮ 2 straipsnio 1 dalis nustato, kad valstybės įmonė yra iš valstybės turto įsteigta arba įstatymų nustatyta tvarka valstybei perduota įmonė, kuri nuosavybės teise priklauso valstybei ir jai perduotą ir jos įgytą turtą valdo, naudoja bei juo disponuoja patikėjimo teise. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 2.50 straipsnyje nustatyta, kad juridinis asmuo atsako pagal prievoles jam nuosavybės teise ar patikėjimo teise priklausančiu turtu. CK nenustato apribojimų, draudžiančių nukreipti išieškojimą į valstybės įmonei patikėjimo teise valdomą turtą. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 674 straipsnio 1 dalis nustato, kad jeigu valstybės ar savivaldybės įmonė neturi turto, iš kurio galima išieškoti, išieškotojų reikalavimai tenkinami atitinkamai iš valstybės ar savivaldybės biudžeto, bet ne daugiau, negu yra valstybės ar savivaldybės įmonės patikėjimo teise valdomo turto, į kurį negalima nukreipti išieškojimo, vertė. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyrius (toliau – ir VSDFV Utenos skyrius, trečiasis suinteresuotas asmuo) nekilnojamųjų daiktų vidutines rinkos vertes nustatė remdamasis oficialiais duomenis, t. y. VĮ Registrų centro pateiktu Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko (toliau – ir NTRCD bankas) išrašu. Kadangi rinkos vertės paskutinį kartą buvo tikslintos 2006 m. kovo 21 d., atitinkamai jas sumažino. Turto vertintojo išvadoje pateiktos turto vertės nepaneigia VSDFV nustatytų daiktų vertės, atsižvelgiant į nekilnojamojo turto rinkos tendencijas. Pareiškėjo užsakymu turtą vertino samdytas turto vertintojas, kurio vertinimo nešališkumu VSDFV abejoja, kadangi turto vertė nustatyta per didelė. Įmonės skola VSDFV biudžetui 2014 m. vasario 27 d. buvo 332 406,90 Lt, t. y. daugiau nė vidutinė turto vertė pagal NTRCDB duomenis – 281 000 Lt. Įstatymai nedraudžia taikyti priverstinę hipoteką ir priverstinį įkeitimą, jei šių išieškojimo priemonių taikymo metu yra skolų darbuotojams, susijusių su darbo santykiais. Todėl, atsakovo manymu, ginčijami sprendimai yra teisėti ir pagrįsti.
Atsakovo atstovas teismo posėdyje papildomai paaiškino, kad pareiškėjo skola Fondo biudžetui padidėjo ir šiuo metu siekia 392 257 Lt. VSDFV patirs didelių finansinių nuostolių, jei jos kreditoriniai reikalavimai bus tenkinti tik iš dalies. Hipotekos paskirtis yra užtikrinti galimą VSDFV reikalavimų patenkinimą iki bankroto.
Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV Utenos skyrius prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.
Atsiliepime į skundą (b. l. 31–34) VSDFV Utenos skyrius rėmėsi iš esmės tais pačiais argumentais, kaip ir atsakovas, papildomai paaiškino, kad nekilnojamojo turto vertę nustatė mažesnę dėl to, jog turto vidutinė rinkos vertė buvo nustatyta 2006 m. kovo 21 d. prieš krizę, kai kainos buvo labai pakilusios.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 23 d. sprendimu (b. l. 140–148) pareiškėjo VĮ „Visagino statybininkai“ skundą tenkino iš dalies, t. y. panaikino Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus pavaduotojo 2014 m. vasario 28 d. sprendimą Nr. ĮAS-6E-26 „Dėl valstybės įmonės „Visagino statybininkai“ turto priverstinio įkeitimo“, o kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas byloje vertino, ar teisėtai ir pagrįstai VSDFV 2014 m. vasario 28 d. sprendimu Nr. ĮAS-6E-25 Įmonės nekilnojamiesiems daiktams nustatė priverstinę hipoteką, o 2014 m. vasario 28 d. sprendimu Nr. ĮAS-6E-26 Įmonės kilnojamiesiems daiktams nustatė priverstinį įkeitimą.
Ištyręs įrodymus, teismas nustatė, kad VSDFV Utenos skyrius nustatęs, kad Įmonės skola Fondo biudžetui 2014 m. vasario 27 d. buvo 332 406,90 Lt, siekdamas užtikrinti skolos išieškojimą, 2014 m. vasario 27 d. raštu Nr. (8.36)I21-7 kreipėsi į VSDFV, prašydamas leisti kreiptis į Centrinės hipotekos įstaigą dėl priverstinės hipotekos įregistravimo nekilnojamiesiems daiktams: 1) pastatui - remonto cechui, registro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiam (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) k., Visagino sav., vidutinė rinkos vertė – 100 000 Lt; 2) pastatui administraciniam, registro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiam (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) k., Visagino sav., vidutinė rinkos vertė – 80 000 Lt (b. l. 56). VSDFV direktoriaus pavaduotojas, išnagrinėjęs VSDFV Utenos skyriaus dokumentus dėl pareiškėjo skolos, kuri 2014 m. vasario 7 d. buvo 332 406,390 Lt, 2014 m. vasario 28 d. sprendimu Nr. ĮAS-6E-25 nustatė, kad būtina užtikrinti skolos grąžinimą Fondo biudžetui. Siekdamas, kad esamas skolinis įsipareigojimas būtų įvykdytas, vadovaudamasis CK ketvirtos knygos XI skyriuje nustatytomis teisės normomis bei Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir VSDĮ) 36 straipsnio 4 dalies 1 punktu, nusprendė nustatyti priverstinę hipoteką nekilnojamiesiems daiktams: pastatui remonto cechui, registro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiam (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) k., Visagino sav., vertė – 100 000 Lt; administraciniam pastatui, registro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiam (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) k., Visagino sav., vertė – 80 000 Lt; priverstinė hipoteka nustatyta užtikrinti pareiškėjo reikalavimui skolai Fondo biudžetui grąžinti; reikalavimo suma – 332 406,90 Lt; delspinigiai – VSDĮ 16 straipsnio 1 dalis; priverstinės hipotekos terminas – 2019 m. vasario 27 d.; priverstinės hipotekos nustatymo pagrindas – CK 4.176 straipsnis, VSDĮ 36 straipsnio 4 dalies 1 punktas (b. l. 52–53). VĮ Registrų centro 2014 m. balandžio 11 d. NTRCDB išraše nurodyta nekilnojamojo daikto – pastato – remonto cecho, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 2006 m. kovo 21 d. nustatyta vidutinė rinkos vertė – 160 000 Lt; pastatui – administraciniam, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 2006 m. kovo 21 d. nustatyta vidutinė rinkos vertė – 121 000 Lt, minėti nekilnojamieji daiktai nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, juos patikėjimo teise valdo VĮ „Visagino statybininkai“ ir nurodytiems nekilnojamiesiems daiktams – pastatams, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nuo 2014 m. kovo 4 d. įregistruota hipoteka (b. l. 58–61).
Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų teismas nustatė, kad Panevėžio apygardos teismo civilinėje byloje Nr. B2-443-278/2014 (teisminio proceso Nr. 2-59-3-00097-2014-2) 2014 m. balandžio 4 d. nutartimi pareiškėjui VĮ „Visagino statybininkai“ iškelta bankroto byla (Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos ieškinys priimtas 2014 m. kovo 6 d., minėta nutartis įsiteisėjo 2014 m. birželio 9 d.). Nurodytoje civilinėje byloje Panevėžio apygardos teismo 2015 m. sausio 15 d. nutartimi Įmonė pripažinta bankrutavusia ir likviduotina dėl bankroto bei patvirtintas Įmonės kreditorių sąrašas ir jų finansinių reikalavimų dydis, šiame sąraše Nr. 1 įrašytas VSDFV Utenos skyrius, kurio reikalavimų dydis 96 271,69 Eur (332 406,90 Lt).
Pasisakydamas dėl pareiškėjo teiginio, esą VSDFV neturėjo teisės pareiškėjo patikėjimo teise valdomam nekilnojamam turtui taikyti priverstinę hipoteką, nes tai draudžia VSTĮ 20 straipsnio 1 dalis, teismas atsižvelgė į tai, kad pagal nurodytą įstatymo normą (redakcija, galiojusi nuo 2012 m. sausio 1 d.), valstybės turtas negali būti įkeistas, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje ir šio įstatymo 161 straipsnio 10 dalyje nustatytas išimtis. Viena iš išimčių įtvirtinta VSTĮ 20 straipsnio 2 dalyje, kurioje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės įmonė teise įkeisti ilgalaikį materialųjį turtą naudojasi pagal Valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymą. Atitinkamai nuo 2015 m. sausio 1 d. galiojančio VSTĮ 24 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta tokia pati išimtis, kada gali būti įkeistas valstybės turtas.
VSTĮ 20 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta išimtis nukreipia į Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymą (toliau – ir VSĮĮ). Minėto įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2012 m. sausio 1 d.) 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybės įmonė yra iš valstybės turto įsteigta arba įstatymų nustatyta tvarka valstybei perduota įmonė, kuri nuosavybės teise priklauso valstybei ir jai perduotą ir jos įgytą turtą valdo, naudoja bei juo disponuoja patikėjimo teise. VSĮĮ 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įmonė gali turėti ir įgyti tik tokias civilines teises ir pareigas, kurios neprieštarauja įmonės įstatams ir jos veiklos tikslams. Įmonė įgyja civilines teises, prisiima civilines pareigas ir jas įgyvendina per įmonės vadovą. Įmonė negali įgyti civilinių teisių ir pareigų per įmonės savininką ar įmonės savininko teises ir pareigas įgyvendinančią instituciją (2 dalis). Savo prievolių įvykdymui užtikrinti įmonė gali įkeisti ilgalaikį materialųjį turtą, išskyrus turtą, kuris pagal įstatymus gali būti tik valstybės nuosavybė (4 dalis). Valstybės įmonės savininkė yra valstybė. Valstybės įmonės savininko teises ir pareigas valstybė įgyvendina per Vyriausybę arba jos įgaliotą valstybės valdymo instituciją (VSĮĮ 4 straipsnio 1 dalis). CK 2.50 straipsnyje nustatyta, kad juridinis asmuo atsako pagal prievoles jam nuosavybės teise ar patikėjimo teise priklausančiu turtu. Be to, VSTĮ 24 straipsnio 9 dalyje nurodyta, kad likviduojamos įmonės kreditorių reikalavimai tenkinami įstatymų nustatyta tvarka. Patenkinus visus likviduojamos valstybės įmonės kreditorių reikalavimus, likęs turtas perduodamas valstybės įmonės savininko teises ir pareigas įgyvendinančiai institucijai, jeigu Vyriausybė nenutaria kitaip.
Pareiškėjas savo veikloje vadovaujasi ir Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2006 m. gegužės 15 d. patvirtintais VĮ „Visagino statybininkai“ įstatais (Juridinių asmenų registre įregistruoti 2006 m. gegužės 31 d.), kuriuose nustatyta, kad Įmonės savininko teises ir pareigas įgyvendinanti institucija yra Lietuvos Respublikos ūkio ministerija (15 punktas); Įmonės savininko perduotą turtą Įmonė valdo, naudoja ir juo disponuoja patikėjimo teise (34 punktas, b. l. 24–30).
Teismas pažymėjo, kad nei CK, nei VSTĮ, nei VSĮĮ nenustato draudimo nukreipti išieškojimo į Įmonei patikėjimo teise valdomą turtą. Šiuo atveju pareiškėjas savo argumentus grindė tik VSTĮ 20 straipsnio 1 dalimi. Atsižvelgęs į tai, teismas priėjo prie išvadų, kad pareiškėjas neteisingai interpretuoja VSTĮ nuostatas, teigdamas esą Įmonės patikėjimo teise valdomas turtas negali būti įkeistas. Teismas pabrėžė, kad absoliutaus draudimo VSTĮ nėra įtvirtinta. Be to, iš minėtų VSĮĮ nuostatų matyti, kad draudžiama įkeisti ilgalaikį materialųjį turtą, kuris pagal įstatymus gali būti tik valstybės nuosavybė. Atsakovas teigė, o pareiškėjas neneigė, kad įregistruota priverstinė hipoteka nekilnojamiems daiktams, kurie nėra valstybės nuosavybė.
Hipoteka – esamo ar būsimo skolinio įsipareigojimo įvykdymą užtikrinantis nekilnojamojo daikto įkeitimas, kai įkeistas daiktas neperduodamas kreditoriui (CK 4.170 straipsnio 1 dalis). Ginčui aktuali CK redakcija, galiojusi nuo 2011 m. balandžio 28 d. CK 4.175 (redakcija, galiojusi nuo 2011 m. balandžio 28 d.) straipsnyje įtvirtintos hipotekos rūšys: priverstinė ir paprastoji. Priverstinės hipotekos nustatymo tvarką nustato Civilinio proceso kodeksas. CK 4.175 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad priverstinė hipoteka atsiranda įstatymo arba teismo sprendimo pagrindu, nagrinėjamu atveju – valstybės reikalavimams, kylantiems iš valstybinio socialinio draudimo teisinių santykių, užtikrinti CK 4.176 straipsnyje nustatyta, kad valstybės reikalavimams, kylantiems iš mokestinių bei valstybinio socialinio draudimo teisinių santykių, užtikrinti hipoteka nustatoma valstybinės mokesčių inspekcijos, muitinės ar valstybinio socialinio draudimo institucijos prašymu, kuriame nurodomas daiktas, kuriam nustatoma hipoteka, skolininku esantis daikto savininkas, hipotekos nustatymo pagrindas, hipotekos terminas ir reikalavimo suma. Kartu su prašymu pateikiami jame nurodytus duomenis patvirtinantys dokumentai. CK 4.187 straipsnyje nustatyta, kad hipoteka įsigalioja nuo jos įregistravimo hipotekos registre momento, kai viešame registre įrašomi atitinkami įrašai. Pagal CPK (redakcija, galiojusi nuo 2011 m. lapkričio 18 d.) 552 straipsnio 1 dalį, priverstinė hipoteka ar įkeitimas įregistruojami hipotekos registre šio Kodekso 550 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka. Skolininko sutikimo įregistruoti priverstinę hipoteką ar įkeitimą nereikia. CPK 674 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu valstybės ar savivaldybės įmonė neturi turto, iš kurio galima išieškoti, išieškotojų reikalavimai tenkinami atitinkamai iš valstybės ar savivaldybės biudžeto, bet ne daugiau, negu yra valstybės ar savivaldybės įmonės patikėjimo teise valdomo turto, į kurį negalima nukreipti išieškojimo, vertė.
Atsižvelgęs į tai, kad Įmonės skola Fondo biudžetui 2014 m. vasario 27 d. buvo 332 406,90 Lt, teismas pažymėjo, jog kilo valstybės reikalavimas iš valstybinio socialinio draudimo teisinių santykių. Teisiniai santykiai dėl socialinio draudimo įmokų ir delspinigių apskaičiavimo bei jų išieškojimo reglamentuojami specialiu įstatymu – Valstybinio socialinio draudimo įstatymu ir tiek, kiek yra leidžiama šiuo įstatymu, – kitais įstatymais. VSDĮ 17 straipsnio 2 dalies 2 punktas VSDFV teritoriniams skyriams skolai užtikrinti suteikia teisę kreiptis dėl draudėjo turto priverstinės hipotekos ar įkeitimo įregistravimo Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. VSDĮ 36 straipsnio 4 dalies 1 punktas VSDFV direktoriui ir jo pavaduotojui suteikia teisę priimti sprendimą dėl draudėjo turto priverstinės hipotekos (įkeitimo) nustatymo, pakeitimo ir pabaigos, taip pat dėl skolos išieškojimo iš priverstine hipoteka įkeisto turto. To paties straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 4 dalies 1 punkte numatytais atvejais duomenys apie priverstinės hipotekos (įkeitimo) nustatymą, pakeitimą ar pabaigą nedelsiant, ne vėliau kaip per 24 valandas, pateikiami Hipotekos registrui ir priverstinė hipoteka (įkeitimas) įregistruojama Hipotekos registre Hipotekos registro nuostatų nustatyta tvarka. VSDFV direktoriaus ir jo pavaduotojo sprendimas dėl skolos išieškojimo iš priverstine hipoteka įkeisto turto yra vykdomasis dokumentas, vykdomas Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Be to, VSDFV direktoriaus 2009 m. sausio 21 d. įsakymu Nr. V-32 (redakcija nuo 2011 m. sausio 24 d.) patvirtintos Priverstinio poveikio priemonių taikymo taisyklės, kuriose detalizuojama priverstinės hipotekos ir įkeitimo tvarka.
Kadangi pareiškėjui buvo nustatyta skola Fondo biudžetui, teismas nustatė, kad VSDFV Utenos skyrius kreipėsi į VSDFV dėl priverstinės hipotekos įregistravimo ir VSDFV direktoriaus pavaduotojas pagal jam suteiktą kompetenciją turėjo teisę priimti ginčijamą sprendimą nustatyti priverstinę hipoteką nekilnojamajam turtui. Iš VĮ Registrų centro išrašo teismas nustatė, kad 2013 m. kovo 4 d. įmonės nekilnojamajam turtui buvo įregistruota priverstinė hipoteka.
Pareiškėjas skunde teigė, kad VSDFV nesąžiningai elgėsi nustatydama pareiškėjo nekilnojamam turtui priverstinę hipoteką ir taip pažeidė kitų kreditorių, ypač Įmonės darbuotojų, teises ir interesus. Pasisakydamas dėl šio pareiškėjo argumento, teismas vadovavosi ĮBĮ nuostatomis. Šio įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įmonės kreditoriai – tai turintys teisę reikalauti iš įmonės įvykdyti prievoles ir įsipareigojimus fiziniai ir juridiniai asmenys, tarp jų: 1) mokesčių, valstybinio socialinio draudimo įmokų bei privalomojo sveikatos draudimo įmokų nemokėjimo atveju – valstybės institucijos, įpareigotos juos surinkti; 2) darbo užmokesčio nemokėjimo ir dėl darbo santykių atsiradusios žalos neatlyginimo atveju – įmonės darbuotojai (jų įpėdiniai). Šiuo atveju VSDFV yra viena iš įmonės kreditorių. ĮBĮ 35 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog kreditorių reikalavimai tenkinami dviem etapais. Pirmajame etape pagal šio straipsnio nustatytą eiliškumą tenkinami kreditorių reikalavimai be priskaičiuotų palūkanų ir netesybų, o antrajame etape ta pačia eile tenkinama likusi kreditorių reikalavimų dalis (palūkanos ir netesybos). To paties straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad pirmąja eile tenkinami darbuotojų reikalavimai, susiję su darbo santykiais; reikalavimai atlyginti žalą dėl suluošinimo ar kitokio kūno sužalojimo, susirgimo profesine liga arba dėl mirties nuo nelaimingo atsitikimo darbe; fizinių ir juridinių asmenų reikalavimai apmokėti už perdirbti supirktą žemės ūkio produkciją, o 3 dalyje nustatyta, kad antrąja eile tenkinami reikalavimai dėl mokesčių ir kitų įmokų į biudžetą ir dėl privalomojo valstybinio socialinio draudimo bei privalomojo sveikatos draudimo įmokų; dėl paskolų, suteiktų iš valstybės vardu pasiskolintų lėšų, ir paskolų, gautų su valstybės ar garantijų institucijos, už kurios įsipareigojimų vykdymą garantuoja valstybė, garantija; dėl paramos, suteiktos iš Europos Sąjungos lėšų ir valstybės biudžeto lėšų. Įvertinęs tai, teismas konstatavo, kad ĮBĮ nustatytas baigtinis sąrašas atvejų, kuriais kreditorių reikalavimai bankroto byloje yra tenkinami antrąja eile. Minėta norma rodo, kad antrąja eile tenkinami su mokestinėmis prievolėmis susiję kreditorių reikalavimai, t. y. reikalavimai tų subjektų, kurie turi administracinius įgaliojimus rinkti mokesčius bei įmokas į valstybės biudžetą. Vadovaujantis ĮBĮ 34 straipsnio 1 dalimi, įkeitimu ir (arba) hipoteka užtikrinti kreditorių reikalavimai tenkinami pirmiausia iš lėšų, gautų pardavus įkeistą turtą. Teismų praktika patvirtina, kad hipotekos kreditoriaus reikalavimas tiek, kiek jis užtikrintas įkeitimu (hipoteka), nepatenka į kitų kreditorių reikalavimų tenkinimo eilę, nustatytą ĮBĮ 35 straipsnyje, nes įkaito turėtojas, hipotekos kreditorius yra privilegijuotas kreditorius – įkeitimu (hipoteka) užtikrintas reikalavimas iš įkeisto turto tenkinamas be eilės (ĮBĮ 34, 35 straipsniai, CPK 754 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 30 d. nutartis Nr. 3K-3-298/2012). Nagrinėjamu atveju VSDFV, nustatydama priverstinę hipoteką ir įkeitimą, tapo Įmonės privilegijuotu kreditoriumi.
ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktas įtvirtina draudimą įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka. Nutraukiamas netesybų ir palūkanų už visas įmonės prievoles, tarp jų už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą, skaičiavimas. Negali būti nustatoma priverstinė hipoteka. Teismas nustatė, kad priverstinė hipoteka įregistruota 2014 m. kovo 4 d., nutartis iškelti bankroto bylą pareiškėjui įsiteisėjo 2014 m. birželio 9 d. Atsižvelgęs į tai, teismas pripažino, kad VSDFV iki teismo nutarties iškelti pareiškėjui bankroto bylą įregistravo priverstinę hipoteką ir nepažeidė ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte įtvirtinto draudimo. Nors pareiškėjas teigė, kad VSDFV elgėsi nesąžiningai kitų kreditorių atžvilgiu, tačiau teismas konstatavo, kad VSDFV, įregistruodama privertinę hipoteką, nepažeidė CK, CPK, ĮBĮ ir VSDĮ nustatytų reikalavimų. Pareiškėjas taip pat nenurodė, kokias įstatymų nuostatas VSDFV pažeidė. Teismas vertino, kad tai, jog VSDFV žinojo apie galimą bankroto bylos iškėlimą, negali būti laikoma netinkamu jos teisių įgyvendinimu ar kitų kreditorių interesų pažeidimu.
Teismas sutiko su pareiškėjo argumentais, kad VSDFV neteisėtai sumažino nekilnojamojo turto, kuriam nustatyta priverstinė hipoteka, rinkos vertę. Iš NTRCDB išrašo teismas nustatė, kad vidutinė Įmonės turto, kuriam nustatyta priverstinė hipoteka, rinkos vertė 2006 m. kovo 21 d. nustatyta 281 000 Lt, t. y. pastato remonto cecho – 160 000 Lt, administracinio pastato – 121 000 Lt, o VSDFV, atsižvelgusi į VSDFV Utenos skyriaus rašte nurodytas rinkos vertes, kurios nepagrįstos jokiais duomenimis ar skaičiavimais, atitinkamai sumažino vidutinę rinkos kainą iki 180 000 Lt. Tokia suma nurodyta ir VSDFV Sprendime Nr. 25. Teismas pabrėžė, kad nei VSDFV, nei VSDFV Utenos skyrius nepagrindė, kokie teisės aktai jiems suteikia teisę perskaičiuoti nekilnojamojo turto vidutinę rinkos vertę. Be to, nėra duomenų, kad būtų nuginčyti oficialūs Nekilnojamojo turto registre užfiksuoti duomenys, kurie laikytini teisingais. Įvertinęs tai, kad bankrutuojančios įmonės įkeistas nekilnojamasis turtas parduodamas iš varžytinių, o jei įkeistas turtas parduodamas už didesnę kainą negu įkeitimu ir (arba) hipoteka užtikrintų reikalavimų suma, šių lėšų likutis skiriamas kitų kreditorių reikalavimams tenkinti ĮBĮ 35 straipsnyje nustatyta tvarka (ĮBĮ 33, 34 straipsniai), teismas priėjo prie išvados, jog Sprendime Nr. 25 nurodyta nekilnojamojo turto kaina, nors ir nepagrįstai sumažinta, tačiau kreditorių interesams esminę reikšmę turi iš varžytinių parduodamo turto reali kaina bei užtikrintų reikalavimų suma. Šį VSDFV pažeidimą teismas laikė formaliu ir iš esmės nepažeidžiančiu kreditorių teisių ar jų teisėtų interesų. Teismas pažymėjo, kad dėl darbuotojų interesų apsaugos bankroto administratorius gali kreiptis, o šiuo atveju ir kreipėsi, į Garantinį fondą, kuris pervedė 50 292,39 Lt, kad būtų apginti darbuotojų interesai. Garantinis fondas įrašytas į kreditorių sąrašą. VSDFV, kaip kreditoriui, teisės aktai nedraudžia įregistruoti priverstinės hipotekos dėl to, kad yra nustatyti pirmos eilės finansiniai reikalavimai.
Įvertinęs visumą nustatytų aplinkybių, teismas konstatavo, kad VSDFV 2014 m. vasario 28 d. sprendimas Nr. ĮAS-6E-25 „Dėl valstybės įmonės „Visagino statybininkai“ turto priverstinės hipotekos“ iš esmės laikytinas teisėtu ir pagrįstu, todėl, remiantis pareiškėjo skunde nurodytais argumentais, nėra pagrindo jo naikinti.
Spręsdamas dėl skundo reikalavimo panaikinti VSDFV 2014 m. vasario 28 d. sprendimą Nr. ĮAS-6E-26 „Dėl valstybės įmonės „Visagino statybininkai“ turto priverstinio įkeitimo“, teismas nustatė, kad VSDFV Utenos skyrius 2014 m. vasario 27 d. raštu Nr. (8.36) 1-23-5 kreipėsi į VSDFV, prašydamas leisti kreiptis į Centrinės hipotekos įstaigą dėl priverstinio įkeitimo įregistravimo kilnojamiesiems daiktams (nurodytoms transporto priemonėms, b. l. 57). VSDFV direktoriaus pavaduotojas išnagrinėjęs VSDFV Utenos skyriaus dokumentus dėl pareiškėjo skolos, kuri 2014 m. vasario 7 d. buvo 332 406,390 Lt, 2014 m. vasario 28 d. sprendimu Nr. ĮAS-6E-26, nustatė, kad būtina užtikrinti skolos grąžinimą Fondo biudžetui. Siekdamas, kad esamas skolinis įsipareigojimas būtų įvykdytas, vadovaudamasis CK ketvirtos knygos XI skyriuje nustatytomis teisės normomis bei VSDĮ 36 straipsnio 4 dalies 1 punktu, nusprendė nustatyti priverstinį įkeitimą kilnojamiesiems daiktams: 1) transporto priemonei „Skoda Octavia“, kėbulo Nr. (DUOMENYS NESKELBTINI), valst. Nr. (DUOMENYS NESKELBTINI), vertė 10 000,00 Lt; 2) transporto priemonei „Skoda Superb“, kėbulo Nr. (DUOMENYS NESKELBTINI), valst. Nr. (DUOMENYS NESKELBTINI), vertė 10 000,00 Lt; 3) transporto priemonei „Mercedes Benz Vito 112“, kėbulo Nr. (DUOMENYS NESKELBTINI), valst. Nr. (DUOMENYS NESKELBTINI), vertė 10 000,00 Lt; 4) sunkvežimiui „MAZ 5551“, kėbulo Nr. (DUOMENYS NESKELBTINI), valst. Nr. (DUOMENYS NESKELBTINI), vertė 10 000,00 Lt; 5) ratiniam traktoriui „VTZ VMTZ“, tapatumo Nr. (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vertė 13 000,00 Lt; 6) vikšriniam ekskavatoriui „Kobelco“, tapatumo Nr. (DUOMENYS NESKELBTINI), valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vertė 20 000,00 Lt; 7) vikšriniam buldozeriui „Fiat-Hitachi“, tapatumo Nr. (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vertė 50 000,00 Lt; 8) ratiniam ekskavatoriui „Amkodor-Udarnik“, tapatumo Nr. (duomenys neskelbtini), valst. Nr.(duomenys neskelbtini), vertė 15 000,00 Lt; 9) krautuvui „Bobcat“, tapatumo Nr. (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vertė 38 000,00 Lt; 10) ratiniam ekskavatoriui „JUMZ“, tapatumo Nr. (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vertė 10 000 Lt (toliau – ir transporto priemonės); bendra įkeičiamų daiktų vertė – 186 000 Lt; priverstiniu įkeitimu užtikrintas pareiškėjo skolų Fondo biudžetui grąžinimas; reikalavimo suma – 332 406,90 Lt; delspinigiai – VSDĮ 16 straipsnio 1 dalis; priverstinės hipotekos terminas – 2019 m. vasario 27 d.; priverstinės hipotekos nustatymo pagrindas – CK 4.176 ir 4.199 straipsniai, VSDĮ 36 straipsnio 4 dalies 1 punktas (b. l. 54–55).
Įkeitimas – tai esamo ar būsimo skolinio įsipareigojimo įvykdymą užtikrinantis kilnojamojo daikto ar turtinių teisių įkeitimas, kai įkeitimo objektas perduodamas kreditoriui, trečiajam asmeniui ar paliekamas įkaito davėjui (CK 4.198 straipsnio 1 dalis). Pagal įkeitimą kreditorius (įkaito turėtojas) turi teisę, skolininkui neįvykdžius įkeitimu užtikrintos prievolės, patenkinti savo reikalavimą iš įkeisto daikto vertės pirmiau už kitus kreditorius (CK 4.198 straipsnio 2 dalis). CK 4.199 straipsnyje reglamentuojami įkeitimo atsiradimo pagrindai. Įkeitimas atsiranda pagal sutartį arba įstatymą. Jeigu įkeitimas atsiranda pagal įstatymą, tai įstatyme turi būti nurodyta, koks būtent turtas yra įkeičiamas (1 dalis). Priverstiniam įkeitimui (kai įkeitimas atsiranda įstatymo ar teismo sprendimo pagrindu) mutatis mutandis taikomos šios knygos normos, reglamentuojančios priverstinę hipoteką (2 dalis).
Teismas nustatė, kad VSDFV, priimdama Sprendimą Nr. 26 nustatyti priverstinį įkeitimą, vadovavosi CK 4.199 ir 4.176 straipsnio nuostatomis bei VSDĮ 36 straipsnio 4 dalies 1 punkte suteikta teise. Teismas pažymėjo, kad teisės aktų vertinimas, pateiktas dėl nekilnojamųjų daiktų hipotekos, taikomas ir priverstiniam įkeitimui vertinti. VSDFV yra viešojo administravimo įstaiga (VSDĮ 28 straipsnio 1 dalis), todėl VSDFV direktoriaus pavaduotojo priimtas sprendimas, be kita ko, turi atitikti ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi nuo 2011 m. gegužės 1 d.) nustatytus reikalavimus, t. y. individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad VAĮ 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-336/2011, 2010 m. lapkričio 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-15/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010). Be to, atsižvelgdamas į tai, kad įrodinėjimo našta pirmiausia apima pareigą pateikti įrodymus, kad ši pareiga pagal bendrąją taisyklę tenka visiems byloje dalyvaujantiems asmenims, t. y. įrodymus teikia šalys ir kiti proceso dalyviai (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 4 dalis), teismas pažymėjo, kad šiuo atveju būtent VSDFV kilo pareiga pagrįsti sprendimą dėl priverstinio kilnojamojo turto įkeitimo. VSDFV privalėjo surinkti pakankamai faktinių duomenų, kuriuos teismas įvertinęs galėtų padaryti neabejotiną išvadą, kad sprendime nurodyti kilnojamieji daiktai, kurie įkeisti VSDFV Sprendimu Nr. 26, pareiškėjo valdomi patikėjimo teise, įrašyti į jo balansą. Be to, VSDFV turėjo pateikti ir faktinius duomenis, pagrindžiančius sprendime nurodytų transporto priemonių rinkos vertę.
Teismas nustatė, kad VSDFV rėmėsi tik VSDFV Utenos skyriaus raštu, kuriame nurodyta transporto priemonės ir jų rinkos vertė, tačiau nei transporto priemonių registracijos, nei duomenų apie minėtų automobilių vertę nepateikta. VĮ „Regitra“ Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių registro 2014 m. vasario 26 d. išraše nurodytos transporto priemonės, kurioms taikytas priverstinis įkeitimas, t. y.: „Skoda Octavia“, valst. Nr. (DUOMENYS NESKELBTINI), „Skoda Superb“, valst. Nr. (DUOMENYS NESKELBTINI), „Mercedes Benz Vito 112“, valst. Nr. (DUOMENYS NESKELBTINI), ir sunkvežimis „MAZ 5551“, kėbulo Nr. (DUOMENYS NESKELBTINI), valst. Nr. (DUOMENYS NESKELBTINI) (b. l. 40–47). Kitoje išrašo dalyje pateikti duomenys iš Areštų registro, juose neidentifikuotos transporto priemonės, nenurodytas jų modelis, valstybinis numeris bei kiti transporto priemonių duomenys. Šiuo atveju VSDFV apskritai nepateikė jokių duomenų apie transporto priemonių – ratinio traktoriaus „VTZ VMTZ“, tapatumo Nr. (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vikšrinio ekskavatoriaus „Kobelco“, tapatumo Nr. (DUOMENYS NESKELBTINI), valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vikšrinio buldozerio „Fiat-Hitachi“, tapatumo Nr. (duomenys neskelbtini), valst Nr. (duomenys neskelbtini), ratinio ekskavatoriaus „Amkodor-Udarnik“, tapatumo Nr. (duomenys neskelbtini), valst. Nr.(duomenys neskelbtini), krautuvo „Bobcat“, tapatumo Nr. (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir ratinio ekskavatoriaus „JUMZ“, tapatumo Nr. (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini), – priklausymą Įmonei, jų registraciją, kainą ir kt. Teismas pastebėjo, kad VSDFV nei Sprendime Nr. 26, nei atsiliepime nepagrindė, kokiais duomenimis remdamasi nustatė kilnojamųjų daiktų vertę. Atsiliepime dėl įkeistų kilnojamųjų daiktų atsakovas nepateikė argumentų.
Teismas pažymėjo, kad VSDFV, įgyvendindama jai suteiktą kompetenciją, kaip ir bet kuri kita valdžios įstaiga, yra saistoma bendrųjų, inter alia konstitucinių teisės principų (teisinės valstybės, teisės viršenybės, asmenų lygybės prieš įstatymą, proporcingumo ir kt.) bei gero administravimo, atsakingo valdymo principų (teisėtumo, objektyvumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, skaidrumo ir kt.). VSDFV priimtas sprendimas privalėjo būti pagrįstas pakankamais įrodymais. Teismo vertinimu, vien transporto priemonių ir teisės aktų nurodymas Sprendime Nr. 26, nepateikiant jokių kitų faktinių duomenų, negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Nei VSDFV, nei VSDFV Utenos skyrius nenurodė, kokie teisės aktai jiems suteikia teisę nustatyti turto vertę (ar atitinkamai ją sumažinti).
Remdamasis išdėstytais argumentais, teismas VSDFV Sprendimą Nr. 26 panaikino kaip neatitinkantį VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytų individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų.
III.
Pareiškėjas BVĮ „Visagino statybininkai“ (toliau – ir apeliantas) apeliaciniame skunde (b. l. 151–154) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 23 d. sprendimo dalį, kuria teismas netenkino pareiškėjo reikalavimo panaikinti VSDFV 2014 m. vasario 28 d. sprendimą Nr. ĮAS-6E-25, ir klausimą išspręsti iš esmės – panaikinti šį sprendimą,
Apeliaciniame skunde pareiškėjas pakartoja argumentus, kuriuos buvo išdėstęs skunde pirmosios instancijos teismui, kad VSDFV, žinodama Įmonės restruktūrizavimo bylos eigą ir apie šios bylos nutraukimą ir kad Įmonei bus iškelta bankroto byla, nesąžiningai pasinaudoja šia situacija nustatė priverstinę hipoteką. VSDFV, nesąžiningai veikdama ir nustatydama priverstinę hipoteką, pažeidė pirmos eilės kreditorių (darbuotojų), kurių reikalavimų suma bankroto byloje sudarė 93 529,76 Lt sumą, teises, taip pat antros eilės kreditorių VMI ir VĮ „Turto bankas“, kurių reikalavimų suma bankroto byloje sudaro 1 939 056,76 Lt sumą, teises ir interesus. Nors Garantinis fondas iš dalies padengė pirmos eilės kreditorių reikalavimus, tačiau jie padengti ne visa apimtimi. Be to, ta suma, kuria Garantinis fondas išmokėjo darbuotojams kompensacijas, Įmonių bankroto valdymo departamentas įtrauktas į kreditorių sąrašą. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad nuo 2013 m. spalio 1 d. Civilinis kodeksas papildytas 6.9301 straipsniu, kuriame reglamentuotas atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumas. Šioje CK normoje nustatyta, kad skolininkas – fizinis ar juridinis asmuo, kuris neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti, privalo atsiskaitymus atlikti šia eile: 1) pirmąja eile atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus dėl žalos, padarytos dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo, atlyginimo ir išlaikymo išieškojimo; 2) antrąja eile atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus dėl išmokų, atsirandančių iš darbo ir autorinių sutarčių; 3) trečiąja eile atsiskaityti pagal mokėjimo dokumentus, nustatančius įmokas į biudžetą (valstybės, savivaldybės, Valstybinio socialinio draudimo fondo ir Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetus) ir valstybės pinigų fondus; ir t. t. CK 6.923 straipsnio pakeitimo ir kodekso papildymo 6.9301 straipsniu įstatymo projekto aiškinamajame rašte nurodyta, kad projekto tikslas – nustatyti vienodą, socialiai teisingą fizinių ir juridinių asmenų, kai jie neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams tenkinti, atsiskaitymo eiliškumą grynaisiais ir negrynaisiais pinigais, siekiant išvengti galimo ūkio subjektų piktnaudžiavimo, kai turintis finansinių sunkumų asmuo atsiskaito, visų pirma, su pasirinktais kreditoriais ir, neatsiskaitęs su darbuotojais ir valstybės, savivaldybių ar Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetais ar kitais socialiai jautriais kreditoriais, inicijuoja bankrotą. Atsakovas VSDFV tapo privilegijuotas kitų Įmonės kreditorių atžvilgiu itin specifinėmis aplinkybėmis, t. y. tuo kelių dienų laikotarpiu, kai nutartis dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo jau buvo įsiteisėjusi, tačiau teisme dar nebuvo priimtas pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo. Apelianto nuomone, atsižvelgiant į CK 6.923 straipsnio pakeitimo ir kodekso papildymo 6.9301 straipsniu įstatymo projekto aiškinamąjį raštą ir tai, kad papildant CK 6.9301 straipsniu, visų pirma, siekiama darbuotojų teisių apsaugos ir tik tada valstybinių institucijų teisių bei interesų apsaugos, darytina išvada, jog VSDFV savo teises, numatytas VSDĮ, turi įgyvendinti atsižvelgdama į nurodytas CK 6.9301 straipsnio nuostatas, iš kurių matyti, kad esant ankstesnės eilės kreditorių, VSDFV neturėtų nustatyti priverstinės hipotekos ir įkeitimo skolininko turtui.
Atsakovas VSDFV su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti.
Atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 171–173) atsakovas nurodo, kad teismas pagrįstai ir teisingai nustatė, jog VSDFV, įregistruodama priverstinę hipoteką, nepažeidė CK, CPK, ĮBĮ bei VSDĮ nustatytų reikalavimų. Galiojantys įstatymai nedraudžia VSDFV taikyti priverstinę hipoteką ir priverstinį įkeitimą, jeigu šių išieškojimo užtikrinimo priemonių taikymo įmonei metu įmonė turi skolų darbuotojams. Nepagrįsti apelianto teiginiai esą VSDFV, nustatydama priverstinę hipoteką, pažeidė CK 6.9301 straipsnio, reglamentuojančio atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą, nuostatas. CK 6.9301 straipsnyje nustatytas atsiskaitymų eiliškumas pats savaime nedraudžia VSDFV nustatyti priverstinę hipoteką ir priverstinį įkeitimą vadovaujantis VSDĮ 36 straipsnio 4 dalies 1 punkto ir CK 4.175 straipsnio 3 dalies 1 punkto nuostatomis. CK 6.9301 straipsnis nustato, kokiu eiliškumu su kreditoriais privalo atsiskaityti skolininkas, kai sprendimą dėl atsiskaitymų eiliškumo priima pats skolininkas. VSDFV nustatant priverstinę hipoteką, dėl atsiskaitymų eiliškumo nebuvo priimamas skolininko sprendimas, vadinasi, CK 6.9301 straipsnis nebuvo taikytinas. Šiuo atveju kreditorių reikalavimų tenkinimo eiliškumas reglamentuotas specialiomis normomis, numatytomis ĮBĮ 35 straipsnyje.
Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV Utenos skyrius su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 174–176) remiasi iš esmės tais pačiais argumentais, kurie nurodyti atsakovo atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą.
Atsakovas VSDFV (toliau – ir apeliantas) apeliaciniame skunde (b. l. 159–161) prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 23 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą atmesti visiškai.
Atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad VSDFV privalėjo surinkti pakankamai faktinių duomenų, kuriuos įvertinęs teismas galėtų padaryti neabejotiną išvadą, kad Sprendime Nr. 26 nurodyti kilnojamieji daiktai, kurie buvo įkeisti, pareiškėjo valdomi patikėjimo teise, įrašyti į jo balansą. Apeliantas (atsakovas) pažymi, kad teisės aktai, reglamentuojantys priverstinio įkeitimo taikymą, nenumato VSDFV pareigos surinkti duomenis dėl kilnojamųjų daiktų, kuriems taikomas priverstinis įkeitimas, įrašymo į įmonės balansą. Iš Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių registro ir Lietuvos Respublikos traktorių, savaeigių ir žemės ūkio mašinų ir jų priekabų registro duomenų matyti, kad visų Sprendime Nr.26 nurodytų transporto priemonių ir traktorių savininkas Sprendimo Nr. 26 priėmimo metu buvo pareiškėjas. Būtent šių viešųjų registrų duomenimis vadovavosi VSDFV Utenos skyrius, 2014 m. vasario 27 d. raštu Nr. (8.36) I-23-5 kreipdamasis į VSDFV bei prašydamas leisti kreiptis į Centrinės hipotekos įstaigą dėl priverstinio įkeitimo įregistravimo Įmonės kilnojamiesiems daiktams. Šiame rašte ir Sprendime Nr.26 nurodyti transporto priemonių ir traktorių rekvizitai (markės, modeliai, valstybiniai numeriai, kėbulo numeriai, tapatumo numeriai) atitinka minėtų viešųjų registrų duomenis. Tuo atveju, jeigu būtų laikomasi reikalavimo, kad kilnojamieji daiktai, kuriems VSDFV savo sprendimu nustato priverstinį įkeitimą, turi būti įtraukti į įmonės balansą, galėtų susidaryti situacija, kai įmonė, dėl savo aplaidumo arba tyčia neįtraukusi tam tikrų kilnojamųjų daiktų į savo balansą, vien dėl šio apskaitos pažeidimo išvengtų valstybinio socialinio draudimo įmokų ar kitų skolų Fondo biudžetui priverstinio išieškojimo užtikrinimo priemonės – priverstinio įkeitimo. Šiuo atveju iš neteisės (iš apskaitos pažeidimo) kiltų teisė (teisė gintis nuo skolų Fondo biudžetui priverstinio išieškojimo užtikrinimo).
Apeliantas (atsakovas) nesutinka, kad VSDFV turėjo pateikti ir faktinius duomenis, pagrindžiančius Sprendime Nr. 26 nurodytų transporto priemonių rinkos kainą, nurodydamas, kad teisės aktai nenustato pareigos Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigoms sprendime dėl priverstinio įkeitimo nurodyti, kuo remiantis nustatyta įkeičiamų kilnojamųjų daiktų rinkos kaina. Vadovaujantis galiojančiais teisės aktais, Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių registre ir Lietuvos Respublikos traktorių, savaeigių ir žemės ūkio mašinų ir jų priekabų registre rinkos vertės nenurodomos, todėl VSDFV teritoriniai skyriai priverstinio įkeitimo procedūros vykdymo metu šių kilnojamųjų daiktų rinkos vertę nustato atsižvelgdami į rinkos vertes, nurodytas šaltiniuose, kuriuose paprastai skelbiamos transporto priemonių ir traktorių kainos, t. y. internete, kataloguose, pardavimo skelbimų tinklapiuose. Nagrinėjamu atveju buvo vadovaujamasi tinklalapių autogidas.lt, autoplius.lt, skelbiu.lt nurodytomis transporto priemonių rinkos kainomis. Apelianto teigimu, Sprendime Nr.26 nurodytos transporto priemonių bei traktorių rinkos vertės nepažeidžia kitų kreditorių teisių ir interesų. Apelianto nuomone, teismas peržengė bylos nagrinėjimo ribas, kadangi pareiškėjas savo skunde ginčijo tik nekilnojamojo turto nustatytų vidutinių rinkos kainų pagrįstumą.
Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV Utenos skyrius atsiliepimu (b. l. 177–180) palaiko atsakovo VSDFV apeliacinio skundo argumentus ir prašo tenkinti atsakovo apeliacinį skundą.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Nagrinėjamą administracinį ginčą pareiškėjas iškėlė dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2014 m. vasario 28 d. sprendimo Nr. ĮAS-6E-25, kuriuo Fondo valdyba nustatė priverstinę hipoteka ir 2014 m. vasario 28 d. sprendimo Nr. ĮAS-6E-26, kuriuo nustatė priverstinį kilnojamojo turto įkeitimą, pagrįstumo ir teisėtumo.
Šiuos administracinius aktus Fondo valdyba priėmė VĮ „Visagino statybininkai“ (skolininko) atžvilgiu, vadovaudamasis Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 36 straipsnio 4 dalies 1 punktu, CK 4.176, 4.199 straipsniais, šios Įmonės 332 406, 90 Lt skolos Fondo biudžetui gražinimui užtikrinti. Sprendimu Nr. 25 priverstinė hipoteka buvo nustatyta nekilnojamajam turtui (dviems pastatams), kurio bendra vertė 180 000 Lt, o Sprendimu Nr.26 kilnojamajam turtui (4 transporto priemonėms, 2 traktoriams, 3 ekskavatoriams, krautuvui), kurių bendra vertė 186 000,00 Lt.
Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą patenkino iš dalies ir panaikino Sprendimą Nr. 26.
Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria teismas netenkino reikalavimo panaikinti Sprendimą Nr. 25 ir jo skundą patenkinti visiškai. Pareiškėjas savo apeliaciniame skunde naujų argumentų, kurie būtų reikšmingi pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo vertinimui, nepateikė ir pakartojo savo argumentus, išdėstytus pirmosios instancijos teismui, išskyrus tai, kad atkreipė dėmesį į CK papildymą 6.9301 straipsniu.
Atsakovas apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria teismas panaikino Sprendimą Nr.26 ir pareiškėjo skundą atmesti visiškai. Šio apelianto nuomone, teismas, panaikindamas minėtą administracinį aktą priverstinio įkeičiamo turto duomenims iškėlė tokius reikalavimus, kokių nenumato įstatymai, peržengė ginčo ribas, nes pareiškėjas ginčijo tik Sprendime Nr. 25 nurodytas nekilnojamojo turto vidutines kainas.
Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudencijoje nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimui motyvuoti gali būti pakankama pažymėti, jog teismas sutinka su žemesnės instancijos teismo motyvais juos įrašant į sprendimą arba nurodant, jog su tokiais motyvais sutinkama (žr. 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v. Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 20772/92 Helle v. Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz v. Spain). Atsižvelgdama į šią EŽTT jurisprudenciją, teisėjų kolegija, iš esmės sutikdama su pirmosios instancijos teismo motyvais, kuriais vadovaudamasis teismas netenkino pareiškėjo reikalavimo panaikinti 2014 m. vasario 28 d. sprendimą Nr.25, šiuo klausimu iš naujo nepasisako. Teisėjų kolegija šiame kontekste pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, jas ištyrė objektyviai, visapusiškai (ABTĮ 81 straipsnis). Tinkamai taikydamas materialinės teisės normas (Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 20 straipsnio 1,2 dalys, Valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymo 2 straipsnio 1 dalis, 3 straipsnio 1,2,4 dalys, CK 2.50, 4.170, 4.175, 4.176, 4.178 straipsniai, Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 17 straipsnio 2 dalies 2 punktas ir 36 straipsnis), taip pat atsižvelgdamas į Įmonių bankroto įstatymo nuostatas, teismas priėjo prie įstatymų normomis pagrįstų išvadų, kad atsakovas (kreditorius) Sprendimu Nr.25 nustatydamas priverstinę hipoteką pareiškėjo (skolininko Fondo biudžetui) nekilnojamajam turtui, kurį pareiškėjas valdė patikėjimo teise, įstatymų nepažeidė.
Apelianto nurodytas CK 6.9301 straipsnis numato atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą, ginčo atveju nėra aktualus. Pažymėtina, kad ši įstatymo norma nesaistė atsakovo teisės, numatytos Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 36 straipsnio 4 dalies 1 punkte, priimti sprendimą dėl draudėjo turto priverstinės hipotekos (įkeitimo) nustatymo atsižvelgiant į CK normas, reglamentuojančias hipotekos nustatymą valstybės reikalavimams, kylantiems iš mokestinių teisinių santykių, užtikrinti (CK 4.176 straipsnis).
Pirmosios instancijos teismas, pagrįstai nustatęs, kad atsakovas turėjo teisę ir pagrindą 2014 m. vasario 28 d. sprendimu Nr. ĮAS-6E-26 nustatyti priverstinį kilnojamojo turto įkeitimą, šį administracinį aktą panaikino motyvuodamas tuo, kad jis neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytų individualiam aktui keliamų reikalavimų.
Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Sprendimo Nr. 26 turinio trūkumais Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies prasme teismas nurodė tai, kad sprendimas nepagrįstas duomenimis apie kilnojamųjų daiktų įrašymą į Įmonės balansą, jų vertės nustatymą, turtas šiame administraciniame akte nėra tinkamai identifikuotas.
CK 4.199 straipsnio 1 dalis nustato, kad priverstiniam įkeitimui (kai įkeitimas atsiranda įstatymo ar teismo sprendimo pagrindu) mutatis mutandis taikomos šios knygos normos, reglamentuojančios priverstinę hipoteką. CK 4.176 straipsnyje nustatyta, kad valstybės reikalavimams, kylantiems iš mokestinių bei valstybinio socialinio draudimo teisinių santykių, užtikrinti hipoteka nustatoma valstybinės mokesčių inspekcijos, muitinės ar valstybinio socialinio draudimo institucijos prašymu, kuriame nurodomas daiktas, kuriam nustatoma hipoteka, skolininku esantis daikto savininkas, hipotekos nustatymo pagrindas, hipotekos terminas ir reikalavimo suma. Kartu su prašymu pateikiami jame nurodytus duomenis patvirtinantys dokumentai.
Teisėjų kolegija, įvertinusi Sprendimo Nr. 26 turinį, pažymi, kad šiame individualiame administraciniame akte yra duomenys, kurių reikalauja CK 4.199, 4.176 straipsnių normos. Be to, sprendime nurodyti priverstinai įkeistą kilnojamąjį turtą (4 transporto priemones, 2 traktorius, 3 ekskavatorių, krautuvą) identifikuojantys duomenys (automobilių nurodytos markės, modeliai, VIN kodai, valstybiniai numeriai, statybų technikos nurodyti konkretūs pavadinimai, markės, modeliai, tapatumo numeriai, valstybiniai numeriai) ir juos pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas Sprendimo Nr.26 turinį, išvardijo. Priverstinai įkeistų daiktų vertė (kiekvieno iš jų atskirai ir viso priverstinai įkeisto turto) taip pat nurodyta. Transporto priemonių duomenys kaupiami šios paskirties valstybės registruose. Byloje nėra ginčo dėl to, kad atsakovas Sprendimu Nr. 26 taikė priverstinį įkeitimą būtent pareiškėjo kilnojamajam turtui. Tai, kad Sprendime Nr.26 nėra duomenų kokiais šaltiniais rėmėsi atsakovas, nurodydamas priverstinai įkeičiamo kilnojamojo turto kainas, nėra pagrindas Sprendimą Nr.26 pripažinti neatitinkančiu Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Nėra pagrindo netikėti atsakovu, kad buvo vadovaujamasi transporto priemonių rinkos kainomis, nustatytomis iš viešųjų šaltinių autogidas.lt, autoplius.lt, skelbiu.lt ir kt. Atsakovas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas, prašydamas panaikinti Sprendimą Nr.26, nekėlė ginčo kilnojamojo turto vertės dydžio ar jos nustatymo šaltinių aspektu.
Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, panaikindamas Sprendimą Nr. 26, netinkamai taikė Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas ir nepagrįstai panaikino šį administracinį aktą (ABTĮ 143 straipsnis). Todėl atsakovo apeliacinis skundas tenkintinas pakeičiant pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pareiškėjo skundą atmetant visiškai.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 ir 2 punktais, teisėjų kolegija
n u t a r i a :
Pareiškėjo bankrutuojančios valstybės įmonės „Visagino statybininkai“ (bankroto administratorius uždaroji akcinė bendrovė „Ius Positivum“) apeliacinį skundą atmesti.
Atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą patenkinti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 23 d. sprendimą pakeisti. Pareiškėjo bankrutuojančios valstybės įmonės „Visagino statybininkai“ (bankroto administratorius uždaroji akcinė bendrovė „Ius Positivum“) skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Laimė Baltrūnaitė
Stasys Gagys
Vaida Urmonaitė-Maculevičienė