Civilinė byla Nr. 2-898-180-2015

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01191-2014-4

Procesinio sprendimo kategorija 110.1

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. birželio 23 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Nijolė Piškinaitė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo E. Š. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 6 d. nutarties, kuria civilinėje byloje Nr. 2-6-881/2015 pagal ieškovo E. Š. ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Mažoji architektūra“ ir S. R. dėl avansinio mokėjimo ir delspinigių priteisimo iš dalies pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, ir

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas E. Š. ieškiniu atsakovams UAB ,,Mažoji architektūra“ ir S. R. prašo priteisti 363 880 Lt (268 000 Lt avansinių mokėjimų ir 95 880 Lt delspinigių), taip pat 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Ieškinio reikalavimui užtikrinti ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti reikalavimo dydžio atsakovų turtą.

Vilniaus apygardos teismas 2014 m. birželio 3 d. nutartimi ieškovo prašymą tenkino – areštavo atsakovų nekilnojamąjį ir/ar kilnojamąjį turtą, neviršijant 363 880 Lt, o turto nesant ar esant nepakankamai – atsakovų lėšas.

Vilniaus apygardos teismas 2014 m. rugpjūčio 1 d. nutartimi netenkino atsakovų prašymo pakeisti laikinąsias apsaugos priemones ir areštuoti konkretų atsakovų turtą – sklypą ir namą.

Atsakovas S. R. pateikė prašymą panaikinti jo atžvilgiu byloje pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, paaiškinęs, kad jam pareikštas ieškinio reikalavimas nėra tikėtinai pagrįstas. Be to, pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, buvo areštuotos ne tik jo, bet ir jo sutuoktinės lėšos. Ieškovas teigė, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos vadovaujantis ekonomiškumo, teisingumo ir proporcingumo principais, atsižvelgiant ne tik į kreditoriaus, bet ir pagrįstus skolininko interesus, jo turtinę padėtį, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pasekmes skolininkui bei kitiems su skolininko veikla susijusiems asmenims.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2015 m. vasario 6 d. nutartimi atsakovo S. R. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo tenkino iš dalies – pakeitė Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 3 d. nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, leidęs atsakovui S. R. iš areštuotų lėšų naudotis darbo užmokesčiu ar kitomis darbo užmokesčiui prilyginamomis pajamomis. Kitą teismo nutarties dalį paliko nepakeistą.

Teismas sprendė, kad visiško laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo pagrindo atsakovas neįrodė. Byloje neįrodyta, kad išnyko būsimo teismo sprendimo neįvykdymo grėsmė ar aplinkybės, susijusios su atsakovo laidavimu, nuo 2014 m. birželio 3 d. nutarties priėmimo pasikeitė. Atsakovo argumentai dėl preliminaraus ieškinio nepagrįstumo nėra naujos aplinkybės, paneigiančios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą. Be to, teismas pažymėjo, kad sprendžiant visus su laikinųjų apsaugos priemonių taikymu susijusius klausimus, ginčas iš esmės nenagrinėjamas.

Teismas pažymėjo, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, ekonomiškumo, proporcingumo principais. Teisingumo principas įpareigoja teismą išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą. Proporcingumo principas reiškia, kad teismas turėtų įvertinti tiek ieškovo, tiek atsakovo teisėtus interesus ir nė vienam iš jų nesuteikti nepagrįsto prioriteto. Teismų praktikoje visuotinai pripažįstama, kad nurodytų principų laikymąsi, be kita ko, užtikrina leidimas fiziniam asmeniui iš areštuotų lėšų naudotis darbo užmokesčiu ar darbo užmokesčiui prilyginamomis pajamomis.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Atskiruoju skundu ieškovas E. Š. prašo Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 6 d. nutartį panaikinti.

Esminiai atskirojo skundo argumentai:

1. Atsakovo prašymas panaikinti laikinąsias apsaugos priemones nebuvo grindžiamas naujomis aplinkybėmis, sudarančiomis pagrindą pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 3 d. nutartį.

2. Atsakovas apskritai nenurodė, kaip pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės varžo jo interesus, o teismas skundžiamoje nutartyje deklaratyviai vadovavosi teismų praktika, leidžiančia asmeniui, kurio atžvilgiu pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, naudotis darbo užmokesčiu.

3. Atsakovas neprašė pakeisti vieną laikinąją apsaugos priemonę kita, o prašė jas panaikinti. Pakeitęs laikinąsias apsaugos priemones, teismas nepagrindė viešojo intereso, dėl kurio galima tą daryti (CPK 148 str. 5 d.). Teismas, pakeitęs laikinąsias apsaugos priemones, neegzistuojant viešajam interesui, peržengė įgaliojimų ribas.

4. Spręsdamas vienos laikinosios apsaugos priemonės pakeitimo kita klausimą, teismas turi įvertinti, ar pakeitus laikinąsias apsaugos priemones, nepasunkės būsimo teismo sprendimo įvykdymas. Skundžiamoje nutartyje teismas šio klausimo neanalizavo. Kadangi darbo užmokestis paprastai yra pagrindinės fizinio asmens pajamos, leidus atsakovui jomis naudotis, atsakovo lėšų gali nebeužtekti teismo sprendimo įvykdymui ir būtų paneigta proceso šalių interesų pusiausvyra.

Atsakovai S. R. ir UAB „Mažoji architektūra“ atsiliepime prašo atskirojo skundo netenkinti, o teisėtą bei pagrįstą teismo nutartį palikti nepakeistą. Vadovaujantis teisingumo, ekonomiškumo ir proporcingumo principais skundžiama nutartimi atsakovui pagrįstai leista naudotis darbo užmokesčiu.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.

Teismas dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia ieškinio reikalavimus ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 str. 1 d.). Laikinųjų apsaugos priemonių tikslas užtikrinti teismo sprendimo, tikėtina ieškovui palankaus, realų ir tinkamą įvykdymą. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas gali būti tik pagrįstos prielaidos. Taigi jų (laikinųjų apsaugos priemonių) taikymo pagrindą, o kartu ir jų taikymo poreikį nulemia grėsmė, kad dėl kokių nors atsakovo veiksmų arba neveikimo, taip pat dėl objektyvių faktinių aplinkybių numatomo palankaus ieškovui teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.

Spręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas turi vadovautis ir ekonomiškumo principu (CPK 145 str. 2 d.), ir siekti šalių interesų pusiausvyros, nevaržyti asmens, kurio atžvilgiu taikomi turtiniai apribojimai, daugiau nei būtina teisėtam ieškovo tikslui (užtikrinti ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimą) pasiekti, nesuabsoliutinant tik vienos šalies – ieškovo, interesų, įvertinant teisėtus atsakovo interesus. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas asmeniui, kurio atžvilgiu jos taikomos, visuomet sukelia tam tikrus nepatogumus, apribojimus bei iš to kylančias neigiamas pasekmes. Atsakovo viso turto, įskaitant lėšas, areštas ne tik kad gali sutrikdyti atsakovo įprastą gyvenimą, bet atimti galimybę patenkinti būtiniausius buitinius poreikius, todėl teismų praktikoje įprasta, kai areštuojamos atsakovo lėšos, numatyti galimybę jomis (darbo užmokesčiu ar atitinkama suma) naudotis, kad atsakovas turėtų galimybę patenkinti bent būtiniausius asmeninius, šeimos poreikius.

Skundžiama nutartimi atsakovui leista naudotis darbo užmokesčiu ir jam prilyginamomis sumomis, jų nekonkretizuojant. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad toks pirmosios instancijos teismo sprendimas, neįvertinus atsakovo gaunamų pajamų ir būtinų poreikių santykio, gali pažeisti ieškovo, siekiančio užtikrinti jam palankaus teismo sprendimo įvykdymą, teisėtus interesus. Iš apeliacinės instancijos teismui (teismo prašymu) atsakovo pateiktų duomenų apie gaunamas pajamas, įprastas šeimos išlaidas (poreikius), matyti, kad atsakovo ir jo sutuoktinės mėnesio pajamos (šeimoje nėra išlaikomų nepilnamečių vaikų) yra apie 208,30 Eur, o UAB „Mažoji architektūra“ S. R. ir jo sutuoktinės V. R. 2015 metų kovo – gegužės mėnesių apskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokestis buvo tik simboliškas. Iš nurodytų vieno mėnesio 208,30 Eur šeimos pajamų 204,98 Eur yra V. R. mokama Valstybinio socialinio draudimo fondo išmoka, netekusi 60 proc. darbingumo. Be to, atsakovo šeimos, turinčios įsipareigojimų pagal dvi kredito sutartis, mėnesio minimali išlaidų suma – 1 605,98 Eur. Nors laikinosios apsaugos priemonės pritaikytos dar 2014 m. birželio 3 d., šeimos įsiskolinimas pagal kredito sutartis (per mėnesį pagal abi kredito sutartis mokėtina 166,28 ir 450,70 Eur) yra 459,61 Eur ir 1 698,49 Eur. Sprendžiant iš neproporcingo pajamų ir išlaidų santykių, apeliacinės instancijos teismas turi pagrindą daryti prielaidą, kad atsakovas neatskleidė visų gaunamų pajamų, pateikęs neišsamius pajamas pagrindžiančius duomenis, tačiau teismas neturi galimybės gauti kitokių duomenų, todėl turi spręsti pagal pateiktus. Iš pateiktų duomenų bendros šeimos pajamas – 208,30 Eur, atsakovo S. R. UAB „Mažoji architektūra“ darbo užmokestis vos keli eurai. Be abejo, tokių pajamų nepakanka patekinti net svarbiausius egzistencinius šeimos narių poreikius, todėl tikslinga leisti atsakovui kiekvieną mėnesį naudoti didesnę sumą iš areštuotų lėšų, ją susiejant su Lietuvos valstybėje nustatytu vidutiniu darbo užmokesčiu. Viešieji duomenys vidutinį darbo užmokestį šalies ūkyje (be individualių įmonių) 2015 m. I ketvirtį nurodo 699,8 Eur. Toks laikinųjų apsaugos priemonių mastas nepažeidžia šalių interesų pusiausvyros, nesuabsoliutina tik vienos šalies (ieškovo) interesų.

Dėl atsakovo naudotinos sumos pasisakyta. Kiti atskirojo skundo argumentai nėra reikšmingi.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, remdamasi Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 4 punktu,

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 6 d. nutartį pakeisti.

Leisti atsakovui S. R. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš areštuotų lėšų naudotis darbo užmokesčiu ar kitomis darbo užmokesčiui prilyginamomis pajamomis, neviršijant 699,8 Eurų (šešių šimtų devyniasdešimt devynių eurų aštuoniasdešimt euro centų) per mėnesį.

Teisėja                                                                       Nijolė Piškinaitė