Administracinė byla Nr. I-2739-244/2017
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00705-2017-5
Procesinio sprendimo kategorijos: 7.6.2; 55.1
(S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. birželio 21 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mefodijos Povilaitienės, Henriko Sadausko ir Liudmilos Zaborovskos (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), dalyvaujant pareiškėjai J. B.,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos J. B. skundą atsakovei Valstybinio socialinio fondo valdybai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo Fondo valdybos Vilniaus skyriui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teismas, išnagrinėjęs bylą,
n u s t a t ė:
Pareiškėja J. B. su skundu kreipėsi į teismą, prašydama: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir Fondo valdyba) 2017-02-01 sprendimą Nr. (11.1)1-625 bei įpareigoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybą sumokėti pareiškėjai 731,52 Eur nepriemoką, susidariusią taikant antikonstitucinį teisės aktą: 2) kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti ar Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo Nr. IX-110 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2501 1 ir 2 straipsnių pakeitimo įstatyme Nr. XDI-138, įsigaliojusiame 2016-12-20, numatytas pašalpų skaičiavimo ir grąžinimo mechanizmas, tiek kiek jame nustatyta, kad kompensuojama tik tiems asmenims, dėl kurių pašalpos mokėjimo sprendimas buvo priimtas po 2016-03-15 atitinka Konstitucijoje įtvirtinta visų asmenų lygybės bei teisinės valstybės principus (b. 1. 1–4).
Pareiškėja paaiškina, kad ji 2017-01-03 kreipėsi į Valstybinio socialinio draudimo Fondo valdybos Vilniaus skyrių (toliau – Vilniaus skyrius) su prašymu perskaičiuoti 2015-01-15 sprendime Nr. 6-24-793 (už laikotarpį nuo 2015-01-02 iki 2015-05-07) (toliau – Sprendimas Nr. 1) ir Vilniaus skyriaus 2015-03-24 sprendimu Nr. 6-24-4410 (už laikotarpį nuo 2015-05-08 iki 2015-05-21) (toliau – Sprendimas Nr. 2) jai priskaičiuotą motinystės pašalpą. 2017-01-13 prašymas buvo persiųstas atsakovei, kuri 2017-02-01 skundžiamu raštu „Dėl motinystės ir motinystės (tėvystės) pašalpų perskaičiavimo“ Nr. (11.1) 1-625 prašymą išnagrinėjo ir jo netenkino. Atsakovė nurodė, kad pareiškėjos atžvilgiu priimti sprendimai dėl motinystės pašalpų skyrimo įstatymo nustatyta tvarka nebuvo apskųsti, todėl įsigaliojo ir buvo visiškai įvykdyti, o įvykdytų sprendimų atžvilgiu Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimas Nr. KT8-N5/2016, kuriuo pripažinta, kad kompensuojamojo uždarbio taikymas nėra suderinamas su Lietuvos Respublikos Konstitucija (toliau – ir Konstitucija), 39 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta konstitucinė mokamų atostogų iki gimdymo ir po jo garantija dirbančioms motinoms, negali būti taikomas. Atsakovė taip pat nurodė, kad pareiškėjos atžvilgiu nuostata, įsigaliojusi 2016-12-20 Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo Nr. IX-110 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2501 1 ir 2 straipsnių pakeitimo įstatymo Nr. XIII-138 8 straipsnyje netaikoma, nes teisė į motinystės pašalpą įgyta 2015- 01-02.
Pareiškėja nesutinka, kad įvykdytų sprendimų atžvilgiu Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimas negali būti taikomas, kadangi toks motyvas prieštarauja teisinės valstybės bei Konstitucijos viršenybės principams, o taip pat iš esmės neleidžia apginti asmenų teisių, kurios buvo pažeistos antikonstituciniais teisės aktais. Pareiškėja kaip analogiją pateikia situaciją, kai teismui pripažinus, kad valstybės tarnautojams nuo 2009 metų tarnybiniai atlyginimai buvo mažinami antikonstituciniais sprendimais, valstybė buvo priversta nustatyti šių finansinių praradimų kompensavimo mechanizmą už visą laikotarpį, neatsižvelgiant į atskiras valstybės tarnautojų grupes, taip pat į tai, ar konkretūs valstybės tarnautojai buvo pateikę skundus dėl sumažintų tarnybinių atlyginimų.
Pareiškėja taip pat nurodo, kad įstatymų leidėjas, įtvirtindamas Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo Nr. IX-110 pakeitimo įstatymo Nr. XII- 2501 1 ir 2 straipsnių pakeitimo įstatyme Nr. XHI-138, įsigaliojusiame 2016-12-20, pašalpų skaičiavimo ir grąžinimo mechanizmą galimai pažeidė aukščiau nurodytas 2016 m. kovo 15 d. Konstitucinio Teismo nutarimo nuostatas bei Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintą visų asmenų lygybės principą, nepagristai pašalpų kompensavimo mechanizmą taikydamas asmenims, kurių sprendimas dėl pašalpos skyrimo priimtas nuo 2016-03-15. Jokių ribojimų laike Konstitucinis Teismas nenurodė, todėl Įstatymo nuostata, numatanti kompensavimo mechanizmą tik tiems asmenims, dėl kurių sprendimas buvo priimtas tik po 2016-03-15, laikytina pažeidžiančia Konstitucijoje įtvirtintą visų asmenų lygybės principą ir ja negali būti vadovaujamasi siekiant kompensuoti asmenų praradimus, patirtus dėl antikonstitucinio įstatymo taikymo.
Atsakovė VSDFV pateikė atsiliepimą, kuriame nurodė, kad su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti (b. 1. 14–17).
Atsakovė nurodo, kad pareiškėja buvo informuota, kad tuo atveju, jeigu ji nuspręstų apskųsti VSDFV Vilniaus skyriaus priimtus sprendimus VSDFV ikiteisminio ginčų nagrinėjimo tvarka, ji turėtų iki 2017-02-20 pateikti VSDFV prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti ir termino praleidimo priežastis (kadangi terminas apskųsti minėtus sprendimus baigėsi dar 2015 metais), ir kad nepateikus šios informacijos arba pripažinus pateiktas priežastis nesudarančiomis pagrindo terminui atnaujinti, jos skundas dalyje dėl skundžiamų VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimų teisėtumo nebus nagrinėjamas. Pažymi, kad pareiškėja nepateikė VSDFV prašymo atnaujinti praleistą terminą ir jo praleidimo priežasčių. Skunde teismui pareiškėja taip pat neginčija ir neprašo panaikinti VSDFV sprendimo toje dalyje, kuria pripažinta, kad pareiškėjos skundas pateiktas praleidus skundo padavimo terminą, tik užsimena, kad terminas praleistas nebuvo, nes, pasak pareiškėjos, ji tik 2017-01-02 sužinojo ir galėjo sužinoti, kad jos teisė buvo pažeistos.
Atsakovė nurodo, kad VSDFV 2017-02-01 sprendimo Nr. (11.1) I-625 panaikinimas nepakeistų pareiškėjos teisinės padėties, nes savaime nereikštų pareigos tenkinti pareiškėjos skundą dėl motinystės pašalpos perskaičiavimo. Socialinio draudimo išmokas skiria ne VSDFV, bet VSDFV teritoriniai skyriai. Atkreipia dėmesį, kad VSDFV Vilniaus skyriaus priimtų sprendimų pareiškėja tiesiogiai neprašo panaikinti ar pakeisti, tačiau prašo įpareigoti VSDFV sumokėti pareiškėjai motinystės pašalpos nepriemoką, kurią pareiškėja apskaičiavo atsižvelgiant į VSDFV Vilniaus skyriaus priimtais sprendimais (2015-01-02 sprendimu Nr. 6-24-793 ir 2015-03-24 sprendimu Nr. 6-24-4410) paskirtos motinystės pašalpos sumas. Taip pat pažymi, kad VSDFV Vilniaus skyriaus priimtų sprendimų teisėtumas šioje byloje iš viso negali būti nagrinėjamas, net teismas galėtų nagrinėti jų teisėtumą tik tuo atveju, jeigu šių sprendimų teisėtumas prieš tai būtų išnagrinėtas VSDFV ikiteismine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, o šia tvarka, kaip minėta, tinkamai nebuvo pasinaudota (nes VSDFV pareiškėjos skundo nenagrinėjo).
Atsakovės nuomone, nagrinėjamoje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą nėra pagrindo. Įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į tai, kad priimant sprendimus po 2016-03-15 buvo taikoma nuostata, pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai (nors Konstitucinio Teismo 2016-03-15 nutarimas buvo dar neįsigaliojęs), Pakeitimo įstatyme numatė, kad visi šiuo laikotarpiu (nuo Konstitucinio Teismo 2016-03-15 nutarimo priėmimo iki jo įsigaliojimo) priimti sprendimai dėl motinystės pašalpų skyrimo bus peržiūrėti. Atsakovės manymu, tokiu būdu įstatymų leidėjas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, sudarė prielaidas asmenims, įgijusiems teisę į motinystės pašalpą ginčytinu laikotarpiu (nuo 2016-03-15 iki 2016-12-31), nenukentėti dėl tokios teisiškai neapibrėžtos situacijos, kuri susidarė dėl Konstitucinio Teismo 2016-03-15 nutarimo įsigaliojimo atidėjimo iki 2017-01-02.
Teismas
k o n s t a t u o j a :
Byloje kilęs ginčas dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos 2017-02-01 sprendimo Nr. (11.1)1-625 ir įpareigojimo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybą sumokėti pareiškėjai 731,52 Eur motinystės pašalpos nepriemoką.
Byloje nustatyta, kad VSDFV Vilniaus skyrius 2015 m. sausio 15 d. sprendimu Nr. 6-24-793 nurodė, kad J. B. priskaičiuotas dienos kompensuojamasis uždarbis –maksimalus: 65,68 Eur ir atitinkamai už laikotarpį nuo 2015-01-02 iki 2015-05-07 priskaičiavo 5648.48 Eur. Taip pat nurodyta, kad asmens dienos kompensuojamasis uždarbis 73.30 Eur (b. 1. 5).
VSDFV Vilniaus skyrius 2015 m. kovo 24 d. sprendimu Nr. 6-24-4410 nurodė, kad J. B. priskaičiuotas dienos kompensuojamasis uždarbis – maksimalus: 65,68 Eur ir atitinkamai už laikotarpį nuo 2015-05-08 iki 2015-05-21 priskaičiavo 656,80 Eur. Taip pat nurodyta, kad asmens dienos kompensuojamasis uždarbis 73.30 Eur (b. 1. 6).
Pareiškėja 2017-01-03 kreipėsi į Vilniaus skyrių su prašymu perskaičiuoti Sprendimu Nr. 1 ir Sprendimu Nr. 2 priskaičiuotą motinystės pašalpą. Nurodė, kad jos nuomone, jai paskirtos motinystės ir motinystės (tėvystės) pašalpos turi būti perskaičiuotos atsižvelgiant į tai, kad 2016-03-15 Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas priėmė nutarimą (b. 1. 21).
Atsakovė 2017-02-01 raštu „Dėl motinystės ir motinystės (tėvystės) pašalpų perskaičiavimo“ Nr. (11.1) 1-625 prašymą išnagrinėjo ir jo netenkino. Paaiškino, kad pareiškėja teisę į motinystės pašalpą įgijo 2015-01-02, todėl jos atžvilgiu ši nuostata negali būti taikoma. Motinystės (tėvystės) pašalpa pareiškėjai taip pat neturi būti perskaičiuojama, kadangi Konstitucinio Teismo 2016-03-15 nutarime buvo pasisakyta tik dėl motinystės pašalpų apskaičiavimo (b. 1. 22–24).
Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2015-01-02 sprendimu Nr. 6-24-793 pareiškėjai paskirta motinystės pašalpa (už laikotarpį nuo 2015-01-02 iki 2015-05-07), 2015-03-24 sprendimu Nr. 6-24-4410 paskirta motinystės pašalpa už papildomas 14 k. d. (už laikotarpį nuo 2015-05-08 iki 2015-05-21), ir 2015-05-19 sprendimu Nr. 6-24-7784 paskirta motinystės (tėvystės) pašalpa (už vaiko priežiūros atostogų laikotarpį nuo 2015-05-22 iki 2017-03-18).
Pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalį (redakcija, galiojusi sprendimų priėmimo metu) bei Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių, patvirtintų Fondo valdybos direktoriaus 2008-03-18 įsakymu Nr. V-131 „Dėl išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių patvirtinimo“ (toliau – Taisyklės), 6 punktą, skundai Fondo valdybai dėl Fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimų ir veiksmų (neveikimo) nagrinėjami, jeigu jie pateikti per 20 darbo dienų nuo tos dienos, kurią suinteresuotas asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie skundžiamo veiksmo atlikimą (neatlikimą) ar sprendimo priėmimą.
Pareiškėjos skundas dėl mintų Vilniaus skyriaus 2015-01-02 sprendimo Nr. 6-24-793, 2015-03-24 sprendimo Nr. 6-24-4410, ir 2015-05-19 sprendimo Nr. 6-24-7784 (2017-01-03 prašymas dėl šiais sprendimais paskirtų pašalpų perskaičiavimo) buvo gautas Fondo valdybos Vilniaus skyriuje 2017-01-05 ir persiųstas Fondo valdybai nagrinėti pagal kompetenciją. 2017-01-03 skunde pareiškėja teigė, kad jai paskirtos motinystės ir motinystės (tėvystės) pašalpos turi būti perskaičiuotos atsižvelgiant į tai, kad 2016-03-15 Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas priėmė nutarimą Nr. KT8-N5/2016, kuriuo Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo (toliau – Įstatymas) 6 straipsnio 5 dalis bei Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 7, 10 punktai tiek, kiek juose nustatyta, kad maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpai apskaičiuoti negali viršyti teisės į ją atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos, buvo pripažinti prieštaraujančiais Lietuvos Respublikos Konstitucijos 39 straipsnio 2 daliai.
Fondo valdybos 2017-02-01 sprendimu Nr. (11.1) I-625 pareiškėjos prašymas dalyje dėl motinystės ir motinystės (tėvystės) pašalpų perskaičiavimo remiantis Konstitucinio Teismo 2016-03-15 nutarimu buvo netenkintas, nes Konstituciniam Teismo priėmus 2016-03-15 nutarimą, buvo priimtas 2016-06-28 Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo Nr. IX-110 pakeitimo įstatymas Nr. XII-2501 (toliau – Pakeitimo įstatymas), įsigaliojęs 2017-01-01, kurio 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad asmenims, įgijusiems teisę gauti motinystės pašalpą nuo 2016-03-15 iki šio įstatymo įsigaliojimo, motinystės pašalpos (apskaičiuotos pagal vidutinį mėnesinį kompensuojamąjį uždarbį, apribotą teisės į šią pašalpą atsiradimo mėnesį galiojusių Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio suma) iki 2017-03-31 perskaičiuojamos netaikant apribojimo (t. y. pagal apskaičiuotą asmens kompensuojamąjį uždarbį) ir iki 2017-06-30 išmokamas susidaręs motinystės pašalpos skirtumas. Skundžiami sprendimu atsakovė pareiškėjai paaiškino, kad ji teisę į motinystės pašalpą įgijo 2015-01-02, todėl jos atžvilgiu ši nuostata negali būti taikoma. Motinystės (tėvystės) pašalpa pareiškėjai taip pat neturi būti perskaičiuojama, kadangi Konstitucinio Teismo 2016-03-15 nutarime buvo pasisakyta tik dėl motinystės pašalpų apskaičiavimo.
Skunde teismui pareiškėja prašo panaikinti Fondo valdybos 2017-02-01 sprendimą Nr. (11.1) I-625, įpareigoti Fondo valdybą sumokėti pareiškėjai 731,52 Eur nepriemoką ir kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio nuostata neprieštarauja Konstitucijos 27 straipsnyje įtvirtintam visų asmenų lygybės bei teisinės valstybės principams.
Skundžiamu Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos 2017-02-01 sprendimu Nr. (11.1)1-625 pareiškėja buvo informuota, kad tuo atveju, jeigu pareiškėja nuspręstų apskųsti Fondo valdybos Vilniaus skyriaus priimtus sprendimus Fondo valdybai ikiteisminio ginčų nagrinėjimo tvarka, ji turėtų iki 2017-02-20 pateikti Fondo valdybai prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti ir termino praleidimo priežastis, kadangi terminas apskųsti minėtus sprendimus baigėsi dar 2015 metais. Nepateikus šios informacijos arba pripažinus pateiktas priežastis nesudarančiomis pagrindo terminui atnaujinti, jos skundas dalyje dėl skundžiamų Fondo valdybos Vilniaus skyriaus sprendimų teisėtumo nebus nagrinėjamas.
Byloje nustatyta, kad pareiškėja nepateikė Fondo valdybai prašymo atnaujinti praleistą terminą ir jo praleidimo priežasčių. Skunde teismui pareiškėja taip pat neginčija ir neprašo panaikinti Fondo valdybos sprendimo toje dalyje, kuria pripažinta, kad pareiškėjos skundas pateiktas praleidus skundo padavimo terminą.
Atsakovė pagrįstai teigia, kad Fondo valdybos 2017-02-01 sprendimo Nr. (11.1) I-625 panaikinimas nepakeistų pareiškėjos teisinės padėties, nes savaime nereikštų pareigos tenkinti pareiškėjos skundą dėl motinystės pašalpos perskaičiavimo. Socialinio draudimo išmokas skiria ne Fondo valdyba, bet Fondo valdybos teritoriniai skyriai. Pareiškėja neprašo teismo panaikinti Fondo valdybos Vilniaus skyriaus priimtų sprendimų, tačiau prašo įpareigoti Fondo valdybą sumokėti pareiškėjai motinystės pašalpos nepriemoką, kurią pareiškėja apskaičiavo atsižvelgiant į Fondo valdybos Vilniaus skyriaus priimtais sprendimais (2015-01-02 sprendimu Nr. 6-24-793 ir 2015-03-24 sprendimu Nr. 6-24-4410) paskirtos motinystės pašalpos sumas.
Pakeitimo įstatymas priimtas dėl to, kad Konstitucinis Teismas 2016-03-15 nutarimu pripažino Įstatymo 6 straipsnio 5 dalies prieštaravimą Konstitucijos 39 straipsnio 2 daliai ta apimtimi, kiek joje nustatyta, jog maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpai apskaičiuoti negali viršyti teisės į ją atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos. Konstitucinio Teismo 2016-03-15 nutarimas įsigaliojo 2017-01-02, tai reiškia, kad priimant sprendimus dėl motinystės pašalpų skyrimo 2017-01-02 ir vėliau, motinystės pašalpų dydis negali būti ribojamas. Tačiau įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į tai, kad priimant sprendimus po 2016-03-15 buvo taikoma nuostata, pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai (nors Konstitucinio Teismo 2016-03-15 nutarimas buvo dar neįsigaliojęs), Pakeitimo įstatyme numatė, kad visi šiuo laikotarpiu (nuo Konstitucinio Teismo 2016-03-15 nutarimo priėmimo iki jo įsigaliojimo) priimti sprendimai dėl motinystės pašalpų skyrimo bus peržiūrėti. Tokiu būdu įstatymų leidėjas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, sudarė prielaidas asmenims, įgijusiems teisę į motinystės pašalpą ginčytinu laikotarpiu (nuo 2016-03-15 iki 2016-12-31), nenukentėti dėl tokios teisiškai neapibrėžtos situacijos, kuri susidarė dėl Konstitucinio Teismo 2016-03-15 nutarimo įsigaliojimo atidėjimo iki 2017-01-02.
Įstatymo nuostatos, kurios Konstitucinio Teismo 2016-03-15 nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, negali būti taikomos nuo 2017-01-02 (Konstitucinio Teismo 2016-03-15 nutarimo įsigaliojimo) skiriant naujas motinystės pašalpas. Pareiškėjai motinystė pašalpa už laikotarpį nuo 2015-01-02 iki 2015-05-21 apskaičiuota Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2015-01-15 sprendimu Nr. 6-24-793 (2015-03-24 sprendimu Nr. 6-24-4410 pratęstas mokėjimas).
Teismas daro išvadą, kad Fondo valdybą pagrįstai ir teisėtai netenkino pareiškėjos prašymo dėl motinystės pašalpų perskaičiavimo remiantis Konstitucinio Teismo 2016-03-15 nutarimu. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovės ginčijamas sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, nėra pagrindo tenkinti ir išvestinį reikalavimą įpareigoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybą sumokėti pareiškėjai 731,52 Eur nepriemoką.
Pareiškėja teigia, kad atsakovo sprendimu nustatytas pašalpos dydis, kuriuo pareiškėjai paskirta mažesnė pašalpos suma, lyginant su jos darbo užmokesčiu, pažeidžia konstitucinius teisinės valstybės, teisingumo, protingumo, lygiateisiškumo principus ir prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą ištirti, ar Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo Nr. IX-110 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2501 1 ir 2 straipsnių pakeitimo įstatyme Nr. XDI-138, įsigaliojusiame 2016-12-20, numatytas pašalpų skaičiavimo ir grąžinimo mechanizmas, tiek kiek jame nustatyta, kad kompensuojama tik tiems asmenims, dėl kurių pašalpos mokėjimo sprendimas buvo priimtas po 2016-03-15 atitinka Konstitucijoje įtvirtinta visų asmenų lygybės bei teisinės valstybės principus.
Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-78/2012; kt.). Pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą).
Iš pareiškėjos prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatyme bei Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatuose įtvirtinto maksimalaus kompensuojamojo uždarbio motinystės (tėvystės) pašalpoms apskaičiuoti matyti, kad pareiškėja tariamą tokio teisinio reglamentavimo prieštaravimą Konstitucijai grindžia iš esmės Konstitucinio Teismo 2016-03-15 nutarime išdėstytais argumentais. Tačiau tokia pozicija nėra pagrįsta. Šiame nutarime buvo tiriama maksimalaus kompensuojamojo dydžio taikymo motinystės pašalpoms (skiriamoms moterims nėštumo ir gimdymo atostogų metu) atitiktis Konstitucijos 39 straipsnio 2 daliai, nustatančiai, kad dirbančioms motinoms įstatymas numato mokamas atostogas iki gimdymo ir po jo. Nutarime konstatuota, kad Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta mokamų atostogų dirbančioms motinoms iki gimdymo ir po jo garantija yra specifinė 38 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos motinystės ir vaikystės apsaugos priemonė, skirta dirbančios nėščios ir pagimdžiusios moters ypatingos būklės ir sveikatos apsaugai, ypatingam motinos ir vaiko ryšiui pirmosiomis jo gyvenimo savaitėmis užtikrinti sudarant sąlygas dirbančiai moteriai tam tikrą pagrįstą laiką iki gimdymo ir po jo atsitraukti nuo darbinės (profesinės) veiklos. Konstitucinio Teismo išvada dėl motinystės pašalpų dydžio ribojimo prieštaravimo Konstitucijai pagrįsta aiškinimu, kad įstatymų leidėjas, reguliuodamas teisės į Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalyje dirbančioms motinoms tam tikrą pagrįstą laiką iki gimdymo ir po jo garantuojamas mokamas atostogas, privalo nustatyti teisinį reguliavimą, pagal kurį atostogų metu būtų užtikrintas išmokų, kurių dydis atitiktų per protingą laikotarpį iki atostogų gauto atlyginimo vidurkį, mokėjimą.
Konstitucijos 39 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad valstybė globoja šeimas, auginančias ir auklėjančias vaikus namuose, įstatymo nustatyta tvarka teikia joms paramą. Konstitucinis Teismas 2012-02-27 nutarime yra išaiškinęs, kad šioje Konstitucijos nuostatoje yra įtvirtinta valstybės globos ir paramos šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose, garantija. Įstatymų leidėjas gali nustatyti įvairias jos įgyvendinimo formas, inter alia: numatyti finansinės paramos teikimą; užtikrinti galimybę dirbantiems tėvams pasinaudoti atostogomis, skirtomis vaikams auginti ir auklėti namuose <...>. Konstitucijoje nėra expressis verbis nustatyta kokių nors paramos šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose, teikimo pagrindų, sąlygų, terminų, dydžių; tai, laikydamasis Konstitucijos normų ir principų, turi nustatyti įstatymų leidėjas; įstatymais reguliuojant paramos šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose, santykius būtina paisyti visuomenės ir valstybės išgalių; šioje srityje įstatymų leidėjas turi plačią diskreciją <...>. Įstatymų leidėjas gali, atsižvelgdamas į ypatingą ankstyvojo amžiaus vaikų apsaugos ir priežiūros poreikį, nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuriuo būtų sudarytos sąlygos bent vienam iš dirbančių tėvų (jų nesant – ir kitam dirbančiam šeimos nariui) tam tikrą laiką pačiam auginti ir auklėti vaiką namuose neužsiimant darbine (profesine) veikla (arba ją derinant su vaiko auginimu ir auklėjimu) ir tuo laikotarpiu gaunant atitinkamą valstybės paramą. Konstitucijoje nėra nustatyta atostogų, skirtų vaikams auginti ir auklėti namuose, teikimo pagrindų, sąlygų, trukmės, jų metu teiktinos finansinės paramos dydžių, – tai, paisydamas Konstitucijos normų ir principų (inter alia konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, protingumo, proporcingumo, įgytų teisių ir teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, lygiateisiškumo, konstitucinių vertybių pusiausvyros, socialinės darnos imperatyvų), turi nustatyti įstatymų leidėjas. Iš Konstitucinio Teismo jurisprudencijos darytina išvada, kad įstatymų leidėjui pasirinkus tokią paramos formą kaip vaikams auginti ir auklėti namuose skirtos atostogos, įstatymų leidėjas šių atostogų metu teiktiną finansinės paramos dydį turi nustatyti pagal valstybės galimybes kompensuoti visas prarastas pajamas ar jų dalį.
Taigi iš Konstitucinio Teismo jurisprudencijos aiškinant Konstitucijos 39 straipsnio 1 dalies nuostatą seka, kad įstatymais reguliuodamas paramos šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose, santykius įstatymų leidėjas turi plačią diskreciją, o nustatęs atostogų, skirtų vaikams auginti ir auklėti namuose, teikimą, jų metu teiktinos finansinės paramos dydį turi nustatyti pagal valstybės galimybes kompensuoti visas prarastas pajamas ar jų dalį. Taigi, Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje atostogų, skirtų vaikams auginti ir auklėti namuose, teikimo metu teiktinos finansinės paramos dydis, skirtingai, nei Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos priemonės atveju, nesietinas su iki atostogų pradžios gauto atlyginimo vidurkiu.
Taigi teismui nekyla abejonių, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas motinystės (tėvystės) pašalpų teisinį reglamentavimą, be kita ko, nustatydamas maksimalų kompensuojamąjį dydį, būtų nepaisęs Konstitucijos normų ir principų, pažeidęs Konstitucijos 29, 38 straipsnius ar Konstitucijos 39 straipsnio 1 dalį. Esant tokioms aplinkybėms, pareiškėjos prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą ištirti, ar Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo Nr. IX-110 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2501 1 ir 2 straipsnių pakeitimo įstatyme Nr. XDI-138, įsigaliojusiame 2016-12-20, numatytas pašalpų skaičiavimo ir grąžinimo mechanizmas, tiek kiek jame nustatyta, kad kompensuojama tik tiems asmenims, dėl kurių pašalpos mokėjimo sprendimas buvo priimtas po 2016-03-15 atitinka Konstitucijoje įtvirtinta visų asmenų lygybės bei teisinės valstybės principus, netenkinamas.
Remiantis išdėstytais motyvais, pareiškėjos skundas netenkintinas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
n u s p r e n d ž i a :
Atmesti pareiškėjos J. B. skundą kaip nepagrįstą.
Sprendimas apeliacine tvarka per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.
Teisėjai Mefodija Povilaitienė
Henrikas Sadauskas
Liudmila Zaborovska