Administracinė byla Nr. I-3-502/2018

Teisminio proceso Nr. 3-66-3-00027-2017-7

Procesinio sprendimo kategorija 4.1; 14.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gegužės 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas, pranešėjas), Ramūno Gadliausko, Stasio Gagio ir Virginijos Volskienės,

sekretoriaujant Laisvidai Versekienei,

dalyvaujant pareiškėjo Lietuvos Respublikos Seimo nario Valerijaus Simulik atstovui advokatui Mariui Zamulskiui,

atsakovo Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos atstovui Sigutei Pučienei,

atsakovo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos atstovams Algimantui Degučiui, Virgilijui Kačinskui, Andriui Vaicekauskui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo norminę administracinę bylą pagal pareiškėjo Lietuvos Respublikos Seimo nario Valerijaus Simulik pareiškimą ištirti: ar Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 15 d. įsakymu Nr. ĮV-150 patvirtinto Nekilnojamųjų kultūros vertybių vertinimo, atrankos ir reikšmingumo lygmens nustatymo kriterijų aprašo 2 priedo 2, 2.2, 2.3 punktai ir Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos direktoriaus 2011 m. liepos 11 d. įsakymu Nr. Į-230 patvirtinto Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos akto formos pildymo aprašo 21, 21.4, 21.5, 21.6 punktai bei priedas „Nekilnojamosios kultūros vertybės apibrėžtų teritorijos bei apsaugos zonos ribų plano sutartiniai ženklai“ ta apimtimi, kiek jame yra numatytas urbanizuotos vietovės sutartinis ženklas – „kultūros paveldo vietovės urbanistinės struktūros objektas (statinys, vieta, gamtinis elementas)“, neprieštarauja Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 1 straipsnio 1 daliai, 1 straipsnio 2 dalies 2 punktui, 2 straipsnio 13, 14, 15, 17, 18, 21, 24, 26, 31 ir 40 dalims, 8 straipsnio 3, 5, 6 ir 9 dalims, 9 straipsniui, 10 straipsniui, 22 straipsnio 2 daliai, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 ir 4 punktams, 6 straipsnio 2 ir 3 dalims, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.37, 4.39 straipsniams, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui bei konstituciniam teisinės valstybės principui; ar Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2011 m. birželio 15 d. įsakymo Nr. ĮV-446 „Dėl nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos akto formos patvirtinimo“ 2 punktas ir Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos direktoriaus 2011 m. liepos 11 d. įsakymu Nr. Į- 230 patvirtinto Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos akto formos pildymo aprašas neprieštarauja Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 - 5 punktams, 5 straipsnio 2, 4 dalims, 8 straipsnio 6 daliai, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 ir 4 punktams, 6 straipsnio 2 ir 3 dalims, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui bei konstituciniam teisinės valstybės principui.

Išplėstinė teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas Lietuvos Respublikos Seimo narys Valerijus Simulik kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, prašydamas ištirti:

ar Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 15 d. įsakymu Nr. ĮV-150 patvirtinto Nekilnojamųjų kultūros vertybių vertinimo, atrankos ir reikšmingumo lygmens nustatymo kriterijų aprašo (toliau – ir Kriterijų aprašas) (Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2016 m. spalio 4 d. įsakymo Nr. ĮV-752 redakcija, galiojanti nuo 2016 m. spalio 5 d.) 2 priedo 2, 2.2, 2.3 punktai ir Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos (toliau – ir Kultūros paveldo departamentas, Departamentas) direktoriaus 2011 m. liepos 11 d. įsakymu Nr. Į-230 patvirtinto Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos akto formos pildymo aprašo (toliau – ir Akto formos pildymo aprašas) (2017 m. sausio 18 d. įsakymo Nr. Į-11 redakcija, galiojanti nuo 2017 m. sausio 19 d.) 21, 21.4, 21.5, 21.6 punktai bei priedas „Nekilnojamosios kultūros vertybės apibrėžtų teritorijos bei apsaugos zonos ribų plano sutartiniai ženklai“ ta apimtimi, kiek jame yra numatytas urbanizuotos vietovės sutartinis ženklas – „kultūros paveldo vietovės urbanistinės struktūros objektas (statinys, vieta, gamtinis elementas)“, neprieštarauja Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo (toliau – ir NKPAĮ) (redakcija, galiojusi nuo 2016 m. liepos 14 d. iki 2017 m. sausio 1 d., bei redakcija, galiojusi nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. spalio 1 d.) 1 straipsnio 1 daliai, 1 straipsnio 2 dalies 2 punktui, 2 straipsnio 13, 14, 15, 17, 18, 21, 24, 26, 31 ir 40 dalims, 8 straipsnio 3, 5, 6 ir 9 dalims, 9 straipsniui, 10 straipsniui, 22 straipsnio 2 daliai, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2015 m. gegužės 1 d. iki 2017 m. kovo 31 d.) 3 straipsnio 1 ir 4 punktams, 6 straipsnio 2 ir 3 dalims, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.37, 4.39 straipsniams, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui bei konstituciniam teisinės valstybės principui;

ar Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2011 m. birželio 15 d. įsakymo Nr. ĮV-446 „Dėl nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos akto formos patvirtinimo“ 2 punktas ir Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos direktoriaus 2011 m. liepos 11 d. įsakymu Nr. Į–230 patvirtinto Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos akto formos pildymo aprašas neprieštarauja Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2008 m. rugpjūčio 25 d. iki 2013 m. liepos 1 d.) 4 straipsnio 1 dalies 1–5 punktams, 5 straipsnio 2, 4 dalims, 8 straipsnio 6 daliai, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 ir 4 punktams, 6 straipsnio 2 ir 3 dalims (redakcija, galiojusi nuo 2011 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. birželio 1 d.), Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui bei konstituciniam teisinės valstybės principui.

2. Pareiškėjo pareiškime nurodyti šie argumentai, kuriais grindžiamos abejonės dėl ginčijamų nuostatų teisėtumo:

2.1. NKPAĮ nustatyta nekilnojamojo kultūros paveldo apsauga taikoma nekilnojamojo turto objektams, kuriais pagal NKPAĮ 2 straipsnio 14 dalį gali būti tik vertingųjų savybių turintys nekilnojamieji daiktai. Remiantis NKPAĮ 8-10 straipsnių nuostatų sistemine analize, galima teigti, kad kriterijai, atskiriantys kultūros paveldo objektą nuo kito nekilnojamojo daikto, yra: 1) vertingųjų savybių buvimas; 2) vertingųjų savybių turinčio nekilnojamojo daikto paskelbimas kultūros paminklu ir (ar) valstybės ar savivaldybės saugomu. Nesant nors vieno iš šių kriterijų, NKPAĮ nustatyta apsauga nekilnojamajam daiktui negali būti taikoma. Dėl to NKPAĮ nenustato galimybės taikyti nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugą tokiems nekilnojamiesiems daiktams, kurie „turi vertingųjų savybių požymių“, yra „urbanistinės struktūros objektai“ ar yra „teritorijoje esantys kiti objektai“.

Vadovaujantis NKPAĮ 8 straipsnio 3 dalimi, nekilnojamosioms kultūros vertybėms atskleisti atliekami tyrimai. Remiantis šių tyrimų duomenimis, nustatomas kultūros paveldo objektų ar vietovių ir jų vertingųjų savybių reikšmingumas, apibrėžiamos ar tikslinamos jų teritorijų ribos. Pagal to paties straipsnio 5 dalį nekilnojamųjų kultūros vertybių reikšmingumą, kultūros paveldo objektų ar vietovių vertingąsias savybes nustato ir jų teritorijų bei kultūros paveldo objektų apsaugos zonų ribas apibrėžia Kultūros paveldo departamento ir savivaldybių sudarytos nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos (toliau – ir Vertinimo tarybos, Tarybos). Tai reiškia, kad įstatymu Vertinimo taryboms suteikti įgaliojimai nustatyti (i) nekilnojamųjų kultūros vertybių reikšmingumą, (ii) kultūros paveldo objektų ar vietovių vertingąsias savybes, ir (iii) jų teritorijų bei kultūros paveldo objektų apsaugos zonų ribas. Tačiau Vertinimo taryboms nesuteikti įgaliojimai nustatyti apsaugą nekilnojamiesiems daiktams, kurie nagrinėjamu atveju „turi vertingųjų savybių požymių“, yra „urbanistinės struktūros objektai“ ar yra „teritorijoje esantys kiti objektai. “

NKPAĮ nustatomi nuosavybės teisės apribojimai nekilnojamojo kultūros paveldo objektams. Nuosavybė gali būti ribojama tik remiantis įstatymu; ribojimai turi būti būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves, Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, visuomenei būtinus konstituciškai svarbius tikslus; turi būti paisoma proporcingumo principo (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimas). NKPAĮ nustatyta kultūros paveldo apsauga ginčo normomis neteisėtai išplečiama, Vertinimo taryboms suteikiant įgaliojimus Aktu nustatyti nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugą nekilnojamiesiems daiktams, nesantiems kultūros vertybe, o tai prieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 ir 4 punktams, 6 straipsnio 2 ir 3 dalims.

2.2. NKPAĮ redakcijos, galiojusios nuo 2008 m. rugpjūčio 25 d. iki 2013 m. liepos 1 d., nesuteikė teisės kultūros ministrui įgalioti Kultūros paveldo departamento priimti norminį teisės aktą – Akto formos pildymo aprašą, nes NKPAĮ 5 straipsnio 2 dalis kultūros ministrui suteikė teisę įgalioti Kultūros paveldo departamentą atlikti nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos funkcijas, kurios pagal NKPAĮ 4 straipsnio 1 dalies 1-5 punktus nėra susijusios su norminių administracinių aktų rengimu ir leidimu. NKPAĮ 5 straipsnio 4 dalis nustatė, kad nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos norminius teisės aktus pagal kompetenciją priima Vyriausybė, kultūros ministras, Kultūros paveldo departamento direktorius ir savivaldybės taryba. Tačiau tos pačios redakcijos NKPAĮ 8 straipsnio 6 dalyje buvo numatyta, kad nekilnojamųjų kultūros vertybių vertinimo atrankos ir reikšmingumo lygmens nustatymo kriterijus, šių vertybių atskleidimui reikalingų tyrimų duomenų apimtį ir Vertinimo tarybų pavyzdinius nuostatus tvirtina kultūros ministras. Taigi, NKPAĮ būtent kultūros ministrui nustatė įgaliojimus patvirtinti ne tik Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos akto formą, bet ir jos pildymo aprašą. Pagal Viešojo administravimo įstatymo 6 straipsnio 2 ir 3 dalis administracinius aktus viešojo administravimo subjektai turi teisę leisti tik remdamiesi įstatymų nustatytais įgaliojimais. Viešojo administravimo subjekto atlikti viešojo administravimo veiksmai, viršijant jam suteiktus įgaliojimus, taip pat ir administracinių aktų leidimas, viršijant suteiktą kompetenciją, yra neteisėti. Nustačius, kad viešojo administravimo subjektas, priimdamas atitinkamą teisės aktą, viršijo savo įgaliojimų ribas, nebelieka pagrindo ir teisinės prasmės tirti, ar toks aktas atitinka kitus teisės aktų reikalavimus. Nagrinėjamu atveju, kadangi kultūros ministro 2011 m. birželio 15 d. įsakymo Nr. ĮV-446 2 punktu, viršijant NKPAĮ nustatytus įgaliojimus, buvo pavesta Kultūros paveldo departamentui patvirtinti Akto formos pildymo aprašą, o Akto formos pildymo aprašas buvo patvirtintas Departamento direktoriaus 2006 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. Į-721 (kaip ir vėlesni Akto formos pildymo aprašo pakeitimai), viršijant NKPAĮ nustatytus įgaliojimus, todėl kultūros ministro 2011 m. birželio 15 d. įsakymo Nr. ĮV-446 2 punktas ir Akto formos pildymo aprašas pripažintini neteisėtais ir negaliojančiais.

II.

3. Rengiant nagrinėti norminę administracinę bylą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo posėdyje, gautas atsakovų Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos ir Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos atsiliepimai, kuriuose prašoma pareiškėjo keliamas abejones dėl ginčijamų administracinių norminių aktų teisėtumo pripažinti nepagrįstomis.

4. Atsakovo Kultūros ministerijos atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

4.1. Vadovaujantis Viešojo administravimo įstatymo 41 straipsnio 1 dalimi viešojo administravimo įgaliojimai valstybės institucijoms ar įstaigoms gali būti suteikti: 1) įstatymais, 2) įstatymų įgaliotos valstybės ar savivaldybių institucijos priimtu teisės aktu, nustatančiu įgaliojamam subjektui konkrečius viešojo administravimo įgaliojimus. Lietuvos Respublikos kultūros ministras Kriterijų aprašą patvirtino vadovaudamasis NKPAĮ 8 straipsnio 6 dalimi, kuri numato, jog „Nekilnojamųjų kultūros vertybių vertinimo atrankos ir reikšmingumo lygmens nustatymo kriterijus, šių vertybių atskleidimui reikalingų tyrimų duomenų apimtį ir vertinimo tarybų pavyzdinius nuostatus tvirtina kultūros ministras“, todėl nurodytas teisės aktas buvo patvirtintas pagal įstatymo suteiktus viešojo administravimo įgaliojimus.

4.2. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo 30 straipsnio 1 dalimi Kultūros paveldo departamentas yra įstaiga prie ministerijos, kuri įgyvendina valstybės politiką ministrui pavestoje kultūros paveldo valdymo srityje. Vadovaujantis NKPAĮ 5 straipsnio 4 dalimi teisė priimti nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos norminius teisės aktus pagal kompetenciją suteikta Vyriausybei, kultūros ministrui, Kultūros paveldo departamento direktoriui ir savivaldybės tarybai. Vadovaujantis NKPAĮ 5 straipsnio 10 dalies 1 punktu Kultūros paveldo departamentas metodiškai vadovauja nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugai. Todėl kultūros ministras 2011 m. birželio 15 d. įsakymo Nr. ĮV-446 „Dėl nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos akto formos patvirtinimo“ 2 punktu pavedęs Kultūros paveldo departamento patvirtinti parengti ir patvirtinti Kultūros paveldo departamento direktoriaus 2006 m. gruodžio 22 d. įsakymo Nr. Į-721 „Dėl Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos akto formos pildymo aprašo patvirtinimo“ pakeitimą, nepažeidė galiojančių įstatymų nuostatų.

5. Atsakovo Kultūros paveldo departamento atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

5.1. Pagal NKPAĮ 5 straipsnio 2 dalį nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos valstybinį administravimą organizuoja ir už jį atsako kultūros ministras. Kultūros ministras įgalioja prie ministerijos įsteigtas institucijas atlikti apsaugos funkcijas. Atsižvelgiant į tai, kultūros ministras pagrįstai suteikė ginčijamus įgaliojimus Departamentui. Pagal NKPAĮ 5 straipsnio 10 dalies 1 punktą Departamentas metodiškai vadovauja nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugai, o pagal NKPAĮ 4 straipsnio 1 dalies 1 punktą kultūros paveldo apskaita yra apsaugos dalis. Pagal NKPAĮ 8 straipsnio 1 dalį apskaitą sudaro inventorizavimas, konkrečių nekilnojamųjų kultūros vertybių atskleidimas ir registravimas kultūros vertybių registre. Pagal NKPAĮ 5 straipsnio 4 dalį Departamento direktorius savarankiškai pagal kompetenciją gali leisti norminius teisės aktus, įgyvendindamas NKPAĮ 5 straipsnio 10 dalies 1 punktą, todėl panaikinti Akto formos pildymo aprašą nėra pagrindo.

5.2. Pagal NKPAĮ 2 straipsnio 40 dalį vertingoji savybė – kultūros paveldo objekto, vietovės, jų dalies ar elemento bruožas, vertingas etniniu, istoriniu, estetiniu ar moksliniu požiūriu. Bruožai yra tik tyrimo rezultatas, kuris paaiškėja, atlikus tyrimus (NKPAĮ 8 straipsnio 3 ir 6 dalys). Nėra pakankamai lėšų, kad Vertinimo tarybos ištirtų ir įvertintų kiekvieną potencialiai vertingą statinį ir jam parengtų atskirą vertinimo tarybos aktą bei priimtų sprendimą dėl statinio įregistravimo Kultūros vertybių registre. Kad kultūros vertybės nebūtų sunaikintos, Vertinimo tarybos, vertindamos kultūros paveldo vietovių vertingąsias savybes, savo aktuose pažymi ir pavienius objektus, kurie turi vertingųjų savybių požymių. Darytina išvada, kad Kriterijų apraše, Akto formos pildymo apraše įtvirtintos nuostatos sudaro vieningą sistemą, skirtą kultūros paveldui išsaugoti, o pareiškėjo abejonės jo nurodytais teisės aktais yra nepagrįstos.

Išplėstinė teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

III.

6. Pareiškėjas pirmojoje pareiškimo dalyje kelia klausimą dėl Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 15 d. įsakymu Nr. ĮV-150 patvirtinto Nekilnojamųjų kultūros vertybių vertinimo, atrankos ir reikšmingumo lygmens nustatymo kriterijų aprašo 2 priedo 2, 2.2, 2.3 punktų  ir Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos direktoriaus 2011 m. liepos 11 d. įsakymu Nr. Į-230 patvirtinto Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos akto formos pildymo aprašo 21, 21.4, 21.5, 21.6 punktų bei priedo „Nekilnojamosios kultūros vertybės apibrėžtų teritorijos bei apsaugos zonos ribų plano sutartiniai ženklai“ teisėtumo.

7. Pareiškėjo nuomone, ginčijamomis Kriterijų aprašo ir Akto formos pildymo aprašo nuostatomis, nesilaikant teisės aktų hierarchijos reikalavimo, neteisėtai išplečiama NKPAĮ nustatyta kultūros paveldo apsauga, šios nuostatos prieštarauja pareiškėjo nurodytoms aukštesnės teisinės galios normoms, konstituciniam teisinės valstybės principui, o dėl neteisėtai išplėstos apsaugos kylantys nuosavybės teisės suvaržymai atitinkamai yra neteisėti.

8. Tokia pareiškėjo nuomonė grindžiama argumentais, kad: NKPAĮ nustatyta nekilnojamojo kultūros paveldo apsauga taikoma tik kultūros paveldo objektams; kriterijai, atskiriantys kultūros paveldo objektą nuo kito nekilnojamojo daikto, yra: 1) vertingųjų savybių buvimas ir 2) vertingųjų savybių turinčio nekilnojamojo daikto paskelbimas kultūros paminklu ir (ar) valstybės ar savivaldybės saugomu; nesant nors vieno iš šių kriterijų, daiktas nelaikomas kultūros paveldo objektu ir NKPAĮ nustatyta apsauga tokiam nekilnojamajam daiktui negali būti taikoma; dėl to nekilnojamojo kultūros paveldo apsauga netaikytina tokiems nekilnojamiesiems daiktams, kurie „turi vertingųjų savybių požymių“, yra „urbanistinės struktūros objektai“ ar yra „teritorijoje esantys kiti objektai“.

9. Konstitucinis teisinės valstybės principas, apimdamas daug įvairių tarpusavyje susijusių imperatyvų, be kita ko, apima ir teisės aktų hierarchijos reikalavimą, iš kurio kyla įstatymų viršenybės poįstatyminių teisės aktų atžvilgiu principas (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimą). Konstitucinis Teismas savo aktuose yra ne kartą konstatavęs, kad šis konstitucinis principas neleidžia poįstatyminiais teisės aktais nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris konkuruotų su nustatytuoju įstatyme. Poįstatyminiu teisės aktu yra realizuojamos įstatymo normos, todėl poįstatyminiu teisės aktu negalima pakeisti įstatymo ar sukurti naujų bendro pobūdžio teisės normų, kurios konkuruotų su įstatymo normomis, nes taip būtų pažeista Konstitucijoje įtvirtinta įstatymų viršenybė poįstatyminių teisės aktų atžvilgiu (Konstitucinio Teismo 2002 m. rugpjūčio 21 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2005 m. sausio 19 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai). Poįstatyminiai teisės aktai turi būti priimami remiantis įstatymais, poįstatyminis teisės aktas yra įstatymo normų taikymo aktas, nepaisant to, ar tas aktas yra vienkartinio (ad hoc) taikymo, ar nuolatinio galiojimo (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d., 2010 m. kovo 9 d., 2012 m. balandžio 18 d., 2013 m. vasario 20 d. nutarimus). Įstatymai nustato bendro pobūdžio taisykles, o poįstatyminiuose teisės aktuose jos gali būti detalizuojamos, reglamentuojama jų įgyvendinimo tvarka (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 1995 m. spalio 26 d., 1996 m. gruodžio 19 d., 2004 m. kovo 5 d. nutarimus).

10. Konstitucijos 42 straipsnio 2 dalyje nustatyta: „Valstybė remia kultūrą ir mokslą, rūpinasi Lietuvos istorijos, meno ir kitų kultūros paminklų bei vertybių apsauga.“ Aiškindamas Konstitucijos 42 straipsnio 2 dalyje nustatytą reguliavimą Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad kultūros valstybinis rėmimas ir apsauga yra svarbi valstybės funkcija, viešasis interesas, taip pat kad Konstitucijos 42 straipsnio 2 dalies nuostatos yra imperatyvios: jose ne tik yra nurodyta, kad kultūra turi būti remiama, o kultūros paminklai bei vertybės turi būti saugomi, bet ir yra įtvirtintas subjektas, turintis ir negatyvias, ir pozityvias pareigas užtikrinti, kad kultūra būtų remiama ir kultūros paminklai bei vertybės būtų saugomi, – būtent valstybė (Konstitucinio Teismo 2005 m. liepos 8 d., 2011 m. rugsėjo 2 d. nutarimai).

11. 1999 m. lapkričio 9 d. priimtas Lietuvos Respublikos įstatymas dėl 1985 metų Europos architektūros paveldo apsaugos konvencijos ratifikavimo. Šios konvencijos 2 straipsnyje pažymėta, kad saugotinų paminklų, pastatų grupių ir zonų identifikavimui kiekviena šalis įsipareigoja atlikti inventorizaciją, o grėsmės atitinkamam objektui atveju – kaip galima greičiau parengti reikiamą dokumentaciją. Konvencijos 3 straipsnyje nurodyta, kad kiekviena Šalis įsipareigoja: 1. imtis teisinių priemonių architektūros paveldui apsaugoti; 2. rūpintis paminklų, pastatų grupių ir zonų apsauga, pasitelkiant kiekvienai valstybei ar regionui būdingus metodus.

12. Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta šio įstatymo paskirtis – išsaugoti Lietuvos nekilnojamąjį kultūros paveldą ir perduoti ateities kartoms, sudaryti sąlygas visuomenei jį pažinti ir juo naudotis. To paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad šis įstatymas: 1) įgyvendina Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Tarptautinių sutarčių ir Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymų nuostatas nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos srityje; 2) nustato nekilnojamojo kultūros paveldo, esančio Lietuvos Respublikos teritorijoje, apskaitos, saugojimo ir tvarkybos, šio ir kitų teisės aktų nustatytų paveldosaugos reikalavimų laikymosi priežiūros, kultūros paveldo objektų būklės stebėjimo teisinius pagrindus; 3) saugo nematerialųjį kultūros paveldą, nustatydamas su juo susijusių vietų ir kitokių nekilnojamųjų daiktų apsaugą.

13. NKPAĮ 2 straipsnio 14 dalyje nurodyta, kad kultūros paveldo objektai – pavieniai, kompleksiniai ar į kompleksą įeinantys objektai, registruoti kaip nekilnojamosios kultūros vertybės, t. y. žemės sklypuose, sklypų dalyse, vandens, miško plotuose ar jų dalyse esantys statiniai ar kiti nekilnojamieji daiktai, kurie turi vertingųjų savybių ir kartu su jiems priskirta teritorija yra atskiri daiktinės teisės objektai ar gali jais būti. Saugomas objektas – kultūros paveldo objektas, šio įstatymo nustatyta tvarka paskelbtas saugomu objektu ar kultūros paminklu (NKPAĮ 2 straipsnio 31 dalis). Kultūros paminklai – nacionalinės reikšmės kultūros paveldo objektai (NKPAĮ 2 straipsnio 12 dalis).

14. Iš šių įstatyme pateiktų sąvokų matyti, kad pareiškėjo argumentais dėstoma nekilnojamojo kultūros paveldo objekto požymių samprata nėra teisinga. Sutiktina, kad vienas iš kriterijų, atskiriančių kultūros paveldo objektą nuo daikto, nesančio kultūros paveldo objektu, yra vertingųjų savybių buvimas. Tačiau daikto paskelbimas kultūros paminklu ir (ar) valstybės ar savivaldybės saugomu nėra būtina sąlyga, kad jis būtų laikomas kultūros paveldo objektu. Priešingai, saugomu paskelbiamas tik kultūros paveldo objektas – antrajame nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos etape (NKPAĮ 10 straipsnis). Tai patvirtina ir NKPAĮ 9 straipsnio 1 dalis, kurioje reglamentuojamas atvejis, kai kultūros paveldo objektas įregistruotas kultūros vertybių registre, tačiau nėra priimtas sprendimas dėl jo skelbimo ar neskelbimo saugomu.

15. Taip pat nesutiktina su pareiškėjo teiginiu, kad NKPAĮ nustatyta nekilnojamojo kultūros paveldo apsauga taikoma tik kultūros paveldo objektams. Pagal NKPAĮ 4 straipsnio 1 dalį nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugą sudaro: 1) apskaita; 2) skelbimas saugomu; 3) saugojimas – tvarkyba ir naudojimas; 4) pažinimas, jo sklaida; 5) atgaivinimas (reabilitacija). NKPAĮ 8 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad nekilnojamojo kultūros paveldo apskaitą, kaip apsaugos dalį, sudaro inventorizavimas, konkrečių nekilnojamųjų kultūros vertybių atskleidimas ir registravimas.

16. Pagal NKPAĮ 8 straipsnio 2 dalį nekilnojamasis kultūros paveldas inventorizuojamas surašant visus galimus jam priskirti kūrinius ir kitus daiktus, šie duomenys nuolat tikslinami, kaupiami ir sisteminami. Taigi kultūros paveldo apsauga įtraukimo į apskaitą būdu įstatyme numatyta ne tik kūriniams bei daiktams, pripažintiems kultūros paveldo objektais, bet ir galimiems kultūros paveldui priskirti kūriniams bei kitiems daiktams.

17. Kita sudėtinė nekilnojamojo kultūros paveldo apskaitos dalis – konkrečių nekilnojamųjų kultūros vertybių atskleidimas – reglamentuojama NKPAĮ 8 straipsnio 3-6 dalyse: Nekilnojamosioms kultūros vertybėms atskleisti atliekami tyrimai. Remiantis šių tyrimų duomenimis, nustatomas kultūros paveldo objektų ar vietovių ir jų vertingųjų savybių reikšmingumas, apibrėžiamos ar tikslinamos jų teritorijų ribos (NKPAĮ 8 straipsnio 3 dalis); Konkrečių nekilnojamųjų kultūros vertybių atskleidimą organizuoja Departamentas ir savivaldybių institucijos. <...> (NKPAĮ 8 straipsnio 4 dalis); Nekilnojamųjų kultūros vertybių reikšmingumą, kultūros paveldo objektų ar vietovių vertingąsias savybes nustato ir jų teritorijų bei kultūros paveldo objektų apsaugos zonų ribas apibrėžia Departamento ir savivaldybių sudarytos nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos (toliau – vertinimo tarybos). Jos, be kita ko, sprendžia dėl apsaugos nekilnojamosioms kultūros vertybėms reikalingumo arba jos netaikymo ar tokių vertybių apskaitos duomenų tikslinimo (NKPAĮ 8 straipsnio 5 dalis). Nekilnojamųjų kultūros vertybių vertinimo atrankos ir reikšmingumo lygmens nustatymo kriterijus, šių vertybių atskleidimui reikalingų tyrimų duomenų apimtį ir vertinimo tarybų pavyzdinius nuostatus tvirtina kultūros ministras (NKPAĮ 8 straipsnio 6 dalis).

18. Taigi tiek inventorizavimas, tiek konkrečių nekilnojamųjų kultūros vertybių atskleidimas yra sudėtinė nekilnojamojo kultūros paveldo apskaitos dalis, kartu – ir jo apsaugos dalis (NKPAĮ 4 straipsnio 1 dalis, 8 straipsnio 1 dalis). Tiek inventorizavimo, tiek konkrečių nekilnojamųjų kultūros vertybių atskleidimo metu nustatytų duomenų apie galimus nekilnojamajam kultūros paveldui priskirti kūrinius ir kitus daiktus užfiksavimas ir įtraukimas į apskaitą suteikia minimalią apsaugą apskaitomiems objektams. Taip įgyvendinamos Konstitucijos, tarptautinių sutarčių ir įstatymo nuostatos, įpareigojančios išsaugoti Lietuvos nekilnojamąjį kultūros paveldą.

19. Minėta, kad pareiškėjas pirmojoje pareiškimo dalyje kelia klausimą dėl Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 15 d. įsakymu Nr. ĮV-150 patvirtinto Nekilnojamųjų kultūros vertybių vertinimo, atrankos ir reikšmingumo lygmens nustatymo kriterijų aprašo 2 priedo 2, 2.2, 2.3 punktų  ir Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos direktoriaus 2011 m. liepos 11 d. įsakymu Nr. Į-230 patvirtinto Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos akto formos pildymo aprašo 21, 21.4, 21.5, 21.6 punktų bei priedo „Nekilnojamosios kultūros vertybės apibrėžtų teritorijos bei apsaugos zonos ribų plano sutartiniai ženklai“ teisėtumo.

20. Nekilnojamųjų kultūros vertybių vertinimo, atrankos ir reikšmingumo lygmens nustatymo  kriterijų aprašo 2 priede nustatytas Rekomenduojamų nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybų aktų grafinių priedų vietovėms sąrašas ir priedų turinys. Šio sąrašo 2 punkte nurodytas vienas iš minėtų grafinių priedų – kultūros paveldo objektų ir kitų, vertingųjų savybių požymių turinčių objektų tinklo schema (sklaidos planas), kurioje pažymima: <...> vertingųjų savybių požymių turintys objektai (2.2 punktas); teritorijoje esantys kiti objektai, jei tokių yra, turimais duomenimis nesusiję su vietovių nustatytomis, nustatomomis ar tikslinamomis vertingosiomis savybėmis (2.3 punktas).

21. Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos (toliau – ir KPD) direktoriaus 2011 m. liepos 11 d. įsakymu Nr. Į-230 patvirtinto Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos akto formos pildymo aprašo 21 punkte nurodyta:

21. Nekilnojamosios kultūros vertybės teritorija yra vientisa, o nekilnojamosios kultūros vertybės apibrėžtų teritorijos bei apsaugos zonos ribų plane būtina pažymėti:

<...> 21.4. teritorijoje esančius vertingųjų savybių požymių turinčius objektus, kurie jau yra vietovės vertingoji savybė ir galimai turi kitų vertingųjų savybių, kurioms nustatyti rengiamas atskiras Akto projektas ir teikiamas Tarybai svarstyti dėl apsaugos reikalingumo kaip pavieniams arba į kompleksą įeinantiems kultūros paveldo objektams (statinius, vietas, kitus nekilnojamuosius daiktus, esančius kultūros vertybės teritorijoje), jei tokių yra;

21.5. urbanistinės struktūros objektus, t. y. kultūros paveldo urbanistinio vertingųjų savybių pobūdžio arba tokio pobūdžio derinio su kitu ar kitais vertingųjų savybių pobūdžiu ar pobūdžiais objektus (statinius, vietas, gamtinius elementus ir pan., esančius urbanizuotoje vietovėje, išskyrus kitus objektus), kurie yra urbanistinės vietovės vertingoji savybė, reikšminga savo vieta ir tūriu (fizine apimtimi), jei tokių yra;

21.6. teritorijoje esančius kitus objektus, jei tokių yra, turimais duomenimis nesusijusius su kultūros paveldo objektų, vietovių nustatytomis, nustatomomis ar tikslinamomis vertingosiomis savybėmis. Kitiems objektams, esantiems kultūros paveldo objekto teritorijoje ar vietovėje, taip pat taikomi Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo ir kitų teisės aktų reikalavimai.

Šio akto formos pildymo aprašo priede „Nekilnojamosios kultūros vertybės apibrėžtų teritorijos bei apsaugos zonos ribų plano sutartiniai ženklai“, be kita ko, nurodytas urbanizuotos vietovės sutartinis ženklas – „kultūros paveldo vietovės urbanistinės struktūros objektas (statinys, vieta, gamtinis elementas)“.

22. Kultūros ministro 2005 m. balandžio 15 d. įsakyme Nr. ĮV-150 nurodyta, kad Kriterijų aprašas patvirtintas vadovaujantis NKPAĮ 8 straipsnio 6 dalimi, o Akto formos pildymo aprašas patvirtintas Kultūros paveldo departamento direktoriaus 2011 m. liepos 11 d. įsakymu Nr. Į-230, vadovaujantis pirmiau nurodytu ministro įsakymu. Šiuose teisės aktuose įtvirtintos pareiškėjo kvestionuojamos teisės normos detalizuoja pirmiau išdėstytas įstatymo nuostatas, reglamentuoja jų įgyvendinimo tvarką. Jos nesuformuluoja naujų normų, konkuruojančių su įstatyme nustatytomis ir, priešingai nei teigia pareiškėjas, nenustato nekilnojamiesiems daiktams jokios papildomos apsaugos, kuri kiltų ne iš įstatymo, bet tiesiogiai iš kvestionuojamų teisės normų.

23. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjas, kvestionuodamas jo išvardytų teisės normų teisėtumą, cituoja ir analizuoja tik šių normų dalis, ištraukdamas jas iš konteksto, kuris yra neatsiejama normos dalis. Pažymėtina, kad Akto formos pildymo aprašo 21.4 punkte nurodyta, jog nekilnojamosios kultūros vertybės apibrėžtų teritorijos bei apsaugos zonos ribų plane būtina pažymėti ne bet kokius vertingųjų savybių požymių turinčius objektus, bet tuos, kurie jau yra vietovės vertingoji savybė ir galimai turi kitų vertingųjų savybių. Taip pat Akto formos pildymo aprašo 21.5 punkte nurodyta pažymėti urbanistinės struktūros objektus, kurie yra urbanistinės vietovės vertingoji savybė, reikšminga savo vieta ir tūriu (fizine apimtimi).

24. Atsižvelgiant į tai, kad pagal NKPAĮ 8 straipsnio 2 dalį nekilnojamam kultūros paveldui taikoma apsauga apskaitant visus galimus jam priskirti kūrinius ir kitus daiktus, juolab tokia apsauga – įtraukimu į apskaitą – pagrįstai taikoma objektams, kurie jau įvertinti kaip vietovės vertingoji savybė, kaip nurodyta Akto formos pildymo aprašo 21.4 ir 21.5 punktuose.

25. Pažymėtina, kad tokios minimalios daikto, dar nepripažinto kultūros paveldo objektu, apsaugos, sukuriamos vien jo įtraukimu į apskaitą, nėra pagrindo prilyginti apsaugai, kuri taikoma kultūros paveldo objektams. Kol konkretus daiktas įtrauktas į apskaitą tik kaip turintis vertingųjų savybių požymių, o konkrečių jo savybių vertingumas teisės aktų nustatyta tvarka dar nėra nustatytas, dar nėra žinoma, ar, atlikus vertinimą, jam bus taikoma kultūros paveldo objektui būdinga apsauga – dėl jos reikalingumo sprendžia Vertinimo tarybos (NKPAĮ 8 straipsnio 5 dalis).

26. Kriterijų aprašo 2 priedo 2.3 punkte ir Akto formos pildymo aprašo 21.6 punkte kalbama apie teritorijoje esančius kitus objektus, jei tokių yra, turimais duomenimis nesusijusius su kultūros paveldo objektų, vietovių nustatytomis, nustatomomis ar tikslinamomis vertingosiomis savybėmis. Tokių objektų, kurie patys nėra kultūros paveldo vertybė ir nėra susiję su kitų kultūros paveldo objektų vertingosiomis savybėmis, pažymėjimas grafiniuose dokumentuose sudaro galimybę detaliai užfiksuoti kultūros paveldo objekto teritoriją. Nesant teisės aktuose nustatytos apsaugos šiems objektams, tokio pažymėjimo nėra pagrindo aiškinti kaip suteikiančio jiems apsaugą, būdingą kultūros paveldo objektams ir kaip nors suvaržančio nuosavybės teises į pažymėtą objektą. Akto formos pildymo aprašo 21.6 punkte papildomai pažymėta, kad kitiems objektams, esantiems kultūros paveldo objekto teritorijoje ar vietovėje, taip pat taikomi Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo ir kitų teisės aktų reikalavimai. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad ši Akto formos pildymo aprašo nuostata savaime nenustato jokios papildomos apsaugos, išskyrus tą, kuri nurodytuose teisės aktuose ir juose nurodytais atvejais tokiems objektams yra nustatyta.

27. Akto formos pildymo aprašo priede „Nekilnojamosios kultūros vertybės apibrėžtų teritorijos bei apsaugos zonos ribų plano sutartiniai ženklai“ nurodytas urbanizuotos vietovės sutartinis ženklas – „kultūros paveldo vietovės urbanistinės struktūros objektas (statinys, vieta, gamtinis elementas)“. Pagal NKPAĮ 2 straipsnio 18 dalį kultūros paveldo vietovė – teritorija, kuri pasižymi istoriškai susiformavusiais ypatumais, visumos darna ir (ar) derme su gamtine aplinka ir kurioje yra kultūros paveldo objektų. Pagal Lietuvos Respublikos architektūros įstatymo 2 straipsnio 9 dalį urbanistinė struktūra – gyvenamųjų vietovių struktūrinių elementų išdėstymo ir funkcionavimo ypatumų visuma. Kultūros paveldo vietovės urbanistinės struktūros objektų pažymėjimas apsaugos zonos ribų plane reikšmingas vietovės urbanistinei struktūrai detaliai užfiksuoti, todėl išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, kad sutartinis ženklas tokiems objektams žymėti nustatytas pagrįstai ir vien tokių objektų pažymėjimas grafiniuose dokumentuose neišplečia įstatyme nustatytos apsaugos ribų. Konkrečiam urbanistinės struktūros objektui taikoma įstatyme nustatyta apsauga ir jos apimtis priklauso nuo to, ar tas objektas turi vertingųjų savybių, ar jis yra susijęs su kitomis vertingosiomis savybėmis.

28. Išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo kvestionuojamos teisės normos, nurodančios Vertinimo tarybos sudaromuose grafiniuose dokumentuose užfiksuoti galinčius turėti reikšmės kultūros paveldo apsaugos užtikrinimui duomenis apie objektus, neįvardytus kultūros paveldo objektais, esančius žymimoje teritorijoje, nėra pagrindas teigti apie įstatyme nustatytos apsaugos išplėtimą. Nurodytos normos nenustato grafiniuose dokumentuose pažymimiems objektams jokios papildomos apsaugos, kuri kiltų ne iš įstatymo, bet tiesiogiai iš kvestionuojamų teisės normų, atitinkamai jos nelemia nuosavybės teisės suvaržymų ne įstatyme nustatytu pagrindu.

29. Išplėstinė teisėjų kolegija, ištyrusi kvestionuojamų teisės normų turinį, jų santykį su pareiškėjo nurodytomis ir kitomis aukštesnės teisinės galios normomis, daro išvadą, kad kvestionuojamų normų nuostatos neprieštarauja pareiškėjo nurodytomis aukštesnės teisinės galios normoms, jos nėra naujos normos, bet kyla būtent iš Konstitucijos, įstatymų ir tarptautinių sutarčių normų nuostatų, šias įgyvendindamos ir detalizuodamos bei nepažeidžia konstitucinių teisinės valstybės ir teisės aktų hierarchijos principų.

30. Teigdamas apie ginčijamų normų neatitiktį pareiškime išvardytų NKPAĮ normų visetui, šiuo visetu pareiškėjas remiasi kaip normų sistema, kuri, pareiškėjo nuomone, nustato apsaugą tik nekilnojamojo kultūros paveldo objektams. Dėl to išplėstinė teisėjų kolegija, byloje konstatavusi, kad įstatymas nustato tam tikrą apsaugą ne tik nekilnojamojo kultūros paveldo objektams, bet taip pat ir galimiems kultūros paveldui priskirti kūriniams bei kitiems daiktams, nepasisako dėl kvestionuojamų normų atitikties atskirai kiekvienai pareiškėjo nurodytai NKPAĮ normai. Pareiškėjo abejonė, ar pareiškime kvestionuojamos normos neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, CK 4.37, 4.39 straipsniams ir Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1, 4 punktams, 6 straipsnio 2 ir 3 dalims ir kitoms pirmojoje pareiškimo dalyje išvardytoms teisės normoms, grindžiama prielaida, kad kvestionuojamos normos priimtos nepagrįstai išplečiant nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugą, pažeidžiant konstitucinius teisinės valstybės ir teisės aktų hierarchijos principus. Pirmiau išdėstytais argumentais tokią prielaidą paneigus, konstatavus, kad kvestionuojamomis normomis tinkamai įgyvendinami aukštesnės galios teisės aktai (Konstitucijos, įstatymų ir tarptautinių sutarčių nuostatos), išplėstinė teisėjų kolegija daro išvadą, kad nurodytos normos neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, CK 4.37, 4.39 straipsniams ir Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1, 4 punktams, 6 straipsnio 2 ir 3 dalims.

31. Išdėstytų argumentų pagrindu išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad Aprašo 2 priedo 2, 2.2, 2.3 punktai ir Akto formos pildymo aprašo 21, 21.4, 21.5, 21.6 punktai bei priedas „Nekilnojamosios kultūros vertybės apibrėžtų teritorijos bei apsaugos zonos ribų plano sutartiniai ženklai“ ta apimtimi, kiek jame yra numatytas urbanizuotos vietovės sutartinis ženklas – „kultūros paveldo vietovės urbanistinės struktūros objektas (statinys, vieta, gamtinis elementas)“, neprieštarauja NKPAĮ (redakcija, galiojusi nuo 2016 m. liepos 14 d. iki 2017 m. sausio 1 d., bei redakcija, galiojusi nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. spalio 1 d.) straipsnio 1 daliai, 1 straipsnio 2 dalies 2 punktui, 2 straipsnio 13, 14, 15, 17, 18, 21, 24, 26, 31 ir 40 dalims, 8 straipsnio 3, 5, 6 ir 9 dalims, 9 straipsniui, 10 straipsniui, 22 straipsnio 2 daliai, Viešojo administravimo įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2015 m. gegužės 1 d. iki 2017 m. kovo 31 d.) 3 straipsnio 1 ir 4 punktams, 6 straipsnio 2 ir 3 dalims, CK 4.37, 4.39 straipsniams, Konstitucijos 23 straipsniui bei konstituciniam teisinės valstybės principui.

IV.

32. Pareiškėjas antrojoje pareiškimo dalyje kelia klausimą dėl kultūros ministro 2011 m. birželio 15 d. įsakymo Nr. ĮV-446 „Dėl nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos akto formos patvirtinimo“ 2 punkto ir Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos direktoriaus 2011 m. liepos 11 d. įsakymu Nr. Į-230 patvirtinto Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos akto formos pildymo aprašo teisėtumo.

33. Pareiškėjo nuomone, kultūros ministras 2011 m. birželio 15 d. įsakymo Nr. ĮV-446  2 punktu pavedė Departamentui patvirtinti Akto formos pildymo aprašą, o Departamento direktorius 2011 m. liepos 11 d. įsakymu Nr. Į-230 jį patvirtino, viršydami NKPAĮ nustatytus įgaliojimus. Tokia pareiškėjo nuomonė grindžiama argumentais, kad NKPAĮ 8 straipsnio 6 dalis būtent kultūros ministrui nustatė įgaliojimus patvirtinti ne tik Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos akto formą, bet ir jos pildymo aprašą, o NKPAĮ 5 straipsnio 2 dalis suteikė teisę kultūros ministrui įgalioti Departamentą atlikti tik nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos funkcijas, kurios pagal NKPAĮ 4 straipsnio 1 dalies 1-5 punktus nėra susijusios su norminių administracinių aktų rengimu ir leidimu.

34. Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad valstybės valdžios institucijos, rengdamos ir priimdamos teisės aktus, privalo vadovautis Konstitucijoje įtvirtintu teisinės valstybės principu. Šis principas, be kitų reikalavimų, suponuoja ir tai, kad Konstitucija turi aukščiausią teisinę galią ir kad įstatymai, Vyriausybės nutarimai bei kiti teisės aktai turi atitikti Konstituciją, kad valstybės valdžią vykdančios ir kitos valstybės institucijos turi veikti remdamosi teise ir paklusdamos teisei; teisinės valstybės principas suponuoja ir tai, kad valstybės valdžią vykdančios institucijos negali viršyti Konstitucijoje joms nustatytų įgaliojimų, kad viena valstybės valdžios institucija negali įsiterpti į kitai valstybės valdžios institucijai Konstitucijoje nustatytus įgaliojimus (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2010 m. vasario 26 d. nutarimą).

35. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje taip pat yra ne kartą akcentavęs, jog viešojo administravimo subjektų kompetencija turi būti nustatyta įstatymu, veikla vykdoma tik jiems priskirtos kompetencijos ribose, o atitinkamam teisėkūros subjektui viršijus jam teisės aktais suteiktą kompetenciją ir priėmus norminį administracinį aktą, kurį jis nėra įgaliotas priimti, tuo pačiu būtų pažeistas ir Konstitucijos preambulėje įtvirtintas teisinės valstybės principas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimus bylose Nr. I1-4/2006, Nr. I8-15/2007, Nr. I444-4/2008). Konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja įvairius reikalavimus įstatymų leidėjui ir kitiems teisėkūros subjektams, inter alia teisėkūros subjektų pareigą leisti teisės aktus tik neviršijant savo įgaliojimų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-617/2010). Bet kokie viešojo administravimo subjektų veiksmai ar sprendimai, priimti viršijant nustatytą kompetenciją, pripažįstami neteisėtais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I552-22/2013, 2014 m. spalio 31 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I858-13/2014).

36. Pagal NKPAĮ 5 straipsnio 1 dalį Seimas, Vyriausybė, Kultūros ministerija, atsižvelgdami į Valstybinės kultūros paveldo komisijos teikiamus paveldosauginės patirties ir tendencijų vertinimus, analizes ir siūlymus, formuoja nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos nacionalinę politiką. Pagal to paties straipsnio 2 dalį nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos valstybinį administravimą organizuoja ir už jį atsako kultūros ministras; kultūros ministras įgalioja ministerijos padalinius ir prie ministerijos įsteigtas institucijas atlikti apsaugos funkcijas. NKPAĮ 5 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos norminius teisės aktus pagal kompetenciją priima Vyriausybė, kultūros ministras, Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos direktorius ir savivaldybės taryba. Pagal NKPAĮ 5 straipsnio 10 dalies 1 punktą Departamentas metodiškai vadovauja nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugai.

37. NKPAĮ 8 straipsnio, reglamentuojančio kultūros paveldo apskaitą, 6 dalyje nustatyta, kad nekilnojamųjų kultūros vertybių vertinimo atrankos ir reikšmingumo lygmens nustatymo kriterijus, šių vertybių atskleidimui reikalingų tyrimų duomenų apimtį ir vertinimo tarybų pavyzdinius nuostatus tvirtina kultūros ministras.

38. Išplėstinė teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pastarojoje teisės normoje kultūros ministrui pavesta tvirtinti konkrečiai įvardytų klausimų reglamentavimą. Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos akto formos pildymo tvarka NKPAĮ 8 straipsnio 6 dalyje neįvardyta kaip tvirtinama ministro.

39. Pareiškėjas teigia, kad NKPAĮ 5 straipsnio 2 dalis suteikė teisę kultūros ministrui įgalioti Departamentą atlikti tik nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos funkcijas, kurios pagal NKPAĮ 4 straipsnio 1 dalies 1-5 punktus nėra susijusios su norminių administracinių aktų rengimu ir leidimu. Tokią pareiškėjo poziciją paneigia NKPAĮ 5 straipsnio 4 dalies nuostata, kad nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos norminius teisės aktus pagal kompetenciją, be kita ko, priima ir Kultūros paveldo departamento direktorius. Pareiškėjo kvestionuojamas Departamento direktoriaus priimtas įsakymas yra būtent nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos norminis teisės aktas, detalizuojantis nekilnojamojo kultūros paveldo apskaitą, kaip vieną iš nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos sudėtinių dalių, įvardytų NKPAĮ 4 straipsnio 1 dalies 1-5 punktuose.

40. Pagal NKPAĮ 5 straipsnio 10 dalies 1 punktą Departamentas metodiškai vadovauja nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugai. Būtent šia norma vadovaudamasis kultūros ministras 2005 m. rugsėjo 16 d. įsakymu Nr. ĮV-390 pavedė Departamentui parengti ir patvirtinti anksčiau (2007 m. sausio 5 d. – 2011 m. rugsėjo 1 d.) galiojusį Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos akto formos pildymo aprašą, o 2011 m. birželio 15 d. Nr. įsakymu ĮV-446 – jį pakeituisį pareiškėjo kvestionuojamą Akto formos pildymo aprašą.

41. Metodinio vadovavimo nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugai sąvoka įstatyme nėra plačiau atskleista. Lietuvių kalbos žodyne žodžio „meto?dika“ reikšmė nurodyta kaip metodų visuma (sistema), skirta praktiniam ko nors vykdymui (http://www.lkz.lt/Visas.asp?zodis=metodika&lns=-1&les=-1). Iš pareiškėjo kvestionuojamo Kultūros paveldo departamento direktoriaus 2011 m. liepos 11 d. įsakymu Nr. Į-230 patvirtinto Akto formos pildymo aprašo turinio matyti, kad juo detaliai reglamentuojama Akto ir jo priedų sudėtis bei apimtis (pagrindinė dalis, jos struktūra, priedai, jų skaičius, kt.), bendrieji ir specialieji akto formos pildymo reikalavimai (naudotinas šriftas, intervalas tarp eilučių, išsamiai nurodomi duomenų įrašymo reikalavimai, kt.). Toks kvestionuojamu norminiu aktu suformuluotų nuostatų turinys atitinka metodinių nurodymų esmę ir patvirtina, kad Departamentas, parengdamas bei patvirtindamas šį norminį aktą, įgyvendino įstatyme jam pavestą metodinio vadovavimo funkciją, užtikrindamas vienodą akto formos pildymo praktiką. Atitinkamai kultūros ministras turėjo teisę pavesti Departamentui, vykdant įstatymu priskirtą funkciją, patvirtinti Akto formos pildymo aprašą.

42. Išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, kad kultūros ministro 2011 m. birželio 15 d. įsakymo Nr. ĮV-446  2 punktas ir Departamento direktoriaus 2011 m. liepos 11 d. įsakymas Nr. Į-230 priimti viešojo administravimo subjektams veikiant jiems įstatymu priskirtos kompetencijos ribose, neviršijant suteiktų įgaliojimų, todėl neprieštarauja NKPAĮ (redakcija, galiojusi nuo 2008 m. rugpjūčio 25 d. iki 2013 m. liepos 1 d.) 4 straipsnio 1 dalies 1–5 punktams, 5 straipsnio 2, 4 dalims, 8 straipsnio 6 daliai, Viešojo administravimo įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2011 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. birželio 1 d.) 3 straipsnio 1 ir 4 punktams, 6 straipsnio 2 ir 3 dalims, Konstitucijos 23 straipsniui bei konstituciniam teisinės valstybės principui.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 117 straipsnio 1 dalies 1 punktu, išplėstinė teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 15 d. įsakymu Nr. ĮV-150 patvirtinto Nekilnojamųjų kultūros vertybių vertinimo, atrankos ir reikšmingumo lygmens nustatymo kriterijų aprašo (Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2016 m. spalio 4 d. įsakymo Nr. ĮV-752 redakcija, galiojanti nuo 2016 m. spalio 5 d.) 2 priedo 2, 2.2, 2.3 punktai ir Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos direktoriaus 2011 m. liepos 11 d. įsakymu Nr. Į-230 patvirtinto Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos akto formos pildymo aprašo (2017 m. sausio 18 d. įsakymo Nr. Į-11 redakcija, galiojanti nuo 2017 m. sausio 19 d.) 21, 21.4, 21.5, 21.6 punktai bei priedas „Nekilnojamosios kultūros vertybės apibrėžtų teritorijos bei apsaugos zonos ribų plano sutartiniai ženklai“ ta apimtimi, kiek jame yra numatytas urbanizuotos vietovės sutartinis ženklas – „kultūros paveldo vietovės urbanistinės struktūros objektas (statinys, vieta, gamtinis elementas)“, neprieštarauja Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2016 m. liepos 14 d. iki 2017 m. sausio 1 d., bei redakcija, galiojusi nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. spalio 1 d.) straipsnio 1 daliai, 1 straipsnio 2 dalies 2 punktui, 2 straipsnio 13, 14, 15, 17, 18, 21, 24, 26, 31 ir 40 dalims, 8 straipsnio 3, 5, 6 ir 9 dalims, 9 straipsniui, 10 straipsniui, 22 straipsnio 2 daliai, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2015 m. gegužės 1 d. iki 2017 m. kovo 31 d.) 3 straipsnio 1 ir 4 punktams, 6 straipsnio 2 ir 3 dalims, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.37, 4.39 straipsniams, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui bei konstituciniam teisinės valstybės principui.

Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2011 m. birželio 15 d. įsakymo Nr. ĮV-446 „Dėl nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos akto formos patvirtinimo“ 2 punktas ir Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos direktoriaus 2011 m. liepos 11 d. įsakymu Nr. Į- 230 patvirtinto Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos akto formos pildymo aprašas neprieštarauja Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2008 m. rugpjūčio 25 d. iki 2013 m. liepos 1 d.) 4 straipsnio 1 dalies 1–5 punktams, 5 straipsnio 2, 4 dalims, 8 straipsnio 6 daliai, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2011 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. birželio 1 d.) 3 straipsnio 1 ir 4 punktams, 6 straipsnio 2 ir 3 dalims, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui bei konstituciniam teisinės valstybės principui.

Sprendimas neskundžiamas.

Sprendimas skelbiamas Teisės aktų registre.

Teisėjai              Laimutis Alechnavičius

              Artūras Drigotas

              Ramūnas Gadliauskas

              Stasys Gagys

              Virginija Volskienė