Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: nuasmeninta nutartis byloje [2-294-2006].doc
Bylos nr.: 2-294/2006
Bylos rūšis: civilinė byla
Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Kategorijos:

Civilinė byla Nr

                                                                      Civilinė byla Nr. 2-294/2006

                                                                       Procesinio sprendimo kategorija 95.6.2, 106.6, 95.5 (S)

 

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2006 m. gegužės 25 d.

Vilnius

 

              Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teisėjų kolegijos pirmininko Artūro Driuko,

kolegijos teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės (pranešėja) ir Donato Šerno,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo trečiojo asmens A. D. ir pareiškėjo A. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2006 m. balandžio 6 d. žodinės nutarties, kuria atsisakyta į procesą trečiuoju asmeniu įtraukti pareiškėją A. K. , ir dėl Vilniaus apygardos teismo 2006 m. balandžio 6 d. nutarties, kuria nutraukta civilinė byla Nr.2-846-41/2006 pagal ieškovo P. K. ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei ,,Valiris“, J. G., tretieji asmenys B. B. ir A. D., dėl paskolos sutarties pripažinimo negaliojančia.

                                                                       

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė:

 

Ieškovas P. K. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams UAB ,,Valiris“ ir J. G. dėl 1995 m. balandžio 20 d. tarp atsakovų sudarytos paskolos sutarties pripažinimo tariamu sandoriu ir restitucijos taikymo. Nurodė, kad Vilniaus apygardos teismas 2005 m. gegužės 10 d. teismo įsakymu iš UAB ,,Valiris“ atsakovui J. G. priteisė 319 480 Lt dydžio skolą su palūkanomis, todėl vykdant šį teismo įsakymą atsakovui J. G. buvo parduotas visas UAB ,,Valiris“ priklausęs nekilnojamasis turtas. Ieškovas, būdamas aktyviai besidominčiu UAB ,,Valiris“ akcininku, o 1995 m. ir bendrovės komercijos direktoriumi, nurodė nieko nežinojęs apie minėtą paskolos sutartį, kuri, jo nuomone, buvo sudaryta atgaline data, siekiant užvaldyti bendrovei priklausantį turtą.

Kitoje civilinėje byloje Vilniaus m. 3 apylinkės teismas 2005 m. gruodžio 7 d. nutartimi teismas patenkino antstolės P. Kisielienės prašymą ir patvirtino 2005 m. spalio 11 d. aktą, kuriuo pagal Vilniaus m. I apylinkės teismo 2005 m. rugpjūčio 3 d. vykdomąjį raštą dėl skolos išieškojimo iš skolininko B. B. , išieškotojui A. D. perduodamos šiam skolininkui priklausiusios 55 vnt. UAB ,,Valiris“ paprastųjų vardinių akcijų. Šia nutartimi teismas taip pat išnagrinėjo bei nepatenkino pareiškėjų - skolininko B. B. ir L. Z., kuri pretendavo įsigyti šias akcijas vykdymo procese, skundus dėl paminėtos antstolės veiksmų. Vilniaus apygardos teismas 2006 m. vasario 13 d. nutartimi pareiškėjų atskiruosius skundus atmetė. Tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas šių pareiškėjų kasacinius skundus, 2006 m. kovo 16 d. nutartimi sustabdė minėtos Vilniaus m. 3 apylinkės teismo 2005 m. gruodžio 7 d. nutarties vykdymą, o taip pat uždraudė A. D. balsuoti šiomis akcijomis UAB ,,Valiris“ akcininkų susirinkime iki byla bus išnagrinėta kasacine tvarka. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad po minėto UAB ,,Valiris“ akcijų priėmimo – perdavimo akto patvirtinimo A. D. šioje byloje dėl paskolos sutarties pripažinimo tariama ėmė dalyvauti trečiojo asmens teisėmis. Šios bylos nagrinėjimo eigoje 2006 m. balandžio 6 d. buvo gautas pareiškėjo A. K. prašymas įtraukti jį į teismo procesą trečiuoju asmeniu vietoje A. D. (b. l. 178). Pareiškėjas A. K. nurodė, kad 2006 m. kovo 17 d. su trečiuoju asmeniu A. D. sudarė akcijų mainų sutartį, pagal kurią jam atiteko 55 procentai UAB ,,Valiris“ paprastųjų vardinių akcijų. Tokiu būdu tapęs minėtų akcijų savininku, pareiškėjas prašė įtraukti jį į teismo procesą trečiuoju asmeniu vietoje A. D., todėl turi būti išspręstas procesinių teisių perėmimo klausimas. Pareiškėjo teigimu, ieškovas P. K., ginčydamas paskolos sutartį, siekia padidinti bendrovės turimą turtą, o tai yra tiesiogiai susiję su pareiškėjo, kaip akcininko, siekiu turėti teisę į didesnę bendrovės turto masę. Dėl šių priežasčių A. K. prašė įtraukti jį į šią bylą.

Vilniaus apygardos teismas 2006 m. balandžio 6 d. posėdžio metu žodine nutartimi atmetė pareiškėjo prašymą įtraukti jį į bylą trečiuoju asmeniu. Nurodė, kad minėta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi yra sustabdytas vykdymas Vilniaus m. 3 apylinkės teismo nutarties, iš kuriuos kildinamos A. D. , o vėliau - A. K. teisės į UAB ,,Valiris“ akcijas, todėl nėra pagrindo įtraukti pareiškėją į bylą, tačiau jis turi teisę kreiptis į teismą su atskiru ieškiniu (b. l. 183).  

 

Bylos nagrinėjimo procese ieškovas P. K. pateikė teismui atsisakymą nuo ieškinio ir prašė nutraukti šią civilinę bylą. Teigė, jog bylos šalys geranoriškai ir tarpusavio susitarimu išsprendė kilusį ginčą (b. l. 180). Teismas skundžiama 2006 m. balandžio 6 d. nutartimi šį prašymą patenkino ir bylos nagrinėjimą nutraukė (b. l. 184). Nurodė, kad atsisakymas nuo ieškinio nepažeidžia nei vienos iš šalių teisių ir teisėtų interesų.

 

Atskiruoju skundu trečiasis asmuo A. D. ir pareiškėjas A. K. prašo panaikinti šią teismo nutartį, įtraukti pareiškėją A. K. į procesą trečiuoju asmeniu vietoje A. D., o bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Prašymą grindžia tokiomis aplinkybėmis:

  1. Teismas pažeidė įtrauktino į teismo procesą A. K. procesines teises, todėl yra absoliutus nutarties negaliojimo pagrindas, numatytas CPK 329 straipsnio trečiosios dalies pirmame punkte. Nors pareiškėjas minėtos akcijų mainų sutarties pagrindu perėmė trečiojo asmens materialines teises, tačiau teismas neleido jam įstoti į bylą trečiuoju asmeniu, klausimą nagrinėjo jam nedalyvaujant ir pažeidė jo teisę teikti savo argumentus ir samprotavimus ieškinio atsisakymo klausimu, prieštarauti kitų byloje dalyvaujančių asmenų samprotavimams (CPK 42 str. 1 d.). Pareiškėjo eliminavimas gali būti prilyginamas bylos nagrinėjimui jam nepranešus apie teismo posėdžio laiką ir vietą.
  2. Teismas negalėjo priimti atsisakymo nuo ieškinio, nes ginčo paskolos sutartis prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, todėl yra niekinė ir negalioja. Įmonių įstatymo redakcijos, galiojusios nuo 1995 m. birželio 8 d. iki 1995 m. liepos 4 d., 12 straipsnis numatė, kad kaupti skolintas lėšas ir apie tai skelbti viešai įmonė turėjo teisę tik įstatymų nustatyta tvarka išleisdama ir platindama kredito vertybinius popierius – obligacijas, tačiau uždarosios akcinės bendrovės tokios teisės neturėjo, nes pagal Akcinių bendrovių įstatymo (toliau ABĮ) redakcijos, galiojusios nuo 1995 m. gegužės 4 d. iki 1995 m. gruodžio 27 d., 38 straipsnio penktąją dalį joms buvo draudžiama leisti obligacijas.

 

Atsiliepimu ieškovas P. K. prašo skundą atmesti, o teismo nutartį palikti nepakeistą. Prašymą grindžia tokiomis aplinkybėmis:

  1. Teismas skundžiama nutartimi negalėjo pažeisti pareiškėjo A. K. procesinių teisių, nes pagrįstai atsisakė šį asmenį įtraukti į procesą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas minėta 2006 m. kovo 16 d. nutartimi sustabdė Vilniaus m. 3 apylinkės teismo 2005 m. gruodžio 7 d. nutarties vykdymą, todėl trečiasis asmuo A. D. neturėjo teisės perduoti UAB ,,Valiris“ akcijas A. K. Be to, dėl šios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties A. D. neturi teisės reikšti jokių pretenzijų, kurios yra susijusios su minėtų akcijų suteikiamomis teisėmis ar pareigomis, ir kyla klausimas dėl materialinių subjektinių teisių  perėmimo galimybės apskritai. 
  2. Teismas pagrįstai priėmė ieškinio atsisakymą, nes asmens galimybė disponuoti turima materialiąja subjektine teise yra absoliuti ir ribojama tik tada, kai tai prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms ar viešajam interesui. Nagrinėjamos bylos šalys geranoriškai, tarpusavio susitarimu išsprendė kilusį ginčą, o bylos nutraukimas neprieštarauja nei imperatyvioms įstatymo normoms, nei viešajam interesui. Be to, pagal civiliniame procese galiojantį dispozityvumo principą, tik ieškovas turi teisę atsisakyti nuo ieškinio, o tretiesiems asmenims tokia teisė CPK nenumatyta. Taip pat trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, negali veikti procese prieš šalies, kurios pusėje jis dalyvauja, interesus (CPK 47 str. 4 d.), o A. D. prašymas panaikinti teismo nutartį, kuria patenkintas atsisakymas nuo ieškinio, prieštarauja ieškovo, kurio pusėje dalyvauja šis trečiasis asmuo, interesams.
  3. Atmestini apeliantų argumentai dėl paskolos sutarties prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms, nes ieškovas tokiais argumentais nesirėmė, o pagal CPK 47 straipsnio antrąją dalį tretieji asmenys be savarankiškų reikalavimų negali keisti ieškinio pagrindo.

 

Atsiliepimu atsakovas J. G. prašo atskirąjį skundą atmesti, o teismo nutartį palikti nepakeistą. Prašymą grindžia iš esmės tokiais pat argumentais, kaip ir ieškovas P. K. , tačiau papildomai nurodo tokias aplinkybes:

  1. Apeliantų argumentas, kad pareiškėjo eliminavimas gali būti prilygintas nežinojimui apie teismo posėdį, turi būti laikomas piktnaudžiavimu teise, nes pats A. K. teismui pateiktame 2006 m. balandžio 6 d. pareiškime dėl teisių perėmimo nurodo, kad jam žinoma apie 2006 m. balandžio 6 d. vyksiantį teismo posėdį.
  2. Nepagrįsti teiginiai dėl paskolos sutarties prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms, nes apeliantai pateikia neteisingus duomenis apie šios sutarties sudarymo datą. Minima paskolos sutartis buvo sudaryta ne 1995 m. birželio 20 d., o 1995 m. balandžio 20 d., ir jos sudarymo metu galiojęs ABĮ numatė bendrovei galimybę skolintis lėšų ne tik išleidžiant obligacijas: 13 straipsnio antrosios dalies 6 punkte buvo numatyta, kad bendrovė gali skolinti nuosavo kapitalo lėšas ir skolintis piniginių lėšų už palūkanas, nustatomas sutartimi, 30 straipsnio pirmojoje dalyje numatyta, jog skolintas kapitalas susiformuoja platinant išleistas obligacijas, imant kreditus ir kitaip skolinantis lėšų (ABĮ redakcija, galiojusi 1995 m. kovo 10 d. – 1995 m. gegužės 17 d.). Be to, pagal apeliantų aiškinimą išeitų, jog įstatymas iš viso draudė uždarosioms akcinėms bendrovėms skolintis lėšų, o tai užkirstų galimybę bendrovėms vykdyti savo veiklą, dalyvauti civiliniuose teisiniuose santykiuose.
  3. Apeliantai neteisingai aiškina Įmonių įstatymo nuostatas, nes sistemiškai aiškinant šį įstatymą matyti, jog apeliantų analizuotos nuostatos buvo įtvirtintos siekiant visiškai kitų tikslų, tai yra siekiant atskirti įmones, kurios verčiasi kredito įstaigų veikla, nuo įmonių, kurios tokia veikla nesiverčia. Ši nuostata neužkirto kelio kredito įstaigų veikla nesiverčiančioms įmonėms skolintis pinigų iš kitų asmenų.
  4. Nėra pagrindo naikinti skundžiamą teismo nutartį ir atnaujinti teismo procesą, nes ginčo paskolos sutartis nebuvo ginčijama per šios sutarties sudarymo metu galiojusio CK 84 straipsnio numatytą bendrą trejų metų senaties terminą, todėl galiojant teisinių santykių stabilumo principui ji turi būti pripažinta teisėta ir negali būti traktuojama kaip prieštaraujanti imperatyvioms įstatymo nuostatoms.

 

Atiliepimu atsakovas UAB ,,Valiris“ paršo skundą atmesti. Prašymą grindžia tokiomis aplinkybėmis:

  1. Atskirasis skundas atmestinas, nes A. K. apskritai nepriklauso teisė ginčyti procesinį sprendimą, kadangi teismas neįtraukė jo į procesą. Skundžiama nutartis neturi jokios įtakos pareiškėjo teisėms ir interesams, nes akcijų mainų sutartis, kuria pareiškėjas grindžia savo reikalavimo teisę, yra niekinė ir negaliojanti. Be to, A. K. nepateikė jokių savarankiškų reikalavimų ir teismas neturėjo teisinio pagrindo, esant kitų bylos dalyvių sutikimui, neleisti ieškovui atiimti ieškinio.
  2. Atmestinas teiginys, kad sutartis prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, nes ji sudaryta pagal tuo metu galiojusio CK normas ir neturi nieko bendro su obligacijomis. Be to, ieškovas ieškinio atsisakė, todėl teismas neturėjo jokio pagrindo ex officio konstatuoti sutarties negaliojimą. 

 

A. D. atskirasis skundas dėl Vilniaus apygardos teismo 2006 m. balandžio 6 d. nutarties, kuria nutraukta byla, atmestinas. Apeliacinis procesas pagal A. K. atskirąjį skundą dėl šios nutarties panaikinimo nutrauktinas.

A. K. atskirasis skundas dėl Vilniaus apygardos teismo 2006 m. balandžio 6 d. žodinės nutarties, kuria atsisakyta jį įtraukti į procesą, atmestinas.

 

Kaip žinoma, atskiriesiems skundams nagrinėti yra taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.), o bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindai (CPK 338 str., 230 str. 1 d.). Taigi apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar pirmosios instancijos teismo nutartys dėl atsisakymo į procesą trečiuoju asmeniu įtraukti pareiškėją A. K. ir dėl civilinės bylos nutraukimo yra teisėtos ir pagrįstos.

Teisėjų kolegija, remdamasi bylos medžiaga, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas,  spręsdamas šiuos klausimus, teisingai nustatė ir įvertino bylos aplinkybes, tinkamai išaiškino bei pritaikė nagrinėjamus teisinius santykius reglamentuojančias civilinio proceso bei materialinės teisės normas ir priėmė teisėtas bei pagrįstas nutartis (CPK 263 str. 1 d.).

              Kaip buvo minėta, ši civilinė byla buvo nagrinėjama pagal ieškovo UAB ,,Valiris“ akcininko P. K. ieškinį, pareikštą 2005 m. lapkričio 3 d., kuriuo buvo prašoma pripažinti tariamu sandoriu 1995 m. balandžio 20 d. tarp atsakovų UAB ,,Valiris“ ir J. G. sudarytą paskolos sutartį. Ieškovas teigė, kad šis sandoris, pagal kurį negrąžintos skolos išieškojimas buvo nukreiptas į bendrovės turtą, pažeidžia jo teisėtus interesus, nes jis yra vienu didžiausiu bendrovės akcininku ir asmeniškai valdo 30 procentų, o su šeimos nariais 50 procentų bendrovės akcijų. Byla teisme buvo nagrinėjama beveik pusę metų, tačiau nė vienas kitas bendrovės akcininkas be P. K. nepareiškė tokio reikalavimo.

              Sutinkamai su CPK 13 straipsnyje įtvirtintu dispozityviškumo principu ieškovui suteikta teisė, laikantis šio kodekso nuostatų, laisvai disponuoti jam priklausančiomis procesinėmis teisėmis, viena iš kurių yra CPK 42 straipsnyje pirmojoje dalyje įtvirtinta teisė bet kurioje proceso stadijoje atsisakyti nuo pareikšto ieškinio. Ši teisė yra ribojama, tai yra teismas nepriima ieškovo atsisakymo nuo ieškinio tik CPK 42 straipsnio antrojoje dalyje nurodytu atveju, jeigu tie veiksmai prieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms ar viešajam interesui.   

Taigi nagrinėjant A. D. atskirąjį skundą  esminę reikšmę turi argumentai, kad teismas, priimdamas ieškovo P. K. ieškinio atsisakymą ir nutraukdamas bylą, pažeidė paminėtą CPK nuostatą. Apeliantas teigia, kad pagal Lietuvos Respublikos įmonių įstatymo 12 straipsnio redakciją, galiojusią 1995 m. birželio 8 d. - 1995 m. liepos 4 d., bei Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 38 straipsnio 5 dalies redakciją, galiojusią 1995 m. gegužės 4 d. – 1995 m. gruodžio 27 d., uždarosios akcinės bendrovės neturėjo teisės skolintis lėšas, šie reikalavimai imperatyvaus pobūdžio, todėl ieškovo P. K. ginčijama paskolos sutartis, sudaryta tarp atsakovų UAB ,,Valiris“ ir J. G. yra niekinė, negaliojanti ir teismas neturėjo pagrindo priimti ieškovo ieškinio atsisakymo (CK 1.80 str. 1 d., 1.95 str.).

Teisėjų kolegija atmeta šiuos apelianto teiginius. Iš tiesų Lietuvos Respublikos įmonių įstatymo 12 straipsnio trečioji dalis draudė įmonėms, jų tarpe ir uždarosioms akcinėms bendrovėms, verstis kredito įstaigų veikla, o kaupti skolintas lėšas leido tik įstatymų nustatyta tvarka išleidžiant ir platinant obligacijas. Tačiau byloje nėra duomenų, kad UAB ,,Valiris“ butų vertęsis kredito verslu. Be to, byloje nustatyta, kad ginčijamos sutarties sudarymo momentu, tai yra 1995 m. balandžio 20 d., galiojančios Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo nuostatos, priešingai nei teigia apeliantas, ne tik nedraudė, bet ir leido uždarosios akcinėms bendrovėms skolintis pinigines lėšas (ABĮ 13 str. 2 d. 6 p., 30 str. 1 d.). Šis įstatymas yra specialusis Lietuvos Respublikos įmonių įstatymo atžvilgiu, todėl jis ir taikytinas šioje byloje. Taigi paminėti pareiškėjo A. D. teiginiai yra nepagrįsti (CPK 178 str.).

Teisėjų kolegija nenustačiusi, jog skundžiama teismo nutartis prieštarauja  imperatyvioms įstatymo nuostatoms sprendžia, jog remiantis paminėtais CPK 13 straipsnyje įtvirtintu dispozityviškumo principu bei CPK 42 straipsnyje pirmojoje dalyje įtvirtinta teise bet kurioje proceso stadijoje atsisakyti nuo pareikšto ieškinio, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo atsisakyti patenkinti ieškovo prašymą ir nutraukti minimą bylą. Byloje taip pat nenustatyta, kad šis bylos nutraukimas prieštarauja viešajam interesui, nes be A. D. ir A. K. niekas neprieštarauja bylos nutraukimui, tuo tarpu ši nutartis neužkerta kelio jiems kreiptis į teismą su savarankišku ieškiniu dėl galimai pažeistų jų, kaip UAB ,,Valiris“ akcininkų, teisių ar teisėtų interesų gynimo ir minimos paskolos sutarties nuginčijimo.

Kiti apelianto A. D. atskirajame skunde nurodyti argumentai, jog teismas nepagrįstai neįtraukė į bylą A. K. , nepagrįstai nagrinėjo bylos nutraukimo klausimą nedalyvaujant A. K. ir jo neišklausė, neduoda pagrindo naikinti šią teismo nutartį (CPK 185 str., 329 str. 1 d., 329 str. 3 d. 1 p., 42 str.).

Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl šių apelianto teiginių, visų pirma, pažymi, kad A. D. šioje byloje dalyvavo trečiuoju asmeniu nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų ieškovo pusėje, todėl atskirojo skundo reikalavimas panaikinti teismo nutartį ir bylą perduoti tam pačiam pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš esmės, tai yra nepriimti ieškovo P. K. atsisakymo nuo ieškinio, reiškia prašymą veikti procese prieš šalies, kurios pusėje jis dalyvauja, interesus, o tai prieštarauja CPK 47 straipsnio ketvirtosios dalies nuostatai, jog asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, negali veikti procese prieš šalies, kurios pusėje jis dalyvauja, interesus.

Be to, kaip minėta, teismas, nagrinėdamas A. K. prašymą, nustatė, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2006 m. kovo 16 d. nutartimi yra sustabdęs Vilniaus m. 3 apylinkės teismo 2005 m. gruodžio 7 d. nutarties vykdymą, kuria remiantis A. D. nuosavybėn buvo perduotos minimos UAB ,,Valiris“ akcijos. Taigi iškilus klausimui dėl  A. D. materialinių subjektinių teisių  perėmimo galimybės, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė įtraukti A. K. į šį procesą. Tuo labiau, kad ši nutartis, kaip minėta, neužkerta kelio A. D. ar A. K. ginti savo pažeistas teises ar teisėtus interesus ginčijant minimą paskolos sutartį.

Atskirajame skunde A. D. nurodo, kad prašymą įtraukti A. K. trečiuoju asmeniu teismas nagrinėjo nepranešęs apie teismo posėdžio vietą bei laiką (CPK 329 str. 3 d. 1 p., 42 str.). Tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad A. K. 2006 m. balandžio 6 d. pareiškime pats patvirtino, jog jam yra žinoma apie įvyksiantį teismo posėdį, todėl šis apelianto argumentas atmetamas (b. l. 178). Be to, A. K. pateiktus argumentus dėl bylos nutraukimo teisėtumo, kurie sutampa su A. D. argumentais, teisėjų kolegija įvertino ir atmetė (CPK 329 str. 1 d.).

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, atmeta A. D. atskirąjį skundą dėl teismo nutarties, kuria nutraukta civilinė byla Nr.2-846-41/2006, ir šią teismo nutartį palieka nepakeistą. Taip pat atmeta pareiškėjo A. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2006 m. balandžio 6 d. žodinės nutarties, kuria atsisakyta jį įtraukti į procesą.

Apeliacinis procesas pagal pareiškėjo A. K. atskirąjį skundą dėl šios nutarties panaikinimo nutraukiamas, nes A. K. , nebūdamas dalyvaujančiu byloje asmeniu, neturi teisės skųsti teismo nutartį dėl šios bylos nutraukimo (CPK 338, 305 str.). Todėl teismas neturėjo pagrindo priimti  minimo A. K. atskirojo skundo, o jį priėmus – apeliacinis procesas pagal šio asmens atskirąjį skundą nutrauktinas (CPK 315 str. 2 d. 2 p., 315 str. 5 d.).  

 

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio pirmu punktu, 315 straipsnio antrosios dalies 2 punktu bei penktąja dalimi, 338 straipsniu,

 

n u t a r i a :

 

              Vilniaus apygardos teismo 2006 m. balandžio 6 d. nutartį, kuria nutraukta civilinė byla Nr.2-846-41/2006, palikti nepakeistą. A. D. atskirąjį skundą dėl šios nutarties panaikinimo atmesti, o apeliacinį procesą pagal A. K. atskirąjį skundą dėl šios nutarties panaikinimo nutraukti.

Atmesti A. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2006 m. balandžio 6 d. žodinės nutarties, kuria atsisakyta jį įtraukti į procesą.

             

             

Kolegijos pirmininkas                                                                                                              Artūras Driukas

 

Teisėjai:                                                                                                                               Virginija Čekanauskaitė   

 

                                                                                                                        Donatas Šernas