Civilinė byla Nr. 2A-379-658/2015

(Proceso Nr. 2-69-3-02051-2014-5)

Procesinio sprendimo kategorijos: 73.2.6.1;

(S)

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2015 m. vasario 25 d.

Kaunas

              Kauno apygardos teismo teisėjas Nerijus Meilutis, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Hoptransa“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. spalio 13 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-5445-800/2014 pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei ,,HOPTRANSA“, tretiesiems asmenims draudimo bendrovei „AlfaStrahovanie“ PLC, UAB DK „PZU Lietuva“, G. K., dėl nuostolių atlyginimo regreso teise,

n u s t a t ė:

I. Ginčo esmė

              Ieškovas ieškiniu (t I. b. l. 4-5) teismo prašė priteisti iš atsakovės UAB ,,Hoptransa“ 3743,70 Lt nuostolių atlyginimo, visas bylinėjimosi išlaidas, įskaitant 112,00 Lt žyminį mokestį bei 6 procentus metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Nurodė, kad Vokietijoje 2012-11-19 nenustatyto asmens, vairavusio transporto priemonę MERCEDES BENZ ACTROS 1841, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo padaryta žala. Eismo įvykio dieną atsakovė buvo transporto priemonės MERCEDES BENZ ACTROS 1841, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), naudotoja pagal lizingo sutartį. LR registruota transporto priemonė MERCEDES BENZ ACTROS 1841, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, kaip tai numato Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau - TPVCAPDĮ) 4 straipsnio 1 dalies, 41 straipsnio 3 ir 8 dalių nuostatos. Eismo įvykio valstybės – Vokietijos nacionalinis draudikų biuras (Deutches Būro Grūne Karte E.V.) atlygino eismo įvykio metu padarytą žalą bei pateikė reikalavimą 1084,25 Eur (3743,70 Lt) sumai ieškovui, t.y. transporto priemonės registracijos valstybės - Lietuvos nacionaliniam draudikų biurui. Ieškovas, vadovaudamasis TPVCAPDĮ 17 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškovas moka išmoką eismo įvykio metu padarytą žalą atlyginusiam kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui, atsižvelgdamas į Biurų tarybos Vidaus nuostatus (Biurų tarybos Vidaus nuostatų 5 straipsnis) ir į tos valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus, sumokėjo Vokietijos nacionaliniam draudikų biurui reikalaujamus 1084,25 EUR (3743,70 Lt). Ieškovas, sumokėjęs Vokietijos nacionaliniam draudikų biurui jo pareikalautą sumą, vadovaudamasis TPVCAPDĮ 23 straipsniu, kreipėsi į atsakovę, reikalaudamas grąžinti Vokietijos nacionaliniam draudikų biurui sumokėtą sumą, tačiau atsakovė nesumokėjo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apylinkės teismas 2014 m. spalio 13 d. sprendimu ieškinį tenkino – priteisė iš atsakovės UAB „Hoptransa“ ieškovui Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui 3743,70 Lt (1084,25 Eur) nuostolių atlyginimo, 6 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2014-02-10) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 112,00 Lt (32,44 Eur) žyminio mokesčio, 608,44 Lt (176,22 Eur) už dokumentų vertimus, 76,08 Lt (22,03 Eur) transporto išlaidų (t. II, b.l. 45-51). Teismas nustatė, kad Vokietijoje 2012-11-19 transporto priemonė MERCEDES BENZ ACTROS 1841, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) dalyvavo eismo įvykyje, kurio metu buvo apgadinta transporto priemonė Iveco valst. Nr. MSP-HS 557 (I t., b. l.33). Atsakovė eismo įvykio metu buvo transporto priemonės MERCEDES BENZ ACTROS 1841, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) naudotoja pagal lizingo sutartį (t. I, b. l. 11). Eismo įvykio valstybės – Vokietijos nacionalinis draudikų biuras, suadministravęs žalą ir išmokėjęs eismo įvykio metu patirtų nuostolių atlyginimą, pateikė transporto priemonės registracijos valstybės - Lietuvos nacionaliniam draudikų biurui reikalavimą 3743,70 sumai (t. I, b. l. 13-27), kurį ieškovas atlygino. Atsakovė buvo sudariusi su Rusijos draudimo bendrove „Alfa Strakovanie“ tarptautinį transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimą – žaliąją kortą (t .I, b.l. 73). Teismas nustatęs, kad Rusijos bendrovė „AlfaStrahovanie“ PLC nėra ir niekada nebuvo Biuro nare bei įvertinęs Biurų tarybos Vidaus nuostatų 7 str. 2 d., kurioje nurodyta, kad kiekvienas biuras įgalioja savo narius išduoti žalias kortas tik tiems jų apdraustiems asmenims, kurių transporto priemonės yra registruotos jo veiklos šalyje, Biurų tarybos Vidaus nuostatų 7 str. 3 d., pagal kurią biuras gali įgalioti savo narį išduoti žalias kortas bet kurioje šalyje, kurioje nėra biuro ir tik toje šalyje registruotų transporto priemonių atžvilgiu, tačiau biuras nesuteikia savo garantijos, jei žalia korta išduota transporto priemonei, kuri nėra teisiškai įregistruota to biuro šalyje, išskyrus atvejus, kai yra 7 str. 3 d. išvardintos aplinkybės (Biurų tarybos Vidaus nuostatų 9 str.), teismas darė išvadą, kad Lietuvos Respublikoje registruota transporto priemonė MERCEDES BENZ ACTROS 1841, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nebuvo apdrausta TPVCAPDĮ reikalavimus atitinkančiu transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Kadangi Lietuvos Respublikoje registruota transporto priemonė MERCEDES BENZ ACTROS 1841, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, galiojančiu Vokietijoje; atsakovė neatlygino neapdrausta transporto priemone padarytos žalos tiesiogiai nukentėjusiam asmeniui, nukentėjęs eismo įvykyje asmuo žalos atlyginimą gavo iš eismo įvykio vietos valstybės – Vokietijos nacionalinio draudikų biuro – tai ieškovas, Vokietijos nacionaliniam draudikų biurui atsakovei priklausančia transporto priemone padarytą žalą bei su šios žalos administravimu susijusias išlaidas atlygino pagrįstai ir įgijo teisę reikalauti išmokėtos sumos iš atsakovo, remdamasis TPVCAPD įstatymo 17 ir 23 str. bei LR CPK 6.264, 6.265 str.

III. Apeliacinio skundo argumentai

Apeliaciniu skundu (t. II., b.l. 62-75) atsakovė UAB „Hoptransa“ prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2014 m. spalio 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

ieškovas nepateikė jokių rašytinių įrodymų, kad eismo įvykis įvyko dėl atsakovės kaltės ir, kad jame dalyvavo atsakovo valdoma transporto priemonė. Šioje byloje nustatyta tik žalos dydis, tačiau likusių civilinės atsakomybės sąlygų (neteisėtos veikos, kaltės, priežastinio ryšio tarp neteisėtos veikos ir žalos) ieškovas neįrodė. Aplinkybė, kad žalą administravo Vokietijos nacionalinis draudikų biuras ir, kad jis nurodė, kad eismo įvykio kaltininkas yra atsakovei priklausanti transporto priemonė, negali būti laikoma neginčijamu, absoliučiu įrodymu.

teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, neįvertino atsakovės į bylą pateiktų rašytinių įrodymų - transporto priemonės (vilkiko) draudimo faktą patvirtinančio dokumento - Transporto priemonės tarptautinio draudimo poliso Nr. RUS/001/05245700 (žalios kortelės), išduotos Rusijos Federacijos draudimo bendrovėje „AlfaStrakhovanie“ PLC ir padarė nepagrįstą išvadą, kad žaliosios kortelės sistemai priklausančio Biuro vardu išduota žalioji kortelė - draudimo polisas Nr. RUS/001/05245700, nesuteikia apsaugos Vokietijos valstybėje, kadangi draudimo polise nurodyta galiojimo teritorija apima ir Vokietijos teritoriją. Tai, kad toks draudimas neatitiko LR TPVCAPDĮ nuostatų, savaime nereiškia, kad tarp trijų šalių pagal Žalios kortelės sistemos, kurios nariais yra Vokietija, Lietuva ir Rusija, taisykles sudaryta draudimo sutartis yra negaliojanti ir nesuteikia draudimo apsaugos. Vertinant tai, kad atsakovė buvo apdraudusi vilkiką pagal tarptautinį draudimo polisą (žaliąją kortelę) RUS/001/05245685 ir sumokėjusi draudimo įmoką, laikytina, kad draudimo polisas autoįvykio dieną galiojo, draudiminė apsauga apėmė Vokietijos teritoriją, todėl žalos atlyginimas turėjo būti nukreiptas ne į atsakovę, o į transporto priemonės draudimo polisą išdavusią draudimo bendrovę „AlfaStrakhovanie“ PLC.

teismas, nagrinėdamas bylą, taikė užsienio teisę, tačiau nenurodė nei vienos Vokietijos materialios teisės normos, t.y. nenustatė koks įstatymas turi būti taikomas tuo atveju, kai žalą padaro vilkiko tempiama drausta priekaba. Atsakovei nepripažinus ieškovės teiginių, kad transporto priemonių junginio padarytą žalą Vokietijoje turėtų atlyginti velkančiosios transporto priemonės draudikas, o jo nesant transporto priemonės savininkas/valdytojas, ieškovas turėjo teikti įrodymus apie užsienio teisės turinį. Atsakovė į šią bylą pateikė 2010-10-27 Vokietijos Aukščiausiojo teismo sprendimą, kuriame nurodoma, kad vilkiko ir priekabos junginys yra kaip vienas eksploatacinis vienetas, tad atsakomybė egzistuoja nepriklausomai nuo to, ar eismo įvykyje pavojų sukėlė tik viena iš junginį sudarančių transporto priemonių. Esant dvigubam iš transporto priemonės ir privalomos drausti priekabos sudaryto junginio draudimui, junginio padarytą žalą per pusę apmoka transporto priemonės ir priekabos privalomojo transporto priemonių civilinės atsakomybės draudikai. Šiuo atveju egzistavo dvigubas draudimas, transporto priemonės ir priekabos valdytojų civilinė atsakomybė buvo apdrausta pas skirtingus draudikus. Byloje nebuvo ginčo dėl priekabos draudimo galiojimo. Sudarant priekabos draudimo sutartį atsakovė ir draudimo bendrovė UAB DK PZU Lietuva susitarė, kad „už žalą, padarytą Lietuvos teritorijoje, išmoka mokama pagal LR Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymą. Už žalą, padarytą kitose valstybėse, išmoka mokama pagal tų valstybių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus“. Teismas apskritai nevertino atsakovės ir draudimo bendrovės UAB DK PZU Lietuva sudarytos sutarties sąlygų.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą (t. II, b.l. 96-109) ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Teismui nesutinkant su pateiktais Europos sąjungos teisės aktų aiškinimais, prašo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą ES teisės aiškinimo klausimais, taip pat prašo pašalinti iš bylos Rusijos draudimo bendrovę „AlfaStrakhovanie“ PLC. Nurodo šiuos nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentus:

priešingai nei teigia apeliantė, teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pagrįstai netaikė, o vertino pateiktus įrodymus bei Vokietijos teisės aktų nuostatas, kurios šiuo atveju sudaro fakto klausimą. Biuro atgręžtinis reikalavimas pareigos apdrausti transporto priemonę neįvykdžiusiam asmeniui yra grindžiamas Lietuvos nacionaline teise (TPVCAPDĮ 23 str. 1 d.) ir užsienio teisė byloje nėra taikoma.

Biuras pateikė teismui visus su transporto priemone MERCEDES BENZ ACTROS 1841, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) sukeltą eismo įvykį pagrindžiančius įrodymus, kurie buvo surinkti Vokietijos nacionalinio draudikų biuro, kuris yra išimtinai kompetentingas spręsti visus klausimus, susijusius su Vokietijoje galiojančių teisės aktų taikymu, kaltės konstatavimu bei žalos administravimu bei veikia Vokietijos vardu. Šie įrodymai yra surinkti atsižvelgiant į Vokietijoje galiojančių įstatymų ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių atsakomybę, žalos atlyginimą nukentėjusiems asmenims ir privalomąjį draudimą nuostatas, laikytini oficialiais rašytiniais įrodymais – turinčiais didesnę įrodomąją galią ir negali būti vertinami kaip nepakankami.

apeliantės pateiktas Vokietijos Aukščiausiojo teismo sprendimas yra išimtinai susijęs su draudikų tarpusavio reikalavimų tenkinimu, esant dvigubo draudimo sąlygoms, t.y. taikytinas tik tuo atveju, kai vilkiko ir jo priekabos valdytojų civilinė atsakomybė yra apdrausta pas skirtingus draudikus ir atsakingų draudikų atsakomybė yra solidari. Nagrinėjamu atveju Biuras nėra laikomas draudiku. TPVCAPDĮ nuostatos gan aiškiai atriboja draudiką nuo Biuro. Be to, nagrinėjamo ginčo atveju buvo apdrausta tik priekabos valdytojo civilinė atsakomybė, t.y. nebuvo konstatuotos dvigubo draudimo sąlygos. Vokietijos nacionalinis draudikų biuras, vadovaudamasis transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatomis, nustatė eismo įvykio faktą, kaltę dėl įvykio, žalos dydį bei, ją atlyginęs, pateikė reikalavimą Biurui būtent pagal vilkikui suteikiamą draudiminę apsaugą, kurios šio eismo įvykio metu nebuvo. Pažymi, kad ir pagal Lietuvos teisę priekaba (puspriekabė) – tai savarankiška transporto priemonė, kurią velka motorinė transporto priemonė. Priekaba (puspriekabė) negali savarankiškai dalyvauti viešajame eisme, dėl to už vilkiko ir priekabos junginiu padarytą žalą –atsakingas vilkiko draudikas.

Rusijos draudimo bendrovės įtraukimas dalyvauti trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų yra nepagrįstas, kadangi priimtas sprendimas neturės jokios įtakos minėtos bendrovės teisėms ir pareigoms, todėl yra tikslinga Rusijos draudimo bendrovę pašalinti iš bylos.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą (t. II, b.l. 85-92) trečiasis asmuo „If P&C Insurance AS“ filialas prašo apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

eismo įvykyje dalyvavusi priekaba SCHMITZ S.CS 24-13.62 vals. Nr. DV 784, priklausanti atsakovei, laikotarpiu nuo 2012-06-13 iki 2013-06-12 buvo apdrausta su trečiuoju asmeniu sudarytos įprastinės privalomojo transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo sutarties pagrindu. Eismo įvykis įvyko kai priekaba buvo sukabinta su transporto priemone MERCEDES BENZ ACTROS 1841, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), todėl šiuo atveju taikytina TPVCAPDĮ 16 str. 5 d. bei LR Vyriausybės 2004-06-23 nutarimo Nr. 795 „Dėl eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo“ taisyklių 25 p., kur nustatyta, kad draudimo išmoka dėl velkama transporto priemone padarytos žalos (kai pagal teisės aktus velkamos transporto priemonės vairuotojas nebūtinas) mokama pagal velkančiosios transporto priemonės draudimo sutartį, kai velkama transporto priemonė įvykio metu buvo sukabinta su velkančiąja transporto priemone. Taigi už žalą, padarytą velkamąja transporto priemone, kuri eismo įvykio metu buvo sukabinta su velkančiąja, atsakingas yra velkančiosios transporto priemonės, šiuo atveju MERCEDES BENZ ACTROS 1841, valdytojas. Apeliantės argumentai, kad šiuo atveju žalą turėtų atlyginti transporto priemonės MERCEDES BENZ ACTROS 1841 ir priekabos SCHMITZ S.CS 24-13.62 draudikai per pusę yra nepagrįsti, kadangi kilęs ginčas turi būti sprendžiamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisės aktais, todėl apeliantės cituojamas Vokietijos aukščiausiojo teismo sprendimas nagrinėjamai bylai neturi jokios reikšmės, o Lietuvos Respublikos teisės aktai nenumato galimybės vilkiko ir priekabos junginiu padarytos žalos atlyginti vilkiko ir priekabos draudikams per pusę.

Vokietijos nacionalinis draudikų biuras, atsižvelgdamas į surinktus dokumentus bei į Vokietijoje galiojančias teisės aktų nuostatas, nustatė visas sąlygas civilinei atsakomybei kilti, atlygino nepadrausta, Lietuvos Respublikoje registruota, transporto priemone padarytą žalą bei pateikė reikalavimą ieškovui, kaip subjektui, kuriam Lietuvos valstybė delegavo pareigą prisiimti atsakomybę už minėtomis transporto priemonėmis padarytą žalą. Biuras savarankiškai nenustatinėja kitoje valstybėje įvykusių eismo įvykių kaltininkų, žalos dydžio ir vadovaujasi tik eismo įvykio valstybės nacionalinio draudikų biuro pateikta informacija ir dokumentais. Už žalą, padarytą kitose valstybėse, išmokama pagal tų valstybių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus. Todėl nustatydamas civilinės atsakomybės sąlygas, atlygintinos žalos dydį, ieškovas pagrįstai vadovavosi Vokietijos nacionalinio transporto priemonių draudiko biuro pateiktais oficialiais rašytiniais įrodymais.

pagal TPVCAPDĮ 8 straipsnį transporto priemonių draudiku laikomas asmuo, kuris teisės aktų nustatyta tvarka turi teisę vykdyti Lietuvos Respublikoje transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą ir, kuris yra biuro narys. Todėl su Rusijos draudimo bendrove „AlfaStrakhovanie“ PLC sudarytos sutarties pagrindu apdrausta apeliantės transporto priemonė negali būti laikoma tinkamai apdrausta TPVCAPDĮ prasme.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Vadovaudamasis CPK 320 straipsnio 1 dalimi, apeliacinės instancijos teismas bylą išnagrinėjo neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrino ir nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė ir nustatė faktines bylos aplinkybes, įvertino byloje esančius įrodymus, tinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro, sumokėjusio išmoką kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui, pareikšto atgręžtinio reikalavimo asmeniui, atsakingam už žalos padarymą ir neįvykdžiusiam pareigos apdrausti transporto priemonę, pagrindus bei sąlygas.

Dėl ieškovo prašymo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo teismą.

Ieškovas prašė kreiptis į Europos Teisingumo Teismą, prašant priimti preliminarų nutarimą klausimais, iš esmės susijusiais su Europos Komisijos sprendimo 2003/564/EB, kuriuo buvo paskelbti Bendradarbiavimo nuostatai ir Direktyvos 2009/103/EB „Dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo“ aiškinimu ir taikymu.

Vadovaujantis CPK 3 straipsnio 5 dalimi teismas, nagrinėdamas bylas, taiko Europos Sąjungos teisės normas ir vadovaujasi Europos Sąjungos teisminių institucijų sprendimais, preliminariais nutarimais Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ir galiojimo klausimais. Teismas, kuriam taikant Europos Sąjungos teisės normas iškilo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas, kurį išnagrinėti būtina, kad sprendimas byloje būtų priimtas, turi teisę sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją su prašymu pateikti dėl to preliminarų nutarimą. Teismas, kuris yra galutinė instancija nagrinėjamoje byloje ir kuriam taikant Europos Sąjungos teisės normas iškilo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas, privalo prašyti kompetentingos Europos Sąjungos teisminės institucijos preliminaraus nutarimo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu. Taigi teismas privalo prašyti kompetentingos Europos Sąjungos teisminės institucijos prejudicinio sprendimo tik tada, kai jam taikant Europos Sąjungos teisės normas iškyla jų aiškinimo ar galiojimo klausimų. Tuo atveju, kai teismui nekyla klausimų dėl taikomų Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ir galiojimo, jis neturi pareigos kreiptis prejudicinio sprendimo. Atsiliepime į apeliacinį skundą pareikštas prašymas dėl kreipimosi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą grindžiamas ne šioje byloje taikytinų Europos Sąjungos teisės normų neaiškumu, tačiau nesutikimu su Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2014-02-13 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2014, pateiktu Biurų tarybos vidaus nuostatų (toliau – Bendradarbiavimo nuostatai), kurie yra pridėti prie Komisijos sprendimo 2003/564/EB, taikymo aiškinimu. Lietuvos teismų sistema yra instancinė. Pagal LR Konstituciją bendrosios kompetencijos teismų sistemą, kaip institucijų sistemą, sudaro keturių grandžių teismai: pirmoji grandis – apylinkių teismai, antroji grandis – apygardų teismai, trečioji grandis – Lietuvos apeliacinis teismas, ketvirtoji grandis – Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo statusas ir kompetencija apibrėžiama Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, Teismų įstatyme bei proceso kodeksuose (CPK, BPK). Būdamas vienintelis kasacinis teismas Lietuvos Respublikoje, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuoja vienodą bendrosios kompetencijos teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus ir kitus teisės aktus (Teismų įstatymo 23 str. 2 d.). Pirmosios ar apeliacinės instancijos teismai, nagrinėjantys bylas negali nepaisyti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimų ir privalo vadovautis Aukščiausiojo Teismo bylose suformuota teisės aiškinimo ir taikymo praktika atitinkamų kategorijų bylose (Teismų įstatymo 33 str. 4 d.). Nagrinėjamoje byloje aktualių Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ir taikymo nuosekli praktika yra suformuota Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2014-02-13 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2014, 2014 m. kovo 19 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-100/2014, 2014 m. lapkričio 13 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2014, todėl bylą nagrinėjančiam apygardos teismui nekyla neaiškumų kaip byloje turėtų būti aiškinamos ir taikomos tarp šalių kilusio ginčo išsprendimui aktualios Bendradarbiavimo nuostatų bei Direktyvos 2009/103/EB normos. Esant šioms aplinkybėms nėra teisinio pagrindo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo.

Dėl ieškovo prašymo iš bylos pašalinti Rusijos draudimo bendrovę

Tretieji asmenys yra byloje dalyvaujantys asmenys (CPK 37 str. 2 d.). Jie gali būti pareiškiantys savarankiškus reikalavimus (CPK 46 str.) arba jų nepareiškiantys (CPK 47 str.). Asmens, kaip dalyvaujančio procese trečiuoju asmeniu, procesinę padėtį lemia jo suinteresuotumas byla. Tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, nėra tiesioginiai tarp šalių atsiradusio materialiojo teisinio santykio dalyviai, tačiau jie yra susiję materialiaisiais teisiniais santykiais su viena iš šalių taip, kad priimtas teismo sprendimas gali turėti įtakos jų teisėms ir pareigoms. Ieškovui regreso tvarka reiškiant reikalavimą atlyginti neapdrausta transporto priemone padarytą žalą, o atsakovei ginčijant ieškovės reikalavimo pagrįstumą ir tuo aspektu, kad atsakovės valdoma transporto priemonė buvo apdrausta atsakovės ir draudimo bendrovės „AlfaStrakhovanie“ PLC sudaryta draudimo sutartimi, į šios bylos nagrinėjimo dalyką patenka ir minėtos draudimo sutarties galiojimo/negaliojimo vertinimas. Sprendžiant tarp šalių kilusį ginčą turi būti pasisakoma kam tenka pareiga atlyginti eismo įvykio metu atsakovės valdoma transporto priemone padarytą žalą. Tai, kad šioje byloje priimtu procesiniu sprendimu tiesiogiai nebus sukurtos, pakeistos ar panaikintos kokios nors Rusijos draudimo bendrovės teisės ir/ar pareigos, nepanaikina šio asmens suinteresuotumo byla. Be to, jei jau vadovautis ieškovo pozicija, iš bylos turėtų būti pašalinta ne tik Rusijos draudimo bendrovė, bet ir kitas trečiasis asmuo - UAB DK „PZU Lietuva“, kuriai taip pat šioje byloje priimtu sprendimu, nepriklausomai nuo to ar ieškinys būtų tenkintas ar atmestas, tiesiogiai jokios pareigos nebus sukurtos. Tačiau ieškovas neprašo iš bylos pašalinti pastarosios draudimo bendrovės. Taigi ta aplinkybė, kad į bylą trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, yra įtrauktas užsienio valstybės juridinis asmuo, dėl ko šiek tiek pasunkėja teismo procesas (reikalinga teismo procesinius dokumentus siųsti į užsienio valstybę, daryti vertimus ir pan.) dar nesudaro teisėto pagrindo šio asmens pašalinimui iš bylos.

Dėl bylos esmės

Nagrinėjamoje byloje keliamas klausimas dėl Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro, sumokėjusio išmoką kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui, pareikšto atgręžtinio reikalavimo asmeniui, atsakingam už žalos padarymą, pagrįstumo.

Dėl deliktinės atsakomybės sąlygų

Kiekvienas asmuo privalo laikytis tokių elgesio taisyklių, kad savo veiksmais nepadarytų kitam asmeniui žalos (CK 6.263 str. 1 d.). Kai asmuo pažeidžia šią įstatymo nuostatą ir savo veiksmais padaro žalą kitam asmeniui, atsiranda deliktinės civilinės atsakomybės teisinis santykis – viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą), o kita šalis privalo juos atlyginti. Deliktinė civilinė atsakomybė galima tik nustačius visas jos sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą, priežastinį ryšį ir kaltę, išskyrus atvejus, kai civilinė atsakomybė atsiranda be kaltės. CK 6.270 straipsnyje nustatyta, kad asmuo, kurio veikla susijusi su didesniu pavojumi aplinkiniams (transporto priemonių, mechanizmų, elektros ir atominės energijos, sprogstamųjų ir nuodingų medžiagų naudojimas, statybos ir t. t.), privalo atlyginti didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą, jeigu neįrodo, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusio asmens tyčios ar didelio neatsargumo. Pagal šią teisės normą objekto savininkas (valdytojas) privalo atlyginti žalą net ir nesant jo kaltės, jeigu neįrodo, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusio asmens tyčios ar didelio neatsargumo. Kai asmuo už padarytą žalą atsako net ir nesant jo kaltės, reiškiantis reikalavimą atlyginti žalą asmuo privalo įrodyti likusias deliktinės atsakomybės taikymo sąlygas, t. y. neteisėtus veiksmus, žalą, priežastinį ryšį (CK 6.246, 6.247, 6.249 straipsniai). Apeliantės teigimu, ieškovas neįrodė neteisėtos veikos, kaltės, priežastinio ryšio tarp neteisėtos veikos ir žalos, o byloje yra įrodytas tik žalos dydis. Atsižvelgiant į tai, kad žala padaryta transporto priemone, t.y. padidinto pavojaus šaltiniu – t.y. ieškovei neturint pareigos įrodyti kaltės, kaip būtinos civilinės atsakomybės sąlygos, nesant ginčo dėl žalos dydžio, teismas pasisako tik dėl likusių dviejų civilinės atsakomybės sąlygų: neteisėtų veiksmų ir priežastinio ryšio. Šių civilinės atsakomybės sąlygų turinys nustatinėtinas pagal eismo įvykio vietos valstybės teisę. Iš byloje esančio Pietų Heseno policijos valdybos pranešimo apie eismo įvykį (t. I, b.l. 29-35) nustatyta, kad 2012-11-19 Vokietijoje dėl nenustatyto asmens, vairavusio transporto priemonę MERCEDES BENZ ACTROS 1841, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo padaryta žala – įplėštas kito krovininio automobilio galinio borto gaubtas. Įvykį matė liudininkas, o eismo įvykio kaltininkas neteisėtai pasišalino iš įvykio vietos. Eismo įvykio valstybės policijos pranešimas apie eismo įvykį yra oficialus rašytinis įrodymas, turintis didesnę įrodomąją galią (CPK 197 str. 2 d.). Atsakovės atsiliepime nurodomi teiginiai apie įvykį mačiusio liudininko įrodymų nenuoseklumą yra lingvistiniai išvedžiojimai neturintys jokios teisinės vertės, o tuo pačiu nesudarantys jokio teisinio pagrindo abejoti Vokietijos policijos pareigūnų kompetencija nustatinėjant eismo įvykio aplinkybes. Apeliantė jokių įrodymų, pagrindžiančių jos neteisėtų veiksmų nebuvimą dėl eismo įvykio, nepateikė. Minėtame pranešime taip pat konstatuota kokios konkrečios teisės aktų normos, reglamentuojančios transporto priemonių eismą buvo pažeistos (KET 1 str. 2 d., 49 str.; Kelių eismo įst. 24 str., BKat 1.4, kurių esmė yra ta, kad įvykio kaltininkas nesilaikė kelių eisme būtino atsargumo ir sukėlė žalą kitiems asmenims) bei pateiktas paties eismo įvykio aprašymas – krovininis automobilis MERCEDES BENZ ACTROS 1841, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) išvažiuodamas iš pristatymo teritorijos, manevruodamas prisilietė prie kitos stovinčios krovininės transporto priemonės dešiniojo galinio borto gaubto ir jį įplėšė. Byloje esantys duomenys, krovininio automobilio kelionės lapas, o taip pat komandiruotės ataskaita, patvirtina, kad atsakovės valdoma transporto priemonė, vairuojama G. K. buvo įvykio vietoje (t. I, b.l. 83-84). Taigi apeliantės teiginiai, kad byloje nėra duomenų patvirtinančių sąlygų, reikalingų deliktinei atsakomybei dėl eismo įvykio metu padarytos žalos atlyginimo, kilti, atmestini kaip nepagrįsti. Priešingai, byloje surinkti rašytiniai įrodymai, patvirtina automobilio MERCEDES BENZ ACTROS 1841, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) neteisėtus veiksmus bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų (neatsargaus manevravimo) ir žalos (kitos, stovinčios transporto priemonės apgadinimo) kilimo.

Dėl draudimo sutarties, sudarytos su Rusijos draudimo bendrove

Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad Vokietijoje 2012-11-19 transporto priemonė MERCEDES BENZ ACTROS 1841, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) dalyvavo eismo įvykyje, kurio metu buvo apgadinta transporto priemonė Iveco valst. Nr. MSP-HS 557 (I t., b. l.33). Atsakovė eismo įvykio metu buvo transporto priemonės MERCEDES BENZ ACTROS 1841, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) naudotoja pagal lizingo sutartį (I t., b. l. 11). Eismo įvykio valstybės – Vokietijos nacionalinis draudikų biuras, suadministravęs žalą ir išmokėjęs eismo įvykio metu patirtų nuostolių atlyginimą, pateikė transporto priemonės registracijos valstybės - Lietuvos nacionaliniam draudikų biurui, t.y. ieškovui, reikalavimą 3743,70 sumai (I t., b. l. 14-15), taip pat pateikė dokumentus, patvirtinančius žalos dydį (I t., b.14-27, 36-37). Ieškovas, gavęs Vokietijos nacionalinio draudikų biuro reikalavimą sumokėti 3743,70 litų sumą dėl transporto priemone MERCEDES BENZ ACTROS 1841, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), padarytos žalos, 2013-07-09 sumokėjo Vokietijos nacionaliniam draudikų biurui. 2013-09-20 atsakovei išsiuntė pretenziją dėl 3 743,70 Lt sumos sumokėjimo (I t., b. l.59 ). Atsakovė neįvykdė ieškovės reikalavimo grąžinti dėl eismo įvykio atlygintą žalą. Atsakovė, neigdama pareigą sumokėti ieškovės reikalaujamą sumą teigia, kad įvykio kaltininke pripažinta transporto priemonė įvykio metu buvo apdrausta transporto priemonių valdytojo tarptautinės atsakomybės draudimu, kitaip dar vadinamu žalia korta. Transporto priemonės tarptautinio draudimo poliso Nr. RUS/001/05245700 (žalios kortelės), išduotos Rusijos Federacijos draudimo bendrovėje „AlfaStrakhovanie“ PLC, kopija yra pateikta byloje (t. I, b.l. 73-74).

Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau -TPVCAPDĮ) 4 straipsnio 1 dalyje yra nurodyta, kad Lietuvos Respublikos teritorijoje naudojamos transporto priemonės privalo būti apdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Transporto priemonė, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, privalo būti apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu tol, kol ji yra įregistruota.

TPVCAPDĮ 41 straipsnio 3 dalyje yra nurodyta, kad atsakingas už draudimo sutarties sudarymą asmuo privalo apdrausti transporto priemonę šio įstatymo reikalavimus atitinkančiu transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Šio straipsnio 8 dalyje yra nurodyta, kad transporto priemonių, kurių įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, valdytojai, išvykdami iš Lietuvos Respublikos į kitas Europos Sąjungos valstybes nares, privalo turėti galiojantį draudimo liudijimą, patvirtinantį draudimo sutarties, atitinkančios šio įstatymo reikalavimus, sudarymą.

Pagal TPVCAPDĮ nuostatas, dėl transporto priemonių, kurios yra įregistruotos Lietuvoje, įprastinė draudimo sutartis, su kuria tik ir gali būti išduodama žalioji kortelė, gali būti sudaroma tik įmonėse, kurios Lietuvoje turi teisę vykdyti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą ir kurios yra Biuro narės (TPVCAPDĮ 2 str. 18 d., 6 str. 4, 6 d.). Atsakovės valdoma transporto priemonė MERCEDES BENZ ACTROS 1841, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) yra registruota Lietuvos Respublikoje. Todėl įprastinė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis turėjo būti sudaryta pagal TPVCAPDĮ reikalavimus įmonėje, kuri teisės aktų nustatyta tvarka turi teisę vykdyti Lietuvos Respublikoje transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą ir kuri yra draudikų biuro narė. Tokia įmonė turi būti įsteigta arba Lietuvoje, arba kitoje ES valstybėje narėje, arba gali būti Lietuvoje įsteigtas užsienio valstybės draudimo įmonės filialas, kuris teisės aktų nustatyta tvarka turi teisę vykdyti Lietuvos Respublikoje transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą ir kuris yra Biuro narys (TPVCAPDĮ 2 str. 18 d.). Taigi, atsižvelgiant į minėtas nuostatas, taip pat į TPVCAPDĮ 6 str. 4 ir 6 dalių nuostatas, atsakovė privalėjo sudaryti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį pagal TPVCAPDĮ nuostatas Lietuvos įregistruotoje draudimo įmonėje arba įmonėje įsteigtoje ES valstybėje narėje arba Lietuvoje įsteigtame užsienio valstybės draudimo įmonės filiale, kuris teisę vykdyti Lietuvos Respublikoje transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą. Rusijos draudimo bendrovė „AlfaStrakhovanie“ PLC neturi teisės vykdyti Lietuvos Respublikoje transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą ir nėra draudikų biuro narė (http://www.cab.lt/index.php/lt/pages/view/?item_id=6 ). Byloje nėra kvestionuojamas faktas, kad atsakovė buvo sudariusi draudimo sutartį su Rusijos draudimo kompanija, tačiau yra ginčijamas šios draudimo bendrovės suteiktos draudiminės apsaugos galiojimas. Nagrinėjamu atveju, atsakovė draudimo sutartį sudarė ne su įstatymo imperatyviai nurodytu subjektu, t.y. įmone, kuri Lietuvos Respublikoje teisės aktų nustatyta tvarka turi teisę vykdyti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą ir kuri yra Biuro narė. Rusijos draudimo bendrovė „AlfaStrakhovanie“ PLC neatitinka TPVCAPDĮ 2 str. 18 d. reikalavimų, dėl ko neturi teisės vykdyti Lietuvos Respublikoje transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad atsakovės transporto priemonė MERCEDES BENZ ACTROS 1841, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) eismo įvykio metu nebuvo apdrausta įstatymo reikalavimus atitinkančiu transporto priemonės valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Be to tai, jog rusiškos žaliosios kortelės gali būti išduodamos tik dėl Rusijoje įregistruotų transporto priemonių, patvirtina ir Rusijos transporto priemonių draudikų asociacija rašte, adresuotame Lietuvos nacionalinei vežėjų automobiliais asociacijai „Linava“ bei Biurui, kuriame pažymima, kad rusiškų žaliųjų kortelių išdavimas Lietuvos Respublikoje registruotoms transporto priemonėms prieštarauja žaliosios kortelės sistemos taisyklėms bei Lietuvos nacionaliniams teisės aktams ir yra nesąžiningų Rusijos draudimo tarpininkų bei Lietuvos vežėjų nusikalstama veika. Dėl šios priežasties, tokiomis transporto priemonėmis padarytą žalą turi atlyginti patys vežėjai (t. I, b.l. 186-187). Sutiktina su apeliantės argumentu, jog apeliantę ir Rusijos draudimo bendrovę „AlfaStrakhovanie“ PLC siejo sutartiniai teisiniai santykiai, tačiau tai nepanaikina apeliantės pareigos padengti ieškovui dėl eismo įvykio, padaryto teisės aktų nustatyta tvarka neapdrausta transporto priemone, atlygintą žalą. Šiuo atveju, apeliantė, manydama esant tam pagrindą, turi teisę reikšti reikalavimą būtent Rusijos draudimo bendrovei „AlfaStrakhovanie“ PLC dėl žalos, padarytos išduodant draudiminės apsaugos nesuteikiantį draudimo polisą (žalią kortą), atlyginimo ir/ar sumokėtų draudimo įmokų grąžinimo.

Dėl Vokietijos teisės turinio

Apeliaciniame skunde teigiama, jog pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą taikė užsienio teisę, tačiau nenurodė nei vienos Vokietijos materialios teisės normos, t.y. nenustatė koks įstatymas turi būti taikomas tuo atveju, kai žalą padaro vilkiko tempiama drausta priekaba. Pažymėtina, kad šiuo atveju apeliantė painioja užsienio teisės kaip faktinio reikalavimo ir atitinkamai teismo sprendimo faktinio pagrindo vertinimą su užsienio teisės kaip teisinio pagrindo taikymu. Lietuvos Aukščiausiasis teismas 2014 m. vasario 13 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2014, išaiškino, kad Biuro regresinio kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui sumokėtų išmokų reikalavimo faktinį pagrindą sudaro aplinkybė, kad kitoje valstybėje įvyko eismo įvykis, asmuo yra atsakingas už žalos padarymą arba neįvykdė pareigos sudaryti draudimo sutartį, o Biuras, vykdydamas Bendradarbiavimo nuostatus ir atsižvelgdamas į tos valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus, sumokėjo išmokas kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui. Taigi kitos valstybės civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančių teisės aktų turinys, jų taikymo praktika šioje byloje sudaro ne teisės, o fakto klausimą, kurį pagal bendrąsias civilinio proceso taisykles turi nurodyti ir įrodyti į teismą besikreipiantis ieškovas (CPK 135 str. 1 dalies 2 p., 2 d.). Biuro atgręžtinis reikalavimas pareigos apdrausti transporto priemonę nevykdžiusiam asmeniui yra grindžiamas Lietuvos nacionaline teise (TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalimi) ir užsienio teisė byloje nėra taikoma. Tai reiškia, kad teismas, spręsdamas klausimą ar žala buvo atlyginta pagal eismo įvykio vietos valstybės teisę, remiasi ne konkrečia užsienio teisės norma, kaip sprendimo teisiniu pagrindu (t.y. ne sprendimo motyvuojamoje dalyje nurodydamas konkrečią užsienio valstybės teisės normą, pagal kurią už eismo įvykį atsakingam asmeniui kyla pareiga atlyginti žalą), bet vadovaudamasis įrodinėjimą civiliniame procese reglamentuojančiomis taisyklėmis, daro išvadą apie tam tikro fakto įrodytinumą ir neįrodytinumą (t.y. sprendžia ar byloje pakanka duomenų, patvirtinančių, kad žala atlyginta pagal eismo įvykio vietos valstybės teisę). Apeliantės teigimu, pagal Vokietijos teisę, esant dvigubam iš transporto priemonės ir privalomos drausti priekabos sudaryto junginio draudimui, junginio padarytą žalą per pusę apmoka transporto priemonės ir priekabos privalomojo transporto priemonių civilinės atsakomybės draudikai. Šiam teiginiui pagrįsti, apeliantė yra į bylą yra pateikusi 2010-10-27 Vokietijos Aukščiausiojo teismo sprendimą, kuriame nurodoma, kad vilkiko ir priekabos junginys yra kaip vienas eksploatacinis vienetas, tad atsakomybė egzistuoja nepriklausomai nuo to, ar eismo įvykyje pavojų sukėlė tik viena iš junginį sudarančių transporto priemonių. Esant dvigubam iš transporto priemonės ir privalomos drausti priekabos sudaryto junginio draudimui, junginio padarytą žalą per pusę apmoka transporto priemonės ir priekabos privalomojo transporto priemonių civilinės atsakomybės draudikai (t. I, b.l. 105, 110). Tačiau esminis skirtumas tarp nagrinėjamos bylos ir Vokietijos Aukščiausiojo teismo analizuotos faktinės situacijos yra tai, kad Vokietijos Aukščiausiame teisme nagrinėtoje byloje buvo apdraustos abi transporto priemonės, t.y. ir vilkikas ir priekaba. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad teisės aktų nustatyta tvarka apdrausta buvo tik priekaba, tačiau vilkikas neturėjo galiojančios draudiminės apsaugos. Vokietijos teismo sprendime pateikti teisės aiškinimai yra susiję su draudikų tarpusavio reikalavimų tenkinimu, esant dvigubo draudimo sąlygoms, t.y. kai vilkiko ir jo priekabos valdytojų civilinė atsakomybė yra apdrausta pas skirtingus draudikus ir atsakingų draudikų atsakomybė yra solidari. Taigi šių bylų faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi ir iš pateikto teismo sprendimo negalima daryti išvados, kad esant kitokiai faktinei situacijai t.y. jei eismo įvykį sukėlusio junginio viena iš transporto priemonių nebūtų apdrausta civilinės atsakomybės draudimu Vokietijos teisės aktai, reglamentuojantys dėl eismo įvykio padarytos žalos atlyginimą būtų aiškinami ir taikomi identiškai. Todėl sprendžiant tarp šalių kilusį ginčą nagrinėjamoje byloje, nėra teisinio pagrindo vadovautis atsakovės pateiktu Vokietijos Aukščiausiojo teismo sprendimu, kadangi šių bylų faktinės aplinkybės yra iš esmės skirtingos. Atsakovei ginčijant aplinkybę, kad išmoka išmokėta atsižvelgiant į Vokietijos civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus ir teigiant, kad 50 procentų padarytos žalos turėtų atlyginti UAB DK „PZU Lietuva“, kadangi ji yra apdraudusi priekabą, kuri buvo junginyje kartus su vilkiku, sukėlusiu eismo įvykį, ieškovas į bylą pateikė Vokietijos nacionalinio biuro atsakymą (t. II, b.l. 28-29), kuriame nurodyta, kad jei kelių eismo įvykis įvyko Vokietijoje ir jį sukėlė vilkikas su priekaba, žalos atlyginimas nustatytas Vokietijos Kelių eismo įstatyme (StVG). Pagal StVG 7 I pastraipą transporto priemonės valdytojas yra atsakingas, jei eismo įvykis įvyko naudojant transporto priemonę – priekabą ar vilkiką. Jei vilkikas yra su priekaba, abiem junginio dalims taikoma 100 % prievolė trečiajai šaliai, tai reiškia, kad ieškovas gali pasirinkti vieną junginio dalį iš dviejų, bet 100 % atsakomybės gali reikalauti tik vieną kartą. Šalis, sumokėjusi kompensaciją ieškovui, gali susigrąžinti 50 % atlygintos sumos iš kitos atsakingos šalies, abi atsakingos šalys moka kompensaciją. Prievole dalinamasi remiantis Vokietijos draudimo sutarčių įstatymu (§ 78 vok. VVG), Vokietijos Civilinio kodekso įstatymu (§ 426 BGB) ir 2010-10-27 Vokietijos Aukščiausiojo teismo sprendimu. Tačiau bendra vilkiko ir priekabos prievolė taikoma tik tais atvejais, kai abi dalys yra apdraustos. Kartu yra pateiktos minėtų teisės normų ištraukos su jų vertimais į lietuvių kalbą (t. II, b.l. 30-31). Taigi ieškovas pateikė į bylą įrodymus dėl Vokietijos teisės, reglamentuojančios atvejus, kuriais atsakomybė atlyginti žalą yra dalinama tarp dviejų draudikų, turinio (CPK 178 str.). Pagal byloje pateiktų teisės aktų ištraukas matyti, kad atsakomybė dėl žalos yra dalinama tik esant dvigubam draudimui, t.y. kai pas skirtingus draudikus yra apdraustos abi junginio dalys (vilkikas ir priekaba) (Vokietijos draudimo sutarčių įstatymo 78 str., Civilinio kodekso 426 str.). Pagal Vokietijos kelių eismo įstatymo 7 straipsnio 1 dalį, jei eksploatuojant transporto priemonę ar priekabą, kuri pagal savo paskirtį turi būti gabenama kartu su transporto priemone yra sukeliama materialinė žala – valdytojas privalo nukentėjusiam asmeniui atlyginti patirtą žalą. Tuo tarpu atsakovė nepateikė į bylą jokių šiuos įrodymus paneigiančių įrodymų. Esant šioms aplinkybėms nėra teisinio pagrindo spręsti, kad žala buvo atlyginta pažeidžiant Vokietijos nacionalinės teisės aktus, reglamentuojančius žalos, padarytos transporto priemonių junginiu, kurį sudarė nedraustas vilkikas ir apdrausta priekaba, atlyginimą. Grįsdama savo teiginius dėl UAB DK „PZU Lietuva“ prievolės atlyginti 50 % žalos, atsakovė taip pat remiasi atsakovės ir UAB DK „PZU Lietuva“ sudarytos draudimo sutarties nuostatomis. Bendradarbiavimo nuostatų 3 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad, visas žalas biuras administruoja savarankiškai, vadovaudamasis autoavarijos šalyje taikomais įstatymais ir kitais teisės aktais, reglamentuojančiais atsakomybę, atlyginimą nukentėjusiems asmenims ir privalomąjį draudimą transporto priemonę apdraudusio draudiko arba atitinkamo nacionalinio biuro interesais. Taigi sprendžiant klausimą kas privalo atlyginti eismo įvykio metu padarytą žalą yra taikytina eismo įvykio valstybės teisė, todėl ir nagrinėjamoje byloje sprendžiat kilusį ginčą kas turi prievolę atlyginti vilkiko MERCEDES BENZ ACTROS 1841, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir priekabos junginiu padarytą žalą, turi būti vadovaujamasi Vokietijos teisės aktais, o ne priekabos savininko ir draudiko sudarytos sutarties nuostatomis. Atsižvelgiant į išdėstytą konstatuotina, kad ieškovas pagrindė, jog išmoka Vokietijoje eismo įvykio metu žalą patyrusiam asmeniui buvo išmokėta pagal Vokietijos aktus, reglamentuojančius atsakomybę už eismo įvykį, žalos atlyginimą nukentėjusiems asmenims, privalomąjį draudimą ir atitinkamai ieškovas pagrįstai sumokėjo išmokas kitam Vokietijos nacionaliniam draudikų biurui. Atsakovės į bylą pateiktas Vokietijos Aukščiausiojo teismo sprendimas nepaneigia, Vokietijos nacionalinio draudikų biuro pateikto Vokietijos nacionalinės teisės aiškinimo. Apibendrinat išdėstytą, konstatuotina, kad ieškovas, Vokietijos nacionaliniam draudikų biurui atsakovei priklausančia transporto priemone padarytą žalą bei su šios žalos administravimu susijusias išlaidas atlygino pagrįstai ir įgijo teisę reikalauti išmokėtos sumos iš atsakovės, remdamasis TPVCAPD įstatymo 23 straipsnio 1 dalimi bei LR CK 6.264 straipsnio 1 dalimi.

Atsižvelgiant į išdėstytus motyvus, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir jų visetą, tinkamai taikė materialinės teisės normas ir padarė teisingas išvadas dėl atsakovės prievolės grąžinti Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui sumą, sumokėtą Vokietijos nacionaliniam draudikų biurui dėl neapdrausta transporto priemone padarytos žalos atlyginimui.

Vadovaudamasis CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

n u t a r i a :

apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apylinkės teismo 2014 m. spalio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos, tačiau per 3 mėnesius gali būti apskųsta kasaciniu skundu, jį tiesiogiai paduodant Lietuvos Aukščiausiajam Teismui.

Teisėjas                                                                                                                              Nerijus Meilutis