Baudžiamoji byla Nr.
2K-P-221/2008
Procesinio
sprendimo kategorijos:
2.1.7.1.;
2.1.7.3.;
2.1.7.4.;
2.2.1.11.;
2.2.2.1.1.;
2.2.2.2.3.;
2.13.1.4.;
2.13.1.5.;
3.1.5.13. (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2008 m. gruodžio 16 d.
Vilnius
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinė sesija, susidedanti iš
pirmininko pranešėjo Jono Prapiesčio, Viktoro Aiduko, Egidijaus Bieliūno,
Dalios Bajerčiūtės, Rimanto Baumilo, Valerijaus Čiučiulkos, Gintaro Godos,
Olego Fedosiuko, Antano Klimavičiaus, Vytauto Masioko, Vytauto Piesliako,
Alvydo Pikelio, Aldonos Rakauskienės, Vladislovo Ranonio, Albino Sirvydžio, Benedikto Stakausko, Tomo
Šeškausko,
sekretoriaujant Jūratei
Neniškienei,
dalyvaujant prokurorui Tomui
Meškauskui,
gynėjams advokatams Gintautui
Daugėlai, Ipolitui Brazlauskui,
išteisintiesiems V.
B. ir G. R.,
teismo posėdyje kasacine
tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos generalinio
prokuroro pavaduotojo kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio
teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 23 d.
nuosprendžio, kuriuo, panaikinus Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 15 d. apkaltinamąjį nuosprendį, V. B. išteisintas pagal 1961 m. Lietuvos
Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 104 straipsnį ir 2000 m. BK 178
straipsnio 1 dalį, o G. R. – pagal 1961 m. BK 104 straipsnį,
234 straipsnio 1 dalį ir 2000 m. BK 178 straipsnio 1 dalį, neįrodžius jų dalyvavimo
padarant šias nusikalstamas veikas. Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 15 d. nuosprendžio dalis, kuria,
vadovaujantis 2000 m. BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, V.
B. ir G. R. paskirtos bausmės subendrintos su Šiaulių
apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. sausio 15
d. ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005
m. vasario 4 d. nuosprendžiais paskirtomis bausmėmis, panaikinta.
Šiaulių apygardos
teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 15 d.
nuosprendžiu nuteisti:
V.
B. pagal 1961 m. BK 104 straipsnį nuteistas laisvės atėmimu dešimčiai
metų. Vadovaujantis 2000 m. BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, paskirta bausmė
iš dalies sudėta su Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2004 m. sausio 15 d. bei Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 4 d. nuosprendžiais paskirtomis
bausmėmis ir galutinė subendrinta bausmė jam paskirta laisvės atėmimas
šešiolikai metų. V. B. nusikalstama veika – automobilio
bei turto iš automobilio vagystė – iš 2000 m. BK 178 straipsnio 2 dalies
perkvalifikuota į 2000 m. BK 178 straipsnio 1 dalį ir jis nuo baudžiamosios
atsakomybės suėjus senaties terminui atleistas.
G.
R. pagal 1961 m. BK 104 straipsnį nuteistas laisvės atėmimu dešimčiai
metų. Vadovaujantis 2000 m. BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, paskirta bausmė
iš dalies sudėta su Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2004 m. sausio 15 d. bei Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 4 d. nuosprendžiais paskirtomis
bausmėmis ir galutinė subendrinta bausmė jam paskirta laisvės atėmimas
penkiolikai metų. G. R. dėl neteisėto, neturint leidimo
šaunamojo ginklo, vieno kalibro šaudmens įgijimo, laikymo, nešiojimo pagal 1961
m. BK 234 straipsnio 1 dalį nuo baudžiamosios atsakomybės suėjus senaties terminui
atleistas, o jo nusikalstama veika – automobilio bei turto iš automobilio
vagystė – iš 2000 m. BK 178 straipsnio 2 dalies perkvalifikuota į 2000 m. BK
178 straipsnio 1 dalį ir jis nuo baudžiamosios atsakomybės suėjus senaties
terminui atleistas.
Plenarinė sesija,
išklausiusi teisėjo pranešėjo pranešimą, prokuroro, prašiusio generalinio
prokuroro pavaduotojo kasacinį skundą tenkinti, nuteistųjų ir jų gynėjų,
prašiusių generalinio prokuroro pavaduotojo kasacinį skundą atmesti,
paaiškinimų,
n u s t a t ė :
Pirmosios instancijos
teismo nuosprendžiu V. B. ir G. R. nuteisti
už tai, kad 1992 m. balandžio 19 d., apie 14.00 val., veikdami iš
anksto susitarę, tyčia nužudė R. P. Šis nusikaltimas
padarytas (duomenys neskelbtini), iš keršto R. P. dėl
jo tariamai atliktų aktyvių veiksmų – 1991 m. rudenį įvykdyto kėsinimosi į V. Š. V. B. medžioklinio peilio
rankena smogė R. P. į viršugalvį, nukentėjusiajam
suklupus, V. B. tuo pačiu peiliu dūrė jam į pasmakrę. Po
to V. B. galvos linktelėjimu paskatino G.
R. nušauti R. P.: G. R. iš
tyrimo ir teismo metu nenustatytos markės šaunamojo ginklo iššovė vieną šūvį R. P. į galvą.
V.
B. ir G. R. dar buvo kaltinami tuo, kad jie kartu su Z. J. 1992 m. balandžio 19 d., apie 15.00 val., pagrobė (duomenys
neskelbtini) stovėjusį R. P. 16 000 Lt vertės
automobilį VAZ 21093 (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) su jame
esančiomis 20 000 Lt vertės radiotechnikos detalėmis.
Pirmosios instancijos
teismas V. B. ir G. R. veiką (dėl R. P. priklausančio automobilio ir jame esančių 20 000 Lt
vertės detalių vagystės) iš 2000 m. BK 178 straipsnio 2 dalies perkvalifikavo į
2000 m. BK 178 straipsnio 1 dalį ir, vadovaudamasis BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
V. B. ir G. R. nuo baudžiamosios
atsakomybės atleido, suėjus senaties terminui.
Taip
pat G. R. pagal 1961 m. BK 234 straipsnio 1 dalį buvo
kaltinamas tuo, kad 1992 m. balandžio 19 d., ne trumpesniu kaip
14.00–15.00 val. laikotarpiu, (duomenys neskelbtini), neturėdamas
leidimo, neteisėtai įgijęs, laikė ir nešiojosi tyrimo metu nenustatytos markės
šaunamąjį ginklą ir šaudmenį, kuriuos panaudojo nužudant R.
P.
Pirmosios
instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso
kodekso (toliau – ir BPK) 3 straipsnio 1 dalies 2 punktu, G.
R. pagal 1961 m. BK 234 straipsnio 1 dalį (dėl neteisėto, neturint
leidimo, šaunamojo ginklo, vieno šaudmens įgijimo, laikymo, nešiojimo) nuo
baudžiamosios atsakomybės, suėjus senaties terminui, atleido.
Apeliacinės
instancijos teismas, išnagrinėjęs V. B. ir G. R. baudžiamąją bylą, konstatavo, kad neįrodyta, jog
nuteistieji V. B. ir G. R. dalyvavo
padarant nusikalstamas veikas, ir, panaikinęs pirmosios instancijos teismo
apkaltinamąjį nuosprendį, priėmė naują – išteisinamąjį – nuosprendį.
Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nurodyta, kad pirmosios instancijos
teismas išvadas dėl V. B. bei G. R. kaltės
grindė prieštaringais įrodymais, bei konstatavo, jog abejonės turi būti
aiškinamos V. B. ir G. R. naudai,
nes išnaudojus visas galimybes jų nepavyko pašalinti.
Apeliacinės
instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas negalėjo grįsti
nuosprendžio liudytojo Z. J. ikiteisminio tyrimo metu
duotais parodymais, nes jie yra prieštaringi bei nenuoseklūs ir prieštaravimų
negalima pašalinti, nes šis liudytojas yra miręs. Be to, šie parodymai gauti
pareigūnams naudojant smurtą prieš liudytoją Z. J. Teismas
nurodė ir tai, kad liudytojo Nr. 1 parodymai prieštarauja Z.
J. parodymams, ir konstatavo, kad liudytojo Nr. 1 parodymų tikrumo
negalima išaiškinti, todėl jo parodymai negali būti pripažinti įrodymais, nes
šis „liudytojas nurodė, kad jo parodymų šaltinis yra duomenys, gauti iš
nuteistojo Z. J., kuris negali būti apklaustas“ – yra
miręs.
Apeliacinės
instancijos teismas konstatavo, kad liudytojai R. U. ir A. Š. davė prieštaringus parodymus, nes „R.
U. parodė, kad apie nužudymą sužinojo iš A. Š. Šis
teigė, kad pirmiausia sužinojo iš R. U.“. Kartu teismas
konstatavo ir tai, kad R. U. parodymai tarpusavyje nesutampa.
Apeliacinės
instancijos teismas taip pat suabejojo liudytojos R. R. parodymų
tikrumu bei objektyvumu ir padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas
apkaltinamojo nuosprendžio neturėjo grįsti liudytojo V. B. parodymais,
nes tai, „jog būtent V. B. pasiūlė jį (R.
P.) surasti ir atkasti palaikus, liko nepatvirtinta jokiais kitais
įrodymais“. Šią išvadą teismas grindė tuo, kad V. B. parodė,
jog asmenis, dalyvavusius nužudant R. P., jam nurodė R. M., o šis, apklaustas kaip liudytojas ikiteisminio tyrimo
metu, parodė, kad jam nežinomos R. P. dingimo aplinkybės.
Apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs, kad „V. B. savo
parodymus patvirtino, parodydamas išlikusias kasinėjimo vietas toje vietovėje,
kur buvo rasti R. P. palaikai“, kartu nurodė, jog „jo
parodymai, jog būtent V. B. pasiūlė jį surasti ir atkasti
palaikus, liko nepatvirtinti jokiais kitais įrodymais“.
Apeliacinės
instancijos teismas taip pat nurodė, kad pirmosios instancijos teismas negalėjo
grįsti nuosprendžio ir liudytojo A. K. 2005 m. kovo 24 d.
parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo teisėjui, nes šie parodymai buvo
tiesiog perrašyti iš jo 2004 m. rugsėjo 10 d. apklausos protokolo, taip
pažeidžiant BPK 178 straipsnio 4 dalies, 179 straipsnio nuostatas. Kolegijos
nuomone, ikiteisminio tyrimo teisėjo atlikta liudytojo A. K. apklausa
pažeidė BPK 184 straipsnio 4 dalyje numatytas kaltinamųjų teises, nes ši
apklausa buvo atlikta į ją nepristačius suimtų įtariamųjų V.
B. bei G. R. ir nedalyvaujant jų gynėjui, kuriam apie
šią apklausą net nebuvo pranešta, nors prokuroras 2004 m. spalio 26 d.
nutarimais įtariamiesiems V. B. bei G.
R. paskyrė gynėją. Be to, apeliacinės instancijos teismo tvirtinimu, liudytojo A. K. parodymai, kuriuos jis davė iki 2004 m. gruodžio 21 d.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos
nutarties panaikinti Šiaulių apygardos teismo 1996 m. rugsėjo 30 d.
nuosprendžio dalį dėl G. R. dalyvavimo
nužudant R. P. dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių ir
perduoti bylą iš naujo tirti priėmimo, buvo duoti aplinkybėmis, dėl kurių
baudžiamasis procesas negalimas, todėl jais apkaltinamasis nuosprendis negalėjo
būti grindžiamas. 2004 m. rugsėjo 7 d. prokuroras, gavęs A. K. prašymą apklausti jį dėl R. P. nužudymo ir jo prisipažinimą, pažeisdamas BPK 446 straipsnio
3 dalies nuostatas, priėmė ne nutarimą pradėti procesą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių,
bet nutarimą atnaujinti baudžiamąją bylą Nr. 09-2-032-96, kurioje buvo
įsiteisėjęs išteisinamasis 1996 m. rugsėjo 30 d. nuosprendis G.
R. ir apkaltinamasis nuosprendis Z. J., ir
pradėti ikiteisminio tyrimo procesą dėl R. P. nužudymo
paaiškėjus naujoms aplinkybėms. Kita vertus, apeliacinės instancijos teismo
teigimu, „dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių atliktas tyrimas nepasipildė
objektyviais ir nenuginčijamais įrodymais“.
Kasaciniu skundu generalinio
prokuroro pavaduotojas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo
Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 23 d.
išteisinamąjį nuosprendį ir palikti galioti Šiaulių apygardos teismo
Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 15 d. apkaltinamąjį
nuosprendį, nes byloje padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų,
kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti
teisingą nuosprendį.
Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas,
tikrindamas pirmosios instancijos teismo atliktą liudytojo A. K. parodymų vertinimą, pažeidė BPK 20 straipsnio
5 dalies reikalavimus, nes minėto asmens parodymus vertino prieštaringai, neišsamiai, šališkai ir nepagrįstai. Kasatorius nurodo, kad
apeliacinės instancijos teismas konstatavo, jog ikiteisminio tyrimo metu
fiksuojant liudytojo A. K. parodymus
buvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, todėl šio
liudytojo parodymais pirmosios instancijos teismas neturėjo grįsti
apkaltinamojo nuosprendžio. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos
teismas, vertindamas A. K.
parodymus, įvairiais
būdais stengėsi sumenkinti
jų reikšmę ir patikimumą, neatsižvelgdamas į tai, kad išvadas būtina pagrįsti.
Teismas, pavyzdžiui, neanalizavo A. K. prisipažinimo atsiradimo šioje byloje aplinkybių,
netikrino jo parašo tikrumo, nors iš nuosprendžio matyti, kad toks dokumentas
teismo traktuojamas kaip nepatikimas.
Kasatorius
teigia, kad apeliacinės instancijos teismas visiškai nepagrįstai, remdamasis
paviršutiniška vizualine apklausos turinio
analize, nusprendė, kad A. K. parodymai buvo tiesiog
perrašyti iš jo 2004 m. rugsėjo 10 d. apklausos protokolo, ir nurodė, kad taip
buvo pažeisti BPK 179 straipsnio ir 178 straipsnio 4 dalies reikalavimai.
Kasatorius taip pat pažymi, kad apeliacinės
instancijos teismo nuosprendyje nurodyta, jog A. K. parodymai iki Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. gruodžio 21 d. nutarties priėmimo yra duoti aplinkybėmis, kurioms esant baudžiamasis procesas
negalimas, todėl pirmosios instancijos teismas jais grįsti apkaltinamojo
nuosprendžio negalėjo, tačiau vis dėlto jais remiasi vertindamas ir kitų toje pačioje tyrimo stadijoje apklaustų
liudytojų – R.
S., R. U., V. B. – parodymus. Be to, kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos
teismas išvadą, jog A. K. parodymai yra niekinis įrodymų
šaltinis, grindžia tuo, kad prokuroro
2004 m. rugsėjo 7 d. nutarimo neteisingas pavadinimas yra pagrindas po to nutarimo sekusius procesinius veiksmus
laikyti niekiniais. Kasatorius tvirtina, kad teismas
visiškai nepagrįstai neįvertino to, kad prokuroro
2004 m. rugsėjo 7 d. nutarimas priimtas vadovaujantis tinkamais ir
pagrįstais motyvais, teisingais BPK straipsniais, todėl tik pavadinimo
ydingumas šiuo konkrečiu atveju neturėjo jokios įtakos tyrimo veiksmų ar
procesinių sprendimų teisėtumui ir pagrįstumui.
Kasatorius nesutinka
su apeliacinės instancijos teismo nuomone, kad pirmosios
instancijos teismas neįvertino to, jog
liudytojo A.
K. apklausa, atlikta
ikiteisminio tyrimo teisėjo, pažeidė kaltinamųjų
teises, numatytas BPK 184 straipsnio 4 dalyje, nes nebuvo užtikrintas įtariamųjų V. B. bei G. R. ir jų gynėjų dalyvavimas
liudytojo A. K. apklausoje
pas ikiteisminio tyrimo teisėją. Tačiau, kaip
nurodo kasatorius, viso proceso metu
įtariamiesiems ir jų gynėjams nuolat buvo užtikrinama galimybė
įgyvendinti visas BPK numatytas teises, be to, dalyvaujant valstybės skirtam
gynėjui, visos jų teisės buvo išaiškintos pasirašytinai, apie numatomą apklausą įtariamieji buvo informuoti laiku ir tinkamai. Ir V. B., ir G. R. raštu atsisakė dalyvauti A. K. apklausoje, raštu pareiškė nepageidaujantys, kad apklausoje dalyvautų koks nors jų interesus
galintis atstovauti gynėjas.
Kasatorius taip pat teigia, kad apeliacinės instancijos
teismo išvados dėl Z.
J., liudytojų Nr. l,
A. M., R. S., R. U., A. Š.,
R. R., V. B. parodymų pripažinimo
abejotinais bei nepatikimais įrodymais padarytos pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies
reikalavimus, nes nuosprendyje šie įrodymai įvertinti iškraipant jų
prasmę, atsietai vienas nuo kito, nenurodant motyvų,
paaiškinančių, kodėl atmetama kaltinančių įrodymų visuma. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos
teismas, nuosprendyje remdamasis R. R. parodymais
apie šūvio atstumą bei faktorius ir visiškai nepasisakydamas apie apeliacinėje
instancijoje tirtą kitą įrodymą – eksperto R. B. apklausą būtent apie šūvio faktorius,
atstumus, taip pat pažeidė baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus.
Generalinio prokuroro pavaduotojo kasacinis
skundas tenkintinas.
Dėl kasatoriaus argumentų apie
A. K. parodymus
1. Esminiais kasacinio
skundo argumentais siekiama paneigti apeliacinės instancijos teismo išvadą, kad
„A. K. parodymų nėra pagrindo laikyti įrodymu 2000 m. BPK
20 straipsnio prasme, patvirtinančiu nuteistųjų kaltę, ir į juos atsižvelgti“.
1.1. Iš bylos medžiagos matyti,
kad Šiaulių apygardos teismo 1996 m. rugsėjo 30 d. nuosprendžiu G. R. dėl R. P. nužudymo buvo
išteisintas, Z. J. pakeitus parodymus ir teigiant, jog
jis G. R. bei V. B. apkalbėjo
tardymo (dabar – ikiteisminio tyrimo) pareigūnams darant poveikį. Prokuroro
1999 m. sausio 22 d. nutarimu baudžiamoji byla kaltinamajam V.
B. dėl R. P. nužudymo nutraukta, o kitu tos pačios
dienos prokuroro nutarimu parengtinis tardymas baudžiamojoje byloje
sustabdytas, nenustačius trauktinų baudžiamojon atsakomybėn asmenų.
2004 m. rugsėjo 7 d., gavus A. K. prašymą apklausti jį dėl R. P. nužudymo,
Lietuvos Respublikos generalinėje prokuratūroje priimtas nutarimas atnaujinti
baudžiamąją bylą Nr. 09-2-032-96, kurioje buvo įsiteisėjęs Šiaulių
apygardos teismo išteisinamasis 1996 m. rugsėjo 30 d.
nuosprendis G. R., ir pradėti ikiteisminio tyrimo procesą
dėl R. P. nužudymo paaiškėjus naujoms aplinkybėms.
Nutarime nurodyta, kad to pagrindas – A. K. prisipažinimas,
jog jis darė poveikį Z. J., kad šis pakeistų parodymus G. R. bei V. B. naudai. 2004 m.
rugsėjo 10 d., 2004 m. rugsėjo 14 d., 2004 m. spalio 19 d. A.
K. apklaustas kaip liudytojas R. P. nužudymo byloje.
1.2. Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, remdamasi prokuroro išvada
ir tyrimo medžiaga, 2004 m. gruodžio 21 d. priėmė nutartį panaikinti Šiaulių
apygardos teismo 1996 m. rugsėjo 30 d. išteisinamąjį nuosprendį G. R. dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių, atnaujinti
baudžiamąją bylą Nr. 09-2-032-96 ir perduoti ją iš naujo tirti Lietuvos
Respublikos generalinei prokuratūrai. Generalinės prokuratūros Organizuotų
nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiasis prokuroras 2004 m.
gruodžio 28 d. priėmė nutarimą, kuriuo panaikino prokuroro 1999 m. sausio 22 d.
nutarimą nutraukti baudžiamąją bylą Nr. 86-2-013-92 V. B. ir į vieną ikiteisminį tyrimą sujungė baudžiamąsias
bylas Nr. 86-2-013-92 bei Nr. 09-2-032-96, pagrindine laikant baudžiamąją bylą
Nr. 86-2-013-92.
1.3. Skundžiamame apeliacinės
instancijos teismo nuosprendyje nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas
apkaltinamojo nuosprendžio V. B. bei G.
R. negalėjo grįsti liudytojo A. K. 2004 m.
rugsėjo 14 d. apklausos protokolu, jo 2004 m. rugsėjo 14 d., 2004 m. spalio 19
d. papildomų apklausų protokolais, nes „juose užfiksuoti ikiteisminio tyrimo
veiksmai, kurie atlikti esant įsiteisėjusiam ir dar nepanaikintam Šiaulių
apygardos teismo 1996 m. rugsėjo 30 d. išteisinamajam nuosprendžiui dėl G. R. (T. 3, b. l. 71-76) bei esant galiojantiems ir
nepanaikintiems 1999 m. sausio 22 d. nutarimui, kuriuo nutraukta baudžiamoji
byla prieš kaltinamąjį V. B., neįrodžius jo dalyvavimo
nusikaltimo padaryme, bei 1999 m. sausio 22 d. nutarimui sustabdyti parengtinį
tardymą baudžiamojoje byloje Nr. 86-2-013-92, nenustačius trauktinų
baudžiamojon atsakomybėn asmenų (T. 3, b. l. 112 )“. Teismo nuomone, pagal BPK
3 straipsnio 8 punktą asmeniui, kuriam įsiteisėjo teismo nuosprendis dėl to
paties kaltinimo ar teismo nutartis arba prokuroro nutarimas nutraukti procesą
tuo pačiu pagrindu, baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas
turi būti nutrauktas. Nuosprendyje nurodyta, kad prokuroro 2004 m. rugsėjo 7
d. nutarimas atnaujinti baudžiamąją bylą Nr. 09-2-032-96, kurioje buvo
įsiteisėjęs Šiaulių apygardos teismo išteisinamasis 1996 m. rugsėjo 30 d.
nuosprendis G. R., ir pradėti ikiteisminio tyrimo procesą
dėl R. P. nužudymo paaiškėjus naujoms aplinkybėms,
pažeidžia BPK 446 straipsnio 3 dalies nuostatas, įtvirtinančias, jog prokuroras
priima nutarimą pradėti procesą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių. Šiame
įstatyme nenumatyta, kad prokuroras atnaujina bylą, nes tai teismo,
išnagrinėjusio prokuroro išvadą ir tyrimo medžiagą, prerogatyva. Todėl
apeliacinės instancijos teismo nuomone, šioje baudžiamojoje byloje ikiteisminio
tyrimo veiksmai, atlikti priėmus minėtą prokuroro 2004 m. rugsėjo 7 d. nutarimą
iki Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004
m. gruodžio 21 d. nutarties, yra neteisėti, o jų metu gauti faktiniai duomenys
neturi teisinės reikšmės. Tai, kaip matyti iš išteisinamojo nuosprendžio, buvo
vienas iš esminių argumentų panaikinant pirmojoje instancijoje priimtą
apkaltinamąjį nuosprendį R. P. nužudymo byloje.
1. 4. Kasatorius nesutinka su apeliacinės
instancijos teismo išvada, kad liudytojo A. K. parodymai, duoti iki Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. gruodžio 21 d. nutarties priėmimo,
yra duoti aplinkybėmis, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas, ir todėl jais
apkaltinamasis nuosprendis negalėjo būti grindžiamas. Kasatorius taip pat mano,
kad prokuroro 2004 m. rugsėjo 7 d. nutarimo klaidingas pavadinimas negali būti
pagrindas atmesti prokurorui duotus liudytojo A. K. parodymus, nes šis nutarimas priimtas vadovaujantis
tinkamais BPK straipsniais ir motyvuotas.
1.5. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą procesą dėl
naujai paaiškėjusių aplinkybių gali pradėti tik prokuroras, savo iniciatyva
arba pagal nuteistojo, išteisintojo, jų gynėjo ir atstovo pagal įstatymą, nukentėjusiojo,
civilinio ieškovo, civilinio atsakovo ir jų atstovo pareiškimą, kai nustatoma
bent viena iš BPK 444 straipsnyje numatytų aplinkybių. Tokiu atveju prokuroras
priima nutarimą pradėti procesą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių ir pats
atlieka tų aplinkybių tyrimą arba paveda tai padaryti ikiteisminio tyrimo
įstaigai (BPK 446 straipsnio 3 dalis). Kai naujai paaiškėjusios aplinkybės
baigiamos tirti ir yra pagrindas atnaujinti bylą, prokuroras surašo išvadą ir
ją su tyrimo medžiaga perduoda Lietuvos Aukščiausiajam Teismui (BPK 447
straipsnio 1 dalis), kuris, išnagrinėjęs prokuroro išvadą ir tyrimo medžiagą,
priima vieną iš šių nutarčių: panaikinti teismo nuosprendį ar nutartį,
atnaujinti bylą ir perduoti ją iš naujo tirti ar iš naujo nagrinėti teisme; panaikinti
teismo nuosprendį ar nutartį ir nutraukti bylą; atsisakyti atnaujinti bylą (BPK
449 straipsnio 1 dalis).
Minėta, byloje yra A. K. prisipažinimas ir prašymas apklausti jį kaip liudytoją
dėl R. P. nužudymo. Generalinio prokuroro
pavaduotojas, susipažinęs su šiuo dokumentu, nustatė, kad A. K. dėl R. P. nužudymo
nurodė aplinkybes, kurios anksčiau nebuvo žinomos, ir, vadovaudamasis BPK 444
straipsnio 1 dalies 4 punktu, 446 straipsnio 3 dalimi, priėmė 2004 m. rugsėjo
7 d. nutarimą atnaujinti baudžiamąją bylą Nr. 09-2-032-96 ir pradėti
ikiteisminio tyrimo procesą dėl R. P. nužudymo paaiškėjus naujoms aplinkybėms. Vadinasi, šis
prokuroro nutarimas priimtas vadovaujantis tinkamais BPK straipsniais ir esant
baudžiamojo proceso įstatyme numatytiems pagrindams. Kartu pažymėtina, kad pats
minėto prokuroro nutarimo pavadinimas – „atnaujinti baudžiamąją bylą dėl naujai
paaiškėjusių aplinkybių“ – yra klaidingas, nes pagal BPK 446 straipsnio 3
dalį prokuroras tokiu atveju priima nutarimą pradėti procesą dėl naujai
paaiškėjusių aplinkybių. Pripažįstant, kad ši prokuroro klaida, taip pavadinant
2004 m. rugsėjo 7 d. nutarimą, yra nepateisinama, kartu
nėra pagrindo teigti, jog klaidingas nutarimo pavadinimas šiuo konkrečiu atveju
savaime gali būti vertinamas kaip esminis baudžiamojo proceso įstatymo
pažeidimas BPK 369 straipsnio 3 dalies nuostatų kontekste. Taigi, jei
neteisingai pavadintas procesinis dokumentas priimtas iš esmės vadovaujantis
įstatyme nustatytais pagrindais bei pagal įstatyme nustatytą tvarką ir jei remiantis
tokiu dokumentu vėliau priimami sprendimai, atliekami veiksmai, laikantis
baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, tai toks dokumentas savame netampa
neteisėtu su visomis iš to kylančiomis pasekmėmis. Kartu tai nereiškia ir to,
kad baudžiamasis procesas šioje baudžiamojoje byloje, kaip nepagrįstai pripažino
apeliacinės instancijos teismas, vyko pažeidžiant BPK 3 straipsnio 8 punktą,
kuriame suformuluotas non bis in idem principas, draudžiantis tą patį
asmenį už tą pačią nusikalstamą veiką du kartus traukti baudžiamojon
atsakomybėn. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą baudžiamosios bylos
atnaujinimas dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių yra išimtinis baudžiamojo
proceso etapas, vykstantis paaiškėjus faktams, nežinomiems priimant nuosprendį
ar nutartį, kuriame tikrinamas įsiteisėjusio teismo nuosprendžio ar nutarties
teisėtumas ir pagrįstumas. Atnaujintas procesas yra buvusio to paties proceso
tąsa, o ne naujas (antras) procesas, todėl proceso atnaujinimas esant įstatyme
numatytiems pagrindams yra leidžiamas (kasacinė byla Nr. 2K-20/2003).
Vadinasi, iš esmės techninei klaidai – neteisingam
prokuroro 2004 m. rugsėjo 7 d. nutarimo pavadinimui – apeliacinės instancijos
teismas šioje byloje suteikė per didelę teisinę reikšmę. Pažymėtina, kad patys V. B. ir G. R., jų gynėjai viso bylos proceso metu nurodyto prokuroro
nutarimo teisėtumo bei pagrįstumo nekvestionavo.
1.6. Minėta, kad proceso dėl naujai paaiškėjusių
aplinkybių pradžia – prokuroro nutarimas pradėti procesą dėl tokių aplinkybių,
kurių tyrimą, vadovaujantis BPK taisyklėmis, reglamentuojančiomis ikiteisminį
tyrimą, prokuroras atlieka pats arba paveda tai padaryti ikiteisminio tyrimo
įstaigai. Atliekant tyrimą, gali būti daromi visi ikiteisminio tyrimo veiksmai,
o tyrimas baigiamas prokurorui surašant išvadą arba nutarimą nutraukti procesą.
Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad prokurorui priėmus minėtą 2004 m.
rugsėjo 7 d. nutarimą, kaip liudytojai buvo apklausti A. K., R. B., Ž. G., V. B. ir kt., taip pat kaip įtariamasis apklaustas V. Š., atliktas V. B. parodymų patikrinimas vietoje, renkami kiti duomenys.
Visi ikiteisminio tyrimo veiksmai buvo atliekami BPK nustatyta tvarka. Todėl
šios baudžiamosios bylos atnaujinimo procesas vyko esant baudžiamojo proceso
įstatyme numatytiems pagrindams, iš esmės laikantis baudžiamojo proceso
reikalavimų. Taigi pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį
nuosprendį, pagrįstai rėmėsi A. K. parodymais,
gautais šioje baudžiamosios bylos proceso stadijoje.
2. Kartu
apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nurodyta, kad „negali įrodymu būti
liudytojo A. K. apklausų pas ikiteisminio tyrimo teisėją
protokolas“, nes šioje apklausoje nedalyvavo suimti įtariamieji V. B. ir G. R., kurių dalyvavimas
pagal BPK 184 straipsnio 4, 5 dalis buvo būtinas. Be to, nuosprendyje
tvirtinama, kad A. K. dėl sunkios fizinės sveikatos būklės
nebepajėgė savarankiškai duoti parodymų, todėl ikiteisminio tyrimo teisėjo
atliktos apklausos protokole perrašyti jo anksčiau prokurorui duoti parodymai.
Tai pažeidžia BPK 178 straipsnio 4 dalies, 179 straipsnio normas,
reglamentuojančias asmenų apklausos protokolo surašymo tvarką.
Kasatorius nesutinka su apeliacinės
instancijos teismo išvadomis, kad liudytojo A. K. 2005 m. kovo
24 d. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui, buvo tiesiog perrašyti iš
jo 2004 m. rugsėjo 10 d. apklausos protokolo, taip pažeidžiant BPK 178
straipsnio 4 dalies, 179 straipsnių nuostatas, kad ikiteisminio tyrimo
teisėjo atlikta liudytojo A. K. apklausa pažeidė įtariamųjų
teises, numatytas BPK 184 straipsnio 4 dalyje.
2.1. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą tyrimo
veiksmų eiga ir rezultatai fiksuojami surašant protokolus (BPK 179 straipsnis).
Ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro ar ikiteisminio tyrimo teisėjo
atliekamos liudytojo apklausos protokolas taip pat surašomas laikantis BPK 179 straipsnyje
numatytų reikalavimų. Pažymėtina, kad asmenų duotų parodymų fiksavimas
apklausos protokole ne pagal jų parodymus apklausos metu, o perrašant ar kitaip
atsižvelgiant į ankstesnius apklausiamų asmenų parodymus, pažeidžia BPK 179
straipsnio, 183 straipsnio 3 dalies normas, reglamentuojančias asmenų apklausos
protokolo surašymo tvarką, todėl tokie parodymai neatitinka įrodymų leistinumo
reikalavimo (kasacinė byla Nr. 2K-562/2006).
Apeliacinės instancijos teismas tvirtina, kad išvadą,
jog liudytojo A. K. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo
teisėjui, neatitinka įrodymų leistinumo reikalavimo, nes užfiksuoti pažeidžiant
BPK 179 straipsnio ir 178 straipsnio 4 dalies nuostatas, padarė lygindamas A. K. parodymus, duotus 2004 m. rugsėjo 10 d. prokurorui, su
jo parodymais, duotais 2005 m. kovo 24 d. ikiteisminio tyrimo teisėjui, bei,
teismo teigimu, atsižvelgdamas į medicininių dokumentų įrašus apie A. K. sveikatos būklę.
Pažymėtina, kad apeliacinės
instancijos teismo nuoroda į BPK 178 straipsnio 4 dalies pažeidimą yra netiksli,
nes šioje BPK 178 straipsnio dalyje įtvirtintos nuostatos, nesusijusios su
tyrimo veiksmų eigos ir jų rezultatų fiksavimu.
Iš bylos medžiagos matyti, kad
vienas iš apeliacinės instancijos teismo argumentų pripažinti liudytojo A. K. parodymus neleistinais buvo V. B. ir
G. R. apeliaciniuose skunduose iškelta abejonė, jog šis
liudytojas dėl savo sunkios fizinės būklės nebepajėgė savarankiškai duoti
parodymų apie bylai reikšmingas aplinkybes. Tuo tarpu byloje esančiame teismo
psichiatrijos, teismo psichologijos, teismo medicinos ekspertizės akte nurodyta,
kad „A. K. iki susirgdamas sunkia piktybine kraujo sistemos
liga ir jos metu galėjo teisingai suvokti reikšmingas bylai aplinkybes ir duoti
apie jas teisingus parodymus [...]; Jokie vaistai bei medikamentai naudoti A. K. ligai gydyti neturėjo įtakos jo psichinei bei
psichologinei būsenai“. Taigi apeliacinės instancijos teismas, vertindamas
medicininius dokumentus apie A. K. sveikatos būklę,
neatsižvelgė į minėtą ekspertizės aktą ir jo nevertino. Kita vertus, to paties
asmens parodymų, duotų skirtingų apklausų metu, sutapimas savaime, neišaiškinus
tokios apklausos aplinkybių, nėra pakankamas pagrindas pripažinti esminį
baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą.
2.2. Pažymėtina, kad A. K. parodymai, nulėmę šios baudžiamosios bylos atnaujinimą
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. gruodžio 21 d.
nutartimi, apeliacinės instancijos teismo atmesti šiame teisme iš esmės jų
netyrus (pavyzdžiui, nei A. K. apklausos, kurią atliko
ikiteisminio tyrimo teisėjas, protokolo turinys, nei A. K. papildomos
2004 m. rugsėjo 14 d. apklausos garso įrašas apeliacinės instancijos teisme
nebuvo paskelbti). Vadinasi, kasatorius pagrįstai tvirtina, kad apeliacinės
instancijos teismas, atsižvelgęs į apeliacinių skundų argumentus ir suabejojęs
ikiteisminio tyrimo teisėjo atlikta A. K. apklausa, šios
apklausos aplinkybių nesiaiškino, nors įrodymų tyrimas buvo atnaujintas ir
teismas turėjo visas galimybes apklausti A. K. apklausą
vykdžiusius bei apklausoje dalyvavusius asmenis. Apeliacinės instancijos
teismas, neigdamas A. K. parodymų teisėtumą, leistinumą,
nurodė ir tai, kad abejotina, ar A. K. vardu surašytas
prisipažinimas pasirašytas jo paties, nes parašas nepanašus į A. K.
Tačiau A. K. prisipažinimo atsiradimo byloje aplinkybių
apeliacinės instancijos teismas taip pat netyrė.
2.3. Pagal BPK 184 straipsnio
4 dalį apie ikiteisminio tyrimo teisėjo atliekamą liudytojo apklausos vietą ir
laiką, kai ji atliekama prokuroro prašymu, prokuroras privalo pranešti
įtariamajam ir jo gynėjui, kurie turi teisę dalyvauti tokioje apklausoje,
užduoti apklausiamajam klausimus, o baigus apklausą – susipažinti su apklausos
protokolu ir teikti dėl jo pastabas. Suimtas įtariamasis pristatomas į
apklausos vietą.
Pažymėtina, kad baudžiamojo
proceso įstatyme nėra įtvirtinta teisinio reguliavimo, kuris tokiose situacijose,
kai įtariamieji pagal BPK 184 straipsnio 4 dalį turi teisę dalyvauti
ikiteisminio tyrimo teisėjo atliekamoje liudytojo apklausoje, tačiau atsisako
tokia teise pasinaudoti, nustatytų prokuroro, ikiteisminio tyrimo teisėjo
pareigą pakartotinai pranešti įtariamajam ar jo gynėjui apie tokios apklausos
vietą ir laiką. Baudžiamojo proceso įstatymas nenustato ir priverstinio
įtariamojo pristatymo į prokuroro prašymu BPK 184 straipsnio tvarka
ikiteisminio tyrimo teisėjo atliekamą liudytojo apklausą.
Sistemiškai aiškinant BPK 184
straipsnio nuostatas, pažymėtina, kad suimto įtariamojo pristatymas į prokuroro
prašymu ikiteisminio tyrimo teisėjo atliekamą apklausą būtinas tada, kai toks
įtariamasis pareiškia norą dalyvauti minėtoje apklausoje. Tokiu atveju be
įtariamojo dalyvavimo atlikta apklausa būtų neteisėta, o jos rezultatai
niekiniai. Tačiau, jei suimtas įtariamasis sąmoningai, savo valia pareiškia
nenorą dalyvauti tokioje apklausoje, jis negali būti prievarta verčiamas
pasinaudoti tokia savo teise. Kita vertus, savanoriškas, tinkamai procesine
tvarka išreikštas ir įformintas suimto įtariamojo atsisakymas dalyvauti
prokuroro prašymu ikiteisminio tyrimo teisėjo atliekamoje liudytojo apklausoje
negali tapti kliūtimi atlikti šį labai svarbų procesinį veiksmą ir gauti faktinius
duomenis byloje, o jį atlikus be suimto įtariamojo dalyvavimo, gautus faktinius
duomenis teisme pripažinti įrodymais. Tokią BPK 184 straipsnio nuostatų dėl
suimto įtariamojo dalyvavimo ar nedalyvavimo prokuroro prašymu ikiteisminio
tyrimo teisėjo atliekamoje liudytojo apklausoje sampratą ir interpretaciją
suponuoja ir tai, kad BPK 184 straipsnio 4, 5 dalyse įtvirtinta įtariamojo –
suimto ar laisvėje esančio – teisė, o ne pareiga dalyvauti tokioje apklausoje.
Suprantama, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą įtariamieji turi ne tik
žinoti apie tokios apklausos vietą ir laiką, bet jiems turi būti ir sudarytos
realios galimybės tokia teise pasinaudoti. Tais atvejais, kai suimtas
įtariamasis atsisako dalyvauti prokuroro prašymu ikiteisminio tyrimo teisėjo
atliekamoje liudytojo apklausoje ir kartu nepareiškia noro, kad šioje
apklausoje dalyvautų jo gynėjas, iš baudžiamojo proceso įstatymo nekyla pareiga
prokurorui atskirai kviesti tokioje apklausoje dalyvauti suimto įtariamojo
gynėją. Vadinasi, pagal baudžiamojo proceso įstatymą tokiais atvejais atlikta
minėta liudytojo apklausa ir jos rezultatai dėl to, kad vykdant suimto
įtariamojo valią joje nedalyvavo nei pats suimtas įtariamasis, nei jo gynėjas,
negali būti laikomi neteisėtais ir niekiniais.
2.4. Europos Žmogaus Teisių
Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudencijoje yra pripažįstama, kad Europos
žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir
Konvencijos) 6 straipsnyje įtvirtintos teisės į teisingą bylos nagrinėjimą
garantijos nėra pažeidžiamos, jei kaltinamajam suteikiama pakankama ir tinkama
galimybė ginčyti prieš jį liudijančio liudytojo parodymus bei pateikti
liudytojui klausimus parodymų davimo metu arba vėliau procese (žr. pavyzdžiui, Sa?di
v. France, no. 14647/89, judgment of
20 September 1993). EŽTT ne kartą konstatavo, kad gynybos teisės yra
apribojamos su Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies ir 3 dalies d punkto reikalavimais
nesuderinama apimtimi tuo atveju, kai apkaltinamasis nuosprendis yra pagrįstas
vien tik arba lemiama apimtimi parodymais liudytojo, kurio kaltinamasis
negalėjo apklausti ir neturėjo galimybės, kad jis būtų apklaustas ikiteisminio
tyrimo metu arba nagrinėjant bylą teisme (žr. pavyzdžiui, Van Mechelen and
Others v. the Netherlands, nos. 21363/93, 21364/93, 21427/93 and 22056/93,
judgment of 23 April 1997).
Tais
atvejais, kai kaltinamajam sudaromos realios galimybės dalyvauti liudytojo
apklausoje, tačiau kaltinamasis tokia galimybe savo valia nepasinaudoja, EŽTT
jurisprudencijoje laikoma, kad kaltinamasis iš esmės „nebyliai pritarė“ tokiai
apklausai. Kartu pabrėžtina, kad ikiteisminio tyrimo metu gautų parodymų
panaudojimas savaime neprieštarauja Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies ir 3 dalies
d punkto nuostatoms, jei kaltinamajam buvo sudaryta tinkama ir pakankama proga
ginčyti tokius parodymus tuo metu, kai jie duodami arba vėliau procese (žr.
pavyzdžiui, P.S. v. Germany, no. 33900/96, judgment of 20 December 2001;
Accardi and Others v. Italy,
no. 30598/02, decision of 20 January 2005; Carta c.
Italie, no 4548/02,
arr?t du 20 avril 2006); Luc? v. Italy, no. 33354/96, judgment of
27 February 2001).
2.5. Iš bylos medžiagos
matyti, kad V. B. bei G. R. apie
ikiteisminio tyrimo teisėjo prokuroro prašymu atliekamą A. K. apklausą
buvo pranešta laiku ir tinkamai, pasiūlyta joje dalyvauti. Tačiau V. B. ir G. R. niekieno neverčiami,
savarankiškai atsisakė dalyvauti šioje apklausoje. Tai patvirtina byloje
esantys V. B. ir G. R. pasirašyti
2005 m. kovo 18 d. protokolai dėl atsisakymo dalyvauti A. K. apklausoje.
Šiuose protokoluose taip pat nurodyta, kad įtariamieji nepageidauja, jog A. K. apklausoje jiems atstovautų paskirtas gynėjas. Vadinasi,
V. B. ir G. R. atsisakymas patiems
dalyvauti liudytojo A. K. apklausoje ar kad jų interesus
minėtoje apklausoje gintų advokatas įformintas laikantis baudžiamojo proceso
įstatymo reikalavimų.
Taigi, kaip minėta, pagal
baudžiamojo proceso įstatymą įtariamiesiems tinkamai bei laiku pranešus apie
tokią apklausą ir jiems atsisakius joje dalyvauti, suimti įtariamieji neprivalo
būti pristatyti į ikiteisminio tyrimo teisėjo atliekamą liudytojo apklausą,
todėl jų nedalyvavimas tokioje apklausoje savaime negali būti laikomas teisės į
gynybą pažeidimu. Pažymėtina ir tai, kad V. B. ir G. R. neprašė atidėti liudytojo A. K. apklausos,
jokių klausimų raštu šiam liudytojui nepateikė, neprašė padaryti šios apklausos
garso, vaizdo įrašų, kurie leistų įsitikinti atliekamos apklausos teisingumu,
nepareiškė ir kitų prašymų. V. B. ir G.
R. pasinaudojo ir savo teise atsisakyti gynėjo. Tai, laikantis baudžiamojo
proceso įstatymo reikalavimų, buvo tinkamai užfiksuota (BPK 52 straipsnio
1 dalis). Todėl tai, kad liudytojo A. K. apklausoje
nedalyvavo įtariamųjų gynėjai, negali būti laikoma teisės į gynybą pažeidimu, o
kartu tai reiškia, kad tokiu atveju apie ikiteisminio tyrimo teisėjo atliekamos
liudytojo apklausos vietą ir laiką gynėjas neprivalėjo būti informuotas. Kartu
atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad viso bylos proceso metu (ir skundžiant
pirmosios instancijos teismo nuosprendį apeliacine tvarka) nė vienas iš
įtariamųjų ar jų gynėjų nepareiškė pretenzijų dėl nedalyvavimo minėtoje
liudytojo A. K. apklausoje. Kita vertus, pirmosios
instancijos teisme A. K. parodymai buvo perskaityti, išklausytas
jo papildomos 2004 m. rugsėjo 14 d. apklausos garso įrašas,
todėl V. B. ir G. R. bei jų gynėjai
turėjo tinkamas bei pakankamas galimybes ginčyti liudytojo A.
K. parodymus. Tiriant A. K. parodymus pirmosios
instancijos teisme, V. B. ir G. R. bei
jų gynėjai juos vertino iš esmės kitu aspektu. Buvo tvirtinama, kad A. K. dėl sunkios nepagydomos ligos, polinkio apkalbėti kitus
asmenis davė V. B. ir G. R. kaltinančius
parodymus. Iš esmės tokios pozicijos laikėsi ir apeliacinės instancijos
teismas, nors šiame teisme, kaip minėta, A. K. parodymų
turinys nebuvo išsamiai tirtas ir vertintas.
2.6. Pažymėtina, kad
apeliacinės instancijos teismas išteisinamajame nuosprendyje nurodė, kad
pirmosios instancijos teismas negalėjo grįsti apkaltinamojo nuosprendžio V. B. ir G. R. A.
K. parodymais, tarp jų ir duotais 2004 m. rugsėjo 14 d. papildomos apklausos
metu, nes jie buvo gauti prokurorui 2004 m. rugsėjo 7 d. priėmus, apeliacinės
instancijos teismo nuomone, neteisėtą nutarimą atnaujinti baudžiamąją bylą. Tuo
tarpu pats apeliacinės instancijos teismas, iš esmės atmesdamas R. S. parodymus, kaltinančius V. B. bei
G. R., remiasi ir tuo, kad R. S. parodymai
prieštarauja A. K. 2004 m. rugsėjo 14 d. apklausos
parodymams.
3. Atsižvelgdama į išdėstytus
argumentus, plenarinė sesija konstatuoja, kad ikiteisminio tyrimo teisėjo
atliktoje liudytojo A. K. apklausoje nebuvo pažeisti BPK 184
straipsnio 4 dalies reikalavimai.
Vadinasi, pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai rėmėsi šiais
parodymais, pripažindamas G. R. ir V. B. kaltais nužudžius R. P.
Dėl kasatoriaus argumentų apie BPK 20
straipsnio 5 dalies nuostatų taikymą
1. Iš
kasacinio skundo turinio matyti, kad esminis kasatoriaus argumentas, kodėl
apeliacinės instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis yra neteisėtas ir
nepagrįstas, yra tas, kad apeliacinės instancijos teismas byloje liudytojų ir
kitų asmenų parodymus vertino pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies
reikalavimus. Kasatoriaus nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada,
kad Z. J., liudytojo Nr. 1, liudytojų A.
M., R. S., R. U., A. Š., R. R., V. B.,
eksperto R. R. parodymai yra abejotini, prieštaringi ir
nepatikimi. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas, įvertindamas šiuos
įrodymus kitaip nei pirmosios instancijos teismas, iškraipė jų prasmę, vertino
juos atsietai vienas nuo kito. Be to, pasak kasatoriaus, apeliacinės
instancijos teismo nuosprendyje visiškai nėra motyvų, paaiškinančių, kodėl
atmetama visuma V. B. ir G. R. kaltinančių
įrodymų.
2. Pagal
baudžiamojo proceso įstatymą byloje surinktus įrodymus patikrina bei įvertina
pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai. Apeliacinės instancijos teismas
turi teisę iš naujo vertinti pirmosios instancijos teismo vertintus įrodymus ir
padaryti kitokias išvadas, taip pat nuosprendį grįsti naujais įrodymais. Nagrinėdamas
bylą, šis teismas turi ypač atidžiai patikrinti nuosprendžio pagrįstumą: ar
teismo išvadas patvirtina įrodymai, išnagrinėti teisiamajame posėdyje, ar
teismas atsižvelgė į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas,
ar teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų pakanka teismo išvadoms padaryti,
ar įrodymai yra teisingai įvertinti ir pan. (kasacinė byla Nr. 2K-7-629/2006).
Kartu pažymėtina, kad teismo baigiamasis aktas gali būti grindžiamas tik
patikimais įrodymais, kurie tokiais pripažįstami, išanalizavus jų gavimo
tvarką, patikrinus juos BPK nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje
esančiais įrodymais. Pažymėtina, kad svarbi įrodymų vertinimo sąlyga yra ta,
kad turi būti vertinamas ne kiekvienas įrodymas atskirai, bet jų visuma
(kasacinės bylos Nr. 2K-411/2004, 2K-43/2006). Išteisinamasis nuosprendis gali
būti priimtas abejojant įrodymų tikrumu, tačiau tai neatleidžia teismo nuo
pareigos išnaudoti visas galimybes abejonėms pašalinti, ir tik tada, kai
nepavyksta to padaryti, aiškinti abejones kaltinamojo naudai. Be to, turi būti
aiškiai nurodyti motyvai, dėl kurių pirmosios instancijos teismo nuosprendis
yra naikinamas ar keičiamas.
Kasacinės
instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas
skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), jeigu
kasaciniame skunde nurodyta, kad teismai, nagrinėdami bylą, padarė esminių
baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis)
arba netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis).
Kitaip tariant, kasacinės instancijos teismas patikrina skundžiamų teismų
sprendimų teisėtumą teisės taikymo aspektu, todėl byloje surinktų įrodymų iš
naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių
nenustatinėja.
3. Apeliacinės
instancijos teismas nuosprendyje konstatavo, kad „Z. J. parodymai,
duoti bylos proceso metu, prieštaringi ir nenuoseklūs [...]; bylos tyrimo metu Z. J. parodymai buvo išgaunami pareigūnams naudojant smurtą,
o dėl Z. J. mirties negalima pašalinti jo parodymuose
esančių prieštaravimų“. Iš išteisinamojo nuosprendžio matyti, kad apeliacinės
instancijos teismas analizavo bei vertino Z. J. parodymus,
duotus ikiteisminio tyrimo ir 1996 m. rugsėjo 27 d. teisiamojo posėdžio metu.
Iš bylos
medžiagos matyti, kad Z. J. viso bylos proceso metu
keletą kartų iš esmės pakeitė savo parodymus apie R. P. nužudyme
dalyvavusius asmenis. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas Z. J. parodymus, analizavo šių parodymų pakeitimo priežastis
ir, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, vadovavosi būtent jo 1995 m. lapkričio
7 d. duotais parodymais, kad R. P. nužudė V. B. ir G. R.. Šie Z.
J. parodymai buvo patvirtinti 1995 m. lapkričio 8 d. parodymų patikrinimo
metu, užfiksuoti vaizdo įraše. Pirmosios instancijos teismas nurodė motyvus,
kodėl vadovaujasi būtent šiais Z. J. parodymais, ir,
įvertinęs juos su kitais byloje esančiais įrodymais, pagrįstai konstatavo, kad
„teismo medicinos ekspertizės išvados patvirtino, kad R. P. nušautas
į galvą (kaip parodė Z. J.). Nors Z. J.
vėliau pakeitė parodymus, tačiau liudytojos A. K. patvirtino
Z. J. parodymus bei nurodė priežastis dėl kurių Z. J. pakeitė parodymus. [...] R. R. parodymai
patvirtina Z. J. parodymus dėl V. B.,
G. R. dalyvavimo R. P. nužudyme. [...]
liudytojo R. U. parodymai patvirtina Z.
J. parodymus [...]“. Taigi pirmosios instancijos teismas Z.
J. parodymus vertino ne atsietai, bet lygindamas juos su kitais byloje
esančiais įrodymais, ir nurodė išsamius jų vertinimo motyvus. Kartu pirmosios
instancijos teismas aiškinosi ir kilusias abejones dėl to, ar Z.
J. buvo verčiamas duoti vienokius ar kitokius parodymus apie R. P. nužudymo aplinkybes, ir bylos nagrinėjimo teisme metu kaip
liudytoją apklausė A. M., kuris parodė, kad 1995 m. jam perėmus
bylos tyrimą spaudimas Z. J. nebuvo daromas, smurtas
nenaudojamas. Duomenų, leidžiančių abejoti liudytojo A. M. parodymais,
pirmosios instancijos teismas nenustatė. Be to, kaip teisingai nurodo
kasatorius, pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį,
nesivadovavo Z. J. parodymais, duotais 1992 m., t. y. tuo
metu, kai buvo iškilęs klausimas apie galimą Z. J. sumušimą.
Vadinasi, apeliacinės instancijos teismo išvada, kad Z. J. parodymai,
kuriais buvo grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis, buvo gauti pareigūnams
naudojant smurtą ir todėl nėra patikimi, yra nepagrįsta.
4. Apeliacinės instancijos
teismas taip pat suabejojo liudytojos R. R. parodymų
tikrumu bei objektyvumu ir nurodė, kad ši liudytoja „apie bylos aplinkybes
sužinojo 1996 m. vykusiame viešame teisiamajame posėdyje“, kad nėra aplinkybių,
leidžiančių „paneigti apelianto argumentų, kad buvusi žmona iš keršto,
nedraugiškų santykių gali norėti, kad G. R. nuteistų“. Taigi
apeliacinės instancijos teismas iš esmės nurodė tik abejones dėl minėtų liudytojos
R. R. parodymų, nepateikdamas motyvų, kodėl šios liudytojos
parodymai, vertinant juos su kitais byloje esančiais įrodymais, nėra V. B. ir G. R. kaltę patvirtinančiais
įrodymais. Be to, apeliacinės instancijos teismas nenurodė motyvų, kodėl
nesivadovauja teismo 2006 m. lapkričio 7 d. posėdyje duotais ir kitais R. R. parodymais, kad ji G. R. nekerštauja,
neapkalba, pretenzijų neturi ir anksčiau jos „duoti parodymai teisingi, o ne
žinomi tik iš dalyvavimo teismo posėdžiuose“. Vadinasi, apeliacinės instancijos
teismas liudytojos R. R. parodymus vertino atsietai nuo
kitų byloje esančių parodymų, o sprendimą atmesti juos grindė iš esmės tik
prielaidomis. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šios
liudytojos parodymus ir atskirai, ir palyginęs juos su liudytojų A. K., Z. J. parodymais, pagrįstai
konstatavo, kad liudytojos R. R. parodymai patvirtina Z. J. parodymus dėl V. B. ir G. R. dalyvavimo R. P. nužudyme bei
sutampa su A. K. parodymais.
Pažymėtina, kad liudytojo
parodymai (kaip ir kiti įrodymų šaltiniai) gali būti atmetami ar priimami
remiantis tik abejonių nekeliančiais argumentais, bet ne abstrakčiomis
formuluotėmis ar nuorodomis į apklausiamo asmens polinkius, asmenybės bruožus
ir pan., kurie patys savaime, be platesnio jų aptarimo bei sąsajos su bylos
aplinkybėmis įvertinimo negali būti laikomi duomenų pripažinimo (ar
nepripažinimo) įrodymais kriterijais. Nesilaikant šios nuostatos sudaromos
prielaidos abejonėms dėl teismo nešališkumo.
5. Apeliacinės
instancijos teismas, vertindamas liudytojo V. B. parodymus,
konstatavo, kad „jo parodymai, jog būtent V. B. pasiūlė
jį (R. P.) surasti ir atkasti palaikus, liko
nepatvirtinti jokiais kitais įrodymais“, todėl pirmosios instancijos teismas
neturėjo jais grįsti apkaltinamojo nuosprendžio. Apeliacinės instancijos teismas
šią išvadą grindė tuo, kad V. B. parodė, jog asmenis,
dalyvavusius nužudant R. P. jam nurodė R.
M., tačiau R. M., apklaustas kaip liudytojas ikiteisminio
tyrimo metu, parodė, kad jam nežinomos R. P. dingimo
aplinkybės. Kartu apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad „V. B. savo parodymus patvirtino, parodydamas išlikusias
kasinėjimo vietas toje vietovėje, kur buvo rasti R. P. palaikai“.
Taigi apeliacinės instancijos teismas atmetė liudytojo V. B. parodymus,
kad V. B. paprašius, jis asmeniškai bandė surasti ir
perkasti R. P. palaikus, nors šiuos parodymus jis ir
patvirtino, parodydamas išlikusias kasinėjimo vietas. Apeliacinės instancijos
teismas išteisinamajame nuosprendyje taip pat lakoniškai nurodė, kad „V. B. patvirtino ir tai, kad jis buvo ir yra
narkomanas, nėra nutraukęs narkotikų vartojimo“, tačiau šio teiginio teismas neanalizuoja,
todėl lieka neaišku, ar šią aplinkybę teismas pripažįsta reikšminga,
sprendžiant šio liudytojo parodymų patikimumo klausimą. Tuo tarpu pirmosios
instancijos teismas, vertindamas liudytojo V. B. parodymus,
motyvuotai konstatavo, kad jie patvirtina V. B. ir G. R. kaltę, nes šis liudytojas „tiksliai atpasakojo bandymo
ieškoti R. P. lavono detales, įvardijo tų paieškų
iniciatorių – V. B. V. B. parodymų
patikimumą įrodo 1995 m. padarytas ir esantis byloje įvykio vietos apžiūros
protokolas, neginčijamai patvirtinantis, kad V. B. iki
policijos pareigūnams randant R. P. lavoną pats
asmeniškai bandė tai padaryti“.
6. Iš apkaltinamojo nuosprendžio ir kitos bylos
medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje kaip
liudytojai buvo apklausti R. R., R. U.,
R. S., V. B., P. R., A. R., A. M.,
A. Š., liudytojas, kuriam taikytas anonimiškumas
(liudytojas Nr. 1), V. Š., D. A. ir
kt., nukentėjusioji Ž. K., kaltinamieji V.
B. ir G. R., dar kartą kaip liudytojai apklausti R. U., A. Š., R. R.,
perskaityti A. K. ir Z. J. apklausų
protokolai, dokumentai, turintys reikšmės bylai (pareiškimai, prisipažinimai,
įvykio vietos apžiūros, parodymų patikrinimo vietoje protokolai, ekspertizės
aktai ir kt.), apžiūrėti daiktiniai įrodymai (peržiūrėta vaizdajuostė, kurioje
užfiksuotas Z. J. parodymų patikrinimas įvykio vietoje, išklausytas
garso įrašas, kuriame užfiksuota liudytojo A. K. apklausa),
patenkinti įvairūs kaltinamųjų ir jų gynėjų prašymai. Taigi pirmosios
instancijos teismas ištyrė visus byloje gautus duomenis – V.
B. bei G. R. tiek kaltinančius, tiek ir teisinančius.
Plenarinės sesijos nuomone, išdėstytų argumentų
pakanka konstatuoti, kad V. B. ir G. R.
baudžiamojoje byloje įrodymai gauti nepažeidžiant baudžiamojo proceso
reikalavimų. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo
visas bylos aplinkybes. Visus įrodymais pripažintus duomenis teismas vertino ir
atskirai, ir lygindamas juos tarpusavyje, darė tai pagal vidinį įsitikinimą. Teismas
nuosprendyje išdėstė visus teisiamajame posėdyje išnagrinėtus duomenis, kuriuos
pripažino įrodymais, nurodė, kuriais iš jų grindžiama kaltinamųjų kaltė.
Nuosprendis tinkamai motyvuotas. Taigi pirmosios instancijos teismas,
nagrinėdamas V. B. ir G. R. baudžiamąją
bylą, baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų nepažeidė, apkaltinamasis
nuosprendis šioje byloje yra pagrįstas ir teisėtas. Tuo tarpu apeliacinės
instancijos teismas neišsamiai įvertino byloje esančius įrodymus, nesusiejo jų
į vieningą loginę visumą, t. y. pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies
reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismo padaryti baudžiamojo proceso
įstatymo (BPK 20 straipsnio 5 dalies) pažeidimai pripažįstami esminiais, nes
jie sukliudė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą
nuosprendį (BPK 369 straipsnio 3 dalis) ir yra pagrindas panaikinti apeliacinės
instancijos teismo nuosprendį V. B. bei G.
R. baudžiamojoje byloje. Todėl skundžiamas apeliacinės instancijos teismo 2007
m. lapkričio 23 d. išteisinamasis nuosprendis naikintinas ir paliktinas galioti
pirmosios instancijos teismo 2006 m. gegužės 15 d. apkaltinamasis nuosprendis.
Plenarinė sesija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos
baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 4 punktu,
n u t a r i a :
Panaikinti Lietuvos
apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio
23 d. išteisinamąjį nuosprendį ir palikti galioti Šiaulių apygardos teismo
Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 15 d. apkaltinamąjį
nuosprendį.
Teisėjai Jonas
Prapiestis
Viktoras Aidukas
Egidijus Bieliūnas
Dalia Bajerčiūtė Rimantas Baumilas Valerijus Čiučiulka
Gintaras Goda Olegas Fedosiukas Antanas Klimavičius Vytautas Masiokas
Vytautas Piesliakas, Alvydas Pikelis
Aldona Rakauskienė
Vladislovas Ranonis
Albinas
Sirvydis
Benediktas Stakauskas
Tomas Šeškauskas