Administracinė byla Nr. A-184-822/2016
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01852-2014-6
Procesinio sprendimo kategorija 20
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. vasario 23 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės ,,Marių prekyba“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės ,,Marių prekyba“ skundą atsakovui Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentui dėl nutarimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėjas UAB „Marių prekyba“ kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento (toliau – Departamentas) 2014 m. vasario 13 d. nutarimą Nr. ATK2-14/14 taikyti ekonomines sankcijas už alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimus.
Nutarime konstatuota, jog pareiškėjas pateikė draudžiamą alkoholio reklamą 2013 m. gruodžio 12–19 d. „Respublikos“ leidinio „Laisvalaikis“ Nr. 49 (824) 16 puslapyje: stilizuotame laikrodyje pavaizduoti alkoholinių gėrimų – putojančių vynų „Sparkletini by Verdi“ buteliai, viršuje pateiktas užrašas – „SPARKLETINI ITALIAN SPUMANTE by VERDI“, puslapio apačioje kairėje pusėje pateiktas figūrinis prekės ženklas „Bosca“ bei užrašas „Sparkling Italian Fun“, išvertus į lietuvių kalbą „putojantis itališkas malonumas“. Pareiškėjo nuomone, reklaminė frazė nesieja putojančio vyno „SPARKLETINI ITALIAN SPUMANTE by VERDI“ vartojimo su psichinės veiklos pagerėjimu bei nepateikia neteisingos ir (ar) klaidinančios informacijos apie putojantį vyną.
Pažymėjo, kad neprieštaraujanti Alkoholio kontrolės įstatymo (toliau – AKĮ) 29 straipsnyje įtvirtintiems apribojimams alkoholio reklama yra leidžiama. Kad reklama nesieja alkoholio vartojimo su psichinės veiklos pagerėjimu ir asmeninių problemų sprendimu grindė tuo, kad žodžių junginys „Sparkling Italian Fun“ į lietuvių kalbą verstinas kaip „linksmai itališkai žėrintis“, ką patvirtina UAB „Ars libri“ vertimų biuro 2014 m. sausio 28 d. Išvada dėl reklaminės frazės vertimo į lietuvių kalbą (toliau – Išvada). Žodis “fun“ verčiamas į lietuvių kalbą, kaip „linksmas, smagus, žaismingas, juokingas, įdomus, pokštaujantis, besišaipantis ir pan“. Be to, žodis gali reikšti daiktavardį („linksmumas“), prieveiksmį ir būdvardį („linksmai“, „linksmas“). Žodis „malonumas“ turi kitus atitikmenis anglų kalboje, pavyzdžiui, „pleasure“, „delight“, „amusement“, „treat“, „enjoyment“, „gratefulness“ ir pan. Žodis „sparkling“ verčiamas kaip „kibirkščiuojantis, žėrintis, žaižaruojantis, žibantis, blizgantis, tviskantis ir pan“. Todėl frazė atitinka vertimą „linksmai itališkai žėrintis“. Reklaminėje frazėje žodis „sparkling“ nėra naudojamas junginyje su žodžiu „vynas“, todėl neturi reikšmės „putojantis“. Reklaminėje frazėje subtiliai ir netiesiogiai išskiriama putojančio vyno savybė – anglies dvideginio burbuliukų žėrėjimas. Kokybiškas vertimas atliekamas atsižvelgus į konkretaus reklaminio žodžių junginio naudojimo kontekstą.
Pažymėjo, kad reklama privalo būti kūrybos rezultatu su paslėpta/netiesiogine mintimi apie produkto skonį, kokybę ir pan., kitaip reklaminė veikla netektų prasmės ir būtų paprastu informacijos apie produktą perteikimu. Departamento vertimas iškreipia reklaminę frazę bei reklamos idėją. Reklama negali būti vertinama kaip atskirų žodžių rinkinys, neturintis tarpusavyje jokio ryšio ir prasmės. Reklaminė frazė nuo pat pradžių buvo traktuojama kaip „linksmai itališkai žėrintis“, dėl to bendrovė neužsakinėjo vertimo iki frazės paskleidimo. Departamentas nėra anglų kalbos ekspertas, todėl neturi kompetencijos konstatuoti faktui, kaip turi būti verčiamas konkretus žodžių junginys.
Alkoholio reklama nėra draudžiama vien todėl, kad sukelia teigiamas emocijas. Reklamos elementų visuma (stilizuotas laikrodis, putojančio vyno buteliai, logotipas ir reklamine frazė) neleidžia daryti išvados, kad vidutiniam vartotojui šia reklama yra suponuojamas psichinės veiklos pagerėjimas. Reklamoje nevaizduojami besišypsantys žmonės ar pan., kas leistų bent netiesiogiai interpretuoti reklamą kaip vidutinio vartotojo skatinimą vartoti putojantį vyną su tikslu pagerinti savo psichinę veiklą. Reklamos elementai AKĮ prasme turi būti vertinami tiek atskirai, tiek sistemiškai. Susiejus kiekvieno reklamos elemento reikšmę į bendrą visumą, darytina išvada, kad reklama buvo siekiama pabrėžti putojančio vyno savybę – ilgą ir linksmą anglies dvideginio burbuliukų žėrėjimą. Departamentas pernelyg plečiamai aiškino AKĮ normas ir, neatsižvelgė į reklamos kontekstą, idėją ir tikslą, nesusiejo visų reklamos elementų į visumą.
Pažymėjo, kad negalima vadovautis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 20 d. administracinėje byloje Nr. A-858-2377/2011 nustatytu UAB „Boslita” ir Ko pažeidimu dėl reklaminės frazės „itališkas putojantis malonumas”, nes UAB „Boslita” ir Ko ir pareiškėjas yra du atskiri juridiniai asmenys, kurie už prievoles atsako savarankiškai ir nesikeičia informacija apie įmonių veiklą ir produkcijos reklamą. Be to, nagrinėjama frazė pateikta kitokiame kontekste. UAB „Boslita” ir Ko pažeidimo byloje buvo nagrinėta reklama su pavaizduotais dviem vyrais, bučiuojančiais besišypsančią moterį, todėl vidutinis vartotojas reklamas vertintų skirtingai.
Neigė Departamento vertinimą, kad reklama pateikia neteisingą ir (ar) klaidinančią informaciją. Putojantis vynas yra gazuotas, t. y. prisotintas anglies dvideginio, kuris ilgai ir linksmai žėri, todėl nei vienas iš reklamoje pateiktų elementų nepateikia vartotojams neteisingos ar klaidinančios informacijos apie gėrimą, kuri galėtų paveikti jų ekonominį elgesį. Pažymėjo, kad sutinkamai su Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsniu Departamento išvados negali būti subjektyvios, stokojančios konkretumo bei tikslumo. Vien žodis „malonumas“ savaime nereiškia, jog juo prieštaraujama visuotinai priimtam supratimui, kad alkoholis daro žalą žmogaus ir visuomenės sveikatai bei įvairiems visuomenės socialiniams rodikliams.
Atsakovas atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Pažymėjo, kad pareiškėjas neginčija alkoholinių gėrimų reklamos pateikimo fakto. Skunde pareiškėjas nurodo tapačius argumentus, kaip ir 2014 m. vasario 10 d. paaiškinime Departamentui. Šie argumentai yra išsamiai aptarti ir įvertinti Nutarime.
Siūlomas frazės vertimas „linksmai itališkai žėrintis“ pateiktas pagal pareiškėjo užsakymą. UAB „Tarptautinių vertimų biuras“ patvirtintas vertimas yra teisingas, vertėjai žinoma baudžiamoji atsakomybė už neteisingą vertimą. Vertimas iš anglų kalbos į lietuvių kalbą buvo vertintas visos reklamos kontekste. Pareiškėjo pateiktas vertimas nėra oficialus, jis pateiktas kaip nuomonė, už šį vertimą vertimų biuras ar vertėja atsakomybės neprisiima. Vertėjos nuomonė subjektyvi, neatitinka elementarių vertimo iš anglų į lietuvių kalbą žinių. Visuose anglų kalbos žodynuose yra nurodyta, kad aprašant vyną žodis „sparkling“ reiškia „putojantis" (www.ezodynas.lt), todėl logiška, kad šiame kontekste kitos žodžio reikšmės nėra naudojamos, ką patvirtino ir UAB „Tarptautinių vertimų biuras“ vertimas.
Departamento darbuotojai yra kompetentingi specialistai ir turi teisę įvertinti reklamos turinį, formą, vaizdinę, grafinę informaciją, reklamos priemonių panaudojimą ir kt. Nusikalstamos veikos, administracinės teisės pažeidimai yra konstatuojami faktinių aplinkybių, teisės aktų reikalavimų ir teismų praktikos pagrindu. Pareiškėjo pateikta vertėjos nuomonė vertintina kritiškai, nes ji atlikta ir pateikta tik 2014 m. sausio 28 d., t. y. pareiškėjas vertimą užsakė ne prieš paskleisdamas alkoholinių gėrimų reklamą, o tik po Departamento atlikto tyrimo. Atsižvelgiant į tai, vertėjos nuomonė vertintina kaip bendrovės gynybinė pozicija.
Pagal Dabartinės lietuvių kalbos žodyną (Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, Vilnius, 2000) žodžiai „psichinis“, „psichika“ reiškia smegenų funkciją atspindėti aplinką ir reguliuoti organizmo sąveiką su ja. Pagal minėtą reklamą frazė „putojantis itališkas malonumas“ yra alkoholio reklama, siejanti alkoholio vartojimą su psichinės veiklos pagerėjimu. Pagal tą patį žodyną žodis „malonumas“, reiškia malonų jausmą, pasitenkinimą sukeliantį išgyvenimą, džiaugsmą, pasitenkinimą suteikiantį dalyką, smagumą. Reklama sieja alkoholinių gėrimų vartojimą su psichinės veiklos pagerėjimu, teigiant, kad vartojant alkoholį yra gerinama smegenų veikla: suteikiamas malonumas, pasitenkinimas, džiaugsmas, smagumas. Reklamoje pateikta informacija apie asmens būseną vartojant pareiškėjo platinamą putojantį vyną ir tokia būsena vidutiniam vartotojui asocijuojasi su teigiamomis emocijomis, psichinės veiklos pagerėjimu, t. y. vartotojo suvokiama kaip priemonė atitinkamai būsenai pasiekti.
Kadangi reklama sieja alkoholinių gėrimų vartojimą su psichinės veiklos pagerėjimu, todėl yra neteisinga ir klaidinanti bei pažeidžianti Reklamos įstatymo 3 straipsnio 1 dalį bei 5 straipsnio 2 dalies 1 punktą, 2 punktą. Informacijos, jog alkoholinių gėrimų vartojimas turi su psichinės veiklos pagerėjimu susijusių savybių negalima patvirtinti. Visuotinai žinoma, kad alkoholio vartojimas gali pakenkti žmonių sveikatai, jog bet kokio alkoholinių gėrimų kiekio patekimas į organizmą toksikologine prasme yra apsinuodijimas. Alkoholis slopina audinių ir organų gyvybinius procesus, net mažos dozės mažina fizinį ir psichinį žmogaus pajėgumą.
Pakanka įrodyti, kad reklama gali suklaidinti asmenis, o tada kompetentingos institucijos sprendžia, ar tokia reklama priskirtina klaidinančios reklamos kategorijai. Dėl minėtos reklamos Departamentas yra gavęs rašytinį asmens skundą. AKĮ 29 straipsnio 1 dalies 11 punkte įtvirtintas reikalavimas, kad reklamos davėjas gali skleisti tik tokią reklamą, kurios teisingumą įmanoma įrodyti. Europos Bendrijų Teisingumo Teismo praktikoje pripažįstama, kad vidutinis vartotojas apsiriboja bendro vaizdo suvokimu ir neanalizuoja kiekvienos detalės. Todėl ekonominis vidutinio vartotojo elgesys paprastai siejamas su bendru įspūdžiu apie prekę ar paslaugą (žr., pavyzdžiui, sprendimą sujungtose Procter&Gamble bylose nuo C-468/01 iki C-472/01/OHMI, 2004, ECR 1-5141).
Kritiškai vertintini argumentai, kad pareiškėjas nežinojo, kad tokią frazę Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pripažinęs draudžiama alkoholinių gėrimų reklama, nes tai neatleidžia nuo atsakomybės ir nepanaikina pažeidimo sudėties. Pažeidimo sudėties nepanaikina ir tai, kad informacija buvo pateikta užsienio kalba. Pažymėjo, kad 2011 m. birželio 20 d. nutartyje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A858-2377/2011 kaip pažeidžiančią AKĮ reikalavimus įvertino frazę „Itališkas putojantis malonumas“.
Departamentas inkriminuodamas AKĮ 29 straipsnio 1 dalies pažeidimus vadovavosi ne tik lingvistiniu teisės normos aiškinimu, bet ir teleologiniu (įstatymo tikslo), sisteminiu aiškinimu.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 1 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad tarp šalių ginčo dėl informacijos atitikimo reklamos sąvokai bei dėl paskleidimo aplinkybių nėra. Pareiškėjas neginčija, kad informacija leidinyje buvo skleidžiama komerciniais tikslais, siekiant paskatinti pirkėjus įsigyti produkciją – putojantį vyną. Realizuodamas savo teisę į teisminę gynybą, asmuo turi teisę pasirinkti pažeistų teisių ar įstatymo saugomų interesų teisminės gynybos pobūdį bei apimtį. Formuluodamas skundo dalyką, pareiškėjas nustatė administracinės bylos nagrinėjimo ribas. Teismas negali išplėsti ar susiaurinti pareiškėjo iškelto administracinio ginčo ribų, taigi šioje administracinėje byloje sprendžiamas pareiškėjo paskleistos reklamos pripažinimo siejančia alkoholio vartojimą su psichinės veiklos pagerėjimu, asmeninių problemų sprendimu, o tuo pačiu ir jos galimumo laikyti neteisinga ir klaidinančia klausimas.
Tarp šalių esminis ginčas kilo dėl reklamoje naudotos frazės „sparkling Italian fun“ vertimo į lietuvių kalbą. Nutarime minima frazė išversta kaip „putojantis itališkas malonumas“. Tokį vertimą atsakovui pateikė UAB „Tarptautinis vertimų biuras“. Pareiškėjas pateikė 2014 m. sausio 28 d. vertimų biuro „Ars libri“ vertimą, kuriame nurodoma, jog frazė gali būti verčiama kaip „linksmai itališkai žėrintis“.
Teismas vadovaudamasis internetiniame Kembridžo žodyne (http://dictionary.cambridge.org/dictionary/british/), Thesaurus žodyne (http://dictionary.reference.com/) bei anglų–lietuvių kalbų žodyne (http://www.anglu-lietuviu.com) pateiktomis sąvokomis padarė išvadą, kad pareiškėjo pateiktas vertimas nėra teisingas dėl neatitikimo gramatikos taisyklėms. Frazės iš trijų būdvardžių konstrukcija nėra įprasta, nesudaro atskiro sakinio, žodžiai neišskirti kableliais. Tuo tarpu atsakovo vartojamas vertimas atitinka reklaminėje frazėje naudotas žodžių reikšmes. Žodžio „fun“ reikšmė „malonumas“ yra pirmoji žodžio reikšmė pateikta Kembridžo žodyne, abu pirmieji paaiškinamieji žodžiai „pleasure“ ir „enjoyment“ pirmąja reikšme verčiami kaip „malonumas“. Taip pat tinkamu laikoma ir žodžio „sparkling“ reikšmė „putojantis“, kai šis žodis naudojamas prekės ženklo „Sparkletini“, registruoto kaip putojantys vynai, produkcijai apibūdinti. Pareiškėjas skunde nurodo, jog frazė turi būti verčiama atsižvelgiant į žodžio junginio naudojimo kontekstą. Šiuo atveju frazės naudojimo kontekstas yra alkoholinių gėrimų reklamavimas, todėl siejimas su putojančiu gėrimu yra pagrįstas ir tinkamas. Kitokio konteksto reklamoje nėra ir pareiškėjas jo taip pat nenurodo. Atsakovo pateiktas frazės vertimas atitinka ir pareiškėjo nurodomus kaip siektinus reklamos tikslus – pristatyti produktą su netiesiogine mintimi apie produkto skonį. Reklaminė frazė „putojantis itališkas malonumas“ nėra tiesiogiai atskleidžianti produkto savybes ar labai paprasta savo konstrukcija, todėl iš tiesų vartotojui kelia tam tikras asociacijas su kelionėmis, Italijos peizažais, itališka virtuve, o frazės naudojimas kartu su 12 valandą mušančiu laikrodžiu bei įvertinus reklamos skelbimo metą (gruodžio 12–19 d.) – ir su artėjančiais Naujaisiais Metais. Pareiškėjo argumentai dėl Departamento nekompetentingumo pasirinkti vertimą yra niekuo nepagrįsti. Tiek pareiškėjas, tiek Departamentas vertimą užsakė vertimų biure. Departamentui vertimą daręs vertėjas yra pasirašęs dėl susipažinimo su galimu baudžiamosios atsakomybės pagal Baudžiamojo kodekso 235 straipsnį taikymu. Kokių nors priežasčių, dėl kurių UAB „Tarptautinių vertimų biuras“ pateiktas vertimas galėtų būti klaidingas pareiškėjas nenurodė.
Teismas sutiko su Nutarime pateiktu vertinimu, kad reklamoje pateikta informacija apie asmens būseną vartojant pareiškėjo platinamą putojantį vyną vidutiniam vartotojui kelia teigiamas emocijas, žada psichinės veiklos pagerėjimą. Pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 31 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-444-663/2010 išaiškinta, kad teiginių asociacijos vartotojui su geresne savijauta, malonumais, teigiamomis emocijomis sąlygoja AKĮ 29 straipsnio 1 dalies 6 punkto pažeidimą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-858-2377/2011 jau buvo vertinta frazės „itališkas putojantis malonumas“ atitiktis AKĮ reikalavimams. Šioje byloje teisėjų kolegija nurodė, kad minėta frazė siejasi ne su konkretaus gėrimo skonio savybėmis, o su malonumu (tam tikru teigiamu pojūčiu), geriant itališką putojantį vyną, pateikiamą reklamoje. Tuo remiantis reklamoje pateikta frazė „itališkas putojantis malonumas“ dėl joje pavartoto žodžio „malonumas“ buvo priskirta asociatyvių teiginių rūšiai, t. y., kai šio žodžio reikšmė yra aktualizuojama, asociacijų forma iškyla su ja siejamos teigiamų emocijų lydimos būsenos, o tokia reklama buvo pripažinta draudžiama alkoholio reklama AKĮ 29 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatyto draudimo reklama sieti alkoholio vartojimą su psichinės veiklos pagerėjimu prasme. Nurodydamas skirtumą nuo šios bylos pareiškėjas atkreipė dėmesį į skirtingą reklamos vizualinį kontekstą, tačiau minimoje byloje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas kaip tik ir nekreipė dėmesio į kontekstą, kuriame buvo panaudota frazė, o reklamos neatitikimą AKĮ reikalavimams nustatė vien tik vadovaudamasis frazės sandara. Pareiškėjo argumentai dėl šios teisminės praktikos žinojimo nėra svarbūs, nes teisės aiškinimas nėra teisėkūra. Tai reiškia, kad teisės aiškinimu nėra keičiamos teisės normos, o teisės normai suteiktas turinys taikomas nuo pačios teisės normos, o ne jos aiškinimo įtraukimo į teisės sistemą momento.
Lietuvių kalbos žodyne (http://lkzd.lki.lt/Zodynas/Visas.asp) žodis „malonumas“ aiškinamas kaip 1) „malonus jausmas, pasitenkinimą sukeliantis išgyvenimas“; 2) „džiaugsmą, pasitenkinimą suteikiantis dalykas, smagumai“; 3) „geraširdiškumas, meilumas“. Taigi, pasitenkinimo išgyvenimą reiškiantis žodis reklaminėje frazėje pagrįstai buvo susietas su psichinės veiklos pagerėjimu vartojant alkoholinius gėrimus ir reklama pripažinta pažeidžiančia AKĮ 29 straipsnio 1 dalies 6 punktą. Kadangi visuotinai yra pripažįstama alkoholio žala organizmui, nesant priešingų tyrimų, reklama, žadanti psichinės veiklos pagerėjimą yra neteisinga ir klaidinanti. Pareiškėjas negali įrodyti, jog alkoholinių gėrimų vartojimas galėtų teikti teigiamą naudą žmogui. Trumpalaikis malonumas dėl alkoholinių gėrimų vartojimo yra lydimas alkoholio vartojimo keliamų žalingų pasekmių – priklausomybės, kompleksinių žalingų pasekmių sveikatai bei socialiniam gyvenimui. Šios pasekmės reklamoje klaidinančiai nenurodomos. Dėl paminėto daroma išvada, kad pareiškėjo paskleista reklama pažeidžia AKĮ 29 straipsnio 1 dalies 11 punkto reikalavimus.
Pareiškėjas skunde įrodinėjo, kad Departamentas netinkamai įvertino reklamą, nes neatsižvelgė į vidutinio vartotojo požiūrį į reklamos vizualinį ir lingvistinį kontekstą. Teismo vertinimu, šis požiūris nepagrįstas, kadangi reklama savaime yra pakankamai paprasta ir vienareikšmiškai suprastina. Reklama su 12 valandą rodančiu laikrodžiu išspausdinta prieš Naujųjų Metų šventę reklamuoja šiai šventei tradiciškai naudojamą putojantį vyną. Pareiškėjas nepagrindė, kuo pasireiškė Departamento klaida įvertinant vidutinio vartotojo požiūrį, o teismas nei metodologinės, nei vertinamosios klaidos nenustatė. Taip pat nesutiktina ir su pareiškėjo teiginiu dėl Departamento naudojamo plečiamojo teisės aiškinimo. Toks aiškinimas, koks pateiktas Nutarime yra įprastas teismų praktikoje. Kaip jau buvo minėta dėl tokios pat frazės, kokia buvo naudojama šioje byloje nagrinėjamoje reklamoje, yra priimta ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-2377/2011. Nutarimas yra pakankamai išsamus, motyvuotas, jame nurodytos tiek faktinės aplinkybės, tiek teisės normos, tiek teisminė praktika, todėl jis pilnai atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus.
UAB „Marių prekyba“ už minėto pažeidimo padarymą buvo skirta minimalaus dydžio – 10 000 Lt bauda, nes buvo atsižvelgta į pareiškėjo atsakomybę lengvinančias aplinkybes, t. y. kad pareiškėjas pažeidimą padarė pirmą kartą ir netrukdė tyrimui. Teismas atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjui buvo skirta minimali bauda, pažeidimas padarytas dideliu mastu (minėta reklama paskelbta respublikinio dienraščio priede), naujų atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nenustatyta, pripažino, kad nuobauda buvo parinkta tinkamai.
III.
Pareiškėjas UAB ,,Marių prekyba“ su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 1 d. sprendimu nesutinka. Apeliaciniame skunde (b. l. 124–130) prašo minėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.
Pareiškėjas iš esmės palaiko savo skunde nurodytus argumentus, pažymi, kad teismas dėl dalies jo argumentų nepasisakė. Apeliaciniame skunde papildomai teigia, kad atsižvelgiant į tai, kad ginčo reklaminė frazė buvo patalpinta periodiniame leidinyje, leidinio redaktorius turėjo patvirtinti jos atitiktį valstybinės kalbos (įskaitant gramatiką) reikalavimams, todėl darytina išvada, kad frazė gramatikos reikalavimus atitiko. Profesionalaus vertimo paslaugas teikiančio vertimų biuro išvada laikytina teisinga, kol nenuginčyta. Nepaisant to, kad byloje pateiktos dvi skirtingos vertėjų (specialistų) išvados dėl vertimo, negalima daryti išvados, kad Departamento vertimo variantas yra vienintelis teisingas. Verčiant reklamoje panaudotą žodžių junginį (ypač užsienio kalba), prerogatyva turėtų būti teikiama pareiškėjo, kaip reklamos užsakovo, pateiktam vertimui, nes būtent jis gali įvardinti tikrąją reklamos idėją ir tikslą. Teismo išvada dėl pareiškėjo pateikto vertimo neatitikimo gramatikos taisyklėms, nepagrįsta teisės aktų reikalavimais bei prieštaraujanti atitinkamos srities specialistų (vertimų biuro) išvadai. Pažymi, kad reklamoje nebūtinai naudojamos „logiškos“, o būtent neeilinės, nestandartinės žodžių reikšmės ir žodžių junginiai. Nepagrįsta ir teismo išvada dėl reklamos savaiminio paprastumo ir vienareikšmiškumo. Nei atsakovas, nei teismas nenurodė jokių objektyvių motyvų, kurie įrodytų, kad vidutinis vartotojas suvoktų ginčo reklaminę frazę, kaip nuorodą į psichinės veiklos pagerėjimą. Aplinkybė, kad iš reklamos konteksto išimta reklaminė frazė ar atskiri jos žodžiai gali būti verčiami kitaip, nei nurodyta Išvadoje, nepaneigia fakto, kad šioje konkrečioje reklamoje, atsižvelgiant į panaudotą žodžių junginį ir kitus reklamos elementus, turėta omenyje būtent ilgą ir linksmą anglies dvideginio (burbuliukų) žėrėjimą, kadangi jokių kitų elementų, suponuojančių psichinės veiklos pagerėjimą byloje nėra. Pareiškėjas niekaip neskatino alkoholinio gėrimo vartojimo psichinės sveikatos pagerinimui.
Atsakovas Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 143–145) prašo jo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir palikti galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 1 d. sprendimą.
Atsakovas palaiko ginčijamame Nutarime ir atsiliepime į pareiškėjo skundą pateiktą savo poziciją, mano, kad naujų argumentų apeliaciniame skunde pareiškėjas nepateikia, skundas iš esmės yra nemotyvuotas, parengtas vadovaujantis subjektyvia nuomone ir tapačiais teiginiais. Visi pareiškėjo argumentai įvertinti ir detaliai išnagrinėti bei motyvuotai atmesti pirmosios instancijos teismo, apeliacinis skundas yra nepagrįstas ir atmestinas. Tiek atsakovo, tiek teismo išvados neprieštarauja ir naujausiai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai tokio pobūdžio bylose.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Departamento 2014 m. vasario 13 d. nutarimo Nr. ATK2-14/14 (toliau – ir Nutarimas), kuriuo pareiškėjui už Alkoholio kontrolės įstatymo 29 straipsnio 1 dalies 6 ir 11 punktų pažeidimą nutarta skirti 10 000 Lt baudą, teisėtumas ir pagrįstumas.
AKĮ 29 straipsnio 1 dalis Lietuvos Respublikoje draudžia visų formų alkoholio reklamą, kuri sieja alkoholio vartojimą su psichinės veiklos pagerėjimu, asmeninių problemų sprendimu (6 p.); pateikia neteisingą ir (ar) klaidinančią informaciją apie alkoholinius gėrimus (11 p.).
AKĮ 2 straipsnio 10 dalis alkoholio reklamos sąvoką apibrėžia kaip bet kuria forma ir bet kokiomis priemonėmis skleidžiamą informaciją, susijusią su įmonių komercine, ūkine bei finansine veikla, kuria skatinama įsigyti ir (ar) vartoti alkoholio produktus.
Departamentas Nutarime nurodė, kad pareiškėjas pateikė šią draudžiamą alkoholio reklamą „Respublikos“ leidinio „Laisvalaikis“ Nr. 49 (824) 2013 m. gruodžio 12-19 d., 16 puslapyje: stilizuotame laikrodyje pavaizduoti alkoholinių gėrimų – putojančių vynų „Sparkletini by Verdi“ buteliai, viršuje užrašas „SPARKLETINI ITALIAN SPUMANTE by VERDI“ (prekės ženklas „Sparkletini“ registruotas Pasaulinės intelektinės nuosavybės organizacijos 2006-12-15, registracijos Nr. 913215, 33 klasėje – putojantys vynai, aromatizuoti putojantys vynai, alkoholiniai gėrimai). Puslapio kairėje pusėje pateiktas figūrinis prekės ženklas „Bosca“ (registruotas Lietuvos Respublikos prekių ženklų duomenų bazėje 2010-12-13, registracijos numeris 62957, 32 klasėje – alus; 33 klasėje – vynas, spiritiniai gėrimai ir likeriai) bei užrašas „Sparkling Italian fun“ (išvertus, putojantis itališkas malonumas).
Pirmosios instancijos teismas Departamento Nutarimą paliko nepakeistą. Apeliantas su teismo sprendimu nesutinka, remiasi iš esmės tapačiais, atsakovui ir pirmosios instancijos teismui pateiktais argumentais. Pareiškėjas neginčija, kad nurodytame leidinyje pateikė alkoholio – putojančio vyno, reklamą, tačiau nesutinka, kad minėtoje reklamoje susiejo alkoholio vartojimą su psichinės veiklos pagerėjimu bei kad pateikta reklama yra neteisinga ir (ar) klaidinanti.
Pasisakydama dėl byloje nagrinėjamų teisinių santykių teisėjų kolegija pabrėžia, kad alkoholio produktai yra priskiriami specialiems gaminiams, kurių gamybą, apyvartą ir vartojimą valstybė, pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją (toliau – ir Konstitucija) turinti inter alia priedermę rūpintis žmonių sveikata (Konstitucijos 53 str. 1 d.) ir įgaliojimus reguliuoti ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei (Konstitucijos 46 str. 3 d.), gali ir turi kontroliuoti. Įstatymų leidėjas, pagal Konstituciją turintis teisę nustatyti alkoholio, kaip ypatingo produkto, kontrolės priemones ir tvarką, gali nustatyti specialų teisinį reguliavimą, inter alia tam tikrus draudimus, ribojimus ir kita, kurie nėra būdingi kitų produktų gamybos, apyvartos ir vartojimo santykių teisiniam reguliavimui (žr. Konstitucinio Teismo 1998 m. liepos 9 d. nutarimą). Šiuo atveju nors Konstitucinis Teismas 1997 m. vasario 13 d. nutarime yra akcentavęs, kad svarbiausia reklamos paskirtis – remti atitinkamus gaminius, formuoti palankų jų įvaizdį ir tiesiogiai ar netiesiogiai skatinti juos vartoti, tačiau, kita vertus, yra atkreipęs dėmesį, jog įstatymų leidėjas gali numatyti atitinkamus alkoholio reklamos draudimus, ribojimus, kadangi tokiais draudimais, ribojimais yra siekiama humaniškų tikslų: apsaugoti jaunimą nuo psichologinio spaudimo, vartoti alkoholinius gėrimus; sustabdyti gėrimo plitimą tarp moterų; apginti vartotojus nuo dažniausiai vienpusės ir tendencingai ribotos informacijos; įtvirtinti požiūrį, kad alkoholinių gėrimų vartojimas kenkia visuomenės sveikatai.
Aktualioje administracinių teismų jurisprudencijoje, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimus (1997 m. vasario 13 d. ir 2004 m. sausio 26 d.) ir susiformavusią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pavyzdžiui, 2008 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje A63-1586/2008; 2009 m. spalio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-1160/2009, 2009 m. lapkričio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-1003/2009, 2010 m. kovo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-395/2010, 2010 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-717/2010), aiškinant Alkoholio kontrolės įstatyme pateiktą alkoholio reklamos sąvoką lingvistiniu, sisteminiu ir teleologiniu (atsižvelgiant į Alkoholio kontrolės įstatymo 1 straipsnyje nurodytą įstatymo paskirtį ir 2 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą „alkoholio kontrolės“ sąvoką) metodais, laikomasi nuostatos, kad alkoholio reklamos sąvoką sudaro du elementai: 1) informacijos, skatinančios įsigyti ar vartoti alkoholio produktus, skleidimas, ir 2) tokios informacijos sąsajos su įmonių komercine, ūkine ir finansine veikla. Kiekvienu atveju šie abu elementai turi būti tiriami neatsiejamai vienas nuo kito, įvertinat visas turinčias reikšmės aplinkybes (pvz. 2012 m. spalio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-2644/2012; 2011 m. liepos 21 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A822-1079/2011; 2013 m. vasario 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-327/2013; 2013 m. gegužės 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-398/2013).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog vertinant, ar tam tikra informacija yra alkoholio reklama, turi būti nustatyta, ar atitinkama informacija siekiama daryti poveikį vartotojų pasirinkimui, susijusiam su alkoholio produktų vartojimu (žr., pvz., 2004 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A2-604/2004). Aiškindamas AKĮ 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą alkoholio reklamos draudimą Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs apie jame įtvirtinto draudimo absoliutų pobūdį (žr., pvz., 2010 m. kovo 9 d.nutartį administracinėje byloje Nr. A143-395/2010), taip pat pabrėžęs, kad juo draudžiamas ne tik skatinimas vartoti konkrečius alkoholio produktus, tačiau ir bet koks palankaus įvaizdžio formavimas, tiesiogiai ar netiesiogiai skatinantis vartoti alkoholį apskritai (žr., pavyzdžiui, 2009 m. spalio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-1160/2009). Nustatant, ar konkrečiu atveju ginčo teiginiai sudaro alkoholio reklamą, reikia atsižvelgti į šių teiginių pateikimo būdą ar formą, jų galimą poveikį vartotojui, t. y. kaip šiuos teiginius galėjo suprasti vidutinis vartotojas, šis poveikis turėtų būti vertinamas neatsietai nuo šių teiginių turinio, pateikimo būdo ir formos, viso teksto, kuriame pateikiami atitinkami teiginiai, turinio, pobūdžio ir tikslų, taip pat turi būti atsižvelgiama į tai, ar teiginiai dominuoja bendrame tekste, ar jie sudaro teksto esmę, šių teiginių sąsają su bendru tekstu, taip pat reikia atsižvelgti į informacijos pateikimo sąsajas su įmonės komercine, ūkine ir finansine veikla (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-398/2013).
Kaip minėta, nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjo pateikta informacija apie alkoholinį gėrimą yra reklama. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo abejoti, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo pateikta vaizdine ir grafine bei tekstine informacija siekiama daryti poveikį vartotojų pasirinkimui, kad pateikta informacija yra susijusi su pareiškėjo ūkine ir finansine veikla ir skleisdamas tokią informaciją pareiškėjas siekia komercinės naudos.
Tačiau pareiškėjas nesutinka su minėtos reklamos įvertinimu kaip siejančios alkoholio vartojimą su psichinės veiklos pagerėjimu ir dėl to neteisingos ir (ar) klaidinančios.
Taigi konstatuotina, kad nagrinėjamai administracinei bylai yra reikšmingos ir aiškintinos aplinkybės, leidžiančios priskirti pareiškėjo reklamą prie AKĮ 29 straipsnio 1 dalies 6 ir (ar) 11 punktuose numatytos draudžiamos alkoholio reklamos. Atsižvelgiant į tokio pobūdžio administracinių bylų specifiką, šios aplinkybės yra nustatytinos konkrečios reklamos (šiuo atveju aukščiau aprašytos reklaminės kompozicijos) lingvistinės, vaizdinės ir kitokios analizės būdu. Tokios analizės objektas yra tiek atskiri reklamos komponentai, tiek ir jų visuma. Pagal LVAT formuojamą tokio pobūdžio administracinių bylų praktiką (žr., pvz., LVAT 2005 m. lapkričio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A1-931/2005, 2011 m. gegužės 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2198/2011), ši analizė (konkrečios alkoholio reklamos vertinimas) turi būti atlikta, taikant vidutinio vartotojo suvokimo kriterijų (pagal Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo 2 str. 13 d. pateiktą apibūdinimą, vidutinis vartotojas – vartotojas, kuris yra pakankamai informuotas, protingai atidus ir apdairus, atsižvelgiant į socialinius, kultūrinius ir kalbinius veiksnius). Tai reiškia, kad konkrečios alkoholio reklamos ir jos keliamų asociacijų vertinimas teismo turi būti atliktas „vidutinio vartotojo akimis“. Vertinant konkrečią alkoholio reklamą, taip pat turi būti taikomas „pirmojo įspūdžio“ (pirmųjų asociacijų) efektas. Toks alkoholio reklamos vertinimo kriterijus turi būti taikomas, atsižvelgiant į tai, kad paprastai reklaminė informacija yra pateikiama glaustai, ryškiai, siekiant maksimalaus efekto per trumpiausią susipažinimo su ja laiką.
Nagrinėjamoje byloje kilusio ginčo šalys nesutinka dėl reklaminės frazės „Sparkling Italian Fun“ vertimo į lietuvių kalbą – atsakovas rėmėsi vertimu „putojantis itališkas malonumas“, o pareiškėjo nuomone, ginčo frazė turėtų būti verčiama kaip „linksmai itališkai žėrintis“. Abi ginčo šalys remiasi vertimų biurų pateiktais vertimais.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad reklamoje ginčo frazė buvo pateikta anglų kalba, bei į tai, kad tiek atskiri žodžiai, sudarantys šią frazę, tiek visa frazė iš anglų į lietuvių kalbą gali būti verčiama skirtingai, šiuo atveju svarbus ne tiek vertimo tikslumas (ypač kai teoriškai teisingi, priimtini, yra abu byloje pateikti kompetentingų įstaigų vertimai), kiek visas reklamos kontekstas (vaizdinė, grafinė informacija) bei vidutinio vartotojo jos supratimas. Todėl teismas plačiau nepasisakys dėl to, kuris vertimas nagrinėjamu atveju turi būti laikomas teisingu.
Pažymėtina, kad kaip matyti iš atsakovo pateiktos medžiagos, šioje byloje nagrinėjamos reklamos tyrimas ir vertinimas prasidėjo gavus fizinio asmens pranešimą (b. l. 53), kuriame atkreipiamas dėmesys į galimą alkoholio reklamai nustatytų reikalavimų pažeidimą. Asmuo pateikęs pranešimą ginčo frazę išsivertė kaip „putojantis itališkas džiaugsmas“, pažymėjo, kad gėrimą vaizduojant laikrodžio, mušančio 12 val. fone, tarsi bandoma įteigti, kad vartojant gėrimą galima patirti „putojantį itališką malonumą“ palydint išeinančius metus.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad nei lingvistinis, nei sisteminis normų aiškinimas neleidžia padaryti išvados, kad alkoholio reklama turi būti draudžiama vien todėl, kad sukelia teigiamas emocijas (2011 m. gegužės 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2198/2011).
Tačiau atsižvelgiant į visą alkoholinio gėrimo reklamos kontekstą, atsakovo ir teismo išvada, kad ginčo reklama sieja alkoholinių gėrimų vartojimą su psichinės veiklos pagerėjimu, ir taip pažeidžiamas AKĮ 29 straipsnio 1 dalies 6 punktas, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, yra pagrįsta.
Pasisakydama dėl Alkoholio kontrolės įstatymo 29 straipsnio 1 dalies 11 punkto taikymo byloje nagrinėjamoje situacijoje, kolegija pažymi, kad klaidinančios reklamos apibūdinimas ir tokios reklamos samprata yra pateikti specialiajame teisės akte – Reklamos įstatyme. Pagal šio įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje pateiktą klaidinančios reklamos sąvoką, tai yra reklama, kuri bet kokiu būdu, įskaitant ir jos pateikimo būdą, klaidina arba gali suklaidinti asmenis, kuriems ji skirta arba kuriuos ji pasiekia, ir kuri dėl savo klaidinančio pobūdžio gali paveikti jų ekonominį elgesį arba kuri dėl šių priežasčių pakenkia ar gali pakenkti kito asmens galimybėms konkuruoti. Klaidinančios reklamos samprata (tokios reklamos nustatymo kriterijai) nurodyta Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje, pagal kurią,kai sprendžiama, ar reklama yra klaidinanti, atsižvelgiama į jos teisingumo, išsamumo ir pateikimo kriterijus: 1) reklamoje pateikiami teiginiai yra neteisingi, jeigu reklamos davėjas negali pagrįsti šių teiginių teisingumo jos naudojimo metu. Ar pakanka reklamoje pateikiamų teiginių teisingumą pagrindžiančių duomenų, sprendžiama atsižvelgiant į kiekvieną konkretų atvejį. Pateikiamų teiginių teisingumą pagrindžiančiais duomenimis nepripažįstami liudijimai ir rekomendacijos asmenų, kurių kompetencija nėra susijusi su pateikiamos informacijos turiniu; 2) reklamoje pateikiama informacija yra neišsami, jeigu praleista tam tikra informacijos dalis, kurios pateikimas, atsižvelgiant į kitą toje reklamoje pateikiamą informaciją, būtinai reikalingas reklamos vartotojų suklaidinimui išvengti. Reklamoje pateikiama informacija taip pat yra neišsami, jeigu neatskleidžiama, nuslepiama arba neaiškiai, nesuprantamai, dviprasmiškai ar ne laiku pateikiama esminė informacija, kuri vidutiniam vartotojui reikalinga tam, kad jis galėtų priimti informacija paremtą sprendimą dėl sandorio, ir tuo vidutinis vartotojas skatinamas arba gali būti paskatintas priimti tokį sprendimą dėl sandorio, kurio jis kitomis aplinkybėmis nebūtų priėmęs. Jeigu reklamos perteikimo priemonės apimties arba laiko požiūriu yra ribotos, tai sprendžiant, ar informacija neišsami, turi būti atsižvelgiama į šį ribotumą, konkretaus atvejo ypatumus, aplinkybes ir bet kokias kitas priemones, kurių reklamos davėjas ėmėsi tam, kad informacija būtų vartotojams prieinama kitais būdais; 3) reklamos pateikimo būdas ar forma yra tokie, kad reklamos vartotojas gali suvokti numanomą neteisingą (klaidinantį) reklamos teiginį.
Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika tokio pobūdžio bylose, reklama, siejanti alkoholinių gėrimų vartojimą su fizinės būklės pagerėjimu, psichinės veiklos pagerėjimu, socialine sėkme, yra neteisinga ir klaidinanti, nes joje pateikiama informacija yra neadekvati alkoholinio gėrimo poveikiui, kuris visais atvejai sukelia neigiamas pasekmes žmogaus organizmui (žr., pvz. 2012 m. spalio 18 d. nutartis byloje Nr. A261-2644/2012, 2013 m. kovo 21 d. nutartis byloje Nr. A525-643/2013). Atižvelgiant į tai, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas šiuo atveju pažeidė ir AKĮ 29 straipsnio 1 dalies 11 punktą.
Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjui skirtos ekonominės sankcijos dydį, konstatuoja, kad atsižvelgiant į nustatytų aplinkybių visumą, pareiškėjui pagrįstai paskirta minimali straipsnio sankcijoje už nustatytus pažeidimus numatyta 10 000 Lt bauda.
Apibendrindama, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes ir joms tinkamai pritaikė teisinį reguliavimą. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nepateikė naujų argumentų, nenurodė kitokių aplinkybių, kurios leistų kitaip vertinti byloje nustatytas faktines aplinkybes.
Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepasisakė dėl visų pareiškėjo argumentų. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad Europos žmogaus teisių teismas savo praktikoje laikosi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą van de Hurk prieš Nyderlandus).
Teisėjų kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms, sprendime išdėstytų motyvų papildomai nekartoja. Skundžiamas sprendimas priimtas nustačius visas bylai teisingai išnagrinėti reikšmingas aplinkybes, teisingai taikant šį ginčą reglamentuojančias teisės normas, apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo sprendimą keisti ar naikinti.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a :
Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės ,,Marių prekyba“ apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Irmantas Jarukaitis
Romanas Klišauskas
Skirgailė Žalimienė