Civilinė byla Nr. 3K-3-581/2007
Procesinio
sprendimo kategorija 30.6 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2007 m. gruodžio 28 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Prano Žeimio (kolegijos
pirmininkas), Dangutės Ambrasienės (pranešėja) ir Algirdo Taminsko,
rašytinio proceso tvarka teismo
posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo P. S. kasacinį
skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2007 m. gegužės 22 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo P. S. ieškinį atsakovams Pagėgių savivaldybei, Šilutės rajono
savivaldybei dėl buto pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo galiojančia.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovas P. S. nurodė, kad jo
sesuo S. S. gyveno bute (duomenys neskelbtini) ir
buvo pateikusi prašymą privatizuoti šį butą pagal Butų privatizavimo įstatymą,
1995 m. sumokėjo už butą pinigus. Šilutės rajono apylinkės teismo 1997 m.
birželio 4 d. sprendimu patenkino S. S. ieškinį ir
įpareigojo Šilutės rajono savivaldybę bei Pagėgių seniūniją sudaryti su ja nurodyto
buto bei jo priklausinių pirkimo–pardavimo sutartį, tačiau šis teismo
sprendimas neįvykdytas. Pagėgių savivaldybės valdyba 2001 m. sausio 16 d.
priėmė sprendimą atkurti J. G. nuosavybės teises į jos
motinos M. J. turtą, t. y. gyvenamąjį namą (duomenys
neskelbtini), išmokant piniginę kompensaciją, o butą, kuriame gyveno S. S., grąžinant natūra. Pagėgių savivaldybės meras 2001 m.
sausio 22 d. išdavė S. S. garantinį dokumentą ir
patvirtino, kad jai bus neatlygintinai suteiktos kitos gyvenamosios patalpos. 2004
m. rugsėjo 27 d. S. S. mirė; iki mirties ji gyveno nurodytame
bute. Ieškovas po sesers mirties priėmė jos palikimą ir kreipėsi į Pagėgių
savivaldybę dėl buto (duomenys neskelbtini) pirkimo–pardavimo sutarties
sudarymo, nurodydamas, kad jo sesuo visiškai atsiskaitė už privatizuojamą butą,
tačiau atsakovas atsisakė šią sudaryti. Ieškovas prašė teismo pripažinti
negaliojančiais Pagėgių savivaldybės valdybos 2001 m. sausio 16 d. sprendimą
Nr. 2 dėl nuosavybės teisių atkūrimo J. G., Pagėgių
savivaldybės tarybos 2006 m. vasario 14 d. sprendimą Nr. T-730, kuriuo nuspręsta
butą (duomenys neskelbtini) įrašyti į bešeimininkio turto Pagėgių
seniūnijoje buhalterinę apskaitą, ir pripažinti galiojančia buto bei rūsio (duomenys
neskelbtini) pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą 1995 m. lapkričio 17 d. Šilutės
rajono valdybos ir S. S.
II. Pirmosios ir
apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė
Šilutės rajono apylinkės teismas 2006 m. gruodžio 18
d. sprendimu ieškinį patenkino: pripažino galiojančia buto su rūsiu (duomenys
neskelbtini) pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą 1995 m. lapkričio 17 d. Šilutės
rajono valdybos ir S. S.; panaikino Pagėgių savivaldybės
valdybos 2001 m. sausio 16 d. sprendimą Nr. 2 dėl nuosavybės teisių atkūrimo J. G. ir Pagėgių savivaldybės tarybos 2006 m. vasario 14 d.
sprendimą Nr. T-730, kuriuo nuspręsta butą (duomenys neskelbtini) įrašyti
į bešeimininkio turto Pagėgių seniūnijoje buhalterinę apskaitą. Teismas nurodė,
kad S. S. turėjo teisę privatizuoti ginčo butą: ji buvo
laiku pateikusi prašymą privatizuoti ir sumokėjusi už šį butą pinigus (Butų
privatizavimo įstatymo 2, 8 straipsniai). Teismo konstatavo, kad S. S., sumokėdama už ginčo butą pinigus, vykdė suderintą
šalių valią, pagal kurią jai teisėtai turėjo atitekti patalpų nuosavybės teisė,
o įsiteisėjęs Šilutės rajono apylinkės teismo 1997 m. birželio 4 d. sprendimas
patvirtina, kad atsakovas vengė sandorį notariškai įforminti, todėl yra
pagrindas pripažinti sandorį galiojančiu pagal CK 6.393 straipsnio 4 dalį.
Teismas pažymėjo, kad atsakovo argumentus, jog būtent S. S. vengė
įforminti notariškai pirkimo–pardavimo sutartį, paneigia faktai, kad ji kreipėsi
į teismą, buvo nuvykusi į savivaldybę, o sutarties nepasirašė dėl to, kad
neteisingai buvo sutvarkyta privatizacijos byla, buvo ginčas dėl rūsio; Pagėgių
seniūno kvietimai ir pažymos vertintini kritiškai, nes pasirašyti tik seniūnijos
darbuotojų, be to, apima laikotarpį nuo 1997 m. kovo iki lapkričio mėn., o S. S. mirė 2004 m. rugsėjo 27 d.; be to, ji buvo senyvo
amžiaus moteris, todėl, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais,
seniūnijos darbuotojai privalėjo padėti jai susitvarkyti dokumentus ir įvykdyti
teismo sprendimą. Teismas taip pat nurodė, kad, vykdant butų privatizaciją,
name, kuriame yra ginčo butas, visi butai buvo parduoti, išskyrus tą, kuriame
gyveno S. S., ir neprivatizuotas butas 2001 m. sausio 16
d. grąžintas savininkei natūra. Teismas pažymėjo, kad S. S. gyveno
nurodytame bute iki mirties 2004 m. rugsėjo 27 d., ir jai nebuvo pranešta apie
nuosavybės teisių į šį butą atkūrimą natūra, savivaldybė nesudarė nuomos
sutarties iki to laiko, kol valstybė suteiks kitą gyvenamąją patalpą (Piliečių
nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 20
straipsnis). Teismas konstatavo, kad S. S. teisė
privatizuoti ginčo butą įgyta Butų privatizavimo įstatymo pagrindu ir jo
galiojimo metu, ši teisė buvo pažeista, todėl yra pagrindas ginti šią teisę
teismine tvarka. Teismas taip pat nurodė, kad Pagėgių savivaldybės taryba 2006
m. vasario 14 d. negalėjo priimti sprendimo įrašyti į ginčo butą kaip bešeimininkį,
nes pagal viešo registro duomenis šis butas nuosavybės teise priklauso Pagėgių
savivaldybės administracijos Turto valdymo tarnybai. Dėl nurodytų motyvų
teismas visiškai patenkino ieškinį.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegija 2007 m. gegužės 22 d. sprendimu atsakovo Pagėgių savivaldybės apeliacinį
skundą patenkino: Šilutės rajono apylinkės teismo 2006 m. gruodžio 18 d.
sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – ieškinį atmetė. Kolegija
nurodė, kad iš byloje esančių įrodymų galima daryti išvadą, jog ginčo buto
pirkimo–pardavimo sandoris nebuvo patvirtintas notarine tvarka dėl S. S. neveikimo, todėl pirmosios instancijos teismas
nepagrįstai pripažino šį sandorį galiojančiu. Kolegija taip pat nurodė, kad Pagėgių
savivaldybės valdybos 2001 m. sausio 16 d. sprendimas dėl nuosavybės teisių
atkūrimo J. G. yra teisėtas ir pagrįstas galiojančiais
teisės aktais: kai S. S. iki 2001 m. sausio 1 d. nesudarė pirkimo–pardavimo
sutarties, todėl Pagėgių savivaldybė, vadovaudamasi Piliečių nuosavybės teisių
į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi ir J. G. 1993 m. liepos 30 d. prašymu, atkūrė šiai nuosavybės
teisę į jos motinos turtą – namą (duomenys neskelbtini), išmokant
piniginę kompensaciją už privatizuotus butus ir grąžinant natūra ginčo butą. Kolegija
pažymėjo, kad J. G. įpėdiniai neišreiškė valios priimti palikimą,
todėl Pagėgių savivaldybės taryba 2006 m. vasario 14 d. pagrįstai įrašė ginčo
butą į bešeimininkio turto apskaitą. Teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios
instancijos teismas neteisingai įvertino faktines bylos aplinkybes, neteisingai
aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, todėl priėmė neteisėtą ir
nepagrįstą sprendimą.
III. Kasacinio skundo
ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovas P. S. prašo
panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2007 m. gegužės 22 d. sprendimą ir palikti galioti Šilutės rajono apylinkės
teismo 2006 m. gruodžio 18 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais
argumentais:
1. Apeliacinis teismas netinkamai taikė CK 1.93
straipsnio 4 dalį. Atsakovo vengimą įforminti ginčo buto pirkimo–pardavimo
sutartį notarine tvarka neginčijamai įrodo įsiteisėjęs Šilutės rajono apylinkės
teismo 1997 m. birželio 4 d. sprendimas, kuriuo patenkintas ieškovės S. S. ieškinys ir atsakovai Šilutės rajono savivaldybė bei
Pagėgių seniūnija (jos teisių perėmėja – Pagėgių savivaldybė) įpareigoti
sudaryti su ieškove ginčo buto ir jo priklausinių pirkimo–pardavimo sutartį.
Teismas nepagrįstai vadovavosi atsakovo teiginiais, kad ginčo buto
pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo įforminta dėl S. S. kaltės
– byloje nėra pirkėjos atsisakymo įforminti nurodytą sutartį notarine tvarka.
2. Teismas neteisingai taikė Piliečių nuosavybės
teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies
nuostatas, todėl nepagrįstai nusprendė, kad Pagėgių savivaldybės 2001 m. sausio
16 d. sprendimas atkurti J. G. nuosavybės teises į ginčo
butą yra teisėtas. Atsakovas nevykdė Šilutės rajono apylinkės teismo 1997 m.
birželio 4 d. sprendimo, kuriuo jis buvo įpareigotas sudaryti su S. S. ginčo buto pirkimo–pardavimo sutartį, todėl atsakovo 2001
m. sausio 16 d. sprendimas atkurti į ginčo butą nuosavybės teises buvusiai
savininkei natūra yra neteisėtas.
Atsiliepime į
kasacinį skundą atsakovas Pagėgių savivaldybė prašo kasacinį skundą atmesti ir apskųstą
teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodoma, kad:
1. Teismas nepažeidė
CK 1.93 straipsnio 4 dalies. Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad Pagėgių
savivaldybė nevengė vykdyti savo įsipareigojimų ir atlikti konkrečių veiksmų
dėl ginčo buto privatizavimo sutarties sudarymo, nevengė įforminti sandorio
notarine tvarka. Sandoris nebuvo sudarytas dėl pirkėjos kaltės, jai buvo siunčiami
raginimai atvykti pasirašyti buto ir rūsio pirkimo–pardavimo sutartį, tačiau būtent
ji vengė šią sudaryti. Dėl to, kad ginčo buto privatizavimo sutartis apskritai
nebuvo sudaryta, nes pirkėja neatvyko jos pasirašyti, nėra pagrindo svarstyti
apie atsakovo atsisakymą įforminti sandorį notarine tvarka.
2. Kai S. S. nesudarė ginčo buto privatizavimo sutarties, Pagėgių
savivaldybė, vadovaudamasi Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį
turtą atkūrimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi, 2001 m. sausio 16 d. sprendimu
atkūrė nuosavybės teises į šį butą natūra buvusios nurodyto nekilnojamojo turto
savininkės dukteriai. Sprendimas atkurti nuosavybės teises priimtas nepažeidus
įstatymo normų, todėl nėra pagrindo pripažinti jį negaliojančiu.
3. Pagėgių
savivaldybės 2006 m. vasario 14 d. sprendimas įrašyti ginčo butą į
bešeimininkio turto buhalterinę apskaitą yra teisėtas, nes pagal Vietos
savivaldos įstatymo 17 straipsnio 26 punktą savivaldos institucija privalo
vykdyti bešeimininkio turto administravimo funkciją.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Byloje teismų
nustatytos aplinkybės
Ieškovo sesuo S. S. gyveno bute (duomenys
neskelbtini) ir buvo laiku pateikusi prašymą privatizuoti nurodytą butą bei
sumokėjusi pinigus. Šilutės rajono apylinkės teismo 1997 m. birželio 4 d.
sprendimu Šilutės rajono savivaldybė ir Pagėgių seniūnija įpareigotos sudaryti
su S. S. nurodyto buto ir jo priklausinių
pirkimo–pardavimo sutartį. Nuo 1995 m. spalio 13 d. iki S. S. mirties
2004 m. rugsėjo 27 d. buto pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo įforminta. Pagėgių
savivaldybė 2001 m. sausio 16 d. sprendimu atkūrė J. G. nuosavybės
teises į jos motinos M. J. turtą, t. y. gyvenamąjį namą (duomenys
neskelbtini), išmokant piniginę kompensaciją, o butą Nr. 12, kuriame gyveno
S. S. , – grąžinant natūra. J. G. mirė
2000 m. gegužės 17 d.; nuosavybės teisė atkurta mirusiosios vardu, tačiau
niekas iš įpėdinių dėl palikimo priėmimo nesikreipė. Pagėgių savivaldybės
taryba 2006 m. vasario 14 d. sprendimu įrašė ginčo butą į Pagėgių seniūnijos
buhalterinę apskaitą kaip bešeimininkį turtą. Šilutės rajono meras 1999 m.
vasario 23 d. ir Pagėgių savivaldybės meras 2001 m. sausio 22 d. išdavė
nuomininkei S. S. garantinius raštus, patvirtinančius, kad
jai bus neatlygintinai suteiktos kitos gyvenamosios patalpos. Šilutės rajono
apylinkės teismo 2005 m. balandžio 20 d. sprendimu nustatytas juridinę reikšmę
turintis faktas, kad po S. S. mirties jos palikimą priėmė
brolis P. S. Pagėgių savivaldybės administracijos
direktorius 2005 m. lapkričio 9 d. įsakymu nusprendė grąžinti S.
S. sumokėtas už ginčo butą sumas P. S.
V. Kasacinio teismo
argumentai ir išaiškinimai
Kasaciniame
skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė CK 1.93
straipsnio 4 dalį, todėl nepagrįstai nepripažino galiojančia ginčo buto pirkimo–pardavimo
sutarties, nors byloje yra neginčijimai įrodyta, jog atsakovas vengė įforminti šią
sutartį notarine tvarka.
CK 1.93 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad jeigu viena iš šalių visiškai ar
iš dalies įvykdė sandorį, kuriam būtinas notaro patvirtinimas, o antroji šalis
vengia įforminti sandorį notarine tvarka, teismas, įvykdžiusios sandorį šalies
reikalavimu turi teisę pripažinti sandorį galiojančiu, ir tokiu atveju sandorio
po to įforminti notarine tvarka nebereikia. Taigi šioje teisės normoje įtvirtinta
išimtis, kai teismas gali pripažinti galiojančiu sandorį, kuriam įstatymo
nustatyta privaloma notarinė forma ir kuris sudarytas šios nesilaikant. Iš CK
1.93 straipsnio 4 dalies turinio matyti, jog tam, kad teismas galėtų pripažinti
sandorį galiojančiu, būtinos tokios sąlygos: pirma, sandoris yra dvišalis; antra,
viena sandorio šalis visiškai arba iš dalies įvykdė sandorį; trečia, kita
sandorio šalis vengia įforminti sandorį notarine tvarka. Nustačius, kad nėra
bent vienos iš nurodytų sąlygų, nėra pagrindo pripažinti sandorį galiojančiu
pagal CK 1.93 straipsnio 4 dalį. Pažymėtina, kad šios normos taikymui yra
svarbu tai, jog būtų akivaizdi šalių valia ne tik sudaryti, bet ir įvykdyti
sandorį.
Nagrinėjamoje byloje šalių ginčas kilo dėl buto
privatizavimo (pirkimo–pardavimo) sandorio pripažinimo galiojančiu. Pagal
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą butų privatizavimą reglamentuojančių
teisės normų aiškinimo ir taikymo praktiką, pasibaigus specialiojo Butų
privatizavimo įstatymo galiojimui, galima įgyvendinti tik tą teisę, kuri buvo
įgyta pagal šį įstatymą, įstatymo galiojimo metu ir kuri buvo pažeista (žr.,
pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. kovo 4 d. nutartį civilinėje byloje
J. L. v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr.
3K-3-394/2002; 2006 m. kovo 15 d. nutartį civilinėje byloje S.
P. v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-189/2006; 2007
m. birželio 5 d. nutartį civilinėje byloje T. B. v.
Klaipėdos miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-224/2007, kt.). Teisiniam
santykiui dėl buto privatizavimo atsirasti vieno juridinio fakto neužtenka, o
yra reikalinga vadinamoji juridinių faktų sudėtis, t. y. sistema, susidedanti
iš kelių tarpusavyje susijusių juridinių faktų.
Iš nagrinėjamos bylos duomenų matyti, kad ieškovo sesuo S.
S. turėjo teisę privatizuoti ginčo butą pagal Butų privatizavimo įstatymą
ir buvo pradėjusi įgyvendinti šią teisę: pateikė pareiškimą savivaldybei dėl
nurodyto buto privatizavimo ir 1995 m. sumokėjo už šį butą pinigus (Butų
privatizavimo įstatymo 2, 9 straipsniai). Byloje taip pat nustatyta, kad
Šilutės rajono apylinkės teismo 1997 m. birželio 4 d. sprendimu patenkinus S. S. ieškinį, Šilutės rajono savivaldybė ir Pagėgių
seniūnija buvo įpareigotos sudaryti su S. S. ginčo buto ir
jo priklausinių pirkimo–pardavimo sutartį, tačiau šio buto pirkimo–pardavimo
sutartis nebuvo sudaryta ir notariškai patvirtinta (Butų privatizavimo įstatymo
10 straipsnio 2 dalis, 11 straipsnis; Vyriausybės 1991 m. liepos 31 d. nutarimu
Nr. 309 patvirtintų Valstybinio ir visuomeninio butų fondo privatizavimo
taisyklių 19, 20 punktai). Taigi, bylos duomenimis, ieškovo sesuo įgijo teisę
privatizuoti ginčo butą galiojant Butų privatizavimo įstatymui ir pradėjo ją
įgyvendinti. Tam, kad galima būtų nuspręsti, yra pagrindas ginti šią teisę
teismine tvarka ar ne, reikia nustatyti, ar nurodyta S. S. teisė
buvo pažeista, t. y. ar ji siekė įgyvendinti šią teisę, tačiau negalėjo to
padaryti dėl neteisėtų atsakovų veiksmų ar neveikimo.
Teisėjų kolegija pažymi, kad iš įsiteisėjusio Šilutės rajono apylinkės
teismo 1997 m. birželio 4 d. sprendimo, kuriuo patenkintas S.
S. ieškinys ir Šilutės rajono savivaldybė bei Pagėgių seniūnija įpareigotos
sudaryti su S. S. ginčo buto bei jo priklausinių
pirkimo–pardavimo sutartį, ir šios bylos medžiagos matyti, kad atsakovai
pripažino ieškinį, sutiko sudaryti su ieškove buto pirkimo–pardavimo sutartį ir
kartu nurodė, jog pati ieškovė neatvyko pas notarą sudaryti šios sutarties,
nors jai buvo siunčiami registruoti pranešimai, kad atvyktų įforminti buto
pirkimo–pardavimo dokumentų (civilinė byla Nr. 2-599/1997, b. l. 21–26, 31, 33).
Įvardytos aplinkybės, taip pat tai, kad nurodyto teismo sprendimo atsakovai neskundė
instancine tvarka, leidžia daryti išvadą, kad jie nevengė sudaryti ir įforminti
ginčo buto privatizavimo (pirkimo–pardavimo) sutarties. Pažymėtina, kad S. S. buvo išduotas vykdomasis raštas (T. 1, b. l. 11),
tačiau ji daugiau kaip septynerius metus nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo iki
mirties 2004 m. rugsėjo 27 d. neįgyvendino jai pripažintos teisės sudaryti ir
įforminti ginčo buto privatizavimo (pirkimo–pardavimo) sutartį. Pažymėtina ir
tai, kad S. S. ne tik daugiau kaip ketverius metus po 1997
m. birželio 4 d. teismo sprendimo priėmimo nesiekė jo įvykdymo ir neįgyvendino
teisės privatizuoti ginčo butą, bet ir neprieštaravo tam, jog būtų atkurtos
nuosavybės teisės į šį butą natūra namo, kuriame yra šis butas, savininkės
dukteriai, todėl Pagėgių savivaldybės valdyba 2001 sausio 16 d. priėmė
sprendimą atkurti nuosavybės teisę į ginčo butą J. G. (T.
1, b. l. 50). Be to, S. S. sutiko priimti Šilutės rajono
mero 1999 m. vasario 23 d. ir Pagėgių savivaldybės mero 2001 m. sausio 22 d.
išduotus garantinius raštus, kuriais jai suteikta valstybės garantija dėl kitų
gyvenamųjų patalpų suteikimo neatlygintinai (T. 1, b. l. 17, 48). Esant tokioms
byloje nustatytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nebuvo
aiškiai išreikštos S. S. valios sudaryti ginčo buto
privatizavimo (pirkimo–pardavimo) sutartį, taigi tokia sutartis apskritai
nebuvo sudaryta, o ne tik neįforminta privaloma notarine tvarka. Teisėjų
kolegija pažymi, kad kai yra nustatyta, jog S. S. kelerius
metus neatliko tokių veiksmų, kurie patvirtintų neabejotiną jos valią
privatizuoti ginčo butą, vien ta aplinkybė, kad ji 1995 m. sumokėjo pagal
specialų Butų privatizavimo įstatymą apskaičiuotas įmokas už nurodytą butą,
negali būti vertinama kaip sutarties sudarymas, nes šalys nesusitarė dėl kitų
esminių ginčo buto privatizavimo (pirkimo–pardavimo) sutarties sąlygų. Kartu
teisėjų kolegija nurodo, kad byloje nustatytos aplinkybės patvirtina ir tai,
kad sutartis nebuvo sudaryta ir įforminta notarine tvarka ne dėl atsakovo
vengimo tai padaryti, bet pačios S. S. neveikimo,
nesiekiant įgyvendinti teisės įsigyti ginčo butą nuosavybėn. Dėl to nėra pagrindo
pripažinti, kad buvo pažeista S. S. teisė, įgyta pagal
Butų privatizavimo įstatymą šio galiojimo metu, kuri turi būti ginama teismo
tvarka. Esant tokioms byloje nustatytoms aplinkybėms, kai S.
S. nesiekė sudaryti ginčo buto pirkimo–pardavimo sandorio ir įforminti jo
notarine tvarka, o kita sandorio šalis nevengė sudaryti šio sandorio bei įforminti
jo notarine tvarka, nėra pagrindo pripažinti ieškovo įvardyto sandorio
galiojančiu pagal CK 1.93 straipsnio 4 dalį, nes nėra teisinių šios normos
taikymo sąlygų. Dėl to, kad S. S. neįgijo teisės reikalauti
pripažinti galiojančiu ginčo buto privatizavimo (pirkimo–pardavimo) sandorį,
tokios teisės neturi ir ieškovas, nes įpėdinis paveldi tik tas teises, kurias
turėjo palikėjas (CK 5.1 straipsnis). Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija
konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškovo reikalavimą
pripažinti ginčo buto pirkimo–pardavimo sutartį galiojančia, pažeidė įvardytas
materialiosios teisės normas, todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai
panaikino šio teismo sprendimą ir atmetė byloje pareikštą ieškinį.
Kasaciniame skunde taip pat teigiama, kad apeliacinės instancijos
teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nepagrįstai taikė Piliečių nuosavybės
teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies
nuostatas.
Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nustatyta, jog ieškovo sesers S. S. teisė privatizuoti ginčo butą nebuvo pažeista, ji šios
teisės neįgyvendino, t. y. neišreiškė valios sudaryti ir įforminti ginčo buto pirkimo–pardavimo
sutarties. Dėl to apeliacinis teismas visiškai pagrįstai nurodė, kad kai S. S. neįgyvendino savo teisės įsigyti ginčo butą nuosavybėn
pagal Butų privatizavimo įstatymą, Pagėgių savivaldybė 2001 m. sausio 16 d.
sprendimu, vadovaudamasi Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį
turtą atkūrimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi, pagrįstai atkūrė nuosavybės
teisę į šį butą natūra J. G. pagal šios 1993 m. liepos 30
d. pateiktą prašymą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad Pagėgių savivaldybės
valdybos 2001 m. sausio 16 d. sprendimas dėl nuosavybės teisių į išlikusį
nekilnojamąjį turtą atkūrimo J. G. buvo priimtas nepažeidžiant
S. S. teisių, todėl apeliacinis teismas pagrįstai atmetė
ieškovo reikalavimą pripažinti šį sprendimą negaliojančiu. Pažymėtina, kad S. S. neginčijo šio sprendimo iki savo mirties 2004 m.
rugsėjo 27 d., be to, minėta, kad jai, kaip savininkui grąžintinų patalpų
nuomininkei, Pagėgių savivaldybės mero 2001 m. sausio 22 d. buvo išduotas garantinis
raštas dėl neatlygintinio kitų gyvenamųjų patalpų suteikimo (T. 1, b. l. 48).
Konstatavus, kad ieškovo reikalavimai dėl teisės į ginčo butą nepagrįsti,
teisėjų kolegija nepasisako dėl Pagėgių savivaldybės tarybos 2006 m. vasario 14
d. sprendimo įrašyti nurodytą butą į bešeimininkio turto buhalterinę apskaitą. Kartu
pažymėtina, kad pagal CK 5.62 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktus, jeigu palikėjas
neturi įpėdinių nei pagal įstatymą, nei pagal testamentą arba nė vienas
įpėdinis nepriima palikimo, paveldimas turtas paveldėjimo teise pereina
valstybei.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,
vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1
dalimi,
n u t a r i
a :
Klaipėdos
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 22
d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutarties
nuorašą nusiųsti VĮ Registrų centrui.
Ši
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja
nuo priėmimo dienos.
Teisėjai
Pranas Žeimys
Dangutė Ambrasienė
Algirdas Taminskas