Civilinė byla Nr. 3K-7-39/2012 (S)
Teisminio proceso Nr. 2-57-3-00072-2010-9
Procesinio sprendimo kategorijos
42.9; 42.10; 44.5.1
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. balandžio 25 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės (pranešėja), Sigito Gurevičiaus, Česlovo Jokūbausko, Egidijaus Laužiko, Antano Simniškio, Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė), Algio Norkūno,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų V. K. ir R. K. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 13 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų L. M. ir L. M. ieškinį atsakovams V. K. ir R. K. dėl skolos priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Byloje kilo ginčas dėl CK normų, reglamentuojančių sutartinę civilinę atsakomybę, taikymo.
2008 m. vasario 19 d. šalys sudarė preliminariąją buto pirkimo–pardavimo sutartį, kuria susitarė dėl buto (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo ateityje, aptarė nuosavybės teisių į butą perėjimo, atsiskaitymo už butą sąlygas bei tvarką, prievolės sumokėti buto kainą netinkamo vykdymo ar nevykdymo padarinius. Šia sutartimi buvo nustatyta tokia apmokėjimo už butą tvarka: 6000 Lt pirkėjas moka pasirašydamas preliminariąją sutartį, 200 000 Lt sumoka suteikto banko kredito lėšomis ir 179 000 Lt lėšomis, gautomis pardavus atsakovui nuosavybės teise priklausantį butą (duomenys neskelbtini), bet ne vėliau kaip 30 dienų nuo pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties pasirašymo dienos. 2008 m. kovo 5 d. šalys pasirašė pagrindinę buto pirkimo–pardavimo sutartį. Šia sutartimi šalys susitarė, kad butas parduotas už šalių susitarimu nustatytą 385 000 Lt kainą ir nustatė atsiskaitymo tvarką: kainos dalį 6000 Lt pirkėjai sumokėjo pardavėjams prieš pasirašant sutartį; 179 000 Lt pirkėjai įsipareigojo sumokėti pardavėjams iki 2008 m. gegužės 5 d.; likusią kainos dalį 200 000 Lt, kaip kreditą, suteiktą pirkėjams (atsakovams), AB DnB NORD bankas įsipareigojo pervesti į R. K. sąskaitą, o ši dviejų dienų laikotarpiu į ieškovo L. M. sąskaitą.
Ieškovai 2010 m. sausio 20 d. dokumentinio proceso tvarka kreipėsi į teismą, prašydami priteisti iš atsakovų 179 000 Lt skolos, 13 425 Lt palūkanų. Ieškovai teigė, kad atsakovai vengia vykdyti sutartinius įsipareigojimus pagal 2008 m. kovo 5 d. pirkimo–pardavimo sutartį – iki šiol neįvykdė įsipareigojimo sumokėti 179 000 Lt, nors tai turėjo padaryti iki 2008 m. gegužės 5 d. Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. sausio 29 d. preliminariu sprendimu ieškinys tenkintas.
Atsakovai, pareikšdami prieštaravimus dėl preliminaraus sprendimo, nurodė, kad ieškovai nepagrįstai reiškia ieškinį. Pagal šalių sudarytos pirkimo–pardavimo sutarties 13 punkto nuostatas šalys susitarė, kad, atsakovams nevykdant pareigos sumokėti buto kainą, šalys nutrauks buto pirkimo–pardavimo sutartį ir sugrąžins viena kitai tai, ką bus gavusios pagal sutartį. Kadangi pasikeitus ekonominėms aplinkybėms atsakovai negali įvykdyti pareigos sumokėti buto kainą, tai mano, kad sutartis turėtų būti nutraukiama, o atsakovai neturėtų būti įpareigojami įvykdyti šią sutartį.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Klaipėdos apygardos teismas 2010 m. gegužės 27 d. priėmė galutinį sprendimą, kuriuo pakeitė 2010 m. sausio 29 d. preliminarų sprendimą ir iš atsakovų ieškovų naudai priteistą 179 000 Lt skolą ir 13 425 Lt palūkanų sumažino iki 89 500 Lt, priteisė 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki galutinio teismo sprendimo įvykdymo dienos. Teismas nurodė, kad tiek atsakovams, tiek ieškovams tenka atsakomybė dėl atsakovų neįvykdytos prievolės. Šalims sudarant pagrindinę sutartį buvo žinoma, kad atsakovas 179 000 Lt buto kainos sumokės ieškovams pardavęs jiems nuosavybės teise priklausantį butą. Ieškovai, žinodami situaciją nekilnojamojo turto rinkoje, nebuvo atidūs ir rūpestingi po to, kai atsakovai neįvykdė pagrindinės sutarties reikalavimų nustatytu terminu; beveik dvejus metus nesikreipė į teismą dėl sutarties įvykdymo ar sutarties nutraukimo joje nustatytais pagrindais. Dėl to susiklostė tokia situacija, kai iš esmės buvo pabloginta atsakovų padėtis, nes jie, turėdami prievolę sumokėti dalį kainos (179 000 Lt), nebeturi tokios vertės turto, t. y. šiuo metu turimo turto vertė yra tik pusė skolos sumos. Kadangi dėl netinkamo prievolės vykdymo yra kaltos abi šalys, tai atsakovų atsakomybę teismas sumažino per pusę.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. birželio 13 d. nutartimi tenkino ieškovų apeliacinį skundą, Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. gegužės 27 d. galutinį sprendimą panaikino ir paliko galioti Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. sausio 29 d. preliminarų sprendimą. Kolegija nutartyje nurodė, kad ieškovai pagal 2008 m. kovo 5 d. nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartį pardavė butą atsakovams; atsakovai sumokėjo dalį sutartimi sutartos sumos; įsipareigojimo sumokėti 179 000 Lt pardavėjams iki 2008 m. gegužės 5 d. atsakovai neįvykdė, nors 2009 m. rugsėjo 8 d. jiems siųstas priminimas. Kolegija pripažino, kad atsakovai, vykdydami įsipareigojimus, nebuvo rūpestingi. Pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo taikyto mišriosios kaltės instituto, kolegija nurodė, kad ieškovai nėra pažeidę šalių pareigos bendradarbiauti. Aplinkybės, kad atsakovai atlygino dalį ieškovų nuostolių, atsiradusių dėl to, jog ieškovams nebuvo perduota likusi buto kainos dalis; ieškovai tik po dvejų metų kreipėsi į teismą dėl sutartinių prievolių nevykdymo, kolegijos nuomone, leidžia daryti išvadą, kad ieškovai siekė bendradarbiauti ir faktiškai suteikė atsakovams papildomą terminą prievolei įvykdyti. Kolegija pripažino, kad dėl sutarties neįvykdymo yra kalta tik viena sutarties šalis – atsakovai, todėl galutinį sprendimą panaikino ir paliko galioti preliminarų sprendimą, kuriuo pripažinta atsakovų kaltė dėl netinkamos prievolės vykdymo.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovai prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 13 d. nutartį ir palikti galioti Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. gegužės 27 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Dėl sutarčių aiškinimo taisyklių taikymo šalių sudarytai sutarčiai. Apeliacinės instancijos teismas, kasatorių nuomone, pažeidė CK 6.193 straipsnyje reglamentuotas sutarčių aiškinimo taisykles, nukrypo nuo teismų praktikos šiuo klausimu. Ginčui dėl sutarties turinio ir sąlygų aiškinti turi būti nustatomi tikrieji sutarties dalyvių ketinimai, sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, šalių derybas dėl sutarties, ikisutartinius santykius, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas nesiaiškino tikrųjų sutarties šalių ketinimų ir tikslų sudarant sandorį. Teismas neįvertino, kad pagrindinėje sutartyje, nustatant kasatorių pareigas, buvo aptarta ir situacija, jeigu jie negalės įvykdyti pareigos sumokėti 179 000 Lt kainos. Kasatoriai ketinimą pirkti iš ieškovų butą siekė realizuoti tik tokia kaina, kurią jie būtų pajėgūs sumokėti (banko paskola ir lėšomis, gautomis pardavus jiems nuosavybės teise priklausantį būstą). Kadangi kasatoriai negalėjo daugiau rizikuoti, tai šalių susitarimą grindė esmine aplinkybe, kad, jiems negalint parduoti buto kaina, leidžiančia sumokėti visą iš ieškovų perkamo buto kainą, šalių sandoris turi būti nutraukiamas ir šalys grąžinamos į iki sutarties buvusią padėtį. Kredito įstaiga sutiko duoti kreditą, nereikalaudama pradinės įmokos, tik įvertinusi tai, kad bus parduotas kasatoriams nuosavybės teise priklausantis butas. Teismas nevertino ir šalių veiksmų, atliktų po pagrindinės sutarties sudarymo – kasatoriams negalint realizuoti jiems priklausančio nuosavybės teise buto už priimtiną kainą dėl to, kad prasidėjo nekilnojamojo turto krizė, kainos nukrito daugiau kaip dvigubai, buvo siūloma šį butą perduoti ieškovų nuosavybėn, tačiau ieškovai šios prievolės įvykdymo būdo atsisakė. Apeliacinės instancijos teismas neįvertino šalių sudarytos pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties 13 punkto nuostatų reikšmės ir jų galiojimo ir taikymo kitoms sutarties šalių teisėms. Iš šios nuostatos aišku, kad sandoris sudarytas jo neįvykdymo ar negalėjimo įvykdyti riziką perkeliant ieškovams, t. y. pirmiausia užtikrinant kasatorių teises ir interesus, jų apsaugą nuo nepagrįstų įsipareigojimų. Teismas, aiškindamas sutartį, turėjo įvertinti tai, kad sutarties projektą rengė ieškovas L. M., kuris yra profesionalus teisininkas; kasatorius ir ieškovas anksčiau buvo bendradarbiai, todėl pasitikėjo pažįstamu žmogumi, turinčiu teisės žinių.
2. Dėl netinkamo teisių gynimo būdo parinkimo ir sutarties laisvės, sutarties sąlygų teisinės galios principų pažeidimo. Kasatoriai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai gynė ieškovų teises ir pažeidė CK 6.156, 6.189 straipsnių normas. Šalys, susitardamos dėl esminės sąlygos, jog sandorį sudaro tik tokiu atveju, jeigu jiems pakanka pinigų realizavus nuosavybės teise priklausantį butą, susitarė ir dėl kitos esminės sutarties sąlygos – šalių pareigos nutraukti pagrindinę sutartį ir taikyti restituciją. Tokia sutarties sąlyga buvo nustatyta ne tik ieškovų, bet ir kasatorių naudai – šalys susitarė, kad tuo atveju, jei atsakovai negalės sumokėti ieškovams 179 000 Lt kainos dalies, sutartis nutraukiama ir šalys ne tik grąžina viską, ką gavo pagal sutartį, bet ieškovai atlygina visus kasatorių turėtus nuostolius, susijusius su pirkimo–pardavimo sutarties vykdymu. Tokios kasatorių teisių ir interesų apsaugos sąlygos nustatymas lemia privalomą ieškovų teisių gynimo būdą – sutarties nutraukimą. Ieškovai, suvokdami, kad kasatoriai neturi kitų pajamų prievolei įvykdyti, pasirinko ne sutartyje numatytų jų teisių gynimo būdą, bet nusprendė įpareigoti kasatorius įvykdyti sutartį. Dėl to jie pasirinko ne sutarties esmę atitinkantį savo teisių gynimo būdą. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai vienai sutarties sąlygai suteikė absoliučią reikšmę, neaiškino kitų sutarties sąlygų, todėl pažeidė sutarties šalių laisvės susitarti dėl sutarties sąlygų principą.
3. Dėl mišrios kaltės instituto netinkamo taikymo. Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas, netinkamai aiškindamas šalių sudarytos sutarties nuostatas, netinkamai įvertino ieškovų elgesį – pareigą būti atidiems, rūpestingiems, aktyviai domėtis kasatorių galimybe įvykdyti laiku ir sutartyje nustatytu būdu prievolę. Ieškovai, veikdami kaip atidi ir rūpestinga sutarties šalis, negalėjo nežinoti ir neįvertinti nekilnojamojo turto rinką apėmusios krizės, kainų kritimo ir įtakos kasatorių galimybei įvykdyti prievolę. Apeliacinės instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo konstatuoti, kad ieškovai bendradarbiavo su kasatoriais. Ieškovų delsimas ir vengimas spręsti tolimesnio sandorio vykdymo klausimą (nutraukti sutartį) didino ir sunkino kasatorių galimybę įvykdyti prievolę.
Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovai prašo atsakovų kasacinį skundą atmesti, o skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
Kasatoriams pažeidus prievolę, abi šalys atsisakė susitarimo nutraukti sutartį, taip pakeis susitarimą. Dėl to, kasatoriams nesumokėjus sutartyje nustatytos kainos, sutarties nutraukimas, kaip vienintelis galimas termino atsiskaityti pažeidimo padarinys, aiškintinas kaip neatitinkantis šalių tikrųjų ketinimų sudarant ir vykdant sutartį. Kadangi ieškovai įvykdė sutartinį įsipareigojimą perduoti sutarties dalyką kasatoriams, tai, kasatoriams vėluojant įvykdyti priešpriešinius įsipareigojimus, ieškovai įgijo galimybę rinktis palankesnę sutartinių santykių eigą. Apeliacinės instancijos teismas įvertino ne tik sutarties tekstą, bet ir tikruosius sutarties šalių ketinimus, jų valią ir tikslus, todėl pagrįstai netenkino sutartyje nustatytų sutarties nevykdymo teisinių padarinių. Kasatoriai perėmė butą, jame gyvena, atliko remontą, todėl darytina išvada, kad susitarimas nebuvo nutrauktas, jie ir toliau siekė apmokėti už butą. Tai patvirtina konkliudentiniai šalių veiksmai, pasibaigus šalių nustatytam terminui sumokėti visą buto kainą. Ieškovai mano, kad sutarties 13 punkto sąlyga buvo nurodyta tik kaip supaprastinta sutartinių santykių pasibaigimo tvarka atsakovams pažeidus sutartį. Suėjus nustatytam terminui, kasatoriai toliau naudojosi turtu, neišreiškė valios nutraukti sutartį, taip sudarydami sąlygas nesilaikyti ieškovui sutartyje nustatytų sąlygų – pareigos nutraukti sutartį.
Ieškovai nesutinka su kasatorių nurodomomis aplinkybėmis dėl preliminariosios ir pagrindinės sutarties sudarymo sąlygų. Pagrindinėje sutartyje nurodyta, kad, pasirašius ją, preliminarioji sutartis netenka galios. Šalys niekada nebuvo sutarusios, kad ieškovai perimtų iš kasatorių butą, kurį jie turėjo parduoti ir atsiskaityti pagal sutartį. Byloje nėra įrodymų, kad sutarties tekstą rengė ieškovas, sutartis buvo parengta notarų biure, ginčo dėl sutarties sudarymo nėra. Ieškovų nuomone, kasatoriai elgiasi nesąžiningai.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl reikalavimo įvykdyti sutartinę piniginę prievolę ir sutartinės civilinės atsakomybės santykio
Civilinio kodekso 1.137 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmenys savo nuožiūra laisvai naudojasi civilinėmis teisėmis, tarp jų ir teise į gynybą. Tai reiškia, kad asmuo, laikydamasis įstatymų, geros moralės, sąžiningumo ir protingumo principų, pats sprendžia visus su jo turimos teisės įgyvendinimu ir gynimu susijusius klausimus: įgyvendinimo būdus ir apimtį, teisės perdavimą kitiems asmenims, teisių gynimo būdus, teisės atsisakymą ir pan.
Civilinių teisių gynimas apibūdinamas kaip visuma priemonių, skirtų pažeistoms teisėms atkurti, pripažinti, apsaugoti nuo gresiančių ar pakartotinių tolesnių pažeidimų, bet kuriems teisę pažeidžiantiems veiksmams nutraukti, taip pat dėl pažeidimo patirtai turtinei ir neturtinei žalai kompensuoti. Tam, kad būtų galima apginti civilines teises, įstatymai nurodo tam tikrus gynimo būdus, kuriuos taikant gali būti pasiekti pirmiau išvardyti tikslai: atkurtos pažeistos teisės, nutraukti teises pažeidžiantys veiksmai, atlyginta dėl teisių pažeidimo padaryta žala ir kita.
CK 1.138 straipsnyje nustatyti skirtingi civilinių teisių gynimo būdai, kuriuos taiko teismas. Dažniausiai civilinių teisių gynimo būdus nustato teisės normos, reguliuojančios konkretų teisinį santykį. Kaip atskiri civilinių teisių gynimo būdai yra įtvirtinti galimybė priteisti įvykdyti pareigą natūra (CK 1.138 straipsnio 4 punktas) bei išieškoti iš pažeidusio teisę asmens padarytą turtinę žalą (nuostolius), o atskirais atvejais – netesybas (CK 1.138 straipsnio 6 punktas). Priteisimas įvykdyti pareigą natūra yra atskiras civilinių teisių gynybos būdas ir nelaikomas civiline atsakomybe, tačiau šie abu būdai gali būti taikomi kartu, išskyrus įstatyme nustatytas išimtis (CK 6.258 straipsnio 2 dalis). Asmuo, norėdamas, kad jo civilinės teisės būtų apgintos, gali naudoti vieną ar iš karto kelis civilinės teisės gynimo būdus, jeigu įstatyme nenustatyta konkretaus tos civilinės teisės gynimo būdo. Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad tokiu atveju civilinių teisinių santykių subjektai gali pasirinkti civilinių teisių gynimo būdą savo nuožiūra. Pasirinkdama konkretų civilinių teisių gynimo būdą, šalis tam tikra prasme rizikuoja, nes ne visada jos pasirinktas teisių gynimo būdas užtikrina efektyvią jos pažeistos teisės apsaugą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje J. M. Š. v. VĮ Registrų centro Kauno filialas, bylos Nr. 3K-7-59/2008). Kasacinio teismo praktikoje taip pat yra pasisakoma dėl būtinumo atskirti ieškinio reikalavimą įvykdyti pareigą natūra nuo reikalavimo taikyti civilinę atsakomybę, kaip atskirų civilinių teisių gynimo būdų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis AB ,,VST“ v. UAB ,,Olympic Casino Group Baltija“, bylos Nr. 3K-3-572/2008; 2009 m. sausio 22 d. nutartis UAB ,,Alrosta“ v. UAB ,,Immobilitas“, bylos Nr. 3K-3-19/2009; 2011 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje AB „Swedbank“ v. T. V., bylos Nr. 3K-3-227/2011).
Nagrinėjamoje byloje vyksta ginčas dėl pirkėjų (kasatorių) prievolės sumokėti visą pagal pirkimo–pardavimo sutartį nuosavybėn įsigyto nekilnojamojo daikto kainą. Didžioji dalis pardavėjo ir pirkėjo prievolių pirkimo–pardavimo sutartyje yra prievolės, kurių pareiga – pasiekti tam tikrą rezultatą (pvz., pardavėjo pareiga perduoti daiktą bei nuosavybės teisę į jį ir pirkėjo pareiga sumokėti kainą). Prievolė sumokėti kainą pagal savo pobūdį yra piniginė. Civilinio kodekso 6.213 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu šalis nevykdo savo piniginės prievolės, kita šalis turi teisę reikalauti, kad prievolė būtų įvykdyta natūra. Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškinio reikalavimas priteisti pardavėjui iš pirkėjo pagal pirkimo–pardavimo sutartį nesumokėtą parduoto daikto kainos dalį reiškia reikalavimą įpareigoti pirkėją įvykdyti sutartinę prievolę natūra (CK 1.138 straipsnio 4 punktas, 6.213 straipsnio 1 dalis). Toks reikalavimas atitinka pirkimo–pardavimo teisinius santykius reglamentuojančiose teisės normose nustatytą civilinių teisių gynybos būdą, kai yra pažeidžiama pirkėjo pareiga sumokėti daikto kainą per sutartyje ar įstatymuose nustatytus terminus (CK 6.314 straipsnio 5 dalis, 6.344 straipsnio 1 dalis, 6.345 straipsnio 3 dalis). Taigi, reikalavimas įvykdyti prievolę natūra nėra reikalavimas taikyti civilinę atsakomybę sutartinę prievolę pažeidusiai šaliai. Civilinė atsakomybė yra papildoma prievolė, atsirandanti dėl pagrindinės prievolės neįvykdymo.
Taigi, nagrinėjamos bylos atveju visų pirma kyla klausimas dėl ieškovų reikalavimo priteisti nesumokėtą parduoto nekilnojamojo daikto kainos dalį, t. y. reikalavimo įvykdyti piniginę prievolę natūra, pagrįstumo. Kasatorių teigimu, ieškovai, reikalaudami įvykdyti prievolę natūra, pasirinko netinkamą civilinių teisių gynimo būdą, nes pirkimo–pardavimo sutartimi šalys buvo susitarusios, kad, bankui nesuteikus pirkėjams kredito, pirkėjams nevykdant kredito sutarties sąlygų arba pirkėjams neatsiskaičius už nupirktą turtą, šalys įsipareigoja nutraukti šią pirkimo–pardavimo sutartį ir tokiu atveju privalo grąžinti viena kitai visa, ką buvo gavusios pagal šią sutartį (sutarties 13 punktas). Kasatorių nuomone, sutartis yra galiojanti, todėl ši sutarties sąlyga šalims yra privaloma.
Kasatorių nurodyta sutarties sąlyga suponuoja išvadą, kad abi sutarties šalys prisiėmė įsipareigojimą nutraukti sutartį numatytais pagrindais. Teismų nustatytos aplinkybės patvirtina, kad nė viena sutarties šalių sutarties nutraukti nepageidavo, principingai siekė sutartį išsaugoti (kasatoriai turtą perėmė, atliko bute remontą, jame iki šiol gyvena; ieškovai suteikė papildomą dvejų metų terminą prievolei įvykdyti, nesikreipdami dėl skolos pagal sutartį išieškojimo). Tai reiškia, kad nei kasatoriai, nei ieškovai šios sutarties sąlygos neįgyvendino, reikalavimo nutraukti sutartį viena kitai nepareiškė. Pardavėjo įsipareigojimas perduoti pirkėjui sutartimi sulygtą daiktą (prekę) ir pirkėjo pareiga sumokėti už jį nustatytą kainą yra esminės pirkimo–pardavimo sutarties sąlygos (CK 6.305 straipsnio 1 dalis) ir viena kitai koresponduojančios sutarties šalių pareigos. Civilinių santykių proporcingumo ir interesų derinimo principai sutartiniuose santykiuose reiškia tai, kad viena sutarties šalis iš kitos gali reikalauti vykdyti sutartines prievoles tiek, kiek atitinkamai ji vykdo savo pareigas pagal sutartį. Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad šalių elgesys po sutarties sudarymo patvirtina, jog kasatoriai įsigijo nekilnojamąjį daiktą nuosavybėn, iki šiol įgyvendina savo kaip savininkų teises, todėl jų prievolė sumokėti visą parduoto daikto kainą nepasibaigė.
Sutarčių laisvės principas leidžia šalims ne tik sudaryti sutartį, bet ir pakeisti jau sudarytos sutarties sąlygas, kad jos atitiktų tikrąją sutarties šalių valią, neprieštarautų imperatyviosioms įstatymų normoms, gerai moralei, šalių lygiateisiškumo ir bendriesiems teisės principams, taip pat sudarytos sutarties esmei ir tikslui. Pagal CK 6.223 straipsnį sutartis gali būti pakeista šalių susitarimu, o joms nepavykus susitarti – teismo tvarka vienos iš šalių reikalavimu. CK 6.223 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad vienos šalies reikalavimu sutartis gali būti pakeista teismo sprendimu, jeigu: 1) kita sutartis šalis iš esmės pažeidė sutartį; 2) kitais sutarties ar įstatymų numatytais atvejais. Taigi šioje normoje pateikiamas sąrašas, nors ir nebaigtinis, atvejų, kai sutartį galima pakeisti teismo tvarka. Specialūs sutarties pakeitimo atvejai nustatyti kituose CK straipsniuose (pavyzdžiui, CK 6.204, 6.228 straipsniuose), taip pat gali būti aptarti šalių sudarytoje sutartyje. Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad CK 6.223 straipsnio 3 dalyje nustatyta privaloma ikiteisminė ginčų dėl sutarties pakeitimo nagrinėjimo tvarka. Suinteresuota pakeisti sutartį šalis pirmiausia su siūlymu keisti sutartį turi kreiptis į kitą šalį. Tik šiai atsisakius keisti sutartį ar neatsakius į tokį siūlymą, suinteresuota šalis įgyja teisę kreiptis į teismą ir pateikti ieškinį dėl sutarties pakeitimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 31 d. nutartis civilinėje byloje VšĮ Reabilitacijos centras „Aušveita“ v. Vilniaus apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-18/2011).
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad kasatoriai nesikreipė dėl sutarties sąlygos, nustatančios parduodamo daikto kainą, pakeitimo, taigi, ši sutarties sąlyga nepakeista. Sutarties neįvykdymu laikomas bet kokios iš sutarties atsiradusios prievolės neįvykdymas, įskaitant netinkamą įvykdymą ir įvykdymo termino praleidimą (CK 6.205 straipsnis). Sutarties šaliai neįvykdžius arba netinkamai įvykdžius sutartį, kita sutarties šalis, atsižvelgiant į aplinkybes, įgyja teisę naudotis sutartyje ir įstatyme nustatytais teisių gynimo būdais, be kita ko, nutraukti sutartį, jeigu sutarties pažeidimas yra esminis (CK 6.217 straipsnio 1 dalis). Jau minėta, kad ieškovai pasirinko vieną įstatyme nustatytų teisių gynimo būdų – pareikalavo, kad kasatoriai įvykdytų piniginę prievolę natūra. Apeliacinės instancijos teismas byloje nustatytų aplinkybių pagrindu šį reikalavimą pagrįstai tenkino. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad reikalavimas, jog pirkėjas sumokėtų pardavėjui pagal pirkimo–pardavimo sutartį nesumokėtą parduoto daikto kainos dalį, reiškia reikalavimą įpareigoti pirkėją įvykdyti sutartinę prievolę natūra, o ne reikalavimą taikyti sutartinę civilinę atsakomybę, todėl dėl reikalavimo įvykdyti prievolę natūra negali būti taikomas CK 6.259 straipsnis, kuriame nustatytas civilinės atsakomybės sumažinimas arba atleidimas nuo jos, kai yra konstatuojama kreditoriaus kaltė. Parduoto daikto pirkimo kainos sumažinimas galimas esant CK nustatytiems pagrindams (CK 6.334 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 6.399 straipsnis), ir tai yra savarankiškas teisių gynimo būdas, kuris nelaikytinas civiline sutartine atsakomybe, tačiau gali būti derinamas kartu su ja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Ruuki Lietuva“ v. UAB „Laugina“, bylos Nr. 3K-3-182/2009; 2010 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Ruuki Lietuva“ v. UAB „Laugina“, bylos Nr. 3K-3-512/2010). Nagrinėjamoje byloje klausimas dėl parduoto nekilnojamojo daikto kainos sumažinimo nebuvo keliamas ir nagrinėjamas.
Pagal CK 6.258 straipsnio 2 dalį kreditorius gali reikalauti iš skolininko ir netesybų, ir realiai įvykdyti prievolę, kai skolininkas praleidžia prievolės įvykdymo terminą. Nagrinėjamoje byloje ieškovai prašė priteisti iš kasatorių 13 425 Lt palūkanų už prievolės sumokėti likusią parduoto nekilnojamojo daikto kainos dalį įvykdymo termino praleidimą. Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai šį reikalavimą turėjo kvalifikuoti kaip ieškovų pasirinktą teisių gynimo būdą – taikyti kasatoriams sutartinę civilinę atsakomybę ir, vertindami šio reikalavimo pagrįstumą, spręsti dėl galimybės taikyti CK 6.259 straipsnio nuostatas, įgalinančias mažinti skolininko atsakomybę arba jį visiškai atleisti nuo atsakomybės taikymo. Jau minėta, kad byloje nustatyta teisiškai reikšminga aplinkybė, jog skolininkai praleido piniginės prievolės įvykdymo terminą. Ši aplinkybė yra ieškovų reikalavimo priteisti palūkanas, kurios yra laikomos minimaliais kreditoriaus nuostoliais, pagrindas (CK 6.260 straipsnis). Kita vertus, byloje nustatyta, kad kasatoriai dalį šių nuostolių ieškovams atlygino, sumokėdami 9900 Lt ieškovams priklausančių mokėti bankui palūkanų už paimtą kreditą forma. Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsižvelgiant į tai, jog prašomos priteisti palūkanos yra laikomos minimaliais ieškovų nuostoliais, o dalį šių nuostolių kasatoriai jau yra atlyginę, iš kasatorių priteista palūkanų suma mažintina jų ieškovams jau atlyginta suma.
Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai įvertino sutarties tekstą, tikruosius šalių ketinimus ir jų veiksmus po sutarties pasirašymo, tačiau nepagrįstai sprendė ir pasisakė dėl reikalavimui prievolę įvykdyti natūra taikytų sutartinę atsakomybę reglamentuojančių materialiosios teisės normų. Nors apeliacinės instancijos teismas pasisakė dėl materialiosios teisės normų, kurių nereikėjo ginčo teisiniams santykiams taikyti, tačiau iš esmės padarė teisingą išvadą, kad kasatoriai netinkamai vykdė savo pareigą, todėl kreditoriai turi pagrindą reikalauti prievolę įvykdyti natūra. Kadangi dėl reikalavimo priteisti palūkanas apeliacinės instancijos teismas netinkamai vertino byloje nustatytas aplinkybes ir nepagrįstai jų nepripažino sudarančiomis pagrindą taikyti šiam reikalavimui sutartinę atsakomybę mažinančias materialiosios teisės normas, tai ši sprendimo dalis keistina.
Išplėstinė teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai suformulavo rezoliucinę procesinio sprendimo dalį, nurodydamas, kad paliekamas galioti Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. sausio 29 d. preliminarus sprendimas. Galutinį teismo sprendimą apskundus apeliacine tvarka, apeliacinės instancijos teismas negali atkurti preliminaraus sprendimo galios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje B. K. v. UAB ,,Frima“, bylos Nr. 3K-3-88/2007). Dėl to apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą dėl galutinio sprendimo dokumentiniame procese gali priimti tik procesinius sprendimus, nurodytus CPK 326 straipsnyje.
Dėl išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, ir žyminio mokesčio priteisimo
Tenkinus dalį kasacinio skundo, perskirstomos priteistinos bylinėjimosi išlaidos. Kadangi tenkinta 5,15 proc. kasacinio skundo reikalavimų, tai iš atsakovų ieškovų naudai priteistina 1450,26 Lt išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.
Už paduodamą kasacinį skundą atsakovai sumokėjo 500 Lt, likusios 2558 Lt šio žyminio mokesčio dalies sumokėjimas atidėtas iki kasacinio teismo nutarties priėmimo. Atsižvelgiant į tenkintą kasacinio skundo dalį, iš atsakovų valstybės naudai priteistina 2400,51 Lt žyminio mokesčio už kasacinį skundą, o iš ieškovų – 157,49 Lt.
Kasacinio teismo išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, ir kitos būtinos ir pagrįstos išlaidos (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3, 8 punktai) šioje byloje yra 43,40 Lt (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 25 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų priteisimu). Tenkinus dalį kasacinio skundo, valstybei iš atsakovų priteistina 41,17 Lt, o iš ieškovų – 2,23 Lt šių išlaidų (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai, 96 straipsnio 2 dalis).
Kasaciniame teisme atsakovai patyrė 1000,01 Lt atstovavimo išlaidų, todėl, atsižvelgiant į tenkintų reikalavimų dalį, iš ieškovų atsakovų naudai priteistina 51,50 Lt atstovavimo išlaidų.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 13 d. nutartį pakeisti ir išdėstyti taip:
Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. gegužės 27 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.
Ieškinį tenkinti iš dalies.
Priteisti iš atsakovų V. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir R. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovų L. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir L. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) naudai 179 000 (vieną šimtą septyniasdešimt devynis tūkstančius) Lt skolos ir 3525 (trys tūkstančius penkis šimtus dvidešimt penkis) Lt palūkanų bei penkis procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2009 m. lapkričio 24 d. iki teismo sprendimo įvykdymo.
Priteisti iš atsakovų V. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir R. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovų L. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir L. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) naudai 1450,26 Lt (vieną tūkstantį keturis šimtus penkiasdešimt litų 26 ct) išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.
Priteisti valstybės naudai iš atsakovų V. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir R. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) 2400,51 Lt (du tūkstančius keturis šimtus litų 51 ct), o iš ieškovų L. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir L. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) – 157,49 Lt (vieną šimtą penkiasdešimt septynis litus 49 ct) žyminio mokesčio už kasacinį skundą.
Priteisti valstybės naudai iš atsakovų V. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir R. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) 41,17 Lt (keturiasdešimt vieną litą 17 ct), o iš ieškovų L. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir L. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) – 2,23 Lt (du litus 23 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasacinės instancijos teisme.
Priteisti iš ieškovų L. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir L. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovų V. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir R. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) naudai 51,50 Lt (penkiasdešimt vieną litą 50 ct) atstovavimo išlaidų, patirtų kasacinės instancijos teisme.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Gražina Davidonienė
Sigitas Gurevičius
Česlovas Jokūbauskas
Egidijus Laužikas
Antanas Simniškis
Janina Stripeikienė
Algis Norkūnas