Pranešėjas Artūras Pažarskis                 Baudžiamoji byla Nr. 1A-1101-648/2011

Teisėjas Olegas Zaicevas                                         Teisminio proceso Nr.:  1-10-1-01974-2009-5

Procesinio sprendimo kategorija:

(S)

1.2.25.4.1., 2.1.7.4.

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2011 m. lapkričio 10 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Artūro Pažarskio, Virginijos Pakalnytės-Tamošiūnaitės ir Leonardos Gurevičienės,

sekretoriaujant Irmai Znatavičiūtei,

dalyvaujant prokurorui Linui Gružui,

nuteistajam S. J., jo gynėjui advokatui Anatolijui Burinskui,

teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. J. ir jo gynėjo advokato Anatolijaus Burinsko apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. liepos 21 d. nuosprendžio, kuriuo S. J. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 281 str. 1 d. 15 MGL (1 950 Lt) dydžio bauda.

Nukentėjusiosios R. L. pareikštas civilinis ieškinys tenkintas iš dalies, jai priteisiant iš civilinio atsakovo UADB „E (duomenys pakeisti)“ 2 304,30 Lt turtinės ir 3 452,80 Lt neturtinės žalos atlyginimo, o iš S. J. – 5 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

n u s t a t ė :

S. J. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 281 str. 1 d. už tai, kad jis 2009-10-21, apie 8.55 val., Vilniuje, vairuodamas UAB „S (duomenys pakeisti)“ priklausantį automobilį „Nissan Pathfinder“, v/n (duomenys neskelbtini) važiuodamas juo Šeimyniškių gatvės važiuojamosios dalies, skirtos važiuoti Šeimyniškių - Žirmūnų - Tuskulėnų gatvių žiedinės sankryžos link, pirmąja eismo juosta ir artėdamas prie prieš minėtą žiedinę sankryžą, ties degaline „Statoil“ (esančios adresu Sporto g. 16a, Vilnius), esančios nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, pažeidė Kelių eismo taisyklių 9 ir 37 punktų reikalavimus, t. y. nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, kad nebūtų keliamas pavojus kitų eismo dalyvių saugumui, artėdamas prie minėtos nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos laiku nestabdė vairuojamo automobilio, kad sustotų prieš kelio ženklą „Pėsčiųjų perėja“ ir praleistų ja ėjusios pėsčiosios R. L., dėl ko partrenkė jo važiavimo krypties atžvilgiu iš dešinės pusės į kairę nereguliuojama pėsčiųjų perėja ėjusią pėsčiąją R. L., kuriai dėl eismo įvykio metu patirtų sužalojimų buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas.

Nuteistasis S. J. ir jo gynėjas advokatas A. Burinskas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011-07-21 nuosprendį ir baudžiamąją bylą nutraukti, S. J. nepadarius veikos, turinčios nusikalstamos veikos požymių.

Nurodo, kad teismas nepagrįstai pripažino, jog S. J. pažeidė Kelių eismo taisyklių 9 punktą, kadangi šis punktas numato bendras eismo dalyvių pareigas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad bendrosios eismo dalyvių pareigos nėra konkretus Kelių eismo taisyklių pažeidimas, už kurį galima bausti, nes šis punktas gali būti taikomas tiek automobilio vairuotojui, tiek pėsčiajam. Baudžiamojoje byloje taip pat neįrodytas jo padarytas Kelių eismo taisyklių 37 punkto pažeidimas ir tai, jog S. J., vairuodamas automobilį, partrenkė R. L. pėsčiųjų perėjoje. Nukentėjusioji parodė, kad ji įėjo į pėsčiųjų perėją tik tuomet, kai pirma eismo juosta važiavęs automobilis sustojo jos praleisti. Ji perėjo pirmą eismo juostą ir, bebaigiant pereiti antrą eismo juostą, ją partrenkė automobilis. R. L. nežino, koks automobilis partrenkė ją, nes nematė. Be to, nukentėjusioji teisiamojo posėdžio metu eismo įvykio vietos schemoje nurodė vietą, kur ji buvo partrenkta automobilio, t. y. antroje eismo juostoje prie kairiojo krašto. Tuo tarpu S. J. vairuojamas automobilis, kaip teigia teismas ir kaip nustatyta byloje, važiavo pirma eismo juosta ir sustojo pirmoje eismo juostoje tiesiai ant pėsčiųjų perėjos. Todėl S. J. vairuojamas automobilis niekaip negalėjo partrenkti R. L.. Pastaroji tik mano, kad S. J. galėjo partrenkti ją, kadangi jis sustojo ir įkėlė ją į automobilį.

Apeliantai teigia, kad tai, jog S. J. vairuojamas automobilis nepartrenkė nukentėjusiosios patvirtina ir įvykio vietos apžiūros protokolas bei transporto priemonės apžiūros protokolas. Ant S. J. automobilio nėra jokių dėl galimo pėsčiosios partrenkimo apgadinimo žymių. Specialisto išvadoje dėl R. L. sužalojimų nustatymo užfiksuota, kad nukentėjusiajai sužalojimai padaryti griūnant ant kairės rankos, galimai įvykio aplinkybėse nurodytu laiku. Kitų sužalojimų jai nenustatyta, nors S. J. partrenkus nukentėjusiąją, jai būtų nustatyti ir kiti sužalojimai. Tvirtina, kad teismas nepagrįstai vadovavosi liudytojo A. J. R. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu. Šis liudytojas teisiamajame posėdyje parodė, kad tyrėja ne taip užrašė jo parodymus, o jis neskaitydamas pasirašė apklausos protokolą. Bylos nagrinėjimo teisme metu A. J. R. parodė, kad jis nematė ir nejautė, kad S. J. vairuojamas automobilis būtų partrenkęs pėsčiąją.

Pasak apeliantų, teismas nepagrįstai rėmėsi specialisto išvada dėl atlikto autotechninio tyrimo, kurioje nurodyta, kad S. J. partrenkė R. L. ir kad jis turėjo techninę galimybę išvengti pėsčiosios partrenkimo. Dar ikiteisminio tyrimo metu buvo prašoma atlikti R. L. parodymų patikrinimą vietoje, nes nenustačius kokiu atstumu prieš S. J. automobilį ėjo nukentėjusioji, taip pat nenustačius kokiu greičiu važiavo nuteistasis, negalima daryti išvados, kad S. J. turėjo techninę galimybę išvengti susidūrimo su pėsčiąja. Ši specialisto išvada pagrįsta vien prielaidomis, o ne realiais skaičiavimais. Tai, kad S. J. vairuojamas automobilis sustojo pirmoje eismo juostoje tiesiog ant pėsčiųjų perėjos, tik patvirtina, kad jo automobilio greitis prieš pėsčiųjų perėją buvo nedidelis ir jis laiku sustojo, kad neužvažiuotų ant nukentėjusiosios, kuri buvo parkritusi pėsčiųjų perėjoje. Todėl nesant byloje S. J. kaltę patvirtinančių įrodymų, apkaltinamasis nuosprendis negalėjo būti priimtas. Be to, teismas, neturėdamas S. J. kaltės įrodymų, nepagrįstai iš jo priteisė ir neturtinės žalos atlyginimą nukentėjusiosios naudai.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nebuvo vertinama, jog R. L. nesilaikė Kelių eismo taisyklių 51 punkto reikalavimo, kuris leidžia pėstiesiems įžengti į važiuojamąją dalį tik po to, kai jie įvertina atstumą iki artėjančių transporto priemonių ir jų greitį bei įsitikina, kad tai bus saugu. Šiuo atveju pati pėsčioji buvo neatsargi dėl įvykusio įvykio. Teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, taip pat nesiėmė priemonių nustatyti antra eismo juosta važiavusio automobilio, kuris galimai partrenkė R. L.. S. J., pastebėjęs pėsčiųjų perėjoje nukritusią pėsčiąją, sustojo ir suteikė jai pagalbą. Todėl nuteistasis negali būti pripažintas kaltu dėl ne jo partrenktos pėsčiosios.

Be to, apeliantai nurodo, kad užbaigus bylos nagrinėjimą teisme, teismas nurodė nuosprendžio paskelbimo datą 2011-07-29, o teismo nuosprendis netikėtai gautas paštu 2011-07-22. Todėl net toks procesinis pažeidimas neleidžia teismo nuosprendžio laikyti teisėtu ir pagrįstu.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras – apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo S. J. ir jo gynėjo advokato A. Burinsko apeliacinis skundas atmetamas.

Pagal Lietuvos Respublikos BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatas, teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Priešingai nei teigia nuteistasis ir jo gynėjas, apylinkės teismas įvertino bylos įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis baudžiamojo proceso įstatymo nuostatomis, o savo išvadas, išdėstytas apkaltinamajame nuosprendyje, pagrindė būtent išsamia įrodymų visumos analize bei išdėstė motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus. Pažymėtina, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, todėl vien tai, kad apeliantams nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo, nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar Lietuvos Respublikos BPK normų pažeidimu.

Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir padarė pagrįstą išvadą dėl S. J. kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 281 str. 1 d., kuri įtvirtina baudžiamąją atsakomybę tam, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata.

Nukentėjusioji R. L. teisiamajame posėdyje parodė, kad įvykio dieną ji sustojo prieš pėsčiųjų perėją, pamatė, kad automobiliai stovi, ir ėjo pėsčiųjų perėja. Ji perėjo pirmą eismo juostą ir beveik antrą eismo juostą, kai ją partrenkė automobilis. Smūgis buvo į kairę ranką ir šoną. Ji nematė automobilio, kuris stovėjo pirmoje eismo juostoje. Po eismo įvykio pribėgo automobilio vairuotojas ir keleivis, pakėlė ją ir paklausė, kur ji važiuoja. Atsakius, kad į sodą, jie pasakė, jog paveš ir tuojau įsodino į savo automobilį. Jie norėjo važiuoti, tačiau kažkas iš pašalinių sulaikė. Ji įsitikinusi, kad ją partrenkė tas automobilis, į kurį ją pasodino vyrai (b.l. 178-179). Ikiteisminio tyrimo metu apklausta nukentėjusioji R. L. parodė iš esmės tas pačias aplinkybes, išskyrus tai, kad automobilis partrenkė ją, praėjus pirmą eismo juostą ir įžengiant į antrą eismo juostą (b.l. 32). Teisėjų kolegija pažymi, kad toks netikslumas, atsižvelgiant į nukentėjusiosios amžių (daugiau nei 70 metų), nesudaro pagrindo jos kitus parodymus, susijusius su eismo įvykiu, vertinti kaip nepatikimus, kuriais negalima remtis pripažįstant S. J. kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 281 str. 1 d. Tai, kad būtent automobilis „Nissan Pathfinder“, vairuojamas nuteistojo, partrenkė nukentėjusiąją R. L., įrodo liudytojo A. J. R. parodymai. Šis liudytojas, apklausiamas teisiamajame posėdyje, paprašė pagarsinti jo duotus parodymus ikiteisminio tyrimo metu, kadangi praėjo daug laiko nuo jų davimo. Jis patvirtino pagarsintus parodymus, t. y. kad jis kartu su S. J. važiavo automobiliu Žirmūnų tilto link, jis sėdėjo priekinėje keleivio vietoje. Vairuotojas važiavo apie 15-20 km/h greičiu. Jie privažiavo pėsčiųjų perėją pirma eismo juosta ir, likus iki pėsčiosios apie 1,5-2 m, pėsčioji staiga įžengė į kelio važiuojamąją dalį ir pradėjo bėgti per pėsčiųjų perėją. Vairuotojas stabdė, tačiau nepavyko išvengti eismo įvykio ir partrenkė pėsčiąją automobilio priekine dalimi. Smūgis buvo pėsčiajai į kūno kairę pusę (b.l. 49). Taigi, liudytojas A. J. R. betarpiškai matė eismo įvykio, kurį sukėlė S. J., mechanizmą. Pažymėtina, kad apklausos pas ikiteisminio tyrimo pareigūnę protokole pats liudytojas pasirašytinai patvirtino, kad perskaitė protokolą, pagal jo žodžius protokolas surašytas teisingai. A. J. R. nepateikė jokių pastabų dėl surašyto apklausos protokolo, todėl jo teiginys, kad apklausos protokole neteisingai užrašyti jo parodymai, jog S. J. stabdė automobilį, tačiau nepavyko išvengti nepartrenkti pėsčiosios, atmetamas kaip nepagrįstas. Šis liudytojas, patvirtinęs savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, vėliau apklausiamas jau nurodė, kad pati nukentėjusioji atsitrenkė į automobilio kairės pusės priekinę dalį (b.l. 179). Atsižvelgiant į tai, kad liudytojas pažįstamas su S. J., toks eismo įvykio aplinkybių pakeitimas vertinamas kritiškai. Be to, tai, kad A. J. R. nurodė, jog jis nejuto smūgio, nepaneigia paties eismo įvykio ir nukentėjusiosios R. L. partrenkimo fakto. Mykolo Riomerio Universiteto teismo medicinos instituto Vilniaus skyriaus specialisto išvadoje Nr. G 4392/09 (01) užfiksuota, kad R. L. nustatyti kūno sužalojimai (poodinė kraujosruva kairio dilbio sąnario srityje, kairio dilbio kaulų apatinio trečdalio tipinės vietos skeveldriniai lūžiai su poslinkiu) atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymą (b.l. 44-46). Nenustatyta, kad nukentėjusiai sužalojimai galėjo būti padaryti kitu nei eismo įvykis metu. Specialisto išvadoje taip pat konstatuota, kad sužalojimai padaryti griūnant ant kairės rankos. Ši aplinkybė neįrodo, kad tarp S. J. veiksmų vairuojant automobilį ir R. L. padarytų sužalojimų nebuvo priežastinio ryšio, kadangi būtent nuteistojo transporto priemonei partrenkus nukentėjusiąją, ši nukrito ant asfalto ir taip patyrė sužalojimus. Taigi, visi paminėti įrodymai neleidžia abejoti tuo, kad būtent S. J. vairuojamas automobilis partrenkė R. L.. Kitų transporto priemonių, galėjusių sukelti nagrinėjamą eismo įvykį, šioje byloje nenustatyta. Apeliaciniame skunde pateikta versija, kad R. L. galėjo partrenkti antra eismo juosta važiavęs automobilis, prieštarauja baudžiamojoje byloje esantiems įrodymams, todėl apylinkės teismui nebuvo pagrindo nustatinėti antroje eismo juostoje važiavusio automobilio.

Pažymėtina, kad S. J. baudžiamajame procese duoti parodymai, susiję nukentėjusiosios partrenkimo aplinkybėmis, nėra nuoseklūs. Iš pradžių jis nurodė, kad buvo jo transporto priemonės kontaktas su R. L., t. y. ji kažkaip ištiesė ranką, kaip ir atsirėmė į automobilį ir jis kažkaip trenkė net nepajutęs. Nuo smūgio nukentėjusioji nukrito. Vėliau nuteistasis jau teigė, kad jis nežino, ar buvo kontaktas su nukentėjusiąja, tačiau jis nejautė smūgio (b.l. 175-176). Ikiteisminio tyrimo metu liudytoju apklaustas S. J. parodė, kad jis, važiuodamas automobiliu prieš pėsčiųjų perėją, pastebėjo staiga išbėgusią pėsčiąją, atstumas iki jos buvo apie 1-2 m. Jis stabdė, tačiau nepavyko išvengti eismo įvykio, partrenkė pėsčiąją automobilio priekine kairės pusės dalimi. Nuo smūgio pėsčiajai į kairę pusę, ji nukrito ant asfalto (b.l. 71). Apklausiamas kaip įtariamasis S. J. taip pat parodė, kad automobiliu partrenkė pėsčiąją (b.l. 78). Analizuojant paties S. J. parodymus duotus viso baudžiamojo proceso metu, apeliacinio skundo argumentas, kad nuteistasis, vairuodamas automobilį, nepartrenkė R. L., vertinamas kritiškai. Ikiteisminio tyrimo metu S. J. nurodytos nukentėjusiosios partrenkimo aplinkybės iš esmės atitinka baudžiamojoje byloje nustatytas aplinkybes. Teisiamajame posėdyje jis pakeitė parodymus, iš esmės neigdamas eismo įvykį, todėl apylinkės teismas pagrįstai jais nesivadovavo priimdamas nuosprendį. Teiginiu, kad S. J. automobiliu nepartrenkė R. L., leidžia abejoti ir šioje baudžiamojoje byloje nustatyti nuteistojo bei jo keleivio veiksmai po eismo įvykio, kai jie iš karto išlipo iš automobilio ir įkėlė nukentėjusiąją į transporto priemonę bei norėjo išvažiuoti iš įvykio vietos, tačiau to nepadarė, kadangi šalia stovintys asmenys pradėjo fotografuoti ir filmuoti eismo įvykio vietą. Tai patvirtina R. L. ir liudytojo A. K. parodymai (b.l. 178, 181-182).

2009-10-21 transporto priemonės techninės būklės patikrinimo ir apžiūros protokole neužfiksuota automobilio „Nissan Pathfinder“ apgadinimų. Kita vertus, S. J., apklausiamas teisiamajame posėdyje, parodė, kad jis važiavo transporto priemone nedideliu greičiu, kadangi buvo intensyvus eismas (b.l. 175). Šiuo atveju būtina atsižvelgti ir į tai, kad nuteistojo vairuotas automobilis „Nissan Pathfinder“ yra visureigis. Todėl šiuo atveju aplinkybė, kad tokio tipo automobiliui lėtai važiuojant ir kontaktuojant su pėsčiąja, ant transporto priemonės neišliko jokių apgadinimo žymių, negali būti pagrindu daryti išvadą, kad nebuvo eismo įvykio. 

Kelių eismo taisyklių 37 p. įtvirtinta, kad artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, vairuotojas privalo sulėtinti greitį arba sustoti prieš kelio ženklą „Pėsčiųjų perėja“, kad praleistų į bet kurią jo važiavimo krypties eismo juostą, o keliuose su viena eismo juosta kiekviena kryptimi – į bet kurią eismo juostą perėjoje įėjusį pėsčiąjį. Nukentėjusioji R. L. teisiamajame posėdyje parodė, kad kai ėjo per pėsčiųjų perėją, automobiliai buvo sustoję. Ji ėjo normaliu žingsniu, kadangi niekur neskubėjo (b.l. 177). Tokias pačias aplinkybes ji ir parodė ikiteisminio tyrimo metu (b.l. 31-32, 34). Taigi, nukentėjusioji įsitikino, kad eiti per pėsčiųjų perėją yra saugu, ir ėjo neskubėdama, tačiau buvo partrenkta pėsčiųjų perėjoje. Teisėjų kolegija nenustatė jokių pagrindų, dėl kurių būtų pagrindas manyti, kad R. L. būtų suinteresuota duoti klaidinančius parodymus, nurodyti neteisingas įvykio aplinkybes. Liudytojas A. J. R. teisiamajame posėdyje parodė, kad nukentėjusioji bėgo per pėsčiųjų perėją, tuo tarpu nuteistasis nurodė, jog pėsčioji staiga atsirado pėsčiųjų perėjoje. Liudytojo A. J. R. parodymai šioje dalyje neatitinka jokių byloje esančių įrodymų, todėl atmetami kaip nepagrįsti. Lietuvos teismo ekspertizės centro 2010-08-31 specialisto išvadoje Nr. 11-1809 (10) konstatuota, kad automobilio „Nissan Pathfinder“ vairuotojas S. J., važiuodamas tiek 10 km/h greičiu, tiek 15 km/h greičiu, laiku stabdydamas savo vairuojamą transporto priemonę, turėjo techninę galimybę išvengti pėsčiosios, einančios per gatvę ramiu, greitu tempu, taip pat ir bėgančios ramiu tempu, partrenkimo. Pažymėtina, kad specialistas išvadoje nurodė, kad apskaičiuoti automobilio „Nissan Pathfinder“ greitį prieš pat eismo įvykį negalima, kadangi eismo įvykio vietoje neišliko (neužfiksuota) jokių automobilio pėdsakų. Kadangi ikiteisminio tyrimo metu S. J. nurodė, kad prieš pėsčiosios partrenkimą jis važiavo apie 10 km/h greičiu, o kartu su juo važiavęs liudytojas A. J. R. – 15-20 km/h greičiu, todėl skaičiavimai atlikti remiantis nuteistojo ir liudytojo nurodytu transporto priemonės greičiu. Specialistas išvadoje taip pat vertino nukentėjusiosios R. L. įvairų ėjimo greitį ir padarė atitinkamas išvadas dėl eismo įvykio kilimo mechanizmo (b.l. 60-64). Specialistas surašė išvadą remdamasis baudžiamojoje byloje surinkta medžiaga ir motyvuotai atliktais skaičiavimais, todėl nėra pagrindo abejoti išvados neobjektyvumu. Apeliantas ir jo gynėjas, remdamiesi tik savo subjektyvia nuomone, tvirtina, kad specialisto išvada surašyta prielaidomis. Atkreiptinas dėmesys, kad liudytojas A. J. R. teisiamajame posėdyje patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, jog jis matė dešinėje pusėje, prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, stovinčią moterį. Taigi, S. J. teiginys, kad jis nematė prie pėsčiųjų perėjos stovėjusios moters, įrodo, kad nuteistasis buvo neatidus, neįvertino visų eismo sąlygų, nepraleido nukentėjusiosios per pėsčiųjų perėją ir padarė eismo įvykį, taip pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 37 p.

Kelių eismo taisyklių 9 p. visiems eismo dalyviams nustato pareigą laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, taip pat siekdami išvengti nuostolingų padarinių arba juos sumažinti privalo imtis visų būtinų priemonių, išskyrus tuos atvejus, kai dėl to kiltų pavojus jų pačių, kitų žmonių gyvybei ar sveikatai arba tokios priemonės padarytų dar daugiau žalos palyginti su ta, kurios būtų galima išvengti. Kelių eismo taisyklių 9 punkto pažeidimo nebuvo būtina inkriminuoti S. J., kadangi šis pažeidė Kelių eismo taisyklių 37 p. įtvirtintą specialią vairuotojams numatytą pareigą. Tačiau nagrinėjamu atveju Kelių eismo taisyklių 9 p. nurodymas nedaro pareikštą kaltinimą neaiškų, pažeidžiantį S. J. teisę į gynybą, todėl šis punktas nėra šalinamas.

Baudžiamojoje byloje nenustatyta, kad R. L. nesilaikė Kelių eismo taisyklių. Priešingai, nukentėjusioji ėmėsi visų atsargumo priemonių eidama per pėsčiųjų perėją, tačiau S. J., vairuodamas automobilį pažeidė Kelių eismo taisykles, partrenkė nukentėjusiąją, dėl ko jai buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Taigi, nėra pagrindo daryti išvados, kad dėl įvykio yra kalta nukentėjusioji.

Konstatavus S. J. padarytą nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 281 str. 1 d., apylinkės teismas pagrįstai tenkino R. L. civilinį ieškinį iš dalies ir jai priteisė 2 304,30 Lt turtinę žalą bei 8 452,80 Lt neturtinę žalą. Apylinkės teismas pateikė pakankamai išsamius motyvus dėl priteistos turtinės ir neturtinės žalos dydžio, tinkamai atsižvelgė į padaryto nusikaltimo pobūdį, S. J. asmenybę, jo turtinę padėtį, teismų praktiką bei teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, todėl priteistas civilinio ieškinio dydis nėra per didelis.  

Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad teisėjas pranešė, jog nuosprendis bus paskelbtas ne 2011-07-29, kaip nurodoma apeliaciniame skunde, o 2011-07-21 (b.l. 185). Šią aplinkybę patvirtina ir Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo nuosprendžio priėmimo data – 2011-07-21. Apeliantai gavo skundžiamą nuosprendį paštu 2011-07-22, kas įrodo, jog nebuvo pažeista nuosprendžio paskelbimo tvarka, t. y. nebuvo padarytas procesinis pažeidimas.

Esant ankščiau nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro išvadą, kad naikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011-07-21 nuosprendžio nuteistojo S. J. ir jo gynėjo apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.,

n u t a r ė:

atmesti nuteistojo S. J. ir jo gynėjo Anatolijaus Burinsko apeliacinį skundą.

Kolegijos pirmininkas                                    Artūras Pažarskis

Teisėjai                                                   Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė

                                     Leonarda Gurevičienė