(S)
VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. kovo 2 d.
Vilnius
Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Natalija Daškovienė,
sekretoriaujant Rasai Varaneckienei,
dalyvaujant ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Limstar group“ atstovui advokatui Juliui Petrulioniui,
atsakovo I. P. atstovui advokatui Giedriui Bučinskui,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Limstar group“ ieškinį atsakovui I. P. dėl žalos atlyginimo.
Teismas
n u s t a t ė:
uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Limstar group“ (toliau – ir ieškovas, darbdavys) po Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus darbo ginčų komisijos (toliau – ir DGK, komisija) 2019 m. spalio 3 d. sprendimo Nr. DGKS-6288, priimto darbo byloje Nr. APS-131-15215, kuriuo nebuvo patenkinti jos reikalavimai dėl žalos atlyginimo ir permokos išieškojimo, kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui I. P. (toliau – ir atsakovas, darbuotojas) dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo iš esmės, kuriuo prašo išspręsti tarp šalių kilusį ginčą ir išieškoti iš atsakovo ieškovo naudai 2 426,55 USD (2 163,66 Eur) turtinės žalos atlyginimo, 1 259,43 Eur dienpinigių permoką, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Ieškovas nurodė, jog buvo darbo teisiniuose santykiuose su atsakovu šalių 2019 m. sausio 7 d. sudarytos darbo sutarties Nr. 29 pagrindu. Atsakovas dirbo pas ieškovą vadybininku. Jam pageidaujant ir su juo geranoriškai sutarus, 2019 m. vasario 9 d. ieškovo direktorius priėmė “Įsakymą dėl kvalifikacijos kėlimo komandiruotės į Kiniją” Nr. K-2019/01 CN-IP. Šio įsakymo pagrindu atsakovas buvo komandiruotas kvalifikacijos kėlimui nuo 2019 m. vasario 17 d. į Kinijos Liaudies Respubliką, Tianjin miestą, Tianjin tarptautinėje Kinijos kolegijoje mokytis kinų kalbos. Kvalifikacijos kėlimo kursų trukmė buvo nustatyta iki 2020 m. sausio 31 d.. Įsakymu taip pat buvo įsakyta “apmokėti dienpinigius kiekvieną mėnesį po 37 EUR už kiekvieną dieną, taip pat apmokėti kuro, nakvynės ir kitas kelionės išlaidas pagal pateiktus dokumentus”. Atsakovas į Kinijos Liaudies Respubliką išvyko, tačiau 2019 m. gegužės 17 d. ieškovui elektroniniu paštu pateikė 2019 m. gegužės 10 d. surašytą prašymą dėl atleidimo iš darbo nuo 2019 m. gegužės 10 d., kas iš esmės neatitinka Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 55 str. 1 d., numatančią ne trumpesnį kaip 20 kalendorinių dienų įspėjimo terminą, kurį darbuotojas turi atidirbti.
Ieškovui tapo žinoma, kad atsakovas išimtinai savo iniciatyva be jokios pateisinamos priežasties ir be darbdavio įspėjimo/informavimo nutraukė komandiruotę bei mokslus ir 2019 m. gegužės 13 d. grįžo į Lietuvos Respubliką. Už atsakovo mokslus Tianjin tarptautinėje Kinijos kolegijoje ieškovas 2019 m. sausio 11 d. ir 2019 m. kovo 1 d. pavedimais sumokėjo 2 426,55 USD (2 163,66 EUR). Atsakovui mokslus išimtinai savo iniciatyva ir be jokios pateisinamos priežasties nutraukus, minėta suma ieškovui nebuvo ir nėra grąžinta, todėl, ieškovo manymu, jam tokiais tyčiniais ir kaltais atsakovo veiksmais yra padaryta žala, kurią atsakovas privalo atlyginti DK 154 str. 1 p. pagrindu. Nepaisant grįžimo į Lietuvos Respubliką, atsakovas nei 2019 m. gegužės 13 d., nei laikotarpiu nuo 2019 m. gegužės 14 d. iki 17 d. įskaitytinai, nei laikotarpiu nuo 2019 m. gegužės 20 d. iki 22 d. įskaitytinai į darbą pas neatvyko. 2019 m. gegužės 29 d. ieškovo direktorius priėmė įsakymą dėl darbo sutarties nutraukimo pagal DK 58 str., o tuo pačiu pareikalavo atlyginti minėtą žalą, ko atsakovas nepadarė. Ieškovo teigimu, žalos atlyginimui yra visos DK 151 str. numatytos sąlygos, nes: 1) atsakovas komandiruotę ir mokslus nutraukė savo iniciatyva apie tai net neinformavęs ieškovo, ko pasėkoje ieškovas prarado už atsakovo mokslus sumokėtą 2 426,55 USD (2 163,66 EUR) sumą, t. y. atsakovas padarė atitinkamo dydžio žalą ieškovui; 2) žalą atsakovas padarė neteisėta veika, t. y. padarydamas DK 24 str. 1-3 bei 5 d., 31 str. 2 d., 55 str. 1 d., 107 str. 1 d. ir 5 d. numatytus šiurkščius bei sunkius pažeidimus; 3) priežastinis ryšys pasireiškia tuo, kad jeigu atsakovas būtų tinkamai vykdęs savo pareigas ir sąžiningai nepiktnaudžiaujant įgyvendinęs savo teises, tai arba jis nebūtų siekęs mokslų ir jų apmokėjimo ieškovo sąskaita, arba būtų sąžiningai baigęs mokslus ir tęsęs darbo santykius su ieškovu, arba bent jau iš anksto, kaip to reikalauja DK, įspėjęs ieškovą apie savo ketinimus nebetęsti mokslų ir darbo santykių su ieškovu; 4) atsakovas veikė akivaizdžiai suvokdamas tai, ką daro, ir numatydamas viso to pasekmių, t. y. jo kaltė pasireiškė tiesiogine tyčia; 5) ieškovas ir atsakovas teisės pažeidimo metu buvo susiję darbo teisiniais santykiais; 6) žalos atsiradimas susijęs su darbo veikla, t. y. komandiruote, mokslais, jų bei darbo teisinių santykių nutraukimu.
Ieškovas taip pat nurodo, kad šiai dienai atsakovas jam likęs skolingas ir jam ieškovo perduotą, bet nepanaudotą 1 259,43 Eur dienpinigių permoką, kurią grąžinti taip pat buvo pareikalauta 2019 m. gegužės 29 d. įsakymu, ir kuri nėra grąžinta. Visos atsakovo išlaidos, kurių didžioji dalis buvo susijusi ne su ieškovo ir atsakovo darbo santykiais, o su paties atsakovo ir ieškovo direktoriaus, kaip fizinių asmenų, asmeniniais susitarimais ir interesais išsiaiškinti ir realizuoti galimo naujo bendro verslo Kinijos Liaudies Respublikoje galimybes ir perspektyvas, paties atsakovo prašymu ir pageidavimu buvo padengtos vietine Kinijos juanių valiuta. 2019 m. balandžio 17 d. atsakovui buvo pervesta 10 000 Kinijos juanių suma. Tokiu būdu buvo padengtos visos atsakovo išlaidos ir dėl to atsakovas jokių pretenzijų ieškovui neturėjo. Jokie dienpinigių įskaitymai su išlaidomis nei iš atsakovo, nei iš ieškovo pusės negalimi, tam nebuvo ir nėra jokio faktinio ir/ar teisinio pagrindo. Atsakovas, negrąžindamas ieškovui dienpinigių permokos, elgiasi nesąžiningai ir neteisėtai, kadangi už patirtas išlaidas yra gavęs dvigubą pinigų sumą (el. b. t. I, psl. 1-6).
Atsakovas su ieškiniu nesutiko, prašė atmesti, nurodydamas, kad nurodytu laikotarpiu buvo siunčiamas darbo, o ne mokslo komandiruotės tikslu. Būdamas ten atliko esmines darbo funkcijas, kalbos kursus ieškovas užsakė ir panaudojo kaip priedangą, siekdamas išvengti didelių mokesčių, susijusių su Kinijos darbo vizų gavimu ir kitų formalumų įgyvendinimo, nes šioje šalyje būti mokymosi tikslu yra pigiausia. Nėra pagrindo kalbėti apie žalos padarymą, nes pagal DK 37 str. 1 d. darbo sutarties šalys gali susitarti dėl darbdavio turėtų darbuotojo mokymo ar kvalifikacijos tobulinimo išlaidų atlyginimo sąlygų, kai darbo sutartis nutraukiama darbdavio iniciatyva dėl darbuotojo kaltės arba darbuotojo iniciatyva be svarbių priežasčių. Tokio susitarimo šalys nebuvo sudarę. Darbo sutarties 11 punkte numatyta, jog darbo sutartis gali būti papildyta tik raštišku šalių susitarimu. Taigi, nesant tokio raštiško susitarimo (dėl papildomos darbo sutarties sąlygos – susitarimo dėl mokymosi išlaidų atlyginimo), ieškovas tokios reikalavimo teisės neturi. Ieškovas tokias išlaidas prisiėmė savo rizika, t. y. siųsdamas atsakovą realiai ne į mokslo, o į darbinę komandiruotę Kinijoje, bei siekdamas taip išvengti daug didesnių išlaidų ir sudėtingų formalumų sutvarkymo. Todėl reikalaudamas atlyginti minėtas tariamo mokslo išlaidas kaip žalą, ieškovas piktnaudžiauja teise ir elgiasi nesąžiningai.
Atsakovo teigimu, jokia dienpinigių permoka nesusidarė, nes jie paskaičiuoti faktiškai už tiek dienų, kiek jis išbuvo Kinijoje.
Teismo posėdžio metu šalys palaikė savo pozicijas. Ieškovo atstovas papildomai akcentavo tai, kad tarp ieškovo įmonės vadovo J. V. ir atsakovo buvo susitarimas plėtoti verslą Kinijoje, kuriame jie abu ketino dalyvauti steigėjų teisėmis, todėl natūralu, kad atsakovas, būdamas Kinijoje, rūpinosi šiais klausimais, ieškojo būdų ir galimų variantų verslui steigti ir plėtoti, kuriame ir pats ketino dalyvauti. Atstovas pripažino, jog privalomo rašytinio susitarimo dėl mokslams skirtų išlaidų grąžinimo nutraukus darbo sutartį nebuvo, tačiau pastebėjo tai, jog negrąžinus tam skirtų pinigų nutraukus darbo sutartį dėl šiurkščių darbo draudmės pažeidimų, atsakovas įgytų pranašumą ir praturtėtų buvusio darbdavio sąskaita. Kalbėdamas apie dienpinigių permoką atstovas akcentavo pinigų atsakovui Kinijos valiuta pervedimo aplinkybę, teigdamas, jog šios išlaidos buvo skirtos atsakovo asmeniniams poreikiams ir įmonės įsteigimo reikmėms, atstovas pripažino, kad šios išlaidos nebuvo įtrauktos į ieškovo buhalterinę apskaitą ir kad pavedimas buvo padarytas ne ieškovo, o kitų asmenų.
Atsakovo atstovas palaikė atsiliepimo į ieškinį argumentus, prašė jį jame nurodyta motyvacija ir pagrindu atmesti.
Ieškinys atmestinas.
Bylos medžiaga nustatyta, kad ginčo šalys iki 2019 m. gegužės 29 d. buvo darbo teisiniuose santykiuose jų 2019 m. sausio 7 d. pasirašytos darbo sutarties Nr. 29 (toliau – darbo sutartis) pagrindu, atsakovas dirbo pas ieškovą vadybininku sulygus dėl 2 val. trukmės darbo dienos, 5 Eur valandinio atlygio, darbo užmokestį mokant iki kito mėnesio 15 dienos imtinai (el. b. t. I, psl. 16-18). 2019 m. vasario 9 d. ieškovo direktorius priėmė “Įsakymą dėl kvalifikacijos kėlimo komandiruotės į Kiniją” Nr. K-2019/01 CN-IP (toliau – komandiruotės įsakymas) (el. b. t. I, psl. 19), kuriame nurodė, jog atsakovas yra komandiruojams kvalifikacijos kėlimui nuo 2019 m. vasario 17 d. į Kinijos Liaudies Respubliką, Tianjin miestą, Tianjin tarptautinėje Kinijos kolegijoje mokytis kinų kalbos, kvalifikacijos kėlimo kursų trukmė nustatyta iki 2020 m. sausio 31 d.. Šiuo įsakymu taip pat buvo įsakyta apmokėti dienpinigius kiekvieną mėnesį po 37 EUR už kiekvieną dieną, taip pat apmokėti kuro, nakvynės ir kitas kelionės išlaidas pagal pateiktus dokumentus. Ginčo dėl to, kad atsakovas vyko į Kinijos Liaudies Respubliką nėra. 2019 m. gegužės 17 d. atsakovas pateikė ieškovui elektroniniu paštu 2019 m. gegužės 10 d. surašytą prašymą atleisti jį iš darbo nuo 2019 m. gegužės 10 d. savo noru (el. b. t. I, psl. 20, 21). 2019 m. gegužės 21 d. ieškovo direktorius atsakovui elektroniniu paštu pateikė reikalavimą pateikti rašytinį paaiškinimą dėl to, kad jis, grįžęs į Lietuvą, 2019 m. gegužės 13 d. ir vėliau darbe nepasirodė, o taip pat priminė, kad nutraukus mokslus išimtinai savo noru ir be pateisinamos priežasties atsakovas turi grąžinti ieškovo už jo mokslus sumoktą sumą bei dienpinigių permoką (el. b. t. I, psl. 22-23). 2019 m. gegužės 23 d. atsakovas elektroniniu paštu pateikė paaiškinimą (el. b. t. I, psl. 24), nurodydamas, jog turi nedarbingumą, pateikė jo kopiją (el. b. t. I, psl. 24), o taip pat nurodė, jog jis nėra skolingas nurodytų sumų. 2019 m. gegužės 29 d. ieškovo direktorius priėmė įsakymą dėl darbo sutarties su atsakovu nutraukimo pagal DK 58 str., o tuo pačiu pareikalavo atlyginti ginčo sumas žalą, o tuo atveju jei tai nebus padaryta gera valia, nurodė buhalterijai iš darbuotojo darbo užmokesčio daryti išskaitas DK 150 str. ir 156 str. tvarka.
Byloje taip pat nustatyta, kad 2019 m. sausio 10 d., t. y. tuoj po atsakovo įdarbinimo, ieškovo įmonė per savo darbuotojus Kinijoje užpildė paraišką dėl atsakovo kinų kalbos mokymosi Tianjin miesto tarptautinėje kinų kalbos akademijoje, studijų laikotarpiu numatant 2019 m. kovo – 2020 m. sausio mėnesius (el. b. t. I, psl. 44, 45-46). 2019 m. sausio 11 d. ir 2019 m. kovo 1 d. mokėjimais ieškovas sumokėjo už atsakovo studijas 2426,55 USD (2 163,66 Eur) (el. b. t. I, psl. 29, t. III, psl. 47, 48-49, 53). Būtent ieškovo įmonė, ne atsakovas, pasirašė Kinų kalbos mokymo kursų sutartį, numatant studijų laiką nuo 2019 m. vasario 1 d. iki 2020 m. sausio 31 d. (el. b. t. III, psl. 51-52). Taigi, sutiktina su atsakovo byloje išsakyta pozicija, kad vykimas į Kiniją buvo sąlygotas ieškovo inciatyvos, o ne atvirkščiai.
Taip pat nustatyta ir ginčo dėl to nėra, kad atsakovas 2019 m. balandžio 17 d. pavedimu gavo 10 000 Kinijos juanių (e. b. t. I, psl. 38). Šie pinigai nebuvo ieškovo įmonės jam pervesti pinigai, pinigų mokėjimo šaltinis ir kilmė nenurodyti.
Byloje kyla ginčas dėl buvusio darbuotojo pareigos atlyginti ieškovo už atsakovo mokslus sumokėtą 2426,55 USD (2 163,66 Eur) sumą, kurią buvęs darbdavys traktuoja kaip turtinės žalos jam padarymą, bei grąžinti buvusiam darbdaviui, anot jo, susidariusią 1 265,64 Eur dienpinigių permoką.
Šį darbo ginčą dėl teisės iš esmės išnagrinėjęs teismas pripažįsta, kad teisinio ir faktinio pagrindo sutikti su ieškovo reikalavimais, patvirtinant jų pagrįstumą, nėra.
Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę civiliniame ginče dalyvaujantys asmenys turi įstatyminę pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 178 straipsnis). CPK 185 straipsnyje nustatyta, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (straipsnio 1 dalis); jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus šiame Kodekse numatytas išimtis (straipsnio 2 dalis).
Kasacinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad teismo sprendimas ar nutartis pripažįstami teisėtais ir pagrįstais, kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 26 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-386-378/2018 37 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jų pakanka reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-610/2013). Vertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto daryti išvadas, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; kt.).
Dėl reikalavimo atlyginti turtinę žalą - už mokslus sumokėtos sumos išieškojimo.
Pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 151 str. kiekviena darbo sutarties šalis privalo atlyginti savo darbo pareigų pažeidimu dėl jos kaltės kitai sutarties šaliai padarytą turtinę žalą, taip pat ir neturtinę žalą. Pažymėtina, kad esant ginčui dėl žalos atlyginimo, darbdavys privalo įrodyti atsakomybės atsiradimo sąlygas: darbdaviui yra padaryta žala, ji yra padaryta darbuotojo neteisėta veika, yra priežastinis ryšys tarp darbuotojo neteisėtos veikos ir žalos atsiradimo, yra pažeidėjo (darbuotojo) kaltė, pažeidėjas ir nukentėjusioji šalis teisės pažeidimo metu buvo susiję darbo santykiais; žalos atsiradimas yra susijęs su darbo veikla.
Šį darbo ginčą dėl teisės iš esmės išnagrinėjęs teismas pripažįsta, kad ieškovas nagrinėjamoje byloje neįrodė visų turtinės atsakomybės atsiradimo ir taikymo sąlygų. Prašyme DGK, ieškinyje, o taip pat ir teisminio nagrinėjimo metu ieškovas laikėsi posicijos, kad atsakovo neteisėta veika/veiksmai, dėl kurių ieškovas patyrė žalą, pasireiškė tuo, kad atsakovas savavališkai nutraukė komandiruotę ir neįspėjęs darbdavio apie numatomą darbo sutarties nutraukimą prieš 20 kalendorinių dienų, kaip numato DK 55 str. 1 d., nevyko į darbą, darė pravaikštas, dėl ko buvo atleistas iš darbo už padarytą šiurkštų darbo pareigų pažeidimą. Teismo nuomone, tai nėra ta neteisėta veika, kuri sukėlė ieškovui žalą ar galėjo prie jos prisidėti. Ši veika (galimos pravaikštos) galėjo būti pretekstu atleisti ieškovą už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą, ką jis faktiškai ir padarė, tačiau atleidimo teisėtumas nėra nagrinėjamo ginčo dalyku ir šio teismas nagrinėjamoje byloje nevertina.
Teismas sutinka su ieškovo išsakyta pozicija, kad pagal DK 24 str. 1-3 d. nuostatas, įgyvendindami savo teises ir vykdydami pareigas, darbdaviai ir darbuotojai privalo veikti sąžiningai, bendradarbiauti, nepiktnaudžiauti teise, kad savo teises ir pareigas kiekviena šalis privalo įgyvendinti taip, kad kita šalis galėtų apginti savo teises, patirdama mažiausiai laiko ir kitų sąnaudų, o taip pat su tuo, kad sutinkamai su DK 31 str. 2 d. nuostata darbuotojas privalo saugoti darbdavio turtinius ir neturtinius interesus.
Nagrinėjamo ginčo faktinių aplinkybių kontekste nenustatyta, kad atsakovo veiksmai išreiškus norą nutraukti darbo sutartį ar buvimą komandiruotėje, pažeidė darbdavio teises ir pareigas, juolab pažeidė jas tiek, kad sukėlė darbdaviui prašomą išieškoti turtinę žalą. Šie atsakovo veiksmai nėra priežastiniame ryšyje su būtent ieškovo valia ir jo paties išreikšta iniciatyva siųsti darbuotoją tuoj po jo įdarbinimo kvalifikacijos kėlimui į Kiniją ir jo dėl to patirtomis išlaidomis. Šios išlaidos būtų buvusios bet kuriuo atveju ieškovui priimant virš minėtą komandiruotės įsakymą, kuriame, be kita ko, nebuvo nurodyta įstatymo nustatytos sąlygos ir galima situacija jų grąžinimui. Priimant jauno amžiaus darbuotoją į darbą darbo sutartyje nustatytomis sąlygomis ir tvarka, su joje nurodyta darbo trukme, darbdavys galėjo darbo sutartyje aptarti galimą darbuotojo kvalifikacijos kėlimą ir pan., tačiau to neišreiškė.
Atsakovas turėjo teisę nutraukti darbo teisinius santykius ir galimas nustatytos tvarkos nesilaikymas nepaaiškina visų turtinės žalos atsiradimo sąlygų. Nenustačius darbuotojo veiksmų neteisėtumo ir priežastinio ryšio, nėra pagrindo konstatuoti ir kitų sąlygų civilinei atsakomybei taikyti buvimo.
Akcentuotina tai, kad DK numato specialiąją normą dėl mokymo išlaidų atlyginimo, o būtent, DK 37 str. 1-3 d. numato, kad darbo sutarties šalys gali susitarti dėl darbdavio turėtų darbuotojo mokymo ar kvalifikacijos tobulinimo išlaidų atlyginimo sąlygų, kai darbo sutartis nutraukiama darbdavio iniciatyva dėl darbuotojo kaltės arba darbuotojo iniciatyva be svarbių priežasčių. Atlygintos gali būti tik išlaidos, susijusios su darbuotojo žinių ar gebėjimų, viršijančių darbo veiklai keliamus reikalavimus, suteikimu. Minėta, darbo sutartyje apie tai nebuvo nurodyta, nebuvo jokių papildomų rašytinių tai apsprendžiančių susitarimų, tai neaptarta ir komandiruotės įsakyme, su kuriuo darbuotojas turėjo ir turėtų būti supažindintas pasirašytinai. Susitarime gali būti nustatyta, ar į mokymo ar kvalifikacijos tobulinimo išlaidas įskaičiuojamos kitos komandiruotės išlaidos (kelionės, nakvynės ir kita). Nagrinėjamoje byloje tokio susitarimo dėl darbdavio turėtų darbuotojo mokymo ar kvalifikacijos tobulinimo išlaidų atlyginimo nėra, todėl, įvertinus visas aplinkybes, konstatuotina, kad nėra pagrindo išieškoti turtinės žalos atlyginimą ieškovo nurodytų faktinių aplinkybių kontekste.
Dėl reikalavimo išieškoti dienpinigių permoką.
DK 107 str. 1-3 d. numato, kad darbuotojo komandiruotės metu darbuotojui paliekamas jo darbo užmokestis. Jeigu komandiruotės metu darbuotojas patiria papildomų sąnaudų (transporto, kelionės, nakvynės ir kitų išlaidų), darbdavys jas turi kompensuoti. Jeigu darbuotojo komandiruotė trunka ilgiau negu darbo diena (pamaina) arba darbuotojas komandiruojamas į užsienį, darbuotojui privalo būti mokami dienpinigiai, kurių maksimalius dydžius ir jų mokėjimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. LR Vyriausybė 2004 m. balandžio 29 d. nutarimu Nr. 526 Dėl dienpinigių ir kitų komandiruočių išlaidų apmokėjimo yra patvirtinusi Maksimalių dienpinigių dydžių sąrašą (toliau - sąrašas) bei Dienpinigių mokėjimo tvarkos aprašą (toliau aprašas). Sąrašo 61 p. numato dienpinigių dydį, komandiruojant darbuotoją į Kinijos Liaudies Respubliką - 37 Eur, kas ir nurodyta komandiruotės įsakyme.
Atsakovo komandiruotė faktiškai truko nuo 2019 m. vasario 17 d. iki gegužės 10 d., t. y. ne trumpiau nei 83 kalendorines dienas (vykimo į Kiniją ir grįžimo įrodymų byloje nėra, todėl teismas laiko įrodytu šią komandiruotės trukmę), už kurias įmonės buhalterinės apskaitos duomenimis atsakovui priskaičiuota 3071 Eur dienpinigių. Kaip rodo byloje esanti medžiaga, bankiniais pavedimais ieškovui pervesta 2019-02-04 - 500 Eur (mokėjimo paskirtis - „DU“), 2019-02-20 1400 Eur „komandiruotės išlaidų“, 2019-03-19 - 814 Eur „dienpinigių“, 2019-04-10 pavedimu 840 Eur „dienpinigių“, 2019-05-10 - 840 Eur „dienpinigių“ (el. b. t. I, psl. 30). Įmonės buhalterinės apskaitos duomenimis, įvertinus 27,16 Eur ankstesnės komandiruotės likutį, virš nurodytus banko pavedimus bei užskaičius atsakovui priklausantį darbo užmokestį, kaip galutinį atsiskaitymą už 2019 m. gegužės mėn. - 90,73 Eur, susidarė 1259,43 Eur permoka(el. b. t. I, psl. 30, 31-35, 36).
Pats ieškovas su prašymu DGK yra pateikęs darbuotojo 2019 m. gegužės 23 d. atsakovo el. laišką (el. b. t. I, psl. 24), kuriuo atsakovas nurodytos skolos nepripažįsta - nurodo, kad yra patyręs papildomų išlaidų, susijusių su buto nuoma (9000 juanių), leidimo gyventi Kinijoje išdavimu (498 juanių), privaloma medicinine patikra (400 juanių), kas iš viso sudaro 1282 Eur išlaidų. Minėtame komandiruotės įsakyme nurodoma, kad darbdavys įsipareigoja mokėti ne tik dienpingius, bet ir padengti kuro, nakvynės, kelionės, kitas išlaidas. Savaime suprantama, kad prie šių išlaidų priskirtina ir buto nuomos išlaidos, nes vykdamas į komandiruotę darbuotojas neprivalo savo sąskaita jas apmokėti. Byloje nėra duomenų, kad darbdavys būtų įvykdęs šią pareigą, t. y. apmokėjęs kitas būtinąsias darbuotojo buvimo komandiruotėje išlaidas. Todėl laikytina, kad nurodyta suma, kaip darbuotojo protingos ir būtinos kitos išlaidos, patirtos jam esant komandiruotėje, apie kurias jis kalba minėtame el. laiške, padengia reikalaujamą išieškoti 1259,43 Eur permoką (CK 1.5 str.) ir negali būti išieškomos iš darbuotojo.
Darbdavys iš esmės neginčijo minėtų išlaidų buvimo ir savo pareigos jas kompensuoti, nurodydamas, kad jas darbuotojas galėjo padengti ir, ieškovo nuomone, faktiškai tai padarė, iš Kinijos juaniais jam persiųstų pinigų. Tačiau teismas su tokia pozicija nesutinka: šią sumą pervedė ne ieškovas, ji nėra įtraukta į jo buhalterinę apskaitą, todėl apeliuoti į šią sumą ieškovas negali, o asmenys, kurie pervedė atsakovui pinigus Kinijos valiuta, gali reikšti reikalavimus atsakovui asmeniškai atskiroje byloje, tai nėra šios bylos ginčo dalyku.
Taigi, ieškovas neįrodė, kad yra atlyginęs privalomų ir jo neginčytinų kitų atsakovo neabejotinai patirtų komandiruotės išlaidų - byloje nepaneigta aplinkybė, kad minėtu pavedimu galėjo būti atsiskaityta pagal kitas iš civilinių santykių tarp (mokėjimo) šalių susiklosčiusias prievoles (2019-03-25 atsakovo el. laiške siunčiama sąskaita už ofiso nuomą, 2019-04-11 el. laiške detalizuojamos kitos sąnaudos - darbuotojų samdymo, buhalterinės apskaitos bei kitos ofiso įrengimo sąnaudos), pats ieškovas teigė, jog ketino plėsti savo veiklą Kinijoje, o atsakovas – neneigė, kad ir dėl to buvo komandiruojamas (tai rodo ir šalių elektroninis susirašinėjimas). Byloje nėra jokių duomenų, kad ieškovo prievolę atlyginti atsakovui kitas komandiruotės išlaidas tarpusavio susitarimų pagrindu perėmė tretieji asmenys. Ieškovės atstovas bylos nagrinėjimo metu nurodė, kad pavedimą atliko jo darbuotojai, tačiau byloje nėra tai patvirtinančių duomenų, o taip pat nėra aišku, duomenų, kokiu teisiniu pagrindu tai buvo atlikta.
Už tinkamą darbo sutarties sudarymą, tinkamą įmonės buhalterinę apskaitą, savalaikį ir tinkamą darbo užmokesčio mokėjimą, tinkamą darbuotojo siuntimą į komandiruotes tai įforminant darbdavio priimtais įsakymais ir pan. yra atsakingas darbdavys (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-318/2008; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87/2013). Šios jam nustatytos prievolės darbdavys tinkamai nevykdė todėl turi prisiimti neigiamų to padarinių riziką.
Procesiniai klausimai.
Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Todėl atmetus ieškinį, atsakovui iš ieškovo priteistina 800 Eur bylinėjimosi išlaidų už advokato paslaugas (el. b. t. III, psl. 33).
Byloje atlygintinų išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, nesusidarė.
Išsprendus šį ginčą dėl darbo teisės iš esmės darbo ginčų komisijos priimtas sprendimas atsakovo darbo byloje pripažįstamas netekusiu galios, nors reikalavimai ir buvo atmesti (DK 231 str. 7 d.).
Teismas, remdamasis išdėstytu ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259-260 str., 263-268 str., 270 str., 417 str., 307 str., Lietuvos Respublikos darbo kodekso 231 straipsnio 7 dalimi,
n u s p r e n d ž i a:
ieškinį atmesti.
Priteisti atsakovo I. P., a. k. (duomenys neskelbtini) naudai iš ieškovo UAB „ Limstar group“, j. a. k. 302495001, 800 Eur (aštuoni šimtai eurų) advokato pagalbos išlaidų.
Pripažinti, kad šiam teismo sprendimui įsiteisėjus, Lietuvos Respublikos Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus darbo ginčų komisijos 2019 m. spalio 3 d. sprendimas Nr. DGKS-6288 darbo byloje Nr. APS-131-15215 netenka galios.
Sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo priėmimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.
Teisėja Natalija Daškovienė