Administracinė byla Nr. eA-157-492/2017

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00067-2015-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 19.3.1.; 19.3.4;

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. vasario 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal trečiųjų suinteresuotų asmenų J. G. ir V. P. (P. G. teisių perėmėjai) apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos G. M. skundą atsakovams valstybės įmonės Registrų centro Utenos filialui ir valstybės įmonei Registrų centrui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims J. G. ir V. P. dėl sprendimų ir įrašų apie daikto bei nuosavybės teisės įregistravimą panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėja G. M. (toliau ? ir pareiškėja) su skundu ir patikslintu skundu kreipėsi į teismą ir prašė:

1) panaikinti Valstybės Įmonės Registrų centro Utenos filialo (toliau ? ir Utenos filialas) 2015 m. vasario 10 d. sprendimą Nr. (11.5.9)UTS-44 ir Valstybės įmonės Registrų centro (toliau ? ir Registrų centras) 2015 m. kovo 16 d. sprendimą Nr. cspr1-56;

2) panaikinti Nekilnojamojo turto registre 2010 m. balandžio 28 d. atliktą kiemo rūsio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), kaip nekilnojamojo daikto, ir nuosavybės teisės P. G. vardu įregistravimą.

Pareiškėja nurodė, kad jai (duomenys neskelbtini) nuosavybės teisėmis priklausančiame žemės sklype, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), yra pastatytas gyvenamasis namas su pagalbiniais ūkio pastatais. Be to, šiame žemės sklype yra kiemo rūsys. Pareiškėja, gavusi Utenos filialo 2014 m. rugsėjo 25 d. raštą Nr. (11.5.9)UTS-370, sužinojo, kad jai priklausančiame žemės sklype, remiantis Utenos rajono Tauragnų seniūnijos 2010 m. balandžio 6 d. pažyma Nr. S21-83, buvo įregistruotas kiemo rūsys, unikalus (duomenys neskelbtini), ir P. G. nuosavybės teisės į šį statinį. Utenos filialas 2015 m. vasario 10 d. sprendimu Nr. (11.5.9)UTS-44 pareiškėjos 2015 m. vasario 3 d. prašymą panaikinti 2010 m. balandžio 28 d. atliktą kiemo rūsio ir P. G. nuosavybės teisių į jį įregistravimą Nekilnojamojo turto registre atmetė. Registrų centras, išnagrinėjęs pareiškėjos 2015 m. vasario 12 d. skundą dėl šio sprendimo, jį atmetė 2015 m. kovo 16 d. sprendimu Nr. cspr1-56. G. M. teigė, kad skundžiami atsakovų administraciniai aktai yra neteisėti ir nepagrįsti. Pareiškėjos teigimu, šie administraciniai aktai neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų, kadangi nepagrįsti faktinėmis aplinkybėmis, o Utenos filialo 2015 m. vasario 10 d. sprendimas Nr. (11.5.9)UTS-44 ? ir teisės normomis. Be to, šiame akte nenurodyta apie jo apskundimo galimybę. Pareiškėja teigė, kad Utenos filialas netinkamai vadovavosi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. kovo 3 d. nutarimu Nr. 278 patvirtinto Dokumentų, teiktinų nekilnojamojo turto registro tvarkytojui registruojant senus statinius, įsigytus ar pastatytus iki 1991 m. liepos 25 d., sąrašo (toliau – ir Sąrašas) nuostatomis. Pagal Sąrašo 2.1 punktą, vienas iš leistinų dokumentų yra savivaldybės ar archyvo išduota pažyma apie įrašus ūkinėse knygose, jeigu statiniai kaimo gyvenamosiose vietovėse buvo pastatyti iki 1989 m. sausio 1 d. įskaitytinai. Pareiškėja tvirtino, kad, remiantis Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo (toliau – ir Nekilnojamojo turto registro įstatymas) 23 straipsnio 3 dalimi, Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui nesuteikta teisė įrašant naujus registro duomenis aiškinti ir interpretuoti pateiktus dokumentus. Pareiškėjos teigimu, Utenos filialas šias nuostatas pažeidė, kadangi, remdamasis Utenos rajono savivaldybės Tauragnų seniūnijos 2010 m. balandžio 6 d. pažyma Nr. S21-83 „Dėl P. G. statinių“ (toliau ? ir Pažyma Nr. S21-83), nustatė joje nesančius duomenis apie statinius bei rėmėsi Sąraše nenurodytu leistinu dokumentu – J. G. 2010 m. balandžio 6 d. paaiškinimu. Pareiškėjos nuomone, vadovaujantis viešojoje teisėje galiojančiu turinio prieš formą viršenybės principu, Utenos filialas privalėjo įvertinti Pažymos Nr. S21-83 turinį. Išanalizavus šį dokumentą, darytina išvada, kad šioje pažymoje duomenų apie kiemo rūsį nėra nurodyta. Tokie duomenys pateikti tik J. G. 2010 m. balandžio 6 d. paaiškinime, tačiau jis negali būti laikomas Sąraše nurodytu leistinu dokumentu. Dėl šių priežasčių Utenos filialas be pagrindo Nekilnojamojo turto registre įregistravo statinį ir nuosavybės teises į jį. Vertindama Registrų centro sprendimo motyvus, pareiškėja nurodė, kad Pažyma Nr. S21-83 nėra administracinis aktas, todėl jos teisėtumas negali būti teisminio nagrinėjimo dalyku. Pareiškėja teigė, kad Registrų centras, vertindamas šioje pažymoje nurodytus duomenis kaip teisingus, neatsižvelgė į tai, jog prie pareiškėjos skundo pateiktuose išrašuose iš ūkinių knygų jokių duomenų apie kiemo rūsį nebuvo. Atkreipė dėmesį, kad Pažymoje Nr. S21-83 nurodyta, jog ji išduota remiantis 1986 ? 2010 metų ūkinių knygų duomenimis, tačiau Registrų centras, priimdamas sprendimą Nr. cspr1-56, šiuos duomenis vertino, neatsižvelgęs į pareiškėjos pateiktus išrašus ir ūkinių knygų duomenis. Be to, pareiškėja teigė, kad Utenos filialas pažeidė ir Sąrašo 7 punkto reikalavimus, kadangi neatsižvelgė į tai, jog Pažymoje Nr. S21-83 kiemo rūsys nėra nurodytas kaip gyvenamojo namo priklausinys ir kad jis yra ne P. G., o pareiškėjai priklausančiame žemės sklype. Pažymėjo, kad 2010 m. balandžio 22 d. kadastro duomenų byla, kuria rėmėsi Utenos filialas ir kurioje galėjo būti duomenų apie kiemo rūsį, buvo parengta be pareiškėjos sutikimo, ji niekada nėra pareiškusi sutikimo, kad jos žemės sklype esantis kiemo rūsys atitektų P. G..

Atsakovai Valstybės įmonės Registrų centro Utenos filialas ir Valstybė įmonė Registrų centras atsiliepimu į skundą ir patikslintą skundą prašė pareiškėjos G. M. reikalavimus atmesti.

Utenos filialas atsiliepime nurodė, kad G. M. žemės sklypą įsigijo pagal valstybinės žemės 2009 m. balandžio 30 d. pirkimo ? pardavimo sutartį. Šio žemės sklypo kadastro duomenų bylos, parengtos 2008 m. lapkričio 24 d., duomenimis, buvo nustatytos kiemo rūsio koordinatės, jis buvo pažymėtas sklypo plane, todėl pareiškėjai buvo žinoma, kad jos žemės sklype yra jai nuosavybės teisėmis nepriklausantis statinys ? kiemo rūsys. Utenos filialas kiemo rūsį, kaip nekilnojamojo turto objektą, ir P. G. nuosavybes teises į jį Nekilnojamojo turto registre įregistravo 2010 m balandžio 28 d. teritorinio registratoriaus sprendimu, patenkinęs P. G. įgalioto asmens pateiktą prašymą bei remdamasis kadastrinių matavimų bylos Nr. (duomenys neskelbtini) ir Pažymos Nr. S21-83 duomenimis. Utenos filialas pažymėjo, kad teritorinio registratoriaus 2010 m. balandžio 28 d. sprendimas įstatymo nustatyta tvarka ir terminais nebuvo apskųstas. Utenos filialas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymo (toliau – ir Nekilnojamojo turto kadastro įstatymas) 12 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 2 dalimi, Sąrašo 2 punktu, teigė, kad kiemo rūsys ir P. G. nuosavybės teisės į jį Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruotos remiantis tinkamais dokumentais. Pažymėjo, kad teritoriniam registratoriui nėra suteikta teisė revizuoti seniūnijos išduotą pažymą ir tikrinti, ar joje nurodyti duomenys atitinka ūkinėse knygose esančius įrašus. Pažymėjo, kad, pagal Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 3 straipsnio 4 dalį ir Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnį, Nekilnojamojo turto kadastre ir Nekilnojamojo turto registre įrašyti duomenys nuo jų įrašymo momento laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nepakeisti ar nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Pareiškėja neprašė panaikinti teritorinio registratoriaus 2010 m. balandžio 28 d. sprendimo, todėl jos 2015 m. vasario 3 d. prašymas nėra tinkamas ir netenkintinas. Utenos filialas tvirtino, kad pareiškėja neteisingai aiškina Nekilnojamojo turto registro 23 straipsnio 3 ir 4 dalių nuostatas, todėl jos teiginys, kad Pažymoje Nr. S21-83 privalėjo būti nurodytas kiemo rūsio unikalus numeris yra nepagrįstas, o aplinkybė, jog kiemo rūsys yra G. M. priklausančiame žemės sklype, nebuvo kliūtis įregistruoti P. G. nuosavybės teises į šį daiktą.

Utenos filialas paaiškino, kad, atlikus trečiojo suinteresuoto asmens P. G. 2010 m. balandžio 6 d. prašyme Nr. 1479275 nurodytus darbus, buvo suformuotos dvi kadastrinių matavimų bylos. Kadangi P. G. priklausantis kiemo rūsys buvo G. M. priklausančiame žemės sklype, todėl jis ir buvo suformuotas kadastro duomenų byloje Nr. (duomenys neskelbtini) ir registre Nr. (duomenys neskelbtini), o visi kiti P. G. priklausantys statiniai ? G. M., P. G. ir K. G. bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo registre Nr. (duomenys neskelbtini). Utenos filialas akcentavo, kad Pažymoje Nr. S21-83 neprivalėjo būti nurodyti tokie kiemo rūsį identifikuojantys duomenys kaip adresas, unikalus numeris. Utenos filialas teigė, kad Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas kiemo rūsį identifikavo ne tik pagal Pažymoje Nr. S21-83, bet ir pagal kadastrinių duomenų bylos duomenis.

Atsakovas Registrų centras nurodė, kad Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2015 m. kovo 16 d. sprendimas Nr. cspr1-56 pagrįstas faktinėmis aplinkybėmis ir teisės normomis, todėl yra pagrįstas ir teisėtas. Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisija nurodytame sprendime išsamiai išnagrinėjo pareiškėjos skundo motyvus ir pateiktus dokumentus, nurodė sprendimo motyvus ir teisinį jo priėmimo pagrindą.

Atsakovas teigė, kad pareiškėja nustatyta tvarka Utenos filialo 2010 m. balandžio 28 d. priimtų sprendimų nėra apskundusi, o teismui paduotu skundu kelia ginčą dėl Utenos filialo sprendimo, kuriuo buvo atsisakyta išregistruoti nekilnojamąjį daiktą ir nuosavybės teises į jį. Atsakovas teigė, kad ginčijamas 2015 m. vasario 10 d. sprendimas Nr. (11.5.9)UTS-44 nelaikytinas administraciniu sprendimu, jis tėra informacinis raštas, nesukeliantis teisinių pasekmių. Paaiškino, kad V. G. testamente, pagal kurį G. M. įgijo nuosavybės teises į pastatus, kiemo rūsys nėra nurodytas, todėl apskritai neaišku, kokiam asmeniui priklauso šis statinys. Atsakovas pažymėjo, kad Tauragnų seniūnijos išduota Pažyma Nr. S21-83 buvo tinkamas dokumentas nekilnojamajam daiktui ir nuosavybės teisėms įregistruoti, o jame nurodytų duomenų teisingumo Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas neturi pareigos tikrinti. Atsakovas nurodė, kad P. G. nuosavybės teisės į kiemo rūsį, esantį pareiškėjos žemės sklype ir P. G. nuosavybės teisės į gyvenamąjį namą ir kitus statinius bei visi šie daiktai buvo įregistruoti, remiantis ta pačia Tauragnų seniūnijos Pažyma Nr. S21-83, tačiau pagal atskirai parengtas kadastrinių matavimų bylas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo P. G. pateikė atsilipimą, kuriame nurodė, kad kiemo rūsys ir nuosavybės teisės į jį Nekilnojamojo turto registre įregistruotos teisėtai, remiantis trečiojo suinteresuoto asmens įgalioto asmens J. G. prašymu ir pateiktais tinkamais dokumentais – Pažyma Nr. S21-82 bei kadastro duomenų byla. P. G. vertinimu, Utenos filialas, 2010 m. balandžio 28 d. atlikdamas kiemo rūsio ir nuosavybės teisių į jį įregistravimą, jam suteiktų įgaliojimų neviršijo, teisės aktų reikalavimų nepažeidė. P. G. teigė, kad kiemo rūsį pastatė asmeniškai, dar gyvendamas su savo tėvais, ir tvirtino, kad šiuo statiniu jis su šeima visą laiką naudojosi ir tebesinaudoja iki šiol. Dėl šios priežasties ir remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau ? ir CK) 4.57 ir 4.58 straipsniais, kiemo rūsys buvo trečiojo suinteresuoto asmens nuosavybė. Pažymėjo, kad ta aplinkybė, jog iki 2010 m. nebuvo atlikta statinio teisinė registracija, nereiškė, kad šis statinys niekam nepriklausė. P. G. nurodė, kad iki jo ir pareiškėjos namų valdų atidalijimo, kiemo rūsys buvo bendrame žemės sklype, kuris priklausė pareiškėjai, trečiajam suinteresuotam asmeniui ir K. G.. Nurodė, kad turinio prieš formos viršenybės principas taikomas mokesčių teisiniuose santykiuose, todėl kaip nepagrįstus vertino pareiškėjos skundo teiginius, kad šis principas taikytinas ir ginčo teisiniams santykiams.

II.

Panevėžio apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 24 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino.

Teismas nustatė, kad šioje byloje nagrinėjamas ginčas dėl teritorinio registratoriaus sprendimų Nekilnojamojo turto registro įregistruoti nekilnojamąjį daiktą, pastatytą iki 1991 m. liepos 25 d., ir nuosavybės teises į jį teisėtumo ir pagrįstumo.

Teismas akcentavo, jog byloje nėra ginčo, jog kiemo rūsys 5I0b yra pastatytas iki 1989 m. sausio 1 d., kad jis yra kaimo vietovėje pareiškėjai nuosavybės teise valdomame kitos paskirties žemės sklype ir iki 2010 m. balandžio 28 d. buvo neįregistruotas Nekilnojamojo turto registre.

Pažymoje Nr. S21-83 nurodyta, kad (duomenys neskelbtini) P. G. vardu yra įrašyti jam privačios nuosavybės teise priklausantys gyvenamasis namas ir ūkiniai statiniai, kad ši pažyma parengta pagal 1986 ? 2010 metų ūkinių knygų duomenis. Išanalizavęs Pažymos Nr. S21-83 duomenis, teismas nustatė, kad Tauragnų seniūnija šiame dokumente nenurodė, kokie konkretūs ūkiniai pastatai priklausė P. G.. Šie statiniai buvo išvardinti tik J. G., P. G. sūnaus ir jo atstovo, 2010 m. balandžio 6 d. parengtame paaiškinime. Šiame paaiškinime J. G. nurodė, kad jo tėvo P. G. pastatytoje sodyboje, be 1955 m. pastatyto gyvenamojo namo ir 1960 – 1988 metų laikotarpiu pastatytų įvairios paskirties statinių, yra ir 1948 m. statybos kiemo rūsys.

Teismas, įvertinęs Pažymoje Nr. S21-83 ir J. G. 2010 m. balandžio 6 d. paaiškinime nurodytus duomenis ir šių dokumentų reikšmę, nusprendė, kad, pagal Sąrašo 2.1 punktą, teisiniu pagrindu Nekilnojamojo turto registre registruoti iki 1989 m. sausio 1 d. pastatytą rūsį, kaip nekilnojamąjį daiktą, ir asmens nuosavybės teises į jį, Utenos filialas galėjo vertinti tik Tauragnų seniūnijos parengtą Pažymą Nr. S21-83.

Byloje esantys G. M. priklausančio žemės sklypo plano duomenys patvirtino, kad 1948 metais statytas kiemo rūsys yra pareiškėjos gyvenamojo namo kieme ir faktiškai patenka į pareiškėjos sodybos teritoriją. Utenos filialui J. G. pateikta Nekilnojamojo turto kadastro ir registro duomenų byla Nr. (duomenys neskelbtini) leido teismui teigti, kad, 2010 m. balandžio 6 d. atliekant kadastrinius matavimus, buvo nustatyti analogiški duomenys. Nekilnojamojo turto registro įrašo Nr. (duomenys neskelbtini) duomenimis, G. M. priklausantis gyvenamasis namas ir tvartas pastatyti 1946 metais, t. y. dviem metais anksčiau nei kiemo rūsys. Paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimo duomenimis, ši sodyba nuosavybės teisėmis priklausė (duomenys neskelbtini) mirusiai V. G. ? pareiškėjos G. M. motinai. Šios aplinkybės leido teismui teigti, kad kiemo rūsys pagal savo padėtį pareiškėjai priklausančio gyvenamojo namo ir kitų pastatų atžvilgiu bei savo paskirtį galėjo būti įvertintas tik kaip CK 4.13 straipsnyje nurodytas antraeilis daiktas, skirtas tarnauti pagrindiniam daiktui ? gyvenamajam namui.

Remdamasis šiais duomenimis teismas priėmė išvadą, kad Utenos filialas, išanalizavęs Tauragnų seniūnijos Pažymos Nr. S21-83 duomenis, privalėjo nustatyti, kad šiame dokumente kiemo rūsys apskritai nėra nurodytas. Be to, atsakovas privalėjo atsižvelgti į tai, kokią teisinę reikšmę turi Namų ūkių knygose esantys įrašai, t. y. kad šie įrašai, kurių pagrindu rengiama Sąrašo 2.1 punkte nurodyta pažyma apie iki 1989 m. sausio 1 d. įskaitytinai pastatytus statinius, yra pakankamas nuosavybės teises į pastatus patvirtinantis įrodymas. Dėl šių priežasčių, Utenos filialas, kaip viešojo administravimo subjektas, turėdamas bendro pobūdžio pareigą prieš registruojant nuosavybės teises patikrinti nuosavybės įgijimo pagrindą, privalėjo konstatuoti, jog Tauragnų seniūnijos Pažymoje Nr. S21-83 nurodyti duomenys nėra tikslūs ir jų nepakanka sprendimui dėl J. G. 2010 m. balandžio 28 d. prašymo Nr. 1541985 2 ir 3 punktų priimti. Teismo vertinimu, Utenos filialas turėjo pareigą prašyti, kad trečiojo suinteresuoto asmens P. G. atstovas patikslintų duomenis apie (duomenys neskelbtini) esančio kiemo rūsio įrašymą į P. G. asmeninę sąskaitą ir tuo reikalu kreiptųsi į Tauragnų seniūniją, disponuojančią Namų ūkių knygomis ir galinčią pateikti patikslintą pažymą apie jose P. G. vardu įregistruotus konkrečius ūkinius statinius, ar pateiktų namų ūkių knygų asmeninių sąskaitų nustatyta tvarka parengtas kopijas. Teismas, remdamasis Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 straipsnio 10 punktu, nusprendė, kad J. G. 2010 m. balandžio 6 d. paaiškinimas negali būti laikomas šiame punkte nurodytu kitu įstatymų nustatytu dokumentu, kurio pagrindu į Nekilnojamojo turto registrą galėjo būti įrašomi duomenys apie kiemo rūsį, kaip nekilnojamąjį daiktą, ir nuosavybės teisės į jį. Pareiškėjos byloje pateiktais duomenimis, P. G. vardu sudarytoje asmeninėje sąskaitoje yra 1986 metais įrašyti duomenys apie P. G. namų ūkiui priklausantį 1955 m. statytą gyvenamąjį namą, 1960 m. statytą daržinę ir 1975 m. statytą tvartą. Tačiau šioje sąskaitoje duomenų apie P. G. vardu įrašytą ir jam priklausantį 1948 m. statybos kiemo rūsį nebuvo.

Teismas konstatavo, kad Utenos filialo 2010 m. balandžio 28 d. atlikti duomenų apie kiemo rūsį, kaip nekilnojamąjį daiktą, ir P. G. nuosavybės teisės į jį įrašymai į Nekilnojamojo turto registro įrašą, kaip administraciniai sprendimai, nėra pagrįsti objektyviai nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, todėl teismas juos pripažino neteisėtais ir naikintinais.

Teismo vertinimu, pareiškėjos skundžiamame 2015 m. vasario 10 d. sprendime Nr. (11.5.9)UTS-44 Utenos filialas suformulavo aiškią išvadą, kad 2010 m. balandžio 28 d. sprendimai, kuriais Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruotas kiemo rūsys ir P. G. nuosavybės į jį, atitiko visus reikalavimus ir yra teisėti, todėl nėra pagrindo juos vertinti kaip neteisėtus ir naikinti. Taigi, Utenos filialas šiuo administraciniu aktu nusprendė ir priėmė sprendimą dėl pareiškėjos keliamo reikalavimo panaikinti teritorinio registratoriaus 2010 m. balandžio 28 d. Nekilnojamojo turto registre atliktus veiksmus, kaip administracinius sprendimus, kuriais buvo įregistruotas kiemo rūsys ir P. G. nuosavybės į jį. Registrų centras 2015 m. kovo 16 d. sprendimą Nr. cspr1-56 priėmė išnagrinėjęs 2015 m. vasario 18 d. gautą pareiškėjos skundą dėl Utenos filialo 2015 m. vasario 10 d. sprendimo Nr. (11.5.9)UTS-44, kuriuo buvo atsisakyta panaikinti 2010 m. balandžio 28 d. sprendimus. Remdamasis šiais duomenimis, teismas nusprendė, kad bylos duomenys paneigė atsakovo Utenos filialas argumentą, jog pareiškėja neapskundė teritorinio registratoriaus sprendimo išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka.

III.

Trečiasis suinteresuotas asmuo P. G. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą ? pareiškėjos skundą atmesti.

P. G. teigia, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas bylą pažeidė Nekilnojamojo turto registro įstatymo 30 bei 31 straipsnių nuostatas, reglamentuojančias išankstinę ginčų nagrinėjimą ne teismo tvarką. Trečiojo suinteresuoto asmens teigimu, pareiškėja su skundu dėl Utenos filialo 2010 m. balandžio 28 d. sprendimo į Centrinį registratorių per Nekilnojamojo turto įstatymo 31 straipsnio 2 dalyje numatytą terminą nesikreipė, nors apie jį žinojo (tą patvirtina ir VĮ „Registrų centras“ Utenos filialo 2014 m. rugpjūčio 25 d. raštas Nr. (11.5.9) UTS-370 „Dėl kiemo rūsio registracijos“).

P. G. nuomone, nors pirmosios instancijos teismo sprendime tiesiogiai ir nenurodoma, pagal sprendimo esmę galima daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas faktiškai ginčo santykiams pritaikė Nekilnojamojo turto registro įstatymo 33 straipsnio 1 dalies teisės normą ir joje įtvirtintą klaidos registre taisymo procedūrą. Tačiau, P. G. teigimu, Nekilnojamojo turto registro įstatymo teisės norma faktiškai buvo taikoma neteisingai. Trečiasis suinteresuotas asmuo pabrėžė, kad Nekilnojamojo turto registro įstatymo 33 straipsnio 2 dalyje nurodoma, kad „techninės klaidos gali būti ištaisytos suinteresuoto asmens prašymu arba kai Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas pastebėjo klaidą, jei nėra pagrindo manyti, kad toks ištaisymas pažeis teisių į tą nekilnojamąjį daiktą turėtojų ar trečiųjų asmenų teisėtus interesus“.

Pirmosios instancijos teismas sprendime visiškai nepasisakė ir nemotyvavo dėl byloje nustatytos aplinkybės, jog kiemo rūsio teisinė registracija, vadovaujantis Sąrašo 2.1. punktu, buvo atlikta remiantis Utenos rajono savivaldybės administracijos Tauragnų seniūnijos 2010 m. balandžio 6 d. pažyma Nr. S21-83 „Dėl P. G. statinių“, o šis dokumentas yra galiojantis, bet pareiškėjos neginčijamas šioje byloje. Todėl įsigaliojus pirmosios instancijos teismo sprendimui, susidarytų nelogiška situacija, kuomet panaikinus kiemo rūsio teisinę registraciją Nekilnojamojo turto registre, P. G. galėtų tuos pačius dokumentus (įskaitant ir galiojančią pažymą) pateikti Nekilnojamojo turto registrui, o šis privalėtų tiek kiemo rūsį, tiek ir teises į jį vėl registruoti Nekilnojamojo turto registre.

P. G. nurodo, kad teismo sprendimas yra nenuoseklus, o teismo išvados prieštarauja viena kitai. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, iš pradžių konstatavo, kad nekilnojamojo turto registratorius nesprendžia ginčų tarp suinteresuotų asmenų dėl pačios daiktinės teisės ar jos turinio, Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui įstatymas nesuteikia teisės vertinti jam pateiktų dokumentų apie nekilnojamąjį turtą teisėtumo. Tačiau vėliau teismas nurodė, jog registratorius turėjo pareigą vertinti jam pateiktos pažymos (t. y., dokumento apie nekilnojamąjį turtą) teisėtumą. Šie teismo sprendimo motyvacijos netikslumai, nenuoseklumai patvirtina, kad teismas netinkamai ištyrė bei vertino byloje surinktus įrodymus, netinkamai taikė teisės normas ir dėl šios priežasties priėmė neteisingą sprendimą.

Teismas nepagrįstai nustatė, kad kiemo rūsys yra pareiškėjai priklausančio gyvenamojo namo priklausinys. Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjai iki 2009 m. balandžio 30 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) sudarymo, joks žemės sklypas iš vis nepriklausė, o iki namų valdų žemės sklypo atidalijimo, pastatai (įskaitant ir kiemo rūsį), buvo bendroje žemėje, kuria P. G. naudojosi kartu su broliu.

Trečiojo suinteresuoto asmens vertinimu, teismo sprendimas yra nelogiškas ir akivaizdžiai neteisingas, kadangi teismas nustatė, kad seniūnijos namų ūkio knygas privalėjo pildyti ir esamus statinius aprašyti būtent seniūnas. Tačiau, to paties seniūno pateikta pažyma apie P. G. priklausantį gyvenamąjį namą ir ūkio pastatus, teismo vertinimu nėra tinkamas dokumentas. Taigi, vadovaujantis teismo logika, seniūnas turėtų pats papildyti įrašus namų ūkio knygoje, o tada, iš naujo, pagal jau papildytą namų ūkio knygą, išduoti naują pažymą, kuri būtų tinkamas pagrindas kiemo rūsio registravimui.

Pareiškėja G. M. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą, o P. G. apeliacinį skundą atmesti.

Pareiškėja nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad teisinis reglamentavimas reiškia, kad nekilnojamojo turto registro tvarkytojas, įrašydamas naujus registro duomenis neturi teisės daryti savarankiškas išvadas aiškinant arba interpretuojant pateiktų dokumentų. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad nei vienas iš kartu su 2010 m. balandžio 28 d. prašymu pateiktas dokumentas negalėjo būti leistinu pagrindu nuosavybės teisei registruoti. 2010 m. balandžio 6 d. Utenos rajono savivaldybės administracijos Tauragnų seniūnijos pažymoje Nr. S21-83 nėra jokių duomenų apie rūsį, todėl Utenos filialas šio dokumento pagrindu negalėjo registruoti nei rūsio kaip daikto, nei daiktinės teisės į jį. Duomenys apie rūsį yra pateikiami J. G. 2010 m. birželio 6 d. paaiškinime, tačiau tokios rūšies dokumentas kaip fizinio asmens paaiškinimas nėra numatytas kaip leistinas dokumentas, kurio pagrindu galima registruoti seną statinį Sąraše nustatyta tvarka.

Pareiškėjos manymu, P. G. argumentai dėl Nekilnojamojo turto registro įstatymo 30 ir 31 straipsnių pažeidimo yra nepagrįsti. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad 2015 m. vasario 12 d. pasinaudodama ikiteismine ginčo nagrinėjimo tvarka ji kreipėsi į Registrų centrąs prašydama panaikinti 2015 m. vasario 10 d. VĮ Registrų centras Utenos filialo sprendimą Nr. (11.5.9)UTS-44, panaikinti kiemo rūsio registravimą ir įrašą apie daiktinių teisių (nuosavybės teisės) įregistravimą į kiemo rūsį P. G. vardu. 2015 m. kovo 16 d. Registrų centras sprendimu Nr. esprl-56 2015 m. vasario 10 d. Utenos filialo sprendimą Nr. (11.5.9)UTS-44 palikto galioti. Šį sprendimą pareiškėja gavo 2015 m. kovo 20 d., o į Panevėžio apygardos administracinį teismą kreipėsi 2015 m. kovo 25 d.

Pareiškėja akcentuoja, kad P. G. apeliaciniame skunde teigia, kad 2010 m. balandžio 6 d. Utenos rajono savivaldybės administracijos Tauragnų seniūnijos pažyma Nr. S21-83 yra galiojanti, nes nebuvo ginčijama. Tačiau pareiškėjos vertinimu šis teiginys nepagrįstas. Remiantis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau ? ir ABTĮ) 2 straipsnio 15 dalimi ir 15 straipsnio 1 dalies 1 punktu, pareiškėjos nuomone, ne kiekvienas viešojo administravimo subjekto dokumentas gali būti laikomas administraciniu aktu, todėl ne kiekvienas viešojo administravimo subjekto dokumentas gali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku. 2010 m. balandžio 6 d. Utenos rajono savivaldybės administracijos Tauragnų seniūnijos pažymoje Nr. S21-83 yra nurodyti duomenys iš 1986 m. ? 2010 m. ūkinių knygų. Šis dokumentas yra informacinio pobūdžio ir nenustato teisių ar pareigų, jų nepakeičia ir nepanaikina, todėl ši pažyma nėra administracinis aktas ir negalėjo būti ginčijama šioje administracinėje byloje.

Be to, apeliacinio skundo teiginys, kad teismas netinkamai taikė sąrašo 2.1 punktą, pareiškėjos teigimu, taip pat nepagrįstas. Pareiškėja pastebi, kad P. G. išduotoje pažymoje Nr. S21-83 nėra duomenų, kad 1986 ? 2010 m. ūkinių knygų duomenimis P. G. valdė kiemo rūsį, o J. G. rašytas paaiškinimas negali papildyti seniūnijos išduotos pažymos 2003 m. kovo 3 d. Sąrašo 2.1 punkto prasme.

Teismas pagrįstai vertino, ar Utenos filialas turėjo pasiūlyti patikslinti duomenis apie ūkinius pastatus, kadangi Pažymoje Nr. S21-83 nebuvo detalizuota kiek ūkinių pastatų yra P. G. vardu.

Pareiškėja teigia, kad ginčijamas statinys ? kiemo rūsys yra jai priklausančio kiemo viduryje, visai šalia jos namo. P. G. niekada nesinaudojo ir negalėjo juo naudotis, nes P. G. sodyba yra už pareiškėjos. Be to, byloje pateiktas pareiškėjai priklausančio žemės sklypo planas ir nekilnojamojo turto kadastro ir registro byla aiškiai patvirtina, kad kiemo rūsys yra pareiškėjos sodybos viduryje, šalia gyvenamojo namo ir kitų ūkinių pastatų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas Nr. XII-2399). Vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, kuris nustato šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo, galiojusio iki 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.

Ginčo dalyku šioje administracinėje byloje yra Nekilnojamojo turto registre 2010 m. balandžio 28 d. atliktos kiemo rūsio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), kaip nekilnojamojo daikto, ir nuosavybės teisės P. G. vardu įregistravimo teisėtumas ir pagrįstumas.

Pirmosios instancijos teismas patenkino pareiškėjos skundą ir panaikino valstybės įmonės Registrų centro Utenos filialo 2010 m. balandžio 28 d. atliktą kiemo rūsio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), kaip nekilnojamojo daikto, ir P. G. nuosavybės teisės į jį  įregistravimą Nekilnojamojo turto registre. Teismas, remdamasis Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 straipsnio 10 punktu, padarė išvadą, kad ginčo nekilnojamojo daikto – kiemo rūsio teisinei registracijai ir P. G. nuosavybės teisių registracijai į šį daiktą pagrindu negalėjo būti Utenos rajono Tauragnų seniūnijos 2010 m. balandžio 6 d. pažyma Nr. S21-83, nes joje nekilnojamasis daiktas – kiemo rūsys nebuvo nurodytas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo P. G. (jo teisių perėmėjai J. G. ir V. P.) apeliaciniu skundu nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė Nekilnojamojo turto registro įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą klaidos registre taikymo procedūrą, teigė, kad Tauragnų seniūnijos Pažyma Nr. S21-83 nėra nuginčyta, kiemo rūsys nėra pareiškėjos nuosavybės teise valdomų pastatų priklausinys, apeliantas juo naudojosi visą laiką, taip pat ir šiuo metu. Be to, pareiškėja nėra pasinaudojusi išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka.

Pareiškėja į RC Utenos filialą su prašymu panaikinti kiemo rūsio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir P. G. nuosavybės teisių į šį nekilnojamąjį daiktą registraciją Nekilnojamojo turto registre kreipėsi 2015 m. vasario 3 d. Pareiškėja nurodė, kad jai apie 2010 m. balandžio 28 d. atliktą kiemo rūsio, kurio unikalus (duomenys neskelbtini), esančio pareiškėjai nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), teisinę registraciją ir P. G. nuosavybės teisių registraciją į jį, tapo žinoma 2015 m. vasario 2 d., kai buvo įteiktas RC Utenos filialo 2014 m. rugsėjo 29 d. raštas Nr. (11.59). RC Utenos filialas 2015 m. vasario 10 d. sprendimu Nr. (11.5.9)UTS-44 „Dėl registracijos ir atsakymo pateikimo terminų“ nurodė, kad RC Utenos filialo 2010 m. balandžio 28 d. sprendimai  Nekilnojamojo turto registro įraše Nr. (duomenys neskelbtini) įregistruoti kiemo  rūsį ir P. G. nuosavybės teises į jį yra teisėti, pagrįsti galiojančia Pažyma Nr. S21-83, 2010 m. balandžio 22 d. parengta kadastro duomenų byla, P. G. įgalioto asmens J. G. 2010 m. balandžio 6 d. paaiškinimu apie pastatų, tarp jų – ir kiemo rūsio, statybos metus ir teisėti, todėl jų naikinti pagrindo nėra. G. M. nurodytą RC Utenos filialo sprendimą 2015 m. vasario 18 d. apskundė Registrų centrui. Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisija 2015 m. kovo 16 d. sprendimu Nr. cspr1-56 paliko galioti RC Utenos filialo 2015 m. vasario 10 d. sprendimą Nr. (11.5.9)UTS-44 „Dėl registracijos ir atsakymo pateikimo terminų“.

Apeliantas nepagrįstai teigia, kad sprendžiant ginčą, pareiškėja nesinaudojo išankstine jo nagrinėjimo ne teisme tvarka – žinodama apie Utenos filialo 2010 m. balandžio 28 d. sprendimą į Centrinį registratorių per Nekilnojamojo turto įstatymo 31 straipsnio 2 dalyje numatytą terminą nesikreipė, nors apie jį žinojo (tą patvirtina ir VĮ „Registrų centras“ Utenos filialo 2014 m. rugpjūčio 25 d. raštas Nr. (11.5.9) UTS-370 „Dėl kiemo rūsio registracijos“).

Nekilnojamojo turto registro įstatymo 30 straipsnis nustato, kad Teritorinio registratoriaus priimtas sprendimas skundžiamas Centriniam registratoriui išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka (1 d.), o Centrinio registratoriaus priimtas sprendimas skundžiamas Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka (2 d.). Atitinkamai skundas Centriniam registratoriui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo teritorinio registratoriaus sprendimo priėmimo dienos. Jeigu suinteresuotas asmuo praleido šio įstatymo nustatytą skundo padavimo terminą dėl priežasčių, kurias Centrinis registratorius pripažįsta svarbiomis, šis terminas Centrinio registratoriaus sprendimu gali būti atnaujintas. Kartu su pareiškimu dėl skundo padavimo termino atnaujinimo turi būti paduodamas ir skundas, kurio padavimo terminas yra praleistas. Centrinio registratoriaus sprendimas atmesti pareiškimą dėl skundo padavimo termino atnaujinimo gali būti apskųstas Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka. (31 str. 2 d.). Centriniam registratoriui paduoti skundai dėl teritorinių registratorių priimtų sprendimų turi būti išnagrinėti per trisdešimt dienų (32 str. 1 d.).

Byloje nustatyta, ir pareiškėja neneigia aplinkybės, kad apie Utenos filialo 2010 m. balandžio 28 d. sprendimą jai nuosavybės teisėmis priklausančiame žemės sklype, kurio registro Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), įregistruoti kiemo rūsį, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir P. G. nuosavybės teises į jį, tapo žinoma gavus VĮ „Registrų centras“ Utenos filialo 2014 m. rugpjūčio 25 d. raštą Nr. (11.5.9) UTS-370 „Dėl kiemo rūsio registracijos“, tačiau duomenys apie daikto ir teisių į jį registravimo pagrindą – Tauragnų seniūnijos 2010 m. balandžio 6 d. pažymą Nr. S21-83 tapo žinomi tik 2015 m. vasario 2 d., kai jai buvo įteiktas RC Utenos filialo 2014 m. rugsėjo 29 d. raštas Nr. (11.59). Teisėjų kolegija pripažįsta, kad tokie duomenys pareiškėjai buvo būtini, siekiant įvertinti ginčo rūsio teisinės registracijos ir daiktinių teisių į jį registracijos teisėtumą ir pagrįstumą bei apsisprendžiant dėl tinkamo pažeistų teisių gynybos būdo, todėl terminai skundui paduoti skaičiuotini nuo 2015 m. vasario 2 d., ir pareiškėja, tiek pateikdama nagrinėjamu atveju 2015 m. vasario 3 d. prašymą RC Utenos filialui dėl teisinės registracijos panaikinimo, tiek pateikdama 2015 m. vasario 18 d. skundą centriniam registratoriui dėl teritorinio registratoriaus 2015 m. vasario 10 d. sprendimo panaikinimo, įstatyme nustatytų terminų nėra praleidusi.

Tiek teritorinis registratorius, tiek centrinis registratorius, nagrinėdami pareiškėjos prašymą ir skundą, byloje ginčijamais administraciniais aktais sprendė pareiškėjos reikalavimus iš esmės, argumentais, kad nėra tinkamai pasinaudota ikiteismine ginčo sprendimo tvarka, nesirėmė, todėl laikytina, kad atsakovas, būdamas kompetentingas vertinti skundo priėmimo nagrinėti klausimą (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 31 str. 2 d.), pripažino, kad prašymas ir skundas buvo pateikti nepraleidus įstatyme nustatytų terminų.

Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ginčo teisinių santykius reglamentuojančių teisės normų, pagrįstai rėmėsi Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymu, Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymu,  Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. liepos 12 d. nutarimu Nr. 1129 patvirtintais Nekilnojamojo turto registro nuostatai (toliau – Nuostatai), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. kovo 3 d. nutarimu Nr. 278, kuriuo patvirtintas dokumentų, teiktinų Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui registruojant senus statinius, įsigytus ar pastatytus iki 1991 m. liepos 25 d., sąrašas. Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 straipsnis išvardina daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymų ir juridinių aktų įregistravimo nekilnojamojo turto registre teisinius pagrindus. Nurodytame straipsnyje pateiktas pagrindų sąrašas nėra išsamus, 10 punkte nurodyta, kad vienas iš tokių teisinių pagrindų yra ir kiti įstatymų nustatyti dokumentai.

Iki 1989 m. sausio 1 d. pastatyti seni statiniai, kurių kategorijai, atsižvelgus į Sąrašo 1 punkto nuostatas, priskiriamas ir kiemo rūsys 5I0b, Nekilnojamojo turto registre registruojami Nekilnojamojo turto registro nuostatų patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės  2002 m. liepos 12 d. nutarimu Nr. 1129, nustatyta tvarka Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui pateikus prašymą įregistruoti nekilnojamąjį daiktą ar daiktines teises į jį ir  savivaldybės ar archyvo išduotą pažymą apie įrašus ūkinėse knygose (Sąrašo 2.1 punktas). Iki 1965 m. sausio 1 d. Lietuvos teritorijoje galiojusio Rusijos Tarybų Federacinės Socialistinės Respublikos (RTFSR) Civilinio kodekso 185 straipsnis numatė, kad nuosavybės teisė į pastatus, esančius kaimo vietovėse, registruojama darbo žmonių deputatų tarybų (DŽDT) vykdomųjų komitetų vedamose ūkinėse knygose. Tokia pat nuostata buvo įtvirtinta ir 1964 m. įsigaliojusiame Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos (LTSR) civilinio kodekso 255 straipsnyje ir galiojo iki Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1991 m. liepos 25 d. nutarimu Nr. 297 patvirtino Pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo instrukciją. Taigi, iki 1991 m. liepos 25 d. pagrindiniu įrodymu, patvirtinančiu nuosavybės teisę į pastatus kaimo vietovėje, buvo ūkinių knygų įrašai. Šių įrašų pagrindu yra rengiamos Sąrašo 2.1 punkte nurodytos savivaldybės ar archyvo pažymos. Lietuvos Respublikos valdymo reformų ir savivaldybių reikalų ministerijos ir Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. kovo 17 d. įsakymu Nr. 20 „Dėl namų ūkių knygų seniūnijose“ buvo nustatyta, kad Namų ūkių knygos, patvirtintos Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. vasario 19 d. įsakymu Nr.16, privalo būti užpildomos pagal 1998 m. spalio 1 d. būklę ir kasmet  tikslinamos spalio 1 d. (1 punktas).

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Utenos rajono savivaldybės administracijos Tauragnų seniūnijos 2010 m. balandžio 6 d. parengtoje Pažymoje Nr. S21-83 nėra nurodyta, kad kokie konkretūs ūkiniai pastatai priklauso P. G. ir yra prie jo gyvenamojo namo, Pažymoje tik įrašyta, kad (duomenys neskelbtini) P. G. vardu yra įrašyti jam privačios nuosavybės teise priklausantys gyvenamasis namas ir ūkiniai statiniai, kad ši pažyma parengta pagal 1986–2010 metų ūkinių knygų duomenis. Konkretūs statiniai, tarp jų ir 1948 m. statybos ginčo kiemo rūsys, yra įvardyti J. G. paaiškinime, tačiau toks paaiškinimas, ką teisingai pabrėžė sprendime pirmosios instancijos teismas, pagal Sąrašo 2.1 punktą negali būti teisiniu pagrindu Nekilnojamojo turto registre registruoti iki 1989 m. sausio 1 d. pastatytą rūsį 510b, kaip  nekilnojamąjį daiktą, ir asmens nuosavybės teises į jį. Apelianto argumentai, kad Tauragnų seniūnijos 2010 m. balandžio 6 d. Pažyma Nr. S21-83, neturi reikšmės sprendžiant dėl ginčo rūsio teisinės registracijos pagrįstumo ir teisėtumo, nes šis objektas nėra įrašytas nei Pažymoje Nr. S21-83, nei ūkinėse knygose, kurių pagrindu ji parengta, ir galiausiai, yra kitam asmeniui nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype.

Nekilnojamojo turto registro įstatymo 33 straipsnio 1 dalis nustato, kad suinteresuoti asmenys, sužinoję, kad į nekilnojamojo turto registrą įrašyti duomenys neatitinka dokumentų, kurių pagrindu šie duomenys buvo įrašyti, gali pareikalauti, kad teritorinis registratorius netikslius ir klaidingus duomenis patikslintų ir ištaisytų arba neišsamius papildytų. Pirmosios instancijos teismas, patikrinęs dokumentus, kurių pagrindu buvo įrašyti ginčo duomenys į nekilnojamojo turto registrą, pagrįstai konstatavo, kad minėti įrašai neatitinka registro tvarkytojui pateiktų dokumentų, todėl Registrų centro Utenos filialo 2010 m. balandžio 28 d. atlikta kiemo rūsio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), kaip nekilnojamojo daikto, ir P. G. nuosavybės teisių į jį  įregistravimą Nekilnojamojo turto registre pagrįstai panaikino kaip neatitinkantį pateiktų dokumentų ir atliktą nesant teisės aktų reikalavimus atitinkančių duomenų apie asmens nuosavybės teisių įgijimo pagrindą (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 straipsnis), taip pat pagrįstai panaikino ir ginčijamus administracinius sprendimus – Registrų centro Utenos filialo 2015 m. vasario 10 d. sprendimą Nr. (11.5.9)UTS-44 ir Registrų centro 2015 m. kovo 16 d. sprendimą Nr. cspr1-56. Nagrinėjamu atveju ginčo duomenų neatitikimas registro tvarkytojui pateiktiems dokumentams buvo akivaizdus, todėl pareiškėja, kaip suinteresuotas asmuo, turėjo teisę kreiptis į registro tvarkytoją Nekilnojamojo turto registro įstatymo 33 straipsnio pagrindu dėl klaidingai įrašytų duomenų ištaisymo.

Pirmosios instancijos teismas nustatė visas ginčui išspręsti reikšmingas aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė nekilnojamųjų daiktų ir daiktinių teisių įregistravimą reglamentuojančias teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 139 straipsniu, 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Trečiųjų suinteresuotų asmenų J. G. ir V. P. (P. G. teisių perėmėjai) apeliacinį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.