Administracinė byla Nr. AS-347-552/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00175-2017-6

Procesinio sprendimo kategorija 43.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2017 m. balandžio 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo S. F. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 10 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. F. skundą atsakovams Vilniaus miesto savivaldybei ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimų panaikinimų, žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas S. F. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinių išmokų skyriaus 2016 m. gruodžio 8 d. sprendimus Nr. 41202 ir Nr. 66681; 2) priteisti turtinę ir neturtinę žalą (preliminariai 131 967,20 Eur). Pareiškėjas skunde taip pat kėlė procesinio pobūdžio reikalavimus: 1) dėl visų procesinių veiksmų atlikimo skundą perduoti teisėjų kolegijai arba teismo plenarinei sesijai; 2) kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo konstitucingumo. Kartu su skundu pareiškėjas pateikė teismui prašymą atleisti nuo žyminio mokesčio sumokėjimo.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 24 d. nutartimi pareiškėjas už piktnaudžiavimą teisminės gynybos teise buvo įpareigotas iki 2017 m. vasario 8 d. sumokėti 15 Eur žyminio mokesčio ir pateikti teismui mokesčio sumokėjimą patvirtinančius dokumentus. Taip pat pareiškėjas buvo įpareigotas pašalinti nurodytus skundo trūkumus.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 10 d. nutartimi pareiškėjo S. F. skundą ir patikslintą skundą laikė nepaduotais ir išaiškino, kad ši nutartis neužkerta kelio pakartotinai kreiptis į teismą su Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) reikalavimus atitinkančiu skundu.

Teismas nustatė, kad 2017 m. vasario 8 d. gautas pareiškėjo patikslintas skundas. Teismo įpareigojimas sumokėti 15 Eur žyminio mokesčio nebuvo įvykdytas. Teismas rėmėsi ABTĮ 33 straipsnio 1 dalimi, nurodė, kad pareiškėjas nesumokėjo nustatyto žyminio mokesčio dydžio, todėl pareiškėjo skundą laikė nepaduotu.

Teismas išaiškino pareiškėjui, kad teismo nutartis laikyti skundą nepaduotu pareiškėjui neužkerta kelio pakartotinai, ištaisius skundo trūkumus, kreiptis į teismą su tuo pačiu skundu.

II.

Pareiškėjas S. F. atskiruoju skundu prašo pirmosios instancijos teismo nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – priimti jo skundą ir atleisti jį nuo žyminio mokesčio. Pareiškėjas taip pat prašo pranešti prokurorui dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjos H. Z. neteisėtos veikos bei Vilniaus apygardos administracinio teismo pirmininkei ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininkui teikti motyvuotą prašymą Teisėjų etikos ir drausmės komisijai drausmės bylos iškėlimui dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjos H. Z. neteisėtos veikos. Pareiškėjas nurodo, kad skundžiama teismo nutartis neteisėta, nepagrįsta, nemotyvuota, pažeidžianti teisės aktų reikalavimus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

III.

Atskiruoju skundu ginčijama pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria pareiškėjo skundas laikytas nepaduotu tuo pagrindu, kad pareiškėjas nepašalino visų skundo trūkumų, kurie buvo nurodyti 2017 m. sausio 24 d. teismo nutartyje.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 36 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad teismas turi teisę pareikalauti iš asmenų, kurie piktnaudžiauja teisminės gynybos teise (tai yra kreipiasi į teismą be rimto pagrindo arba dažniau kaip vieną kartą per mėnesį), sumokėti žyminį mokestį.

Teisėjų kolegija pažymi, kad įstatymų leidėjas, detalizuodamas Konstitucijos 31 straipsnyje įtvirtintą asmens, kurio konstitucinės teisės ir laisvės yra pažeidžiamos, teisę kreiptis į teismą, šios teisės realizavimą administracinių ginčų srityje, įtvirtino Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, jog kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Nors teisminės gynybos universalumo ir prieinamumo principas reiškia, kad kiekvienas asmuo, norintis inicijuoti teismo procesą, turi teisę kreiptis į teismą, tačiau teisė kreiptis į teismą turi būti įgyvendinama laikantis tam tikrų procesinių reikalavimų. Aiškindamas minėtas nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą akcentavo, kad skundo, atitinkančio ABTĮ nustatytus reikalavimus, pateikimas yra būtina sąlyga teismui teisingai išspręsti skundo priėmimo klausimą (pvz., 2009 m. vasario 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS261-86/2009).

Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jeigu skundas neatitinka šio įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje, 24, 25 ir 35 straipsniuose nustatytų reikalavimų, nutartimi nustatomas terminas trūkumams pašalinti. Jeigu per teismo nustatytą terminą trūkumai nepašalinami, skundas laikomas nepaduotu ir teisėjo nutartimi grąžinamas pareiškėjui.

Byloje nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog pareiškėjo skundas neatitinka ABTĮ nustatytų reikalavimų, t. y. pareiškėjas paduodamas skundą teismui nesumokėjo žyminio mokesčio, netenkinęs prašymo atleisti nuo dalies žyminio mokesčio sumokėjimo bei nustatęs kitus skundo trūkumus, 2017 m. sausio 24 d. nutartimi nustatė pareiškėjui terminą pašalinti skundo trūkumus: sumokėti 15 Eur žyminį mokestį, taip pat patikslinti skundo reikalavimą dėl prašomos priteisti žalos dydžio, išreikšti poziciją dėl bylos nagrinėjimo rašytinio proceso tvarka.

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo skundą ir prašymą atleisti jį nuo žyminio mokesčio sumokėjimo, kitą byloje esančią medžiagą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo atleisti jį nuo viso žyminio mokesčio sumokėjimo paduodant skundą, nustatė terminą pašalinti skundo trūkumus, o pareiškėjui jų nepašalinus, skundą pagrįstai laikė nepaduotu.

Pažymėtina, kad ABTĮ 34, 35 straipsniuose nustatyta, jog skundai administraciniuose teismuose priimami ir nagrinėjami tik po to, kai sumokamas įstatymo nustatytas žyminis mokestis. Administracinėse bylose už kiekvieną skundą, nepaisant to, kiek jame keliama reikalavimų, mokamas 30 Eur žyminis mokestis. Pareiškėjui žyminio mokesčio nesumokėjus, nutartimi nustatomas terminas trūkumams pašalinti, o per nustatytą terminą trūkumų nepašalinus, skundas laikomas nepaduotu ir nutartimi grąžinamas pareiškėjui (ABTĮ 33 str. 1 d.). Priimdamas nutartį laikyti skundą (prašymą) nepaduotu ir grąžinti jį pareiškėjui, teismas remiasi anksčiau priimta nutartimi, kurioje įvardyti konkretūs skundo (prašymo) trūkumai ir pareiškėjui nustatytas terminas šiems trūkumams pašalinti (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-343/2012).

Įstatymas numato galimybę asmenį, kuris sąžiningai siekia apginti savo teises bei išspręsti ginčą ir kurio turtinė padėtis yra sunki, atleisti nuo žyminio mokesčio sumokėjimo (ABTĮ 37 str.). Kartu įstatymas numato ir galimybę iš asmens, kuris pernelyg dažnai kreipiasi į teismą ir kurio kreipimaisi tokiu būdu iš esmės tampa vien tik formaliu bylinėjimusi, kai nebesiekiama sąžiningai apginti savo teises, o vien tik formaliai naudojamasi teisminės gynybos teise, pareikalauti sumokėti žyminį mokestį.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu neatleisti jį nuo žyminio mokesčio (jo dalies), kuris lėmė jo skundo nepriėmimą (laikymą nepaduotu). Nutartis, kuria netenkinamas arba tenkinamas prašymas atleisti nuo žyminio mokesčio neskundžiama, tačiau pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pareiškėjo atleidimo nuo žyminio mokesčio mokėjimo klausimas sprendžiamas kartu su nutarties, kuria pareiškėjo skundas nepriimamas ir grąžinimas pareiškėjui, pagrįstumo ir teisėtumo vertinimu (pvz., 2014 m. sausio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-12/2014 ir kt.). Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje konstatavo, kad pareiškėjas piktnaudžiauja teisminės gynybos teise (ABTĮ 36 str. 4 d.), todėl neatleido jo nuo žyminio mokesčio (jo dalies) sumokėjimo. Atkreiptinas dėmesys, kad, aiškindama ABTĮ 40 straipsnio 4 dalies nuostatą (nuo 2016 m. liepos 1 d. galiojančios ABTĮ redakcijos 36 str. 4 d.), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. AS822-759/2011 pabrėžė, kad įstatymų garantuojama asmenims teise kreiptis teisminės gynybos turi būti naudojamasi sąžiningai ir ja neturi būti piktnaudžiaujama (pvz., 2011 m. gruodžio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-759/2011). Teismų sistema yra skirta realiai apginti asmenų pažeidžiamas teises, išspręsti tarp asmenų kylančius ginčus ir ja neturi būti naudojamasi nepagrįstam ir vien formaliam bylinėjimuisi (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS492-861/2011; 2010 m. vasario 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS556-85/2010).

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, nustatant piktnaudžiavimą teisminės gynybos teise, taikomas konkretus kiekybinis kriterijus – kreipimasis į teismą dažniau kaip vieną kartą per mėnesį, tačiau vien tik intensyvus (kiekybiniu aspektu) asmens bylinėjimasis teismuose savaime nereiškia piktnaudžiavimo teisminės gynybos teise; turi būti vertinamas ir keliamo ginčo bei siekiamų apginti asmens teisių pobūdis (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS442-180/2010).

Pirmosios instancijos teismas 2017 m. sausio 24 d. nutartyje, kurioje nustatytas terminas trūkumams pašalinti, nustatė, kad 2016 m. S. F. Vilniaus apygardos administraciniam teismui yra pateikęs 16 skundų, 10 kartų buvo atsisakyta priimti skundą, nei vienas jų 2016 m. pareiškėjo pateiktų skundų Vilniaus apygardos administraciniame teisme nebuvo patenkintas ar iš dalies patenkintas (3 skundai dar neišnagrinėti), 2017 m. sausio mėnesį pareiškėjas į Vilniaus apygardos administracinį teismą jau kreipėsi daugiau nei vieną kartą. Tokį pareiškėjo elgesį teismas laikė piktnaudžiavimu teisminės gynybos teise. Atsižvelgdamas į tai, pareiškėjo prašymo atleisti jį nuo žyminio mokesčio mokėjimo netenkino, ir nustatė jam terminą sumokėti dalį žyminio mokesčio (15 Eur) bei pateikti teismui žyminio mokesčio kvitą. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos vertinimu, šių aplinkybių visumos pakako, kad konstatuoti pareiškėjo piktnaudžiavimą teisminės gynybos teise. Darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai neatleido pareiškėjo nuo žyminio mokesčio (jo dalies) sumokėjimo, ir įpareigojo jį sumokėti žyminį mokestį už paduodamą skundą. O kadangi pareiškėjas per Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 24 d. nutartyje nustatytą terminą įpareigojimo sumokėti žyminį mokestį neįvykdė, t. y. teismo nutartimi nustatytų skundo trūkumų nepašalino, jo skundas pagrįstai laikytas nepaduotu ir grąžintas pareiškėjui.

Atkreiptinas dėmesys, kad teismo nutartimi, kuria nuspręsta pareiškėjo skundą laikyti nepaduotu, nepaneigiama pareiškėjo teisė kreiptis į teismą su skundu, atitinkančiu ABTĮ nustatytus skundui keliamus reikalavimus.

Atsižvelgus į tai, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, rėmėsi administracinių teismų praktika, suformuota analogiškose bylose, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios naikinti ar keisti atskirajame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo. Dėl nurodytų motyvų skundžiama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 10 d. nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad tikrinamu atveju teisėjos, priėmusios skundžiamą teismo nutartį, veiksmuose nenustatyta pareiškėjo atskirajame skunde nurodytų nusikalstamų veikų požymių, todėl, remiantis ABTĮ 111 straipsniu, apie tai pranešti prokurorui nėra pagrindo.

Dėl pareiškėjo atskirojo skundo prašymo, adresuoto Vilniaus apygardos administracinio teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininkams, teikti motyvuotą prašymą Teisėjų etikos ir drausmės komisijai dėl drausmės bylos iškėlimo teisėjai H. Z., pažymėtina, jog teisėjų drausminės atsakomybės klausimai nėra nagrinėjamos administracinės bylos procesiniai klausimai, jie nėra susiję su pareiškėjo prašymų reikalavimais ir nėra reglamentuoti administracinių bylų nagrinėjimą reglamentuojančiuose teisės aktuose (šiuo atveju – ABTĮ). Šie klausimai reglamentuoti specialiame įstatyme – Teismų įstatyme, todėl apeliacinės instancijos teismas, nagrinėjantis pareiškėjo atskirąjį skundą, nėra kompetentingas spręsti drausmės bylos teisėjui iškėlimo klausimą. Tai nepaneigia pareiškėjo teisės pačiam teisės aktų nustatyta tvarka inicijuoti drausmės bylos iškėlimą teisėjui.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo S. F. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 10 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.