Civilinė byla Nr. 3K-3-513/2010

Procesinio sprendimo kategorijos:

24.1; 44.2.4.1; 60 (S)

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2010 m. gruodžio 10 d.

Vilnius

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigito Gurevičiaus (pranešėjas), Janinos Januškienės ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas),   

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo akcinės bendrovės „Lietuvos geležinkeliai“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 27 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ (AB „ORLEN Lietuva“) ieškinį atsakovams akcinei bendrovei „Lietuvos geležinkeliai“, uždarajai akcinei bendrovei draudimo kompanijai „PZU Lietuva“ dėl žalos atlyginimo ir trečiojo asmens, pareiškiančio savarankišką reikalavimą, akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovams akcinei bendrovei „Lietuvos geležinkeliai“ ir uždarajai akcinei bendrovei draudimo kompanijai „PZU Lietuva“ dėl nuostolių atlyginimo, dalyvaujant tretiesiems asmenims V. J., P. S., V. V., V. M., R. J., A. M., A. I. ir G. B.

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

 

Ieškovas AB „Mažeikių nafta“ prašė priteisti solidariai iš atsakovų AB „Lietuvos geležinkeliai“ ir UAB DK „PZU Lietuva“ 10 000 Lt nuostoliams atlyginti, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, kad jo užsakymu atsakovas AB „Lietuvos geležinkeliai“ 2006 m. lapkričio 22 d. priėmė pervežti iš Juodeikių (Mažeikių r.) į Malaševiči geležinkelio stotį (Lenkijos Respublika) 54 cisterninius vagonus F klasės dyzelino. Šiaulių geležinkelio stotyje atsakovo darbuotojas pastebėjo, kad iš ieškovo pervežti perduoto cisterninio vagono Nr. 50595073 teka dyzelinas. 2006 m. lapkričio 23 d. surašytas Prekinio vagono techninės apžiūros aktas, kuriuo nustatyta, kad vagone Nr. 50595073 neužsuktas apatinis vožtuvas (sklendė), o iš vagono ištekėjo 51,2741 tonos ieškovui priklausančio dyzelino. Radviliškio stotyje krovinio likutis buvo perpiltas į kitą vagoną ir grąžintas siuntėjui. Ieškovo teigimu, vagonas Nr. 50595073 buvo ruošiamas pakrauti ir kraunamas dalyvaujant atsakovo AB „Lietuvos geležinkeliai“ atstovams, kurie privalėjo tinkamai paruošti vagoną naftos produktams pakrauti, atlikti vagono apžiūrą prieš ir po krovinio pakrovos. Pagal Tarptautinio krovinių vežimo geležinkeliais susitarimo (toliau – SMGS) 23 straipsnio 1 paragrafą atsakovas atsako pagal šio skyriaus nustatytas taisykles už nuostolį, kuris atsirado dėl viso ar dalies krovinio praradimo, masės trūkumo, krovinio sugadinimo ar gedimo per visą laiką nuo krovinio priėmimo vežti momento iki jo išdavimo galinėje stotyje. Bendra ieškovo patirtų nuostolių suma – 81 519,48 Lt. Krovinys buvo apdraustas AB „Lietuvos draudimas“, draudikas, atėmęs 10 000 Lt išskaitos sumą, sumokėjo ieškovui 71 519,48 Lt draudimo išmoką, todėl iš atsakovo AB „Lietuvos geležinkeliai“ ieškovas prašė priteisti 10 000 Lt neatlygintų nuostolių.

Trečiasis asmuo AB ,,Lietuvos draudimas“ pateikė savarankišką reikalavimą, prašydamas priteisti iš atsakovų solidariai 71 519,48 Lt nuostolių atlyginimą bei 6 procentų dydžio metines palūkanas. Trečiasis asmuo nurodė, kad buvo apdraudęs ieškovui priklausantį krovinį, todėl išmokėjo draudėjui 71 519,48 Lt draudimo išmoką ir įgijo reikalavimo teisę į atsakingus asmenis.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

 

Vilniaus miesto 3-iasis apylinkės teismas 2009 m. birželio 25 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas sprendė, kad byloje turi būti taikomos Tarptautinio krovinių vežimo geležinkeliais susitarimo (SMGS) nuostatos, o pagal šio susitarimo 23 straipsnio 1 paragrafą krovinio vežėjas atsako už nuostolius, kurie atsirado dėl viso ar dalies krovinio praradimo nuo krovinio priėmimo vežti momento iki jo išdavimo galinėje stotyje. SMGS 23 straipsnio 3 paragrafe nustatyti atvejai, kai vežėjas atleidžiamas nuo tokios atsakomybės, tačiau tokių buvimą privalo įrodyti atsakovas AB „Lietuvos geležinkeliai“. Teismo teigimu, ieškovas užpildė vagoną, iš kurio nutekėjo dyzelinas, tačiau atsakovas neįrodė, kad dyzelino nutekėjimas įvyko dėl netinkamo vagono užpildymo. Atsižvelgdamas į tai, kad dyzelinas ištekėjo dėl nesandariai užsukto išpylimo vožtuvo, o atsakovo pareigą tikrinti vagono techninę būklę iki ir po užpildymo numato SMGS Tarnybinės 8 straipsnio instrukcijos 8.1 paragrafas, 9 straipsnio instrukcijos 9.7 paragrafas bei SMGS 2 priedo „Pavojingų krovinių vežimo taisyklės“ 1 dalies 1.4 paragrafo 1.4.2.2.3 punktas, Cisterninio vagono eksploatavimo instrukcijos 6.3.1 punktas, taip pat Krovinių krovimo ir tvirtinimo taisyklių ADV-7 1511 punktas, teismas sprendė, kad atsakovas AB „Lietuvos geležinkeliai“ neužtikrino tinkamos vagono techninės būklės, dėl ko ieškovui priklausantis dyzelinas ištekėjo iš vagono. Teismas laikė, kad atsakovas AB „Lietuvos geležinkeliai“ yra atsakingas už ieškovo patirtus nuostolius.

Teismas atmetė ieškinius, nurodydamas, kad ieškovas ir trečiasis asmuo praleido 9 mėnesių trukmės ieškinio senaties terminą, nustatytą SMGS 31 straipsnyje (CK 1.131 straipsnio 1 dalis). Grįsdamas šią išvadą, teismas nurodė, kad sprendžiant ieškinio senaties klausimą byloje turi būti taikomos SMGS normos, nes krovinys buvo vežamas geležinkelio transportu, krovinio siuntėjas ir gavėjas yra skirtingose valstybėse, kurios yra SMGS narės (CK 1.125 straipsnio 11 dalis, GTK 67 straipsnio 2 dalis, 2 straipsnio 2 dalis). Pagal SMGS nuostatas, ieškinio senaties terminas ieškovui baigėsi 2007 m. rugsėjo 14 d., o ieškinys pareikštas tik 2007 m. spalio 26 d. Dėl trečiojo asmens devynių mėnesių trukmės ieškinio senaties terminas prasidėjo 2007 m. rugsėjo 11 d., tačiau reikalavimai pareikšti tik 2008 m. gruodžio 11 d. Teismas atmetė ieškovo ir trečiojo asmens, pareiškiančio savarankiškus reikalavimus, prašymus atnaujinti ieškinio senaties terminą.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. balandžio 27 d. nutartimi panaikino dalį Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2009 m. birželio 25 d. sprendimo, kuria ieškinys atmestas, dėl šios dalies priėmė naują sprendimą ir priteisė ieškovui iš atsakovų solidariai 10 000 Lt padarytų nuostolių atlyginimo, 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, paskirstė bylinėjimosi išlaidas; kitą teismo sprendimo dalį paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė nagrinėjamu atveju taikytinas ieškinio senaties klausimus reglamentuojančias teisės normas ir nepagrįstai netaikė Geležinkelio transporto kodekso (toliau – GTK) teisės normų, reglamentuojančių ieškinio senatį (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas). GTK 67 straipsnio 2 dalyje nustatytas vienerių metų ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl reikalavimų iš vežimo sutarčių, todėl, teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo laikyti, kad ieškinio senaties terminas buvo praleistas.

Teisėjų kolegija konstatavo, kad sprendžiant ieškinio senaties taikymo klausimą SMGS nuostatos negali būti taikomos, nes ieškinio senatis reglamentuojama tik įstatymų ir tarptautinių  sutarčių, o SMGS yra tarptautinis tarpžinybinis susitarimas, neturintis teisės šaltinio galių. Tarptautinio krovinių vežimo geležinkeliais susitarimas (SMGS) Lietuvai įsigaliojo nuo 1992 m. birželio 5 d.; susitarimas pasirašytas Susisiekimo ministerijos atstovo, kuris buvo įgaliotas atstovauti Lietuvos Respublikos Vyriausybei Geležinkelių bendradarbiavimo organizacijos sesijoje ir Vyriausybės vardu pasirašyti prisijungimo prie šios organizacijos dokumentus. Lietuvos prisijungimo prie Geležinkelių bendradarbiavimo organizacijos metu 1992 m. galiojo 1991 m. gegužės 21 d. įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių“, kurio 1 straipsnyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis yra susitarimas, kurį raštu sudaro Lietuvos Respublika su užsienio valstybėmis arba tarptautinėmis organizacijomis nepriklausomai nuo to susitarimo pavadinimo. Įvertinusi SMGS pasirašymo tikslą, šalis bei susitarimo turinį, teisėjų kolegija sprendė, kad šis susitarimas negali būti vertinamas kaip GTK 2 straipsnio 2 dalyje numatytas Lietuvos Respublikos susitarimas dėl tarptautinio susisiekimo geležinkeliu (tarptautinė sutartis), todėl SMGS normos, reglamentuojančios su senaties taikymu susijusius klausimus, nekeičia įstatymų nuostatų – CK normų dėl ieškinio senaties pabaigos padarinių, taip pat GTK 67 straipsnio 2 dalyje nustatyto ieškinio senaties termino ieškiniams dėl reikalavimų iš vežimo sutarčių pareikšti.

Teisėjų kolegija laikė pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad atsakovas neįrodė aplinkybių, atleidžiančių vežėją nuo atsakomybės, buvimo. Grįsdama šią išvadą, teisėjų kolegija nurodė, kad šalių santykiams taikytinos SMGS nuostatos, nes krovinys buvo vežamas geležinkelio transportu, krovinio siuntėjas ir gavėjas yra skirtingose valstybėse, kurios yra susitarimo narės. Susitarimo normos įtvirtina vežėjo atsakomybės už nuostolius dėl krovinio praradimo prezumpciją, todėl pirmosios instancijos teismas teisingai paskirstė įrodinėjimo naštą pripažindamas, kad atsakovas AB „Lietuvos geležinkeliai“ privalėjo įrodyti savo atsakomybės nebuvimą, t. y. įrodyti, jog dyzelinas nutekėjo dėl priežasčių, susijusių su krovinio pakrovimu, jeigu krovinį pakrovė siuntėjas, arba jog krovinys ar jo dalis buvo prarasti dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo atsakovo, kurių jis negalėjo numatyti (SMGS 23 straipsnio 3 paragrafo 1, 4 punktai). Atsakovas to neįrodė, todėl, teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovas AB „Lietuvos geležinkeliai“ neužtikrino tinkamos vagono techninės būklės ir yra atsakingas už ieškovo patirtus nuostolius dėl dyzelino išsiliejimo.  

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai

 

Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 27 d. nutartį bei Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2009 m. birželio 25 d. sprendimo dalį, kuria teismas nusprendė, kad atsakovas yra atsakingas už ieškovo patirtus nuostolius, ir ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1.      Nepagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvada, kad sprendžiant klausimą dėl ieškinio senaties turėjo būti vadovaujamasi GTK nuostatomis. GTK 2 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tarptautiniams krovinių vežimams šis kodeksas taikomas tiek, kiek to nereglamentuoja Lietuvos Respublikos dvišaliai ar daugiašaliai susitarimai dėl tarptautinio susisiekimo geležinkeliais, t. y. duodama nuoroda į Tarptautinio vežimo geležinkeliais sutarties (COTIF) B priedą (CIM) – vienodas tarptautinio krovinių vežimo geležinkeliais sutarties taisykles arba SMGS. Be to, ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2002 m. gruodžio 20 d. nutarime Nr. 39 nurodė, kad Tarptautinio krovinių vežimo geležinkeliais susitarimo (SMGS) 31 straipsnis nustato 9 mėnesių trukmės ieškinio senaties terminą siuntėjo arba gavėjo ieškiniams, taip pat 2 mėnesių trukmės ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl krovinio pristatymo termino pažeidimo, ieškinio senaties termino eigos skaičiavimo tvarką, eigos pristabdymą ir t. t. Taigi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senatas neabejoja, kad SMGS yra priskirtinas prie teisės aktų, reglamentuojančių ieškinio senatį.

2.      Nepagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvada, kad sprendžiant klausimą dėl ieškinio senaties negalėjo būti vadovaujamasi SMGS nuostatomis. Teismas klaidingai laikė, kad SMGS turi būti vertinamas kaip tarptautinis tarpžinybinis susitarimas. Lietuvos prisijungimo prie Geležinkelių bendradarbiavimo organizacijos metu galiojusio 1991 m. gegužės 21 d. įstatymo dėl Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių 2 straipsnyje nustatyta, kad šis įstatymas nustato visų Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių sudarymo ir vykdymo tvarką, nepriklausomai nuo to, kokia institucija ar pareigūnas nustatyta tvarka derėjosi dėl tarptautinės sutarties ir ją pasirašė, o įstatymo 6 straipsnyje – kad įgaliojimus derėtis ir pasirašyti Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis suteikia Vyriausybė, sutartis pasirašo Ministras pirmininkas ir kontrasignuoja užsienio reikalų ministras. Vyriausybė 1992 m. balandžio 23 d. potvarkiu Nr. 394p pritarė Geležinkelių bendradarbiavimo organizacijos nuostatams ir įpareigojo Susisiekimo ministeriją parengti reikiamus dokumentus įstoti į Geležinkelių bendradarbiavimo organizaciją, o 1992 m. gegužės 28 d. potvarkiu Nr. 529p įgaliojo Susisiekimo ministerijos Geležinkelio departamento direktorių atstovauti Vyriausybei Geležinkelių bendradarbiavimo organizacijos sesijoje ir Vyriausybės vardu pasirašyti prisijungimo prie Geležinkelių bendradarbiavimo organizacijos dokumentus. Taigi SMGS pasirašymas atitiko visas tuo metu galiojusios įstatymo dėl Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių redakcijos nuostatas.

3.      Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių kasatoriaus (kaip vežėjo) civilinę atsakomybę, taikė SMGS teisės normas. Teismas neatsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimo Nr. 39 išaiškinimą, kad ieškinio senatis taikoma pagal tos valstybės teisę, kuri reguliuoja civilinių teisinių santykių dalyvių teisės ir pareigas (CK 1.59 straipsnis). Dėl to, jei byloje šalių ginčui dėl materialiųjų teisių ir pareigų spręsti yra taikoma užsienio teisė, ši teisė taikoma ir klausimams dėl ieškinio senaties spręsti. Teismams nekilo abejonės, kad dėl vežėjo civilinės atsakomybės nustatymo turi būti taikomos SMGS nuostatos, tačiau apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas ieškinio senatį reglamentuojantį teisės aktą, SMGS atmeta.

4.      Nepagrįsta teismų išvada, kad kasatorius neįrodė aplinkybių, atleidžiančių jį nuo civilinės atsakomybės, buvimo. Ieškovo (krovinio siuntėjo) plomba buvo nepažeista, išpylimo vožtuvas, esantis po plombuotu dangčiu, daugiau nebesisuko, o krovinio tekėjimas buvo sustabdytas užsukus atsilaisvinusį išpylimo angos apsauginį dangtelį. Teismai nustatė, kad vožtuvo nesandarumo priežastis – jame įstrigęs pašalinis daiktas, panašus į nutrūkusį vidinių cisternos kopėtėlių laiptelį. Jei teismai būtų įsigilinę į Krovinių krovimo ir tvirtinimo taisyklių ADV-7 1509 ir 1511 punktų bei Cisterninio vagono eksploatavimo instrukcijos 1547.00.000To 6.3.1 punkto nuostatas, nebūtų klaidingai sprendę, kad kasatoriaus atsakomybės prezumpcija liko nepaneigta. Vežėjo atsakomybės prezumpcija, nustatyta SMGS, neatleidžia ieškovo darbuotojų nuo pareigų ir cisterninių vagonų užpildymo technologinio proceso, numatyto Cisterninio vagono eksploatavimo instrukcijos 1547.00.000To bei SMGS 2 priede Pavojingų krovinių vežimo taisyklės 1 dalies 1.4 skyriaus 1.4.2.1.1 punkte. Juose įtvirtinti reikalavimai yra skirti krovinio siuntėjams, tačiau bylą nagrinėję teismai šios aplinkybės tinkamai neįvertino, konstatuodami, kad kasatoriaus darbuotojai turėjo paruošti vagonus perkrovai.    

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas prašo skundą atmesti, o apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime ieškovas nurodo tokius argumentus:

1.      Kasatorius kaip vieną dokumentą įvardija du skirtingus teisės norminius aktus (SMGS ir COTIF). 1951 m. Tarptautinio krovinių vežimo geležinkeliais susitarimas (SMGS) yra teisės norminis aktas, reglamentuojantis Geležinkelių bendradarbiavimo organizacijos narių vykdomus krovinių vežimus geležinkeliais. Šį susitarimą yra pasirašiusios ministerijos, valdančios šalių geležinkelius. 1980 m. gegužės 9 d. tarptautinio vežimo geležinkeliais sutartis (COTIF) yra teisės norminis aktas, reglamentuojantis Tarpvalstybinės tarptautinio geležinkelių transporto organizacijos narių vykdomus vežimus geležinkeliais. COTIF sutarties priedas B – Vienodųjų tarptautinio krovinių vežimo geležinkeliais sutarties taisyklės (CIM) reglamentuoja COTIF narių vykdomus krovinių vežimus geležinkeliais. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad SMGS nuostatos negali būti taikomos, sprendžiant ieškinio senaties taikymo klausimą, nes ieškinio senatis reglamentuojama tik įstatymų ir tarptautinių sutarčių, o SMGS turi būti vertinamas kaip tarptautinis tarpžinybinis susitarimas. Susitarimas nėra Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis ir neturi įstatymo galios, nes nėra sudarytas Lietuvos Respublikos (valstybės) vardu ir su kita valstybe ar tarptautine organizacija, susitarimą pasirašęs susisiekimo ministerijos atstovas neturėjo nei nuolatinių, nei ad hoc suteiktų įgaliojimų atstovauti Lietuvos Respublikai, susitarimas nebuvo ratifikuotas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1995 m. spalio 17 d. nutarime nurodė, kad tarptautiniai tarpžinybiniai susitarimai (sutartys) neturi teisės šaltinio galios nei tarptautinės, nei Lietuvos Respublikos teisės požiūriu. Aplinkybė, kad šalys susitarimu pasirinko sutarčiai taikytiną užsienio teisę, nėra pagrindas atsisakyti taikyti Lietuvos Respublikos imperatyviąsias teisės normas, kurių šalys savo susitarimu negali pakeisti ar jų atsisakyti (CK 1.37 straipsnio 3 dalis). Vis dėlto šalys galėjo susitarti, kad SMGS sąlygos būtų taikomos nustatant kitas krovinių vežimo geležinkeliais sąlygas, taip pat sprendžiant atsakomybės už krovinio praradimą klausimus (CK 6.156 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad GTK 57 straipsnis, analogiškai kaip ir SMGS 23 straipsnio 8 paragrafas, nustato pareigą kasatoriui įrodyti aplinkybes, kad krovinio trūkumas ar praradimas kilo ne dėl jo kaltės.

2.      Teismai nagrinėjo kasatoriaus nurodytus teisės norminius aktus, tinkamai nustatė visas teisiškai reikšmingas faktines aplinkybes, susijusias su krovinio pakrovimu, gabenimu ir jo praradimu, bei padarė pagrįstą išvadą, kad kasatorius nepaneigė įstatymu (GTK 57 straipsnis) ir susitarimu (SMGS 23 straipsnio 8 paragrafas) nustatytos kasatoriaus atsakomybės už krovinio praradimą jo gabenimo metu prezumpcijos. Kasatoriaus argumentai dėl teismų sprendimų neteisėtumo šiuo klausimu grindžiami kasatoriaus pateikta faktinių aplinkybių interpretacija, tačiau tai – ne kasacijos dalykas.         

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Pagrindinis kasaciniame skunde keliamas klausimas yra dėl ieškinio senatį reglamentuojančių teisės aktų taikymo, t. y. dėl Tarptautinio krovinių vežimo geležinkeliais susitarimo (toliau SMGS) nuostatų, nustatančių atitinkamus (trumpesnius, negu numatyti nacionalinėje teisėje) ieškinio senaties terminus, taikymo nagrinėjamoje byloje. Bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai šį klausimą sprendė skirtingai. Pirmosios instancijos teismas taikė SMGS nustatytą devynių mėnesių ieškinio senaties terminą. Apeliacinės instancijos teismas, taikydamas ieškinio senatį, šiuo norminiu aktu nesivadovavo, motyvuodamas, kad minėtas Susitarimas turi būti vertinamas kaip tarptautinis tarpžinybinis susitarimas, neturintis teisės šaltinio galių, ir juo negali būti vadovaujamasi sprendžiant ieškinio senaties taikymo klausimą.

 

Dėl Tarptautinio krovinių vežimo geležinkeliais susitarimo teisinės galios

Pirmiausia pažymėtina, kad Vienos konvencijos dėl tarptautinių sutarčių teisės 26 straipsnyje įtvirtintas principas pacta sunt servanda, skelbiantis, jog kiekviena įsigaliojusi sutartis jos šalims yra privaloma, ir šalys privalo sąžiningai ją vykdyti. Analogiška nuostata yra ir nacionaliniame teisės akte – Tarptautinių sutarčių įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje. Bet kokio valstybės tarptautinio įsipareigojimo pažeidimas yra tarptautinės teisės pažeidimas, lemiantis atsakomybę. Jeigu valstybė yra sutarties dalyvė, šio principo nesilaikymo nepateisina jokie nacionaliniai ribojimai.

Dėl valstybės pareigos laikytis prisiimtų tarptautinės teisės įsipareigojimų ir tarptautinės teisės nuostatų yra ne kartą pabrėžta ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. rugsėjo 6 d. nutartį civilinėje byloje P. R. v. Panevėžio miesto valdyba, J. M. ir kiti, bylos Nr. 3K-3-384/1999, 2001 m. vasario 9 d. nutartį  civilinėje byloje pagal DFDS Dan Transport A/S prašymą pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Danijos Jūrų ir Prekybos Teismo 1999 m. kovo 26 d. sprendimą, bylos Nr. 3K-3-98/2001, 2003 m. gruodžio 15 d. nutartį civilinėje byloje Beecham Group p.l.c. (Jungtinė Karalystė) v. I. K., I. K. personalinė įmonė, bylos Nr. 3K-3-1103/2003; 2003 m. gruodžio 15 d. nutartį civilinėje byloje Japan Tobacco Inc. (Japonija) v. Schrader-Bridgeport International Inc. (Jungtinės Amerikos Valstijos), bylos Nr. 3K-3-1191/2003; kt.).

Iš SMGS teksto matyti, kad šis Susitarimas nustato tiesioginius tarptautinius geležinkelio vežiojimus, vežant atitinkamų šalių geležinkeliais (tarp jų, Lietuvos Respublikos ir Lenkijos Respublikos, kaip kad ir buvo šioje byloje) (Susitarimo 1 straipsnis). Minėtą tarptautinį susitarimą administruoja Geležinkelių bendradarbiavimo organizacija (vadinamoji OSŽD).

Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1992 m. balandžio 23 d. potvarkiu Nr. 394p pritarė Geležinkelių bendradabiavimo organizacijos nuostatams, įpareigojo Susisiekimo ministeriją parengti reikiamą dokumentaciją įstoti į Geležinkelių bendradarbiavimo organizaciją. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1992 m. gegužės 28 d. potvarkiu Nr. 529p įgaliojo Susisiekimo ministerijos Geležinkelio departamento direktorių atstovauti Lietuvos Respublikos Vyriausybei Geležinkelių bendradarbiavimo organizacijos XX sesijoje (ministrų pasitarime) 1992 m. birželio 1-5 d. ir suteikė jam teisę Lietuvos Respublikos Vyriausybės vardu pasirašyti prisijungimo prie Geležinkelių bendradarbiavimo organizacijos dokumentus (Lietuvos Respublikos 1991 m. gegužės 21 d. įstatymo Nr. I-1344 „Dėl Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių“ 1, 6 straipsniai, Vyriausybės 1992 m. sausio 7 d. nutarimo Nr. 5 „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių“ įgyvendinimo tvarkos“ 2 punktas). Pagal 1991 m. Tarptautinių sutarčių įstatymo 6 straipsnyje įtvirtintą nuostatą įgaliojimus derėtis ir pasirašyti Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis suteikia Lietuvos Respublikos Vyriausybė, o pasirašo Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas ir kontrasignuoja Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministras, išskyrus įgaliojimus Lietuvos Respublikos vardu derėtis ir pasirašyti šio įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje nurodytas Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis. Lietuvos Respublikai SMGS įsigaliojo 1992 m. birželio 5 d. (žr. Susitarimo 41 straipsnis).

Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija pažymi, kad aptariamojo SMGS įvardijimas kaip „tarpžinybinio“ yra sąlyginis. Jeigu Lietuvos Respublikos ministerija ar Vyriausybės įstaiga sudaro tarptautinį susitarimą su atitinkama užsienio valstybės ministerija ar Vyriausybės įstaiga, ji turi laikytis visų reikalavimų, keliamų Lietuvos Respublikos tarptautinėms sutartims, t. y. Vyriausybė turi suteikti jai įgaliojimus derėtis dėl tokios sutarties ir ją sudaryti, šios sutartys turi būti registruojamos Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių registre Užsienio reikalų ministerijoje. Iš to, kas buvo nurodyta, matyti, kad SMGS atveju tai buvo padaryta (tai taip pat matyti ir iš bylos medžiagos, t. y. iš Užsienio reikalų ministerijos sekretoriaus 2001 m. balandžio 14 d. rašto (T. 2, b. l. 61); 2008 m. gruodžio 9 d. rašto (T. 3, b. l. 17).

Reziumuojant anksčiau išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Lietuva turi pareigą laikytis SMGS nuostatų, sprendžiant dėl klausimų, patenkančių į šio Susitarimo reguliavimo sritį.

Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasatoriaus argumentai dėl SMGS teisinės galios yra pagrįsti. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad vežimo santykiai buvo įforminti SMGS važtaraščiu, ieškovas atsakovo atsakomybės sąlygas siejo su SMGS įtvirtintomis nuostatomis. Taigi pats ieškovas pareikštu ieškiniu neneigia SMGS teisinės galios, bet tik nesutinka su šiame Susitarime nurodytų ieškinio senaties terminų taikymu. Be to, ir iš skundžiamo apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo matyti, kad apeliacinės instancijos teismas, paneigdamas senaties terminų, nustatytų SMGS, taikymą, spręsdamas dėl ieškinio pagrįstumo, inter alia vadovavosi SMGS nuostatomis.

CK 1.13 straipsnyje nurodoma, kad jeigu Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse nustatytos kitokios taisyklės negu tos, kurias nustato šis kodeksas ir kiti Lietuvos Respublikos įstatymai, taikomos Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių normos (CK 1.125 straipsnio 11 dalis). Su šia CK nuostata logiškai dera ir  Geležinkelių transporto kodekso 2 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta teisės norma, kurioje nustatyta, kad tarptautiniams keleivių ir bagažo, krovinių vežimams šis Kodeksas taikomas tiek, kiek to nereglamentuoja Lietuvos Respublikos dvišaliai ar daugiašaliai susitarimai dėl tarptautinio susisiekimo geležinkeliais. Ir priešingai, SMGS 36 straipsnyje nustatyta, kad jeigu šiame Susitarime, taikomuose tarifuose ir Tarnybinėje SMGS instrukcijoje nėra reikiamų teiginių, taikomos nuostatos, kurias nustato atitinkamos šalies, kurios geležinkelis yra šio Susitarimo dalyvis, vidaus įstatymai ir taisyklės.

Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad, esant tarptautiniams geležinkelio vežimams, vežant krovinius Susitarime nurodytų šalių geležinkeliais, pretenzijų ir ieškinių senaties terminą, jo skaičiavimą, reglamentuoja SMGS 31 straipsnis, kuris nustato, kad ieškiniai dėl nuostolių atlyginimo gali būti pateikti per devynis mėnesius. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nagrinėjamu atveju ieškovas praleido Susitarimu nustatytą devynių mėnesių terminą ieškiniui pareikšti. Tai pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas. Lietuvos Respublikai esant SMGS dalyve, negalėjo būti taikomas Lietuvos Geležinkelių transporto kodekso 67 straipsnio 2 dalyje nustatytas vienerių metų ieškinio senaties terminas reikalavimams dėl nuostolių atlyginimo, atsiradusio gabenant krovinį geležinkeliu, nes ši nacionalinės teisės norma prieštarauja tarptautiniam SMGS.

Dėl šių aplinkybių teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą atmesti ieškinį, remdamasis ieškinio senaties termino praleidimu.

 

Dėl atsakovo (kasatoriaus) civilinės atsakomybės pagrindų

Kasatorius nesutinka su teismų išvada, kad jis neįrodė aplinkybių, atleidžiančių jį nuo civilinės atsakomybės. Šis kasacinio skundo argumentas yra nepagrįstas. Iš teismų procesinių sprendimų turinio matyti, kad tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai pilnai ir visapusiškai išanalizavo ir įvertino bylos faktines aplinkybes, pateiktus įrodymus, šalių paaiškinimus ir, nors ir priėmė skirtingus procesinius sprendimus, vieningai konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje atsakovas neįrodė aplinkybių, atleidžiančių jį (vežėją) nuo atsakomybės už padarytą žalą (šiuo atveju tai įrodyti buvo vežėjo pareiga). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis), todėl iš naujo nenustatinėja faktinių bylos aplinkybių, o vadovaujasi teismų jau nustatytomis aplinkybėmis. Dėl to nagrinėjamu atveju kasacinis teismas vadovaujasi jau nustatytomis byloje faktinėmis aplinkybėmis ir dėl šio kasacinio skundo argumento plačiau nepasisako.

Vadovaudamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinis skundas iš esmės yra tenkintinas, apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir paliktinas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas (CPK 359 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Patenkinus kasacinį skundą ir panaikinus apeliacinės instancijos teismo nutartį bei palikus galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą atmesti ieškinį, atitinkamai turi būti perskirstomos apeliacinės instancijos ir kasaciniame teismuose turėtos bylinėjimosi išlaidos. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Atmetus ieškinį, ieškovo turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos. Atsakovas nepateikė duomenų apie jo apeliacinės instancijos ir kasaciniame teisme turėtas išlaidas advokato pagalbai, todėl jam iš ieškovo priteistinas tik už kasacinį skundą sumokėtas žyminis mokestis – 300 Lt (T. 4, b. l. 1).  Valstybei iš ieškovo priteistina 205,75 Lt išlaidoms, susijusioms su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos ir kasaciniame teismuose, atlyginti (CPK 88, 93, 92 straipsniai).    

 

Dėl sprendimo įvykdymo atgręžimo

CPK 760 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu panaikinamas jau įvykdytas sprendimas ir iš naujo išnagrinėjus bylą priimamas sprendimas atmesti ieškinį arba priimama nutartis nutraukti bylą ar palikti ieškinį nenagrinėtą, atsakovui turi būti grąžinama visa tai, kas buvo pagal panaikintą sprendimą iš jo išieškota ieškovo naudai (sprendimo įvykdymo atgręžimas). Nagrinėjamoje byloje yra duomenų, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis buvo įvykdyta (T. 4, b. l. 11-15), todėl kasacinis teismas, ją naikindamas, taiko teismo nutarties įvykdymo atgręžimą (CPK 762 straipsnio 1 dalis).

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 96 straipsniu, 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi, 762 straipsniu,

 

 

 

 

 

n u t a r i a :

 

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 27 d. nutartį panaikinti ir palikti galioti Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2009 m. birželio 25 d. sprendimą.

Priteisti kasatoriui akcinei bendrovei ,,Lietuvos geležinkeliai“ (juridinio asmens kodas 110053842) iš ieškovo akcinės bendrovės ,,ORLEN Lietuva“ (juridinio asmens kodas 166451720) 300 (tris šimtus) Lt žyminio mokesčio už kasacinį skundą.

Priteisti valstybei iš ieškovo akcinės bendrovės ,,ORLEN Lietuva“ (juridinio asmens kodas 166451720) 205,75 Lt (du šimtus penkis litus 75 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos ir kasaciniame teismuose.

Atgręžiant Vilniaus apygardos teismo 2010 m. balandžio 27 d. nutarties įvykdymą įpareigoti akcinę bendrovę ,,ORLEN Lietuva“ sumokėti akcinei bendrovei ,,Lietuvos geležinkeliai“ 3550 (tris tūkstančius penkis šimtus penkiasdešimt) Lt.  

Atgręžiant Vilniaus apygardos teismo 2010 m. balandžio 27 d. nutarties įvykdymą įpareigoti akcinę bendrovę ,,ORLEN Lietuva“ sumokėti uždarajai akcinei bendrovei draudimo kompanijai ,,PZU Lietuva“ (juridinio asmens kodas 110057869) 15 093,56 Lt (penkiolika tūkstančių devyniasdešimt tris litus 56 ct).   

Atgręžiant Vilniaus apygardos teismo 2010 m. balandžio 27 d. nutarties įvykdymą įpareigoti Valstybinę mokesčių inspekciją prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos grąžinti uždarajai akcinei bendrovei draudimo kompanijai ,,PZU Lietuva“ 85,40 Lt (aštuoniasdešimt penkis litus 40 ct).   

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

Teisėjai                                                                                                Sigitas Gurevičius

 

 

 

                                                                                                            Janina Januškienė  

 

 

 

                                                                                                            Gintaras Kryževičius