Administracinė byla Nr. I-188-331/2016

Proceso Nr. 3-61-3-01428-2013-4

Procesinio sprendimo kategorija 1.16.5; 3.21

(S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. balandžio 14 d.

Vilnius

              Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Henrikas Sadauskas rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos K. P. skundą atsakovei Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo,

              n u s t a t ė:             

Pareiškėja kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–3)ir prašo priteisti iš atsakovės Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Nacionalinė mokėjimo agentūra) 48 137,33 Lt neišmokėtą darbo užmokesčio dalį  nuo 2010-04-01 iki 2013-03-31.

Paaiškino, kad iki 2011-10-24 ėjo Finansų ir apskaitos departamento direktorės pavaduotojos (A lygis, 16 kategorija) pareigas, pareiškėjai buvo suteikta pirma kvalifikacinė klasė. Šiuo metu eina Finansų ir apskaitos departamento direktorės (karjeros valstybės tarnautojos, A lygio 17 kategorija) pareigas.

Paaiškino, kad Lietuvos Respublikos Seimui 2009-04-23 priėmus Valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) pakeitimus nuo 2009-05-01 sumažinti pareiginės algos koeficientai 15 ir aukštesnės kategorijos valstybės tarnautojams, o 2009-07-17 pakeitimais, kurie įsigaliojo nuo 2009-08-01, dar kartą sumažinti valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientai 11 ir aukštesnių kategorijų valstybės tarnautojams bei priedai už kvalifikacinę klasę. Šis valstybės tarnautojų darbo užmokesčio (pareiginės algos (koeficientų) ir priedų už kvalifikacinę klasę)sumažinimas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinio Teismo) 2013-07-01 nutarimu pripažintas prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatoms ir konstituciniam teisinės valstybės principui, todėl pareiškėjai nepagrįstai laikotarpiu nuo 2010-04-01 iki 2013-03-31buvo sumažinta ir dėl to neteisėtai neišmokėta valstybės tarnautojo darbo užmokesčio dalis.

Atsakovė Nacionalinė mokėjimo agentūra su pareiškėjos skundu nesutinka ir prašo jį atmesti. Atsiliepime (b. l. 11) ir patikslintame atsiliepime (b. l. 28–30) paaiškino, kad įstatymų leidėjas iki šiol nenustatė praradimų kompensavimo mechanizmo, todėl ši aplinkybė yra pagrindas teismui pareiškėjos skundo netenkinti ir jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, jog Nacionalinė mokėjimo agentūra neatliko neteisėtų veiksmų, skaičiuodama pareiškėjai darbo užmokestį neturėjo galimybės nukrypti nuo nustatyto teisinio reguliavimo. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 27 straipsnio 2 dalimi, pareiškėjos reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo prašė taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą. Teismui patenkinus pareiškėjos skundą, prašė išdėstyti teismo sprendimo vykdymą per vienerius metus nuo jo įsiteisėjimo dienos.

Bylos šalys teismo posėdyje nedalyvavo, apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą pranešta tinkamai, todėl nėra kliūčių bylai nagrinėti ir sprendimui priimti (Administracinių bylų teisenos įstatymo 78 str., b. l. 46-49).

S k u n d a s   a t m e t a m a s.

Nagrinėjamoje byloje keliamas ginčas dėl trunkamojo pažeidimo, kuomet pareiškėjai kas mėnesį buvo mokamas sumažintas darbo užmokestis pagal įstatymus, kurie vėliau buvo pripažinti prieštaraujančiais Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad iki 2011-10-24 pareiškėja ėjo Finansų ir apskaitos departamento direktorės pavaduotojos (A lygis, 16 kategorija) pareigas, pareiškėjai buvo suteikta pirma kvalifikacinė klasė. Nuo 2011-10-25 pareiškėja eina Finansų ir apskaitos departamento direktorės (karjeros valstybės tarnautojos, A lygio 17 kategorija) pareigas, turint pirmą kvalifikacinę klasę (b. l. 1–3). Nacionalinės mokėjimo agentūros 2014-01-31 pažyma  patvirtina, kad nuo 2010-04-01 iki 2013-03-31 pareiškėjai nesumokėta darbo užmokesčio dalis yra 47 390,56 Lt (b. l. 31–33).

Valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 23 straipsnis numato, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: 1) pareiginė alga; 2) priedai; 3) priemokos; 4) apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą. To paties įstatymo 24 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtinta, kad pareiginė alga nustatoma pagal pareigybės kategoriją ir yra vienoda visoms tos pačios kategorijos pareigybėms. Pareiginės algos dydis apskaičiuojamas taikant pareiginės algos koeficientą. Koks koeficientas taikomas kiekvienos kategorijos pareigybėms, nustato šio įstatymo 1 priedas. Vadovaujantis VTĮ 25 straipsnio valstybės tarnautojams mokami šie priedai: 1) už tarnybos Lietuvos valstybei stažą; 2) už kvalifikacinę klasę arba kvalifikacinę kategoriją; 3) už laipsnį arba tarnybinį rangą; 4) už diplomatinį rangą; 5) pareiginės algos dydžio vienkartinis priedas.

Pažymėtina, kad VTĮ 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymo pakeitimais (2010-06-30 įstatyme Nr. XI-944; 2011-11-22 įstatyme Nr. XI-1721; 2012-12-20 įstatyme Nr. XII-114) nuo 2009-05-01 buvo sumažinti pareiginės algos koeficientai aukštesnės nei 14 pareigybių kategorijos valstybės tarnautojams. Nuo 2009-08-01 VTĮ 1 priedas buvo dar kartą pakeistas (2009-07-17 įstatymu Nr. XI-363) dar kartą sumažinant pareiginės algos koeficientus 11 ir aukštesnių kategorijų valstybės tarnautojams, taip pat nustatant sumažintus priedų už kvalifikacinę klasę dydžius. Pastebėtina, jog 2013-09-19 priėmus VTĮ 25 straipsnio, 1 priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymą Nr. XII-517, kuris įsigaliojo 2013-10-01, buvo nustatyti priedų už kvalifikacinę klasę ir pareiginių algų koeficientų dydžiai, galioję iki 2009-05-01.

Todėl nuo 2009-05-01 buvo sumažinti pareiginės algos koeficientai aukštesnės nei 14 pareigybių kategorijos valstybės tarnautojams; nuo 2009-08-01 dar kartą buvo sumažinti pareiginės algos koeficientai 11 ir aukštesnių kategorijų valstybės tarnautojams; minėtų pareigybių kategorijoms sumažinti pareiginių algų koeficiento dydžiai galiojo iki 2013-09-30; nuo 2009-08-01 iki 2013-09-30 valstybės tarnautojams buvo sumažinti priedai už kvalifikacines kategorijas.

Taigi pareiškėjai dėl pasikeitusių VTĮ nuostatų nuo 2010-04-01 iki 2013-03-31 buvo sumažintas darbo užmokestis, sumažinus pareiginės algos koeficiento dydį ir priedą už kvalifikacinę klasę.

Nacionalinė mokėjimo agentūra pareiškėjos reikalavimui priteisti susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką prašo taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos suformuotoje praktikoje konstatuota, jog teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytinu 3 metų ieškinio senaties terminu, nustatytu Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje (LVAT 2011-11-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Ieškinio senatį pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas,  teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužino arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.

Pareiškėja, kurios prašoma priteisti darbo užmokesčio nepriemokos suma susidarė nuo 2010-04-01 iki 2013-03-31, į teismą su skundu kreipėsi 2013-04-29. Atsižvelgiant į DK 27 straipsnio 2 dalies nuostatą, kad bendras ieškinio senaties terminas DK reglamentuojamiems santykiams yra treji metai, taip pat CK I knygos VII skyriaus nuostatas dėl ieškinio senaties termino skaičiavimo, konstatuotina, kad pareiškėja skundą teismui pateikė nepraleidusi ieškinio senaties termino.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjai neišmokėtos darbo užmokesčio dalies susidarymo pagrindu buvęs teisinis reguliavimas įvertintas Konstitucinio teismo 2013-07-01 nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų ir teisėjų atlyginimai valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (toliau – ir Konstitucinio teismo 2013-07-01 nutarimas), kuriame Konstitucinis Teismas pripažino, kad pareiginės algos koeficientų ir priedų už kvalifikacines klases sumažinimas buvo nepagrįstas, kadangi tokiu teisiniu reglamentavimu neproporcingai sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimas „Valstybės žiniose“ paskelbtas 2013-10-01. Šiame nutarime Konstitucinis teismas taip pat konstatavo, kad  įstatymų leidėjui iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 str. kyla reikalavimas nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinant galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos.

Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Seimas, atsižvelgęs į Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimo išaiškinimą, priėmė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio, 1 priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 30 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos civilinės krašto apsaugos tarnybos statuto 20 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo įgyvendinimo Įstatymą (toliau – ir Įgyvendinimo įstatymas), kuriuo numatyta nustatyti dėl ekonominės krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą asmenims, kuriems už darbą buvo apmokama iš valstybės ar savivaldybės lėšų. Minėtą patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą pateikti iš pradžių buvo numatyta iki 2014-05-01, tačiau vėliau šis terminas buvo pratęstas iki 2015-05-01.

Konstitucinis Teismas 2015-11-19 nutarime konstatavo, jog Įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, bei atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2015-06-30 priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą Nr. XII-1927 (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015-09-01, kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas.

Teismas, atsižvelgęs į paminėtus Konstitucinio Teismo išaiškinimus, Grąžinimo įstatymo nuostatas, laiko, kad pareiškėjos dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turėtų būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą. Pareiškėjos patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį mokėjusiai institucijai – Nacionalinei mokėjimo agentūrai, Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjos patirtus praradimus. Toks neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio dalies grąžinimo mechanizmo taikymas atitinka ir LVAT formuojamą praktiką nagrinėjamu klausimu administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016, A602-669/2016, kuriose LVAT nurodė, kad „patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu“. Nagrinėjamu atveju nukrypti nuo tokios LVAT suformuotos praktikos nėra jokio pagrindo.

Esant šioms aplinkybėms, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju, jau galiojant nepagrįstai sumažinto darbo užmokesčio dalies grąžinimo mechanizmui, pareiškėjos reikalavimas priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu negali būti tenkinamas.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 d. 1 p., 127 str. 1 d., 129 str.,

n u s p r e n d ž i a:

pareiškėjos K. P. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjas                                                                           Henrikas Sadauskas