Administracinė byla Nr. I-2924-602/2011
Proceso Nr. 3-61-3-01135-2011-7
Procesinio sprendimo kategorija 22; 74.
(S)
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
Vilnius 2011 m. rugsėjo 16 d.
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Arūno Kaminsko ir Mefodijos Povilaitienės, sekretoriaujant Monikai Skardžiūtei, dalyvaujant pareiškėjo J. Č. (J. Č.) atstovui adv. Jonui Butkui, trečiajam suinteresuotam asmeniui R. B.,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų S. P., N. S., R. A. Ž. ir J. Č. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims 676-ajai individualių gyvenamųjų namų statybos bendrijai ir R. B. dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,
n u s t a t ė :
pareiškėjai S. P., N. S., R. A. Ž. ir J. Č. 2011-05-19 teismui padavė skundą, kurį patikslino 2011-08-19, prašydami: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2011-04-22 rašte Nr. 17.2-8334 priimtą sprendimą neteikti Seimo nariui S. P. informacijos, kodėl nebuvo patikrintas 1999-11-19 ir 2000-02-11 individualių gyvenamųjų namų statybos bendrijos Nr. 676 visuotinių bendrijos narių susirinkimų protokolų be parašų tikrumas; 2) įpareigoti Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą atlikti jos kompetencijai priskirtus veiksmus – pateikti Seimo nariui S. P. 2010-10-14 rašte Nr. SN-S-15 ir 2011-03-21 rašte Nr. SN-N-9 prašomą informaciją, t.y. paaiškinti, kodėl nutraukiant R. B. atžvilgiu ikiteisminį tyrimą Nr. 10-1-01403-03 jam nepadarius veikos, numatytos BK 182 str. 1 d. ir 2 d. – sukčiavimo, nebuvo patikrintas 1999-11-19 ir 2000-02-11 individualių gyvenamųjų namų statybos bendrijos Nr. 676 visuotinių bendrijos narių susirinkimų protokolų be parašų tikrumas (b. l. 1-5, 31-36, 81-83).
Nurodė, kad Generalinė prokuratūra nepagrįstai atsisako nagrinėti S. P. o 2011-03-21 pareiškimą, motyvuojant, kad nei vienas Vilniaus apygardos prokuratūros sprendimas teismo nebuvo pripažintas kaip neteisėtas ir nepagrįstas, todėl papildomai sprendimai nepriimami. Pareiškėjų teigimu, Vilniaus apygardos teismo 2011-02-03 nutartimi panaikintas Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro procesinis sprendimas, susijęs su nutarimu atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje Nr. 10-1-01403-03 dėl R. B. sukčiavimo stambiu mastu. Pažymėjo, kad 2010-09-20 gavus leidimą susipažinti su ikiteisminio tyrimo Nr. 10-1-01403-03 medžiaga, gautos 1999-11-19 ir 2000-02-11 individualių gyvenamųjų namų statybos bendrijos Nr. 676 visuotinių bendrijos narių susirinkimų protokolų kopijos. Vilniaus apygardos teismas 2010-10-06 nutartimi konstatavo, kad „nesant duomenų apie tam tikrų asmenų tyčinį žinomai suklastoto dokumento pateikimą, specialisto, prokuroro ar teismo pateikiant išvadą, nelaikytinas suklastoto ar netikro dokumento panaudojimu“. Pareiškėjų teigimu, tai rodo, kad pateikiant išvadą dėl R. B. ir priimant procesinius sprendimus nebuvo žinoma, kad minėti protokolai yra suklastoti, t.y. prokurorai A. G. ir A. K. vadovavosi suklastotu protokolu, netikrinant jo tikrumo. Ginčijamame rašte atsisakoma suteikti informaciją bei atlikti Prokuratūros įstatymo 4 str. 3 d. Generalinės prokuratūros prokurorams priskirtus veiksmus – kontroliuoti Vilniaus apygardos prokurorų proceso veiklą ir nustatyti šių prokurorų padarytus proceso įstatymų pažeidimus. Nepaisant to, kad Vilniaus apygardos teismas 2011-02-03 nutartimi pripažino, kad prokuroras A. G. nepagrįstai priėmė proceso sprendimą dėl Seimo nario S. P. paklausimo, nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą panaikino ir medžiagą grąžino Vilniaus apygardos prokuratūrai, 2011-04-22 Generalinės prokuratūros raštu nurodoma pakartotinai neteikti informacijos, nors faktiškai jokia informacija ir nebuvo teikta. Prokurorai, du kartus nutraukdami ikiteisminį tyrimą, vadovavosi nuostata, kad ėjęs statybos bendrijos buhalterio pareigas kaltinamasis R. B. 2000-02-11 bendrijos narių susirinkimo protokolo pagrindu turėjo teisę veikti bendrijos vardu, ir tik po 2010-09-20 paaiškėjo, kad dokumentai, kurių pagrindu R. B. veikė, yra be parašų. Paaiškino, kad R. B., būdamas UAB „Statybų rojus“ vadovu, 2005-03-05 sutartimi laikinai kitam juridiniam asmeniui perleido disponuoti įnašus į bendrijos kasą dariusio K. N. 320000 Lt. Vėliau, vėl panaudojant suklastotus bendrijos dokumentus, buvo sudaryta reikalavimo perleidimo sutartis su ankstesniu kreditoriumi P. V. Vilniaus apygardos teismas 2011-04-29 išnagrinėjo P. V. ieškinį, kuriuo buvo siekta priteisti iš pareiškėjų 334666,6 Lt skolos ir palūkanų. Teismas nustatė, kad 2000-06-08 sutartį pasirašė pats R. B., reikalavimo teisę iš K. N. perėmė bendrovė, kurios vadovu yra R. B., reikalavimo teisę perleista atstovaujant R. B. ieškovui, su kuriuo R. B. anksčiau yra dirbęs, taigi padaryta išvada, kad R. B. veikė be bendrijos įgaliojimų. Atsižvelgiant į tai, Generalinės prokuratūros 2011-04-22 atsakymas laikytinas vengimu atlikti jos kompetencijai priskirtus veiksmus, viešojo administravimo funkcijas, įskaitant informacijos suteikimą. Pareiškėjai nurodė, kad Generalinei prokuratūrai pripažinus, kad prokurorai A. G. ir A.K. aplaidžiai organizavo ir kontroliavo ikiteisminį tyrimą Nr. 10-1-01403-03, pareiškėjų teisės ir teisėti interesai būtų apginti, kadangi už R. B. padarytą žalą jis atsakytų asmeniškai, o ne visi bendrijos nariai solidariai. Paaiškėjus, kad prokurorai tyčia vengė atlikti ikiteisminiame tyrime būtinus veiksmus, pareiškėjai įgytų teisę reikalauti atlyginti jų patirtą žalą dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokurorų neteisėtų veiksmų. Be to, pareiškėjai įgytų pagrindą dar kartą prašyti atnaujinti R. B. atžvilgiu ikiteisminį tyrimą paaiškėjus naujoms aplinkybėms.
Per teismo posėdį pareiškėjo J. Č. atstovas prašė skundą tenkinti. Kiti pareiškėjai teismo posėdyje nedalyvavo. Apie teismo posėdžio vietą ir laiką pareiškėjams pranešta tinkamai.
Atsakovas Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra atsiliepime į pareiškėjų skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 58-60, 88).
Nurodė, kad S. P. 2011-03-21 pareiškimu kreipėsi prašydamas pateikti ankstesniame 2010-10-14 pareiškime nurodytą informaciją dėl 1999-11-19 ir 2000-02-11 individualių gyvenamųjų namų statybos bendrijos narių susirinkimų protokolų galimo klastojimo. Dėl 2010-10-14 pareiškime nurodytos informacijos priimtas procesinis sprendimas – 2010-11-24 nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą. Apie šį sprendimą Vilniaus apygardos prokuratūra pareiškėjus informavo 2010-11-25 raštu. Atsakydama į S. P. 2011-03-21 pareiškimą, Generalinė prokuratūra ginčijamu 2011-04-22 raštu išaiškino, kad jiems minėtu 2010-11-25 raštu jau buvo pateikta išsami informacija, todėl ji pakartotinai neteikiama. Pareiškėjų prašymas įpareigoti Generalinę prokuratūrą atlikti jos kompetencijai priskirtus veiksmus nepagrįstas dėl aukščiau nurodytų motyvų. Pareiškėjams buvo išaiškinta, kad įvertinus J. Č., N. S., R.A. Ž. 2011-03-14 prašymą, visą susirašinėjimo su pareiškėjais medžiagą, nustatyta, kad pareiškėjui su prašymu dėl analogiškų klausimų išsprendimo kreipėsi į Vilniaus m. 1 apylinkės teismą, prašydami panaikinti Generalinės prokuratūros Ikiteisminio tyrimo kontrolės skyriaus vyr. prokuroro Z. B. 2011-03-04 nutarimą atmesti skundus dėl Generalinės prokuratūros Ikiteisminio tyrimo kontrolės skyriaus prokurorės V. S. 2010-12-15 nutarimo atmesti prašymą atnaujinti ikiteisminį tyrimą Nr. 10-1-01403-03. Vilniaus m. 1 apylinkės teismas 2011-04-12 nutartimi skundus atmetė, Z. B. nutarimą paliko galioti kaip pagrįstą ir teisėtą. Ginčijamame Generalinės prokuratūros rašte paaiškinta, kad prokurorai, atlikę ikiteisminį tyrimą, ir teismai, nagrinėję pareiškėjų skundus ir civilinius ginčus, ne kartą tyrė pareiškėjų skunduose nurodytas aplinkybes, vertino rašytinius įrodymus, priėmė procesinius sprendimus. Visi pareiškėjų nurodyti faktai dėl R. B. galimai padarytų nusikalstamų veikų buvo tikrinami ikiteisminio tyrimo Nr. 10-1-01403-03 eigoje, o dėl minėtų protokolų galimo suklastojimo ir duomenų panaudojimo fakto buvo priimti du procesiniai sprendimai – atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą. Naujų faktinių duomenų pareiškėjai nenurodė, todėl tų pačių aplinkybių pakartotinai tirti nėra jokio pagrindo. Pažymėtina, kad pareiškėjai kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą dėl 2011-04-12 Vilniaus m. 1 apylinkės teismo nutarties. Vilniaus apygardos teismas 2011-05-19 nutartimi atmetė pareiškėjų skundus ir konstatavo, kad skunduose nurodytos aplinkybės, susijusios su minėtų protokolų galimu suklastojimu ir duomenų panaudojimu, buvo du kartus ištirtos ir priimti sprendimai. Teismas konstatavo, kad atkartojami iš esmės tie patys argumentai, kurie jau išnagrinėti ir atmesti Vilniaus m. 1 apylinkės teismo 2011-04-12 nutartimi bei Generalinės prokuratūros Ikiteisminio tyrimo kontrolės skyriaus vyr. prokuroro Z. B. 2011-03-04 ir prokurorės V. S. 2010-12-15 nutarimais.
Teismo posėdyje atsakovas nedalyvavo.
Tretieji suinteresuoti asmenys 676-oji individualių gyvenamųjų namų statybos bendrija ir R. B. atsiliepimų į skundą nepateikė. Trečiasis suinteresuotas asmuo Raimundas Briedis per teismo posėdį skundą prašė atmesti. Trečiasis suinteresuotas asmuo 676-oji individualių gyvenamųjų namų statybos bendrija teismo posėdyje nedalyvavo.
Skundas netenkintinas.
2010-10-14 S. P. raštu Nr. SN-N-15 kreipėsi į Generalinį prokurorą, prašydamas paaiškinti, kodėl Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras A. G. 2009-11-30 nutarimu nutraukė R. B. atžvilgiu ikiteisminį tyrimą Nr. 10-1-01403-03 jam nepadarius veikos, numatytos BK 182 str. 1 ir 2 d. – sukčiavimo, remdamasis galimai suklastotais GNSB Nr. 676 narių 1999-11-19 susirinkimo protokolu Nr. 99/11/19 ir GNSB Nr. 676 narių 2000-02-11 susirinkimo protokolu, nepatikrindamas jų tikrumo (b. l. 18).
Nustatyta, kad 676-oji individualių gyvenamųjų namų statybos bendrija įregistruota 1999 m. rugsėjo 27 d. Pagal jos įstatus bendrija steigiama fizinių asmenų iniciatyva, jos tikslas – aprūpinti jos narius individualiais gyvenamaisiais namais arba butais. Bylos medžiaga patvirtina, kad bendrijos nariais buvo J. Č., N. S., R. A. Ž. ir R. B..
Remiantis bylos Nr. (duomenys neskelbtini) medžiaga, nustatyta, kad ikiteisminis tyrimas Nr. 10-1-01403-03 pradėtas 2003-05-07 pagal BK 183 str. 2 d. pagal K. N. ir kitų asmenų pareiškimus dėl individualių gyvenamųjų namų statybos bendrijos Nr. 676 vadovų galimai neteisėtų veiksmų atliekant statybos darbus. 2006-11-08 Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro A. G. nutarimu ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas. Aukštesnysis prokuroras ir teismai, nustatyta tvarka išnagrinėję pareiškėjų skundus dėl 2006-11-08 nutarimo, juos atmetė. 2009-03-12 Vilniaus apygardos prokuratūroje gautas pareiškėjų prašymas atnaujinti ikiteisminį tyrimą Nr. 10-1-01403-03, prašymas buvo patenkintas 2009-05-05 prokuroro nutarimu. Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras A. G. 2009-11-30 nutarimu nutraukė R. B. atžvilgiu ikiteisminį tyrimą Nr. 10-1-01403-03. Vilniaus apygardos prokuratūros vyr. prokuroro pavaduotojas 2010-01-15 nutarimu atmetė pareiškėjų skundą dėl 2009-11-30 nutarimo panaikinimo. Vilniaus m. 1 apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjas 2010-03-10 nutartimi atmetė skundą dėl Vilniaus apygardos prokurorų 2009-11-30 ir 2010-01-15 nutarimų panaikinimo. Vilniaus apygardos teismo teisėja 2010-05-05 nutartimi atmetė skundą ir Vilniaus m. 1 apylinkės teismo 2010-03-10 nutartį paliko nepakeistą.
Taip pat nustatyta, kad 2010-04-26 Vilniaus m. apylinkės prokuratūroje gautas pareiškėjų pareiškimas dėl galimo procesinių dokumentų, būtent dėl 1999-11-19 ir 2000-02-11 bendrijos narių susirinkimo protokolų, suklastojimo ir panaudojimo ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr. 10-1-01403-03. Vilniaus m. apylinkės prokuratūros prokurorė 2010-05-03 nutarimu atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą, nes suėjęs senaties terminas. Aukštesnysis prokuroras ir teismai, nustatyta tvarka išnagrinėję pareiškėjų skundus dėl 2010-05-03 nutarimo, juos atmetė.
2010-11-24 Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras A. G. nutarimu atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą pagal S. P. 2010-10-14 skundą. Prokuroro A. G. 2010-11-25 raštu Nr. 1.10-13977 pareiškėjai informuoti apie minėtą nutarimą (byla Nr. 7/79-2010). Vilniaus m. 1 apylinkės teismo teisėja 2010-12-21 nutartimi pareiškėjų skundo dėl 2010-11-24 nutarimo netenkino. Vilniaus apygardos teismo teisėjos 2011-02-03 nutartimi pareiškėjų skundas patenkintas iš dalies: Vilniaus m. 1 apylinkės teismo 2010-12-21 nutartis panaikinta ir priimtas naujas sprendimas – 2010-11-24 nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą panaikintas ir medžiaga grąžinta Vilniaus apygardos prokuratūrai spręsti klausimui dėl S. P. prašomos informacijos pateikimo. Konstatuota, kad S. P. kreipėsi dėl informacijos apie ikiteisminį tyrimą pateikimo, todėl šio prašymo pagrindu nebuvo pagrindo spręsti dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo ir priimti atitinkamą nutarimą.
Nustatyta, kad pareiškėjai 2010-11-11 kreipėsi į Generalinę prokuratūrą dėl ikiteisminio tyrimo Nr. 10-1-01403-03 atnaujinimo. Generalinės prokuratūros prokurorės V. S. 2010-12-15 nutarimu prašymas atmestas. Generalinės prokuratūros Ikiteisminio tyrimo kontrolės skyriaus vyr. prokuroro Z. B. 2011-03-04 nutarimu pareiškėjų skundas dėl 2010-12-15 nutarimo atmestas. Vilniaus m. 1 apylinkės teismo 2011-04-12 nutartimi skundas dėl 2011-03-04 nutarimo netenkintas. Vilniaus apygardos teismo 2011-05-19 nutartimi pareiškėjų skundas atmestas ir palikta galioti Vilniaus m. 1 apylinkės teismo 2011-04-12 nutartis.
2011-03-14 J. Č., N. S. ir R. A. Ž. kreipėsi į Seimo narį S. P. dėl prokurorų veiksmų, nagrinėjant prašymus pateikti informaciją, susijusios su nukentėjusiųjų teisių apsauga ikiteisminiame tyrime Nr. 10-1-01403-03, teisėtumo (b. l. 14-16).
2011-03-21 S. P. raštu Nr. SN-S-9 kreipėsi į Generalinį prokurorą, prašydamas ištirti pareiškėjų J. Č., N. S. ir R. A. Ž. prašyme nurodytus galimus tyrimo pažeidimus ir prokurorų veiksmus, o pažeidimams pasitvirtinus nedelsiant imtis priemonių. Nurodė, kad Vilniaus apygardos teismas 2011-02-03 nutartimi panaikino Vilniaus m. 1 apylinkės teismo 2010-12-21 nutartį ir ikiteisminio tyrimo medžiagą grąžino Vilniaus apygardos prokuratūrai spręsti klausimui dėl S. P. 2010-10-24 rašte Nr. SN-S-15 prašomos informacijos pateikimo, tačiau joks atsakymas iki šiol negautas (b. l. 17).
2011-04-22 Generalinė prokuratūra raštu Nr. 17.2-8334 informavo S. P. ir J. Č., N. S. ir R. A. Ž., kad analogiško turinio paklausimas, susijęs su J. Č., N. S. ir R. A. Ž. prašymais dėl ikiteisminio tyrimo Nr. 10-1-01403-03, dėl GNSB Nr. 676 susirinkimų protokolų galimo klastojimo išnagrinėtas, Vilniaus apygardos prokuratūros 2010-11-24 nutarimu, apie tai pareiškėjai informuoti 2010-11-25 raštu. Šis nutarimas buvo apskųstas Vilniaus m. 1 apylinkės teismui, vėliau – Vilniaus apygardos teismui, kuris 2011-02-03 nusprendė, kad dėl S. P. paklausimo prokuroras nepagrįstai priėmė proceso sprendimą, todėl 2010-11-24 nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą panaikino ir medžiagą grąžino Vilniaus apygardos prokuratūrai spręsti klausimą dėl informacijos pateikimo. Informavo, kad pareiškėjams išsami informacija suteikta 2010-11-25 raštu, todėl tos pačios informacijos teikti nėra pagrindo. Įvertinus J. Č., N. S. ir R. A. Ž. 2011-03-14 prašymą, susirašinėjimo medžiagą, nustatyta, kad pareiškėjai dėl analogiškų klausimų sprendimo kreipėsi į Vilniaus m. 1 apylinkės teismą, prašydami panaikinti Generalinės prokuratūros Ikiteisminio tyrimo kontrolės skyriaus vyr. prokuroro Z. B. 2011-03-04 nutarimą atmesti skundus dėl šio skyriaus prokurorės V. S. 2010-12-15 nutarimo atmesti prašymą atnaujinti ikiteisminį tyrimą Nr. 10-1-01403-03. Vilniaus m. 1 apylinkės teismas 2011-04-12 nutartimi skundus atmetė. Dėl to daroma išvada, kad 2011-03-14 prašyme nurodytos faktinės aplinkybės yra išnagrinėtos ir įvertintos. Prokurorų, organizavusių ir vadovavusių baudžiamosios bylos ikiteisminiam tyrimui, nagrinėjusių pareiškėjų prašymus ir skundus, priėmusių proceso sprendimus, veikloje pažeidimų nenustatyta, nei vienas proceso sprendimas teismo nepripažintas kaip neteisėtas ir nepagrįstas, todėl papildomi sprendimai nepriimami ir pakartotinai šis klausimas nenagrinėjamas (b. l. 19-20).
Nagrinėjamoje byloje turi būti sprendžiamas klausimas dėl Generalinės prokuratūros veiksmų, nagrinėjant pareiškėjų prašymus, teisėtumo.
1994 m. spalio 13 d. Prokuratūros įstatymo Nr. I-599 (redakcija iki 2011-07-19) 2 str. 2 d. 8 p. nustatyta, kad prokuratūra pagal kompetenciją nagrinėja asmenų prašymus, pareiškimus ir skundus.
Byloje nustatyta, kad Seimo narys S. P., pareiškėjų J. Č., N. S. ir R. A. Ž. vardu, 2011-03-21 raštu Nr. SN-S-9 kreipėsi į Generalinę prokuratūrą, prašydamas ištirti pareiškėjų prašyme nurodytas aplinkybes ir imtis atitinkamų veiksmų, taip pat prašė pateikti informaciją, kurios buvo prašyta 2010-10-24 raštu Nr. SN-S-15, t.y. paaiškinti, kodėl Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro 2009-11-30 nutarimu buvo nutrauktas R. B. atžvilgiu ikiteisminis tyrimas Nr. 10-1-01403-03.
Konstitucijos 25 str. 5 d. nustatyta, kad pilietis turi teisę įstatymo nustatyta tvarka gauti valstybės įstaigų turimą informaciją apie jį. Asmens teisė gauti informaciją yra nustatyta ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 str. 1 d. (Kiekvienas turi teisę į saviraiškos laisvę. Ši teisė apima laisvę turėti savo nuomonę, gauti bei skleisti informaciją ir idėjas valdžios institucijų netrukdomam ir nepaisant valstybės sienų. <...>).
Asmens teisė gauti informaciją yra sureguliuota 2000 m. sausio 11 d. Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatyme Nr. VIII-1524, pagal kurio 1 str. 1 d., šis įstatymas užtikrina asmenims teisę gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų, nustato šios teisės įgyvendinimo tvarką ir reguliuoja valstybės bei savivaldybių institucijų ir įstaigų veiksmus teikiant informaciją asmenims. Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatyme yra įgyvendinta tiek Konstitucijos 25 str. 5 d. nustatyta teisė gauti valstybės įstaigų turimą informaciją apie asmenį, susijusią su viešojo administravimo funkcijų vykdymu, tiek siekiama sudaryti palankias sąlygas asmenims gauti valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų disponuojamą informaciją ir panaudoti ją komerciniams ar nekomerciniams tikslams pagal 2003 m. lapkričio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2003/98/EB dėl viešojo sektoriaus informacijos pakartotinio naudojimo.
Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 3 str. 1 d. nustatyta, kad įstaigos privalo teikti pareiškėjams informaciją. Atsisakyti suteikti informaciją galima šio įstatymo nustatyta tvarka.
Viešojo administravimo įstatymo 15 str. 1 d. 5 p., kaip viena iš administracinių paslaugų, yra įstatymų nustatytos viešojo administravimo subjekto informacijos teikimas asmenims. Asmens prašymas suteikti Viešojo administravimo įstatymo 15 str. 1 d. 1-5 p. nustatytas administracines paslaugas nėra susijęs su asmens teisių pažeidimu, dėl to yra nagrinėjamas ne pagal administracinės procedūros taisykles, nustatytas Viešojo administravimo įstatymo 19-36 str., bet pagal Vyriausybės 2007-08-22 nutarimu Nr. 875 patvirtintas Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisykles (toliau – Taisyklės). Minėtas išvadas patvirtina šių taisyklių 5 p., kuriame nustatytos sąvokos, būtent prašymo dėl administracinės paslaugos suteikimo sąvoka (Prašymas – su asmens teisių ar teisėtų interesų pažeidimu nesusijęs asmens kreipimasis į instituciją prašant administracinės paslaugos – išduoti leidimą (licenciją), dokumentą, jo kopiją, nuorašą ar išrašą, patvirtinantį tam tikrą juridinį faktą; nustatytąja tvarka pateikti institucijos turimą informaciją; priimti administracinį sprendimą – įsakymą, potvarkį ar nustatytąja tvarka kitą nustatytosios formos dokumentą, kuriame išreiškiama institucijos valia; atlikti kitus teisės aktuose nustatytus veiksmus.). Atsakymas – atsižvelgiant į prašymo turinį, žodžiu, raštu ar elektroniniu būdu asmeniui teisės aktų nustatyta tvarka suteikta administracinė paslauga, pateikta informacija, įteikta prašomo administracinio akto kopija, nuorašas ar išrašas, išdėstyta institucijos nuomonė apie asmens kritiką, pasiūlymus ar pageidavimus. Pagal Taisyklių 6 p., teikdami asmenims informaciją, valstybės tarnautojai privalo vadovautis Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatyme nustatytais informacijos išsamumo, tikslumo, teisėtumo ir objektyvumo principais. Taisyklių 41.2 p. nustatyta, kad į prašymą pateikti institucijos turimą informaciją atsakoma pateikiant prašomą informaciją Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ar savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo nustatyta tvarka arba nurodomos atsisakymo tai padaryti priežastys. Pagal Taisyklių 30 p., asmenų prašymai turi būti išnagrinėti per 20 darbo dienų nuo jų gavimo institucijoje.
Bylos medžiaga patvirtina, kad S. P. į Vilniaus apygardos prokuratūrą 2010-10-14 ir Generalinę prokuratūrą 2011-03-21 kreipėsi dėl informacijos, susijusios su ikiteisminiame tyrime Nr. 10-1-01403-03 atliktų proceso veiksmų, pateikimo. Prokuratūros įstatymo 16 str. 1 d. nustatyta, kad prokurorai pagal kompetenciją atlieka ir organizuoja ikiteisminį tyrimą, jam vadovauja, kontroliuoja ikiteisminio tyrimo pareigūnų proceso veiklą, palaiko valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose, kontroliuoja nuosprendžių pateikimo vykdyti ir jų vykdymą Baudžiamojo kodekso, Baudžiamojo proceso kodekso, Bausmių vykdymo kodekso ir šio Įstatymo nustatyta tvarka.
Prokuroro procesinio sprendimo pagrįstumas gali būti vertinamas tik nagrinėjant baudžiamąją bylą, prokuroro procesinio sprendimo pagrįstumas negali būti vertinamas kitokia tvarka. Prokuroro procesinio sprendimo pagrįstumo vertinimas ne baudžiamojoje byloje pažeistų Konstitucijos 118 str., nustatantį, kad valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose palaiko, baudžiamąjį persekiojimą vykdo ir kvotos organų veiklą kontroliuoja prokurorai. Prokuroro procesinio sprendimo pagrįstumo vertinimas ne baudžiamojoje byloje pažeistų anksčiau minėtas Prokuratūros įstatymo normas dėl prokurorų veiklos nepriklausomumo.
Nurodytą įstatymų aiškinimą patvirtina tai, kad įstatymai nenumato kitokios prokurorų procesinių sprendimų patikrinimo tvarkos, negu procesinio pobūdžio konkrečioje byloje priemonių taikymą. Prokuroras pagal Prokuratūros įstatymą turi valstybės pareigūno statusą, tačiau administracinių teismų kompetencijai nepriskirta tirti procesinių veiksmų, susijusių su teisingumo vykdymu ar bylos tyrimu (ABTĮ 16 str. 2 d.).
Remiantis aukščiau nurodytų teisės normų nuostatomis, teigtina, kad pareiškėjų kreipimasis dėl informacijos, susijusios su ikiteisminiu tyrimu baudžiamojoje byloje Nr. 10-1-01403-03, o būtent proceso veiksmų atlikimu, prokuroro proceso sprendimų pagrįstumo, pateikimo turėjo būti nagrinėjamas vadovaujantis baudžiamojo proceso tvarka. Pažymėtina, kad baudžiamojo proceso šalių teisę reikšti prašymus įtvirtina BPK nuostatos. Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 1 str. 3 d. 7 p. nustatyta, kad šis įstatymas netaikomas informacijai, kurios teikimą reglamentuoja kiti įstatymai. Atsižvelgiant į tai, sprendžiant dėl minėtų prašymų Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo nuostatos netaikytinos. Nustatyta, kad atsakant į pareiškėjų vardu 2010-10-14 S. Pečeliūno pateiktą prašymą, buvo priimtas 2010-11-24 nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą. Pareiškėjai šį nutarimą užginčijo BPK nustatyta tvarka. Vilniaus apygardos teismo 2011-02-03 nutartimi 2010-11-24 nutarimas panaikintas dėl to, kad prokuroras netinkamai įvertino prašymo turinį ir proceso sprendimą priėmė nesant tam pagrindui, todėl byla grąžinta prokuratūrai prašymui dėl informacijos suteikimo spręsti iš naujo. Minėtos aplinkybės patvirtina, kad prašymas šiuo atveju susijęs su ikiteisminio tyrimo procesu, būtent su proceso šalių teisės gauti informaciją apie bylą įgyvendinimu, todėl toks prašymas turi būti nagrinėjamas BPK nustatyta tvarka.
Pažymėtina, kad į Generalinę prokuratūrą 2010-10-14 pareiškėjų vardu kreipėsi Seimo narys S. P. Vadovaujantis Konstitucijos 59 str., Seimo narys yra Tautos atstovas. Seimo Statuto 9 str. 11 p. nustatyta, kad Seimo narys turi teisę kreiptis su paklausimais į Vyriausybės narius, kitų valstybės institucijų vadovus, pateikti jiems, taip pat Seimo pareigūnams klausimų. Šios Seimo nario teisės negali paneigti prokurorų nepriklausomumo garantijų, nei normų dėl administracinių teismų kompetencijos, todėl Seimo nariui negali būti sutekta informacija, kurios rinkimo ir pateikimo tvarka būtų prieštaraujanti Konstitucijos 118 str. ar ABTĮ 16 str.
Kaip buvo minėta, prašymai, susiję su baudžiamojo proceso metu priimtais sprendimais, nagrinėjami BPK nustatyta tvarka.
Įvertinus ginčijamo Generalinės prokuratūros rašto turinį, matyti, kad juo iš esmės pateikta informacija, dėl kurios pareiškėjai J. Č., N. S. ir R. A. Ž. 2011-03-14 prašymu kreipėsi į Seimo narį S. P., t.y. nurodyta, kad apie tai, kodėl 2009-11-30 nutarimu ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, paaiškinta 2010-11-25, pateikiant 2010-11-24 nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, todėl pakartotinai tokia informacija neteikiama; taip pat nurodyta, kad pareiškėjų skundai dėl atsisakymo atnaujinti ikiteisminį tyrimą išnagrinėti, naujų faktinių duomenų, kuriais remiantis būtų pagrindas atnaujinti nutrauktą ikiteisminį tyrimą, nenurodyta, todėl pakartotinai tų pačių aplinkybių nagrinėti taip pat nėra pagrindo. Dėl to konstatuotina, kad pareiškėjų teisė gauti informaciją, buvo įgyvendinta. Ši teisė – dėl informacijos suteikimo, įgyvendinama Viešojo administravimo nustatyta tvarka, negali būti įgyvendinama išsamiai aiškinant ikiteisminio tyrimo faktines aplinkybes bei jų teisinius įvertinimus, tai gali būti tik bendro pobūdžio informacija dėl atliktų veiksmų ir priimtų procesinių sprendimų, tokia informacija buvo pateikta pareiškėjams atsakant į jų prašymą. Pareiškėjai teisę gauti informaciją galėjo įgyvendinti taip pat procesine tvarka – BPK nustatyta tvarka, procesiniuose dokumentuose galėjo rašyti savo nuomonę dėl nesutikimo su priimtų procesinių sprendimų motyvais bei reikšti procesinius prašymus. Minėta, kad administracinių teismų kompetencijai nepriskirta tirti procesinių veiksmų, susijusių su teisingumo vykdymu ar bylos tyrimu, todėl teismas šioje byloje nesprendžia aplinkybių, susijusių su atitinkamų prokurorų procesinių sprendimų priėmimu. Pareiškėjų prašyme prokuratūrai bei teismui iš esmės yra nurodomos aplinkybės, susijusios su būtinumu pradėti ikiteisminį tyrimą. Prokuratūra tokias aplinkybes gali vertinti tik vykdydama savo procesinę veiklą, pagrįstą Konstitucijos 118 str., bet ne vykdydama viešąjį administravimą. Prokuratūra tinkamai įvykdė viešojo administravimo funkcijas, todėl nėra pagrindo naikinti priimto sprendimo nei įpareigoti atlikti veiksmus – suteikti administracinę paslaugą dėl informacijos suteikimo (ABTĮ 89 str., 90 str.).
Pažymėtina, kad pareiškėjų neteisingai pasirinktą jų teisių gynimo būdą patvirtina pačių pareiškėjų dėstomi argumentai: paaiškėjus, kad prokurorai tyčia vengė atlikti ikiteisminiame tyrime būtinus veiksmus, pareiškėjai įgytų teisę reikalauti atlyginti jų patirtą žalą dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokurorų neteisėtų veiksmų; pareiškėjai įgytų pagrindą dar kartą prašyti atnaujinti R. B. atžvilgiu ikiteisminį tyrimą paaiškėjus naujoms aplinkybėms.
Pareiškėjai, norėdami kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo, turi tokią savarankišką teisę pagal CK 6.272 str., kuris reglamentuoja atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ir teismo neteisėtų veiksmų. Šių bylų nagrinėjimas priskirtas bendros kompetencijos teismui. Tai dar kartą patvirtina, kad nurodytų klausimų nagrinėjimas nėra susijęs su administracinių teismų kompetencija. Nei prokuratūra, kaip viešojo administravimo subjektas, nei administracinis teismas nenagrinėja klausimų, susijusių su pažymų, patvirtinančių ikiteisminio tyrimo aplinkybes, išdavimu. Viešąjį administravimą reglamentuojančios normos nenumato prokuratūrai funkcijos vykdant viešąjį administravimą išduoti dokumentus, kuriais patvirtinamas minėtas juridinis faktas, išdavimo (Viešojo administravimo įstatymo 15 str. 1 d. 2 p.). Be to, administracinis teismas nėra pagalbinė teisingumą vykdanti institucija, padedanti gauti įrodymus, reikalingus civilinei ar baudžiamajai bylai, yra nustatyta savarankiška administracinių teismų kompetencija, kurią įgyvendinant yra išsprendžiami klausimai, sukeliantys teisines pasekmes viešojo administravimo srityje.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str., 127 str.,
n u s p r e n d ė:
pareiškėjų S. P., N. S., R. A. Ž. ir J. Č. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.
Teisėjai Arūnas Kaminskas
Mefodija Povilaitienė
Veslava Ruskan