Baudžiamoji byla Nr. 1A-259-594/2019

                                                                  Proceso Nr. 1-01-1-21630-2018-6

                                                    Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.4.4.3.;

 (S)

                                                                                        1.1.4.4.5.; 1.1.4.5.1.; 1.1.7.1.; 1.1.7.2.5.;

                                                                                        1.1.8.1.1.; 2.4.6.4.3.; 2.4.6.1.; 2.4.7.; 2.4.8.

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. balandžio 3 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Giedriaus Endriukaičio ir Nerijaus Meilučio,

sekretoriaujant Rimantei Litvinavičiūtei,

dalyvaujant prokurorei Tomai Laurinaitienei,

nuteistajam T. R.,

jo gynėjui advokatui Evaldui Liutkevičiui,

nuteistajam K. N.,

jo gynėjai advokatei Loretai Daukšienei,

nuteistajam E. P.,

jo gynėjai advokatei Dianai Višinskienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. R. (toliau – T. R.) gynėjo advokato Evaldo Liutkevičiaus, nuteistojo K. N. (toliau – K. N.) ir nuteistojo E. P. (toliau – E. P.) apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų (toliau – Kauno apylinkės teismas) 2018 m. lapkričio 23 d. nuosprendžio, kuriuo:

- T. R. buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 24 straipsnio 4 dalį, 180 straipsnio 2 dalį ir nuteistas 2 (dvejų) metų 8 (aštuonių) mėnesių laisvės atėmimo bausme, ją atliekant pataisos namuose. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaitytas T. R. laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2018 m. gegužės 11 d. iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. T. R. skirtą kardomąją priemonę – suėmimą, iki nuosprendžio įsiteisėjimo nuspręsta palikti nepakeistą, nuosprendžiui įsiteisėjus – panaikinti ir jį nukreipti atlikti laisvės atėmimo bausmę.

- E. P. buvo pripažintas kaltu pagal BK 180 straipsnio 2 dalį ir nuteistas 2 (dvejų) metų 8 (aštuonių) mėnesių laisvės atėmimo bausme, ją atliekant pataisos namuose. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaitytas E. P. laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2018 m. gegužės 11 d. iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. E. P. skirtą kardomąją priemonę – suėmimą, iki nuosprendžio įsiteisėjimo nuspręsta palikti nepakeistą, nuosprendžiui įsiteisėjus – panaikinti ir jį nukreipti atlikti laisvės atėmimo bausmę.

- K. N. buvo pripažintas kaltu pagal BK 180 straipsnio 2 dalį ir nuteistas 2 (dvejų) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausme, ją atliekant pataisos namuose. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaitytas K. N. laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2018 m. gegužės 11 d. 14 val. 00 min. iki 2018 m. gegužės 12 d. 14 val. 13 min. (2 paros), ir suėmimo laikas nuo jo faktinio sulaikymo iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. K. N. skirtas kardomąsias priemones – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, dokumentų paėmimą, įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje, nuspręsta pakeisti į suėmimą, suimant jį teismo posėdžių salėje. Įsiteisėjus nuosprendžiui, kardomąją priemonę – suėmimą nuspręsta panaikinti ir jį nukreipti atlikti laisvės atėmimo bausmę.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1.       Kauno apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 23 d. nuosprendžiu T. R. buvo pripažintas kaltu pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 180 straipsnio 2 dalį už tai, kad jis, žinodamas, jog nukentėjusysis P. P. yra pardavęs butą ir galimai turi pinigų, 2018 m. gegužės 8 d. Partizanų g., Kaune, susitiko su E. P. ir K. N., kuriems pateikė informaciją apie nukentėjusįjį P. P., jo gyvenamąją vietą, turimus pinigus, išdėstė nusikalstamos veikos planą, kad reikia nueiti pas P. P. į namus, papurškus dujų jį surišti bei surasti ir pagrobti pinigus, perdavė jiems vienkartinius antrankius, įgytus tą pačią dieną apie 11 val. 41 min. UAB „B. A.“ parduotuvėje „A. ir C.“, esančioje adresu (duomenys neskelbtini), dujų balionėlį, pirštines ir kaukes veidams paslėpti, bei savo vairuojamu automobiliu „VW Passat“, kurio valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) nuvežė E. P. ir K. N. prie (duomenys neskelbtini), kur nurodė nukentėjusiojo P. P. butą, esantį (duomenys neskelbtini), po ko nusikaltimo bendrininkai E. P. ir K. N. tą pačią dieną apie 23 val. 00 min., vykdydami jo nurodymą, turėdami tikslą pagrobti svetimą turtą, E. P. papurškus dujų balionėliu nukentėjusiajam P. P. į veidą, įsibrovė į butą, kur K. N. sudavus ne mažiau kaip tris kartus nukentėjusiajam P. P., vėliau laikant jį prispaustą ant lovos, E. P. antrankiais suveržė nukentėjusiajam P. P. rankas, taip atėmė galimybę nukentėjusiam P. P. priešintis bei padarė jam kraujosruvą kaktos dešinėje, kraujosruvą bei nubrozdinimą nosies srityje, nubrozdinimus dešinio riešo ir plaštakos srityje, kas pastarajam sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą ir pagrobė mobiliojo ryšio telefoną „Iphone 8“, 750 eurų vertės, bei 5 eurus, taip bendrais veiksmais nukentėjusiajam P. P. padarė 755 eurų turtinę žalą.

2.       K. N. ir E. P. buvo pripažinti kaltais pagal BK 180 straipsnio 2 dalį, už tai, kad T. R. parengus nusikalstamą veiką ir jai vadovavus, plėšimo būdu pagrobė svetimą turtą įsibrovę į patalpą, t. y. jie, 2018 m. gegužės 8 d. (duomenys neskelbtini), veikdami bendrininkų grupėje, susitikę su T. R., kuriam pateikus informaciją apie nukentėjusįjį P. P., jo gyvenamąją vietą, turimus pinigus, išdėsčius nusikalstamos veikos planą, kad reikia nueiti pas nukentėjusįjį P. P. į namus, papurškus dujų jį surišti bei surasti ir pagrobti pinigus, perdavus jiems vienkartinius antrankius, įgytus tą pačią dieną apie 11 val. 41 min. UAB „B.A.“ parduotuvėje „A. ir C.“, esančioje adresu (duomenys neskelbtini), dujų balionėlį, pirštines ir kaukes veidams paslėpti, bei savo vairuojamu automobiliu „VW Passat“, kurio valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) nuvežus juos prie (duomenys neskelbtini), nurodžius nukentėjusiojo P. P. butą, esantį (duomenys neskelbtini), apie 23 val. 00 min. jie vykdydami T. R. nurodymą, turėdami tikslą pagrobti svetimą turtą, nuėjo į minėtą nukentėjusiojo P. P. butą, E. P. papurškus dujų balionėliu duris atidariusiam nukentėjusiajam P. P. į veidą, įsibrovė į butą, kur K. N. sudavė ne mažiau kaip tris kartus nukentėjusiajam P. P. į veidą, vėliau laikė P. P. prispaustą ant lovos, o E. P. antrankiais suveržė nukentėjusiojo P. P. rankas, taip atimdami galimybę pastarajam priešintis bei padarydami jam kraujosruvą kaktos dešinėje, kraujosruvą bei nubrozdinimą nosies srityje, nubrozdinimus dešinio riešo ir plaštakos srityje, kas nukentėjusiajam P. P. sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą, ir pagrobė mobiliojo ryšio telefoną „Iphone 8“, 750 eurų vertės, bei 5 eurus, taip bendrais veiksmais nukentėjusiajam P. P. padarė 755 eurų turtinę žalą.

3.       Apeliaciniu skundu nuteistojo T. R. gynėjas advokatas E. Liutkevičius prašo pakeisti Kauno apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 23 d. nuosprendį: T. R. veiksmus, kvalifikuotus pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 180 straipsnio 2 dalį, perkvalifikuoti pagal BK 180 straipsnio 2 dalį, konstatuojant, kad nusikalstamą veiką jis padarė bendrininkų grupėje, veikdamas kaip padėjėjas (BK 24 straipsnio 6 dalis); pripažinti T. R. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas); nepripažinti T. R. atsakomybę sunkinančia aplinkybe to, kad nusikalstamą veiką jis padarė bendrininkų grupėje (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas); pašalinti iš nuosprendžio teiginį, kad nusikalstamos veikos padarymo metu T. R. su bendrininkais iš nukentėjusiojo pagrobė mobilaus ryšio telefoną „Iphone 8“, 750 eurų vertės; paskirti T. R. švelnesnę bausmę.

3.1.                      Nuteistojo T. R. gynėjo teigimu, skundžiamo nuosprendžio dalis dėl T. R. turi būti pakeista, kadangi objektyviai nustatyti jo nusikalstami veiksmai kvalifikuoti neteisingai, taip netinkamai pritaikant baudžiamąjį įstatymą, o nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių, kas visumoje neabejotinai sąlygojo ir neteisingą bausmės paskyrimą. Advokatas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo tinkamo teisinio pagrindo T. R. veiksmus vertinti pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 180 straipsnio 2 dalį, priskirdamas T. R. nusikaltimo organizatoriaus ir vadovo vaidmenį. T. R. inkriminuotus veiksmus, pagal vieningai šiuo klausimu formuojamą teismų praktiką, įstatymo leidėjas vertina kaip padėjėjo, nurodydamas, kad padėjėjas yra asmuo, padėjęs daryti nusikalstamą veiką, duodamas patarimus, nurodymus, teikdamas priemones arba šalindamas kliūtis, saugodamas ar pridengdamas kitus bendrininkus.

3.2.                      Apeliaciniu skundu pažymima, kad T. R. kaltė skundžiamu nuosprendžiu grindžiama ne teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais, bet ikiteisminio tyrimo metu surinktais duomenimis, nepaisant to, kad teisme jie nepasitvirtino. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 301 straipsnio 1 dalies nuostatas. Motyvuodamas šią išvadą advokatas pažymi, kad apklausiamas teisme E. P. davė išsamius parodymus apie tai, kaip ir kam kilo sumanymas apiplėšti P. P., tačiau jo parodymais pirmosios instancijos teismas nesirėmė, pabrėždamas, kad ikiteisminio tyrimo metu E. P. parodė, jog būtent T. R. buvo nusikaltimo organizatorius. Akivaizdu, kad tokiu būdu pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, yra teisingi ir jais rėmėsi priimdamas nuosprendį, tuo aiškiai nesilaikydamas teismų praktikoje įtvirtintų nuostatų. Juo labiau, jog teisiamojo posėdžio metu E. P. patvirtino, kad tai jis pasiūlė T. R. įvykdyti apiplėšimą, o ikiteisminio tyrimo metu kalbėjo kitaip, tikėdamasis švelnesnės bausmės. Ši E. P. parodymų dalis skundžiamame nuosprendyje neanalizuota ir niekaip nevertinta, o teismo teiginys, jog tokiais savo veiksmais E. P. siekia sušvelninti T. R. teisinę padėtį, nėra pagrįstas jokiais objektyviais bylos duomenimis, todėl laikytinas vien tik prielaida.

3.3.                      Pasak advokato, apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu K. N. parodė, jog jam atėjus į sutartą susitikimą su E. P., su šiuo buvo ir T. R., kurį E. N. pažinojo tik iš matymo. T. R. pasakė, kad jo draugas narkomanas pardavė butą ir reikia nueiti pas jį ir jam išaiškinti, ką jis blogai daro gyvenime, t. y. nueiti į to draugo namus ir jį prismaugti. Kažkokia kalba apie pinigus buvo, bet jis tiksliai neatsimena, ką sakė T. R.. Vėliau T. R. jį ir E. P. automobiliu nuvežė iki minėto draugo namo ir laukė automobilyje bei parvežė į namus po nepavykusio apiplėšimo. Jokių parodymų apie kokius nors kitus T. R. veiksmus K. N. ikiteisminio tyrimo metu nėra davęs. Tuo tarpu apklausiamas teisiamojo posėdžio metu K. N. parodė, kad apie planą atimti iš kažkokio žmogaus pinigus ar narkotikus jam papasakojo E. P., būtent E. P. papasakojo ir tai, kad reikia nuvažiuoti ir pamokyti tą asmenį, pasakyti jam, ką jis blogai daro gyvenime, o su T. R. to susitikimo metu K. N. beveik nebendravo. Esant šių aplinkybių visumai, pasak advokato, itin keistu disonansu šiems parodymams skamba tame pačiame teisiamojo posėdžio protokole esantis lakoniškas įrašas, teigiantis K. N. parodžius, jog kiek jis suprato, Tomas viską suorganizavo. Būtent ši K. N. tariamai duotų parodymų dalis tapo pagrindu skundžiamo nuosprendžio išvadai, kad jis neva patvirtino, jog plėšimą suorganizavo T. R., nors K. N. nėra davęs tokių parodymų. Dėl šios aplinkybės jo duoti parodymai teisiamojo posėdžio protokole nurodyti neteisingai.

3.4.                      Nuteistojo T. R. gynėjas nesutinka ir su skundžiamo nuosprendžio motyvu, jog T. R. bendrais veiksmais su kitais dviem nuteistaisiais pagrobė nukentėjusiojo P. P. mobilaus ryšio telefoną „Iphone 8“, 750 eurų vertės, ir 5 eurus, padarydamas P. P. 755 eurų turtinę žalą. Advokatas pabrėžia, kad E. P. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek apklausiamas teisme parodė, kad pagrobė tik 5 eurų kupiūrą, o telefoną įmetė į unitazą P. P. bute, telefono iš šio buto niekur neišnešdamas. Šiuos jo parodymus dar vykstant ikiteisminiam tyrimui patvirtino ir pats nukentėjusysis P. P., kuris 2018 m. gegužės 10 d. apklausiamas tyrėjos parodė, jog minėtą telefoną rado savo bute unitaze. Toje pat apklausoje nukentėjusysis pabrėžė, kad jokios turtinės žalos nepatyrė, kadangi telefonas sugadintas nebuvo, nes jis atsparus vandeniui. Akivaizdu, kad objektyviai nustatytus E. P. veiksmus, susijusius su minėtu telefonu, teismas privalėjo vertinti kaip vykdytojo ekscesą ir kvalifikuoti nebent kaip pasikėsinimą sugadinti svetimą turtą. Telefono įmetimą į unitazą paties nukentėjusiojo bute įvertinti, kaip šio daikto pagrobimą, ar bandymą pagrobti, priskiriant prie jo pagrobėjų ir T. R., kurio tuo metu bute iš viso nebuvo, nėra jokio pagrindo.

3.5.                      Apeliaciniu skundu nesutinkama ir su skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam T. R. paskirta bausme. Teigiama, kad nors pirmosios instancijos teismas ir sprendė, jog E. P., K. N. ir T. R. kaltę dėl jiems pareikšto kaltinimo pagal BK 180 straipsnio 2 dalį pripažino, tačiau niekaip neatskleidė, kodėl E. P. ir K. N. prisipažinimą kaltais teismas įvertino kaip jų atsakomybę lengvinančią aplinkybę, o T. R. – ne. Analogiškai vertintina ir teismo išvada dėl nuoširdaus E. P. ir K. N. gailesčio, nepripažįstant jo T. R..

3.6.                      Nesutinkant su skundžiamo nuosprendžio išvada dėl T. R. atsakomybę sunkinančios aplinkybės pažymima, kad nusikaltimo tiesioginiame vykdyme T. R. nedalyvavo, t. y. į P. P. butą nesibrovė, fizinio smurto veiksmų prieš nukentėjusįjį nenaudojo, jokių daiktų iš jo buto nepaėmė. Objektyviai nustatyti jo veiksmai – informacijos suteikimas vienam iš būsimų bendrininkų neturint išankstinio tikslo ją panaudoti nusikaltimui daryti, priemonių nusikalstamos veikos padarymui parūpinimas vykdant bendrininko prašymą, nukentėjusiojo gyvenamosios vietos parodymas bei automobilio vairavimas savo esme yra padėjėjo veiksmai, todėl pagal savo pobūdį ir laipsnį darant nusikalstamą veiką neturėtų būti vertinami kaip atsakomybę sunkinanti aplinkybė. Be to, skundžiamame nuosprendyje nėra jokių aiškių argumentų, dėl ko, teismas paskyrė visiškai vienodas bausmes anksčiau neteistam asmeniui ir septintą kartą teisiamam recidyvistui su neišnykusiu teistumu, dar ir konstatavęs didesnį skaičių šio asmens atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Tokiu būdu, darytina išvada kad bausmės dydį T. R. nulėmė teismo nuostata, jog jis buvo nusikalstamos veikos organizatorius ir vadovavo šios veikos padarymui, nors skundžiamame nuosprendyje toks bausmės dydžio nustatymo motyvas nėra aiškiai nurodytas.

4.       Nuteistasis K. N. apeliaciniu skundu prašo pakeisti Kauno apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 23 d. nuosprendį, sušvelninti jam paskirtą bausmę, arba skirti švelnesnę, nei įstatyme numatyta (su terminuotu laisvės atėmimu nesusijusią), bausmę; arba perkvalifikuoti jo padarytus veiksmus į pasikėsinimą įvykdyti plėšimą, atitinkamai už pasikėsinimą skiriant švelnesnę bausmę.

4.1.                      Nuteistojo teigimu, jis siekė išaiškinti padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes, pripažino savo kaltę ir nuoširdžiai gailėjosi savo padarytų veiksmų, aktyviai dalyvavo baudžiamajame procese, nevengė atsakomybės ir kooperavo su ikiteisminio tyrimo institucijomis, kas pagal BK 391 straipsnio 1 dalį gali būti vertinama kaip atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės aplinkybė. Tuo tarpu kai tai nėra pagrindas asmeniui šalinti jam kylančios baudžiamosios atsakomybės, ši aplinkybė gali būti pripažįstama asmens atsakomybę lengvinančia aplinkybe BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 59 straipsnio 2 dalies prasme. Skundžiamame nuosprendyje teigiama, jog būtent jo duoti parodymai yra patikimiausi ir jais teismas vadovavosi vertindamas kitų nuteistųjų parodymus, ir tai leidžia pagrįstai teigti, kad jis teigiamai prisidėjo prie baudžiamojo proceso, iš esmės padėjo išaiškinti nusikalstamos veikos aplinkybes ir tinkamai įvykdyti teisingumą.

4.2.                      Apeliantas pabrėžia, kad nusikaltimo jis neorganizavo, buvo nusikalstamos veikos bendravykdytojas, jo padaryti veiksmai nebuvo žymūs, svarbūs ir būtini nusikalstamos veikos užbaigimui. Tuo tarpu apylinkės teismo išvada, kad K. N. ir kitų nuteistųjų veiksmai buvo tarpusavyje nulemti vienas kito, yra nepagrįstas. Šiuo aspektu pažymima, kad K. N. nusikalstamai veikai iš anksto nesiruošė, su nusikalstamos veikos organizatoriumi bendrų ryšių iki pat nusikaltimo įvykdymo dienos neturėjo, į nusikalstamą veiką buvo įtrauktas vėlesnėje nusikaltimo organizavimo dalyje. Tokiu būdu akivaizdu, kad K. N. bendrininkų grupėje dalyvavo nesant aiškaus susitarimo. Remiantis nustatytų įvykių seka, K. N., jo teigimu, veikė spontaniškai ir neplanuotai, prisipažino, kad žinojo tam tikras plano detales, tačiau apie konkretų veikimo susitarimą, ar veiksmų seką, nežinojo. 

4.3.                      Nuteistasis pabrėžia, kad pagrobtas 750 eurų vertės telefonas, remiantis surinktais duomenimis, akivaizdžiai nebuvo pagrobtas ir/ar sugadintas, kadangi šis telefonas vėliau buvo rastas skambantis ir veikiantis nukentėjusiojo tualete. Pirmosios instancijos teismo teiginys, kad šis telefonas iš nukentėjusiojo buvo pagrobtas, dėl ko, nukentėjusiajam atitinkamai buvo padaryta 750 eurų žala yra nepagrįstas, kadangi iš bylos aplinkybių aiškiai matyti, kad nei vienas iš nuteistųjų į šį turtą nesikėsino ir savo veiksmais nesiekė jo pagrobti. Nagrinėjamoje byloje, pasak nuteistojo, buvo nustatytas iš esmės tik vienas bendrininkų grupės tikslas pagrobti nukentėjusiojo turimus pinigus už parduotą butą, kurių nei vienas iš nuteistųjų nerado. Tokiu būdu, pasak nuteistojo, nuosprendyje įvertinta padarytos žalos suma – 755 eurai, yra nepagrįsta faktinėmis aplinkybėmis. Šiuo aspektu pažymima, kad nukentėjusiajam padaryta reali 5 eurų žala buvo atlyginta dar teisminio proceso metu. Pabrėžiama, kad pasiekti bendro tikslo – pagrobti už buto pardavimą gautus pinigus, nei vienam iš nuteistųjų nepavyko, todėl padarytą nusikalstamą veiką šiuo atveju reikalinga kvalifikuoti pagal padarinius. Kvalifikuotas plėšimas vertinamu atveju iš esmės nebuvo baigtas, o 5 eurų suma buvo pagrobta kito nuteistojo – E. P., tai buvo įvykdyta spontaniškai, atskirai pačio nuteistojo noru, šio turto bendrininkų grupė pagrobti nesitarė ir bendro tikslo šios sumos atžvilgiu neturėjo. Šių aplinkybių visumoje darytina išvada, kad į bendrininkų grupės organizuotus ir siektinus padaryti veiksmus buvo kėsintasi, bet jie galutinai nebuvo įvykdyti.

4.4.                      Apeliaciniu skundu prašoma atsižvelgti į K. N. veiksmų išskirtinumą ir mažareikšmiškumą, dėl ko, jo padaryti veiksmai ir pats vaidmuo nusikalstamoje veikoje, nuteistojo įsitikinimu, galėtų būti vertinami kaip antraeiliai, dėl ko teismas gali paskirti švelnesnę nei įstatymo numatyta ir, esant galimybei, su terminuotu laisvės atėmimu nesusijusią bausmę pagal BK 62 straipsnio 2 dalies 3 punktą.

5.       Nuteistasis E. P. prašo pakeisti Kauno apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 23 d. nuosprendį, sušvelninant nuteistajam E. P. paskirtą bausmę.

5.1.                      Nuteistojo teigimu, pirmosios instancijos teismas nepakankamai atsižvelgė į E. P. kaltės pripažinimą, išsamius parodymus, nepakankamai įvertino jo asmenybę ir teigiamai jį charakterizuojančią medžiagą. E. P., t. y. nusikalstamos veikos vykdytojui, paskirta tokia pati laisvės atėmimo bausmė kaip ir T. R., kurį pirmosios instancijos teismas pripažino nusikaltimo organizatoriumi. Be to, T. R. kaltę pripažino tik iš dalies, o E. P. – visiškai, davė išsamius parodymus, nuoširdžiai gailėjosi. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai tai pripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Dėl šios aplinkybės baudžiamoji byla pirmosios instancijos teisme galėjo būti išnagrinėta atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą, tačiau vienas iš trijų kaltinamųjų kaltę pripažino tik iš dalies, todėl teismas negalėjo atlikti sutrumpinto įrodymų tyrimo ir E. P. atžvilgiu taikyti BK 641 straipsnio nuostatų. 

5.2.                      Apeliaciniu skundu pabrėžiama, kad E. P. iki jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo buvo kelis kartus teistas, paskirtas bausmes, nesusijusias su realiu laisvės atėmimu, atliko. Turi nuolatinę gyvenamąją vietą, kurioje iki suėmimo gyveno kartu su sugyventine, planavo ateitį kurti kartu. Palaiko nuolatinius ryšius su savo mama. Nuspręsdamas įvykdyti plėšimą labai suklydo, savo veiksmus vertina neigiamai ir kritiškai, labai gailisi dėl padaryto. Pirmosios instancijos teisme norėjo atsiprašyti nukentėjusiojo P. P. ir atlyginti jam žalą, tačiau P. P. teismo posėdžiuose nedalyvavo, ieškinio dėl žalos nepareiškė, todėl galimybės atsiprašyti nukentėjusiojo ir atlyginti jam žalą neturėjo. Pažymima, kad nuteistasis iki sulaikymo dirbo pagal individualią veiką. Kauno tardymo izoliatoriuje jis charakterizuojamas taip pat teigiamai, pateikta charakteristika patvirtina, kad jis daro teigiamas išvadas, supranta neigiamus savo elgesio padarinius, nėra linkęs nusikalsti, palaiko ryšius su artimaisiais. Nuteistojo įsitikinimu, šių aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą apie mažesnį jo asmenybės pavojingumą. 

6.       Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistieji T. R., K. N., E. P. bei jų gynėjai pritarė apeliaciniuose skunduose išdėstytiems prašymams ir juos pagrindžiantiems motyvams, prašė pateiktus apeliacinius skundus tenkinti. Prokurorė, nesutikdama su apeliacinių skundų motyvais, prašė juos atmesti ir pirmosios instancijos teismo nuosprendį palikti nepakeistą.

7.       Nuteistojo T. R. gynėjo advokato E. Liutkevičiaus bei nuteistojo K. N. apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies. Nuteistojo E. P. apeliacinis skundas atmetamas.

8.       Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų reikalavimų. Pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, skiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Įrodymų vertinimo taisyklės baudžiamajame procese reglamentuojamos BPK 20 straipsnyje. Šio straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Aptartos BPK nuostatos neabejotinai įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Tuo tarpu teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).

Dėl veikos kvalifikavimo

9.       Skundžiamame nuosprendyje nurodyta, kad  T. R. parengė ir vadovavo, o E. P. ir K. N. bendrais veiksmais plėšimo būdu pagrobė svetimą turtą – P. P. priklausantį mobilaus ryšio telefoną „Iphone8“, 750 eurų vertės ir 5 eurus, tokiais savo veiksmais nukentėjusiajam P. P. padarydami 755 eurų turtinę žalą. Už šių veiksmų padarymą T. R. buvo pripažintas kaltu pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 180 straipsnio 2 dalį, o E. P. ir K. N. – pagal BK 180 straipsnio 2 dalį. Abejonių nuteistųjų kalte padarius jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką teisėjų kolegijai nekyla. Šios aplinkybės apeliacinės instancijos teismui pateiktais apeliaciniais skundais iš esmės neginčija nei nuteistieji, nei jų gynėjai, nesutikdami tik su tam tikromis skundžiamu nuosprendžiu nuteistiesiems inkriminuotomis faktinėmis aplinkybėmis (T. R. gynėjas teigia, jog T. R. veikė kaip padėjėjas, o ne kaip organizatorius, K. N. teigimu, jo veiksmai turėjo būti kvalifikuoti kaip pasikėsinimas, tiek T. R. gynėjas, tiek K. N. nesutinka su inkriminuotu nukentėjusiajam priklausančio mobilaus ryšio telefono pagrobimu) bei nuteistiesiems paskirtomis bausmėmis, teigiant, jog jos yra per griežtos, todėl šiuo nuosprendžiu bus pasisakoma tik tiek, kiek to prašoma apeliaciniais skundais.

10.       Nesant pagrindo abejoti T. R., K. N. ir E. P. kalte padarius jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką, to apeliaciniais skundais iš esmės neneigiant ir nuteistiesiems, sutikti su skundžiamo nuosprendžio išvada dėl nukentėjusiojo P. P. mobilaus ryšio telefono „Iphone 8“ pagrobimo, įvertinus nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktus ir tinkamai pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu ištirtus įrodymus, vis tik nėra pakankamo pagrindo. Darant šią išvadą, tuo pačiu sutinkant su nuteistojo T. R. gynėjo bei K. N. apeliaciniuose skunduose pateikta vertinamo įvykio versija, remiamasi ne tik nuteistųjų parodymais, jog jokio telefono iš nukentėjusiojo P. P. jiems inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo metu jie neėmė, telefonas po vertinamo įvykio buvo rastas nukentėjusiojo buto tualete, bet ir paties nukentėjusiojo ikiteisminio tyrimo metu išdėstytų faktinių aplinkybių (ikiteisminio tyrimo metu jo duoti parodymai buvo perskaityti pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu BPK 276 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka) visuma. P. P. teigimu, iš jo buto išėjus nuteistiesiems, jis namuose ėmė ieškoti savo mobilaus ryšio telefono „Iphone 8“, kuris iki įvykio buvo virtuvėje ant stalo. Jo neradęs, kartu pasigedęs ir prie televizoriaus ant spintelės padėtos 5 eurų kupiūros, jis manė, jog jo mobilaus ryšio telefonas kartu su 5 eurais buvo pagrobtas į namus įsilaužusių asmenų. Tačiau, įvykio vietos apžiūros metu vienam iš į įvykio vietą atvykusių policijos pareigūnų paskambinus į jo mobilaus ryšio telefoną, šis ėmė skambėti tualete – unitazo skylėje. Kadangi telefonas buvo atsparus vandeniui, jokia žala jam padaryta nebuvo (1 t., b. l. 12-16, 49-51). Būtent šis telefonas, sprendžiant iš nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje esančių duomenų visumos, buvo apžiūrėtas ir 2018 m. gegužės 10 d. apžiūros metu, konstatuojant, kad telefonas yra techniškai tvarkingas, veikiantis ir be pažeidimų (1 t, b. l. 53-56). Civilinis ieškinys dėl P. P. komentuojamo įvykio metu patirtos turtinės žalos, susijusios su galimu telefono sugadinimu, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje pareikštas taip pat nebuvo.

11.       Aptartų faktinių aplinkybių, betarpiškai patvirtinančių, jog po aptariamos nusikalstamos veikos įvykdymo nukentėjusiajam P. P. priklausantis mobilaus ryšio telefonas liko jo namuose, kaltininkai jo su savimi iš nusikaltimo padarymo vietos neišsinešė, visumoje vis tik pažymėtina, kad tikrasis daikto pasisavinimas (analizuojamu atveju pagrobimo būdu) galimas tik tada, kai kaltininkas įgyja galimybę neteisėtai valdyti, naudotis ir disponuoti turtu pagal savo valią. Tuo tarpu šiuo konkrečiu atveju E. P. ir K. N. išėjus iš P. P. buto ir jame, nors ir pakeitus mobilaus ryšio telefono dislokacijos vietą (buvo įmestas į bute esantį unitazą), tačiau palikus jį bute, be 5 eurų pagrobimo, inkriminuoti jiems ir mobilaus ryšio telefono „Iphone 8“ pagrobimą, nėra jokio objektyvaus pagrindo, todėl ši faktinė aplinkybė iš skundžiamo nuosprendžio aprašomosios dalies šalintina, atitinkamai sumažinant ir pagrobto turto vertę, nuteistiesiems inkriminuotos nusikalstamos veikos kvalifikavimą paliekant nepakeistą.

12.       Nors K. N. apeliaciniu skundu keliama versija, jog pasiekti bendro tikslo – pagrobti už buto pardavimą gautus pinigus, nei vienam iš nuteistųjų nepavyko, 5 eurai buvo pagrobti vieno iš bendrininkų, jam veikiant spontaniškai, su kitais nuteistaisiais nesitariant, bendro tikslo juos pagrobiant neturėjus, dėl ko, padaryta nusikalstama veika šiuo atveju turėtų būti kvalifikuojama kaip pasikėsinimas, tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų visumą, su tokiais nuteistojo motyvais nesutinka ir juos atmeta kaip nepagrįstus. Abejonių tuo, jog analizuojamu atveju nuteistųjų bendras tikslas apėmė tyčią pagrobti už parduotą butą P. P. gautus pinigus, apie kurių egzistavimą sužinojęs T. R., šia žinia pasidalino su E. P. bei K. N., teisėjų kolegijai nekyla. Šią aplinkybę pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu patvirtino T. R. bei E. P., jos iš esmės neneigė ir K. N.. Tai, kad P. P. nuteistiesiems inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo metu buvo pardavęs butą ir už šį sandorį gavęs nemažą pinigų sumą, ikiteisminio tyrimo metu (šie parodymai teisiamojo posėdžio metu buvo perskaityti BPK 276 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka) patvirtino ir pats nukentėjusysis, kas visumoje suponuoja pagrįstą išvadą, jog tikrasis nuteistųjų tikslas analizuojamu atveju buvo P. P. pinigų, gautų už parduotą butą, pagrobimas. Ir nors plėšimo metu minėti pinigai rasti nebuvo, tačiau, įvertinus tai, kad konkrečios pinigų sumos, gautos už parduotą butą, nei vienas iš nuteistųjų nežinojo, todėl negalėjo apibrėžti ir konkrečios ketinamos pagrobti pinigų sumos, neabejotina, jog jų tyčia įvykdyto plėšimo atveju pasireiškė neapibrėžtumu (neapibrėžta tyčia), todėl jų veiksmai, atlikti P. P. atžvilgiu, šiuo konkrečiu atveju kvalifikuotini pagal pasekmes, t. y. nusikalstama veika buvo baigta pagrobiant 5 eurus. 

13.       Šią aplinkybę (dėl 5 eurų pagrobimo) ikiteisminio tyrimo metu patvirtino nukentėjusysis (teisiamojo posėdžio metu jis apklaustas nebuvo, tačiau jo ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai buvo perskaityti BPK 276  straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka), jos iš esmės neneigė ir nuteistieji. Tuo tarpu plėšimas laikomas baigtu, kai kaltininkas užvaldo svetimą turtą ir taip įgyja galimybę neteisėtai valdyti, naudotis ir disponuoti turtu pagal savo valią. Kaltininkui pagrobus bent dalį turto, nusikalstama veika kvalifikuojama kaip baigta. Esant šių aplinkybių visumai, įvertinus tai, kad konkrečios iš P. P. ketinamos pagrobti pinigų sumos nei vienas iš nuteistųjų nežinojo, neabejotina, jog bendrais T. R., K. N. ir E. P. veiksmais pagrobus svetimą, P. P. priklausantį turtą – 5 eurus, nuteistųjų veiksmus vertinti kaip pasikėsinimą įvykdyti plėšimą šiuo konkrečiu atveju nėra jokio teisinio pagrindo, todėl minėti nuteistojo K. N. apeliacinio skundo motyvai atmestini kaip deklaratyvūs. Abejonių tuo, jog nuteistiesiems inkriminuotas plėšimas buvo baigtas, teisėjų kolegijai nekyla.

14.       Daryti priešingą išvadą, net ir įvertinus K. N. apeliacinio skundo argumentus, jog 5 eurai iš P. P. buvo paimti E. P., kitiems nuteistiesiems apie tai nežinant, nėra jokio objektyvaus pagrindo. Bylos duomenimis nustatyta, kad T. R., K. N. ir E. P. analizuojamu atveju veikė kaip bendrininkai. Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių BK 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Bendrininkavimo būtinieji subjektyvieji požymiai yra tyčia ir susitarimas. Tyčia bendrininkavimo atveju yra tada, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis darant jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas įvairiomis formomis: žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais. Veikti bendrai gali būti susitariama iki baigtos nusikalstamos veikos stadijos, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-103/2008). Iš aptarto seka, kad bendrininkavimui būtina nustatyti susitarimą daryti nusikalstamą veiką kartu ir bendrą tyčią, t. y. situaciją, kurią galima apibūdinti teiginiu „aš žinau, kad tu žinai, kad aš žinau“, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad daro nusikalstamą veiką ne vienas, o bendrai su kitu asmeniu. Plėšimo bendrininkai atsako pagal tą patį BK straipsnį, numatantį bendrai daromą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai nustatomas vykdytojo ekscesas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-103/2008, 2K-5/2009). Plėšimo vykdytoju (bendravykdytoju) pripažįstamas toks asmuo, kuris pilnai ar iš dalies realizuoja BK 180 straipsnio atitinkamoje dalyje aprašytus veikos objektyviuosius požymius. Pažymėtina, kad bendravykdytojas yra ne tik tas asmuo, kuris pats realizuoja visus nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius, bet ir tas, kuris realizuoja dalį jų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2016 m. liepos 5 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-271-303/2016).

14.1.                      Aptarto teisinio reguliavimo ir teismų praktikos kontekste analizuojant nagrinėjamos baudžiamosios bylos medžiagą matyti, kad T. R. kartu su E. P. ir K. N. komentuojamo įvykio dieną automobiliu (vairavo T. R.) atvyko prie nukentėjusiojo namų, T. R. parodžius nukentėjusįjį ir jo butą, E. P. su K. N., vykdydami išankstinį bendrą jų ir T. R. susitarimą, užėjo į P. P. butą, kur jį sumušė ir reikalavo parodyti, kur yra už parduotą butą gauti pinigai. Neradę ieškomos pinigų sumos, kurią P. P., E. P. ir K. N. žiniomis, turėjo būti gavęs už parduotą butą (apie tai juos informavo būtent T. R.), E. P. paėmus P. P. bute rastą 5 eurų kupiūrą, iš P. P. buto K. N. su E. P. pasišalino ir grįžo į T. R., laukiančio jų šalia nusikaltimo vietos, automobilį, kuriuo visi trys iš įvykio vietos pasišalino. Šių aplinkybių visumoje neabejotina, kad visi trys bendrininkai aiškiai suvokė, kokiu tikslu jie važiuoja į P. P. gyvenamąją vietą, turėjo plėšimui iš anksto paruoštus įrankius – kaukes, vienkartinius antrankius, dujų balionėlį, kuriais pasinaudojo plėšimo metu įgyvendindami savo vieningą sumanymą P. P. bute rasti ir pagrobti pinigus, todėl šiuo konkrečiu atveju teigti, jog E. P., P. P. bute paimdamas 5 eurus, veikė atsietai nuo kitų bendrininkų ir tokius jo veiksmus pripažinti vykdytojo ekscesu, nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo. Minėta, jog bendravykdytojas yra ne tik tas asmuo, kuris pats realizuoja visus nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius, bet ir tas, kuris realizuoja dalį jų. Šiuo konkrečiu atveju T. R. suorganizavo P. P. apiplėšimą, parūpino nusikaltimo padarymo įrankius, atvežė nusikaltimo vykdytojus į nusikaltimo vietą ir laukė jų grįžtančių, o K. N. kartu su E. P. įvykdė suplanuotą plėšimą – bylos duomenimis, kol E. P. P. P. bute ieškojo ketinamų pagrobti pinigų, K. N. liko prie nukentėjusiojo, žiūrėjo kad šis neišsivaduotų iš uždėtų antrankių, kas visumoje suponuoja pagrįstą išvadą, jog T. R. ir K. N. veiksmai sustiprino E. P. pasiryžimą veikti nusikalstamai ir tiesiogiai sudarė sąlygas jo nusikalstamiems veiksmams, be kurių šios nusikalstamos veikos padarymas būtų iš esmės pasunkėjęs. Tokiu būdu, pripažinti, jog vertinamoje situacijoje egzistavo E. P., kaip vykdytojo ekscesas, priešingai nei tai teigiama K. N. apeliaciniame skunde, teisinio pagrindo nėra.

15.       Iš esmės analogiškais motyvais atmestini ir K. N. apeliacinio skundo teiginiai, jog vertinamo įvykio metu jis veikė spontaniškai ir neplanuotai, žinojo tik tam tikras plėšimo iš P. P. įvykdymo detales, tačiau ne konkretų veiksmų planą bei jų seką, dėl ko, bendrininkų grupėje jis dalyvavo nesant jokio aiškaus susitarimo. Šioje vietoje vis tik pažymėtina, kad bendrininkų susitarimas bendrai daryti nusikalstamą veiką gali būti išreikštas įvairiomis formomis: žodžiu, raštu ar pritariančiais veiksmais. Veikti bendrai gali būti susitariama iki baigtos nusikalstamos veikos stadijos, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas. Bendrininkavimo institutas nereikalauja kiekvienam nariui pažinoti vienas kitą arba žinoti nusikalstamos veikos vykdymo etapus, detales. Nebūtina atskirai susitarti bendrininkams, pakanka konkliudentinių veiksmų. Tuo tarpu įvertinus K. N. pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu duotus parodymus, neabejotina, kad jis betarpiškai žinojo T. R. ir E. P. planą apiplėšti P. P. (apie tai jam papasakojo T. R. ir E. P. susitikimo metu), žinojo šio plano priežastis – P. P. buvo pardavęs butą ir galimai turėjo nemažą pinigų sumą, atvykę į nusikaltimo padarymo vietą, susitarė, kad į P. P. butą eis, kai grįš nukentėjusysis, suplanavo, jog į butą eis su E. P., su kuriuo sutarė, jog pasibels į P. P. namus ir kai šis atidarys duris E. P. papurkš dujų, o jis (K. N.) įeis. Netikėti šiais nuteistojo parodymais, kuriais jis iš esmės patvirtino išankstinio susitarimo su bendrininkais atlikti nusikalstamus veiksmus P. P. atžvilgiu požymius, tuo pačiu abejoti bendrininkų susitarimu bendrais veiksmais įvykdyti plėšimą iš P. P., nėra jokio objektyvaus pagrindo. Šių parodymų K. N. apeliaciniu skundu neneigė, jie iš esmės sutapo ir su jo ikiteisminio tyrimo metu pateikta įvykių versija, buvo nuoseklūs ir detalūs.

16.       T. R. gynėjo apeliaciniu skundu keliamas klausimas ir dėl galimai netinkamo T. R., kaip plėšimo organizatoriaus, veiksmų kvalifikavimo, teigiant, jog T. R. veiksmai nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste turėtų būti vertinami kaip padėjėjo. Tačiau, įvertinusi nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktus ir tinkamai pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu ištirtus įrodymus, sutikti su tokiais apeliacinio skundo motyvais ir jų pagrindu keisti T. R. inkriminuotos nusikalstamos veikos kvalifikavimą, teisėjų kolegija vėlgi neturi jokio pagrindo.

17.       Konstatuojant šią išvadą visų pirma pažymėtina, kad pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, nusikaltimo organizatoriumi be kitų alternatyvių pagrindų laikomas asmuo, parengęs nusikalstamą veiką ar jai vadovavęs, pasižymintis aktyviais organizaciniais veiksmais, suvienijantis ir nukreipiantis kitų bendrininkų pastangas, kuriantis nusikalstamos veikos planus, numatantis jos įvykdymo būdus, priemones. Tuo tarpu padėjėjas, pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, yra asmuo, padėjęs daryti nusikalstamą veiką duodamas patarimus, nurodymus, teikdamas priemones arba šalindamas kliūtis, saugodamas ar pridengdamas kitus bendrininkus, iš anksto pažadėjęs paslėpti nusikaltėlį, nusikalstamos veikos darymo įrankius ar priemones, šios veikos pėdsakus ar nusikalstamu būdu įgytus daiktus, taip pat asmuo, iš anksto pažadėjęs realizuoti iš nusikalstamos veikos įgytus ar pagamintus daiktus.

18.       Kaip nustatyta nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenimis, apklausiamas teisiamojo posėdžio metu T. R. savo, kaip nusikaltimo organizatoriaus, vaidmens komentuojamo nusikaltimo padaryme iš esmės nepripažino. Jo teigimu, jis girdėjo M. R. pokalbį apie tai, kad jo giminaitis (nukentėjusysis P. P.) pardavė butą. Apie tai jis papasakojo E. P., kuris, T. R. teigimu, pasiūlė kažkaip tuos pinigus už parduotą butą pasisavinti. T. R., jo paties teigimu, į tai veltis nenorėjo, tačiau E. P. paprašius parodyti, kur gyvena P. P., sutiko. T. R. teigimu, būtent E. P. paprašė nupirkti antrankius, pirštines ir dujų balionėlį, nurodydamas, jog viską pasidarys pats. T. R. balionėlį turėjo, diržiuką (antrankius) su pirštinėmis ir kauke nupirko. Daiktus atidavė E. P.. Automobiliu E. P. ir K. N. nuvežė prie P. P. namų ir laukė jų automobilyje. Šiuos T. R. parodymus teisiamojo posėdžio metu iš esmės patvirtino ir E. P., nurodydamas, jog po to, kai T. R. jam papasakojo apie P. P. parduotą butą ir galimai jo turimus pinigus, būtent jam kilo mintis apiplėšti nukentėjusįjį, kam iš esmės pritarė ir T. R.. Tačiau, kaip teisingai pažymėta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, E. P. teisiamojo posėdžio metu duoti parodymai nesutapo su jo ikiteisminio tyrimo metu išdėstyta įvykių versija, todėl tikėti vien tik ja, paneigiant T. R., kaip nusikaltimo organizatoriaus veiksmus, nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo. Juo labiau, jog teisiamojo posėdžio metu perskaičius E. P. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ir užduodant jam atitinkamus klausimus, E. P. savo pateiktą versiją vėlgi pakeitė, nurodydamas, jog nusikaltimą suorganizavo jis su T. R., tokiu būdu betarpiškai patvirtindamas savo parodymų nenuoseklumą ir nepatikimumą.

19.       Ikiteisminio tyrimo metu E. P. parodė, kad T. R. jam skambino, pasiūlė susitikti, nurodydamas, jog telefonu apie šį reikalą kalbėti negalintis, susitikus, pasiūlė apiplėšti P. P., įtikinėjo E. P., sakydamas, kad sunku nebus, kad reikia surasti dar vieną žmogų, su juo nueiti į P. P. butą, papurkšti jam dujų, įsibrauti į namus ir surišus P. P., jo bute rasti paslėptus pinigus. E. P. teigimu, T. R. atvežus jį ir K. N. prie P. P. namų, jis (T. R.) parodė maišelį su jame buvusiais daiktais – dujų balionėliu, pirštinėmis, medžiaginėmis kaukėmis ir vienkartiniais antrankiais, nurodė, jog šiais daiktais E. P. ir K. N. pasinaudos darydami plėšimą. K. N. ir E. P. išėjus į P. P. namus, T. R. jų laukė automobilyje šalia namo.

19.1.                      Šie E. P. parodymai, priešingai nei tai teigiama T. R. gynėjo apeliaciniu skundu, pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu buvo perskaityti BPK 276 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka, todėl aptardamas juos, sprendžiant T. R. vaidmens jam inkriminuoto nusikaltimo padaryme klausimą, apylinkės teismas jokių procesinių pažeidimų nepadarė. Konstatuojant šią išvadą, tuo pačiu atmetant ir T. R. gynėjo apeliacinio skundo motyvus, pažymėtina, kad pagal BPK 301 straipsnio 1 dalį teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Tačiau, teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad ši BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostata neturi būti suprantama tiesiogiai, t. y. kad nuosprendis turi būti grindžiamas tik tais kaltinamųjų, nukentėjusiųjų ir kitų asmenų parodymais, kurie duoti teisiamajame posėdyje. Teismas turi teisę nuosprendį grįsti visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais įrodymais, tačiau juos visus privalo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje BPK 271–292 straipsniuose nustatyta tvarka: apklausti asmenis; perskaityti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme, nustačius BPK 276 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose nurodytas aplinkybes; byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai, kaip liudytojai gali būti apklausti apklausą ikiteisminio tyrimo metu atlikę pareigūnai (BPK 276 straipsnio 1, 4 dalys); perskaityti dokumentus bei apžiūrėti daiktus. Taigi teisme perskaityti ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ar liudytojo parodymai nors ir nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, tačiau šiais duomenimis galima patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus ir jie gali būti reikšmingi teismui tikrinant bei vertinant teisiamajame posėdyje gautus kaltinamųjų, nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymus, ekspertizės aktą bei specialisto išvadą, byloje esančius dokumentus ir daiktinius įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-92/2009, 2K-179/2010, 2K-451/2013). Vadinasi, kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojo parodymų, duotų prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui, perskaitymas ir analizė bendrame bylos duomenų kontekste gali turėti reikšmės formuojantis teismo vidiniam įsitikinimui, galutiniam įrodymų įvertinimui, todėl remtis jais, sprendžiant asmens kaltės klausimą, jei juos patvirtina ir kita baudžiamosios bylos medžiaga, jokių kliūčių nėra.

19.2.                      Vertinant E. P. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų patikimumą ir objektyvumą, sprendžiant jų pakeitimo teisiamojo posėdžio metu klausimą, atkreiptinas dėmesys į T. R. ir E. P. tarpusavio santykius. Bylos duomenimis nustatyta, kad iki nusikaltimo padarymo jie buvo pažįstami, bendravo, kas teisėjų kolegijai leidžia pagrįstai pritarti pirmosios instancijos teismo išvadai, jog ikiteisminio tyrimo metu sakęs tiesą ir tokiu būdu siekdamas sušvelninti savo teisinę padėtį, vėlesnėje ikiteisminio tyrimo stadijoje, savo poziciją E. P. pakeitė T. R. naudai, siekdamas padėti šiam išvengti baudžiamosios atsakomybės, dėl ko, savo parodymus teisiamojo posėdžio metu jis pakeitė, iš esmės priderinęs juos prie T. R. teisiamojo posėdžio metu pateiktos įvykių versijos (E. P. teisiamojo posėdžio metu duoti parodymai iš esmės sutapo su T. R. parodymais). Darant šią išvadą svarbu paminėti, kad T. R., priešingai nei E. P., praeityje teistas nebuvo, studijuoja (duomenys neskelbtini), todėl neabejotina, jog komentuojamo nusikaltimo inkriminavimas jam, kaip nusikaltimo organizatoriui, sukels ypatingai neigiamas pasekmes, kurios E. P., teistam ne kartą, nebūtų tokios nepakeliamos, kas vėlgi leidžia pagrįstai konstatuoti tarp T. R. ir E. P. buvusį susitarimą dėl E. P. parodymų pakeitimo teisiamajame posėdyje.

19.3.                      Šią išvadą sustiprina dar ir tai, kad E. P. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai iš esmės sutampa su K. N. teisiamojo posėdžio metu išdėstytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis. Apklausiamas pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu K. N., be kitų aplinkybių, betarpiškai patvirtino ir tai, kad nusikaltimą, jo manymu (konkrečiai žinoti jis ir negalėjo, nes pirminis susitarimas ir nusikaltimo vykdymo aptarimas vyko tik tarp T. R. ir E. P. ir tik tuomet, kai buvo nuspręsta nusikaltimo vykdymui susirasti dar vieną žmogų, į pagalbą buvo pasitelktas E. P. pažįstamas K. N., kuriam nusikaltimo vykdymo planą, K. N. teigimu, dėstė T. R.) organizavo būtent T. R.. Ir nors šiuos K. N. parodymus T. R. gynėjas apeliaciniu skundu iš esmės neigia, teigdamas, jog teisiamojo posėdžio metu taip pasakyta nebuvo, tačiau jokių objektyvių šią aplinkybę patvirtinančių duomenų nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nėra. K. N. teisiamojo posėdžio metu duoti parodymai didžiąja savo dalimi sutapo ir su jo ikiteisminio tyrimo metu pateikta įvykių versija, buvo nuoseklūs, esminių skirtumų tarp jų teisėjų kolegija neįžvelgia, kas visumoje leidžia pagrįstai jais remtis sprendžiant visų trijų nuteistųjų kaltės ir jų parodymų patikimumo bei objektyvumo klausimą, tuo pačiu paneigiant ir E. P. teisiamojo posėdžio metu duotų parodymų patikimumą.

20.       Esant šių duomenų visumai, pagrindo netikėti aukščiau aptartais E. P. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, teisėjų kolegija neįžvelgia, o jų visuma iš esmės patvirtina T. R., kaip organizatoriaus, vaidmenį vertinamo nusikaltimo padaryme. Iš aptartų E. P. parodymų seka, kad būtent T. R. nurodė asmenį, kurį reikės apiplėšti, įkalbinėjo E. P. tai padaryti, nurodydamas, jog tai nebus sunku, E. P. tam reikalui liepė surasti dar vieną asmenį (juo, bylos duomenimis, tapo K. N.), suruošė plėšimui reikiamus įrankius, juos perdavė nusikaltimo vykdytojams, atvežė E. P. su K. N. į nusikaltimo vietą, parodė jiems ne tik patį nukentėjusįjį, bet ir jo gyvenamąją vietą, laukė K. N. ir E. P. automobilyje šalia nusikaltimo padarymo vietos, po nusikaltimo padarymo K. N. ir E. P. iš nusikaltimo padarymo vietos išvežė. Be šių veiksmų atlikimo vertinamo nusikaltimo padarymas iš esmės būtų neįmanomas, neįgyvendinamas, todėl vertinti šiuos veiksmus kaip padėjimą padaryti komentuojamą nusikalstamą veiką, priešingai nei tai teigiama T. R. gynėjo apeliaciniu skundu, nėra jokio objektyvaus pagrindo. Priešingos išvados, (įvertinus tai, kad T. R., bylos duomenimis, buvo P. P. giminaitis, dėl ko neabejotinai būtų buvęs atpažintas plėšimo metu nukentėjusiojo), teisėjų kolegijai neleidžia daryti ir tai, kad tiesiogiai P. P. plėšime T. R. nedalyvavo. Įvertinus jo aktyvius veiksmus iki nusikaltimo įvykdymo (vykdytojų suradimas, plano parengimas, įrankių suradimas, nukentėjusiojo ir jo gyvenamosios vietos parodymas nusikaltimo vykdytojams), jo metu (laukimas automobilyje) bei po jo (K. N. ir E. P. išvežimas iš nusikaltimo padarymo vietos) neabejotina, jog jo veiksmai skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu buvo pagrįstai kvalifikuoti kaip organizatoriaus.

Dėl nuteistiesiems paskirtų bausmių.

21.       Tiek T. R. gynėjo, tiek K. N. ir E. P. apeliaciniais skundais be aukščiau aptartų faktinių aplinkybių, nesutinkama ir su nuteistiesiems paskirtomis bausmėmis, teigiant, jog jos yra per griežtos. Tačiau, įvertinus nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje esančių duomenų visumą, atsižvelgiant į skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus, nepaisant P. P. priklausančio mobilaus ryšio telefono pagrobimo pašalinimo iš nuteistiesiems inkriminuotos nusikalstamos veikos aprašymo, švelninti T. R., K. N. ir E. P. skundžiamu nuosprendžiu paskirtas bausmes, nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo.

22.       Konstatuojant šią išvadą visų pirma pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, todėl apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti gali tik tada, kai paskirta aiškiai per griežta bausmė. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę.

23.       Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, yra įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Remiantis komentuojamo straipsnio nuostatomis, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę už padarytą nusikalstamą veiką, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Įvertina ir tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, detaliai išanalizuodamas kiekvienos aplinkybės (atsakomybę lengvinančios ar sunkinančios) reikšmę. Ir tik įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį bei tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, teismas motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuojamą nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1 ir 2 dalys). Be aptartų esminių bausmės skyrimo pagrindų, tinkamas kaltininko asmenybės įvertinas neabejotinai taip pat yra svarbi teisingos bausmės parinkimo sąlyga. Vertindamas kaltininko asmenybės pavojingumą ir parinkdamas bausmės rūšį bei dydį, teismas turi ypač atidžiai ištirti, ar nusikaltimas padarytas atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos arba nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamo poelgio ir nusikaltimas buvo tik loginis kaltininko gyvenimo būdo bei jo ankstesnio elgesio padarinys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2013 m. spalio 8 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-391/2013).

24.       Aptarto teisinio reguliavimo ir teismų praktikos kontekste analizuojant skundžiamo nuosprendžio turinį bei apylinkės teismo motyvus dėl T. R. paskirtos bausmės matyti, kad apylinkės teismas įvertino T. R. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą – sunkus nusikaltimas, stadiją – nusikaltimas baigtas, kaltės formą – nusikaltimas padarytas tyčia bei vaidmenį – buvo nusikaltimo organizatorius. Kaip to reikalauja aukščiau aptartos teisės normos, įvertino ir T. R. asmenybę, konstatuodamas, kad praeityje jis teistas nebuvo, tačiau baustas administracine tvarka, įtariamas 2017 m. lapkričio 13 d. padaręs nusikalstamą veiką – vagystę (duomenys neskelbtini), kur yra paieškomas ir jo atžvilgiu išduotas Europos arešto orderis, Respublikiniame priklausomybės ligų centre (duomenys neskelbtini) filiale dėl priklausomybės nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar toksinių medžiagų bei VšĮ Respublikinės Kauno ligoninės Psichiatrijos klinikos (duomenys neskelbtini) sektoriuje nesigydė, nuo 2015 m. rugsėjo 28 d. vykdo individualią veiklą, studijuoja. Skundžiamu nuosprendžiu sprendžiant T. R. skirtinos bausmės individualizavimo klausimą, buvo įvertintas ir jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimas bei viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė – nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupėje (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Visumos šių aplinkybių pagrindu pirmosios instancijos teismas T. R. skyrė vienintelę BK 180 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytą bausmės rūšį – terminuotą laisvės atėmimą, jos dydį nustatydamas artimesnį straipsnio sankcijoje numatytam bausmės vidurkiui. Abejoti skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam paskirta bausme, įvertinus nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje esančius ir tiek T. R., tiek jo padarytą nusikalstamą veiką charakterizuojančius duomenis, nepaisant nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde išdėstytų motyvų, teisinio pagrindo nėra.

25.       Motyvuojant šią išvadą vis tik paminėtina, kad nepaisant aplinkybės, jog šiuo konkrečiu atveju T. R. yra teisiamas pirmą kartą, administracine tvarka už įvairaus pobūdžio ir pavojingumo administracinių nusižengimų/teisės pažeidimų padarymą jis vis tik buvo baustas ne kartą (3 t., b. l. 85-89), kas leidžia pagrįstai manyti, jog skundžiamu nuosprendžiu T. R. inkriminuoto nusikaltimo padarymas nebuvo atsitiktinis. Vertinant T. R. asmenybę paminėtina ir tai, kad jis studijuoja (duomenys neskelbtini), tačiau 2018 m. birželio 25 d. duomenimis, jis turi du akademinius įsiskolinimus iš dviejų studijų dalykų, buvo pateikęs bakalauro darbą, tačiau neatvyko į jo gynimą (4 t., b. l. 59), kas atskleidžia neatsakingą T. R. požiūrį į išsilavinimo siekimą ir leidžia pagrįstai manyti, jog nuteistasis yra labiau orientuotas į betikslį savo laisvo laiko praleidimą (alkoholio vartojimas su draugais, kurio įtakotas jis už savo neteisėtą elgesį buvo ne kartą baustas administracine tvarka) nei į savo tikslų siekimą teisėtais būdais ir priemonėmis, kas jį vėlgi charakterizuoja labiau neigiamai. Priešingos išvados teisėjų kolegijai neleidžia daryti ir nuteistojo individuali veikla, kadangi ši aplinkybė egzistavo ir skundžiamu nuosprendžiu jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo metu, tačiau akivaizdu, kad nuo neteisėto elgesio T. R. nesustabdė, todėl ir šiuo atveju nesudaro pakankamo pagrindo T. R. paskirtos bausmės švelninimui. Juo labiau, jog bausmė vis tik yra valstybės prievartos priemonė, skiriama asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, todėl neigiami padariniai yra natūralus padarytos nusikalstamos veikos rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas bei nustatant už jas konkrečias sankcijas, todėl švelninti T. R. teisinę padėtį aukščiau bendrųjų visuomenės interesų iškeliant asmeninius nusikalstamą veiką įvykdžiusio asmens interesus, teisinio pagrindo nėra. Pernelyg švelnus baudžiamumas gali tik paskatinti T. R. ir toliau daryti nusikalstamas veikas, lengvabūdiškai tikintis išvengti teisinės atsakomybės.

26.       Nors apeliaciniu skundu teigiama, kad apylinkės teismas nepagrįstai nepripažino jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės – prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi dėl jos įvykdymo (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), tačiau abejonių tokiu apylinkės teismo sprendimu teisėjų kolegijai nekyla. Remiantis BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktu, kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamajame įstatyme numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis arba padėjimas išaiškinti šią veiką ar ją darant dalyvavusius asmenis pripažįstama kaltininko atsakomybę lengvinančia aplinkybe, jei teismas nustato: 1) kad kaltininkas prisipažįsta padaręs baudžiamajame įstatyme numatytą veiką ir 2) kaltininkas nuoširdžiai gailisi arba padeda išaiškinti šią veiką arba nustatyti ją darant dalyvavusius asmenis. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką vertinamas kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kai jis savanoriškai, o ne dėl surinktų byloje įrodymų pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes atliekant ikiteisminį tyrimą ar bylą nagrinėjant teisme. Kaltininkas nuoširdžiai gailisi dėl padaryto nusikaltimo, kai laisva valia pripažįsta padaręs baudžiamąją veiką, kritiškai vertina savo elgesį, stengiasi sušvelninti nusikaltimo padarinius. Ši aplinkybė nėra nustatoma vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo, prisipažinimas įvykdžius nusikalstamą veiką ir nuoširdus gailėjimasis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą, pagal pranešimo apie padarytą nusikalstamą veiką aplinkybes, duotus parodymus, teisėsaugos institucijoms suteiktą pagalbą ir pan. Vertinant kaltininko parodymus svarbu nustatyti ar kaltininko parodymai padeda tinkamai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.

26.1.                      Aptartų duomenų visumoje vertinant nuteistojo T. R. elgesį tiek ikiteisminio tyrimo, tiek ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, nesant pagrindo abejoti tuo, jog esmines jam inkriminuotos nusikalstamos veikos faktines aplinkybes jis pripažino, teigti, jog jis nuoširdžiai gailisi dėl savo veiksmų, vis tik nėra pagrindo. Tuo tarpu nenustačius šios aplinkybės, BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintos asmens atsakomybę lengvinančios aplinkybės pripažinimas nėra galimas. Bylos duomenimis nustatyta, kad T. R. aktyviai neigė savo, kaip organizatoriaus, vaidmenį jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padaryme, jo parodymai viso proceso metu nebuvo nuoseklūs, iš esmės nukreipti į savo vaidmens menkinimą, kas neabejotinai suponuoja pagrįstą išvadą, jog jis kritiškai nevertina savo veiksmų, nesigaili dėl padaryto. Darant šią išvadą įvertintina ir tai, kad savo parodymais – teigdamas, jog organizatoriaus veiksmus vertinamo nusikaltimo padaryme iš esmės atliko E. P., nuteistasis be kita ko, kliudė ir tinkamam bei objektyviam bylos išnagrinėjimui, todėl pripažinti, jog dėl savo padarytos nusikalstamos veikos T. R. nuoširdžiai gailisi, šiuo konkrečiu atveju teisinio pagrindo nėra.

27.       Sutikti su T. R. gynėjo apeliacinio skundo motyvu dėl neva nepagrįstai skundžiamu nuosprendžiu pripažintos T. R. atsakomybę sunkinančios aplinkybės – nusikaltimą padarė bendrininkų grupėje (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas), teisinio pagrindo teisėjų kolegija taip pat neįžvelgia. Nors tiesioginiame nusikaltimo vykdyme T. R., kaip minėta aukščiau, ir nedalyvavo, tačiau jo veiksmų atlikimas iki nusikaltimo padarymo, jo metu ir po jo, neabejotinai patvirtina jo tyčią bei susitarimą veikti kartu su vertinamo nusikaltimo vykdytojais – E. P. ir K. N., kas neabejotinai patvirtina jo, kaip nusikaltimo bendrininko – šiuo konkrečiu atveju organizatoriaus, vaidmenį vertinamo nusikaltimo padaryme, todėl komentuojamos kaltininko atsakomybę sunkinančios aplinkybės pripažinimas analizuojamu atveju laikytinas teisėtu ir pagrįstu.

28.       Tuo tarpu tai, kad praeityje neteistam T. R. skundžiamu nuosprendžiu buvo paskirta tokio paties dydžio bausmė kaip ir ne kartą teistam E. P., priešingai nei savo apeliaciniu skundu tai teigia T. R. gynėjas, įvertinus jo kaip organizatoriaus vaidmenį, esminės reikšmės individualizuojant T. R. skirtiną bausmę, neturi. Aukščiau aptartų duomenų visumoje abejonių tuo, jog komentuojamu atveju T. R. veikė kaip nusikaltimo organizatorius, teisėjų kolegijai nekyla. Tai ne tik didina tiek paties T. R., tiek ir jo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą visuomenei, bet ir leidžia daryti abejonių nekeliančią išvadą, jog be jo atliktų veiksmų komentuojamo nusikaltimo padarymas iš esmės nebūtų įmanomas. Esant šių aplinkybių visumai, vien tai, kad E. P. atliko aktyvius veiksmus P. P. atžvilgiu, o T. R. P. P. bute plėšimo metu nebuvo, šiuo konkrečiu atveju nesudaro jokio objektyvaus pagrindo manyti, jog T. R. veiksmai buvo mažiau pavojingi nei E. P..

29.       Įvertinus paminėtas nuteistojo T. R. asmenybę bei jo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą apibūdinančias aplinkybes, nuteistajam skundžiamu nuosprendžiu paskirtą bausmę vertinti kaip aiškiai per griežtą, nėra pagrindo – paskirtoji bausmė, nėra per griežta, ji neprieštarauja teisingumo principui, bausmės paskirčiai bei bendriesiems bausmės skyrimo pagrindams (BK 41 straipsnis ir 54 straipsnis). Aplinkybės, turinčios reikšmės individualizuojant T. R. paskirtą bausmę, buvo tinkamai išnagrinėtos ir įvertintos pirmosios instancijos teisme. Išimtinių aplinkybių, susijusių su nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos pobūdžiu ar jo asmenybe, kurių pagrindu būtų galima švelninti T. R. teisinę padėtį, šioje byloje nenustatyta. 

30.       Pagrindo sutikti su K. N. apeliacinio skundo motyvais ir jų pagrindu švelninti skundžiamu nuosprendžiu jam paskirtą bausmę, aukštesnysis teismas vėlgi neįžvelgia. Skirdamas bausmę K. N., apylinkės teismas įvertino jo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą – sunkus nusikaltimas, stadiją – nusikaltimas baigtas, kaltės formą – nusikaltimas padarytas tyčia bei vaidmenį – buvo nusikaltimo vykdytojas. Kaip to reikalauja aukščiau aptartos teisės normos, įvertino ir K. N. asmenybę, konstatuodamas, kad skundžiamu nuosprendžiu jis yra teisiamas 4 kartą, nusikalstamą veiką padarė būdamas teistas už tyčinį nusikaltimą, teistumui neišnykus ir esant nepanaikintam įstatymų nustatyta tvarka, todėl yra laikytinas recidyvistu, baustas ir administracine tvarka, Respublikiniame priklausomybės ligų centre (duomenys neskelbtini) Kauno filiale dėl priklausomybės nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar toksinių medžiagų bei VšĮ Respublikinės Kauno ligoninės Psichiatrijos klinikos (duomenys neskelbtini) sektoriuje nesigydė, niekur nedirba. Skundžiamu nuosprendžiu sprendžiant K. N. skirtinos bausmės individualizavimo klausimą, buvo įvertinta ir viena jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė – prisipažino padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi dėl jos įvykdymo (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas) bei dvi jo atsakomybę sunkinančios aplinkybės – nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupėje bei būdamas recidyvistu (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 13 punktas). Visumos šių aplinkybių pagrindu pirmosios instancijos teismas K. N. skyrė vienintelę BK 180 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytą bausmės rūšį – terminuotą laisvės atėmimą, jos dydį nustatydamas artimesnį straipsnio sankcijoje numatytam bausmės vidurkiui. Abejoti skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam paskirta bausme, įvertinus nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje esančius ir tiek K. N., tiek jo padarytą nusikalstamą veiką charakterizuojančius duomenis, nepaisant nuteistojo apeliaciniame skunde išdėstytų motyvų, teisinio pagrindo nėra.

31.       Atmetant nuteistojo apeliacinį skundą, paminėtina, kad šis teistumas K. N. nėra pirmasis – praeityje už įvairaus pobūdžio ir sunkumo nusikalstamų veikų, jis jau buvo teistas ne kartą (3 t., b. l. 62-65), o jo neteisėtas elgesys prasidėjo šiam dar nesulaukus pilnametystės. Siekiant koreguoti jo elgesį tinkama linkme, praeityje K. N. atžvilgiu buvo taikytos švelnesnio pobūdžio bausmės (laisvės apribojimas, bauda), tačiau akivaizdu, kad teismo parodyto pasitikėjimo jis nepateisino, toliau pažeidinėjo įstatymus, pakankamų pastangų tinkamai savo elgesio korekcijai nedėjo, tinkamo savo elgesio išlaikyti ilgesnį laikotarpį nesugebėjo, o skundžiamu nuosprendžiu jam inkriminuotą nusikalstamą veiką nuteistasis įvykdė esant neišnykusiam ir įstatymo nustatyta tvarka nepanaikintam teistumui. Šių duomenų visumoje įvertintina ir tai praeityje K. N. buvo ne kartą baustas administracine tvarka (3 t., b. l. 76-81), iki skundžiamu nuosprendžiu jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo, būdamas pakankamai jauno amžiaus, niekur nedirba ir nesimoko, kas visumoje, įvertinus skundžiamu nuosprendžiu jam inkriminuotos nusikalstamos veikos finansinės naudos gavimo motyvą, teisėjų kolegijai leidžia pagrįstai manyti, jog savo tikslų siekti tik teisėtais būdais ir priemonėmis nuteistasis nesiekia, vietoje to, pasirinkdamas lengvesnį pragyvenimo šaltinį – nusikalstamų veiksmų darymą. Šių duomenų visuma neabejotinai atskleidžia antivisuomenines K. N. nuostatas, nihilistinį požiūrį į teisės ir visuomenėje priimtas moralės bei elgesio normas, rodo, kad vertinamu atveju apeliantas nusikalto ne atsitiktinai, o dėl susiformavusios neigiamos vertybių orientacijos, o tai iš esmės neigiamai charakterizuoja nuteistąjį ir leidžia pagrįstai spręsti, jog skundžiamu nuosprendžiu jam inkriminuoto nusikaltimo įvykdymas buvo logiška jo nusikalstamo elgesio išdava bei yra jam būdingo elgesio modelio dalis, kurio korekcijai jokių realių pastangų K. N. nededa, todėl pagrindo išvadai, kad nuteistojo elgesys išimtinai teigiama linkme dar gali būti koreguojamas paskyrus jam švelnesnio pobūdžio bausmę, nėra.

32.       Manyti priešingai teisėjų kolegijai neleidžia daryti ir nuteistojo teiginiai dėl galimo BK 62 straipsnio 2 dalies 3 punkto nuostatų taikymo jo atžvilgiu. Atsižvelgiant į K. N. P. P. atžvilgiu atliktus veiksmus – E. P. papurškus dujų balionėliu P. P. į veidą, K. N. įsibrovė į P. P. butą, sudavė jam smūgius, laikė jį prispaustą prie lovos, kol E. P. suveržė nukentėjusiojo rankas, vertinti juos kaip antraeilius ar mažiau pavojingus nei E. P. ar T. R. ir šių duomenų pagrindu švelninti K. N. teisinę padėtį BK 62 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu, priešingai nei tai suvokiama nuteistojo apeliaciniu skundu, nėra jokio objektyvaus pagrindo. Šios išvados kontekste vis tik pažymėtina, kad skundžiamu nuosprendžiu K. N., T. R. ir E. P. inkriminuotas nusikaltimas pasižymėjo ypatingu ciniškumu – įsibrovė i nukentėjusiojo namus, kur jo atžvilgiu panaudoję fizinį smurtą, suvaržė jo judėjimo laisvę, ieškojo nukentėjusiojo namuose buvusių pinigų, jų neradę, pagrobė 5 eurus ir iš nusikaltimo padarymo vietos pasišalino. Bylos duomenimis, visi bendrininkai veikė bendrai, jų veiksmai buvo aptarti ir suplanuoti iš anksto, todėl vertinti kiekvieno nuteistojo veiksmus atsietai vienas nuo kito ir tokiu būdu diferencijuoti jų teisinę padėtį, kaip iš esmės to prašoma K. N. apeliaciniu skundu, nėra jokio objektyvaus pagrindo.

33.       Spręsti švelnesnės bausmės skyrimo klausimą teisėjų kolegijai neleidžia ir K. N. apeliacinio skundo motyvai dėl galimo BK 391 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo jo atžvilgiu. Pagal komentuojamo straipsnio nuostatas, asmuo, įtariamas dalyvavęs organizuotai grupei ar nusikalstamam susivienijimui darant nusikalstamas veikas arba priklausęs nusikalstamam susivienijimui, gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu jis prisipažino dalyvavęs darant tokią nusikalstamą veiką ar priklausęs nusikalstamam susivienijimui ir aktyviai padėjo atskleisti organizuotos grupės ar nusikalstamo susivienijimo narių padarytas nusikalstamas veikas. Iš aptartos teisės normos lingvistinio aiškinimo seka, kad BK 391 straipsnio taikymas yra galimas tik sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą asmenų, kurie dalyvavo organizuotos grupės ar nusikalstamo susivienijimo neteisėtoje veikloje. Šiuo konkrečiu atveju nustatyta, kad T. R., E. P. ir K. N. veikė bendrininkų grupėje, kurioje buvo du vykdytojai (E. P. ir K. N.) bei vienas organizatorius (T. R.), kas suponuoja pagrįstą išvadą, jog komentuojamo straipsnio nuostatos, kai nusikalstama veika padaryta bendrininkų grupėje, nagrinėjamu atveju nėra galimas.

34.       Nors K. N. apeliaciniu skundu teigiama, kad jo atsakomybę analizuojamu atveju, be kita ko, lengvina ir tai, kad jis teigiamai prisidėjo prie baudžiamojo proceso - padėjo išaiškinti nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes ir tinkamai įvykdyti teisingumą, visa tai, nuteistojo įsitikinimu, turėtų būti pripažinta jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe BK 59 straipsnio 2 dalies prasme, tačiau šie nuteistojo argumentai atmestini kaip deklaratyvūs. Sutiktina, jog K. N. parodymai viso baudžiamojo proceso metu iš tiesų buvo nuoseklūs, jų visuma remiamasi vertinant E. P. ir T. R. parodymų patikimumą bei objektyvumą, tačiau šios aplinkybės jau buvo įvertintos pripažįstant, jog K. N. savo kaltę dėl padaryto nusikaltimo pripažino visiškai ir nuoširdžiai dėl to gailisi, kas skundžiamu nuosprendžiu visiškai pagrįstai buvo pripažinta jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme, todėl dar labiau švelninti nuteistojo teisinę padėtį tais pačiais motyvais šiuo konkrečiu atveju, teisinio pagrindo nėra. Šios išvados kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad parodymus apie skundžiamu nuosprendžiu nuteistiesiems inkriminuotą nusikalstamą veiką K. N. davė jau pradėjus ikiteisminį tyrimą, pagrįstai įtariant, jog tiriamos nusikalstamos veikos įvykdyme galėjo dalyvauti ne tik E. P. ir T. R., bet ir K. N., todėl spręsti, jog šiuo konkrečiu atveju K. N. esmingai prisidėjo prie komentuojamos nusikalstamos ištyrimo ir tai pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, nėra pagrindo.

35.       Įvertinus paminėtas nuteistojo K. N. asmenybę bei jo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą apibūdinančias aplinkybes, nuteistajam skundžiamu nuosprendžiu paskirtą bausmę vertinti kaip aiškiai per griežtą, nėra pagrindo – paskirtoji bausmė, nėra per griežta, ji neprieštarauja teisingumo principui, bausmės paskirčiai bei bendriesiems bausmės skyrimo pagrindams (BK 41 straipsnis ir 54 straipsnis). Aplinkybės, turinčios reikšmės individualizuojant K. N. paskirtą bausmę, buvo tinkamai išnagrinėtos ir įvertintos pirmosios instancijos teisme. Išimtinių aplinkybių, susijusių su nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos pobūdžiu ar jo asmenybe, kurių pagrindu būtų galima švelninti K. N. teisinę padėtį, šioje byloje nenustatyta.

36.       Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytų teisinių ir faktinių aplinkybių visumą, įvertinus tai, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai K. N. skyrė realią terminuotą laisvės atėmimo bausmę, naikinti skundžiamu nuosprendžiu jam paskirtą kardomąją priemonę – suėmimą, ar spręsti švelnesnės kardomosios priemonės skyrimo klausimą šioje proceso stadijoje nėra jokio objektyvaus pagrindo.

37.       E. P. skundžiamu nuosprendžiu paskirta bausmė, priešingai nei tai teigiama apeliaciniame skunde, vėlgi nėra per griežta, ji paskirta laikantis bendrųjų bausmės skyrimo reikalavimų, įvertinus visas E. P. bei jo padarytą nusikalstamą veiką charakterizuojančias aplinkybes, todėl ji taip pat nešvelnintina. Skirdamas bausmę E. P., apylinkės teismas įvertino jo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą – sunkus nusikaltimas, stadiją – nusikaltimas baigtas, kaltės formą – nusikaltimas padarytas tyčia bei vaidmenį – buvo nusikaltimo vykdytojas. Kaip to reikalauja aukščiau aptartos teisės normos, įvertino ir E. P. asmenybę, konstatuodamas, kad skundžiamu nuosprendžiu jis yra teisiamas septintą kartą, nusikalstamą veiką padarė būdamas teistas už tyčinį nusikaltimą ir teistumui neišnykus bei nepanaikintam įstatymų nustatyta tvarka, todėl laikytinas recidyvistu, praeityje baustas administracine tvarka, Respublikiniame priklausomybės ligų centre (duomenys neskelbtini) filiale dėl priklausomybės nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar toksinių medžiagų bei VšĮ Respublikinės Kauno ligoninės Psichiatrijos klinikos (duomenys neskelbtini) sektoriuje nesigydė, nuo 2017 m. birželio 15 d. vykdo individualią veiklą UAB „D. P. K. D.“, kur charakterizuojamas iš esmės teigiamai. Skundžiamu nuosprendžiu sprendžiant E. P. skirtinos bausmės individualizavimo klausimą, buvo įvertinta ir viena jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė – prisipažino padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi dėl jos įvykdymo (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas) bei dvi jo atsakomybę sunkinančios aplinkybės – nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupėje bei būdamas recidyvistu (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 13 punktas). Visumos šių aplinkybių pagrindu pirmosios instancijos teismas E. P. skyrė vienintelę BK 180 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytą bausmės rūšį – terminuotą laisvės atėmimą, jos dydį nustatydamas artimesnį straipsnio sankcijoje numatytam bausmės vidurkiui. Abejoti skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam paskirta bausme, įvertinus nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje esančius ir tiek E. P., tiek jo padarytą nusikalstamą veiką charakterizuojančius duomenis, nepaisant nuteistojo apeliaciniame skunde išdėstytų motyvų, teisinio pagrindo nėra.

38.       Bylos duomenimis, šis teistumas E. P. nėra pirmasis – praeityje už įvairaus pobūdžio ir sunkumo nusikalstamų veikų, jis jau buvo teistas ne kartą (3 t., b. l. 35-39), baustas ir administracine tvarka (3 t., b. l. 52-58). Siekiant koreguoti jo elgesį tinkama linkme, praeityje E. P. atžvilgiu buvo taikytos švelnesnio pobūdžio bausmės (bauda, areštas, laisvės apribojimas), tačiau teismo parodyto pasitikėjimo jis nepateisino, toliau pažeidinėjo įstatymus, pakankamų pastangų tinkamai savo elgesio korekcijai nedėjo, tinkamo savo elgesio išlaikyti ilgesnį laikotarpį nesugebėjo. Darant šią išvadą įvertintina ir tai, kad skundžiamu nuosprendžiu jam inkriminuotą nusikalstamą veiką nuteistasis įvykdė esant neišnykusiam ir įstatymo nustatyta tvarka nepanaikintam teistumui, jo paskutinis teistumas, kaip ir skundžiamu nuosprendžiu jam inkriminuota nusikalstama veika yra betarpiškai susijusi su asmeninės naudos sau gavimu, o tai visumoje nuteistąjį charakterizuoja labiau neigiamai ir leidžia pagrįstai teigti, jog savo tikslų teisėtais būdais ir priemonėmis jis nesiekia, o pagrindinis jo pragyvenimo šaltinis sietinas ne su legalių pajamų gavimu, bet su nusikalstamų veikų darymu. Šių duomenų visuma atskleidžia antivisuomenines E. P. nuostatas, nihilistinį požiūrį į teisės ir visuomenėje priimtas moralės bei elgesio normas, rodo, kad vertinamu atveju apeliantas nusikalto ne atsitiktinai, o dėl susiformavusios neigiamos vertybių orientacijos, o skundžiamu nuosprendžiu jam inkriminuoto nusikaltimo įvykdymas buvo logiška jo nusikalstamo elgesio išdava bei yra jam būdingo elgesio modelio dalis, kurio korekcijai jokių realių pastangų E. P. nededa, todėl pagrindo išvadai, kad nuteistojo elgesys išimtinai teigiama linkme dar gali būti koreguojamas paskyrus jam švelnesnio pobūdžio bausmę, nėra.

39.       Manyti priešingai teisėjų kolegijai neleidžia ir E. P. apeliacinio skundo teiginiai, jog savo kaltę dėl padarytos nusikalstamos veikos jis pripažino visiškai, davė nuoseklius parodymus, nuoširdžiai gailisi dėl padaryto, kadangi šios aplinkybės jau buvo įvertintos skundžiamu nuosprendžiu, todėl vertinti jas pakartotinai ir švelninti nuteistajam paskirtą bausmę tais pačiais motyvais, nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo. Nors šių duomenų pagrindu pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu buvo prašoma taikyti BK 641 straipsnio nuostatas E. P. atžvilgiu ir jų pagrindu sumažinti jam paskirtą bausmę vienu trečdaliu, tačiau, nagrinėjama baudžiamoji byla susijusi su trijų bendrai veikusių asmenų veiksmais, ne visi nuteistieji sutiko su jiems inkriminuotomis faktinėmis baudžiamosios bylos aplinkybėmis, dėl ko baudžiamoji byla negalėjo būti nagrinėjama sutrumpinto įrodymų tyrimo tvarka, o nesant šių aplinkybių, BK 641 straipsnio nuostatų taikymas nėra galimas, ką skundžiamu nuosprendžiu visiškai pagrįstai konstatavo ir pirmosios instancijos teismas.

40.       Pagrindo švelninti E. P. paskirtą bausmę nesudaro ir apeliacinio skundo teiginiai dėl jo vykdomos individualios veiklos, turimos gyvenamosios vietos bei sugyventinės. Nors šių aplinkybių egzistavimas neabejotinai patvirtina pakankamai tamprius E. P. socialinius ryšius, tačiau šios aplinkybės, sprendžiant iš nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje esančių duomenų visumos, egzistavo ir skundžiamu nuosprendžiu E. P. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo metu, tačiau nuo neteisėto elgesio jo nesustabdė, todėl ir šiuo atveju abejotina, jog minėtų aplinkybių egzistavimas gali veikti kaip apsauginis faktorius nuo galimo pakartotinio nuteistojo nusikalstamo elgesio ir sudaryti pagrindą manyti, jog skundžiamu nuosprendžiu jam paskirta bausmė yra per griežta. Juo labiau, jog praeityje E. P. buvo teistas ne kartą, tačiau akivaizdu, kad jokių tinkamų išvadų iš savo neteisėto elgesio jis ir toliau nedaro, pasitaisyti ir koreguoti savo elgesio išimtinai teigiama linkme nesistengia, todėl švelninti jo teisinę padėtį vien tik dėl teigiamos jo charakteristikos iš Kauno tardymo izoliatoriaus, vėlgi nėra jokio objektyvaus pagrindo. Darant šią išvadą, tuo pačiu atmetant apeliacinį skundą, vis tik pažymėtina, kad bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, todėl neigiami padariniai yra natūralus padarytos nusikalstamos veikos rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas bei nustatant už jas konkrečias sankcijas, todėl švelninti E. P. teisinę padėtį aukščiau bendrųjų visuomenės interesų iškeliant asmeninius nusikalstamą veiką įvykdžiusio asmens interesus, teisinio pagrindo nėra. Pernelyg švelnus baudžiamumas gali tik paskatinti E. P. ir toliau daryti nusikalstamas veikas, lengvabūdiškai tikintis išvengti teisinės atsakomybės. 

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 3 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo T. R. gynėjo advokato Evaldo Liutkevičiaus bei nuteistojo K. N. apeliacinius skundus tenkinti iš dalies, nuteistojo E. P. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. lapkričio 23 d. nuosprendį pakeisti:

Iš Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. lapkričio 23 d. nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinti faktinę aplinkybę dėl nukentėjusiajam P. P. priklausančio mobilaus ryšio telefono „Iphone 8“, 750 vertės, pagrobimo, nustatant, kad nuteistieji T. R., E. P., K. N. bendrais veiksmais nukentėjusiajam P. P. padarė 5 eurų turtinę žalą.

Likusią Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. lapkričio 23 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.

Teisėjai Albinas Antanaitis

                                                          Giedrius Endriukaitis

                  Nerijus Meilutis