Civilinė byla Nr. 2A-540-450/2016

                    Teisminio proceso Nr. 2-68-3-35794-2014-4

    Procesinio sprendimo kategorijos: 2.5.1.4.;

3.3.1.21.;

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. kovo 3 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Henricho Jaglinskio, Astos Radzevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Almos Urbanavičienės,

teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo R. Ž. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 2 d. sprendimo, kuriuo ieškinys atmestas, civilinėje byloje pagal ieškovo R. Ž. ieškinį atsakovei UAB „Lemis Baltic“, trečiajam asmeniui UAB „Aldista ir Ko“ dėl vekselio pripažinimo negaliojančiu, ir

              n u s t a t ė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas R. Ž. prašė pripažinti negaliojančiu jo 2012 m. lapkričio 22 d. išduotą paprastąjį vekselį.

Ieškinį grindė, kad šalys žodžiu susitarė, jog ieškovui pasirašius vekselį, atsakovė atsiims savo turtinius reikalavimus trečiajam asmeniui UAB „Aldista ir Ko“ keltoje bankroto byloje. Ieškovas, būdamas UAB „Aldista ir Ko“ direktoriumi, ginčo vekselį atsakovės reikalavimu pasirašė tik kaip garantiją už savo vadovaujamą įmonę. Šalys žodžiu taip pat susitarė dėl įmonės skolos dvigubo išieškojimo nebuvimo, tačiau nepaisydama šio susitarimo atsakovė kreipėsi į antstolius dėl tos pačios skolos išieškojimo tiek iš UAB „Aldista ir Ko“, tiek iš ieškovo. Ieškovas asmeniškai nieko neskolingas atsakovei, tačiau dėl atsakovės nesąžiningų veiksmų patiria žalą, nes jis neturėjo sąmoningos valios asmeniškai išrašyti ginčo vekselį, todėl vekselis pripažintinas negaliojančiu dėl valios ydingumo.

Atsakovė UAB „Lemis Baltic“ su ieškinio nesutiko ir nurodė, kad keliant UAB „Aldista ir Ko“ bankroto bylą, ginčo šalys žodžiu susitarė, kad ieškovui pasirašius vekselį ir taip garantavus įmonės skolos grąžinimą, atsakovė atsiims savo reikalavimus įmonės bankroto byloje. Šalys žodžiu susitarė dėl ieškovo garantijos ne tik dėl įmonės nemokumo - bankroto, bet apskritai dėl įmonės skolos atsakovei grąžinimo. Ieškovui buvo suteiktas pakankamai ilgas laikas skoloms padengti, siūlyti skolų padengimo grafikai ir tik vėliau, kai baiginėjosi vekselio kaip vertybinio popieriaus galiojimo terminas, vekselis pateiktas apmokėti.

Trečiasis asmuo UAB „Aldista ir Ko“su ieškiniu sutiko ir palaikė ieškovo poziciją.

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. liepos 2 d. sprendimu ieškinį atmetė ir priteisė atsakovei UAB „Lemis Baltic“ iš ieškovo R. Ž. 678,40 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti bei 23,32 Eur pašto išlaidų iš ieškovo valstybės naudai.

Teismas nustatė, kad Alytaus rajono apylinkės teismas 2012 m. birželio 25 d. išdavė vykdomąjį raštą Nr. 2-810-835/2012 dėl 24 880,84 Lt sumos išieškojimo UAB „Lemis Baltic“ iš UAB „Aldista ir Ko“; šis vykdomasis raštas vykdytas antstolės A. K. kontoroje. Iš antstolės 2014 m. vasario 14 d. pažymos matyti, kad iki 2013 m. sausio 9 d. (kai sumokėta 2000 Lt skolos dalis) neišieškota suma buvo 11 178,81 Lt ir šešių procentų metinės palūkanos. Ieškovas 2012 m. lapkričio 22 d. išdavė atsakovei paprastąjį vekselį, kuriuo besąlygiškai įsipareigojo vekselį pateikus sumokėti atsakovei 11 716,81 Lt. Kauno apygardos teisme nagrinėtoje c. b. Nr. B2-2352-260/2012 UAB „Aldista ir Ko“ 2012 m. lapkričio 22 d. pareiškė, jog sutinka, kad UAB „Lemis Baltic“ atsiimtų pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Aldista ir Ko“. Atsakovė 2013 m. kovo 8 d. pateikė ginčo vekselį apmokėti ieškovui. Vilniaus miesto 22-ojo notarų biuro notarė 2013 m. gegužės 28 d. išdavė vykdomąjį įrašą dėl 11 776,81 Lt skolos (įskaitant 60 Lt už vykdomojo įrašo išdavimą) išieškojimo atsakovei iš ieškovo; šis vykdomasis įrašas vykdytas antstolės T. G. kontoroje. Bylos nagrinėjimo iš esmės metu neliko ginčo, kad tiek ieškovo, tiek trečiojo asmens skolos atsakovei visiškai padengtos, vykdomosiose bylose likus išieškoti tik vykdymo išlaidas.

Teismas atkreipė dėmesį, kad procesinė pareiga įrodyti suklydimą ir (arba) apgaulę tenka ieškovui (CPK 12, 178 str.). Spręsdamas, ar nagrinėjamu atveju ieškovas įrodė esminį suklydimą (CK 1.90 str. 1 d.) arba apgaulę (CK 1.91 str. 1 d.), teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad ieškovas nurodė, jog jis vekselį pasirašė turėdamas tikslą, kad atsakovė atsiimtų savo turtinius reikalavimus trečiajam asmeniui UAB „Aldista ir Ko“ keltoje bankroto byloje; ieškovas neneigė, kad šis tikslas pasiektas, t. y. ieškovui pasirašius ginčo vekselį, bankroto byla UAB „Aldista ir Ko“ neiškelta; abi šalys neneigė žodinio susitarimo, kad atsakovė nereikalaus „dvigubos skolos“, t. y. kad skolą atsakovei sumokėtų ir UAB „Aldista ir Ko“ (pagal teismo vykdomąjį raštą), ir ieškovas (pagal notaro vykdomąjį įrašą); šalių argumentai ir pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad atsakovė nors ir pradėjo priverstinio skolų išieškojimo veiksmus dvejose vykdomosiose bylose, tačiau skola atsakovei (kiek tai susiję būtent su materialinio teisinio pobūdžio skola) neišieškota dvigubai.

Teismas konstatavo, kad ieškovas, kaip vekselio davėjas, besąlygiškai įsipareigojo atsakovei padengti skolą, kurią atsakovei buvo skolinga ieškovo vadovaujama UAB „Lemis ir Ko“. Kadangi aptariamas ieškovo įsipareigojimas ginčo vekseliu įformintas kaip besąlygiškas, tai teismas vertino kaip neįrodytus (nepakankamai įrodytus) ieškovo argumentus, kuriais apeliuojama į šalių žodinį susitarimą dėl ieškovo papildomos - subsidiarios atsakomybės, t. y. kad ieškovo pareiga padengti skolą atsirastų tik tuo atveju, jeigu skolos atsakovei negalėtų padengti UAB „Aldista ir Ko“ ar juolab jeigu UAB „Aldista ir Ko“ bankrutuotų. Vekselyje nenurodyta, jog ieškovas vekselį pasirašė ir atitinkamus įsipareigojimus prisiėmė būtent kaip UAB „Aldista ir Ko“ vadovas. Be to, ieškovo, kaip vekselio davėjo, statusui neturi jokios teisinės reikšmės ta aplinkybė, ar ieškovas vekselį pasirašė kaip fizinis asmuo, ar kaip įmonės vadovas – net ir nustačius, jog vekselį ieškovas pasirašė kaip įmonės vadovas, tai ši aplinkybė neužkirstų atsakovei kelio vekselį pateikti apmokėti ir išieškojimą vykdyti iš ieškovo kaip fizinio asmens (t. y. neatsižvelgiant į ieškovo kaip įmonės vadovo statusą). Įvertinęs aplinkybių visumą, teismas sprendė, kad ieškovas neįrodė nei savo suklydimo CK 1.90 str. prasme, nei kad buvo atsakovės apgautas CK 1.91 str. prasme. Priešingai, atsakovės atsisakymas iniciatyvos iškelti UAB „Aldista ir Ko“ bankroto bylą, taip pat išieškojimo sumų derinimas dvejose vykdomosiose bylose (vienoje vykdomojoje byloje padengus dalį skolos, apie tai atitinkamai informuojant antstolę kitoje vykdomojoje byloje), teismo vertinimu, tik patvirtina, kad tiek ieškovo lūkestis (išvengti jo vadovaujamos įmonės bankroto bylos iškėlimo), tiek šalių žodinis susitarimas dėl skolos dvigubo neišieškojimo visiškai įgyvendinti. Ieškovas taip pat nepagrįstai apeliuoja į atsakovės nesąžiningumą šiai kreipiantis į notarą dėl vykdomojo įrašo pagal vekselį. Ieškovui, kaip vekselio davėjui, nepratęsus Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 36 str. 1 d. įtvirtinto vienerių metų termino vekselio pateikimui apmokėti, atsakovė, kaip vekselio turėtoja, pasibaigus nurodytam terminui būtų netekusi teisės pareikšti reikalavimus ieškovui. Akivaizdu, kad tokia situacija neatitiktų ginčo šalių žodinio susitarimo, pagal kurį atsakovė jau buvo įvykdžiusi savo įsipareigojimą atsisakyti reikalavimų keliant UAB „Aldista ir Ko“ bankroto bylą (už tai įgydamas besąlygišką reikalavimo teisę į ieškovą).

Teismas pažymėjo, kad nei UAB „Aldista ir Ko“, nei ieškovas palyginti ilgą laiką (tiek po vykdomojo rašto, tiek po vekselio pateikimo apmokėti ir (arba) po vykdomojo įrašo išdavimo) nevykdė savo skolinių įsipareigojimų atsakovei. Dėl to nėra jokio pagrindo atsakovės veiksmų – priverstinio skolų išieškojimo iš abiejų skolininkų – vertinti kaip nesąžiningų ar juolab kaip neteisėtų. Vykdymo išlaidų susidarymas vykdomosiose bylose, juolab tokių išlaidų dydis nepriklauso nuo atsakovės kaip kreditorės valios ar veiksmų. Priešingai, tokias išlaidas nulemia būtent skolininko neveikimas ne tik nepadengiant skolos, bet ir vykdomųjų dokumentų nevykdant geruoju po to, kai antstolis pateikia raginimą įvykdyti vykdomąjį dokumentą.

Teismas, vadovaudamasis CK 93 str. 1 d., atsakovei iš ieškovo priteisė 678,40 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti, o vadovaudamasis CPK 96 str. 2 d., valstybei iš ieškovo priteisė 23,32 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas R. Ž. prašo sustabdyti antstolės T. G. vykdymo veiksmus vykdomojoje byloje Nr. 0045/13/00867, kol įsiteisės teismo sprendimas dėl vekselio pripažinimo negaliojančiu; panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 2 d. sprendimą ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo bei priteisti visas turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1) Pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, neatliko visų reikalingų veiksmų (neišreikalavo iš antstolės ginčijamo vekselio originalo, vykdomųjų bylų iš antstolių), nevertino įrodymų visumoje, vertino įrodymus, kurie naudingesni atsakovei. Teismas neišsiaiškino visų bylos aplinkybių, nors teisme atsakovė pripažino, kad skola pagal ginčijamą vekselį jau apmokėta. Tokiu būdu, vekselis nebeteko galios, todėl jis, netgi kaip laiduotojas, nebeturėtų prievolės jį padengti. Teismas taip pat neteisingai ir šališkai įvertino atsakovės nesąžiningumo aplinkybes, išsamiai netyrė vekselio sudarymo aplinkybių, nestabdė vykdomosios bylos.

2) Teismas neįvertino esminės aplinkybės, kad pagal ginčijamą vekselį vyksta dvigubas išieškojimas. Atsakovė, būdama nesąžininga, ginčijamo vekselio jam negrąžina, o antstolė T. G. toliau vykdo išieškojimą pagal ginčijamą vekselį.

              Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė UAB „Lemis Baltic“ prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti skundžiamą teismo sprendimą nepakeistą.

              Atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai:

1) Teismai įvertino visas aplinkybės, išklausė abi puses ir išsprendė visus klausimus iš esmės.

2) Skolininkas R. Ž. pagal Vilniaus m. 22-ojo notarų biuro 2013 m. gegužės 28 d. išduotą vykdomąjį įrašą pilnai atsiskaitė su atsakove, o antstolė T. G. į atsakovės sąskaitą įmokėjo tik vykdymo išlaidas, kas dar kartą patvirtina, kad atsakovė elgiasi kaip sąžininga verslininkė.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, nenustatyta.

Atsakovė pateikė naują įrodymą – 2015 m. birželio 25 d. antstolės T. G. pažymą apie vykdomą išieškojimą, kurią Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. liepos 2 d. nutartimi atsisakė priimti, kaip pateiktą jau baigus bylos nagrinėjimą iš esmės. Pagal bendrąją taisyklę apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (CPK 314 str.). Visgi nurodytas draudimas nėra absoliutus. Teismo tikslas yra teisingumo vykdymas, o teismo pareiga – ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir priimti byloje teisingą sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pateiktas naujas įrodymas gali turėti įtakos vertinant atsakovės įrodinėjamas aplinkybes, todėl jis prijungtinas prie bylos.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl 2012 m. lapkričio 22 d. paprastojo vekselio pripažinimo negaliojančiu dėl apgaulės ir suklydimo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad apgaulės faktas nustatomas įrodžius, jog ieškovas buvo suklaidintas dėl esminių sandorio aplinkybių, suklaidinimą sąlygojo tyčiniai nesąžiningi atsakovo veiksmai, dėl kurių buvo sudarytas ne toks sandoris, kokį iš tikrųjų ieškovas siekė sudaryti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-3-150/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-306/2007). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra išaiškinęs, kad suklydimu laikomas neteisingas sudaromo sandorio suvokimas, kai neteisingai suvokiamas sandorio turinys arba neteisingai išreiškiama valia sudaryti sandorį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-504/2008). Tam, kad sandoris būtų pripažintas negaliojančiu Civilinio kodekso 1.90 str. pagrindu, šalies suklydimas sudarant sandorį turi būti esminis. Vertinant, ar suklydimas gali būti kvalifikuojamas kaip esminis, būtina atsižvelgti į tai, dėl ko buvo suklysta, nes ne bet koks suklydimas yra pagrindas sandorį pripažinti negaliojančiu. Suklydimas laikomas esminiu, jeigu suklystama dėl sandorio esmės, kitos sandorio šalies, sandorio dalyko, jo kokybės, esminių sandorio sąlygų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-378/2005; 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-531/2009). Pareiga įrodyti, kad suklysta ir kad suklydimas buvo esminis ar, kad sandoris buvo sudarytas dėl apgaulės, tenka šaliai, kuri prašo dėl suklydimo ar apgaulės sudarytą sandorį pripažinti negaliojančiu (CPK 12, 178 str.). Bylos duomenimis nustatyta, kad Alytaus rajono apylinkės teismas 2012 m. birželio 25 d. išdavė vykdomąjį raštą Nr. 2-810-835/2012 dėl 24 880,84 Lt sumos išieškojimo UAB „Lemis Baltic“ iš UAB „Aldista ir Ko“, kuris buvo vykdomas antstolės A. K. kontoroje. Ieškovas 2012 m. lapkričio 22 d. išdavė atsakovei paprastąjį vekselį, kuriuo besąlygiškai įsipareigojo vekselį pateikus sumokėti atsakovei 11 716,81 Lt. Kauno apygardos teisme nagrinėtoje c. b. Nr. B2-2352-260/2012 UAB „Aldista ir Ko“ 2012 m. lapkričio 22 d. pareiškė, jog sutinka, kad UAB „Lemis Baltic“ atsiimtų pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Aldista ir Ko“. Atsakovė 2013 m. kovo 8 d. pateikė ginčo vekselį apmokėti ieškovui. Vilniaus miesto 22-ojo notarų biuro notarė 2013 m. gegužės 28 d. išdavė vykdomąjį įrašą dėl 11 776,81 Lt skolos (įskaitant 60 Lt už vykdomojo įrašo išdavimą) išieškojimo atsakovei iš ieškovo, kuris vykdytas antstolės T. G. kontoroje. Byloje ginčo, kad tiek ieškovo, tiek trečiojo asmens skolos atsakovei visiškai padengtos, vykdomosiose bylose likus išieškoti tik vykdymo išlaidas, nėra. Nors apeliantas apeliacinį skundą grindžia iš esmės ta aplinkybe, jog teismas neįvertino esminės aplinkybės, kad pagal ginčijamą vekselį vyksta dvigubas išieškojimas, tačiau teisėjų kolegija su tokiu argumentu negali sutikti. Nagrinėjamu atveju tiek ieškovas, tiek ir atsakovė neneigė žodinio susitarimo, kad atsakovė nereikalaus „dvigubos skolos“, t. y. kad skolą atsakovei sumokėtų ir UAB „Aldista ir Ko“ (pagal teismo vykdomąjį raštą), ir ieškovas (pagal notaro vykdomąjį įrašą). Kaip teisingai nurodė pirmos instancijos teismas, išieškojimo sumų derinimas dvejose vykdomosiose bylose (vienoje vykdomojoje byloje padengus dalį skolos, apie tai atitinkamai informuojant antstolę kitoje vykdomojoje byloje) tik patvirtina, kad šalių žodinis susitarimas dėl skolos dvigubo neišieškojimo buvo visiškai įgyvendintas, o vykdymo išlaidų susidarymas vykdomosiose bylose, kurių dydis nepriklauso nuo atsakovės kaip kreditorės valios ar veiksmų, o jas nulemia būtent skolininko neveikimas ne tik nepadengiant skolos, bet ir vykdomųjų dokumentų nevykdant geruoju po to, kai antstolis pateikia raginimą įvykdyti vykdomąjį dokumentą, nėra pagrindas vekselį pripažinti negaliojančiu dėl vykdomo dvigubo išieškojimo. Antstolės T. G. 2015 m. birželio 3 d. ir 2015 m. birželio 25 d. pažymos apie vykdomą išieškojimą patvirtina, kad po apelianto atsiskaitymo  su atsakove, į atsakovės sąskaitą buvo pervestos tik vykdymo išlaidos. Teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovas nepateikė jokių argumentų, įrodančių aktyvius atsakovės veiksmus, kuriais būtų buvę siekiama suklaidinti ar apgauti ieškovą, klaidingai aiškinant vekselio turinį, nuslepiant jo sudarymo tikslus, sąlygas ar iš jo kylančias ieškovui teises bei pareigas ir t. t. Priešingai, pats ieškovas nurodė, jog jis vekselį pasirašė turėdamas tikslą, kad atsakovė atsiimtų savo turtinius reikalavimus trečiajam asmeniui UAB „Aldista ir Ko“ keltoje bankroto byloje ir neneigė, kad šis tikslas buvo pasiektas - ieškovui pasirašius ginčo vekselį, bankroto byla UAB „Aldista ir Ko“ nebuvo iškelta. Ši aplinkybė tik patvirtina, kad net ir nesant tiesioginių prievolinių santykių tarp ieškovo ir atsakovės, ieškovas kaip bet kuris kitas tokioje pačioje situacijoje atsidūręs verslininkas turėjo būti suinteresuotas užtikrinti jam priklausančios įmonės (trečiojo asmens) pradelstos skolos grąžinimą atsakovei tam, kad išvengtų neigiamų finansinių padarinių savo įmonei.

Apeliantas taip pat nurodė, kad teismas neatskleidė bylos esmės, neatliko visų reikalingų veiksmų (neišreikalavo iš antstolės ginčijamo vekselio originalo, vykdomųjų bylų iš antstolių), nevertino įrodymų visumoje, vertino įrodymus, kurie naudingesni atsakovei, išsamiai netyrė vekselio sudarymo aplinkybių. Nesutikdama su šiais argumentais teisėjų kolegija pažymi, kad aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip būtų palankiau apeliantui, nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklės ar kad teismas vertino įrodymus, kurie naudingesni atsakovei. Teismai, vertindami įrodymus, vadovaujasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje praktikoje pripažįstama įrodymų vertinimo, vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu, taisyklėmis, išplaukiančiomis iš CPK 185 straipsnyje įtvirtinto teisinio reglamentavimo turinio. CPK 185 straipsnyje nustatyta, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas vertindamas įrodymus pažeidė įrodymų įvertinimo taisykles, nes nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas įvertino byloje pateiktus dokumentus, kurie buvo reikšmingi tarp šalių ginčui išspręsti, o taip pat tiek ieškovo, tiek ir atsakovės atstovės duotus paaiškinimus teismo posėdyje bei jų išdėstytą poziciją procesiniuose dokumentuose. Atsižvelgiant į aukščiau išvardintą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas bylą ištyrė aplinkybes reikšmingas ginčui tarp šalių išspręsti, byloje pateiktus įrodymus ir juos įvertino, teismo sprendime išdėstė argumentus ir padarė išvadas dėl ginčo esmės, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad nagrinėjant bylą nebuvo atskleista bylos esmė.

Apeliantas apeliaciniame skunde prašo sustabdyti antstolės T. G. vykdymo veiksmus vykdomojoje byloje Nr. 0045/13/00867, kol įsiteisės teismo sprendimas dėl vekselio pripažinimo negaliojančiu. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, R. Ž. jau buvo teikęs analogišką prašymą dėl vykdymo veiksmų stabdymo, kuris Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 20 d. nutartimi buvo atmestas, ieškovui iš esmės neargumentavus prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir nenurodžius argumentų, leidžiančių manyti, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, ieškovui palankaus teismo sprendimo (jeigu toks ir būtų priimtas) vykdymas galėtų pasunkėti ar juolab pasidaryti neįmanomas. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. gegužės 5 d. nutartimi c. b. Nr. 2S-372-450/2015 minėtą pirmos instancijos teismo nutartį paliko nepakeistą. Apeliacinės instancijos teismas apelianto prašymą taip pat atmeta, kadangi apeliantas visiškai neargumentavo savo prašymo ir nenurodė jokių aplinkybių, leidžiančių konstatuoti, jog yra reali grėsmė būsimo sprendimo įvykdymui, todėl prašymas stabdyti vykdymo veiksmus netenkinamas.

Teisėjų kolegija, remdamasi bylos medžiaga, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo bylos aplinkybes, svarbias kilusio ginčo išsprendimui, surinktus įrodymus ištyrė ir įvertino, laikydamasis CPK 176-185 straipsniuose numatytų taisyklių, tinkamai pritaikė procesinės teisės normas ir nagrinėjamus teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas ir atmesdamas ieškinį, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo (CPK 263 str. 1 d.).

Atmetus apeliacinį skundą, apelianto (ieškovo) R. Ž. patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme neatlyginamos (CPK 93 str. 1 d., 3 d.).

Teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai                                                                                                  Henrichas Jaglinskis

                                                                                                                              Asta Radzevičienė

                                                                                                                              Alma Urbanavičienė