Administracinė byla Nr. A-1854-662/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00154-2020-7

Procesinio sprendimo kategorija 21.2

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. birželio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. liepos 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos M. D. skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1.       Pareiškėja M. D. kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus AVPK) viršininko 2019 m. gruodžio 18 d. įsakymą Nr. 10-TE-2324 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo viršilai M. D.“ (toliau – ir Įsakymas), kuriuo jai skirta tarnybinė nuobauda – pastaba.

2.       Pareiškėja skunde nurodė:

2.1.       Ji dirba Vilniaus AVPK Operatyvaus valdymo skyriaus (toliau – ir OVS) vyriausiaja postine. Vilniaus AVPK viršininko 2019 m. gruodžio 18 d. įsakymu jai paskirta tarnybinė nuobauda – pastaba, už Lietuvos Respublikos policijos įstatymo (toliau – ir Policijos įstatymas) 4 straipsnio 2 dalies, 25 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 3 punkto, 27 straipsnio 1 dalies, Lietuvos policijos generalinio komisaro 2018 m. rugpjūčio 2 d. įsakymu Nr. 5-V-706 patvirtinto Lietuvos policijos darbuotojų etikos kodekso (toliau – ir Etikos kodeksas) 6.1, 6.2, 6.3, 7.1  ir 7.2 punktų nuostatų nesilaikymą, tačiau ji su Įsakymu nesutinka.

2.2.       Įsakymas priimtas Vilniaus AVPK 2019 m. lapkričio 15 d. tarnybinio patikrinimo išvados Nr. 10-IS-114 „Dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnų veiksmų 2019-09-06“ (toliau – ir Tarnybinio patikrinimo išvada, Išvada) pagrindu. Išvadoje teigiama, kad 2019 m. rugsėjo 6 d. įvykio metu pareiškėja priėjo prie vyriausiųjų patrulių A. K. ir I. K., naudojusių fizinę prievartą prieš sulaikytą K. N., koja palietė ant žemės gulinčio sulaikytojo K. N. koją, padėjo apversti jį ant pilvo ir koja mindė bei spardė ant žemės gulinčio sulaikytojo kojas. Teigiama, kad vėliau pareiškėja sulaikytąjį K. N., paspirdama koja ties petimi ir galva, pajudino, todėl, atsakovo teigimu, tokie pareiškėjos veiksmai vertinami kaip pertekliniai, neproporcingi situacijai, nebūtini ir žeminantys sulaikytojo garbę bei orumą. Šie teiginiai yra nepagrįsti ir neatitinkantys tikrovės. 2019 m. rugsėjo 6 d. įvykio metu ji pamatė, kaip vyriausieji patruliai tarnybiniu automobiliu pristatė sulaikytą neblaivų K. N., kuris išlipęs užsimojo ir siekė trenkti patruliui, bet pastarajam pavyko išvengti smūgio. Be to, buvo panaudota specialioji priemonė „Taser“, sulaikytasis pargriautas ant žemės, tačiau jis toliau muistėsi ir spardėsi kojomis, todėl pareiškėja visa tai matydama priėjo arčiau pažiūrėti, ar reikalinga jos pagalba. Patrulei I. K. pavojingai pasilenkus virš besipriešinančio asmens kojų, pareiškėja patraukė ją į šalį ir, savo koja primynusi paguldyto sulaikytojo koją, tokiu būdu kontroliavo situaciją, t. y. tokia yra policijos taktika, kad sulaikytas asmuo neįspirtų pareiškėjai ar jos kolegei. Ji padėjo apversti agresyvų ir neadekvatų asmenį, t. y. K. N., ant pilvo, tačiau nesutinka su teiginiais, kad ji spardė ar mindė sulaikytojo kojas, taip pat – kad jam įspyrė. Visas aptariamas įvykis yra nufilmuotas ir užfiksuotas vaizdo įraše. Atsakovas klaidingai interpretavo pareiškėjos veiksmus, netinkamai juos kvalifikavo, todėl priėmė nepagrįstą Įsakymą.

2.3.       Atsakovas praleido terminą nuobaudai skirti, kadangi pagal teisės aktus sprendimas dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo turi būti priimamas ne vėliau kaip per 30 dienų nuo tarnybinio nusižengimo paaiškėjimo dienos, o šiuo atveju tarnybinio nusižengimo paaiškėjimo diena laikoma Išvados patvirtinimo diena. Iš pateiktų įrodymų matyti, kad Tarnybinio patikrinimo išvadą Vilniaus AVPK viršininkas patvirtino 2019 m. lapkričio 15 d., o skundžiamas Įsakymas priimtas 2019 m. gruodžio 18 d., o 2019 m. gruodžio 15 d. buvo sekmadienis, todėl Įsakymas vėliausiai turėjo būti priimtas 2019 m. gruodžio 16 d., t. y. pirmadienį. Taigi atsakovas pažeidė sprendimui priimti nustatytą naikinamąjį terminą, kuris negali būti pratęstas ar atnaujintas, todėl tokiu būdu padarė esminį procedūrinį pažeidimą, dėl ko Įsakymas turi būti laikomas neteisėtu.

3.       Atsakovas Vilniaus AVPK atsiliepime su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime atsakovas nurodė:

3.1.       Tarnybinio patikrinimo metu nustatyta, jog 2019 m. rugsėjo 6 d. įvykio metu Vilniaus AVPK OVS vyriausioji postinė M. D. priėjo prie vyriausiųjų patrulių A. K. ir I. K., naudojusių fizinę prievartą prieš sulaikytąjį asmenį K. N., koja palietė ant žemės gulinčio sulaikytojo koją, patraukė į šoną vyriausiąją patrulę I. K., padėjo apversti ant pilvo sulaikytą K. N. ir koja mindė bei spardė ant žemės gulinčio pastarojo kojas, po ko ant žemės gulintį ir nesipriešinantį K. N., paspirdama koja ties petimi ir galva, pajudino. Atlikus tyrimą ir apibendrinus surinktą medžiagą, konstatuota, kad vyriausiosios postinės M. D. veiksmai mindant ant žemės gulinčio ir nesipriešinančio sulaikyto asmens K. N., prieš kurį vyriausiasis patrulis A. K. naudojo elektros impulsinį prietaisą „Taser“, kojas, ir veiksmai judinant sulaikytąjį koja vertinami kaip pertekliniai, neproporcingi situacijai, nebūtini, taip pat žeminantys sulaikytojo garbę ir orumą. Tokiais savo veiksmais, t. y. esant tiesioginei tyčiai, kai pareiškėja suvokė savo veiksmus ir norėjo taip veikti, Vilniaus AVPK OVS vyriausioji postinė M. D. padarė tarnybinį nusižengimą, pasireiškusį veikimu, tiesiogiai pažeidžiant pristatytojo K. N. konstitucines teises (garbę ir orumą), nesilaikant Policijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nurodytų principų (profesinės etikos, pagarbos žmogaus teisėms, humanizmo, visuomenės moralės, teisėtumo, prievartos naudojimo tik būtinais atvejais ir jos panaudojimo proporcingumo), Etikos kodekso 6.1, 6.2, 6.3, 7.1 ir 7.2 punktų nuostatų bei pažeidžiant Policijos įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 3 punkto ir 27 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Vilniaus AVPK viršininko 2019 m. gruodžio 18 d. įsakymu pareiškėjai paskirta tarnybinė nuobauda – pastaba.

3.2.       Pagal įrodymų vertinimo taisykles įrodymai, gauti techninėmis priemonėmis, yra realiausiai atspindintys Išvadoje aprašytą įvykių eigą. Teismų praktikoje techninėmis priemonėmis gautus duomenis teismai vertina kaip objektyvius ir reikšmingus. Pareiškėjos teiginiai, kad jos veiksmai buvo netinkamai interpretuoti, yra atmestini kaip nepagrįsti, kadangi Išvadoje jos pateiktas paaiškinimas įvertintas kartu su vaizdo įrašais ir jų visumos pagrindu pateiktas Išvadoje konstatuotas pareiškėjos veiksmų vertinimas. Pagal Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas, Vidaus tarnybos statutas) nuostatas tarnybinė nuobauda turi būti paskirta ne vėliau kaip per 30 dienų nuo tarnybinio nusižengimo paaiškėjimo dienos, tačiau į šį terminą neįskaitomas laikas, kurį pareigūnas nebuvo tarnyboje dėl nedarbingumo, buvo komandiruotėje ar atostogavo arba buvo nušalintas nuo pareigų, taip pat laikas, per kurį įstatymų nustatyta tvarka turi būti išnagrinėtas skundas dėl profesinės sąjungos renkamojo organo nesutikimo dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo pareigūnui. Vilniaus AVPK 2020 m. sausio 8 d. Vilniaus AVPK OVS darbo laiko apskaitos žiniaraštyje Nr. 10-IL-515 19 eilutėje nurodyta, kad pareiškėja laikotarpiu nuo 2019 m. gruodžio 6 d. iki 2019 m. gruodžio 17 d. atostogavo, todėl tarnybinės nuobaudos skyrimo terminas nebuvo pažeistas.

4.       Pareiškėjos atstovė Vilniaus miesto policijos darbuotojų profesinė sąjunga pateikė teismui rašytinius paaiškinimus, kuriuose nesutiko su atsakovo pozicija ir palaikė pareiškėjos skundą.

II.

5.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. liepos 3 d. sprendimu pareiškėjos skundą patenkino – panaikino Vilniaus AVPK 2019 m. gruodžio 18 d. įsakymą Nr. 10-TE-2324 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo viršilai M. D.“, kuriuo viršilai M. D. skirta tarnybinė nuobauda – pastaba.

6.       Teismas nustatė, kad 2019 m. lapkričio 15 d. surašyta tarnybinio patikrinimo išvada Nr. 10-IS-114 „Dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnų veiksmų 2019-09-06“, kurioje nurodyta, jog, atlikus tarnybinį patikrinimą, nustatyta, kad 2019 m. rugsėjo 6 d. įvykio metu Vilniaus AVPK OVS vyriausioji postinė M. D. priėjo prie vyriausiųjų patrulių A. K. ir I. K., naudojusių fizinę prievartą prieš sulaikytąjį K. N., koja palietė ant žemės gulinčio sulaikytojo K. N. koją, tada patraukė į šoną vyriausiąją patrulę I. K., padėjo apversti ant pilvo sulaikytą K. N. ir koja mindė bei spardė ant žemės gulinčio pastarojo kojas, po ko ant žemės gulintį ir nesipriešinantį K. N., paspirdama koja ties petimi ir galva, pajudino. Tai patvirtino pastato, esančio (duomenys neskelbtini), lauke įrengtos vaizdo stebėjimo kameros įrašas. Konstatuota, kad M. D. savo veiksmais nesilaikė Policijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nurodytų principų, Etikos kodekso 6.1, 6.2, 6.3, 7.1, 7.2 punktų nuostatų bei pažeidė Policijos įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 3 punkto ir 27 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Išvadoje, be kita ko, pasiūlyta Vilniaus AVPK OVS vyriausiajai postinei M. D. už Policijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nurodytų principų, Etikos kodekso 6.1 , 6.2, 6.3, 7.1, 7.2 punktų nuostatų nesilaikymą bei Policijos įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 3 punkto ir 27 straipsnio 1 dalies reikalavimų pažeidimą skirti tarnybinę nuobaudą. Vilniaus AVPK viršininkas, vadovaudamasis Statuto 39 straipsnio 1 bei 2 dalimis ir atsižvelgdamas į Tarnybinio patikrinimo išvadą, 2019 m. gruodžio 18 d. priėmė Įsakymą, kuriuo skyrė Vilniaus AVPK OVS vyriausiajai postinei M. D. tarnybinę nuobaudą – pastabą.

7.       Įvertinęs Vidaus tarnybos statuto 39 straipsnio 4, 5 dalių, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2019 m. vasario 12 d. įsakymu Nr. 1V-142 patvirtinto Tarnybinių patikrinimų atlikimo, tarnybinių nuobaudų vidaus tarnybos sistemos pareigūnams skyrimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 30 punkto nuostatas, tai, kad Išvada patvirtinta 2019 m. lapkričio 15 d., Įsakymas priimtas 2019 m. gruodžio 18 d., pareiškėja nuo 2019 m. gruodžio 6 d. iki 2019 m. gruodžio 17 d. atostogavo, todėl šis laikotarpis, vadovaujantis Statuto 39 straipsnio 5 dalimi, negali būti įskaitomas į 30 dienų terminą, per kurį pareiškėjai turėjo būti paskirta tarnybinė nuobauda nuo tarnybinio nusižengimo paaiškėjimo dienos, teismas sprendė, kad skundžiamas Įsakymas priimtas nepažeidžiant teisės aktuose nustatytų terminų.

8.       Įvertinęs bylos medžiagą, įrodymų visumą (įskaitant, bet neapsiribojant, ir pastato, esančio (duomenys neskelbtini), lauke įrengtomis vaizdo stebėjimo kameromis 2019 m. rugsėjo 6 d. užfiksuotus vaizdo įrašus), aktualias ginčui teisės aktų nuostatas bei teismų praktiką, tame tarpe tai, kad visos abejonės turi būti traktuojamos traukiamo atsakomybėn asmens naudai, vadovaujantis protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijais, teismas darė išvadą, jog pareiškėjai nepagrįstai inkriminuoti minėtų teisės aktų pažeidimai.

8.1.       Išvadoje teigiama, kad pareiškėja: „<...> ant žemės gulintį ir nesipriešinantį K. N., paspirdama koja ties pečiu ir galva, pajudino“, konstatuota, kad M. D. „<...> veiksmai judinant sulaikytąjį koja vertinami kaip pertekliniai, neproporcingi situacijai, nebūtini, žeminantys sulaikytojo garbę ir orumą“. Šiuo aspektu teismas vertino pareiškėjos 2019 m. spalio 9 d. tarnybiniame pranešime (paaiškinime), skunde teismui ir papildomai pateiktuose paaiškinimuose nurodytas aplinkybes, kuriuose pareiškėja neigia padariusi Išvadoje nurodytus veiksmus. Teismo vertinimu, pareiškėjos paaiškinimai yra nuoseklūs ir neprieštaringi. Teismas pažymėjo, kad iš į bylą pateikto vaizdo įrašo matyti, jog pareiškėja keletą kartų koja ties gulinčio ant žemės sulaikytojo galva ir pečiais pabraukia, tikėtina, jog siekdama įsitikinti, ar tai kraujas, tačiau akivaizdu, kad ji savo koja sulaikytojo nepaliečia, juo labiau nepaspiria, ir jo nepajudina, priešingai nei teigiama Išvadoje. Atsižvelgiant į tai teismas konstatavo, kad pareiškėja šioje dalyje nurodytų neteisėtų veiksmų neatliko, fizinės prievartos, t. y. fizinės jėgos (Policijos įstatymo 2 str. 2 d.), prieš sulaikytąjį nenaudojo, todėl ir tokie veiksmai negali būti vertinami kaip pertekliniai, neproporcingi situacijai ir nebūtini; pareiškėja šiuo atveju neatliko jokių sulaikytojo garbę ir orumą žeminančių veiksmų.

8.2.       Išvadoje nurodyta, kad: „<...> M. D. priėjo prie vyriausiųjų patrulių A. K. ir I. K., naudojusių fizinę prievartą prieš sulaikytą K. N., koja palietė ant žemės gulinčio sulaikytojo K. N. koją, tada patraukė į šoną vyriausiąją patrulę I. K., padėjo apversti ant pilvo sulaikytą K. N. ir koja mindė / spardė ant žemės gulinčio pastarojo kojas <...>“, konstatuota, kad: „M. D. veiksmai mindant ant žemės gulinčio, nesipriešinančio sulaikytojo K. N., prieš kurį vyriausiasis patrulis A. K. naudojo elektros impulsinį prietaisą „Taser“, kojas <...> vertinami kaip pertekliniai, neproporcingi situacijai, nebūtini, žeminantys sulaikytojo garbę ir orumą“. Šiuo aspektu teismas vertino pareiškėjos 2019 m. spalio 9 d. tarnybiniame pranešime (paaiškinime), skunde teismui ir papildomai pateiktuose paaiškinimuose nurodytas aplinkybes dėl šio įvykio bei darė išvadą, kad pareiškėjos skirtingu metu duoti paaiškinimai yra nuoseklūs ir logiški, iš esmės atitinka bylos faktines aplinkybes. Išvadoje nurodyta, kad pareigūnas A. G., paaiškindamas įvykio aplinkybes, be kita ko, teigė, jog jis matė, kad pristatytas asmuo buvo paguldytas ant žemės, vyriausiasis patrulis A. K. dėjo pristatytajam antrankius, o vyriausioji postinė M. D. laikė pristatytojo kojas, kad pastarasis nesispardytų. Teismo vertinimu, minėtas pareigūnas iš esmės patvirtino pareiškėjos teiginius dėl sulaikyto asmens kontroliavimo, kad šis nepadarytų žalos kitiems pareigūnams ir jai pačiai, be to, sulaikytam asmeniui netinkamai vykdant pareigūnų nurodymus. Byloje esantys vaizdo įrašai taip pat nepaneigia pareiškėjos paaiškinimų. Jie patvirtina, kad pareiškėja iš esmės tik minimaliai naudojo fizinę prievartą, kuri esamoje situacijoje, teismo nuomone, atitiko Policijos įstatymo 27 straipsnio 3 dalies 1–2 punktų nuostatas. Teismas darydamas tokią išvadą, be kita ko, atsižvelgė ir į tai, kad sulaikytas asmuo buvo neblaivus ir neabejotinai agresyvus; net ir prieš jį panaudojus elektros impulsinį prietaisą „Taser“, reikėjo pareigūnams pastangų jį sukontroliuojant, todėl pareiškėjos atlikti minimalūs fizinės prievartos veiksmai buvo adekvatūs esamoje situacijoje. Akivaizdu ir tai, kad pareiškėjos panaudoti veiksmai sulaikytam asmeniui negalėjo sukelti fizinio skausmo. Teismo nuomone, vaizdo įrašas nepatvirtina, kad pareiškėja savo veiksmais tyčia būtų siekusi pažeminti sulaikyto asmens garbę ir orumą. Atsižvelgiant į tai teismas nesutiko su atsakovo padaryta išvada, kad minėti pareiškėjos atlikti veiksmai buvo pertekliniai, neproporcingi situacijai, nebūtini, ar žeminantys sulaikytojo garbę ir orumą.

9.       Apibendrindamas teismas konstatavo, kad pareiškėjos veiksmai atitiko teisės aktų reikalavimus, t. y. jos veiksmuose nenustatyta tarnybinio nusižengimo sudėtis. Tai reiškia, kad atsakovo priimtas skundžiamas Įsakymas yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl naikintinas.

III.

10.       Atsakovas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

11.       Apeliacinį skundą atsakovas grindžia šiais argumentais:

11.1.       Teismas, vertindamas pareiškėjos veiksmus, nepakankamai įvertino vaizdo įrašo reikšmę bei per daug atsižvelgė į pareiškėjos paaiškinimus, kuriais ji pateisino savo veiksmus, todėl nepagrįstai suabejojo Tarnybinio patikrinimo išvadoje konstatuotais faktais bei priėmė neteisingą sprendimą. Teismai bylose (Nr. A-4353-438/2016; Nr. A-1043-575/2017), esant analogiško pobūdžio situacijoms, techninėmis priemonėmis gautus duomenis vertino kaip objektyvius, neginčytinus ir reikšmingus. Pareiškėjos paaiškinimai ne tik yra pateikti šališko, t. y. bylos baigtimi suinteresuoto asmens, bet ir paremti prielaidomis, kad asmuo bus agresyvus ir priešinsis net po jėgos bei spec. priemonės „Taser“ panaudojimo, todėl yra nepagrįsti ir klaidinantys. Be to, iš pateiktų vaizdo įrašų akivaizdu, kad asmuo jau buvo tokios būklės, kad nesugebėjo priešintis ir de facto (faktiškai, iš tikrųjų) nesipriešino, todėl, kaip ir konstatuota Išvadoje, jos veiksmai buvo neproporcingi ir pertekliniai. Tai patvirtina ir asmens teiginiai automobilyje, kai pastarasis prašė nebenaudoti priemonės „Taser“ bei žadėjo daugiau nebesipriešinti.

11.2.       Teismas neįvertino ir to fakto, kad iš vaizdo įrašo aiškiai matyti, kad tuo metu įvykio vietoje buvo ir daugiau policijos pareigūnų, iš jų arčiausia pristatytojo K. N. buvo pareigūno A. K. porininkė I. K., kuri, matydama esamą situaciją, nepriėmė sprendimo padėti porininkui uždėti antrankius, o kiti pareigūnai, buvę šalia, taip pat matydami situaciją, neįžvelgė tolesnio priešinimosi ir būtinybės padėti A. K..

11.3.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutartyje administracinėje byloje Nr. A858-2457/2011, vertindamas policijos pareigūnų prievartos priemonių naudojimo teisėtumo klausimą, pasisakė, jog „būtent konkretus pareigūnas turi įvertinti situaciją, įskaitant ir priemonės panaudojimo individualumą, ir tokio panaudojimo proporcingumą. Taigi pareigūnai turi pareigą užtikrinti, kad prievartos panaudojimas bus teisėtas ir pagrįstas, įskaitant ir jo atitiktį proporcingumo principui“.

12.       Pareiškėja atsiliepime su atsakovo apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. liepos 3 d. sprendimą palikti nepakeistą. Pareiškėja atsiliepime palaiko teismo sprendime nurodytus motyvus. Teismas sprendimą priėmė, peržiūrėjęs objektyvų įrodymą – nagrinėjamos situacijos vaizdo įrašą, ir nustatęs, kad pareiškėjos paaiškinimai visiškai atitinka vaizdą, užfiksuotą įraše. Pareiškėjos manymu, atsakovo Tarnybinio patikrinimo išvados bei apeliacinio skundo argumentai neatitinka tikrovės. Pareiškėja tvirtina, kad ji elgėsi pagal įstatymą, o fizinę prievartą panaudojo minimaliai, tik tiek, kiek buvo būtina prilaikyti sulaikyto asmens kojas, siekiant išvengti kitų pareigūnų sužalojimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

13.       Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2019 m. gruodžio 18 d. įsakymo Nr. 10-TE-2324, kuriuo pareiškėjai skirta tarnybinė nuobauda – pastaba, teisėtumo ir pagrįstumo.

14.       Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą patenkino ir skundžiamą Vilniaus AVPK Įsakymą panaikino, konstatavęs, kad pareiškėjos veiksmai atitiko teisės aktų reikalavimus, t. y. jos veiksmuose nenustatyta tarnybinio nusižengimo sudėtis. Atsakovas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, teigia, kad teismas nepakankamai įvertino vaizdo įrašą, iš kurio matyti, kad kiti arčiau stovėję pareigūnai nepriėmė sprendimo padėti uždėti antrankius, teismas per daug atsižvelgė į pareiškėjos paaiškinimus, kurie yra šališki.

15.       Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

16.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą konstatavęs, kad, nagrinėjant administracines bylas dėl tarnybinių (drausminių) nuobaudų paskyrimo pagrįstumo ir teisėtumo, teismine tvarka kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina patikrinti ir įvertinti paskirtos tarnybinės nuobaudos atitikimą bendriesiems tarnybinių (drausminių) nuobaudų skyrimo principams (įskaitant nuobaudos tikslingumo ir veiksmingumo) bei teisingumo ir protingumo kriterijams (žr., pvz., 2012 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-1838/2012; kt.). Įrodinėjimo našta dėl neigiamų pasekmių tarnautojui taikymo paprastai perkeliama darbdaviui ir būtent darbdaviu esantis viešojo administravimo subjektas privalo įrodyti, kad yra pagrindas taikyti drausminę atsakomybę tarnautojui (žr., pvz., 2011 m. rugsėjo 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62-2207/2011; kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog tam, kad valstybės tarnautojas būtų traukiamas tarnybinėn atsakomybėn, nepakanka vien fakto, kad jis neatliko savo pareigų arba jas atliko netinkamai, konstatavimo; būtina nustatyti visus tarnybinio nusižengimo sudėties elementus – pažeidimo padarymo faktą, jį padariusį valstybės tarnautoją, pasekmes, priežastinį ryšį tarp veikos ir pasekmių, valstybės tarnautojo kaltę (žr., pvz. 2015 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-37-662/2015; kt.). Jeigu konstatuojama, kad iš viso nebuvo pagrindo skirti tarnybinę nuobaudą, pavyzdžiui, dėl to, jog nustatyti (įrodyti) ne visi tarnybinio nusižengimo sudėties elementai ar padarytas tarnybinis nusižengimas vertintinas kaip mažareikšmis, sprendimas skirti tarnybinę nuobaudą panaikinamas (žr., pvz., 2012 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-1471/2012; 2012 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3035/2012; 2014 m. lapkričio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A492-1736/2014; 2015 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-5-552/2015; 2015 m. lapkričio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-872-261/2015).

17.       Byloje nustatyta, kad ginčijamas Įsakymas priimtas, atsižvelgiant į Vilniaus AVPK 2019 m. lapkričio 15 d. tarnybinio patikrinimo išvadą Nr. 10-IS-114 „Dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnų veiksmų 2019-09-06“, kurioje konstatuota, kad vyriausiosios postinės M. D. veiksmai mindant ant žemės gulinčio, nesipriešinančio sulaikyto K. N., prieš kurį vyriausiasis patrulis A. K. naudojo elektros impulsinį prietaisą „Taser“, kojas ir veiksmai, judinant sulaikytąjį koja, vertinami kai pertekliniai, neproporcingi situacijai, nebūtini, žeminantys sulaikytojo garbę ir orumą. Konstatuota, kad tokiu būdu pareiškėja nesilaikė Policijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nurodytų principų (profesinės etikos, pagarbos žmogaus teisėms, humanizmo, visuomenės moralės, teisėtumo, prievartos naudojimo tik būtinais atvejais ir jos panaudojimo proporcingumo), Etikos kodekso 6.1, 6.2, 6.3, 7.1, 7.2 nuostatų bei pažeidė Policijos įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktų ir 27 straipsnio 1 dalies reikalavimus.

18.       Policijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad policijos veikla grindžiama profesinės etikos, pagarbos žmogaus teisėms, humanizmo, visuomenės moralės, teisėtumo <...>, taip pat prievartos naudojimo tik būtinais atvejais ir jos panaudojimo proporcingumo principais. Šio įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktuose nustatyta, kad pareigūnas privalo gerbti ir ginti žmogaus orumą, užtikrinti ir saugoti jo teises ir laisves; užtikrinti sulaikyto ar pristatyto į policijos įstaigą asmens teises ir teisėtus interesus, suteikti neatidėliotiną pagalbą nukentėjusiam nuo nusikalstamos veikos, administracinio teisės pažeidimo (nusižengimo) ar bejėgiškos būklės asmeniui. Policijos įstatymo 27 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pareigūnas turi teisę panaudoti prievartą tik tarnybinio būtinumo atvejais ir tik tiek, kiek to reikia tarnybinėms pareigoms įvykdyti. Pareigūnas naudoti prievartą privalo adekvačiai esamoms aplinkybėms ir proporcingai esamam pavojui, atsižvelgdamas į konkrečią situaciją, teisės pažeidimo pobūdį, intensyvumą ir individualias pažeidėjo savybes. Fizinė prievarta naudojama tik tada, kai psichinė prievarta buvo neveiksminga arba kai bet koks delsimas kelia pavojų pareigūno ar kito asmens gyvybei ar sveikatai.

19.       Pagal Etikos kodekso 6.1–6.3 punktus policijos darbuotojas privalo laikytis šių nuostatų: ginti ir gerbti kiekvieno žmogaus garbę ir orumą bei pagrindines teises ir laisves, netoleruoti žeminančio elgesio; būti humaniškas, stengtis padėti kiekvienam asmeniui, kuriam reikalinga pagalba, suteikti žmonėms objektyvią ir visapusišką informaciją apie jų teises, pareigas, galimybes, nedarydamas įtakos galimam apsisprendimui ir interesams; laikytis bendravimo kultūros, vykdydamas tarnybines (darbo) pareigas bendrauti dalykiškai ir santūriai, visais atvejais išlikti mandagus ir taktiškas, elgtis pagarbiai. Šio kodekso 7.1–7.2 punktuose nustatyta, kad policijos darbuotojas, laikydamasis aptartų nuostatų, taip pat nuostatų, kurios nėra įsakmiai įvardytos, tačiau konkrečioje situacijoje pagal visuotinai priimtinas elgesio normas turėtų būti pasirenkamos kaip teisingo ir etiško elgesio modelis, turi vadovautis šiais moraliniais orientyrais: saugoti profesinę garbę ir elgtis taip, kad savo elgesiu ar veiksmais nediskredituotų savo vardo, policijos pareigūno, valstybės tarnautojo ar kito policijos darbuotojo statuso ir policijos autoriteto; visada atminti, kad savo elgesiu ir veiksmais jis rodo pavyzdį ir kad pagal jo elgesį bei įvaizdį sprendžiama apie visą policijos sistemą, jos pareigūnus ir kitus darbuotojus.

20.       Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl pareiškėjai paskirtos nuobaudos teisėtumo ir pagrįstumo, vertino pastato, esančio (duomenys neskelbtini), lauke įrengtų vaizdo stebėjimo kamerų 2019 m. rugsėjo 6 d. užfiksuotus vaizdo įrašus, pareiškėjos 2019 m. spalio 9 d. paaiškinimą, kuriame ji neigia spardžiusi ir mindžiojusi sulaikytąjį, skunde pateiktus paaiškinimus ir teismui papildomai pateiktus rašytinius paaiškinimus, jų nuoseklumą bei neprieštaringumą, pareigūno A. G. paaiškinimus dėl įvykio aplinkybių, kuriuose jis patvirtino pareiškėjos teiginius dėl sulaikyto asmens kontroliavimo, kad šis nepadarytų žalos kitiems pareigūnams ir jai pačiai bei kitas aplinkybes. Įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad pareiškėjai nepagrįstai inkriminuoti minėtų teisės aktų pažeidimai.

21.       Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylos medžiagą, be kita ko, peržiūrėjusi byloje pateiktą vaizdo įrašą, kuriame užfiksuoti pareiškėjos veiksmai, dėl kurių pareiškėjai taikyta tarnybinė atsakomybė, neturi pagrindo nesutikti su šia pirmosios instancijos teismo išvada. Iš minėto vaizdo įrašo, kurio, atsakovo teigimu, teismas tinkamai neįvertino, matyti, kad pareiškėja sulaikytojo atžvilgiu, jam gulint ant žemės, tik minimaliai naudojo prievartą, siekiant kontroliuoti sulaikytojo veiksmus ir tik tol, kol kitas pareigūnas bandė sulaikytajam uždėti antrankius. Teisėjų kolegijos vertinimu, nors pareiškėja pasirinko ne visai tinkamus sulaikytojo kontrolės būdus (koja kelis kartus prispausdama gulintį ant žemės sulaikytąjį), tačiau, vadovaujantis teisingumo ir protingumo principais, taip pat atsižvelgiant į tai, kad sulaikytas asmuo buvo neblaivus ir, net prieš jį panaudojus elektros impulsinį prietaisą „Taser“, pareigūnams reikėjo pastangų jį kontroliuoti, pareiškėjos veiksmai aptariamoje situacijoje buvo adekvatūs.

22.       Apeliacinio skundo argumentai, kad kiti pareigūnai, buvę šalia, nematė būtinybės padėti kontroliuoti sulaikytąjį, neturi teisinės reikšmės, vertinant pareiškėjos veiksmus bei sprendžiant dėl jai paskirtos tarnybinės nuobaudos teisėtumo ir pagrįstumo.

23.       Pasisakydama dėl apeliacinio skundo argumentų, kuriais atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo bylai reikšmingų aplinkybių vertinimu, teisėjų kolegija pažymi, kad teismas vadovaudamasis laisvo įrodymų vertinimo principu, įtvirtintu ABTĮ 56 straipsnyje, įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, todėl jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Nors proceso šalys turi teisę teikti įrodymus, pagrindžiančius jų reikalavimus, dalyvauti juos tiriant, savaip juos interpretuoti, pareiškiant nuomonę dėl įrodymų galios (ABTĮ 52 str. 2 d., 56 str. 5 d.), vertinti įrodymus – teismo prerogatyva. Būtent teismui yra suteikiami įgaliojimai įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas faktines aplinkybes įvertino tinkamai, nepažeisdamas minėtų įrodymų vertinimą nustatančių taisyklių toje apimtyje, kiek tai yra reikšminga teisingam bylos išsprendimui.

24.       Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti atsakovo apeliacinį skundą, remiantis jame išdėstytais argumentais, nėra faktinio ir teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. liepos 3 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. liepos 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai        Audrius Bakaveckas

        Rasa Ragulskytė-Markovienė

        Vaida Urmonaitė-Maculevičienė