Administracinė byla Nr. A-1718-756/2015

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01072-2014-1

Procesinio sprendimo kategorija 6.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. spalio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Stasio Gagio ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Ž. R. ir atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Ž. R. skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybės administracijai dėl įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas Ž. R. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 4–8), prašydamas panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) direktoriaus 2014 m. birželio 27 d. įsakymą Nr. A1-719 „Dėl socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams skyrimo“ (toliau – ir Įsakymas) ir įpareigoti atsakovą priimti sprendimą dėl socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams skyrimo dėl socialinės pašalpos 2014 m. gegužės – liepos mėn. ir būsto kitokiu kuru (malkomis) kompensacijos 2014 m. kovo – 2014 m. balandžio mėn. skyrimo.

Pareiškėjas paaiškino, kad Įsakymu nuspręsta neskirti socialinės pašalpos 2014 m. gegužės – liepos mėnesiais ir būsto šildymo kitokiu kuru (malkomis) kompensacijos 2014 m. kovo –balandžio mėnesiais. Ši Įsakymas neteisėtas, nes jį priimdamas atsakovas pažeidė Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo (toliau – ir Paramos įstatymas) 3 straipsnyje įtvirtintus piniginės socialinės paramos teikimo principus: asmeniui, turinčiam teisę ir teisėtą pagrindą gauti socialinę paramą, ši nebuvo suteikta. Administracijos Socialinės paramos skyrius nustatė pareiškėjo turto bendrą vertės normatyvą, pagal kurį būsto vertė siekė 113 400 Lt, žemės sklypo normatyvas yra nustatytas 121 020 Lt, kilnojamojo turto normatyvas – 7 000 Lt, piniginių lėšų normatyvas yra 5 250 Lt. Administracijos Socialinės paramos skyrius 2014 m. kovo 6 d. išvadoje dėl teisės į piniginę socialinę paramą nustatė, kad pareiškėjo vardu registruoto nekilnojamojo turto vertė yra 244 625,40 Lt (įregistruotų statinių nustatyta vertė yra 100 625,40 Lt, o neįregistruotų statinių – 144 000 Lt), kilnojamojo turto (transporto priemonių) vertė nustatyta 3 356,54 Lt. Tačiau toks vertinimas neatitinka tikrųjų būstų verčių. Pareiškėjo turtas įvertintas neteisingai, nes nustatant žemės sklypo (duomenys neskelbtini) vertę, neteisingai pritaikytas normatyvas. Pareiškėjas turi dvi transporto priemones. Transporto priemonę Pontiac Transport, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) už 300 Lt įgijo 2013 m. gegužės 25 d. transporto priemonės pirkimo- pardavimo sutarties pagrindu, 2013 m. gegužės 22 d. transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartimi įsigijo transporto priemonę Pontiac Transport, valst.Nr. (duomenys neskelbtini) už 500 Lt. Priimdamas sprendimą neteikti socialinės paramos atsakovas nesivadovavo pareiškėjo pateiktomis transporto priemonių pirkimo–pardavimo sutartimis. Šios sutartys įregistruotos VĮ „Regitra“, jų duomenys nėra nuginčyti, todėl vertinant pareiškėjui priklausančių transporto priemonių vertę, į juos turėjo būti atsižvelgta. Socialinės paramos skyriaus išvadoje dėl teisės į piniginę kompensaciją kilnojamojo turto vidutinė rinkos vertė buvo įvertinta 3 356,54 Lt, ši vertė yra nereali, nes šiuo metu automobilis yra su defektais, jam negalėtų būti atlikta technikinė apžiūra. Pagal Kauno nepriklausomų autoekspertų biuro atliktą vertinimą, automobilio Pontiac valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyta vertė yra net 2 556,54 Lt mažesnė nei atsakovo nustatytą vertė. Atėmus šį automobilio vertės skirtumą iš pareiškėjui apskaičiuotos viso deklaruoto turto vertės, jo turimo turto vertė neviršytų jam nustatyto normatyvo, taip pareiškėjas turėtų teisę į socialinę pašalpą.

Atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija su skundu nesutiko ir atsiliepime (b. l. 18–23) prašė pareiškėjo skundo netenkinti.

Paaiškino, kad pagal Paramos įstatymo 5 straipsnio nuostatas piniginės socialinės paramos rūšys yra socialinė pašalpa ir būsto šildymo išlaidų, geriamojo vandens išlaidų ir karšto vandens išlaidų kompensacijos. Paramos įstatymo 6 ,7, 8 straipsniuose yra numatyta, kokius kriterijus turi atitikti asmuo, kad galėtų kreiptis dėl socialinės pašalpos ar kompensacijų už būsto šildymo, geriamojo vandens ir karšto vandens išlaidų skyrimo. Vienas iš Paramos įstatymo 6 ir 7 straipsniuose nustatytų kriterijų yra tas, kad asmens nuosavybės teise turimo turto vertė neviršija turto vertės normatyvo. Paramos įstatymo 15 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytas būsto ploto normatyvas bei žemės ploto vienam gyvenančiam asmeniui normatyvas, atsižvelgiant į žemės paskirtį. Turto vertės normatyvo nustatymo tvarka reglamentuota Paramos įstatymo 16 straipsnyje. Ž. R. 2014 m. gegužės 20 d. pateikė prašymą – paraišką Nr. C-1200 41552, prašydamas skirti jam piniginę socialinę paramą. Administracijos Socialinės paramos skyrius 2014 m. birželio 20 d. posėdžio metu apsvarstė pareiškėjo Ž. R. prašymą dėl socialinės paramos ir būsto šildymo kitokiu kuru (kompensacijos) skyrimo ir nutarė siūlyti neskirti socialinės paramos, geriamojo vandens išlaidų kompensacijos 2014 m. gegužės – liepos mėnesiais ir būsto šildymo kitokiu kuru (malkomis) išlaidų kompensacijos 2014 m. kovo – balandžio mėnesiais, kadangi pareiškėjo Ž. R. turimo turto vertė viršija nustatytą turto vertės normatyvą 1 311,94 Lt. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytą, Administracijos direktoriaus 2014 m. birželio 27 d. įsakymu Nr. A1-719 buvo nuspręsta neskirti Ž. R. socialinės paramos. Atsakovo nuomone, turto vertės normatyvas buvo apskaičiuotas nepažeidžiant teisės aktuose numatytos jo apskaičiavimo tvarkos, duomenys, kurie buvo gauti iš oficialių įstaigų duomenų bazių, yra teisingi bei nenuginčyti.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 31 d. sprendimu (b. l. 140–147) pareiškėjo Ž. R. skundą tenkino iš dalies: panaikino Administracijos direktoriaus 2014 m. birželio 27 d. įsakymo Nr. A1-719 3 punkto dalį, kuria nuspręsta neskirti Ž. R., gyvenančiam (duomenys neskelbtini), socialinės pašalpos ir geriamojo vandens išlaidų kompensacijos 2014 m. gegužės – liepos mėn. ir būsto šildymui kitokiu kuru (malkomis) išlaidų kompensacijos 2014 m. kovo – balandžio mėn., kitoje dalyje pareiškėjo skundą atmetė; įpareigojo Administracijos direktorių priimti sprendimą dėl socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams skyrimo dėl socialinės pašalpos 2014 m. gegužės – liepos mėn. ir būsto šildymui kitokiu kuru (malkomis) išlaidų kompensacijos 2014 m. kovo – balandžio mėn. skyrimo Ž. R.; priteisė pareiškėjui Ž. R. iš Administracijos 4,51 Lt (1 €) bylinėjimosi išlaidų.

Teismas pažymėjo, kad Paramos įstatymo 5 straipsnyje numatyta, jog piniginės socialinės paramos rūšys yra socialinė pašalpa ir būsto šildymo išlaidų, geriamojo vandens išlaidų ir karšto vandens išlaidų kompensacijos. Asmuo turi teisę į socialinę pašalpą, jeigu kreipimosi dėl socialinės pašalpos metu atitinka visus šiame straipsnyje nurodytus reikalavimus: 1) asmens nuosavybės teise turimo turto vertė neviršija turto vertės normatyvo; 2) pajamos yra mažesnės už valstybės remiamas pajamas vienam gyvenančiam asmeniui; 3) vienas gyvenantis asmuo atitinka bent vieną iš Paramos įstatymo 8 straipsnyje nurodytų sąlygų (Paramos įstatymo 6 str.). Pagal Paramos įstatymo 7 straipsnį, asmuo turi teisę į kompensacijas, jeigu kreipimosi dėl kompensacijos metu atitinka visus šiuos reikalavimus: 1) asmens nuosavybės teise turimo turto vertė neviršija turto vertės normatyvo; 2) asmuo atitinka bent vieną iš Paramos įstatymo 8 straipsnyje nurodytų sąlygų; 3) įsiskolinę už būsto šildymą ir (ar) karštą vandenį, ir (ar) geriamąjį vandenį su energijos, kuro, vandens tiekėjais yra sudarę sutartį (sutartis) dėl dalies skolos apmokėjimo, kas mėnesį grąžinant ne daugiau kaip 20 procentų asmens pajamų arba teismas yra priteisęs apmokėti skolą. Vadovaujantis Paramos įstatymo 20 straipsnio 1 ir 2 dalimis, kreipdamasis dėl piniginės socialinės paramos, pareiškėjas užpildo Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos patvirtintą prašymą – paraišką, nurodo duomenis apie save ir bendrai gyvenančius asmenis, veiklos pobūdį, turimą turtą, gaunamas pajamas, taip pat kitą piniginei socialinei paramai gauti būtiną informaciją. Prašyme – paraiškoje pateiktų duomenų teisingumą pareiškėjas patvirtina savo parašu.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas Ž. R. 2014 m. gegužės 20 d. pateikė prašymą – paraišką Nr. C-1200 41552 piniginei socialinei paramai gauti (b. l. 33–37). Administracijos Socialinės paramos skyrius 2014 m. vasario 28 d. išvadoje dėl teisės į piniginę socialinę paramą nurodė, kad pareiškėjo Ž. R. bendra turimo turto vertė viršija jam nustatytą turto normatyvą (b. l. 48). Piniginės socialinės paramos skyriaus komisija, sudaryta Administracijos direktoriaus 2012 m. kovo 14  d. įsakymu Nr. A-942, 2014 m. birželio 20 d. posėdžio metu priėmė sprendimą siūlyti neskirti socialinės paramos, geriamojo vandens išlaidų kompensacijos 2014 m. gegužės – liepos mėn. ir būsto šildymui kitokiu kuru (malkomis) išlaidų kompensacijos 2014 m. kovo – balandžio mėn. (b. l. 25–27). Administracijos direktorius 2014 m. birželio 27 d. įsakymo Nr. A1-719 3 punkto 2 papunkčiu nusprendė neskirti Ž. R. socialinės pašalpos ir geriamojo vandens išlaidų kompensacijos 2014 m. gegužės – liepos mėn. ir būsto šildymui kitokiu kuru (malkomis) išlaidų kompensacijos 2014 m. kovo – balandžio mėn. (b. l. 24).

Akivaizdu, kad atsakovas, priimdamas skundžiamą aktą (3.2 p.) atsisakė skirti pareiškėjui socialinę pašalpą ir geriamojo vandens išlaidų kompensaciją bei būsto šildymui kitokiu kuru (malkomis) kompensaciją prašyme nurodytais laikotarpiais, pareiškėjui neatitikus Paramos įstatymo 6 ir 7 straipsnių reikalavimo – pareiškėjo nuosavybės teise turimo turto vertei viršijant jam nustatytą turto vertės normatyvą. Pareiškėjas nesutinka su šia Įsakymo dalimi, tvirtindamas, kad šis Įsakymas priimtas vadovaujantis Socialinės paramos skyriaus išvada, kurioje jam priklausančio nekilnojamojo turto bei transporto priemonių vertės neatitinka realių jų verčių, be to, jam nuosavybės teise priklausančiam sklypui buvo pritaikytas netinkamas normatyvas.

Nagrinėjamu atveju būtina nustatyti, ar Socialinės paramos skyrius tinkamai, teisės aktų nustatytą tvarka apskaičiavo Ž. R. nuosavybės teise turimo turto normatyvą bei turto vertę.

Remdamasis Paramos įstatymo 15 straipsnio 1 ir 2 dalių bei 16 straipsnio 1, 2, 3, 4, 5 ir 6 dalių nuostatomis, teismas pažymėjo, jog Kauno miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus 2014 m. vasario 28 d. išvadoje pareiškėjui Ž. R. buvo nustatytas 246 670 Lt bendras turto vertės normatyvas, pareiškėjo deklaruotas nekilnojamasis turtas įvertintas 244 625,40 Lt, kilnojamasis turtas – 3 356,54 Lt, viso – 247 981,94 Lt (b. l. 48). Atliktus pareiškėjui nuosavybės teise priklausančio turto vertės skaičiavimus atsakovas grindžia VĮ Registrų centro duomenimis (b. l. 64–67), išrašu iš VĮ “Regitra“ duomenų bazės (b. l. 40). Pareiškėjas nesutinka su jo kilnojamojo turto vertinimu, nurodydamas, kad jam nuosavybės teise priklausančio automobilio vertė yra mažesnė. Šį tvirtinimą pareiškėjas grindžia Kauno nepriklausomų autoekspertų biuro 2014 m. lapkričio 19 d. Kelių transporto priemonės vertinimo ataskaita Nr. L141L005 (toliau – ir Vertinimo ataskaita, b. l. 108–132).

Socialinės pašalpos Kauno miesto savivaldybės nepasiturintiems gyventojams teikimo tvarkos aprašo (toliau – ir Pašalpos aprašas), patvirtinto Kauno miesto savivaldybės tarybos 2013 m. gruodžio 23 d. sprendimu Nr. T-707, 10 punkte numatyta, kad turto vertę nustato Socialinės paramos skyrius, vadovaudamasis Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos parengta metodika ir Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos patvirtintomis žemės ūkio produkcijos sąlyginėmis vertėmis. Pagal nepasiturinčių gyventojų, kurie kreipėsi dėl piniginės socialinės paramos, turto vertės nustatymo metodikos (toliau – ir Metodika), patvirtintos Socialinės apsaugos ir darbo ministro ir Finansų ministro 2009 m. birželio 2 d. įsakymu Nr. A1-369/1K-174, 8.1. punkto nuostatas, transporto priemonių ir žemės ūkio technikos vertė yra nustatoma pagal Socialinės paramos šeimai informacinėje sistemoje (SPIS) nurodytas vidutines rinkos kainas.

Į bylą pateikti įrodymai patvirtina, kad Kauno miesto savivaldybės Socialinės paramos skyrius, apskaičiuodamas pareiškėjui priklausiusio automobilio vertę, vadovavosi VĮ „Regitra“ duomenis, patvirtinančiais, kad pareiškėjas 2014 m. gegužės 20 d. nuosavybės teise turėjo transporto priemonę Pontiac (b. l. 40). Nors pagal aukščiau nurodytus teisės aktų nuostatas, individualus kiekvienos transporto vertinimas nėra reglamentuotas, savivaldybės Socialinės paramos skyrius, minėtų teisės aktų įpareigotas vertinti transporto priemones pagal vidutines rinkos kainas, nurodytas šio skyriaus turimoje duomenų bazėje, ką, teismo nuomone, atsakovo Socialinės paramos skyrius šiuo konkrečiu atveju ir padarė, tačiau į bylą pareiškėjas pateikė teismui jam priklausančios transporto priemonės PONTIAC valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Vertinimo ataskaitą, kurios duomenimis, šio automobilio likutinė vertė yra 800 Lt (b. l. 112). Byloje esantys dokumentai patvirtina, jog Kauno nepriklausomų autoekspertų biuras turi teisę verstis turto ir verslo vertinimo veikla (b. l. 130), transporto priemonės PONTIAC Nr. (duomenys neskelbtini) vertinimą atlikęs turto vertintojas A. S. yra įrašytas į Turto vertintojų sąrašą (www.atvi.lt), todėl pagrindo abejoti Vertinimo ataskaitos duomenimis, nėra. Esant skirtingiems ginčo automobilio vertinimams, teismo nuomone, nagrinėjamoje byloje būtina pasisakyti, kokia yra Paramos įstatymo paskirtis, principai bei paliesti teisingumo ir teisėtumo aspektus.

Paramos įstatymo paskirtis – nustatyti piniginės socialinės paramos teikimo principus, finansavimo šaltinius, piniginę socialinę paramą gaunančių asmenų teises ir pareigas, taip pat piniginės socialinės paramos, teikiamos nepasiturintiems gyventojams, kai suaugę asmenys yra išnaudoję visas kitų pajamų gavimo galimybes, rūšis, jų dydžius ir teikimo sąlygas. Paramos Įstatymo 3 straipsnyje įtvirtinti piniginė socialinė paramos teikimo principai: bendradarbiavimo ir dalyvavimo, prieinamumo, socialinio teisingumo ir veiksmingumo, visapusiškumo bei lygių galimybių. Šių principų privalu laikytis, priimant sprendimus dėl piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams teikimo. Vienas iš aukščiau nurodytų piniginės socialinės paramos teikimo principų yra socialinio teisingumo ir veiksmingumo principas, reiškiantis, jog piniginė socialinė parama teikiama siekiant sudaryti sąlygas gauti paramą tada, kada jos labiausiai reikia, didinti motyvaciją integruotis į darbo rinką ir išvengti skurdo spąstų bei racionaliai naudojant turimus išteklius.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT), formuodamas vienodą teismų praktiką, ne kartą yra pažymėjęs, kad šiuolaikinė teisės samprata remiasi aiškiu teisės ir įstatymo ar kito teisės akto skyrimu, pripažįstant teisę fundamentalesniu dalyku negu įstatymas ar kitas teisės aktas. Jeigu teisė tapatinama su įstatymu, tai teisės praktikos požiūriu pirmenybė būtų teikiama ne teisingumui, o teisėtumui. Formalus įstatymų taikymas nulemtų teisėtą sprendimą, kuris ne visada gali būti teisingas. Teisėjų kolegijos nuomone, turi būti pripažįstamas ne bet koks teisėtumas, o tik teisingumo teisėtumas. Tokiu atveju, kai pagal faktines bylos aplinkybes, visuotinai pripažintus teisės principus, akivaizdu, jog sprendimas konkretaus socialinio konflikto atžvilgiu bus formalus, bet neteisingas, būtina pirmumą teikti bendrajai teisės sampratai. Juk ne viskas gali būti reglamentuota įstatymų ir tilpti į tam tikras teisės normas (žr. LVAT 2007 m. liepos 5 d. nutartį adm. byloje Nr. A17-773/2007; 2011 m. balandžio 19 d. nutartį adm. byloje Nr. A143–46/2011, 2012 m. gegužės 10 d. nutartį adm. byloje Nr. A556-1542/12).

Pažymėtina, kad teismai neabejotinai turi ir iš Konstitucijos kylančius įgaliojimus taikyti inter alia bendruosius teisės principus. Jeigu tokie teismų įgaliojimai būtų neigiami, nepripažįstami, tuomet tektų konstatuoti, kad teismai, spręsdami bylas, taiko ne teisę, o tik įstatymą (apibendrinta šios sąvokos prasme), kad jie ne vykdo teisingumą pagal teisę, o tik formaliai taiko teisės aktų straipsnius (jų dalis), kas nesiderina su teismų socialine ir konstitucine paskirtimi. Be to, tai reikštų, kad teisė yra traktuojama vien kaip jos tekstinė forma, sutapatinama su ja (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas). Konstitucinis Teismas 2003 m. kovo 4 d. nutarime yra pažymėjęs, kad teisingumas yra vienas pagrindinių teisės, kaip socialinio gyvenimo reguliavimo priemonės tikslų; jis yra viena svarbiausių moralinių vertybių ir teisinės valstybės pagrindas. Apibendrinant išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad būtent teismas vykdo teisingumą ir jis turi diskreciją elgtis kitaip, nei tiesiogiai numatyta teisės aktuose ar panaikinti formaliai teisėtą individualų administracinį aktą, jei to reikalauja bendrieji teisės principai, tarp jų ir teisingumo bei proporcingumo principai.

Iš administracinėje byloje pateiktų įrodymų matyti, kad atsakovo Socialinės paramos skyrius teisės aktų nustatyta tvarka apskaičiavo pareiškėjui nuosavybės teise priklausančio automobilio vidutinę rinkos vertę, tačiau pareiškėjas pateikė teismui įrodymus, patvirtinančius faktinę jo automobilio vertę, kuri 2 556,54 Lt mažesnė nei Administracijos Socialinės paramos skyriaus 2014 m. vasario 28 d. išvadoje nustatyta automobilio vertė. Įvertinus tai, kad šią sumą (skirtumą tarp atsakovo įvertinimo bei Vertinimo ataskaitoje nurodytos sumos) atėmus iš Administracijos Socialinės paramos skyriaus 2014 m. vasario 28 d. išvadoje apskaičiuoto pareiškėjo deklaruoto turto vertės (247 981,94 – 2 556,54), pareiškėjo deklaruoto turto vertė būtų 245 425,4 Lt ir neviršytų jo deklaruoto turto normatyvo (246 670 Lt), byloje ginčo dėl pareiškėjo neatitikimo kitiems Paramos įstatymo 6 ir 7 straipsniuose nustatytų reikalavimams nebuvo keliama, todėl darytina išvada, jog esant byloje nustatytoms aplinkybėms, atsakovo skundžiamo įsakymo 4.5 punktas, kuriuo atsisakyta suteikti pareiškėjui socialinę paramą bei skirti kompensacijas, kaip to ir reikalauja teisės aktai, yra socialiai neteisingas, nes palikus jį galioti būtų pažeistas Paramos įstatymo 3 straipsnio 3 punkte įtvirtintas socialinio teisingumo ir veiksmingumo principas, garantuojantis teisę asmenims gauti piniginę socialinę paramą tuomet, kai jos labiausiai reikia, o tuo pačiu pažeisti ir visuotinai pripažintini teisingumo ir protingumo teisės principai.

Nustatytos faktinės aplinkybės yra pakankamas pagrindas panaikinti atsakovo skundžiamą aktą tik dalyje dėl pareiškėjo teisių pažeidimo, nes ginčijamas sprendimas yra susijęs ir su trečiųjų asmenų interesais, dėl jų panaikinimo pareiškėjas neturi reikalavimo teisės. Kiti proceso dalyvių argumentai detaliau nedėstytini ir neanalizuotini, nes kaip ne kartą pažymėjo LVAT, įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą.

Įvertinus aukščiau išdėstytų aplinkybių bei jas pagrindžiančių įrodymų visetą, Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2014 m. birželio 27 d. įsakymo Nr. A1-719 3 punkto 2 papunktis, kuriuo nuspręsta neskirti Ž. R., gyvenančiam (duomenys neskelbtini), socialinės pašalpos ir geriamojo vandens išlaidų kompensacijos 2014 m. gegužės – liepos mėn. ir būsto šildymui kitokiu kuru (malkomis) išlaidų kompensacijos 2014 m. kovo – balandžio mėn., naikintinas. Atsakovas įpareigotinas priimti sprendimą dėl socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams skyrimo dėl socialinės pašalpos 2014 m. gegužės – liepos mėn. ir būsto kitokiu kuru (malkomis) kompensacijos 2014 m. kovo – balandžio mėn. skyrimo (ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 89 straipsnio 2 dalis).

Pareiškėjas prašo priteisti jam išlaidas už dokumentų kopijų darymą (b. l. 133). Šias išlaidas pareiškėjas grindžia Kauno miesto savivaldybės Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos 2014 m. gruodžio 11 d. kvitu bei UAB „Skaitmeninis amžius“ 2014 m. rugpjūčio 1 d., 2014 m. lapkričio 11 d. ir 2014 m. rugpjūčio 1 d. kvitais (b. l. 133). Pareiškėjo pateikti UAB „Skaitmeninis amžius“ kvitai patvirtina, kad už kopijų darymą atitinkamai buvo sumokėta iš viso 4,51 Lt, todėl šios išlaidos laikytinos pagrįstomis ir priteistinos iš atsakovo. Tačiau pareiškėjo Kauno miesto savivaldybės Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos 2014 m. gruodžio 11 d. kvite nurodyta 13,20 Lt suma yra sumokėta už internetą, o ne už dokumentų kopijų darymą, todėl ši suma nepagrindžia pareiškėjo turėtų išlaidų už dokumentų kopijų darymą ir yra nepriteistina iš atsakovo.

III.

Atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija apeliaciniu skundu (b. l. 150–152) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 31 d. sprendimą ir priimti naują – pareiškėjo skundą atmesti.

Atsakovo manymu, teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, neteisingai taikė ir aiškino materialinės teisės normas. Teismas nepagrįstai nurodė, jog esant turto vertės neatitikimams tarp pareiškėjo pateiktos nepriklausomo eksperto ataskaitos ir pagal Socialinės paramos skyriaus turimos duomenų bazės duomenis nustatytos automobilio vertės, turėtų būti vadovaujamasi turto vertintojo ataskaitoje nurodytais duomenimis, nes tuomet pareiškėjo turto vertė neviršytų jam nustatyto turto vertės normatyvo. Pagal Pašalpos aprašo 10 punktą turto vertę nustato Socialinės paramos skyrius, vadovaudamasis Metodika. Metodikos 8.1 punkte nurodyta, kad transporto ir žemės ūkio technikos vertė nustatoma pagal Socialinės paramos šeimai informacinėje sistemoje (SPIS) nurodytas vidutines rinkos kainas. Šis galiojantis teisės aktas nenumato jokios kitokios turto vertės nustatymo metodikos, yra privalomas vykdyti savivaldybėms sprendžiant, ar besikreipiantis asmuo turi teisę į įstatyme numatytą paramą. Atsakovas vadovavosi VĮ „Regitra“ ir VšĮ „Emprekis“ duomenimis, t. y. tomis duomenų bazėmis, kuriomis jam leidžia naudotis aukščiau išvardinti teisės aktai. Teisės aktai nenumato individualaus kiekvieno transporto priemonės vertinimo. Be to, pareiškėjas neginčijo turto vertės nustatymo ikiteismine tvarka, todėl nepagrįstas teismo sprendimo motyvas, jog Įsakymo 3.2 punktas turi būti panaikintas. Atsakovas nesutinka su teismo teiginiu, jog teismas turi diskrecijos teisę elgtis kitaip, nei tiesiogiai numatyta teisės aktuose ir naikinti formaliai teisėtą individualų administracinį aktą, jei to reikalauja bendrieji teisės principai. Atsakovas yra viešasis juridinis asmuo, kurio visi sprendimai turi atitikti imperatyvias teisės aktų nuostatas, todėl neaišku, kokias realias pasekmes sukelia ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas pareiškėjui, kuomet atsakovas teismo įpareigojimą gali vykdyti tik aukščiau nurodytų teisės aktų pagrindu ir juose nustatyta tvarka. Ginčijamo įsakymo punkto panaikinimas ir socialinės paramos pareiškėjui skyrimas išimties tvarka pažeistų kitų paramą gaunančių asmenų teises ir teisėtus interesus.

Pareiškėjas Ž. R. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 161–162, 166), kuriame nurodo, jog nesutinka su Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 31 d. sprendimo dalimi, kuria jam nepriteistos bylinėjimosi išlaidos. Pareiškėjas prašo jo naudai priteisti 13,20 Lt išlaidų, taip pat 0,12 Eur už dokumentų išspausdinimą.

Teismas nusprendė nepriteisti pareiškėjui 13,20 Lt, kuriuos jis sumokėjo už kopijavimo paslaugas, nes ant Kauno miesto savivaldybės Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos 2014 m. gruodžio 11 d. kvito buvo užrašyta, jog mokama už internetą. Tačiau bibliotekoje interneto paslaugos yra nemokamos. Tai patvirtina prie skundo pridedamas Kauno miesto savivaldybės Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos 2015 m. sausio 5 d. raštas Nr. 1, kuriame nurodyta, jog „Kauno miesto savivaldybės Vinco Kudirkos viešojoje bibliotekoje, Laisvės al. 57, Suaugusiųjų vartotojų aptarnavimo skyriuje Ž. R. naudojosi dokumentų kopijavimo paslaugomis, mokėjimo kvituose už šias paslaugas kasos aparatai užrašo: „internetas“.

Šalindamas apeliacinio skundo trūkumus (b. l. 166), pareiškėjas nurodė, kad taip pat prašo jo naudai priteisti 0,12 Eur išlaidų, kurias patyrė spausdindamas apeliacinį skundą.

Atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 177–179), kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovo manymu, pareiškėjo pateiktas Kauno miesto savivaldybės Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos 2014 m. gruodžio 11 d. kvitas (kuriame nurodyta 3,82 Eur (13,20 Lt) suma sumokėta už internetą, nors pareiškėjas teigia, kad ši suma sumokėta už dokumentų kopijų darymą) nepatvirtina pareiškėjo patirtų bylinėjimosi išlaidų. Šių išlaidų nepatvirtina ir Kauno miesto savivaldybės Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos 2015 m. sausio 5 d. raštas Nr. 1, iš kurio taip pat negalima nustatyti už kokias konkrečiai paslaugas atsiskaitė ir kada šiomis paslaugomis naudojosi Ž. R.. Dėl 0,12 Eur išlaidų, pareiškėjo patirtų rengiant apeliacinį skundą, spręsti turi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2014 m. birželio 27 d. įsakymo Nr. A1-719, kuriuo pareiškėjui Ž. R. neskirta socialinės pašalpos ir geriamojo vandens išlaidų kompensacija 2014 m. gegužės–liepos mėn. ir būsto šildymo kitokiu kuru (malkomis) išlaidų kompensacija 2014 m. kovo–balandžio mėn., teisėtumo ir pagrįstumo.

Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 31 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, t. y. panaikino Administracijos direktoriaus 2014 m. birželio 27 d. įsakymo Nr. A1-719 3 punkto dalį, kuria nuspręsta neskirti Ž. R. socialinės pašalpos ir geriamojo vandens išlaidų kompensacijos 2014 m. gegužės–liepos mėn. ir būsto šildymui kitokiu kuru (malkomis) išlaidų kompensacijos 2014 m. kovo–balandžio mėn., įpareigojo Administracijos direktorių priimti sprendimą dėl socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams skyrimo dėl socialinės pašalpos 2014 m. gegužės–liepos mėn. ir būsto šildymui kitokiu kuru (malkomis) išlaidų kompensacijos 2014 m. kovo–balandžio mėn. skyrimo Ž. R.; priteisė pareiškėjui iš Administracijos 4,51 Lt bylinėjimosi išlaidų, o kitoje dalyje pareiškėjo skundą atmetė.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka, su pirmosios instancijos teismo sprendimu iš esmės sutinka.

Pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kurioje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Šiuo aspektu teisėjų kolegija akcentuoja ir tai, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, kad tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą faktinių aplinkybių nustatymo bei tyrimo objektyvumo aspektu (ABTĮ 81 str. ir 57 str.), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas faktines aplinkybes, būtinas teisingam sprendimo priėmimui. Remdamasi ABTĮ 136 straipsniu apeliacinės instancijos teismui suteiktomis instancinės teismų kontrolės teisėmis ir vadovaudamasi anksčiau minėta Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, teisėjų kolegija nekartoja pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytų motyvų dėl faktinių aplinkybių vertinimo, o tik, atsižvelgdama į apeliacinio skundo argumentus, juos papildo.

Minėta, ginčas nagrinėjamoje byloje kilo dėl Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2014 m. birželio 27 d. įsakymo Nr. A1-719, t. y. individualaus administracinio akto, teisėtumo ir pagrįstumo. Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis numato, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. To paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka.

Aiškindamas minėto įstatymo straipsnio nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Akte turėtų būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą (žr., pvz., 2009 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-420/2009, 2009 m. balandžio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-471/2009, 2011 m. lapkričio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A62-3506/2011). Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (pvz., LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A756-422/2009). Nurodytos nuostatos taip pat patvirtina, jog individualiam administraciniam aktui keliamas motyvuotumo reikalavimas. Administracinio sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Individualus administracinis aktas paprastai turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar tai darant tik iš dalies, pavyzdžiui, neįvardijant, kokiais teisės aktais remiantis ginčijamas administracinis aktas yra priimamas, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo, įgalinanti teismą, nagrinėjantį tokią bylą, skundžiamą viešojo administravimo subjekto individualų administracinį aktą panaikinti (žr., pvz., nutartis administracinėse bylose Nr. A556-1898/2008, Nr. A756-2036/2008). Pažymėtina, jog ne visais atvejais visi individualaus administracinio akto motyvai turi būti nurodyti pačiame akte, tačiau tokiu atveju akte turi būti pateikiama nuoroda į kitus dokumentus, kuriuose išdėstyti tokio individualaus administracinio akto priėmimo motyvai.

Ginčijamas Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2014 m. birželio 27 d. įsakymas Nr. A1-719 priimtas vadovaujantis Socialinės pašalpos Kauno miesto savivaldybės nepasiturintiems gyventojams teikimo tvarkos aprašo, patvirtinto Kauno miesto savivaldybės tarybos 2013 m. gruodžio 23 d. sprendimu Nr. T-707, 45 punktu, Būsto šildymo išlaidų, geriamojo vandens išlaidų ir karšto vandens išlaidų kompensacijų skyrimo nepasiturintiems gyventojams tvarkos aprašo, patvirtinto Kauno miesto savivaldybės tarybos 2013 m. gruodžio 23 d. sprendimu Nr. T-708, 17 punktu, taip pat atsižvelgiant į Piniginės socialinės paramos skyrimo komisijos, sudarytos Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. kovo 14 d. įsakymu Nr. A-942, 2014 m. birželio 20 d. posėdžio protokolą Nr. 62-13-19 (b. l. 25–27).

Minėtame Piniginės socialinės paramos skyrimo komisijos 2014 m. birželio 20 d. posėdžio protokole nurodyta, jog Ž. R. „turimo turto vertė viršija normatyvą 1 311,94 Lt; asmuo turi kelis butus; Centro seniūnijos tikrino gyvenimo sąlygas, 2014 m. kovo 18 d. BTA Nr. 04-7-62 ir 2014 m. balandžio 8 d. BTA Nr. 04-7-84, Kauno rajone, (duomenys neskelbtini) BTA neatlikta, nenurodyta tikslus adresas; pagal BTA pareiškėjas nei vienu adresus nerastas, tėvas, kuris gyvena pareiškėjo viename bute (duomenys neskelbtini) sakė, kad Ž. R. nuomojasi būstą (duomenys neskelbtini); Centro seniūnija rekomenduoja neteikti socialinės paramos“. Šiuo protokoliniu nutarimu Piniginės socialinės paramos skyrimo komisija nutarė siūlyti neskirti Ž. R. socialinės paramos, geriamojo vandens išlaidų kompensacijos 2014 m. gegužės–liepos mėn. ir būsto šildymo kitokiu kuru (malkomis) išlaidų kompensacijos 2014 m. kovo–balandžio mėn.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, dar kartą patikrinusi ir įvertinusi byloje esančius duomenis, pažymi, jog byloje nėra duomenų, kaip konkrečiai atsakovas apskaičiavo pareiškėjo turimo turto kainas ir nustatė turto vertės normatyvą, ypač kilnojamojo turto (t. y. pareiškėjui priklausančio automobilio) vertę. Pagal Būsto šildymo išlaidų, geriamojo vandens išlaidų ir karšto vandens išlaidų kompensacijų skyrimo nepasiturintiems gyventojams tvarkos aprašo 17 punktą, kompensacijos skiriamos Savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu, atsižvelgiant į Piniginės socialinės paramos skyrimo komisijos protokolinį nutarimą; sprendimas dėl socialinės paramos skyrimo turi būti priimtas per 10 darbo dienų nuo komisijos posėdžio dienos. Pažymėtina, kad ir Piniginės socialinės paramos skyrimo komisijos 2014 m. birželio 20 d. posėdžio protokole Nr. 62-13-19 nėra konkretizuota pareiškėjo turimo turto vertės apskaičiavimo metodika (mechanizmas), nutarimas nėra išsamus ir aiškus. Be to, šiame protokoliniame nutarime, be kita ko, nurodyta, kad Ž. R. turi kelis butus, tačiau pagal BTA pareiškėjas nei vienu adresu nerastas; Ž. R. tėvas paaiškino, jog pareiškėjas nuomojasi būstą (duomenys neskelbtini), ir todėl Piniginės socialinės paramos skyrimo komisija siūlo neskirti jam socialinės paramos. Taigi iš tokio komisijos nutarimo nėra aiškūs ir Piniginės socialinės paramos skyrimo komisijos motyvai neteikti pareiškėjui socialinės paramos.

Apibendrindama išdėstytą, apeliacinio teismo teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimui panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2014 m. birželio 27 d. įsakymo Nr. A1-719 3 punkto 2 papunktį, kuriuo nuspręsta neskirti Ž. R., gyvenančiam (duomenys neskelbtini), socialinės pašalpos ir geriamojo vandens išlaidų kompensacijos 2014 m. gegužės – liepos mėn. ir būsto šildymui kitokiu kuru (malkomis) išlaidų kompensacijos 2014 m. kovo – balandžio mėn., taip pat įpareigoti Administracijos direktorių priimti sprendimą dėl socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams skyrimo dėl socialinės pašalpos 2014 m. gegužės – liepos mėn. ir būsto šildymui kitokiu kuru (malkomis) išlaidų kompensacijos 2014 m. kovo – balandžio mėn. skyrimo Ž. R..

Atsakydama į atsakovo apeliacinio skundo argumentą, jog teismas neturi diskrecijos teisės elgtis kitaip, nei tiesiogiai numatyta teisės aktuose ir naikinti formaliai teisėtą individualų administracinį aktą, kolegija atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-422/2014. Šioje nutartyje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija išaiškino, jog teisingumas yra vienas pagrindinių teisės, kaip socialinio gyvenimo reguliavimo priemonės tikslų; jis yra viena svarbiausių moralinių vertybių ir teisinės valstybės pagrindas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d. nutarimas). Aiškindamas Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalies turinį Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad vykdyti teisingumą – teisminės valdžios paskirtis ir konstitucinė kompetencija (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d., 2006 m. lapkričio 27 d., 2012 m. gruodžio 6 d. nutarimai). Teisingumo vykdymas – teismų funkcija, lemianti šios valdžios vietą valstybės valdžios institucijų sistemoje ir teisėjų statusą; jokia kita valstybės institucija ar pareigūnas negali vykdyti šios funkcijos (Konstitucinio Teismo 1999 m. gruodžio 21 d., 2004 m. gegužės 13 d., 2011 m. balandžio 7 d. nutarimai). Teismai, vykdydami teisingumą, privalo užtikrinti Konstitucijoje, įstatymuose ir kituose teisės aktuose išreikštos teisės įgyvendinimą, garantuoti teisės viršenybę, apsaugoti žmogaus teises ir laisves (Konstitucinio Teismo 1999 m. gruodžio 21 d., 2007 m. spalio 24 d., 2009 m. balandžio 10 d., 2012 m. gruodžio 6 d. nutarimai). Konstitucijoje įtvirtintas teisingumo principas, taip pat nuostata, kad teisingumą vykdo teismai, reiškia, jog konstitucinė vertybė yra ne pats sprendimo priėmimas teisme, bet būtent teismo teisingo sprendimo priėmimas; konstitucinė teisingumo samprata suponuoja ne formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą, ne išorinę teismo vykdomo teisingumo regimybę, bet, svarbiausia, tokius teismo sprendimus (kitus baigiamuosius teismo aktus), kurie savo turiniu nėra neteisingi; vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d., 2012 m. rugsėjo 25 d., 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimai). Apibendrinant išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija minėtoje 2014 m. kovo 5 d. nutartyje konstatavo, kad būtent teismas vykdo teisingumą ir jis turi diskreciją elgtis kitaip, nei tiesiogiai numatyta teisės aktuose ar panaikinti formaliai teisėtą individualų administracinį aktą, jei to reikalauja bendrieji teisės principai, tarp jų ir teisingumo bei proporcingumo principai.

Nagrinėjamoje byloje apeliacinį skundą pateikė ir pareiškėjas Ž. R.. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo jam priteista bylinėjimosi išlaidų suma, t. y. 4,51 Lt. Jo manymu, jam turėjo būti priteista ir 13,20 Lt (pagal Kauno miesto savivaldybės Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos 2014 m. gruodžio 11 d. kvitą, b. l. 133), kuriuos jis sumokėjo už byloje pateiktų dokumentų kopijų darymą. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija su pareiškėjo apeliaciniu skundu sutinka. Iš Kauno miesto savivaldybės Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos 2015 m. sausio 5 d. rašto Nr. 1 (b. l. 163) matyti, jog Kauno miesto savivaldybės Vinco Kudirkos viešojoje bibliotekoje dokumentų kopijavimo paslaugos mokėjimo kvituose įvardijamos kaip „internetas“. Iš pareiškėjo pateikto Kauno miesto savivaldybės Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos 2014 m. gruodžio 11 d. kvito matyti, jog už paslaugas „internetas“ (pareiškėjo teigimu, jis kopijavo dokumentus, kuriuos pateikė teismui) pareiškėjas sumokėjo 13,20 Lt. Pareiškėjas Kauno apygardos administraciniam teismui 2014 m. gruodžio 11 d. pateikė papildomus dokumentus (jų kopijas, b. l. 81–132). Atsižvelgusi į išdėstytą, apeliacinio teismo teisėjų kolegija sprendžia, jog pareiškėjo prašoma priteisti 13,20 Lt sumą (už dokumentų kopijų darymą), pagrįsta, todėl jam priteistina.

Pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, priteisiant pareiškėjui iš atsakovo 17,61 Lt (13,20 Lt + 4,41 Lt) arba 5,10 Eur bylinėjimosi išlaidų, pareiškėjo patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą atmesti.

Pareiškėjo Ž. R. apeliacinį skundą tenkinti ir pakeisti Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 31 d. sprendimą, nurodant, kad pareiškėjui iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos priteisiama 5,10 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Teisėjai

Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė